A. Herasimenia, kuri per savo sportininkės karjerą, kurią užbaigė 2019 metais, iškovojo ne vieną olimpinį medalį, nuo 2020 metų rudens gyvena tremtyje ir teismo posėdyje nedalyvavo.

Teismas ją pripažino kalta dėl daugybės kaltinimų, įskaitant „raginimus paskelbti sankcijas“ ir kitus veiksmus, kuriais „siekiama pakenkti“ Baltarusijos „nacionaliniam saugumui“, pranešė „Viasna“.

36 metų A. Herasimenia yra viena iš Baltarusijos sportinio solidarumo fondo (BSSF) įkūrėjų. Ši organizacija buvo įkurta po 2020 metų rugpjūtį įsiplieskusių protestų prieš autokrato prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdymą, jam užsitikrinus šeštąją kadenciją po rinkimų, kuriuos opozicija ir Vakarų demokratijos laiko suklastotais.

Šis fondas teikia finansinę ir teisinę pagalbą sportininkams, persekiojamiems Minsko režimo dėl jų politinių pažiūrų.

Baltarusijoje ši organizacija pripažinta ekstremistine.

„Viasna“ taip pat pranešė, kad Minsko teismas taip pat skyrė laisvės atėmimo bausmes viešosios tvarkos pažeidimu apkaltintiems keliems profesinių sąjungų atstovams, įskaitant Aliaksandrą Jarošuką.

Aldona Marija Urbonavičiūtė-Šatienė gimė 1945 m. spalio 9 d. Kalvarijos mieste. 1953–1964 metais mokėsi dabartinėje Marijampolės Rygyšių Jono gimnazijoje, žaidė krepšinį už Lietuvos jaunių merginų rinktinę.

1964 m. įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI , dabar – VDU Švietimo akademija) specialybę geografija ir kūno kultūra. Žaidė krepšinį už VVPI merginų komandą „Šviesa“. 1969 metais baigė VVPI ir liko čia dirbti. Tais pačiais metais sukūrė šeimą su nusipelniusiu treneriu Algimantu Šatu.

1977 m. dirbo Valstybiniame Vilniaus universitete (VU) pas šviesios atminties docentą trenerį Vytautą Bimbą (1927–2001).

Iš VU atleista dėl etatų mažinimo, 1998 m. sugrįžo dirbti į savo gimtąjį Alma Mater, Kūno kultūros bendrąją katedrą, ir dirbo joje iki 2006 metų.

Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugija reiškia nuoširdžią užuojautą velionės Aldonos Marijos vyrui Algimantui, sūnui Aurimui.

Šv. Mišios už A. M. Urbonavičiūtę-Šatienę bus aukojamos Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, antradienį, sausio 18 d., 18.00 val. Atsisveikinimas – trečiadienį, sausio 19 d., 10.00–14.30 val., šarvojimo salėje prie Šv. Petro Povilo bažnyčios. Urna su velionės palaikais išnešama 15.00 val. Laidojama Kairėnų kapinėse.

Ligos simptomai, kuriuos jautė Austėja, buvo įvairūs: jai nuolat skaudėjo galvą, vargino irzlumas ir nuovargis. Patyrusi dar vieną traumą, mergina nusprendė apsilankyti pas gydytoją, kuris nieko nelaukdamas atliko magnetinį galvos rezonanso tomografijos tyrimą. „Gydytojas įtarė, kad galvoje gali būti auglys, o aplink jį kaupiasi skysčiai. Jis paragino nedelsti ir vykti į Kauno klinikas“, – prisimena ji. 

Atlikus išsamius pacientės sveikatos būklės tyrimus, įtarimai pasitvirtino – jai diagnozuota hemangioblastoma – labai retas kraujagyslinės kilmės gerybinis navikas, sudarantis vos 2 proc. visų centrinės nervų sistemos navikų. Pasak Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos gydytojo neurochirurgo Karolio Bareikio, pagrindiniai šios ligos simptomai – rytinis pykinimas ir galvos skausmas. „Jais ir skundėsi pacientė Austėja“, – sako gydytojas.

Nepaisant to, kad navikas – gerybinis, tokie dariniai visada yra pavojingi ir turi būti pašalinti kuo skubiau. Geriausias hemangioblastomos gydymo būdas – chirurginis, todėl Kauno klinikose Austėjai atlikta naviko šalinimo operacija. „Šis navikas pacientės galvoje spaudė smegenėles, sukėlė aplinkinę smegenų edemą (pabrinkimą). Pacientę reikėjo operuoti kuo greičiau, siekiant pašalinti edemą ir atstatyti smegenėlių funkciją“, – sako Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Arimantas Tamašauskas.

Šiek tiek buvo keista, kad organizmas pasidarė jautrus. Mane kankino nuolat atsinaujinantys uždegimai, o organizmas su jais beveik nekovojo. 

„Remiantis moksliniais tyrimais, kuo daugiau naviko ląstelių pašalinama, tuo geresnių prognozių galima tikėtis ateityje. Šie navikai beveik neturi infiltravimo, mitozių, netinkamo augimo, dauginimosi ar kitų piktybiškumo požymių ir pagal Pasaulines Sveikatos Organizacijos (PSO) klasifikaciją traktuojami kaip žemiausio piktybiškumo laipsnio, todėl turi geriausią prognozę. Pagrindinis hemangioblastomos operacijos tikslas – pašalinti visą naviką kuo mažiau pažeidžiant aplinkinius audinius“, – antrina K. Bareikis.

Prof. habil. dr. A. Tamašauskas priduria, kad šios operacijos turi būti atliekamos ypatingai tiksliai, todėl jų metu naudojamos pačios inovatyviausios priemonės. „Naviko, esančio smegenyse, šalinimo operacijos yra rizikingos. Dėl to jų metu naudojamos moderniausios technologijos: neuronavigacija, magnetinio rezonanso vaizdų integravimas ir atvaizdavimas operaciniame mikroskope realiuoju laiku, intraoperacinis ultragarsas, ultragarsinis siurblys saugiam naviko šalinimui“, – apie operacijos sudėtingumą kalba klinikos vadovas.

