Vis dėlto, kaip „Kauno dienai“ sakė pareigūno advokatas Edgaras Dereškevičius, ši istorija turi tęstis.
„Skaudu apie tai kalbėti ir aš negaliu visko šnekėti, nes tik ir laukiama, kad padaryčiau kokią klaidą, nors prieš tai jie patys viską atskleidė. Dabar viršus yra jų, jie turi didesnių galimybių. Jau ne kartą pastebėjau, kad esu sekamas, mano kolegoms uždrausta bendrauti su manimi, gal stebima, ar kažkas man neperduoda informacijos. Kad esu sekamas – tai 100 proc. Ne kartą buvau priėjęs prie vieno automobilio ir klausiau, ko jie čia stovi. Matau, kad skenuoja visus gyventojus, nustato korteles, IP adresus. Gyvenu baimėje, bet pasiryžau. Varė mane į pensiją, bet nėjau. Kaip galima, kai vadovai apkaltina kyšiais, dovanomis, dar kažkuo, bet žinai, kad taip nėra, o turi trauktis“, – nuoskaudas „Kauno dienai“ atvirai rėžė A. Martinkus.
Jis nuo 2002 m. dirbo Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Sunkių organizuotų nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos vyriausiuoju tyrėju, buvo pripažintas geriausiu Metų sekliu, apdovanotas vardiniu ginklu.
Viešai kreipdamasis į Seimą, jis prašė tirti neteisėtus kai kurių buvusių ir esamų policijos vadovų veiksmus: buvusio Lietuvos kriminalinio policijos biuro (LKPB) vadovo Rolando Kiškio, buvusio jo pavaduotojo Andžejaus Roginskio, buvusio Imuniteto tarnybos vado, dabartinio teisingumo viceministro Elano Jablonsko, dabartinio biuro viršininko pavaduotojo Sauliaus Brigino, aukštų pareigūnų Gintaro Gečėno, Ginto Venclovo.
A. Martinkus buvusius aukštus pareigūnus kaltina, kad šie esą, kovodami dėl įtakos, jam nurodė be pagrindo sekti tuometį Valstybės apsaugos sienos tarnybos (VSAT) vadą, dabartinį policijos generalinį komisarą Renatą Požėlą, tuometį Vyriausybės kanclerį Algirdą Stončaitį, tuometį Kauno apskrities policijos viršininką Darių Žukauską, Seimo narį ir vėliau aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką, parlamentarą Artūrą Skardžių ir kt.
LKPB vadovo pavaduotojas A. Roginskis kaltinamas, esą nurodęs A. Martinkui melagingai susieti Palangos gelbėtojų stoties vadą Joną Pirožniką su Kauno „Kamuolinių“ grupuote ir taip inicijuoti kriminalinę žvalgybą.
Galų gale, jei tai, ką viešai papasakojo A. Martinkus, yra melas, kur tie ikiteisminiai tyrimai dėl šmeižto? Mes nuo 2021 m. prašome pradėti tyrimus. Kur jie?
Atmetė kaltinimus
Policijos departamentas (PD) po viešo A. Martinkaus pasisakymo tik išplatino pranešimą, kuriame buvusį kolegą apkaltino netiesos skleidimu.
„Buvęs LKPB pareigūnas A. Martinkus atleistas iš užimamų pareigų panaikinus leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Leidimas panaikintas dėl šiurkščių kriminalinės žvalgybos veiklos pažeidimų, ryšių ir informacijos nutekinimo asmenims, siejamiems su organizuotu nusikalstamumu. Jo viešai paskleista informacija neatitinka tikrovės, vertinama kaip subjektyvios interpretacijos ir manipuliacijos, siekiant išvengti atsakomybės“, – rašoma jame.
„Kauno diena“ kreipėsi į Policijos departamentą patikslinti, ar po viešo buvusio pareigūno pasisakymo ir PD atsakymo buvo imtasi dar kokių nors veiksmų. Taip pat norėjome pasitikslinti, jei, kaip teigia PD, A. Martinkaus pateikta informacija buvo šmeižtas, ar kreiptasi į teismą apginti tebedirbančių pareigūnų garbę?
