Milijoniniai užsakymai

Ambicingu pavadinimu "Nacionalinis socialinės integracijos centras" pasivadinusi viešoji įstaiga Klaipėdos savivaldybės skelbtą konkursą laimėjo pasiūliusi mažesnę kainą nei viešoji įstaiga "Ori senatvė", kuri iki rugsėjo teikė pagalbos į namus paslaugas uostamiestyje.

Įstaiga "Ori senatvė" paskutinėje sutartyje su savivaldybe paslaugas teikė už 6,96 euro valandos įkainį be PVM.

"Nacionalinis socialinės integracijos centras" pagalbos namuose paslaugas teiks už 6,5 euro (be PVM) įkainį.

Kauno savivaldybei ši viešoji įstaiga paslaugas siūlė teikti po 7,5 euro (be PVM) įkainį už valandą.

Sėkmė šį naują rinkos žaidėją ėmė lydėti 2018 m. tik suvienijus pajėgas su kitomis dviem įstaigomis. Tuomet ši viešoji įstaiga ir laimėjo Kauno savivaldybės skelbtą konkursą.

Šiuo metu portalas rekvizitai.lt skelbia, jog didžiausia "Nacionalinio socialinės integracijos centro" paslaugų užsakovė yra Kauno savivaldybė, perkanti iš viso už 1,9 mln. eurų vertės paslaugų.

Antroje vietoje – Klaipėdos savivaldybė, įsigijusi beveik pusantro milijono eurų vertės paslaugų.

Ką tik ši viešoji įstaiga laimėjo ir Marijampolės savivaldybės skelbtą konkursą, tačiau čia ji net nepradėjo dirbti, nors sutartį pasirašė rugsėjo 24 d.

Duonos – už 15 eurų mokestį

O rugsėjo 21 d. ši įstaiga pasirašė sutartį su Klaipėdos savivaldybe. Nurodyta, jog tokių paslaugų prireiks 150–170 klaipėdiečių.

Buvęs rangovas paslaugų teikimą nutraukė rugsėjo 18 d.

Pensininkė Vida portalui pasakojo, jog ji nuo šios dienos iki spalio 2-osios lygiai dvi savaites buvo palikta likimo valiai.

"Man jau 74 metai, po patirtos avarijos netekau kojos. Nesiskundžiu, stengiuosi pasirūpinti savimi. Tačiau jausmas toks, kad atrodo, jog man dar malonę daro. Aišku, kad blogai jaučiuosi. Prieš tai lankė kita įstaiga. Neturėjau jokių priekaištų. Net į Palangą atsiuntė moterį, kuri atvyko pasirūpinti manimi, kai gulėjau reabilitacinėje ligoninėje po operacijos", – pasakojo klaipėdietė Vida.

Moteris, kalbėdama apie dviejų savaičių patirtį, ėmė graudintis. Vieniša senolė neturi artimųjų. Tad pensininkei teko krapštyti paskutinius pinigus, kad svetimi teiktųsi nueiti į parduotuvę maisto. Klaipėdietė tegauna 300 eurų pensiją.

"Samdžiau žmogų, kad nueitų į parduotuvę. Paprašė 15-os eurų. Reikėjo du kartus tokios paslaugos. Visa tai man kainavo 30 eurų. Jei jau reikia tiek mokėti už pristatymą, tai pensininkui neliks už ką valgyti. O ką man daryti? Ir senyvam žmogui juk reikia valgyti. Aš pati dar sugebu pasigaminti, bet sriubos jau neišsiverdu, bijau apsiplikyti, nes šeimininkauju atsisėdusi ant kėdės prie viryklės", – tikino moteris.

Klaipėdietė pasakojo, jog ją anksčiau lankiusi darbuotoja pasirūpindavo sriuba, jos nupirkdavo netoliese esančioje kavinukėje.

Aplankė po skambučio

Anksčiau neįgali pensininkė sulaukdavo socialinio darbuotojo kone kasdien.

O ką aš galiu padaryti?

"Priklausė dešimt valandų, o naujoji viešoji įstaiga pareiškė, jog per savaitę telankys keturias valandas, dvi valandas antradienį, dvi – ketvirtadienį. Po ketvirtadienio turėsiu išsiversti su turimais produktais iki kitos savaitės antradienio. Nežinau, kaip bus", – pasakojo klaipėdietė.

Moteris pasiskaitė, kokias paslaugas jai privalo suteikti konkursą laimėjusios įstaigos darbuotojai. Iš tiesų pensininkas gali prašyti ne tik dulkes pavalyti, bet ir pagalbos nusiprausiant, gali drąsiai tikėtis, kad bus padėta išskalbti skalbinius, sutvarkyti namus.

"Mane juokas ima, ką ji ten spės per savaitę ateidama du kartus ir pabūdama tik pusantros ar dvi valandas. Jei aš nebūčiau skambinusi žurnalistams, tikėtina dar ilgiau nebūčiau sulaukusi socialinių darbuotojų. Visame pasaulyje senukai yra prižiūrimi, o mes ką, gal trečiojo pasaulio šalis? Nors elementarios pagalbos turėtume sulaukti", – pastebėjo moteris.

