Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas susirinkusiems šventinio vakaro svečiams kalbėjo: „Tos akimirkos laukėme nuo kovo mėnesio, kai durys priverstinai užsidarė. Durys užsidarė, bet širdys liko atviros ir plakė kūryba. Šiandien teatras atsiveria premjera „Pirmeiviai“. Tai G. Padegimo surinkta istorinė medžiaga, jo paties surežisuota su jaunaisiais teatro aktoriais, kurių dėstytojai Algis Latėnas ir Vidas Bareikis šiandien yra tarp mūsų.

Jaunieji aktoriai pradeda antrąjį savo sezoną ir Lietuvos teatro antrąjį šimtmetį. Pamatysite, kokie jie talentingi, gražūs, kupini idealizmo, kaip anuomet iš Peterburgo su režisieriumi Juozu Vaičkumi grįžę į Kauną ir sukūrę spektaklį. Šimtmečiui skirtame sezone turime unikalią parodą ir dovaną, kuri lieka teatro žiūrovams ir teatro meno kūrėjams kaip ženklas, kad teatras pragyvens mus visus. Tai Vidmanto Vaitkevičiaus sukurta freska, kuri pasitiks teatro rūsyje, šalia mūsų kūrybinio potvynio matuoklio, prasidedančio nuo 1920 metų ir kilusio aukštyn iki 2020 m.

V. Vaitkevičiaus darbus galima pamatyti įvairiausiose privačiose kolekcijose nuo Niujorko iki Dubajaus, nuo Londono iki Maskvos ir Sankt Peterburgo. Jis gimęs ir augęs Kaune, bet jo darbai – tapyba, keramika, tekstilė keliauja visur. V. Vaitkevičiaus talentas yra unikalus ir universalus. Kai mes susitikome, jis pasakė: „Laikas palikti savo ženklus, aš noriu padovanoti išliekamą meno kūrinį. Taip gimė įspūdingo dydžio freskos idėja.“

Dailininkas V. Vaitkevičius, pristatydamas parodą sakė: „Mintis tapyti freską kilo vasarą. Virusas uždarė į dirbtuves, o teatrui artėja 100 metų. Teatras, Kaunas. Kauną tapau jau daug metų, tris dešimtmečius. Kolekciją apie Kauną sudaro jau 50 darbų. Džiaugiuosi, kad bus dar vienas darbas“.

Kviesdamas į salę, teatro vadovas tarė: „Šią premjerą G. Padegimas ir visa teatro kūrybinė bendruomenė dedikuoja kaip padėką tiems žmonės, kurie prieš 100 metų patikėjo savo idealais, neišsižadėjo jų. Spektaklis „Joninės“ buvo parodytas tik vieną kartą, bet nuo jo prasidėjo nesibaigianti Lietuvos teatro istorija. Šia premjera dalinamės ir su mūsų broliais baltarusiais, Jankos Kupalos nacionalinio dramos teatro žmonėmis, kurie rugsėjo 14 dieną švenčia savo teatro šimtmetį. Teatro direktorius Pavelas Latuška išdrįso pasakyti „ne“ sistemai. Dėl to buvo pašalintas iš pareigų, o su juo pasitraukė ir teatro kolektyvas. Laisvė ir kūryba yra išties ta jėga, kuri per dainą atvedė mus į laisvę, ir tik dabar mes kaimynų akivaizdoje galime suvokti, kokią dovaną turime. Džiaukimės premjera, prisiliesdami prie istorijos, didžiuodamiesi, kokia didinga yra kultūros istorija, kurios dalimi esame visi mes. Su premjera!“

Aktorius veikiausiai net naktį nubudęs galėtų išvardyti jo sukurtus spektaklius ar neužsikirsdamas išpyškintų spektaklio tekstą. Savo darbą jis atlieka su didele meile, atsakomybe ir yra įsitikinęs, kad net išrankų jaunimą galima sudominti Lietuvos teatro ištakas pristatančia pjese.