Nors operacija buvo sudėtinga, tačiau vyko sklandžiai, o po jos Austėjos būklė sparčiai pagerėjo. „Šiuo metu pacientė jaučiasi puikiai ir palengva grįžta į aktyvią fizinę veiklą bei treniruotes, – pastebi K. Bareikis. – Nors prognozės geros, tačiau visada išlieka minimali naviko atsinaujinimo rizika, todėl jai reikės nuolat kartoti radiologinius tyrimus.“

Austėja neslepia, kad dėl dažnai patiriamų traumų treniruočių metu jai operacijos atliekamos dažnai, tačiau šį kartą mergina jautė nerimą. „Pasitikėjau gydytojais ir žinojau, kad jie – pati geriausia komanda mano ringo kampe, – šypsosi Austėja. – Jau kitą dieną po operacijos galėjau lėtai keltis iš lovos, vaikščioti. Visą gyvenimą būsiu dėkinga prof. habil. dr. A. Tamašauskui, K. Bareikiui ir visiems kitiems gydytojams bei slaugytojoms už išgelbėtą gyvybę ir  sugrąžintą viltį grįžti į sportą.“

K. Bareikis priduria, kad chirurginiu būdu pašalintas navikas – tik dalis viso kompleksinio gydymo: „Kiekvienas paciento gydymo žingsnis turi būti saugiai ir profesionaliai atlikta. Skyrių ir operacinės slaugytojos, pagalbinis personalas, gydytojai anesteziologai-reanimatologai, reabilitologai, patologai, radiologai, onkologai ir kiti specialistai sudaro visą komandą, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti patį efektyviausią ir saugiausią gydymą kiekvienam Kauno klinikų pacientui“.

Kaip praneša gydymo įstaiga, Kauno klinikų Neurochirurgijos klinika – neurochirurgijos pradininkė Lietuvoje. Čia gydoma apie 50 proc. Lietuvos pacientų, kuriems reikalinga neurochirurginė pagalba, tarp jų – beveik visi sunkiausiomis neurochirurginėmis ligomis sergantys suaugusieji ir vaikai. Kiekvienais metais čia operuojama apie 300 galvos smegenų navikų, tarp kurių pasitaiko apie 5-6 pacientai, kuriems diagnozuota hemangioblastoma.

Kauno rajone, Ringauduose, gyvenanti daugkartinė Europos čempionė, 2019-ųjų pasaulio vicečempionė I.Mikštaitė šį sezoną jau neplanuoja žengti ant tatamio, tačiau nesiruošia vien atostogauti.

"Dėl koronaviruso pandemijos neapibrėžtam laikotarpiui atidėtas Europos čempionatas, turėjęs vykti balandį, atšauktas ir birželį numatytas pasaulio čempionatas. Tai – mano pagrindiniai startai šį sezoną. Tad atsirado gražaus laiko tiems reikalams, kurių nespėdavau sutvarkyti aktyviai sportuodama ir keliaudama į varžybas", – sakė Ugnės Karvelis gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja, kiokušin karatė trenerė.

– Kaip iki šiol leidote laiką per karantiną? – paklausėme ringaudiškės.

– Pirmas dvi savaites džiaugiausi vien būdama namuose – tokios prabangos senokai neturėjau. Be to, truputį sirguliavau, tad buvo proga, kaip sakoma, išsigulėti, tuo pat metu ir buvusias traumas išsigydyti. Vėliau pamažu grįžau į įprastą monotoniją. Pirmiausia ėmiausi fizinio parengtumo pratimų, krūvius vis didinu, dabar jau bėgioju, tačiau niekur neskubu, nieko neforsuoju – juk nereikia ruoštis varžyboms. Nesumažėjo veiklos U.Karvelis gimnazijoje, nors darbo vieta persikėlė į namus – vyksta nuotolinės pamokos.

Karantinas pakeitė kai kuriuos moksleivius: buvę pasyvesni, uždaresni tapo energingesni, išradingesni.

– Netradicinių sprendimų ėmėsi ir Lietuvos kiokušin karatė federacija bei kai kurie klubai, nuotoliniu būdu buvo surengtos netgi šalies moksleivių kata rungties pirmenybės "Būk namie", sulaukusios didelio dalyvių būrio. Ką manote apie tokio pobūdžio naujoves?

– Įdomu, tereikia priprasti. Viena vertus, per virtualiąsias treniruotes ar pamokas galima realizuoti daugybę sumanymų, kuriems įprastomis sąlygomis pristinga laiko – kad ir teorijos dalykams, o pokalbiai gali būti išsamesni. Tačiau pasigendu gyvo bendravimo, emocijų, kaip vaikai betarpiškai reaguoja į krūvius – pavargo ar gudrauja? Internetas – tam tikra išeitis, kai nėra kitų variantų. Vis dėlto man mokyti mažus vaikus karatė technikos nuotoliniu būdu sudėtingiau, ypač kai reikia pataisyti klaidas, ką nors paaiškinti savo pavyzdžiais. Tačiau įkvėpti kovos dvasios, motyvuoti galima ir virtualiuoju būdu.

– Ar jūsų auklėtiniai iš U.Karvelis gimnazijos dar norėtų sugrįžti į klases užbaigti šių mokslo metų?

– Kauno rajono savivaldybė nusprendė, kad nuotolinis mokymasis tęsis ir birželį. Iš tiesų, neverta rizikuoti. Gimnazijos, bet tikriausiai pirmiausia savo draugų labiau pasiilgo mažesnieji – juk joks kompiuteris ar telefonas negali atstoti gyvo bendravimo. Nudžiugino tai, kaip karantinas pakeitė kai kuriuos moksleivius: buvę pasyvesni, uždaresni pastaruoju metu atsiskleidė – tapo energingesni, išradingesni.

I.Mikštaitės sportinius planus šiemet radikaliai pakeitė COVID-19 pandemija.

– Jūsų kalendoriuje bent jau iki rudens – jokių varžybų. Kaip motyvuojate save šiuo karjeros laikotarpiu?

– Varžybos – tik tam tikras atskaitos taškas, savęs patikrinimas. Tačiau tai, kas svarbiausia – procesas – tęsiasi ir tuomet, kai kovų nėra. Sportinė rutina – lyg gyvenimo būdas, tik kai ateitis neapibrėžta konkrečiomis datomis – mažiau skubos, įtampos, streso. Sakyčiau, bet kuriam sportininkui naudingos tokios pertraukos – ir jėgas atgauti, ir kitomis akimis pažvelgti į viską iš šalies. Galbūt iš naujo susidėlioti prioritetus arba palikti viską, kaip yra. Kiekvienam savi atradimai ir netektys: vieną dieną grandioziniai planai staiga gali tapti beprasmiai arba tai, kas atrodė nereikšminga, – stipriu postūmiu žengti į priekį, nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta.

Lyg „Kalniečio“ Maklaudas

Tiesa, prisiminusi savo pirmuosius nedrąsius žingsnius į didįjį sportą, uostamiesčio klubo „Okinava“ vadovė bei trenerė kiek nustebina – anuomet dvylikametė anaiptol nebuvo susižavėjusi karatė, o galiausiai net ir ėmusi intensyviai sportuoti, nesiliovė galvoti apie „planą B“.

