Šventojo Tėvo žodžiais, galbūt gerovės visuomenė mus padarė pernelyg sočius, apsuptus gėrybių, tad jaučiamės apsunkę nuo jų, bet pilni tuštumos.

„Galbūt gėrybės mus pradžiugino prablaškė, bet nepripildė“, - į Kauno katedrą susirinkusiems pašauktiesiems į dvasinį gyvenimą sakė popiežius, pabrėždamas, kad vyrai ir moterys pasišventusieji negali sau leisti prarasti širdies nerimo ir dejonės, kuri tik Viešpatyje randa atilsį.

Pasak Šventojo Tėvo, šiandien išbandomas tikėjimas. Sekuliarizmo dvasia bus išbandymas ir ateinančioms kartoms.

„Kartais mes turbūt neturime jėgų eiti į priekį, bet, kaip sakoma Apaštalų darbų knygoje, turėtume neužmiršti pirmųjų dienų, neužmiršti savo protėvių. Apaštalas Paulius mus kvietė viltis ištvermingai po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui ir visai kūrinijai - kad Dievą mylintiems viskas išeina į gera“, - sakė popiežius.

Atkreipdamas dėmesį į arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, kuris dėl tikėjimo buvo persekiojamas sovietmečiu, popiežius Pranciškus akcentavo šio žmogaus patirtį, ką reiškia viltis, kai nėra vilties.

Persekiojimai, tremtis nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų - istorijos Viešpatį, todėl daug turite ką mums pasakyti ir ko pamokyti.

„Persekiojimai, tremtis nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų - istorijos Viešpatį, todėl daug turite ką mums pasakyti ir ko pamokyti“, - kalbėjo Šventasis Tėvas, jaunimui patardamas, ką daryti silpnumo akimirkomis.

„Mažų drąsą atimančių iššūkių akivaizdoje linkdami užsisklęsti savyje ar į užsiėmimus, nesuderinamus su pašaukimu, gręžkitės į savo šaknis, žvelkite į kelią, nueitą senolių. Yra geriau pasirinkti kitą kelią, nei gyventi vidutiniškume. Kol kas jūs turite laiko, durys atidarytos“, - kalbėjo popiežius.

Jei mūsų viltis vien žmogiška, Šventojo Tėvo žodžiais, galime nusivilti ir žlugti, bet krikščioniška viltis išmėginimų žaizdre atnaujinama ir nuskaistinama.

Prieš pradėdamas savo kalbą broliams ir seserims pašvęstiesiems, popiežius visų pirma norėjo išreikšti savo jausmą. „Žiūrėdamas į jus, už jūsų regiu daugybę kankinių - nežinomų, bevardžių kankinių, ta prasme, kad mes net nežinome, kur jie palaidoti“, - sakė Šventasis Tėvas.

Pasak popiežiaus, kai kurie iš susirinkusiųjų žino, ką reiškia kalėjimas, tad žodis, kurį Šventasis Tėvas akcentavo, prieš pradėdamas kalbą - neužmiršk.

„Atsiminkite, kad esate kankinių vaikai, ir tai yra jūsų stiprybė“, - pabrėžė pontifikas.

Moterį vienuolę popiežius vadino Bažnyčios ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos ikona.

„Kiekvienas jumyse mato Motiną Mariją - neužmirškite šito. Mama Bažnyčia nėra senmergė. Mama bažnyčia neplepa, mama patarnauja, augina, myli. Jūsų pašaukimas yra būti motinomis, Bažnyčios ir Mergelės Marijos ikona“, - sakė popiežius, pridurdamas, kad vyrų vienuolių kelias - išmintinga, gailestinga tėvystė.

Kaip skelbė ELTA, trijų Baltijos šalių bei kaimyninių valstybių kunigai, vienuoliai ir seminaristai sekmadienį susirinko Kauno katedroje susitikti su popiežiumi Pranciškumi.

Pasirinkusiųjų pašvęstąjį gyvenimą susitikimas surengtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

Šis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas skirtas visose trijose Baltijos šalyse gyvenantiems pašauktiesiems.

Laukdami popiežiaus kunigai, vienuoliai ir seminaristai meldėsi, giedojo giesmes, tarp jų - Apreiškimo Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai Akatistą. Tai vienas gražiausių Bažnyčios kūrinių Dievo Motinos garbei. Jį giedant apmąstoma visa Išganymo istorija.

Susitikime dalyvavo ne tik Baltijos, bet ir Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, kitų valstybių kunigų, seminaristų, vienuolių.

Pirmą kartą į sovietinių represijų gniaužtus J. Abukauskas pateko 1944-aisiais, būdamas vos 17-kos. Tąkart už praūžusio karo apkasuose rasto šautuvo saugojimą karo tribunolas jam skyrė penkerius lagerio metus, nors jaunuolis dar nebuvo pilnametis. J. Abukauskas buvo kalinamas Macikų lageryje prie Šilutės, kur patyrė siaubingą badą. 1947-aisiais jam buvo pritaikyta amnestija ir jis grįžo į gimtuosius namus.

