Specialiai sukurta pjesė

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis apie šią idėją papasakoti teatro sceną šovė režisieriui Rimui Tuminui.

„Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant, tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė“, – spektaklio premjeros proga kalbėjo M. Ivaškevičius.

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių R. Tuminas „Madagaskarą“ sukūrė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Jam talkino režisierius A. Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė.

Spektaklyje vaidina Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė / Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis.

Nuo premjeros, kuri įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m., „Madagaskaras“ buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje. 2005-ųjų pavasarį vykusioje „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijoje spektaklis paskelbtas geriausiu nacionaliniu spektakliumi.

D. Medvedevo nuotr.

Dramos nuojauta

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pirmosios pusės kalbą.

Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius atrado unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą, jo vardą lengvai transformuodamas į Pokštą, taip suteikiant jam žaismės ir lengvai ironizuodamas.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pirmosios pusės kalbą.

Profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje).

K. Pakštas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su pranašiškomis vizijomis išsiskyrusiu rašytoju Juozapu Albinu Herbačiausku, filosofu Stasiu Šalkauskiu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.

Pirmojoje spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, o antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanicos“ katastrofa, karas, okupacija.

D. Medvedevo nuotr.

Istorijos pulsas

„Šis spektaklis – priminimas, kad mes savo istorijoje ieškome herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsime ir žinosime istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas.

Pasak dramaturgo, žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškome žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. „Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad ši riba netrukus bus peržengta“, – sako rašytojas.

Kaip skaityti „Madagaskarą“? „Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis“, – aiškina M. Ivaškevičius.

Tad ši pjesė – apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.

D. Medvedevo nuotr.

Kas? Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“.

Kur? Kauno kultūros centre „Girstutis“.

Kada? Vasario 29 d. 18 val.

Pjesė „Madagaskaras“ originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. 2004-aisiais, premjeros metais, M. Ivaškevičius apie šią pjesę rašė: „Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant – tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė.“

„Madagaskaras“ – vienas lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m. Nuo savo gyvavimo pradžios spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą (spektaklyje „Pokštas“). K. Pakštas Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje).

G. Skaraitienės nuotr.

Jei pirmojoje R. Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

„Šis spektaklis – tai priminimas, kad mes savo istorijoje ieškom herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsim ir žinosim istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas.

„Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad netrukus ji bus peržengta. <...> Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta“, – sako pjesės autorius M. Ivaškevičius.

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių R. Tuminas „Madagaskarą“ sukūrė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Jam talkino režisierius Arvydas Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė. Spektaklyje vaidina Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas.

Vilniaus mažojo teatro režisieriaus R. Tumino spektaklį „Madagaskaras“ išvysti kviečiame gegužės 3 d. 18 val. Klaipėdos „Žvejų rūmuose“.

Jos metu žiūrovai kviečiami į Lietuvos dramaturgų ir režisierių spektaklius: Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė), Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ ir „Mistras“ (režisierius Rimas Tuminas).

„Madagaskare“ išvysime žinomą Lietuvos diplomatą, poetą Oskarą Milašių (Oskarą), Salomėją Nėrį (Salę), Emiliją Kvedaraitę (Milę), Eleną Vilčinskaitę (Helę) ir Kazimierą Pakštą (Pokštą), kuris Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs padidinti Lietuvą. R. Tumino spektaklyje „Mistras“ siūloma netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – lietuvių kilmės Antašventės dvaro valdytojas Andžejus Tovianskis, taip pat ir Adomo Mickevičiaus likimas, „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos.

Šimtmečiui skirtoje savaitėje bus ir šiuolaikinės dramaturgijos: daugybę apdovanojimų pelnęs Paulinos Pukytės ir režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Bedalis ir labdarys“ apie emigracijos paženklintus žmones.

Aktorė Elžbieta Latėnaitė, sukūrusi įtaigų britės Jordan vaidmenį ir nuskynusi laurus dviejuose festivaliuose, atvira: „Jordan vaidmuo „Bedalyje ir labdaryje“ yra vienas mėgstamiausių mano vaidmenų, kur kalbu trimis kalbomis, atlieku savo kūrybos dainą „London, London“ ir groju visiems iki širdies gelmių pažįstamą Juozo Naujalio (Giedriaus Puskunigio pritaikytą) „Lietuva brangi“. Po įvairių kūrybinių ieškojimų pavyko vientisas vaidmuo, kuris porai mano šeimos narių atrodo geriausias, kokį jie yra matę mano karjeroje“.