„Baigiau vadybą, verslo administravimą, maniau, būsiu „biznierka“, uždirbsiu daug pinigų, bet nelabai sekėsi. Ir turguje stovėjau, ir į Gariūnus važinėjau, daug ką bandžiau – jei pradėčiau viską vardyti, laiko neužtektų. Net vaikystės svajonę būtų sunku prisiminti – man atrodo, kad aš, kaip tas Maklaudas, praėjau galybę erų, ieškodama vis kažko naujo“, – šmaikštavo pašnekovė.

Tad šiandien veikiausiai būtų galima pasakyti, kad ne Diana, o sportas pasirinko Dianą.

„Mane tiesiog privertė lankyti treniruotes. Tada išvis dar gerai nė nesupratome, kas tas karatė. Lankiau šokius, dainavimą, ir man tai patiko, bet nebuvo kaip manęs vežioti į šiuos užsiėmimus. Taigi teko rinktis, kas buvo arčiausiai namų. Be to, tuo metu buvo nesaugūs laikai, daug užpuolimų, tad mergaitė turėjo būti stipri ir mokėti apsiginti“, – pasakojo pašnekovė.

Nenuostabu, kad iš pradžių būta ir vaikiško maišto, ir nekalto melo.

„Kokius tris mėnesius nėjau į treniruotes, pastovėdavau prie kampo ir grįždavau. Labai nenorėjau, skundžiausi, kad ten vien berniukai, melavau, kad jie mane apgaudinėjau, skriaudžia. Jau vėliau supratau, kaip gerai tarp būrio berniukų būti vienai mergaitei – visi tavimi labai rūpinasi, gerbia, jautiesi išskirtinė“, – šyptelėjo Diana.

„Nenoriu“ tiesiog neegzistavo

Tad daugiau nei 200 narių vienijančio sporto klubo prezidentė iš asmeninės patirties žino, kaip svarbu išlaikyti glaudų ryšį tiek su vaikais, tiek su jų tėvais.

„Apie vaikus netgi neretai žinau daugiau nei jų tėvai – kam kokia mokytoja labiau patinka, kas kokią paną susirado ar kaip pasilinksmino – žinoma, visa tai laikome paslaptyje“, – su šypsena atviravo pašnekovė.

Jau daugelį metų pedagoginė veikla yra neatsiejama Dianos sportinio gyvenimo dalis – neoficialiai trenere klaipėdietė tapo būdama vos 16-os.

„Žinoma, tuo metu tai buvo tokia neoficiali pedagoginė veikla – reikėdavo padėti savo mokytojui, tarkime, kol jis vėluoja, pravesti apšilimą. Buvau vargšė mergaitė, kuri drebėdavo kaip zuikis. Bet mokytojas buvo autoritetas, pasakė – ir darai. Tai, žinoma, ugdė atsakomybę, mokė suktis iš padėties, susigaudyti situacijoje. Tokie žodžiai kaip nenoriu, negaliu, tingiu tiesiog neegzistavo“, – kalbėjo sportininkė.

Pašnekovė prisipažino, kad šia prasme jai sunku susitaikyti su tuo, kaip per daugelį metų pasikeitė vaikai.

Kaip pastebėjo Diana, neretai atrodo, tarsi dabarties jaunų žmonių jausmai tapo atšipę – nei skauda, nei šalta, nei šilta: neištesėjau kažko, pavėlavau – ir kas čia tokio?

„Tam tikros taisyklės mums leidžia „neišeiti iš rėmų“, juk esi už kažką atsakingas, kažką myli, iš kažko kažką gauni, bet ir pats duodi. Yra tam tikri svarbūs, pamatiniai dalykai, kurių turi visada paisyti“, – svarstė pašnekovė.

Sustabarėti negresia

Diana pripažino – tai, kas buvo prieš kokius 15 metų ir dabar – nesulyginama, kita vertus, nūdienos tendencijos kaskart dovanoja sustabarėti neleidžiančių iššūkių.

„Anuomet vaikų akys degdavo, jie besąlygiškai klausydavosi mokytojo. Dabar 5–6 metų vaikas sako: „Nedarysiu, daryk pati!“ Bet reikia nereaguoti, reikia suprasti, koks jų gyvenimas, kokia aplinka, principai. Ir aš mokausi iš jų, atrandu kitokius prie jų priėjimo būdus. Tiek tėvai, tiek mokytojai turi ieškoti naujų kelių, o ne būti stagnaciški, kategoriški. Jei į mane nereaguoja, vadinasi, aš turiu reaguoti, ką ir kaip daryti man“, – kalbėjo 2019-aisiais uostamiesčio Metų trenerės tiltulą pelniusi D.Mačiūtė.

Pašnekovės pastebėjimu, kovos menu susidomėję, vos treniruotes pradėję lankyti vaikai turi ir nemažai iliuzijų.

„Jie tiesiog nori pasimušti, pažaisti. Tačiau treniruotėse susiduriama su realybe, kad reikia ir daug dirbti, mokytis, turime diržų rangus, vertinamas tiek fizinis, tiek techninis pasirengimas. Žinoma, laimėti taurę, medalį smagu, bet taip pat svarbu suprasti, kad reikia kaupti patirtį, o tai ateina ir per pralaimėjimus“, – sako Diana.

Kita vertus, anot pašnekovės, įkvėpti vaikus kur kas lengviau nei suaugusiuosius.

„Vaikai galbūt labiau tiki – jei tu kažką darai įtikinamai, ir jie padarys viską. Tai žiauriai „veža“. O suaugusieji turi daugiau visokių stabdžių. Todėl mūsų salėje galioja taisyklė – nė vienas žodis negali prasidėti „ne-“: neįmanoma, negaliu, neišeina ir pan.“, – atskleidė ir mėgėjų treniruotes vedanti sportininkė.

Džiaugtis akimirka

Anot Dianos, galbūt daug kam šiandienis klubą lankančių ugdytinių sportinis režimas – trys treniruotės per savaitę – atrodo nemaža auka.

„Aš treniruodavausi tris kartus per dieną ir šešias dienas per savaitę. Tuo pačiu metu mokiausi, dirbau, kūriau verslą ir dar sugebėdavau papramogauti. Norėjau sau įrodyti, kad esu stipri, kad galiu. Ir išties viskas įmanoma, jei turi tikslą ir didžiulį norą. Juk ir varžybose laimi tie, kurie ne vien gerai pasiruošę, bet ir kurie tiki“, – patyrė sportininkė.

Šiandien Diana – kone visus svarbiausius titulus susižėrusi kiokušin karatė meistrė, tarptautinės A kategorijos teisėja: juodo diržo (IV danas) savininkė, į savo pergalių sąrašą įsirašiusi gausybės čempionatų laimėjimus, tarp kurių – ir pirmoji vieta 2017-ųjų pasaulio čempionate.

„Turbūt kai daug pasieki, tada ir yra baisiausia. Atrodo, buvo nereali svajonė nuvažiuoti į Japoniją, bent atsistoti ant tatamio ir sudalyvauti. Ir ta svajonė išsipildė su kaupu. Juk negali tų svajonių būti aibė, vadinasi, svajonė turi būti dar didesnė, kad ją būtų labai sunku pasiekti, – svarstė sportininkė.

