Apie verslą negalvojo
Lietuvių tautiniame kostiume prijuostei skirta ypatinga vieta: ši aprangos detalė buvo svarbi papročių, apeigų dalis, moterys turėjo ne vieną dvi, o šešias ir daugiau prijuosčių, kurių kiekviena buvo kruopščiai išpuošta – išausta dailiais raštais, siuvinėta, tad priminė mažą meno kūrinį. Vėliau labai ilgai prijuostė buvo nepelnytai užmiršta, jai buvo priskiriama tik praktinė funkcija: neįmantriai pasiūto audinio lopelio su raišteliais paskirtis – apsaugoti drabužius šeimininkaujant virtuvėje. Pasak L.Morkūnienės, žmones pažvelgti į prijuostę kaip į išskirtinę virtuvės garderobo detalę paskatino pagyvėjęs susidomėjimas maisto kultūra.
"Daugeliui žmonių – tiek moterų, tiek vyrų maisto gaminimas, kulinariniai eksperimentai virtuvėje tapo įtraukiančiu laisvalaikio pomėgiu, saviraiškos sritimi. Natūralu, kad tokiu metu norisi vilkėti ne bet kokią, o geriausiai tave atspindinčią aprangą, kuri skatintų žaisti, mėgautis, švęsti kasdienybę", – pastebi pašnekovė.
Lina prisipažįsta, kad apie prijuosčių dizainerės titulą jį niekada nesvajojo, bet, kaip sakoma, kas lemta, tas turi išsipildyti.
"Vaikystėje vasaras leidau pas tetą, kuri dirbo siuvykloje ir išmokė mane siūti automatine siuvimo mašina. Man patiko šis užsiėmimas: siuvau viską iš eilės, bet... tik lėlėms. Paaugus mano siuviniai pasibaigė. Nesiuvu ir dabar: kuriu modelius, parenku audinius, spalvų derinius, apdailą, o prijuostes siuva siuvėjos, – pasakoja L.Morkūnienė. – Vaikystėje nestokojau meninės išmonės, tačiau nemaniau, kad esu labai kūrybiška – savo gebėjimais įtikėjau tik prieš penkerius metus, kai pradėjau kurti prijuostes. Iki tol dirbau nekilnojamojo turto srityje, esu baigusi šiuos mokslus. Patiko, buvo įdomu, tad apie jokį nuosavą verslą, juolab prijuosčių, specialiai negalvojau."
Noras būti gražiai namuose
Pasak Linos, viskas įsisuko labai natūraliai: pradžioje ji sukūrė uniformas-prijuostes šeimai priklausiusios picerijos darbuotojams, paskui draugė paprašė pasiūti prijuostę dovanų jos vaikui, o tada labai greitai ji sulaukė prašymų ir iš kitų prijuosčių savo mažyliams pristigusių mamyčių.
"Tik išėjusi į kelerius metus trukusias motinystės atostogas man kilo mintis pradėti kurti prijuostes ir suaugusiesiems, – pastebi dizainerė.– Augindama du vaikus užsisėdėjau namuose: mažai kur išeidavau, o virtuvė užėmė vis daugiau ir daugiau vietos mano gyvenime. Darėsi nuobodu po namus sukinėtis su džinsais ir marškinėliais – kuri moteris nenori pasipuošti, atrodyti gražiai?"
Savo pirmą prijuostę L.Morkūnienė parodė artimiesiems, kurie paskatino siuvinio nuotrauką įdėti į feisbuką, o vėliau draugai Liną padrąsino prijuostes pasiūlyti vienai interjero aksesuarais prekiaujančiai parduotuvei. Pamažu užsakymų apimtys augo ir moters laisvalaikio pomėgis virto verslu. Dizainerė pasakoja, kad vis dėlto atsirado ir tokių, kurie ją bandė atkalbėti nuo šio sumanymo, siūlė kurti tiesiog moteriškus drabužius, kas šiandien itin populiaru. L.Morkūnienė džiaugiasi, kad nepasidavė perkalbama: jos prijuostės žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių, nukeliavo iki Jungtinių Arabų Emyratų, Peru, Japonijos.
Be šablonų ir apribojimų
"Dažniausiai prijuostės praktiškumas nėra pats svarbiausias dalykas – pirmiausia man ji turi būti graži. Įdomus ir įtraukia visas kūrybinis procesas nuo audinio parinkimo iki smulkiausių detalių, tačiau labiausiai jaudinantis momentas, kai pasipuošusi nauja prijuoste atsistoju priešais veidrodį, – šypsosi L.Morkūnienė. – Tuomet bandau įsivaizduoti, kaip atrodys ją dėvintis žmogus, kaip jis jausis, ar drabužis jam patiks, ar bus patogus."