Norėjome pasitikslinti apie bylą, kurios nagrinėjimo metu A. Martinkus buvo pripažintas kaltu dėl kyšininkavimo, ar jis visus daugiau kaip 20 darbo metų nuolat nutekindavo informaciją ir koks konkrečiai ikiteisminis tyrimas turimas omenyje.
„Atsižvelgiant į tai, kad minėta situacija vertinama kompetentingų teisėsaugos ir kriminalinės žvalgybos kontrolę vykdančių institucijų, matome, kad paviešintų, tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu formuluojami klausimai ir galimi teisėsaugos institucijų atsakymai patenka į Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnyje numatytos viešosios informacijos rengėjams neteikiamos informacijos kategorijų sąrašą: Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis, arba yra privataus pobūdžio informacija. Neteikiama ir ta informacija, kurią teikti draudžia kiti įstatymai, nes jos suteikimas pakenktų valstybės saugumo ir gynybos interesams, baudžiamajam asmenų persekiojimui, skatintų pažeisti valstybės teritorijos vientisumą ar viešąją tvarką arba jos nesuteikimas užkirstų kelią teisės pažeidimams ar būtų labai svarbus žmonių sveikatai apsaugoti, todėl informacija šiame etape neteikiama“, – rašoma „Kauno dienai“ atsiųstame atsakyme.
Situacija: buvęs kriminalistas A. Martinkus (dešinėje) ir advokatas E. Dereškevičius tvirtina, kad teisėsaugos veiksmai nuo pat pradžių buvo neteisėti. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Taikiklis apsisuko
Nuslūgus pirmosioms reakcijoms po A. Martinkaus viešo pareiškimo, buvęs pareigūnas ir jam atstovaujantis advokatas E. Dereškevičius vardijo detales, kurios, jų nuomone, atskleidžia juodąją teisėsaugos pusę. Sakoma, velnias slypi detalėse.
„Kai tiek metų esi dirbęs, matai, kad ten niekas netirta, paviršutiniškai pažiūrėta. Aš suprantu, kad jie nenori nieko daryti. Kaip pasakė, „Algi, pats supranti, kad mums reikės su jais dirbti“. Kai mane pripažino pranešėju, prokuroras Antanas Stapučinskas pasakė: „Algi, čia labai įdomu, na, bet pats supranti.“ Man juk pasakė, kad esu penktas. Su keturiais, taip išeina, buvo gražiai atsisveikinta. Atidirbau 30 metų pirminiuose daliniuose, pats tyriau organizuoto nusikalstamumo grupuotes ir žinau, kaip tikrinama, kaip aiškinamasi“, – dėstė A. Martinkus.
Buvęs kriminalistas tikino buvęs įviliotas į patalpas pakalbėti ir padarė garso įrašą, galimai demaskuojantį jo vadovą, kitus buvusius pareigūnus. Šį įrašą jis nunešė į Generalinę prokuratūrą. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Įtakingus teisėsaugininkus galinti kompromituoti medžiaga paaiškėjo esanti valstybės paslaptis, kurios A. Martinkus neturėjo teisės rodyti prokurorui. Tai galiausiai tapo vienu iš jo atleidimo motyvų.
Iškalbingos detalės
– Kodėl tas įrašas, jo padarymo aplinkybės yra svarbios?
A. Martinkus: Šis įrašas labai svarbus, nes, manau, teismas nuo šio įrašo ir turėtų žiūrėti, ką jie padarė su manim. Kalbėdami apie poligrafą, jie pasakė, kad darysime tą patį, ką padarėme su Dariumi Žukausku (red. past. – buvusiu Kauno policijos vadu). Man tada buvo labai pikta, nes aš žinau, ką jie padarė su D. Žukausku. Tada ir pasakiau, kad jie paėmė mano nuotraukas, suklastojo protokolą ir pateikė teismui. Jiems tai nepatiko. Jie ėmė gintis, kad nieko neklastojo. Tačiau juk jie liepė man išimti nuotrauką ir sukelti atneštas. Jie pasiėmė tas nuotraukas ir patys D. Žukausko atžvilgiu chimičino protokolą.