Diana neabejoja, kad ateinančiais metais ji jau yra pasiruošusi pelnyti V daną. O kas toliau?

„Dabar turbūt tas etapas, kai kitiems save 100 proc. atiduodu nuo teorinės iki praktinės patirties. Būnant elitiniame sporte norisi ir kitiems padėti siekti rezultato, – pripažino pašnekovė. – Apskritai dabar vyksta tarsi tokia paieška visame kame. Tačiau man turbūt procesas yra smagesnis nei rezultatas. Ir vaikams sakau – mėgaukitės pačiu procesu, linksminkitės, džiaukitės, ir pati stengiuosi maksimaliai mėgautis šia diena, šia akimirka.“

Vieta baterijoms pakrauti

Nors sportininkė nuolatos turi palaikyti tinkamą formą ir paisyti, kitų akimis, griežto režimo, pati Diana sako, kad jei gyveni tuo, ką mėgsti, tokie dalykai nei varžo, nei verčia jaustis auka.

„O jei dar gauni kažkokį emocinį atsaką, diena išvis atrodo tobula. Suspėju viską – keliuosi 6-tą, viena mankšta, po to – asmeninės treniruotės, tada savo treniruotė, pertrauka – dvi valandos laisvo laiko iki vaikų, spėju nuvažiuoti ir prie jūros, ir papietauti, išgerti kavos su draugais, vakare – vėl treniruotės, vėliau – savo laikas ir 11 val. – miegoti. Pavydėkite man visi, nes darau tai, ką noriu, kada noriu ir su kuo noriu, – juokėsi pašnekovė. – Kartais visu tuo net bijau džiaugtis, nes labai sunkiai iki to ėjau: su traumomis ir asmeninio gyvenimo problemomis, blaškantis be savo vietos – tik praėjusių metų sausį išsipildė didžiulė mano svajonė turėti savo salę, kuria galėsime naudotis 10 metų.“

Diana atvira – sėkminga sportininkės karjera sugriovė ankstesnius jos santykius.

„Reikėjo rinktis tarp šeimos ir sporto. Bet man nepatinka, kai mane spaudžia, kodėl negali derinti? Dabar tai pavyksta. Neretai matau, kad porose žmonės pradeda pavydėti, kai kitam gera. Priešingai, turėtų tik džiaugtis. Juk jei tavo žmogus laimingas kažkur, jis bus laimingas ir visur kitur“, – mano klaipėdietė.

Ko gero, vienintelis dalykas, ko šiandien stinga Dianai, – privačios ramios erdvės toliau už miesto.

„Ten, kur galėtum pabėgti, praleisti laiką, pailsėti, pamedituoti – daug bendrauju, kitiems atiduodu daug savo energijos, todėl man reikia jos ir iš kažkur pasisemti. O materialinių dalykų nesureikšminu“, – teigė pašnekovė.

O ar bent kartą kovos meno įgūdžius sportininkei teko pasitelkti savigynos tikslais? Kaip patikino Diana, išerzinti ją būtų labai sudėtinga.

„O iš tiesų labai bijau, kad žmogus gali sunkiai nukentėti, nes mes turime daug energijos, jėgų, o ir mūsų atsakomybė didesnė. Niekada pirma nepradėčiau ir verčiau netgi pabėgčiau nei įsivelčiau į kažkokį veiksmą. Man dažnai sako – su tavimi nebaisu, visus mus apgintum. O jei ne? Gal tiesiog geriau išvengti konflikto, agresijos, jei tik gali. Tad tokios patirties, kad būtų reikėję su kažkuo „muštis“ ar kažką apginti, nebuvo. Ir ačiū Dievui“, – šyptelėjo pašnekovė.

Atsisakė trenerės darbo

Jutube Inga kuria vaizdo tinklaraščius, kuriuose rodo savo kasdienį gyvenimą, pramogas ir dalijasi įvairiais patarimais. Aktyvi ir feisbuke, instagrame – čia ją stebi tūkstančiai lietuvių.

"Toliau aktyviai dalyvauju socialiniuose tinkluose, kuriu savo drabužių liniją, sudarau mitybos planus, vedu mokymus socialiniuose tinkluose. Laisvalaikiu sportuoju, susitinku su draugais, lankausi renginiuose, skaitau knygas ir mąstau apie naujus projektus", – savo veiklas kaip žirnius išberia Inga.

Tarp daug skirtingų veiklų besisukanti jauna moteris įsitikinusi, kad motinystė nesuteikia preteksto pamiršti save. Ir laukdamasi Inga buvo labai aktyvi: treniravosi sporto salėje ir baseine, daug laiko skyrė pasivaikščiojimui gryname ore. Ji džiaugiasi, kad ir gimus vaikeliui jos gyvenime neįsivyravo monotonija.

Vienintelis užsiėmimas, kurio ji atsisakė po vaikelio gimimo, tai asmeninės trenerės darbas. "Savo energiją dabar skiriu ne sportui, o sūnui", – sako Inga. Vis dėlto sporto ji neišsižadėjo: du kartus per savaitę sportuoja pati, du kartus eina į mankštas drauge su sūneliu.

Mano išbandytas ir pasiteisinęs būdas – vadovautis intuityviu noru valgyti. Tada nebejaučiu paranojiško poreikio vienam ar kitam maisto produktui kaip anksčiau.

Patinka fotografuoti

Inga prisipažįsta, kad šiuo metu virtuvėje sukiojasi rečiau, nei turėtų. Nors jos socialinių tinklų paskyros mirga akį traukiančiomis maisto patiekalų nuotraukomis, ji atskleidžia, kad, kalbant apie maistą, mėgstamiausia veikla – ne jo gamyba.

"Man labai patinka fotografuoti patiekalus, o tada juos estetiškai pateikti savo socialiniuose tinkluose. Nors tie, kurie mane stebi interneto erdvėje, gali pagalvoti, kad virtuvėje praleidžiu daug laiko, taip tikrai nėra. Turbūt esu puikus pavyzdys, kaip socialiniuose tinkluose galima susikurti kokį tik nori įspūdį. Tačiau visi gali pastebėti, kad mano kuriami receptai – paprasti ir ypač greitai paruošiami", – atvirauja pašnekovė.

Ant Ingos pusryčių stalo karaliauja avižinė košė, ispaninio šalavijo sėklų pudingas ir baltyminiai blyneliai. Jie labai maistingi, taip pat lengvai ir greitai paruošiami. Ingredientus visuose šiuose patiekaluose galima lengvai keisti.

