75 metų rašytojas, išgarsintas romanų „Kerė“ (Carrie), „Švytėjimas“ (The Shining) ir daugybės kitų knygų, noriai sutiko liudyti prieš savo ilgametį leidėją „Simon & Schuster“. Vyriausybė jį pasirinko ne vien dėl žinomumo, bet ir dėl anksčiau viešai reikštos kritikos praeitų metų pabaigoje paskelbtam 2,2 mlrd. dolerių (2,15 mln. eurų) vertės planui sujungti dvi didžiausias leidybos kompanijas pasaulyje ir sukurti, anot jų varžovės „Hachette Book Group“ vadovo Michaelo Pietscho (Maiklos Pičo), „milžinišką akį rėžiantį“ darinį.

Teisme rašytojas prisistatė: „Aš vardu Stephenas Kingas. Esu laisvai samdomas rašytojas.“ Šis jo pareiškimas teismo salėje sukėlė juoką.

„Atvykau čia, nes manau, kad konsolidacija kenkia konkurencijai, – tęsė S. Kingas. – Toks yra mano knygų verslo supratimas. Dalyvauju jame apie 50 metų.“

Vyriausybė priešinasi „Penguin Random House“, priklausančios Vokietijos bendrovei „Bertelsmann“, siekiui nusipirkti „Simon & Schuster“, sakydama, kad toks žingsnis sumažins konkurenciją ir sudarys sąlygas knygų autoriams mokėti mažesnius honorarus.

„Susijungimas suteiktų „Penguin Random House“ per didelę įtaką sprendžiant, kieno ir kokie leidiniai yra leidžiami, taip pat kiek autoriams mokama už jų darbą“, – sakoma Teisingumo departamento skunde.

Per beveik valandą trukusį pasisakymą pilką kostiumą vilkėjęs S. Kingas apžvelgė savo karjerą.

Jis pasakojo, kad pirmąjį 2,5 tūkst. dolerių honorarą gavo už trilerį „Kerė“, sulaukusį milžiniško populiarumo, kai pagal jį buvo pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Sissy Spacek (Sisi Speisek).

S. Kingo kitas romanas – „Švytėjimas“ – taip pat sulaukė didelio pasisekimo, bet rašytojas sakė, kad leidėjas iš jo tik pasijuokė, sulaukęs reikalavimo už kitas tris knygas pažadėti 2 mln. dolerių honorarą. Tuomet S. Kingas pasirinko kitą leidėją.

„Juo kompanijų daugiau – juo geriau“, – sakė jis.

„Kai pradėjau, tiesiogine prasme buvo šimtai leidyklų, – kalbėjo S. Kingas. – Viena po kitos jos arba buvo prarytos kitų leidėjų, arba pasitraukė iš verslo.“

„Rašytojams tapo vis sunkiau prasimanyti pakankamai pinigų, kad pragyventų“, – teigė rašytojas.

Pačiam S. Kingui „Penguin Random House“ ir „Simon & Schuster“ susijungimas tikriausiai būtų naudingas, bet rašytojas yra ne kartą pademonstravęs turįs kitų prioritetų, ne vien materialinę gerovę. Jis ne kartą kritikavo mokesčių lengvatas turtingiesiems, net jeigu pats patenka į jų ratą. Rašytojas netgi yra atvirai raginęs vyriausybę padidinti jam mokesčius.

„Amerikoje visi turėtume mokėti sąžiningą dalį“, – 2012 metais leidiniui „The Daily Beast“ rašė jis.

Pirmadienį, bylos nagrinėjimo pirmąją dieną, abiejų šalių advokatai pateikė skirtingus požiūrius į knygų leidybos verslą. Vyriausybės advokatas Johnas Readas (Džonas Ridas) kalbėjo apie pavojingai susiaurėjusią rinką, dominuojamą vadinamojo Didžiojo penketo – „Penguin Random House“, „Simon & Schuster“, „HarperCollins Publishing“, „Macmillan“ ir „Hachette“, kur mažesnėms leidykloms arba leidybos startuoliams prasimušti beveik neįmanoma.