– Ar, prieš pradėdamas repetuoti "Pirmeivius", buvai girdėjęs apie režisierių J.Vaičkų, jo teatrą?

– Vaičkaus pavardę ir apie jo Skrajojantį teatrą pirmą kartą išgirdau mokydamasis Lietuvos teatro, kino ir muzikos akademijoje, bet, prisipažinsiu, per daug nesigilinau. Vėliau teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko kabinete pamačiau kabantį "Joninių" plakatą su jo pavarde. Mane jis sudomino, nes aš pats kuriu plakatus, o šis – toks senas, 1920 m. Na, o kai prasidėjo G.Padegimo pjesės skaitymas, literatūros analizė, atsivėrė visas platus pažinimo laukas.

– Kas padeda kurti personažą? Kurios J.Vaičkaus savybės tau artimos, o kurios – tolimos ir menkai pažįstamos?

Aš stengiuosi dirbti komandoje. Pakovoti už idėją sveika, bet reikia ieškoti kompromisų.

– Personažą kurti padėjo G.Padegimo pasiūlyta literatūra, Vytauto Maknio knyga, pasakojanti apie J.Vaičkaus veiklą ir pristatanti jį kaip asmenybę. Man patiko stebėti nuotraukas, kurios padėjo susikurti to žmogaus charakterio interpretaciją. Žinojau, kad jis buvo labai griežtas, nesiskaitė su kitų nuomone. Bet aš stengiuosi parodyti ir jo vidinį pasaulį, jo jautrumą. Jis – ne tironas, kuris pasmerkia visus su juo nesutinkančius. Ne, labiau impulsyvus, – pirma pasako, o paskui pagalvoja. Toks užsispyręs žemaitis (šypsosi). J.Vaičkus – švietimo žmogus, švietimas, mokymasis, ieškojimas jam labai svarbu. Padėjo ir kūno kalbos ieškojimas; ką sako akys, veidas ir lūpos. Panašūs mes tuo, kad esame užsispyrę, abu tai, ką užsibrėžę, stengsimės padaryti iki galo, o skirtumas, kad aš esu linkęs išklausyti kitų nuomonę, nesu kulka, kuri skrodžia ir nesustoja, t.y. nesiklauso. J.Vaičkus išsikeldavo aiškius tikslus, kas yra gerai, bet galbūt pamiršdavo, kad tikslo siekimas susideda iš daugybės žingsnelių, kuriuos, matyt, ne visada apgalvodavo ar įžvelgdavo.

Kai kūrėsi pirmasis teatras, J.Vaičkus griežtai atsisakė burtis į bendruomenę su kitais režisieriais, jis norėjo tik savo teatro. Tačiau tuomet racionaliau buvo susijungti, kad komanda būtų stipresnė. Aš stengiuosi dirbti komandoje. Pakovoti už idėją sveika, bet reikia ieškoti kompromisų.

– Galbūt matai jo prototipą šiandienėje visuomenėje?

– Man jis primena JAV aktorių Christianą Bale‘ą. Kiek esu girdėjęs, jis nėra pats maloniausias žmogus filmavimo aikštelėje, bet jo atsidavimas darbui yra maksimalus. Tiesa, jis aktorius, to paties lauko atstovas. O iš Lietuvos dėl idėjų generavimo sumanumo ir darbštumo iškyla Andrius Tapinas. Jis – pastovaus proceso žmogus, tik nežinau, ar jis reiklus, kietas ir griežtas, bet manau, kad to reikia, kad nebūtum kažkieno marionetė, o tai, ką darai, būtų įnašas į savo karjerą, visuomenę.

– Įsivaizduokime, kad tu, kaip aktorius, patenki pas režisierių J.Vaičkų. Kaip manai, ar susitaikytum su jo darbo maniera?

