Per trejus metus gyvenimo Didžiojoje Britanijoje moteris pamatė emigrantų dugną ir sako, kad gana apsimetinėti, kokį nuostabų gyvenimą gyvenate dirbdami juodus darbus. Šią penktadienio popietę, 17.30 val., LNK laidoje „Bus visko“ – išskirtinis pasakojimas apie tamsiąją emigracijos pusę.
„Aš jau išmokau atskirti: pavyzdžiui, štai šis yra modernios vergovės auka. Eini gatve, žiūri, iš krūmų iššoka žmogus, ir matai, kad jis miegojo čia, tuose krūmuose. Niekur nesu mačiusi tiek žmonių, kiek Anglijoje, kurie miega lauke. Klausiu, kodėl tu nevažiuoji namo, o jis atsako: čia žiemą bent jau nesušalsiu, galiu miegoti krūmuose palapinėj, o Lietuvoje šalta, o ten nieko neturiu”.
Laidoje bus atskleista, kokius darbo pasiūlymus atvykėliai iš kitų šalių su aukštaisiais išsilavinimais gauna Didžiosios Britanijos įdarbinimo agentūrose.
Klausiu, kodėl tu nevažiuoji namo, o jis atsako: čia žiemą bent jau nesušalsiu, galiu miegoti krūmuose palapinėj, o Lietuvoje šalta, o ten nieko neturiu.
„Nuvažiavo žmogus į miestą Haul ir jam pasiūlė tris darbus. Pirmas darbas – šaudyti karves. Iš tikrųjų, šaudyti į karves. Konvejeriu važiuoja karvės ir tu šaudai joms į galvą. Pravažiuoja viena karvė, tu ją nušauni, atvažiuoja antra karvė, tu ją nušauni. Ir taip visą dieną, metus, tiek, kiek nori. Gali visą gyvenimą šaudyti karves. Antras darbas, kurį pasiūlė, buvo nudyrinėti triušiukams kailius. Žodžiu, kažkas nušauna triušiuką, o tu užmauni jį ant kažkokio stulpiuko ir nudiri jam kailį. Vienu nugludintu, ištobulintu judesiu. Trečias darbas buvo imti vištas iš narvo ir malti jas. Žodžiu, žudyti vištas. Akivaizdu, kad anglai tokių darbų nenori, net azijiečiai tokių darbų nenori, tokius darbus dirba Rytų europiečiai.
Laidos metu prabils ir Kristinos vyras Krisas. Jis metė labai gerai apmokamą darbą Anglijoje ir atvyko gyventi į Lietuvą.
„Lietuvoje gyvenu jau beveik metus ir vis dar nesuprantu, kodėl tokie dideli kiekiai žmonių vyksta į Angliją. Nuoširdžiai nematau skirtumų tarp šių dviejų šalių. Dabar gyvenu Vilniuje, dirbu Kaune. Maždaug valandos atstumas. Kai dirbau Londone, mano darbas buvo vos už valandos kelio. Tačiau kamščiai milžiniški. Iš namų išvykdavau 7 ryto ir atgal pajudėdavau 6 vakaro, todėl tai trukdavo po tris valandas. Taigi kiekvieną darbo dieną automobilyje praleisdavau mažiausiai po šešias valandas. Tuo metu kaip tik neseniai buvo gimusi mano vidurinėlė dukra Darsė. Aš, galima sakyti, kamščiuose praleidau visą jos vaikystę. Išvažiuodavau, kol ji dar miegodavo, o grįždavau, kai dukrytė ir vėl būdavo lovoje. Todėl šiandien esu labai laimingas galėdamas į darbą nuvažiuoti per vieną valandą ir gyventi kokybišką gyvenimą”.
Emigracijos istorijos – LNK laidoje „Bus visko“ šią penktadienio popietę, 17.30 val., per LNK.