Tuo metu gynybos advokatas Danielis Petrocelli (Danielis Petročelis) argumentavo, kad šis sektorius iš tiesų yra įvairus, pelningas ir atviras naujokams. Anot jo, leidyba verčiasi ne vien Didysis penketas, bet ir vidutinio dydžio kompanijos, tokios kaip „W.W. Norton & Co.“ ir „Grove Atlantic“. Teisininkas teigė, kad susijungimas toli gražu netaps kliūtimi siekiantiems sėkmingos karjeros literatūros srityje.

„Kiekviena knyga prasideda kaip bestseleris rašytojo ar redaktoriaus akyse“, – teigė D. Petrocelli.

Tikėtina, kad skundo nagrinėjimo procesas truks 2–3 savaites.

Siaubo žanro grandas, parašęs tokius romanus kaip „Kerė“ („Carrie“), „Švytėjimas“ („The Shining“) ir daugybę kitų populiarių kūrinių, noriai sutiko liudyti prieš savo ilgametį leidėją „Simon & Schuster“. Vyriausybė jį pasirinko ne vien dėl žinomumo, bet ir dėl anksčiau viešai reikštos kritikos praeitų metų pabaigoje paskelbtam 2,2 mlrd. dolerių (2,15 mln. eurų) vertės planui sujungti dvi didžiausias leidybos kompanijas pasaulyje ir sukurti, anot jų varžovės „Hachette Book Group“ vadovo Michaelo Pietscho (Maiklos Pičo), „milžinišką akį rėžiantį“ darinį.

„Juo labiau konsoliduojasi leidėjai, juo sunkiau išgyventi nepriklausomiems leidėjams“, – praeitais metais per „Twitter“ rašė S. Kingas.

S. Kingas turėtų liudyti antradienį, antikartelinės bylos nagrinėjimo federaliniame teisme antrąją dieną. Tikėtina, kad visas procesas truks 2–3 savaites.

Galbūt S. Kingas nebus taip gerai susipažinęs su leidybos verslo niuansais kaip Teisingumo departamento pirmasis liudytojas M. Pietschas, bet per beveik 50 metų besitęsiančią karjerą rašytojas tapo šio sektoriaus pokyčių tiesioginiu liudininku – daugelį mažesnių leidėjų nupirko didesnės bendrovės. Pavyzdžiui, „Kerė“ buvo išleista 1974 metais leidyklos „Doubleday“, kuri 2009 metais susijungė su „Knopf Publishing Group“, o dabar priklauso „Penguin Random House“. Kita buvusi S. Kingo leidėja „Viking Press“ priklausė „Penguin“ ir tapo „Penguin Random House“ dalimi, kai 2013 metais „Penguin“ susijungė su „Random House“.

S. King atrodo jaučiantis asmeninį palankumą mažesniems leidėjams. Nors jo knygas toliau leido „Simon & Schuster“ padalinys „Scribner“, rašytojas taip pat rašė trilerius nepriklausomai leidyklai „Hard Case Crime“. Prieš virtinę metų šis leidėjas paprašė jo parašyti kokį nors reklaminį tekstą, bet S. King savo ruožtu pasisiūlė parašyti naują romaną. Juo tapo 2005 metais išleistas „Kolorado vaikis“ (The Colorado Kid).

„Viduje varčiausi kūliais“, – prisiminė vienas iš „Hard Case“ įkūrėjų Charlesas Ardai (Čarlzas Ardajus), pasakodamas, kaip jautėsi, kai S. Kingas su juo susisiekė.

Pačiam S. Kingui „Penguin Random House“ ir „Simon & Schuster“ susijungimas tikriausiai būtų naudingas, bet rašytojas yra ne kartą pademonstravęs turįs kitų prioritetų, ne vien materialinę gerovę. Jis ne kartą kritikavo mokesčių lengvatas turtingiesiems, net jeigu pats patenka į jų ratą. Rašytojas netgi yra atvirai raginęs vyriausybę padidinti jam mokesčius.