E. Dereškevičius: Paradoksas, kad A. Martinkaus atžvilgiu nuo pat pradžių buvo atlikti neteisėti veiksmai. Kai kyla klausimas dėl asmens nepatikimumo, priemonių taikymą reglamentuoja specialusis policijos generalinio komisaro aprašas ir jame nurodytos taisyklės. Jos turėtų reglamentuoti tokią situaciją. Pirmas dalykas – tyrimas pradedamas Lietuvos kriminalinės policijos viršininko arba jo pavaduotojo įsakymu, tada turėtų būti sudaroma komisija iš LKPB pareigūnų. Jokių atsitiktinių asmenų, o ypač institucijos, kuri turėtų kontroliuoti LKPB dėl veiksmų teisėtumo ir pan., negalėtų būti.
Sudaryta komisija turėtų taikyti tam tikrus metodus – apklausas, žiūrėjimus, duomenų bazių tikrinimus ir turėtų pateikti išvadą, kuri būtų pateikta tvirtinti biurui. Šios išvados pagrindu turėtų vykti tolesni veiksmai – tikrinimas poligrafu ir pan.
– Norite pasakyti, kad šiuo atveju taisyklės buvo ignoruotos?
E. Dereškevičius: Šiuo atveju yra dvi galimybės – arba buvo tiek atsipalaiduota ir manyta, kad niekas tyrimo teisėtumo ir jį reglamentuojančios tvarkos aktų nenarplios. Buvo įprastas jiems reiškinys bandant tyrimą nuslėpti nuo Vidaus reikalų ministerijos arba kitų juos kontroliuojančių institucijų. Ar išvis LKPB, kaip subjektui, galima buvo pradėti šį tyrimą be Vidaus reikalų ministerijos įgaliojimo?
Tai sudėtingi ir komplikuoti teisiniai niuansai. Ko gero, todėl, kad jie neturėjo to įgaliojimo, bet pradėjo veiksmus fiziškai, viską įslaptino 75 metams. Įsivaizduojate? 75 metams.
– Tačiau juk A. Martinkui buvo suteiktas pranešėjo statusas. Kaip aiškinote, institucija, tirianti jo pranešimą, pripažįsta, kad jo pateikta informacija yra nemelaginga, aiškiai neišgalvota ir aktuali, reikalaujanti tyrimo.
A. Martinkus: Kai jie (LKPB – red. past.) sužinojo, kad aš esu pranešėjas ir esu pateikęs įrašą, mane nušalino nuo pareigų.
– Tačiau garantuojamas juk ne tik pranešėjo konfidencialumas, bet ir jo pateikta informacija, tikėtina, turėtų būti prieinama ne kiekvienam.
E. Dereškevičius: Mes kreipėmės į Generalinės prokuratūros organizuoto nusikalstamumo tyrimo ir kontrolės departamento vyriausiąjį prokurorą, kad jis kreiptųsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), nes jis turi atlikti tyrimus, kuriuose galimai yra duomenų apie valstybės paslapčių atskleidimą. Ką daro prokuroras?
Jis paima šį pareiškimą, kuriame minučių tikslumu yra tekstas apie pokalbį, kuriame nurodoma, kas ką pasakė to pokalbio metu, kas kur išėjo, kas ką atsinešė, kas turėjo žinoti, kas neturėjo žinoti, apie ką galimai ėjo kalba.
Nurodydami pretekstą, kad galimai A. Martinkus ant laikmenos, kurioje buvo garso įrašas, neužrašė, kad tai yra riboto naudojimo, padaro iš tos laikmenos kompaktinį diską, persirašo įrašą, įdeda į voką ir išsiunčia Policijos departamentui viešu paštu. Ir nurodo R. Požėlai atlikti tyrimą, išsiaiškinti, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Tas vokas atkeliauja pas Imuniteto valdybos viršininką Žydrūną Butkevičių.
