Eilinę dieną prieš beveik dešimtmetį Vitalija išėjo į darbą nieko blogo nenujausdama – paliko dukrą prižiūrėti močiutei. Tačiau ateinančios dvi savaitės jai buvo sukrečiančios – meningokokinės infekcijos sukeltas žaibinis sepsis vos nepasiglemžė vaiko gyvybės.
„Tądien po pietų močiutė skambina, nesupranta, kas vyksta – vaikas mėlsta. Grįžus namo padėjo greitai susiorientuoti atvykęs vyro brolis, iškvietęs greitąją. Atvažiavusi greitoji rado vaiką tarsi marmurinį, ji buvo perbalusi su mėlynomis dėmelėmis. Ji labai staigiai buvo išvežta į rajoninę ligoninę“, – pasakojo Vitalija.
Tada vaiką išsivežė į Panevėžio reanimacijos skyrių ir pasakė, jog viską, ką galėjo, jau padarė – dabar viskas Dievo valioje.
Gyveno nežinomybėje
Rokiškietė pasakoja, kad gydytojai nieko jai nepaaiškino. Ji, nesupratusi, kas vyksta, spėliojo, kad galbūt dukra apsinuodijo, tačiau gydytoja tai paneigė. Atvykus į ligoninę, dukra iškart buvo nugabenta į reanimaciją.
„Gydytojai išlenda kažko paklausti, tačiau nieko patys nepaaiškina. Galų gale pranešė, kad dukrai – meningokokinės infekcijos sukeltas žaibinis sepsis. Tuo metu apie tą ligą nieko nebuvau girdėjusi. Gydytojai ramino, kad viskas bus gerai. Tada vaiką išsivežė į Panevėžio reanimacijos skyrių ir pasakė, jog viską, ką galėjo, jau padarė – dabar viskas Dievo valioje“, – prisiminė moteris.
Penkerių metų mergaitei buvo sukelta dirbtinė koma. Reikėjo palaikyti gyvybę visiems organams, mat buvo kritęs hemoglobino kiekis kraujyje – buvo reikalingas kraujo perpylimas.
„Tik perpylus kraujo, po nepilnos paros gydytoja labai nedrąsiai užsiminė, kad galbūt išsikapstysime, tačiau jokių garantijų nedavė. Pirmą parą gydytojai nedavė praktiškai jokių vilčių, kad vaikas išgyvens. Ta liga staigiai progresavo, viskas vyko labai greitai“, – tęsė Vitalija.
Nemaloni procedūra
Jos dukra komoje gulėjo pusantros savaitės. Nors viskas baigėsi laimingai, tačiau ji pasakoja, kad tas laikotarpis buvo visiška nežinomybė. Staigiai užklupusi infekcija savo žymę taip pat paliko – mergaitei teko amputuoti vieną kojos pirštą. Vis dėlto, tai ne blogiausia, kas galėjo atsitikti. Savo dukrą ji vadina laimės kūdikiu.
Pats mažiausias blogis iš visų galimų – galėjo nutikti taip, kad būtų tekę amputuoti rankytes.
„Buvo toks stresas ir mums patiems, ir vaikui, nes reikėjo kažkaip paaiškinti, kas įvyko ir kodėl taip atsitiko. Tai pats mažiausias blogis iš visų galimų – galėjo nutikti taip, kad būtų tekę amputuoti rankytes. Buvo mėlyni ir kojyčių pirštukai. Gydytojai prognozavo, kad galėjo tekti amputuoti tris ar keturis. Ačiū Dievui, po visų kraujo perpylimų atsistatė hemoglobinas, pavyko to išvengti“, – pasakojo moteris.
Vitalija sakė, kad jos dukra, kuriai dabar jau suėję trylika metų, žino visą istoriją ir tai, kad jai buvo perpiltas kraujas: „Kai ji klausia, kodėl aš tapau kraujo donore, atsakau, kad kai ėjau duoti kraujo pirmą kartą, tai buvo tarsi padėka, kad mano vaikui kažkas taip pat dovanojo savo kraujo. Visada pabrėžiu, kad donorystė išgelbsti žmonėms gyvybes“, – sakė Vitalija.
Donorystė tapo malonumu
Pirmą kartą Vitalija dovanoti kraujo nuvyko praėjus metams nuo dukros nelaimės, o nuo 2016-ųjų tai daro reguliariai: „Tai tapo malonia priklausomybe. Stengiuosi nepraleisti nei karto ir jei taip nutinka, emociškai jaučiuosi nekaip. Nemoku apibūdinti jausmo, kurį man suteikia donorystė. Tai man didelis malonumas ir emocinis pasitenkinimas“, – mintimis dalijosi moteris.
Ji pasakojo, kad su savimi į donorystę įtraukė ir draugę, kraujo dovanoja ir kolegė, todėl buriasi bendraminčių būrelis. Kai dukra sulauks pilnametystės, paskatins aukoti kraujo ir ją. Dvejojantiems Vitalija siūlo nelaukti asmeninės tragedijos ir bent kartą pabandyti tapti donorais.
Ruduo – ligų metas, todėl donorų ateina mažiau ir kraujo dažnai trūksta.
„Jeigu pamatysite, kad iš tikrųjų baisu ar skauda, tik tada sakykite, kad iš tikrųjų negalite to daryti. Tačiau pirmiausia reiktų nueiti nors kartą, su mintimi, kad galbūt kraujo prireiks tavo artimam žmogui. Jeigu visi būsime abejingi, tokių istorijų su laiminga pabaiga gali būti ir mažiau. Reikėtų turėti daugiau optimizmo, kad galime kažką pakeisti. Tai mums nieko nekainuoja, o kitam gali išgelbėti gyvybę. Jeigu galime kažkam padovanoti gyvenimą, kodėl to nepadarius?“, – tikino rokiškietė.
Ji pridūrė, kad dabar ne tik reguliariai aukoja kraujo, bet yra pasirašiusi negiminingų kaulų čiulpų donorystei ir pilnai organų donorystei: „Jeigu galiu kažkam padėti, man tai malonu“.
Juntamas kraujo trūkumas
Vieną kartą paaukojus kraujo galima išgelbėti net tris gyvybes. Be to, tapdami donorais ne tik atliekate kilnų darbą, bet ir nemokamai išsitiriate savo kraują. Dovanojant kraujo taip pat mažėja širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika, tikimybė susirgti vėžiu.
Nacionalinio kraujo centro (NKC) gydytoja Ieva Linkevičiūtė pabrėžė, kad patenkinti kraujo poreikį šalies ligoninėse reikia ne mažiau 300 donorų per dieną. „Ruduo – ligų metas, todėl donorų ateina mažiau ir kraujo dažnai trūksta“, – tvirtino specialistė.
Paaukotas kraujas naudojamas ne tik avarijų, sužalojimų, traumų, nudegimų, apsinuodijimų ir kitais skubiais atvejais, bet ir tokioms ligoms kaip mažakraujystė, onkologinėms, infekcinės ligoms gydyti, gimdymo, skubių ir planinių chirurginių operacijų atvejais.