„Amerikoje visi turėtume mokėti sąžiningą dalį“, – 2012 metais leidiniui „The Daily Beast“ rašė jis.

Pirmadienį abiejų šalių advokatai pateikė skirtingus požiūrius į knygų leidybos verslą. Vyriausybės advokatas Johnas Readas (Džonas Ridas) kalbėjo apie pavojingai susiaurėjusią rinką, dominuojamą vadinamojo Didžiojo penketo – „Penguin Random House“, „Simon & Schuster“, „HarperCollins Publishing“, „Macmillan“ ir „Hachette“, kur mažesnėms leidykloms arba leidybos startuoliams prasimušti beveik neįmanoma.

Tuo metu gynybos advokatas Danielis Petrocelli (Danielis Petročelis) argumentavo, kad šis sektorius iš tiesų yra įvairus, pelningas ir atviras naujokams. Anot jo, leidyba verčiasi ne vien Didysis penketas, bet ir vidutinio dydžio kompanijos, tokios kaip „W.W. Norton & Co.“ ir „Grove Atlantic“. Teisininkas teigė, kad susijungimas toli gražu netaps kliūtimi siekiantiems sėkmingos karjeros literatūros srityje.

„Kiekviena knyga prasideda kaip bestseleris rašytojo ar redaktoriaus akyse“, – teigė D. Petrocelli.

„Man gėda. Bet pasirodo, aš toks ne vienas“, – tviteryje vėlai ketvirtadienį parašė S. Kingas po tariamo vaizdo pokalbio su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, rašo laikraštis „Portland Press Herald“, remdamasis autoriaus elektroniniu laišku. Kitos aukos yra knygų apie Harį Poterį autorė J. K. Rowling, Didžiosios Britanijos princas Harry ir Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau.

Pokalbio metu S. Kingas, be kita ko, buvo paklaustas apie Ukrainos nacionalistų lyderį Stepaną Banderą, vadovavusį grupei, atsakingai už etninį valymą ir dešimčių tūkstančių lenkų bei žydų žudynes Antrojo pasaulinio karo metais. S. Kingas pasakė manantis, kad S. Bandera yra „puikus žmogus“, manydamas, jog tai vienas iš V. Zelenskio generolų ar patarėjų, pridūrė rašytojas. „Tiesą sakant, paaiškėjo, kad buvau išjuoktas. Neturėjau supratimo, kas tas Bandera“, – parašė jis tviteryje.

Rusų duetas garsėja suklastotais skambučiais apgaudinėjantis aukšto rango politikus ir kitas tarptautines įžymybes. Pastarosiomis savaitėmis Rusijos vadovybės giriami du komikai suklaidino kelis Europos politikus, pavyzdžiui, Berlyno, Vienos ir Madrido merus bei kitas įžymybes. Paprastai jie naudoja suklastotus vaizdo įrašus, pasitelkę „deep fake“ technologiją, tikroviškai atkartojančią realaus asmens kalbėseną ir judesius.

Tiesa, filmo peržiūra lengva nebus – be to, kad šiurps oda, kūrėjai jame užslėpė ne vieną intriguojančią detalę, kurią pastebės tik akyliausieji. Beje, duodamas interviu prieš premjerą, režisierius atsakė ir į vieną labiausiai gerbėjus dominančių klausimų: ar tęsinyje pamatysime patį Jacką Nicholsoną?

Žiūrėdami juostą, atkreipkite dėmesį į scenas su žybsinčiomis lempomis. Jos ne šiaip sau užsidega ir užgesta – iš tiesų tai Morzės abėcėle perduodamos žinutės. Išduosime kelias iš jų – tai S. Kubricko gimimo data ir „Room 237“. Kitas pabandykite išsiaiškinti patys.