– Čia geras klausimas (juokiasi). Manau rasčiau jėgų prisitaikyti prie tokios darbo specifikos, o jeigu ne, pamėginčiau rasti būdą prie jo prieiti, pasikalbėti ir pasidalyti savo mintimis. Bet jeigu jis absoliučiai mano minties nepriimtų, tai potencialiai aš išeičiau dėl savo paties užsispyrėliškumo ir neteisybės pajautimo. Jeigu būtų pastatyta prieš mane siena, nežinau, kaip galėčiau kūrybiškai skleistis. Aktoriui nėra gerai, kai jis turi veikti pagal labai griežtą brėžinį, paremtą vien tik režisieriaus žvilgsniu ir suvokimu.

Mano pagrindinis tikslas – kiek įmanoma geriau valdyti savo amatą, būti kiek įmanoma geresniu aktoriumi. Ką tai reiškia geresniam? Nuolat atsiduoti, tyrinėti, nesikartoti, savyje ieškoti naujų spalvų.

– O dabar pereikime prie režisieriaus G.Padegimo. Su juo dirbi pirmą kartą. Kaip sekasi perprasti jo metodiką, užduotis?

– G.Padegimas nuodugniai žino, ko nori, bet kartu jis yra atviras pasiūlymams. Man labai patinka pjesės ir personažo analizė, jo taikomas Michailo Čechovo metodas. Gytis skyrė įdomių užduočių, pavyzdžiui, atlikti herojaus vaizdinę analizę, aprašyti personažo valią, intelektą, emocinę erdvę, protinę veiklą ir t.t. Man patinka, kai tu žinai, ką veiki scenoje, kokia tavo misija spektaklio metu, koks krumpliaratis viso to mechanizmo esi. Man tai padeda kaip aktoriui, nes aš pats noriu maksimaliai išanalizuoti pjesę, personažą, – tada ir vaidmuo atsiranda pilnesnis, nebelieka neaiškių vietų scenoje.

– J.Vaičkus, su juo dirbusi aktorė Polė Tendžiulytė drąsiai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Holivudą ir ten kūrė. O tu tokia galimybe susigundytum?

– Kodėl gi ne? Aišku. Mano pagrindinis tikslas – kiek įmanoma geriau valdyti savo amatą, būti kiek įmanoma geresniu aktoriumi. Ką tai reiškia geresniam? Nuolat atsiduoti, tyrinėti, nesikartoti, savyje ieškoti naujų spalvų. Tada tokios galimybės ir atsiranda. Tikslas neturi būti: "Aš noriu būti Holivude", nes, jeigu yra labai aiškus tikslo taškas, tada kiekviena klaida atrodo milžiniška, bet, jeigu tas tikslas yra abstraktesnis, kaip maniškis, tada klaidos menkos ir galimybės pačios ateina.

Teatras, kaip meno šaka, labai ištobulėjo, konkurencija didelė. Jis reikalauja įdirbio, milžiniško užsispyrimo. Reikia tą pasaulį pažinti, ypač jeigu iškeliauji svetur. Norėdamas įsilieti į kitos šalies teatro ar kino industriją, turi išmanyti ir susidraugauti tos šalies kultūra. Ir, aišku, gerai mokėti kalbą, kad netektų kurti vien "Eastern European" (Rytų Europos – red.past.) tipažo herojus.

– Kaip įdomiai papasakoti 100 metų teatro sukūrimo istoriją tavo bendraamžiui, jaunam žiūrovui?

– Reikia ieškoti artimų šioms dienoms tapatumų. Jaunieji kūrėjai tiek tada, tiek ir šiandien dega tuo pačiu – duoti kažką naujo. Dar, manau, gali sužaisti spektaklio atmosfera: buitinė, paprasta, skurdi. Teatro kūrėjai gyveno savotiškame bendrabutyje, o tai gana suprantama ir artima jaunam žmogui. Jaunimas yra ragavęs gyvenimo bendrabutyje, žino, ką reiškia erdve dalytis su kitais. Dar paveikūs gyvi pokalbiai. Sakyčiau, du momentai: vaizdinė ir psichologinė atmosfera.