Kurdama tokį gana banalų virtuvės apdarą kaip prijuostė Lina įkvėpimo nestinga: vaizduotę aitrina audiniai, spalvos, raštai, įkvepia drabužių modeliai. Pirmoms prijuostėms dizainerė panaudojo idėjas, rastas mamos sukauptoje 7-ojo–8-ojo dešimtmečių madų žurnalų kolekcijoje, unikaliam sumanymui sukurti baltą nuotakos prijuostę su apykaklaite ir įspūdingu kaspinu paskatino nepaprastai gražūs nėriniai, ji nepabijojo virtuvės aksesuarą papuošti didelėmis kailio kišenėmis ir net spindinčiomis "Swarovski" kristalų akimis. Dizainerė neapriboja savęs tuo, kad modelis virtuvei pernelyg įmantrus, kad apdaila neatitinka drabužio paskirties ar kad sumanymas prasilenkia su mados tendencijomis – dažniausiai pastarosios L.Morkūnienės kūrybai jokios įtakos neturi. Dizainerės šūkis – nebūti nuobodžiai, kurti be šablonų ir be ribų.
"Man neįdomu daryti tai, ką galima rasti prekybos centre. Prijuostė gali būti stilinga, originali ir net seksuali. Dėvint tokį apdarą galima drąsiai pasitikti svečius ir jaustis ypatingai, – įsitikinusi pašnekovė. – Dažna moteris aikteli iš nuostabos: "Aš turiu labai panašią suknelę" ir renkasi kuo puošnesnę prijuostę – net ir virtuvėje mes norime jaustis išskirtinės, žavios."
Estetika ir kokybė
Šiandien L.Morkūnienė kuria prijuostes tiek moterims, tiek vyrams, neretai siuva prijuosčių komplektus šeimoms. Pačioje savo kūrybos pradžioje dizainerė vadovavosi stereotipu, kad lietuviai gana konservatyvūs – jiems svarbu praktiškumas, todėl kūrė santūrių modelių prijuostes, rinko tamsesnių spalvų audinius. Lina netruko įsitikinti, kad tokia nuomonė – pasenęs įsivaizdavimas: tautiečiai akivaizdžiai išdrąsėję ir noriai renkasi ryškias, nuotaikingas spalvas, jiems imponuoja nekasdieniai sumanymai, netgi jei jie pasiūti iš šviesių, teplių audinių.
"Mano kūrybos bruožas – estetinė švara ir kokybė. Stengiuosi, kad modeliai būtų stilingi, lakoniški, neperkrauti detalių, – pabrėžia L.Morkūnienė. – Sunkiausia buvo pakeisti žmonių mąstymą ir požiūrį į virtuvės drabužius."
Natūralus linas ir medvilnė – pagrindiniai audiniai, iš kurių siuvamos prijuostės. Vis dėlto vis dažniau dizainerė renkasi mišrius jų pluoštus su sintetika, kurie ne tik nenusileidžia savo kokybe, bet yra išvaizdūs ir žymiai praktiškesni – lengviau skalbiami, lyginami, o tai itin svarbu virtuvės drabužiams.
Lina pastebi, kad pastaruoju metu prijuostės paskirtis jau nebėra tik saugoti drabužius nuo ištepimo – vis dažniau žmonės žvelgia į šį virtuvės apdarą kaip į reikšmingą interjero detalę.
"Visiems rūpi puošti namus, tad ant kabliuko pakabinta stilinga prijuostė – svarbus akcentas, – sako dizainerė. – Klasikiniam interjerui labiausiai tinka primenančios sukneles, pelniusios seksualiųjų titulą prijuostės, minimalistiniame derės japonų estetikos filosofiją atspindinčios vabisabio, arba kuklaus paprastumo įkvėptos prijuostės, o kaimiškame – rustic stiliaus su mažomis sagutėmis, sagtelėmis, švelnių pastelinių ir linksmų spalvų, margintos žirneliais prijuostės."
Virtuvėje mėgstanti šeimininkauti dizainerė turi dvi prijuostes. Viena – saldi, su žirniukais ir raukinėliais, kita – griežtesnė, bet ryškios spalvos. Jos nuomone, turėti dvi prijuostes – optimalu: išsitepusią galima pakeisti kita, pagal nuotaiką ar aplinkybes rinktis mielesnę, skatinančią mėgautis kūrybiniu procesu virtuvėje.
"Išvaizda virtuvėje man labai svarbu. Kol nori žaisti madą, puoštis be progos, tol esi gyvas ir jaunas – rutina nebaisi. Prijuostė man jau tapo būtinybe. Ji dalis manęs, tarsi antra oda", – šypsosi pašnekovė.