"Dažniausiai patiekalų ingredientais tampa tai, kas tuo metu guli šaldytuve. Pakeitus kai kurių receptų keletą ingredientų, išeina sveikesnis ir unikalaus skonio patiekalas", – pasakoja mitybos specialistė.

Valandų valandas praleisti virtuvėj, ruošiant maistą ir po to plaunant indus, Ingai nepakanka kantrybės. "Iš tiesų aš gaminu tiek, kiek yra būtina. Svarbu, kad mano vyras būtų pavalgęs, o aš? Aš ką nors užkandu arba galiu ir nevalgyti išvis", – su šypsena prisipažįsta pašnekovė.

Nebesialina dietomis

Kai Inga atsisakė profesionalios sportininkės karjeros, iš savo rutinos išbraukė visas griežtas mitybos taisykles ir dietas. Kadaise tik dėl jų buvo atsikračiusi net 20 kg. Dabar viskas pasikeitė ir jauna moteris savo kūno alinti varginančiomis dietomis nebenori. Šiandien ji teikia pirmenybę sveikatai ir gerai jausenai.

"Apgaulės dienų (angl. Cheat days) jau senokai neturiu. Jeigu kažko labai noriu, leidžiu sau ir nesijaudinu. Mano išbandytas ir pasiteisinęs būdas – vadovautis intuityviu noru valgyti. Tada nebejaučiu paranojiško poreikio vienam ar kitam maisto produktui kaip anksčiau. Dabar savęs neriboju, bet niekuomet nepersivalgau, o anksčiau tai pasitaikydavo dažnai. Mano nuomone, persivalgymas – vienas blogiausių mitybos dalykų", – neabejoja Inga.

Jos didžiausia nuodėmė – sušiai. "Turbūt turėčiau sakyti, kad vietoje sušių galėčiau suvalgyti lašišų, krevečių ar ryžių su avokadais. Tačiau tai man šio patiekalo nepakeistų", – apie aistrą japoniškam patiekalui sako pašnekovė.

Jai ypač patinka itališka virtuvė – įvairios picos ir makaronų patiekalai. Žavisi ir kitų šalių patiekalais, tačiau atkreipia dėmesį: "Beveik kiekvienos šalies tradiciniai patiekalai nėra maistingi. Ne išimtis ir Lietuvos tradicinė virtuvė – maistine verte mūsų patiekalai nepasižymi. Tačiau reikia būti beširdžiu, kad nemėgtum kugelio ar cepelinų. Jeigu pagaminčiau namie, mano vyras labai apsidžiaugtų", – juokiasi Inga.

Dietinis varškės apkepas

540 g liesos varškės,

150 g anakardžio riešutų,

6 kiaušinio baltymai,

1 kiaušinio trynys,

kokoso drožlių,

penkių grūdų dribsnių,

razinų,

žemės riešutų,

saulėgrąžų,

kakavos miltelių,

cinamono,

biraus saldiklio.

Kiaušinius, varškę, cinamoną, kakavos miltelius, kokoso drožles, anakardžio riešutus, saldiklį ir penkių grūdų dribsnius sutrinkite smulkintuvu. Tuomet įmaišykite dar šiek tiek razinų, anakardžio riešutų. Į kepimo indą, išklotą kepimo popieriumi, suberkite ploną sluoksnį razinų su riešutais, kuris bus kaip pagrindas apkepui. Ant pagrindo dėkite visą sutrintą varškės masę. Viršų apibarstykite saulėgrąžomis ir kokoso drožlėmis, o tada dėkite į 180 °C įkaitintą orkaitę ir kepkite maždaug valandą.

Vištienos rutuliukai

600 g vištos krūtinėlės filė,

4 morkos,

0,5 cukinijos,

2 kiaušinio baltymai,

1 kiaušinio trynys,

avižų,

prieskoninių žolelių.

Sumalkite vištos krūtinėlę, sutarkuokite morkas ir pusę cukinijos. Įdėkite avižų ir prieskonių, įmuškite kiaušinius. Tada viską gerai išmaišykite ir rankomis suformuokite norimo dydžio rutuliukus. Rutuliukus išvirkite keptuvėje su vandeniu.

Saldžiarūgštė vištiena

Išsiilgusiems saldžiarūgštės vištienos, siūlau nusikelti į Kiniją. Tai nėra labai sveikas patiekalas, neapsiėjau be rapsų aliejaus, tačiau pavyko išvengti krakmolo. Vietoje įprasto cukraus naudoju medų, o vietoje ilgagrūdžių – basmati ryžius, kurie turi žemesnį glikemijos indeksą.

1 vištos krūtinėlės filė,

basmati ryžių,

2/3 konservuotų kukurūzų skardinės,

0,5 svogūno,

1/3 imbiero šaknies,

0,5 geltonos paprikos,

0,5 raudonos paprikos,

1 skiltelė česnako,

2 šaukštai salsos padažo,

1 šaukštas sojų padažo,

medaus,

keli žiupsneliai sezamo sėklų,

aliejaus kepti.

Sausoje keptuvėje paskrudinkite sezamo sėklas. Tada keptuvę įkaitinkite su aliejumi ir mažais gabalėliais supjaustytą vištienos krūtinėlę kepkite kartu su prieskoniais. Kai mėsa apkeps, nukelkite nuo ugnies, sumaišykite su sojų padažu ir sudėkite į dubenėlį. Toje pačioje keptuvėje apkepinkite daržoves. Iš eilės sudėkite smulkintas daržoves: svogūną, imbierą, česnaką, paprikas. Į šį apkeptą daržovių mišinį sudėkite vištieną ir kartu su medumi bei salsos padažu pakepinkite dar keletą minučių. Nukelkite nuo ugnies, supilkite konservuotus kukurūzus, sezamo sėklas ir viską išmaišykite. Patiekite su virtais ryžiais.

Sveikuoliški sausainiai

Ožerškio uogų,

avižų,

džiovintų vaisių mišinio,

sezamo sėklų,

medaus.

Viską sumaišykite kartu su medumi, kad ingredientai gerai suliptų. Formuokite norimo dydžio rutuliukus ir kepkite orkaitėje 15–20 min.

Viena perspektyviausių Lietuvos dziudo imtynininkių S.Jablonskytė 2018-uosius pasitiko itin pakiliai. Pernykštės pergalės tarptautiniuose turnyruose Kauno dziudo klubo lyderę gerokai pakylėjo pasaulio imtynininkių reitingų lentelėje ir atvėrė puikias perspektyvas prieš artėjančią atranką į 2020 m. Tokijo vasaros olimpines žaidynes.

25-erių metų sportininkės šiemet laukia ne vienas atsakingas startas: balandį Izraelyje vyks Europos čempionatas, rugsėjį Azerbaidžane – pasaulio čempionatas.