– Ar dabar galėtum pasakyti, ką reiškia būti teatro pirmeiviu?

– Jie geriau žinojo (juokiasi). O jei rimtai – kada esi pirmapradis tos meno šakos kūrėjas. Tais laikais nebuvo nei interneto, nei lengvo priėjimo prie žinių, – žmonės turėjo vykti į Maskvą ar Sankt Peterburgą mokytis, o vaidyba, personažo kūrimas buvo grynos, originalios fantazijos vaisius. Neabejotinai tai kainavo daug nervų, kantrybės, daug susidūrimo su įvairiausiomis nesėkmėmis, nes teatro finansavimas buvo keblus ir sudėtingas. Manau, kad tai buvo milžiniškas iššūkis, kuris reikalavo labai stiprių žmonių ir stiprių atstovų kurti teatrą. Būti pirmeiviu – būti Lietuvos kultūriniu herojumi.

Pats teatro pamatas išliks tas pats – žmonės kurs personažus, analizuos pjesę, jos skleidžiamą žinutę ir keliamus jausmus. Keisis priemonės, kaip tai pavaizduoti.

– Pjesė "Pirmeiviai" yra skirta profesionalaus Lietuvos teatro šimtmečiui, kurį minėsime gruodžio 19 d. Teatrui 100 metų – daug ar mažai?

– Aš manau, kad daug, nes per 100 metų įvyko tiek dalykų žmonių, kartų gyvenime, tiek pasikeitė pasaulis, Lietuva. Ji buvo laisva, nelaisva, vėl laisva, tai neįtikėtinai daug. Kiek daug sprendimų buvo priimta kultūroje, mene, literatūroje ir teatre. Matome, kiek teatras įaugęs į Lietuvą, kiek jis yra stiprus ir yra svarbus pasaulyje. Visa tai įvyko per 100 metų. Labai smagu už savo šalį. Kad tiek daug įvyko per tą šimtmetį. 100 metų – daug.

– O koks teatras bus po 100 metų?

– Jau dabar yra labai daug teatro formų, technologijos aktyviai įsitraukė, tad galima tik spėlioti. Pats teatro pamatas išliks tas pats – žmonės kurs personažus, analizuos pjesę, jos skleidžiamą žinutę ir keliamus jausmus. Keisis priemonės, kaip tai pavaizduoti. Aktorių ir režisierių reikės, nes tai yra žmogaus kūrinys, tai reikalaus žmogaus ir jo vidaus. Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio (juokiasi). Programiškai atkurti žmogaus sielą, širdį, protą – tai mokslinė fantastika. Kad ir bus ištobulėję robotai, jie niekada neprilygs žmogui. Ir žmogus nenorės išrasti kažko aukščiau už jį, nes jis – kietakaktė būtybė, kuri tikrai sukurs išjungimo mygtuką.

Kas? Spektaklio "Pirmeiviai" premjera.

Kada? Rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 d.

Kur? Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.

Nors tokios galimybės nėra, tarpukario Kaunas ir jo asmenybės, vaizdiniai sugulė į režisieriaus parašytos pjesės "Pirmeiviai" puslapius. Joje aprašoma, kaip režisierius Juozas Vaičkus ir jo mokiniai aktoriai ruošėsi Valstybės teatro įkūrimui repetuodami H.Sudermanno pjesę "Joninės", kurios premjera įvyko 1920 m. gruodžio 19 d. "Lietuvos profesionalaus teatro pamatai buvo padėti sunkiai, tad tuos žmones turėtume prisiminti su pagarba, nes be jų nebūtų šiandienos teatro aukštumų", – įsitikinęs žinomas teatro režisierius ir pedagogas G.Padegimas.

– Režisieriau, priminkite, kokioje socialinėje ir kultūrinėje terpėje brendo Valstybės teatro gimimo idėja.