Į konkursą – be darbuotojų

Ši klaipėdietė ne vienintelė praėjusią savaitę portalui pasakojusi apie savo nelengvą buitį. Panašias patirtis bylojančių skambučių sulaukta ne vieno.

Apie likimo nuskriaustų klaipėdiečių nusiskundimus praėjusią savaitę paklausta Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė rėžė pribloškiantį atsakymą.

"O ką aš galiu padaryti?" – taip valdininkė sureagavo į portalui besiskundusių senolių pastabas.

Pirmadienį paklausus A. Liesytės, kokių sankcijų žada imtis savivaldybė dėl rangovo neatliktų paslaugų, tikino, jog esą jaudintis nėra ko, nes už tokias paslaugas biudžeto lėšomis mokama tik tuomet, kai jos atliekamos.

"Niekas nemokės, jei paslaugų nebuvo", – patikino A. Liesytė.

Patys pensininkai tokias paslaugas vadina gėdų gėda.

Tačiau Socialinės paramos skyriaus vedėja aiškino, jog pasikeitus socialinių paslaugų teikėjui trikdžiai turėtų būti laikini.

Paklausus, kaip buvo vertinamas šio rangovo pasirengimas vykdyti sutartį, A. Liesytė susierzino.

"Jei jau tai apie viešuosius pirkimus, prašome pateikti klausimus raštu. Ne aš vertinu viešųjų pirkimų dokumentus, o Viešųjų pirkimų skyrius", – pyko A. Liesytė.

A. Liesytė / Redakcijos archyvo nuotr.

Klausimas buvo užduotas dėl įstaigos "Nacionalinis socialinės integracijos centras" dokumentuose minimų 38 specialų išsilavinimą turinčių specialistų. Dokumentuose pažymėta, jog jie įdarbinti pagal individualios veiklos pažymėjimą ir turi specifinių žinių slaugant ir prižiūrinti poreikių turinčius žmones.

Tačiau aiškėja, jog visi šie žmonės dirba Kaune, o Klaipėdoje tokių specialistų pulta ieškoti maždaug prieš savaitę. Bent jau tai byloja internete aptikti darbuotojų paieškos skelbimai.

Turtų nesikrauna

Viešoji įstaiga "Nacionalinis socialinės integracijos centras" buvo įkurta 2009 m. Jo dalininkai tuomet tapo du jauni bičiuliai iš Zarasų – Neringa Jurčiukonytė ir Arūnas Survila.

Kurį laiką šiai įstaigai vadovavo N.Jurčiukonytė, tačiau pastaraisiais metais šios moters pavardę galima aptikti įvairių konkursų ir mokymų organizavimo srityse.

N. Jurčiukonytė, kaip projekto "Media4Change" vadovė, vakar sostinėje pristatinėjo viešą duomenų bazę, orientuotą į viešojo sektoriaus finansų skaidrumą ir korupcijos prevenciją.

"Tai įrankis, leisiantis kiekvienam nagrinėti, kaip politikai susiję su verslu ir kitomis organizacijomis, kaip viešojo sektoriaus institucijos leido viešuosius finansus ir kas šias lėšas gavo", – rašoma šios skaidrumo iniciatyvos pristatyme.

Kol viešosios įstaigos steigėja kuria informacijos paieškos įrankius, "Nacionaliniam socialinės integracijos centrui" vadovaujanti Monika Stankevičiūtė-Juknienė aiškino, jog viešosios įstaigos dalininkai turtų iš laimėtų viešųjų pirkimų nesikrauna.

"Taip, dalininkai yra, bet mes esame viešoji įstaiga. Mes pelną investuojame į kitus produktus, kuriuos sukuriame. Mes jokių pinigų nepasidalijame. Tai yra ne biznis. Mes esame nevyriausybinė organizacija, tai yra socialinis verslas. Mes sieksime kurti turinį, kuris pagerintų Klaipėdos senjorų gyvenimą", – aiškino įstaigos direktorė.

Moteris užsiminė apie kuriamą mobiliąją programėlę, skirtą socialines paslaugas teikiantiems darbuotojams, minėjo pagyvenusių asmenų internetinio raštingumo problemas.

"Aš gaunu 200 eurų atlyginimą, nes dirbu vos dvi valandas per savaitę. Situaciją Klaipėdoje kuruoja kita kolegė, tačiau specialiai atvyksiu į uostamiestį aiškintis situacijos. Pirmosios savaitės nėra lengvos. Mes tuo pat metu ieškome darbuotojų ir tikimės, jog pavyks suvaldyti situaciją. Kitas rangovas paslaugas nustojo teikti rugsėjo 18 dieną, mes sutartį pasirašėme 21 dieną ir nuo tos akimirkos pradėjome teikti paslaugą. Nors galėjome savaitę nepasirašyti sutarties. Per tą savaitę niekas nebūtų teikęs paslaugų, bet mes norėjome, kad kuo daugiau senyvo amžiaus žmonių gautų šias paslaugas", – aiškino įstaigos vadovė.