Kuriant filmą režisierius iškėlė itin nelengvą užduotį dailininkams – jiems teko skrupulingai tiksliai atkurti detales, kurios žiūrovus grąžins į „Švytėjimo“ laikus. Kai kurioms scenoms dekoracijos kurtos net šešias savaites,  o nugriautos vos po 12 valandų trukusio filmavimo. Negana to, kad rastų tokią pat spausdinimo mašinėlę, kokią naudojo J. Nicholsono herojus Jackas Torrance’as, dailininkams teko vykti į Vokietiją, nes tai buvo vienintelė vieta, kur ją rado sendaikčių turgelyje.

Kita įdomybė iš filmavimo užkulisių – filme „Daktaras Miegas“ išvysime ir aktorių Danny Lloydą, kuris „Švytėjime“ vaidino jaunąjį Danny Torrance’ą. Tuomet jam tebuvo 8-eri, o dabar jau 47 metai.

Filme išvysite ne vieną katę, tiesą pasakius, jų prireikė net keturių. Tačiau šie keturkojai buvo filmuojami tik vakarais, kada nebuvo tokie aktyvūs, o kai kurioms scenoms vien sulaukti tinkamo jų žvilgsnio ar judesio prireikdavo net iki pusvalandžio.

O kaip dėl J. Nicholsono grįžimo į ekranus? Deja, režisieriaus atsakymas į šį klausimą trumpas ir daug ką nuvils – trijų „Oskarų“ laimėtojo filme neišvysime. 82 metų aktorius, nors ir ilgai įkalbinėtas, tikina išėjęs užtarnauto poilsio ir prieš kameras nebegrįš. Tačiau filme „Daktaras Miegas“ bus tiek daug sąsajų su „Švytėjimu“, kad, pasak kūrėjų, žiūrovai pasijus taip, lyg Holivudo legenda sėdėtų kino salėje, visai greta jų.

„Švytėjimo“ tęsinys pasakoja Danny Torranse’o (aktorius Ewanas McGregoras) istoriją – vyro, kuris prieš 40 metų, dar būdamas berniukas, nuo pasaulio atkirstame viešbutyje išgyveno siaubingą žiemą.

Per daugelį metų Denio atrasta dalinė sielos ramybė sugriūva kaip kortų namelis, kuomet į vyro gyvenimą įsiveržia Abra – paauglė, kaip ir Denis, turinti švytėjimo dovaną (švytėjimas – tai galimybė bendrauti mintimis ir regėti dalykus, nematomus paprastiems žmonėms).

Mergaitę persekioja paslaptinga sekta, tikinti, kad nužudę Abrą galės pasiekti amžiną gyvenimą. Negalėdamas likti nuošalyje, Denis apsisprendžia padėti Abrai. Išlaisvinus pastaruosius 40 metų užspaustą vidinį švytėjimą, į Denio gyvenimą su nauja jėga sugrįžta ir visos vaikystėje jį persekiojusios šmėklos.

Ne ką mažiau šiurpus „Daktaras Miegas“ į Lietuvos kino teatrus atkeliauja jau šį penktadienį, lapkričio 8 dieną.

„Metalinis apvalkalas“ – priešpaskutinis S. Kubricko filmas, 1999 m. jis dar sukūrė prieštaringiausių vertinimų sulaukusią seksualinę odisėją „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut), tačiau mirė nesulaukęs filmo premjeros. Praėjus 20 metų po S. Kubricko mirties – balandžio 24 d. „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) vienam vakarui bus sugrąžintas į didžiuosius kino ekranus. Tai jau trečiasis „Pamatyk kine“ išskirtinių seansų serijos rodomas šio režisieriaus filmas. Ištikimiausi žiūrovai prisimena didelio populiarumo sulaukusias jau minėto „Švytėjimo“ bei „Prisukamo apelsino“ (Clockwork Orange, 1971) peržiūras.

Ką reiškia filmo pavadinimas?