Norvaišių apylinkėse veikė partizanų „Audros“ būrys. Jo vyrai ne iškart į savo gretas priėmė J. Abukauską. Maždaug metus jis buvo partizanų ryšininku. Tik sužinojęs, kad bus šaukiamas į sovietų kariuomenę, J. Abukauskas išėjo į mišką. 1949-ųjų vasarą jis davė partizano priesaiką ir gavo slapyvardį Siaubas.

„Kadangi jau buvau sėdėjęs lageryje, pradėjau kaip suaugęs galvoti, ir tie vyrai, kurie slapstėsi, matė, kad jau galima [manimi] pasitikėti, pradėjau bendrauti su jais. Teko kai kur važiuoti su jais, automatą davė. Kai reikėjo išeiti į mišką, man labai patiko visa tai. Apranga paprasta buvo ten, civilinė. Visas tas gyvenimas man patiko.

„Audros“ būrio vadu tada buvo Stasiškis Feliksas, slapyvardžiu Smūgis. Jie man pasakė: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi. Palauk truputį, kol pajausi, kad saugumas jau seka, tada ateisi.“ Vieną sykį atkalbėjo jie mane. Paskui, 1948 metais, mane norėjo paimti į kariuomenę, nesvarbu, kad „sėdėjęs“. Nutariau išeiti slapstytis“, – prisimena J. Abukauskas.

Per operaciją, kurios metu partizanai bandė įbauginti kolonistus ir komjaunuolius, Siaubas buvo sužeistas – kulka pataikė į ranką – ir visą žiemą praleido bunkeryje gydydamasis.

Sovietų saugumo pajėgos ir stribai siautėjo Aukštaitijoje. Mūšiuose žūdavo vis daugiau partizanų. Todėl „Audros“ būrio veiksmų geografija plėtėsi į šiaurę – Zarasų link. Kai žuvo „Audros“ būrio vadas, J. Abukauskui buvo patikėta tapti būrio vadu, o vėliau – ir apygardos vado pavaduotoju.

„Norvaišiai, kur aš gimiau ir užaugau, ir buvo „Audros“ būrio teritorija. Po 1949 metų Radviliškio susitikimo vadovybės buvo griežtai paskirstyta, kur, kokiam būriui priklauso koks rajonas. Mūsų buvo Norvaišiai, Remeikiai, Kaniūkai – beveik iki Vyžuonų miško. Vyžuonų miškas jau priklausė kitam būriui.

[Teritorijoje] į Zarasų pusę iš pradžių buvo partizanų junginys, paskui neliko nieko. Šiame krašte mes galėjome eiti iki Zarasų ir už jų, jei turėjome reikalų arba galimybes. Ten jau buvo sudėtingiau praeiti, kad nepastabėtų priešas“, – prisiminimais dalijasi J. Abukauskas.

1949 metų pabaigoje J. Abukauską pasiekė žinia, kad saugumiečiai suėmė jo sužadėtinę Bronę Indrašytę ir jos motiną. Partizanas nusprendė legalizuotis – mainais į sovietinio saugumo išduodamus dokumentus sudėti ginklus ir atsisakyti ginkluotos kovos. Kaip legalizavimosi sąlygą jis pateikė reikalavimą paleisti abi moteris.

Sutartą dieną jis atėjo į raudonų plytų name Užpalių centre įsikūrusią stribų būstinę ir pasidavė. Iš pradžių saugumiečiai susitarimo laikėsi, paleido sužadėtinę ir motiną. Netrukus su savo išrinktąja J. Abukauskas susituokė. Tačiau praėjus pusei metų po legalizavimosi, saugumiečių buvo nukautas partizanavęs J. Abukausko brolis Vytautas, slapyvardžiu Laisvutis. Iškart po brolio žūties J. Abukaukas buvo suimtas. Iš pradžių jis kalintas Utenoje, pastate, kur dabar įsikūręs teismo ekspertizės centras. Vėliau pervežtas į Vilnių, kur po tris mėnesius trukusio tardymo J. Abukauskui skirta mirties bausmė pagal tris kaltinimus: tėvynės išdavimą, dalyvavimą organizuotoje nusikalstamoje veikloje ir terorizmą.

Pusę metų J. Abukauskas praleido Lukiškių kalėjimo mirtininkų kameroje, laukdamas bausmės įvykdymo. Tačiau vėliau mirties bausmė buvo pakeista 25 metais lagerių. J. Abukauskas griežčiausio režimo sąlygomis kalėjo įvairiose Sibiro vietose – prie Omsko, Irkutsko srityje, vėliau perkeltas į Vladimiro kalėjimą, o iš ten – į Mordoviją.

Tik 1976-aisiais jis grįžo namo pas ištikimai laukusią žmoną. Atkūrus nepriklausomybę, jis su žmona iš Kauno persikėlė į sodybą Utenos Remeikių kaime, vos už poros kilometrų nuo tėviškės Norvaišiuose. Susiremontavęs sodybą nagingomis staliaus rankomis, J. Abukauskas čia atrado savo ramybę, supamas prisiminimų apie jaunystės viltis, kovas, žuvusius bendražygius partizanus.