M. Stankevičiūtė-Juknienė tikino, jog iki vakar  4–5 žmonės uostamiestyje minėtų paslaugų dar nebuvo gavę.

"Per dvi savaites mes pradėjome paslaugas teikti apie 140-iai žmonių. Juos tikrai lanko", – aistras ramino įstaigos vadovė.

M. Stankevičiūtė-Juknienė pripažino, jog viešajame konkurse įstaiga dalyvavo neturėdama realių darbuotojų, kurie turėtų teikti paslaugą.

"Negali samdyti žmonių, jei neturi jiems ką pasiūlyti. Nors mes nesame visai nauji. Mes Klaipėdoje veikėme ir anksčiau, teikėme socialinio taksi paslaugas", – tikino moteris.

Pasamdė 28 žmones

Klaipėdos regione įstaigai atstovaujanti Rugilė Bitautaitė aiškino, jog nieko tokio, kad rugsėjo 21 d. viešoji įstaiga negalėjo atlikti savo pareigų, nes dėl susiklosčiusios situacijos kalčiausi esą yra buvę rangovai.

"38 žmonės, kurie nurodyti pirkimų dokumentuose, net ir neturėjo dirbti Klaipėdoje. Tai tik privalomai deklaruojami duomenys, įrodantys organizacijos kvalifikaciją. Tai nėra faktiniai darbuotojai, kurie turėtų teikti paslaugą. Nes sąrašą pateiki net nežinodamas, ar laimėsi konkursą", – aiškino R. Bitautaitė.

Moteris tikino, jog iš buvusio rangovo sulaukė tik žmonių pavardžių ir telefonų numerių. Jokių asmens bylų šios paslaugos teikėjai neturėjo. Dvi savaites įstaigos atstovai skambino senukams ir neįgaliesiems, aiškindamiesi, ko kam reikia.

"Pirmiausia aiškinomės, kiek ir kokių žmonių yra nevaikštančių, kuriems būtina pakeisti sauskelnes ar suteikti kitą pagalbą", – tikino R. Bitautaitė.

Viešosios įstaigos atstovė patikino, jog kol kas Klaipėdoje pasamdyti 28 darbuotojai ir jų dar trūksta. Tad nestebina tai, jog stengiamasi sumažinti valandas, kuriomis bus teikiama paslauga.

Nori per daug?

Pasiklausus, kodėl, pasikeitus paslaugų teikėjui, kai kuriems pensininkams sumažėjo skiriamų valandų skaičius, per kurias jie gali tikėtis pagalbos, R. Bitautaitės pateiktas atsakymas vienišiems klaipėdiečiams kažin ar patiks.

"Tai dar vienas klausimas, kuris mums kėlė daug iššūkių ir sunkumų. Ankstesnis rangovas teikė dešimties valandų per savaitę paslaugas. Žmonės to tikisi ir iš mūsų. Pagalbos į namus praktikoje to neturėtų būti. Nes pagalba į namus yra pats pirmas žingsnelis socialinių paslaugų sistemoje. Tai reiškia pačias elementariausias paslaugas – bendravimas, maisto nupirkimas, namų sutvarkymas, palydėjimas pas gydytojus", – kalbėjo R. Bitautaitė.

Moteris leido suprasti, jog sunkiai besiverčiantys senoliai tokių pat paslaugų skaičiaus neturėtų tikėtis iš naujojo rangovo.

"Paaiškėja, jog močiutė gyvena su dukra, ji grįždama po darbo nuperka maisto, pagamina, bet ją darbuotojas vis tiek lanko dvi valandas per dieną. Tai yra biudžeto lėšų švaistymas. Žmonės buvo įpratę. Ši paslauga reikalinga tam, kad žmogus kuo ilgiau išlaikytų savarankiškumą. Susidūrėme su požiūrio į šią paslaugą sunkumais. Reikėjo atsirinkti, kurie žmonės tiesiog to reikalauja, o kuriems iš tikrųjų to reikia", – patikino R. Bitautaitė.

Už tokias paslaugas sumoka ne tik savivaldybė, bet ir pats pensininkas. Tai sudaro apie 60 eurų per mėnesį.

"Tai gali būti tam tikras piktnaudžiavimas organizacijoje. Pats žmogus mokės tiek pat, nesvarbu kiek valandų pas jį vaikščios socialinis darbuotojas. Mes turime nustatyti, kiek tų paslaugų realiai reikia", – patikino viešosios įstaigos atstovė.

Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja A. Liesytė aiškino, jog senjorai, matydami būtinumą, gali reikalauti ir didesnio valandų skaičiaus.

"Jei reikia, drąsiai turi sakyti ir paslauga turi būti suteikta. Koreguoti valandų skaičiaus niekas nedraudžia", – patikino A. Liesytė.

Konkursą laimėjusios įstaigos atstovė į tai atsakė priešingai.

"Iš žmogiškosios pusės gal ir taip, galima būtų didinti valandų skaičių. Bet paprastai jų skaičius nustatomas prieš pasirašant sutartį su klientu. Grafikas suderinamas, ir senjoras supažindinamas su juo", – patikino R. Bitautaitė.