Perskaitęs autobiografinį JAV jūrų pėstininkų korpuso veterano Gustavo Hasfordo romaną apie Vietnamo karo patirtį, S. Kubrickas liko taip sužavėtas pasakojimo stiliaus žiaurumu ir paprastumu, kad nusprendė perkelti knygą į kino ekranus. Originalus romano pavadinimas „The Short-Timers“ (1979) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą. Taip buvo vadinami 12-13 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Vis dėlto savo kuriamam filmui S. Kubrickas nuo pat pradžių ieškojo kito pavadinimo. Jo manymu, su karine terminologija nesusipažinęs žiūrovas, galėjo pagalvoti, kad juostoje pasakojama apie ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsauginį kulkos apvalkalą. Apvalkalinės kulkos turi kulkos galvutę ir liemenį dengiantį apvalkalą, pagamintą iš vario lydinio arba vario lydiniu padengto plieno. Panašiai ir karinius apmokymus bei karo kasdienybę turintys ištverti kareiviai, kurie taip pat turi užsiauginti storą odą. Net ne odą, o šarvus – savotišką „metalinį apvalkalą“. S. Kubrickas nusprendė, kad ši metafora kone geriausiai atspindi filmo idėją ir verta filmo pavadinimo.

Stop kadras

Scenarijaus rašymas – tarsi automobilio surinkimo procesas

Režisierius savarankiškai parengė pradinę savo scenarijaus viziją, tačiau tolesniam jo kūrimui pasitelkė „The Short-Timers“ autorių G. Hasfordą ir Michaelą Herrą, kuriam jau teko dirbti su F. F. Coppola adaptuojant kino ekranui kitą kūrinį apie Vietnamo karą – „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now. Redux, 1979). Beje, įkalbėti pastarąjį jam prireikė trejų metų, nes M. Herras daugiau nebenorėjo grįžti prie Vietnamo temos. G. Hasfordas yra sakęs, kad filmo scenarijaus rašymas priminė jam automobilio surinkimo procesą. Jis su M. Herru teikė savo pasiūlymus S. Kubrickui, neįsivaizduodami, koks bus galutinis rezultatas. Verta paminėti, kad scenarijus buvo keičiamas jau filmuojant ir netgi pasibaigus filmavimo darbams. Atsirado improvizuotos scenos, didžioji dalis užkadrinio balso buvo išimta, taip pat galutiniame montaže nuspręsta atsisakyti scenos, kurioje filmo herojai žaidžia futbolą su žmogaus galva.

Filmuota Didžiojoje Britanijoje

Analizuodami S. Kubricko kūrinius, vieni pabrėžia jų pretenzingumą, kiti išskiria gebėjimą praturtinti žanrinio kino konvencijas. Nepritapęs prie Holivudo standartų, iš gimtųjų Jungtinių Amerikos Valstijų jis persikraustė į Didžiąją Britaniją ir retai bei labai nenoriai iš ten išvykdavo. Dėl šios priežasties visi filmavimo darbai (išskyrus keletą antros filmavimo komandos specialiai džiunglėse padarytų kadrų) vyko ne Pietų Karolinoje ir Vietname, o – Kembridžšyre. Siekiant atkurti Azijos kraštovaizdį, buvo atvežta 200 palmių iš Ispanijos ir 150 plastmasinių tropinių augalų iš Honkongo. Visiškai subombarduotas Vietnamo miestas buvo rekonstruotas rytinėje Anglijos dalyje esančioje aplestoje dujų gamykloje. Įmonė, kuriai priklausė gamyklos pastatai, planavo netrukus ją nugriauti, todėl leido filmavimo komandai juos nekliudomai sprogdinti. „Nemanau, kad kažkas yra turėjęs tokių dekoracijų“, – pasakojo filmo režisierius.

Aktorių atranka: nuo Bruce‘o Williso iki buvusio jūrų pėstininko

Bijodamas, kad garsūs aktoriai gali atitraukti žiūrovų dėmesį nuo pagrindinės filmo temos, režisierius nusprendė jų atsisakyti. Atrankoje dalyvavo 3 tūkst. žmonių, atsiuntę vaizdo įrašus su savo prisistatymais, iš kurių 800 buvo pakviesti į bandymus. Pagrindinį vaidmenį režisierius siūlė tuo metu mažai žinomam Bruce‘ui Willisui, bet jam teko atsisakyti dėl filmavimosi darbų seriale „Mėnulio šviesa“ (Moonlighting, 1985–1989). Jūrų pėstininkų korpuse tarnavęs Ronaldas Lee Ermey iš pradžių buvo pakviestas konsultuoti filmavimo grupę kariniais klausimais, tačiau galiausiai suvaidino vieną įsimintiniausių personažų – rikiuotės instruktorių Hartmaną.