– Idėja įkurti profesionalų teatrą kilo 1909 m., švenčiant vaidinimo "Amerika pirtyje" Palangoje dešimtmetį, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Na, o 1918 m., įkūrus Lietuvos Respubliką, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos meno kūrėjų draugija, susikūrusi Kaune 1920 m. sausį. Nemanykime, kad Lietuvoje teatro laukas buvo tuščias: veikė režisieriaus Antano Sutkaus vadovaujamas "Tautos teatras", Juozo Vaičkaus "Skrajojanti trupė". Šis su trupe 1919 m. grįžo į Lietuvą iš Sankt Peterburgo traukiniu, ir mėnesį trukusios kelionės metu repetavo. Grįžo turėdami repertuarą, vaidino Vilniuje, paskui, šį okupavus, persikėlė į Kauną.

Be minėtų J.Vaičkaus ir A.Sutkaus, buvo ir Konstantinas Glinskis, Andrius Oleka-Žilinskas, Antanas Vitkauskas. Šie penki vyrai pretendavo tapti teatro vadovais, bet nerado sutarimo, kaip dirbti kartu. Lietuvos teatras gimė sudėtingomis aplinkybėmis, – sprendimą įkurti Valstybės teatrą Lietuvos Vyriausybė pasirašė Širvintų-Giedraičių kautynių išvakarėse, skirdama 30 tūkst. auksinų. Tik pamanykit, nežinant, ar valstybė išliks! Lietuva išliko, o misija sukurti premjerą teatro atidarymui teko J.Vaičkui. Jis repetavo jam paskirtame penkių kambarių bute Kęstučio gatvėje (šio namo neišliko) kartu su jame prisiglaudusiais savo aktoriais, bendraminčiais: Petru Vaičiūnu, Teofilija Dragūnaite, vėliau Vaičiūniene, Morta Grikšaitė-Vaičkiene, Ona Kurmyte, Pole Tendžiulyte ir kitais. Sutarčių nebuvo, tad visi kūrėjai uždarbiavo: J.Vaičkus advokatavo, P.Vaičiūnas dirbo tardytoju Panevėžyje, aktorės buvo įsidarbinusios sekretorėmis arba darbavosi kitose įstaigose. Po darbo dienos konke ir mediniais miesto šaligatviais jie skubėdavo į repeticijas.

Praėjus 100 metų, nė vieno gyvų neliko, o man dar teko su kai kuriais iš jų susitikti. Džiaugiuosi, kad dar spėjau į tą atminties traukinį.

– Aktoriai ir režisierius degė entuziazmu, o ko tikėjosi publika? Juk Kaune tuomet buvo labai populiarus satyrinius vaidinimus rodęs "Vilkolakio teatras". Jūsų pjesėje yra frazė: "Jei spektaklis be šokių, nelauk publikos."

– Šitą frazę pasakė J.Vaičkus, ji neišgalvota. "Vilkolakio" teatras buvo labai lankomas, mat pateikdavo satyrines naujienas, palyginti su mūsų dienomis, sakyčiau, "Dviračio žinių" atitikmuo. Teatras, kuris yra gyvenimo atspindys, žmogotyra ir reikalauja mąstymo pastangų, buvo ir yra sudėtingas. Žiūrovų emancipacijai prireikė nemažai metų, teatrinė kultūra tik vystėsi. Lietuvos teatro daigeliams buvo sunku prasimušti. Spektaklių reikėjo daug, dažnai, publika reikalavo šviežienos. J.Vaičkus buvo pabaigęs Imperatoriškąją meno mokyklą, mėgo skandinavų dramaturgiją, H.Ibseną, kitus autorius, bet publika nebuvo iki to priaugusi. Jis teatro pradžiamokslio mokė šimtus aktorių. Daug būtų galima kalbėti apie šią nepelnytai mažai įvertintą teatro asmenybę, bet vienareikšmiškai jis yra pirmeivis, mažai suprastas novatorius. Beje, jis po trečios repeticijos uždraudė suflerį.