– Kuris, kaip suprantu, buvo vienas iš to pokalbio dalyvių?
E. Dereškevičius: Taip. Ž. Butkevičius, matydamas, kad įrašas jau yra patekęs į Generalinę prokuratūrą, o buvo penktadienis, tą įrašą iš tarnybinių patalpų išsineša, apdoroja, susipažįsta su juo, aptaria su Sauliumi Briginu ir pirmadienį grąžina įrašą į raštinę.
– Tai įrašas tiesioginio adresato vis dar nepasiekia?
E. Dereškevičius: Tas įrašas toliau keliauja pas kitą generalinio komisaro pavaduotoją Saulių Tamulevičių, kuris atsakingas už ūkio reikalus. Tas persiunčia į Teisės skyrių. Ten susipažįsta Teisės skyriaus vedėjas su savo pavaldiniu. Tada iš Teisės skyriaus atkeliauja iki Policijos departamento generalinio komisaro raštinės ir tik tada, paskiausiai, tą įrašą gauna R. Požėla, kuriam jis ir buvo adresuotas.
– Išeina tokia vieša paslaptis?
E. Dereškevičius: Kai jie sužinojo, kad A. Martinkus yra pranešėjas ir įrašą yra pateikęs Generalinei prokuratūrai, įsisteigė ekspertų komisiją, kuri sprendė, kad galimai A. Martinkus padarė įrašą, kurio turinys galimai sudaro įslaptintą informaciją ir yra valstybės paslaptis, todėl šitą įrašą reikia įslaptinti 75 metams. Paskui, kadangi įrašas įslaptintas, tikslinga kreiptis į Generalinę prokuratūra dėl valstybės paslapties atskleidimo ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
– Patikslinkite: A. Martinkus padaro įrašą ir kreipiasi dėl įvertinimo, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis, o po šių įrašo klajonių iš rankų į rankas, įrašas įslaptinamas ir taip pat aiškinamasi, ar A. Martinkus neatskleidė valstybės paslapties?
E. Dereškevičius: Imuniteto skyriaus viršininkas turėtų gauti medžiagą iš LKPB ir tada objektyviai tirti – ar jie turi įsakymą, ar turi išvadą, ar turi pagrindą laikyti A. Martinkų nepatikimu – ir tada daryti savo išvadas.
Jie čia padarė tokią mišrainę. Mes, aišku, skundėme šitą veiksmą visiems – generaliniam komisarui, prokuratūrai, teismo prašėme nušalinti šališką Imuniteto skyriaus viršininką nuo tolesnių veiksmų, nes jis nebegali toliau būti objektyvus, nes dalyvavo psichologinio spaudimo, visiškai neteisėtame, veiksme, vykdomame be jokių įsakymų. Tačiau ir vėl atsimušėme į sieną.
– Terminas „pranešėjas“ šiandien yra apskritai karštas. Keistų minčių kelia ir statuso suteikimas, o dar labiau – garantuojamas konfidencialumas.
A. Martinkus: Jei būčiau žinojęs, nebūčiau kreipęsis. Aš informuoju Generalinę prokuratūrą, kad mane nušalino. Generalinė prokuratūra juos informuoja, kad aš esu pranešėjas ir kad jie turėtų mane grąžinti į darbą, kad prieš mane negali nieko vykdyti. Jie nurodo, kad mano veiklą tiria ne dėl to, ką nurodžiau kaip pranešėjas. Esą, tiria dėl kitų dviejų pavardžių, bet tų kitų dviejų pavardžių nesame regėję.
Aš manau, kad jie suprato, ką aš pateikiau Generalinei prokuratūrai. Dėl ko jie mane įsiviliojo į tas patalpas, dėl ko jie mane kaltina. Aš turėjau informuoti Generalinę prokuratūrą, kuo jie mane kaltina. Tada jie, matyt, sugalvoja, pritraukia asmenis, kurių net nežinau, kad man ir tas dovanų davęs, ir kitas dovanų davęs. Advokato nebekviečia, nes ten neva slapta informacija, apklausos garso įrašas neišeina, nieko nelieka.