Išskirtiniai Stanley Kubricko filmo „Metalinis apvalkalas“ seansai įvyks balandžio 24 d. „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje, didžiausioje salėje, ir Kaune.

Viskas prasidėjo penktadienį, kai S. Kingas pasidalijo pranešimu apie Meino valstijoje gerai žinomo laikraščio „The Portland Press Herald“ ketinimus atsisakyti vietos kritikų rašytų knygų recenzijų.

„Liepkite laikraščiui TO NEDARYTI“, – parašė 71 metų siaubo ir fantastikos meistras, tokių romanų kaip „Kerė“ (Carrie) ar „Švytėjimas“ (The Shining) autorius.

„Daugelis (autorių) yra priklausomi nuo tų recenzijų, kad galėtų nusipirkti pieno ir duonos“, – pridūrė jis.

Šią žinute su draugais pasidalino daugiau nei 8 tūkst. S. Kingo gerbėjų.

Savo ruožtu laikraštis paragino S. Kingą padėti surinkti fondą, iš kurio būtų galima mokėti už „tūkstančius“ dolerių kainuojančias knygų apžvalgas.

„Jeigu galite padaryti taip, kad 100 jūsų sekėjų įsigytų internetinio @PressHerald prenumeratą, mes nedelsiant sugrąžinsime vietos knygų recenzijas“, – parašė laikraštis, kuriame dirba 70 žurnalistų ir kurio skaitmeninę versiją skaito mažiau nei 10 tūkst. prenumeratorių.

Jau pirmadienį tikslas buvo pasiektas. Laikraščio vyriausiasis redaktorius Cliffas Schechtmanas (Klifas Šechtmanas) pranešė, kad 12 savaičių prenumeratą už 15 dolerių įsigijo beveik 250 žmonių.

„Ačiū visiems, užsiprenumeravusiems „Press-Herald“. Jūs pataisėte padėtį. Yra šalių, kuriose menas yra laikomas gyvybiškai svarbiu dalyku. Gaila, bet čia ne tokia šalis“, – pareiškė S. Kingas.

„Nors finansinių sunkumų beveik nesumažėjo, didelę įtaką šiai pramonei daro milžiniškos permainos ir patiriamas spaudimas, šiuo atveju istorija baigėsi gerai“, – sakė C. Schechtmanas.

Kaulrofobija vadinama klounų baimė. Specialistai teigia, jog greičiausiai ją ir sukelia filmai, nes įprastai manoma, jog klounai kelia teigiamas emocijas ir baimintis jų nereiktų. Tačiau psichologų manymu, gąsdinti gali ryškus grimas ir sunkiai prognozuojamas jų elgesys.

Akivaizdu, kad siaubo trileris meilės šios profesijos atstovams nepridės. Jau dabar žiniasklaidoje pasirodo skundų, jog dėl filmo pasirodymo kino teatruose klounai praranda savo darbus, tėvai vis rečiau juos samdo vaikų šventėms.

„Viskas prasidėjo dar tuomet, kai pasirodė S. Kingo knyga. Ėmėme pastebėti, jog mūsų populiarumas mažėja ir iš pradžių nesupratome, kas nutiko. Vėliau pasidarė pikta, nes pasakojime panaudotas tik klouno įvaizdis, o pati profesija su tuo neturi nieko bendro. Bet tai gerokai pablogino įvaizdį. Dabar, kai į kino teatrus atkeliauja knygos ekranizacija, ir vėl jaučiame padidėjusį neigiamą požiūrį į profesiją“, – sako Pasaulinės klounų asociacijos atstovė Pam Moody.