– Premjera "Joninės" jį kūrusiems apkarto – spektaklis nebuvo palankiai sutiktas. Kritikai pažėrė neigiamų atgarsių dėl vaidybos, Vydūnas savo atsiliepime pastebėjo, kad spektaklyje buvo neteisingai pateikiami lietuviai. Pati pjesė kalbėjo apie tuomet aktualų reiškinį – kas nutinka, jeigu išsižadi savo šaknų.

– Taip, meninė premjeros vertė kuklutė, bet šis spektaklis yra profesionalaus teatro pirmagimis. Jau minėjau, kad aktoriai spektaklį kūrė laisvalaikiu, jiems trūko palaikymo. Spektaklyje žiūrovai išgirs ir tuos niuansus. Ne paslaptis, kad premjeros išvakarėse Tilmansų salėje Konstantinas Glinskis pastatė savo "Joninių" versiją, o apie J.Vaičkaus premjerą net parašė neigiamą recenziją. Ačiū Dievui, kad jam pakako nuovokos jos nespausdinti.

– Medžiagą pjesei "Pirmeiviai" rinkote ilgai, o parašėte labai greitai – per pirmą karantino mėnesį.

– Vaikystėje vasarodamas pas senelius Dzūkijos kaime perskaičiau močiutės brolio karininko, žuvusio SSRS urano kasyklose, sukauptą spaudą ir literatūrą. Jau daug vėliau rengiau televizijos laidų ciklą "Tūkstantmečio akimirkos. Teatro instinktas" su tą laikmetį menančiais žmonėmis. Informaciją kaupiau kaupiau ir atrodė, kad tai neįveikiamas kalnas, bet pirmąją karantino dieną mane lyg kas pašaukė, ir sėdau prie kompiuterio. Man regis, veikėjai patys man sakė, ką rašyti. Naudojau daug medžiagos, memuarų. Daug detalių radau Kauno viešosios bibliotekos retų leidinių skyriuje saugomuose 1920 m. laikraščiuose "Lietuva" ir "Laisvė". Pjesę skiriu visiems teatro broliams ir sesėms, visiems, kas per 100 metų puoselėjo teatrą. Panaudojau kolegų posakius, pavyzdžiui, Algimantas Masiulis, kai kalbėdavome, kad yra kažkokių trūkumų ir panašiai, pareikšdavo: "Ai, tai žmogiška." Algimantas sakydavo: "Žmogiška tai žmogiška, bet ar žmoniška." Ji nuskamba iš Juozo Stanulio lūpų. Nevengiau ir teatrinių anekdotų, teatro prietarų. Rašydamas dialogus, naudojau savo močiutės leksiką, dzūkišką ir žemaitišką tarmes, nes tuometė kalba dar nebuvo sunorminta.

Tie žmonės kūrė Lietuvą, o dabar mūsų pasaulis pakito, susiformavo vartotojiška visuomenė, kuri palieka savo šalį, vaikus, tėvus.

Žanrine prasme pjesėje yra dramos ir postdramos. Stengiausi, kad būtų ir J.Vaičkaus laikų teatre vyravusios situacijų komedijos, melodramos, bet viską gaubtų nostalgijos persunktas čechoviškas rūkelis. "Pirmeiviai" užbaigia 10 metų kurtą mano pjesių trilogiją, kurią dar sudaro "J.A.H", skirta rašytojui, visuomenės ir literatūros veikėjui Juozapui Albinui Herbačiauskui atminti, ir "Alksniškės", primenanti prezidentą Kazį Grinių.

– Tačiau ši pjesė nėra tik teatro gimimo retrospektyva. Pristatydamas spektaklio projektą ir scenografiją, kalbėjote, kad jums svarbus ir 100 metų sluoksnis, – dabartis ir praėjęs laikas, teatro ženklai.