"Pernai iškovojau nemažai reitingo taškų, todėl šiemet turėtų būti lengviau. Aukštesnė vieta reitingų lentelėje padeda išvengti akistatų su favoritėmis jau pirmuosiuose varžybų etapuose", – aiškino pašnekovė.

Netrukus S.Jablonskytė išvyks į treniruočių stovyklą Austrijoje, vėliau – tolesnis skrydis į Tunisą, kur kaunietė dalyvaus "Grand Prix" kategorijos varžybose.

Pasak sunkiasvorės trenerio ir Lietuvos dziudo federacijos (LDF) prezidento Vigmanto Sinkevičiaus, Sandros atvejis – išskirtinis.

"Sandrai ir sporte, ir ypač gyvenime teko daug ištverti, galbūt daugiau nei kitiems. Tad dziudo jai tapo tikra atgaiva. Galima sakyti, kad mūsų klube ji užaugo", – pasakojo V.Sinkevičius.

Treneris man buvo tėtis, trenerė – mama ir sesė. O Kauno dziudo klubo salė tapo antraisiais namais.

– Sandra, kaip atsidūrėte dziudo? – pradėjome pokalbį su S.Jablonskyte.

– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tapsiu dziudo imtynininke. Niekada! Visuomet buvau apkūnesnė, todėl judėti man reikėjo. Labiausiai traukė šokiai. Tad vaikystėje, paauglystėje lankiau šokių užsiėmimus. Taip nutiko, kad viename pasaulio dziudo taurės etapų mes, šokėjos, pasirodėme pramoginėje dalyje. Mane pamatęs treneris V.Sinkevičius mūsų šokių trenerei pajuokavo: šita mergaitė ne ten pateko. Primygtinai siūlė išmėginti ir dziudo. Aš pasakiau kategorišką "ne", bet mano mama patarė nueiti, jeigu taip kviečia. Man buvo 13 ar 14 metų – amžius, kai dar tvirtai nežinai, ko iš tiesų nori. Bet dziudo patiko iškart. Po kurio laiko pastebėjau, kad šokių treniruočių man reikia vis mažiau, o dziudo salėje lankausi nuolat.

– Kuo sužavėjo ši iš pirmo žvilgsnio nemoteriška sporto šaka?

– Man visuomet buvo paprasčiau bendrauti ne su mergaitėmis, o su berniukais. Mergaitės zyzdavo, verkšlendavo, o aš esu kitokios natūros. Be to, man pasisekė dėl trenerių. Ir mano trenerė Danguolė Novikovienė, ir Vigmantas sugebėjo sudominti ir įtraukti. Būdavo labai įdomu. Juolab kad imtynės atitiko mano aršoką charakterį (juokiasi – aut. past.).

– Ar iškart pasipylė pergalės?

– Pirmosios varžybos ir iškart – aukso medalis! Ėmiau važinėti į turnyrus užsienyje. Sekėsi ir ten. Todėl vėliau manęs iš dziudo nebenorėjo paleisti.

– Kokią pergalę pavadintumėte skambiausia karjeroje?

– 2009-aisiais Paryžiuje laimėtas pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalis. Tada pilnutėlėje garsiojoje "Bercy" arenoje įveikiau vietos numylėtinę prancūzę. O juk Prancūzijoje dziudo – viena populiariausių sporto šakų. Be to, pirmenybėse teko grumtis su kur kas vyresnėmis priešininkėmis, nes jose galėjo dalyvauti sportininkės iki 20 metų, o man buvo 17-a. Vykdama į čempionatą net neįsivaizdavau, kad galiu taip toli nužengti.

– Suaugusiųjų grupėje pasaulyje dominuoja dziudo tėvynės Japonijos atstovės. Ar turite konkurenčių Lietuvoje?

– Jau keletą metų konkuruojame su kita sunkiasvore olimpiete Santa Pakenyte. Ant tatamio esame rimtos priešininkės, o už jos ribų – geros draugės. Drauge švenčiame gimtadienius, daug laiko kartu praleidžiame kelionėse. Viena kitai linkime sėkmės, nes tik šalia stipraus varžovo galiu tobulėti ir pati.

Norisi atrodyti moteriškai, patraukliai, paneigti tą įvaizdį, kad dziudo sportininkė vaikšto susivėlusi, apsmukusiais drabužiais.

– Iš kitų imtynininkių išsiskiriate ir nepriekaištinga išvaizda. Ar daug laiko skiriate gražinimuisi prieš varžybas?

– Labiau rūpinuosi, kaip atrodau laisvalaikiu. Per treniruotes ar varžybas tam skiriu mažiau dėmesio. Žinoma, norisi atrodyti moteriškai, patraukliai, paneigti tą įvaizdį, kad dziudo sportininkė vaikšto susivėlusi, apsmukusiais drabužiais.

– Dziudo – dvikovinė sporto šaka. Turbūt neretos ir traumos?

– Patikėkite, jų nemažai patyriau. Prieš keletą metų dideles viltis siejau su Europos jaunimo čempionatu, laukėme medalio, nes prieš tai vykusiose visose penkiose atrankos varžybose pasiekdavau finalą. Tačiau prieš svarbiausią startą viskas žlugo dėl plyšusio kryžminio raiščio. Per praėjusį olimpinį ciklą patyriau dar vieną traumą, išsigydžiau ir vėl susižeidžiau. Buvo didelis psichologinis smūgis.

– Ir be traumų jūsų gyvenime netrūko didelių išbandymų. Kaip pavyko juos ištverti?

– Būdama šešiolikos netekau mamos. Mirė brangiausias mano žmogus, o su tėvu niekada nebendravau, tad likau viena. Galima sakyti, kad nuo tada mane augino močiutė ir treneriai. Esu jiems labai dėkinga. Treneriai Danguolė ir Vigmantas man atstojo šeimą. Treneris man buvo tėtis, trenerė – mama ir sesė. O Kauno dziudo klubo salė tapo antraisiais namais.

– Esate įtraukta į pirmąjį Lietuvos olimpiečių sąrašą, turite geras galimybes patekti į 2020-ųjų vasaros žaidynes. Ar debiutas olimpiadoje – didžiausia jūsų svajonė?

– Kažkada varčiau savo vaikystės dienoraščius. Juose buvau įrašiusi didžiausią svajonę – laimėti Lietuvos čempionatą ir dalyvauti Europos pirmenybėse. Dabar tai atrodo juokingai, nes Lietuvos čempionatą jau laimėjau ne kartą, o ir Europos čempionate dalyvauju nuolat (2014 m. užimta 5-oji vieta – aut. past.). Tad lieka tik olimpinės žaidynės. Debiutas jose – mano didžiausia sportinė svajonė.

– O gyvenimiškos svajonės?