– Vis dėlto buvę kolegos kaltina jus bendravimu su nusikalstamo pasaulio atstovais ir net lyderiais, dovanų priėmimu iš jų.
A. Martinkus: Kai man įvardijo susivienijimo lyderį, juokas suėmė. Aš jo gyvo nesu matęs, nebendravęs per visus 30 darbo metų. Tikrindami melo detektoriumi, tų žmonių net neminėjo, apie juos neklausė. Jiems svarbu viską įvilkti į slaptumo skraistę, kad niekas nematytų.
E. Dereškevičius: Galų gale, jei pareigūnas gavo dovanų, tai tyrimą reikia pradėti dėl kyšininkavimo, reikia nustatyti, koks kyšis, kokios vertės, kur tas žmogus, kur su juo susitiko, bet nieko nereikia, nes viskas įslaptinta. Teismas įrašo vieną sakinį – teismui buvo pateiktas įslaptintas paketas ir teismui iš gautos medžiagos matyti, kad pareigūnas nepatikimas.
Žvalgas negali atsiskleisti net tikrindamas duomenis. Ir visiems tinka toks kaltinimas.
Kaltinimai be tyrimų?
Anot pašnekovų, jau kai įrašo kopija keliavo, originalas su prierašu „riboto naudojimo“ taip pat buvo išsiųstas. Dar niuansas – buvo skelbiama, kad įrašas padarytas specialiose patalpose, kuriose bendraujant negalima turėti jokių ryšio ar įrašymo priemonių. Tačiau A. Martinkus tvirtino, kad, einant į patalpas, kuriose jis ir padarė įrašą, niekas nereikalavo daiktus palikti kažkokioje kitoje vietoje.
Pašnekovai tikina kreipęsi į VSD dėl neva slaptų patalpų. Juos nustebino iš VSD gautas dokumentas. „Nurodoma, kad duomenų apie tai, kad patalpos priskiriamos pirmai apaugos zonai, nepateikta. Vadinasi, jie neturi paslapčių subjekto statuso“, – akcentavo advokatas.
E. Dereškevičius meta akmenį ir į prokuratūros daržą. Esą ji, priėmusi pareiškimą ir jį tirdama, nė neapklausė tų asmenų, kurie nurodyti rašte. Advokatą stebino argumentai nepradėti tyrimo, nes veiksmai, tarkime, dėl nuotraukų buvo suderinti dar prieš dvejus metus iki veiksmo atlikimo.
Esą apie tai, kas įvyks 2019 m., buvo numatyta 2017 m. vykusiame Policijos departamento, Imuniteto skyriaus ir LKPB vadovų pasitarime dėl bendradarbiavimo aiškinantis korupcijos apraiškas policijoje.
„Pagal šitą nutarimą prokurorai legalizuoja pasitarimus, kuriuose nusprendžiama suklastoti dokumentus“, – susidariusią situaciją supaprastino advokatas.
Pašnekovai sutiko, kad, neįsigilinus į situaciją, gali atrodyti, jog iš darbo atleidžiamas pareigūnas tiesiog verkšlena. Pamirštama tai, kad A. Martinkui buvo suteiktas pranešėjo statusas, o puodas užvirė tada, kai galimai pranešėjo pateikta informacija pasiekė tuos, apie kuriuos ta informacija ir buvo.
„Galų gale, jei tai, ką viešai papasakojo A. Martinkus, yra melas, kur tie ikiteisminiai tyrimai dėl šmeižto? Mes nuo 2021 m. prašome pradėti tyrimus. Kur jie?“ – retoriškai klausė E. Dereškevičius.
Advokatas atvertė dar vieną kortą. Anot E. Dereškevičiaus, A. Martinkus kaltinamas nutekinęs informaciją tos bylos, dėl kurios jau surašytas kaltinamasis aktas, surasta kelios tonos narkotikų, pareigūnai už šios nusikalstamos veikos išaiškinimą apdovanoti premijomis.
„Sako, kad A. Martinkus kaltinamas nenurodęs, kodėl naudojosi duomenų bazėmis. Kaltinamas po priedanga dirbęs žvalgas, kurio darbo pobūdis įgalina suteikti ypatingojo duomenų naudotojo statusą ir kiekvienais metais viršininkas įtraukia jį į tokius sąrašus, kad jam nereikėtų kiekvieną kartą naudojantis duomenų bazėmis rašyti pranešimų apie tai, dėl kokios priežasties jis tomis duomenų bazėmis naudojasi. Žvalgas negali atsiskleisti net tikrindamas duomenis. Ir visiems tinka toks kaltinimas“, – pastebėjo advokatas.
A. Martinkus pridūrė, kad kaltinimai jam buvo paremti pagrindu bylos, už kurios sėkmingą darbą jis buvo pripažintas Metų sekliu ir apdovanotas. Buvęs kriminalistas akcentavo prieštaravimą: „Tai, jei jau kaltina mane už informacijos nutekinimą šioje byloje, galėjo atimti visus apdovanojimus.“
Vyčio Šulinsko nuotr.
Komentaras
Elena Martinonienė, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja:
Vykdydama Pranešėjų apsaugos įstatymo reikalavimus prokuratūra nekomentuoja teiginių apie asmenis, viešai įvardijamus kaip tikėtinus pranešėjus, ir neteikia su jais susijusios informacijos.
Taip pat primename, kad prokuratūra yra informavusi visuomenę apie tai, kad, išnagrinėjus šių metų sausio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto persiųstą Algimanto Martinkaus pareiškimą, adresuotą Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei, frakcijų seniūnams, komitetų ir komisijų pirmininkams, A. Martinkui buvo pateiktas prokuratūros atsakymas, o Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas informuotas apie atsakymą pareiškėjui.
Atsakyme pareiškėjui nurodyta, kad persiųstame rašte jo nurodomos aplinkybės jau buvo išsamiai tikrintos ir vertintos anksčiau, tačiau nenustačius nusikalstamų veikų požymių buvo priimtas prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis prokuroro nutarimas buvo skundžiamas nustatyta tvarka ir teismų sprendimais paliktas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas.
2022 m. balandžio mėnesį Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas A. Martinkaus skundą dėl prokuroro nutarimo, pažymėjo, kad faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstos abejonės, samprotavimai, prielaidos, nuomonė ir įtarimai nėra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Neskundžiamoje 2022 m. gegužės mėnesį priimtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje pažymima, kad pareiškime nurodytų aplinkybių tikslinimo metu buvo atlikta pakankamai procesinių veiksmų, reikšmingų objektyviam tyrimui, surinkta ir įvertinta pakankamai duomenų, kurie buvo svarbūs atitinkamam procesiniam sprendimui priimti.
Atsižvelgiant į tai, kad, išnagrinėjus persiųstą pareiškimą, naujų reikšmingų aplinkybių nenustatyta, prokuratūra informavo pareiškėją, kad pagrindo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka iš naujo vertinti tas pačias aplinkybes ir priimti naują proceso sprendimą nėra.
Taip pat norėtume papildomai paaiškinti, kad visais atvejais sprendime suteikti asmeniui pranešėjo statusą yra nurodoma, kokia jo pateikta pradinė informacija yra vertinama kaip atitinkanti Pranešėjo apsaugos įstatyme nustatytus reikalavimus ir yra tinkamas pagrindas tolimesniam šios informacijos patikrinimu, ištyrimui ir įvertinimui, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sprendime dėl pranešėjo statuso suteikimo jau yra įvertinta, kad pranešėjo pateikta pradinė informacija konstatuoja faktą apie įstatymų pažeidimą (-us). Ar pranešėjo pateikta pradinė informacija yra teisinga ir pagrįsta, ar ne, gali paaiškėti tik atlikus atitinkamus tyrimus.