Elžbieta Latėnaitė pusmetį yra gyvenusi Londone, į kurį vyko ne uždarbiauti, o pamatyti pasaulio, pakeisti aplinką, patirti nuotykių. Tokio Londono ir tokios Anglijos, kokią aprašo Paulina Pukytė, ji nepažino: „Buvau visai kitame Londone: spalvingame, gražiame, daugiakultūriniame, nejaučiau emigrantų problemų. Ten dirbau padavėja, ėjau į spektaklius, dalyvavau atrankose, su didžiausiu malonumu kino teatre žiūrėjau filmus, kurie Lietuvą pasiekdavo vėliau arba visai nepasiekdavo. Gyvenau arčiau centro, tad laisvą laiką leisdavau pačioje Londono širdyje. Su lietuviais esu bendravusi gal tik kelis kartus, nes mano draugai buvo kitataučiai. Kadangi nebuvau įsigilinusi į išeivių problemas ir negalėjau pritaikyti tos patirties, su didžiausiu pasimėgavimu spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ vaidinu britę Jordan, vartodama Londone girdėtą ir savo „patobulintą“ anglų kalbą su britišku akcentu. Tačiau jau nuo pat spektaklio repeticijų pradžios supratau, kad mano asmeninė patirtis kiek kitokia nei lietuvių herojų. Net sunku priimti Paulinos Pukytės kūrinį kaip realybę, norėčiau, kad viskas ten būtų išgalvota“, – sako aktorė.

Šis spektaklis – puiki proga permąstyti emigraciją kaip skaudų reiškinį, apie kurį sunku kalbėti ir aktorei Elžbietai Latėnaitei. „Liūdna, kad  prieš devyniasdešimt metų išsakyta profesoriaus Kazio Pakšto mintis apie tai, kad „Lietuvos valdžia ir visuomenė dar neišmoko branginti žmonių...“, yra vis dar aktuali. Man irgi atrodo, kad dar neišmokome vertinti savo tautiečių. Tikiuosi, kad tai keisis ir kuo greičiau, nes kitaip mūsų kaip tautos likimas yra liūdnas. Yra labai daug gerų talentingų darbščių tautiečių, tikiuosi, kad šviesa nusvers tamsą“, – sako Elžbieta Latėnaitė ir kviečia į spektaklius „Bedalis ir labdarys“, „Mistras“ bei „Madagaskaras“ vasario 13 – 18 dienomis.

Vilniaus mažasis teatras yra ypatingai puiki vieta apsilankyti minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. XX a. pradžioje tai buvo vienas didžiausių pastatų sostinėje ir pati svarbiausia lietuvių susibūrimo vieta. Čia veikė „Rūtos“ draugija, kurios veikloje  dalyvavo: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, Jurgis Šlapelis, Antanas Žmuidzinavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sofija Kymantaitė ir daugelis kitų. Lietuva rengiasi prisiminti visų jų vardus ir darbus, švęsdama įspūdingą jubiliejų. O Jūs ar jau žinote, kur ir kaip jį švęsite?

Vilniaus mažojo teatro žiūrovų laukia  malonios staigmenos, kurias jie pajus vos įžengę į teatrą, kur vasario 13-18 dienomis bus jaučiama tarpukario laikų atmosfera.  

Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Kinijos Liaudies Respublikoje Ina Marčiulionytė įteikė Vilniaus mažojo teatro trupei leidinį „Time out Beijing“, kuriame tarp rekomenduojamų spektaklių yra ir „Madagaskaras“, įtrauktas į  tarptautinio „Nanluoguxiang“ teatrų festivalio programą. 

„Madagaskaras“ – tai analogų pasaulyje neturintis Vilniaus mažojo teatro spektaklis, žiūrovams parodytas daugiau kaip 300 kartų.  Tai vienas garsiausių režisieriaus Rimo Tumino istorinių spektaklių, kurio veikėjai – realiai XX a. gyvenę žmonės, asmenybės, palikusios ženklų pėdsaką Lietuvos istorijoje.

„Tai spektaklis apie žmones, kurie nori gyventi kitaip. Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija“, – sako režisierius.

Žiūrėdami „Madagaskarą“ galime įsivaizduoti, kaip atrodė šios žinomos asmenybės, pamąstyti, ar jos galėjo gyvenime susitikti ir kaip ties susitikimai galėjo atrodyti. Tai praplečia vaizduotę.

Spektaklį net du kartus Lietuvoje stebėjęs „Nanluoguxiang“ teatrų festivalio vadovas Xiang Wang sako, kad „spektaklis „Ma­da­gas­ka­ras“ at­sklei­džia Lietuvos žmo­nių gro­žį, o režisieriaus R. Tumino spektakliai yra deimantai, kuriuos būtina rodyti pasauliui“.

„Madagaskaras“ yra rodytas Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje ir Lenkijoje. Kinijoje šį vakarą jis bus rodomas pirmą kartą.  

Gegužės 5-ąją į Klaipėdos kultūros centrą Žvejų rūmus Vilniaus mažasis teatras atveš kultinį, daugybę apdovanojimų pelniusį spektaklį „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas).

Suskambo naujai

Šiandienos geopolitiniame kontekste „Madagaskaras“ suskamba absoliučiai naujai,  aktualiai ir jaudinamai. Verta jį pažiūrėti visiems, kurie jo dar nematė, ir tiems, kurie jau yra matę. Šį sezoną „Madagaskaras“  įdomus ir dėl pokyčių kūrybinėje grupėje – pagrindinis vaidmuo patikėtas Tomui Rinkūnui, o prancūzaitę Helę vaidina klaipediečiams puikiai pažįstama Agnė Kiškytė.

„Madagaskaras” – žinoma M.Ivaškevičiaus pjesė, originaliai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. „Spektaklis itin aktualus vyresnių klasių  moksleiviams, kurie mokymo įstaigose pagal programą skaito ir analizuoja šią M.Ivaškevičiaus pjesę. Atsižvelgdami į itin didelį moksleivių susidomėjimą spektakliu, suteikiame jiems specialią nuolaidą, o mokytojams, atlydėjusiems klasę į teatrą – vietą nemokamai“, – sakė Daiva Baltūsytė-Len, vadovaujanti Vilniaus mažajam  teatrui.

Intriguoja siužetas

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M.Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę – Kazį Pakštą (1893–1960), vadintą „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintą su S.Šalkauskiu ir net A.Lincolnu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę” tėvynę.

Pasak režisieriaus R.Tumino, „svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovai teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, kad ji baigsis”.

Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama K.Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

Savita garso filosofija

Režisierius išrutuliojo savitą garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Spektaklyje svarbūs ir tokie garsai, kaip jūros ošimas, besiveržiantis į bažnyčią Pokštui sakant pamokslą, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skimbčiojimas, gaili „Karvelėlio“ melodija, išblaškanti situacijų komizmą. Ir tyla, kuri leidžia susitikti dabarčiai ir praeičiai. 

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių – R.Tuminas „Madagaskarą“ 2004-aisiais pastatė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Spektaklyje vaidina Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, T.Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, A.Kiškytė, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Tomas Kliukas.

R.Tumino režisuotas „Madagaskaras“ – gegužės 5 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose (Taikos pr. 70). Bilietai – po 9–14 Eur (3,.08–48,34 Lt).

Kultinis Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“ vėl atvyksta į Klaipėdą. Rimo Tumino režisuotas spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę originaliai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Šiandienos geopolitiniame kontekste „Madagaskaras“ suskamba absoliučiai naujai, aktualiai ir jaudinamai. Šį sezoną jis  įdomus  ir dėl pokyčių kūrybinėje grupėje: pagrindinis garsaus geografo, keliautojo, visuomenės veikėjo Kazio Pakšto vaidmuo patikėtas aktoriui Tomui Rinkūnui, o prancūzaitę Helę vaidina klaipėdiečiams puikiai pažįstama Agnė Kiškytė.

KUR? Klaipėdos žvejų rūmuose (Taikos per. 70).

KADA? Gegužės 5 d. 18 val.

KAINA? 9–14 Eur (31.08–48.34 Lt).