Jau kelis dešimtmečius skaitytojus šiurpinantis vienas populiariausių S. Kingo romanų, persikėlęs į didžiuosius ekranus pasakoja apie nedidelį ir iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį JAV miestelį Derį. Jei ne viena siaubinga aplinkybė: kartas nuo karto jame dingsta vaikas. O suaugusieji gyvena toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Dingus Džordžiui, jo vyresnysis broliukas Bilas (aktorius Jaedenas Lieberheras) kartu su dar šešiais draugais įsipainioja į keistų, nepaaiškinamų ir siaubingų įvykių voratinklį, kurio centre – vis dažniau jiems pasirodantis kraupus klounas Penivaisas (akt. Billas Skarsgårdas).

Aiškindamasi miestelio vaikų dingimo paslaptį, septyniukė atranda, jog klounas Deryje siaučia jau kelis šimtus metų. Supratę, kad iš suaugusiųjų pagalbos nesulauks, septyniukė pasiryžta stoti į lemtingą dvikovą. Tiek su savo pačių baimėmis, tiek su kraują stingdančiu blogio įsikūnijimu, šiurpiuoju Penivaisu.

Ar pamatę filmą pakeisite nuomonę apie klounus ir jūs? Siaubo trileris “Tas” kino teatruose jau nuo rugsėjo 8 dienos.

Savo sėkmę kino debiutantas vertina kukliai: „Sukūriau filmą turimomis priemonėmis“, – teigia režisierius.

Vienas ryškiausių tokių „iš niekur“ atsiradusių filmų pavyzdžių – 2015-aisias kinus pasiekęs siaubo filmas „Ragana“ (angl. „The Witch: A New-England Folktale“). Sundance kino festivalyje apdovanotas už režisūrą ir pavadintas genialiu bei paliekantis gilų įspūdį filmas „Ragana“, nenaudojant jokio dirbtinio apšvietimo, buvo nufilmuotas vos per 25 dienas, filmo biudžetui tesiekiant tik 3 milijonus JAV dolerių.

Parodytas kinuose, liaudies pasakojimas apie raganas paremtas filmas pelnė ne tik žiūrovų meilę, įtakingų kino kritikos portalų „Rotten Tomatoes“ ir „Metacritic“ simpatijas, tačiau ir garsenybių pripažinimą. Savo „Twitter“ paskyroje garsus rašytojas, siaubo meistras Stephenas Kingas prisipažino buvęs išgąsdintas, o filmą pavadino „įtemptu ir skatinančiu mąstyti“. Rašytojo pėdomis pasekė ir jo kolega, taip pat rašytojas ir siaubo istorijų meistras, aštrialiežuvis Brianas Keene'as, „Twitter“ rašydamas jog „Ragana“ yra puikus, įžvalgus ir vienas baisiausių jo matytų siaubo filmų.“

Juosta nepraslydo pro akis ir religinių organizacijų atstovams – „Šėtono Šventykla“, propaguojanti teisingumą ir kilnius darbus, surengė keletą filmo seansų, o organizacijos lyderis Jexas Blackmore'as filmą pavadino „įtaigiu įsigilinimu į satanizmo esmę, kuris religines bendruomenes skatins diskutuoti“.

Filmo veiksmas nukelia į 1630-ųjų Angliją. Dievobaiminga šeima nutaria palikti vietinę bendruomenę ir įsikuria miško pakraštyje, kur, anot gandų, gyvena ragana. Tačiau šeimos galvai tai nė motais – vyras uoliai tiki sukūręs Dievo palaimintą šeimą, tačiau sėkmė ir palaima juos apeina ratu – netekus derliaus, šeimoje mįslingai dingsta jauniausiasis sūnus, prižiūrėtas vyresnėlės sesers. Prasidėjus siaubingų įvykių virtinei, šeimos galva dukterį ima įtarti raganavimu...

Į geriausių siaubo filmų topus patenkanti ir baisiausiu 2016-ųjų filmų vadinama „Ragana“ TV1000 Premium kanalo eteryje bus parodyta birželio 24 d. 20.00 val.