– Turite galvoje šeimą? Dabar tam nelieka laiko. Kasdienės treniruotės, poilsis, nuolatinės kelionės į varžybas. Laiko pramogoms nelieka. Ir treneris sako, kad iki olimpiados vaikinai palauks. Aš irgi taip manau (šypsosi – aut. past.). Nors širdžiai, aišku, neįsakysi. Imsiu ir įsimylėsiu ką nors. Matyt, tada pagalvosiu ir apie šeimą.

„Treneris man žadėjo disko metikės karjerą, tačiau pradėjus intensyviai treniruotis, supratau, kad vis ta pati sporto šaka man pradeda greitai atsibosti. Tai pastebėjo ir treneris, kuris pridėjo daugiau įvairovės – sporto šakų, ir taip atradau save daugiakovėje“, – šypsenos neslėpė A. Skujytė.

Norėjo tapti dailininke

Dailininko Egilo Skujos ir gydytojos Augustinos Skujienės šeimoje gimusi lengvaatletė nuo pat vaikystės pasižymėjo gabumais ne tik sporte. Paauglystėje A. Skujytė lankė dailės mokyklą ir užsimena, jog svarstė sekti tėvo pėdomis ir savo ateitį sieti su menu.

Tai yra žodžiais sunkiai apibūdinamas jausmas, kuomet supranti, jog svajonė, visą gyvenimą atrodžiusi neįgyvendinama, staiga ima pildytis.

„Vis dėlto nugalėjo sportas, tačiau piešimo įgūdžių neužmiršau iki šiol“,  – „Lietuvos mokyklų žaidynių“ žiūrovams pasakojo A. Skujytė, pridurdama, jog iš pradžių tėvai nesidžiaugė tokiu dukros pasirinkimu.  

„Pačioje sportinės karjeros pradžioje tėvai tikrai nebuvo labai laimingi dėl mano pasirinkto kelio, o mama, žiūrėdama iš medikės perspektyvos, iškart susirūpino dėl galimų traumų, tačiau ilgainiui su ta mintimi apsiprato. Dabar ji netgi žino visas mano konkurentes, rezultatus ir už mane labai serga, jaudinasi. Pavyzdžiui, kai dalyvauju svarbiose varžybose, tėtis įtampą nuima važiuodamas grybauti, o mama labai daug lygina“, – juokėsi olimpietė. 

Mėgstamiausios – net dvi rungtys

Pasidomėjus, kuri daugiakovės rungtis A. Skujytei patinka labiausiai, lengvaatletė atskleidė, kad nuo 2012 m., kuomet Londono olimpinėse žaidynėse ji pagerino asmeninį septynkovės rekordą, tokios yra net dvi.

„Tai yra tarpusavyje visiškai nesuderinamos rungtys –  rutulio stūmimas ir šuolis į aukštį. Nors daugiakovėje paprastai būna taip, jog ta rungtis, kuri geriausiai sekasi, tai labiausiai ir patinka, man labai smagu, kad galiu suderinti šias dvi skirtingas sporto šakas ir būti tarpinis variantas tarp rutulininkės ir šuolininkės į aukštį“, – šypsenos neslėpė A. Skujytė.

Taip pat daugiakovininkė atskleidė, kad yra viena rungtis, kurios ji tikriausiai niekada nepamėgs.

„Būna taip, kad vieną dieną sunkiai sekasi šokti į aukštį, tačiau gerai skrenda. Visgi vieną dalyką tikrai žinau – 800 metrų bėgimo rungtis, kad ir kaip gerai sektųsi, niekada netaps mano mėgstamiausia“, – tikino ji. 

Išsipildė gyvenimo svajonė

Geriau nei olimpinės pergalės kainą A. Skujytė iki šiol prisimena emocijas, užplūdusias iškovojus olimpinį medalį ir neleidusias užmigti visą naktį. 

„Tai yra žodžiais sunkiai apibūdinamas jausmas, kuomet supranti, jog svajonė, visą gyvenimą atrodžiusi neįgyvendinama, staiga ima pildytis. Tą akimirką tu tiesiog eini pirmyn, stengiesi, vieną akimirką tikėdamas, o kitą jau dvejodamas, ar tikrai sugebėsi. 2004 m. tikrai nemaniau, kad pasieksiu pergalę, ir kai tai išsipildė, buvau euforijoje (vasaros olimpinėse žaidynėse Atėnuose A. Skujytė iškovojo sidabro medalį, – aut. past.). Žinoma, po kiek laiko viskas nugrimzta į praeitį, tačiau tą minutę apėmęs džiaugsmas yra neįkainojamas“, – išgyventomis emocijomis dalijosi sportininkė.

„Lietuvos mokyklų žaidynės“ – tai masiškiausias sporto renginys Lietuvoje, kuriame dalyvauja per 200 tūkst. moksleivių iš daugiau nei 1100 Lietuvos mokyklų. Į žaidynių programą įtrauktos net 24 sporto šakos: nuo legendinių estafečių „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ iki olimpinių sporto šakų – lengvosios atletikos ar krepšinio. Projekto tikslas – per sportą ugdyti sveiką, atsakingą ir pilietišką jauną žmogų. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Žaidynes organizuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK).

Mačas truko 78 min., o „Shenzhen Open“ ketvirtfinalyje Lenkijos atstovė susitiks su Alison Riske.

Pirmoji pagal skirstymą A. Radwanska mače su S.Cirstea laimėjo 77 proc. savo pirmųjų padavimų ir varžovę palaužė šešis kartus. Ketvirtfinalyje ji susitiks su A. Riske, kuri aštuntfinalyje (6:1, 6:1) nugalėjo bulgarę Tsvetaną Pironkovą.

Antradienį pergales taip pat iškovojo geriausia Didžiosios Britanijos tenisininkė Johanna Konta ir kortų šeimininkė Qiang Wang. Britė (1:6, 6:3, 6:2) nugalėjo Vanią King, o kinė 7:6 (7:1), 6:4 susitvarkė su Monicos Niculescu pasipriešinimu.

Už patekimą į ketvirtfinalį tenisininkėms atiteks 60 WTA reitingo taškų ir daugiau nei 13 tūkst. JAV dolerių piniginė premija.

Kauno "Heksa-ASU" praėjusį savaitgalį po dramatiškos kovos Lietuvos čempionato finale palaužė Jonavos ekipą. V.Makauskaitei, išrinktai geriausia čempionių žaidėja, pergalė legendinėje sporto halėje tapo ir šeimos švente.

Tinklininkės sesuo Eglė žaidžia toje pat "Heksa-ASU" ekipoje, kurią treniruoja jų mama Vida, o tėtis Vidas yra šio klubo vadovas. Be to, V.Makauskienė treniruoja ir jaunąsias Kauno tinklininkes, V.Makauskas – Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių vadovas. Unikali tinklininkų dinastija!