– Man visada labai svarbi spektaklio tema. Šioji – apie žmogų ir laiką. Prieš 100 metų žmonės buvo ne vartotojai, bet kūrėjai. Nesvarbu, kad ir kokios profesijos atstovai būtų. Tik įsivaizduokime, tie žmonės kūrė Lietuvą, o dabar mūsų pasaulis pakito, susiformavo vartotojiška visuomenė, kuri palieka savo šalį, vaikus, tėvus. Tai nuostabu būti pirmeiviais, savo šalies, savo teatro. Manau, kad labai svarbu apie tai kalbėti. Tada jie steigė mokyklas, ligonines, kurios šiandien uždaromos. Pradedant prezidentu ir baigiant moksleiviu, masiškai sodino medžius, kuriuos šiandien beatodairiškai kertame. Sklinda kalbos, kad, užuot paskelbus gamtos ir istorijos paminklu, kauniečiams toks brangus Miesto sodas jau laukia kirvio ašmenų... Sovietinė valdžia represavo Miesto sodą, sunaikindama puikų fontaną ir pakeisdama jį kiču po R.Kalantos susideginimo, o dabartinė valdžia, atrodo, dėl pseudomodernumo pasiryžusi čia ištrinti bet kokius istorinės atminties pėdsakus.

– Pjesės herojai – veržlūs tarpukario menininkai, kuriuos įkūnija jaunoji Nacionalinio Kauno dramos teatro karta, pradedanti savo kūrybinį kelią. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis?

– Vaidinti pakviečiau kone visą buvusį kursą, paruoštą gerai pažįstamų režisierių – Algirdo Latėno ir Vido Bareikio. Su Algirdu mes dirbome dar studijų laikais, o Vidas vaidino mano spektaklyje "Ugnies medžioklė su varovais" dar būdamas Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleiviu. Jaunimas gražiai dirba, domisi savo herojų gyvenimu ir panašiai. Buvome susirinkę mano sodyboje Juškonyse, kur kelias dienas skaitėme pjesę, o aš jiems pristačiau Michailo Čechovo metodą. Prasidėjus procesui, pastebėjau, kad vaidmenis paskirsčiau vedamas aukštesnių jėgų, – Deividas Breivė labai panašus į J.Vaičkų, Aistė Zabotkaitė turi daug bendro su O.Kurmyte, o Motiejus Ivanauskas – kaip iš akies trauktas Petras Kubertavičius. Kai dailininkė Birutė Ukrinaitė surinko herojų portretus, pastebėjome, kad tų sielos ir kūno dvynių yra dar ne vienas.

– Režisieriau, atkūrėte daug tarpukario teatro veikėjų. Kurį iš jų norėtumėte pasikviesti gyvo pokalbio?

– Man, kaip režisieriui, būtų labai įdomu susitikti su J.Vaičkumi. Yra tekę bendrauti su jo mokiniais J.Stanuliu, Kaziu Tumkevičiumi, juos filmuoti. J.Vaičkus mirė nepalikęs memuarų, yra tik atsiliepimai apie jį. Daug neaiškumų, kodėl sukūręs teatro branduolį jis turėjo jį palikti. Kodėl kūręs Lietuvoje kino meną buvo nustumtas, o jo nuopelnai menkinami. Būtų įdomu išgirsti iš jo paties lūpų, kodėl jis paliko teatrą be kovos. Dar įdomūs personažai, kurie mano pjesėje yra pramanyti, pavyzdžiui, Brolytis. Jis – tame J.Vaičkaus bute gyvenusio pradedančio poeto prototipas. Žiūrovams turėtų būti įdomu spėlioti, kas tikra, o kas pramanyta. Praėjus 100 metų, nė vieno gyvų neliko, o man dar teko su kai kuriais iš jų susitikti. Džiaugiuosi, kad dar spėjau į tą atminties traukinį. Jaučiu pareigą perduoti ateities kartoms, padėti įsisąmoninti, kas buvo iki šiol. Tikiuosi, kad ir šis spektaklis turės edukacinę prasmę, parodys, kaip šie žmonės, turėdami tik idėją, kūrė teatrą, buvo pirmeiviai.

Kas? Spektaklio "Pirmeiviai" premjera.

Kada? rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 d.

Kur? Kauno nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje.