Apie pirmą Lietuvoje tokio pobūdžio kūrinį mintimis dalijasi šio socialinių medijų spektaklio kūrėjai – režisierius Augustas Gornatkevičius (A.G.), dramaturgė Paulina Okunytė (P.O.), interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas bei kūrybininkas Gytis Dovydaitis (G.D.).
– Kilusi pandemija paskatino, netgi privertė teatrą persikelti į skaitmeninę erdvę. Prasidėjo ir tebevyksta spektaklių įrašų rodymas, tiesioginės transliacijos ir panašūs reiškiniai. Kaip vertinate šiuos procesus, ar šis eksperimentavimo laikas pateiks naujų teatro formų?
A.G.: Išties pandemija privertė išeiti iš komforto zonos ir pažiūrėti į dalykus kitaip. Man atrodo, vieni teatrai pasirinko komfortišką kelią – daryti tai, kas žinoma, tik kitoje platformoje – turiu omenyje, rengti pjesių skaitymus, transliuoti įrašus internetu. Kelią eksperimentuoti, kurti visiškai naują teatrinį produktą rinkosi mažiau kūrėjų. Vis dėlto manau, kad naujų formų šiuo laiku turėtų atsirasti.
Žiūrovai susitiks su čia pat gimstančia nauja vadinamąja konspiracijos teorija, o visa kita bus savotiškas žaidimas.
G.D.: Ne tik kultūros kūrėjai, bet ir kultūros vartotojai pastebėjo, kad pandemija paragino rengti virtualiąsias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Skubėta generuoti kitokį turinį, neįsigilinant, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, kas yra internetinis teatras. Ar spektaklio transliacija, "YouTube" vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje "Spotify" muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiuoju koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtualioji olimpiada, tai tiesiog transliacija. Internetinis teatras, mano manymu, apeliuoja į kūrinius, kurie yra sukurti internetui nuo pat pradžių, nėra tik skaitmenizacija. Eksperimentų sąlyga – į internetą, socialinius tinklus žiūrėti kaip į mediją, priemonę, su kuria galima kurti, ir ieškoti galimybių. Pavyzdžiui, ateities nagrinėjimas žaidime "Minecraft", detektyvas bendravimo programėlėje "Viber" arba "Romeo ir Džiuljeta" pažinčių programėlėje "Tinder", kai įsimyli ir tik vėliau supranti, kad čia tebuvo spektaklis. Galimybių yra daug, bet svarbus laiko ir žiūrovų klausimas – ar jie yra pasiruošę priimti netradicinį produktą?
P.O.: Teatras apskritai yra labai kūniška, meditatyvi čia ir dabar patirtis, kuriai labai reikalingas gyvas santykis. Todėl teatras interneto erdvėje nuo pat pradžių yra problemiškas. Kaip sukurti tą imersinę būseną, betarpišką ryšį su žiūrovu? Manau, tai didelis iššūkis kūrėjams. Tačiau nauji laikai reikalauja ir naujų formų.
– Tai nieko nelaukdami pakalbėkime apie projektą "Mirgėjimas". Kaip kilo mintis persikelti būtent į "Facebook" platformą?
G.D.: Pradinė mintis kurti socialinių medijų spektaklį kilo teatro meno vadovui Edgarui Kliviui. Jo pakviestas pradėjau galvoti apie formą, nes tyrinėju internetą akademiškai. Natūraliai pasirodė, kad socialinės medijos yra teatro scena, juk mes ir savo kasdienybėje linkę socialines medijas vadinti spektakliu, nes ten dažnas pristato save kaip tam tikro vaidmens atlikėją ir surengia kokį nors pasirodymą. Todėl "Facebook", "Messenger" kaip medijos gali būti pritaikytos ne tik transliacijai, bet ir realiam veiksmui.
A.G.: Paantrinsiu, kad socialinėse medijose kasdien vyksta tam tikras spektaklis-performansas, o mes naudojame socialinius tinklus kaip teatro sceną. Šiuo atveju žiūrime kaip į spektaklį-žaidimą. Mes kalbame apie patį socialinį tinklą kaip apie teatrą, kaip žaidimą ir mitus, kurie sklando interneto erdvėje.
– Kaip ketinate įsiterpti į tokią skirtingos informacijos srautų užimtą erdvę?
P.O: Sakoma, kad gatvės teatras yra viena sudėtingiausių teatro formų būtent dėl žiūrovų dėmesio ir įsitraukimo. Manau, kad socialinės medijos yra dar sudėtingesnė scena dėl jose nuolat vykstančio informacinio triukšmo, varžymosi dėl stebėtojo dėmesio. "Facebook" platforma yra tapusi savotišku langu į pasaulį, be kurios praleistą dieną jau sunku įsivaizduoti. Ją naudoji kasdienei komunikacijai, per ten dažnai sužinai apie tau svarbių (ir nelabai) žmonių gyvenimą, pasaulio naujienas. Teatras, ateinantis į šią erdvę, turi potencialą kaip niekad priartėti prie žiūrovo, tiesiog tapti jo kasdienio gyvenimo dalimi, kur vienas įrašas tampa mizanscena, o tiesioginis vaizdo įrašas – personažo monologu.
– Mūsų pokalbis žadina vaizduotę. Suprantu, kad visų detalių atskleisti negalite, nes neliks intrigos. Vis dėlto, kas žiūrovų lauks "Mirgėjime"?
G.D: Nagrinėjame tokį sumišimą, tokias būsenas, kurias kasdienybėje galime pasiekti ir patirti naudodamiesi socialinėmis medijomis. Būtent pačiose "Facebook" grupėse. Kažkoks klaidžiojimas tarp šviesos ir tamsos, tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp buvimo ir nebuvimo, tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo.
A.G.: Aš dar galiu pasakyti, kad žiūrovai susipažins su čia pat gimstančia nauja vadinamąja konspiracijos teorija, o visa kita bus savotiškas žaidimas, kurio metu jis galės įsitraukti ir galbūt net paveikti įvykių seką. Žiūrint iš žiūrovo pozicijos, šis vyksmas – relaksacijos priemonė, leidžianti pašalinti kasdienybės įtampą, išnaudoti savo improvizacinius gebėjimus. Visiems jis įdomus tuo, kad ir žiūrovas gali pasiūlyti visiškai naują temą. Kartais gyvenimas tampa įdomesnis už teatrą, tai dažnai nutinka. Pavyzdžiui, repetuojant įvyko Kapitolijaus šturmas Amerikoje. Kur viskas prasidėjo? Prezidento (Donaldo Trumpo – red. past.) "Twitter" paskyroje. Tai tik patvirtina paties projekto, pradinės minties realumą.
P.O.: Besigilindama į socialiniuose tinkluose tarpstančias konspiracijų teorijas, pasijutau lyg nerdama vis gilyn į savotišką pasaką. Čia prisiminiau "Tūkstantį ir vieną naktį". Šiame kūrinyje vidury pradėtos sekti pasakos užgimsta nauja pasaka, toje – dar viena, ir taip neri per skirtingus pasakojimų lygmenis į gelmę, pamesdamas bet kokius istorijos galus. Iš tos gelmės paskui reikia išnerti atgal, užbaigti visas pradėtas istorijas. Panašiai sekamos ir šių dienų konspiracijos – atvėrus vienas duris, patenki į labirintą, kuris gali nuvesti bet kur, net iki pačios beprotybės. Man "Mirgėjimas" – tai pasaka be galo.
– Dar norisi pasitikslinti aktorių užduotis šiame vyksme. Žiūrovui suteikiamos naujos veikimo galimybės, tai gal ir aktorių vaidmuo netradicinis?
A.G.: Tikrai taip. Iš tikrųjų aktoriai labai daug prisideda vystant ir kuriant patį scenarijų. Jiems tenka daug improvizacijos ir gyvų interakcijų. Jie išliks ir anonimiški, ir atskleis personažą. Beje, kalbant apie veikimą socialinėse medijose, vaidyba prieš kamerą turėtų būti artima kinui, bet visgi socialinėse medijose ji daug artimesnė teatrui – nesuorganizuota iš anksto, nenufilmuota, sumontuota ar padailinta – ji vyksta čia ir dabar. Vaidyba, kurią renkamės epizoduose, tikrai labai teatrališka.
P.O.: Į istorijos kūrimo procesą įsitraukiantis žiūrovas neišvengiamai lemia ir aktoriaus vaidmenį. Mūsų įkvėpimo šaltiniu tapo fantastinis vaidmenų žaidimas "Dungeons & Dragons". Žiūrėdami į spektaklį iš žaidimo perspektyvos, numatėme pagrindinius įvykius ir personažams suteikėme tam tikrų charakteristikų, savotiškų personažo galių. Šių dviejų elementų ribose aktoriams paliekama laisvė patiems naviguoti. Kaip ir gyvenime – niekada negali nuspėti, kas tavęs laukia už kampo.
Vardai ir veidai
Spektaklio "Mirgėjimai" režisierius Augustas Gornatkevičius, dramaturgė Paulina Okunytė, medijų konsultantas ir idėjų autorius Gytis Dovydaitis, vaizdo menininkas Ridas Beržauskas. Vaidina NKDT aktoriai: Deividas Breivė, Marius Karolis Gotbergas, Inga Mikutavičiūtė, Kęstutis Povilaitis, Roberta Sirgedaitė, Greta Šepliakovaitė, Aistė Zabotkaitė.
Spektaklio trukmė – 4 dienos (2021 m. kovo 2–5 d.). Veiksmas prasideda antradienį ir tęsiasi keturis vakarus nuo 19.30 iki 20.30 val. Spektaklio eiga labiausiai priklauso nuo žiūrovų įsitraukimo. Mirgėjimas – tai burtai, sužavintys minias savo mistika; tai magija, kuri vėliau tas minias užmigdo ir priverčia daryti, kas nurodyta; tai migla, užmigdanti milžinus.