Paklausta, kaip nutiko, kad visa šeima gyvena viena sporto šaka, V.Makauskaitė prisiminė: "Viskas prasidėjo nuo mamos. Ji buvo tinklininkė. Tėtis žaidė krepšinį ir man siūlė pamėginti, tačiau man iškart patiko tinklinis. Ėmiau lankyti treniruotes, vėliau prisidėjo ir sesė. Tada ir tėčiui nebeliko kitos išeities –  pamažu įsitraukė ir jis. Užtat dabar, kai išvažiuojame į varžybas,  tai iškart visi drauge."

Viena tokių išvykų į Estiją neseniai baigėsi netikėtu pasiekimu: kaunietės, toli gražu ne turnyro favoritės, tapo ir Baltijos lygos pirmenybių prizininkėmis.

– Vilte, ar nenustebino toks sėkmingas jūsų klubo sezonas? – paklausėme V.Makauskaitės.

– Nustebino. Juolab kad pirmoji jo dalis buvo sunki. Susibūrė nauja komanda, susilipdėme – kas iš Jonavos, kas iš vietinių, kelios merginos važinėjo iš Vilniaus, buvo ir legionierių. Ukrainietė Oksana Rusnačenko žaidė visą laiką, o Julija Molodcova Lietuvos čempionate atstovavo Alytui, mums padėdavo tik Baltijos lygoje. Užtruko, kol suradome bendrą kalbą, susižaidėme.

– Lietuvos čempionate pergales skynėte vieną po kitos. Kodėl finalas buvo ypač atkaklus?

– Mes ir nesitikėjome lengvo pasivaikščiojimo. Juk viską lemia tik dvejos rungtynės, tad visko gali nutikti. Žinojome, kad jonavietės titulo lengvai neatiduos.

– Tau asmeniškai šis sezonas taip pat nebuvo rožėmis klotas.

– Neblizgėjau nei Baltijos čempionate, nei Lietuvos pirmenybėse. Šiemet man asmeniniai rodikliai buvo antraeiliai, pirmiausia – komandos tikslai, kolektyvo suvienijimas. Tam įtakos turėjo ir trauma. Dėl kelio raiščių sužeidimo porai mėnesių buvau iškritusi iš rikiuotės.

– Vis dėlto sulaukei ne vieno individualaus įvertinimo. Kokie tavo, kaip žaidėjos, pranašumai ir trūkumai?

– Sunku apie save kalbėti. Viena vertus, esu kolektyvo žaidėja. Ne veltui šiemet taip sėkmingai surentėme savo komandinį namuką. Esu kovinga, ypač atkakliai kaunuosi lemiamais momentais, labai nemėgstu pralaimėti svarbiausių taškų. Esu gana techniška – tai trenerės Jolitos Virbickienės nuopelnas. O tobulėti turiu visur. Be to, nesu labai aukšta: 184 cm ūgis tinkliniui nėra daug.

– Lietuvos čempionate nuolat patenki tarp geriausiųjų. Ar ne laikas kelti sparnus į užsienį?

– Jau buvau išvykusi į Belgijos klubą peržiūrai. Sekėsi gerai, mane pagyrė už gerą žaidimo techniką. Praėjusio sezono pradžioje taip pat buvo reali galimybė išvažiuoti svetur. Kolegė Indrė Sorokaitė padėjo surasti klubą Prancūzijos aukščiausioje lygoje. Vis dėlto planų teko atsisakyti. Nespėjau suderinti savo mokslų. Esu stipriai prie jų pririšta. Reikia pabaigti studijas, tada bus galima galvoti apie legionierės karjerą.

– Su kuo labiau sieji ateitį: su sportu ar mokslu?

– Labai noriu pažaisti užsienyje, išmėginti jėgas aukštu lygiu. Tačiau studijuoju dviejose aukštosiose mokyklose – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Aleksandro Stulginskio universitete (ASU). VDU siekiu rinkodaros bakalauro diplomo, o ASU – logistikos.

– Kaip suspėji derinti intensyvias treniruotes ir paskaitas?

– Treniruotės vyksta vakarais, studijos – rytais ir dieną. Žinoma, vis tiek tenka rinktis tik svarbiausias paskaitas. Dėstytojai kartais atsižvelgia į tai, kad esu sportininkė. O ir pati stengiuosi nepiktnaudžiauti jų gerumu. Tikiuosi, kad dar metus atlaikysiu pašėlusį ritmą.

– Rungtyniauji ir Lietuvos moterų rinktinėje. Ar seniai patekai į nacionalinę komandą?

– Suaugusiųjų rinktinei atstovauju nuo pat jos subūrimo. Moterų ekipa buvo atgaivinta, atrodo, prieš trejus metus, po maždaug dešimtmečio pertraukos. Man labai patinka žaisti rinktinėje, puikiai sutariame su trenere Daiva Simokaitiene. Su daugeliu tinklininkių kartu žaidėme jaunių ir jaunimo komandose.

– Gegužės mėnesį Alytuje moterų rinktinė kovos Europos čempionato atrankos turnyre. Ar realu peršokti kvalifikacinį barjerą?

– Lengva nebus, bet viskas įmanoma. Kausimės su Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos bei Norvegijos rinktinėmis. Bosnes ir juodkalnietes prieš kelerius metus įveikėme. Su norvegėmis žaidėme draugiškas rungtynes, tai gera, greitą tinklinį propaguojanti komanda, tačiau tikrai galime jai pasipriešinti.

– Rinktinėje bus daugiau vietinių žaidėjų ar legionierių?

– Iš legionierių turėtų būti Erika Kliokmanaitė, rungtyniaujanti Belgijoje, Neringa Grikštaitė – iš Prancūzijos, Valdonė Petrauskaitė – iš Rumunijos, Monika Šalkutė – iš JAV. Gaila, kad rinktinei nebeatstovauja Švedijoje šeimą sukūrusi ir šios šalies pilietybę priėmusi Agnė Zakarauskaitė-Landin.

– Pastaraisiais metais Lietuvoje kur kas populiaresnis ne salės, o paplūdimio tinklinis. Ievos Dumbauskaitės ir Monikos Povilaitytės duetas – vienas stipriausių Europoje ir turi galimybių netgi patekti į olimpines žaidynes. Ar tavęs nevilioja ši tinklinio šaka?

– Dalyvauju ir paplūdimio tinklinio varžybose. Ypač atšilus orams labai traukia į lauką. Su savo porininke Ieva Kazuraityte esame Lietuvos paplūdimio tinklinio vicečempionės. Praėjusį rudenį Vilniuje sėkmingai pasirodėme tarptautiniame Kontinentinės taurės turnyre.

– Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi vien iš tinklinio?

– Nelygu, kaip gyvensi ir kokiam klubui atstovausi. Tačiau bet kuriuo atveju vien sportuodama šeimos neišlaikysi. Tai ne krepšinis. Tinklininkėms būtina ir papildoma veikla ar profesija.