Rašytojo kūrybos viršūnė

K.Lupa taip pat yra spektaklio inscenizacijos ir scenografijos autorius. Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Valentinas Masalskis, Sergejus Ivanovas, Danutė Kuodytė, Viktorija Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius. Spektaklio videoprojekcijų autorius – Mikas Žukauskas, kompozitorius – Arturas Bumšteinas, kostiumų dailininkas – Piotras Skiba (Lenkija).

W.G.Sebaldo kūrybos viršūne vadinamame 2001 m. pasirodžiusiame paskutiniame jo romane „Austerlicas“ per asmeninės patirties prizmę reflektuojama Holokausto trauma žmoniją alinančių karų kontekste. W.G.Sebaldas mirė beveik iškart po „Austerlico“ pasirodymo, sulaukęs 57-erių. Tais pačiais metais jis buvo realiausias kandidatas gauti Nobelio literatūros premiją. Tačiau ir be Nobelio W.G.Sebaldas tapo kultine figūra. Parašęs penkias knygas, jis įėjo į šiuolaikinės literatūros istoriją kaip klasikas, novatorius ir pranašas.

Pasakotojo ir klajūno susitikimai

„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius – nuo 1939-ųjų iki XX a. pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade... Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. W.G.Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico susitikimus. Iki pilnametystės Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo, nei kas jo tėvai. Prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą penkiametį berniuką jo motina gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse, mokėsi Oksforde, po studijų apsigyveno Londone ir užsiėmė XIX a. architektūros tyrinėjimais. Gyveno be atminties, kol Liverpulio stotyje, kur kadaise buvo atvežtas, jį užklupo prisiminimo smūgis. Tada leidosi į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas. Tačiau grįžimas į namus Prahoje tik dar labiau sustiprino Austerlico atskirties jausmą, ir vien tėvų pėdsakų paieška suteikė jo gyvenimui prasmę.

Iš atsinaujinimo poreikio

Prieš apsispręsdamas statyti „Austerlicą“, K.Lupa ilgai dvejojo, ar įmanoma šį kūrinį perkelti į teatro sceną: „Ar teatras pajėgus parodyti tokius vidinius procesus?“ Režisierių sužavėjo W.G.Sebaldo rašymo būdas, pratęsiantis jo mėgstamo autoriaus Thomaso Bernhardo literatūrinius ieškojimus, ir jo ypatingas jautrumas traumines patirtis išgyvenusioms tautoms bei atskiriems individams. Taip pat režisieriui asmeniškai artima jo bendraamžio rašytojo patirtis.

Anot K.Lupos, W.G.Sebaldo literatūra „gali inicijuoti teatro kalbos permainas“, atsisakant teatre įprastų dialogų ir charakterių: „Teatre turi pasirodyti tas W.G.Sebaldo mąstantis žmogus. Aktoriaus sąjungininku šiame procese gali tapti jo sąveika su vaizdais ir erdve. Taip teatras gali kurti nesibaigiančias asociacijas.“ Vienok, kalbėdamas apie „permainas“, K.Lupa akcentavo ne pačią teatro estetiką, bet jo moralinę atsakomybę: „Mūsų nauji meniniai bandymai nėra orientuoti į sėkmę, nes įžengiame į vis sudėtingesnių konfrontacijų laikotarpį. Jei ir toliau rūpinsimės tik naujų darbų sėkme, iš esmės būsime vis anachroniškesni. Turime pakeisti savo meninę filosofiją, tai yra be galo svarbu. Turime perteikti žiūrovams savo atsinaujinimo poreikį. Mums reikia atsinaujinti dėl akistatos su vis sudėtingesniais klausimais, net tada, jei apskritai nesame pajėgūs į juos atsakyti.“

Spektaklis bus rodomas Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje birželio 19 d. 15 val.