Tikėjosi pagalbos iš išorės

Visi Sausio sukilimo (taip 1863 m. sukilimas vadinamas lenkų istoriografijoje – red. past.) liudininkai ir istorikai sutinka, kad Kauno kraštas buvo aktyviausias ir kovingiausias sukilimo regionas Lietuvoje. Jame net į sukilėlių gretas įsiliejusių valstiečių dalis procentais buvo didžiausia tiek lyginant visą Lietuvą su Baltarusija, tiek su Lenkijos Kongreso Karalyste. Kita vertus, bet kurie šio regiono polonizacijos lygio tyrimo rodikliai rodo, kad jis buvo mažiausias visoje šalyje. Čia gyveno gryni lietuviai. Išsiskyrė Liauda (Nevėžio upės baseinas – red. past.) – stipriai polonizuotas kraštas dėl daugybės smulkių bajorų dvarų – kurį pirmame "Tvano" tome aprašo Henrykas Sienkiewiczius. Liauda – tai tik mažytis Lietuvos fragmentas, gražių apylinkių ruožas tarp grynai lietuviškos Žemaitijos, beveik lenkų neapgyvendintų šiaurės rytų Kauno krašto žemių iki Panevėžio ir Kupiškio. Šio regiono sukilėlių būriuose komandos skambėjo lietuviškai, ir tai nėra tik istorinė įdomybė. Tai buvo natūralu – čia vyko lietuvių sukilimas. Mes – lenkai, dažniausiai bandantys pabrėžti mūsų pirmaplanį vaidmenį Rytų Europos anticarinėje ir antirusiškoje rezistencijoje, privalome tai ypač prisiminti. 1863 m. Kauno apylinkėse ne mes buvome svarbiausi.

1863–1864 m. Lietuvoje ir Baltarusijoje veikė daugybė sukilėlių būrių – kur kas daugiau, nei man pavyko atpažinti. Apie kai kuriuos iš jų galima surasti informacijos rašytiniuose šaltiniuose, kiti minimi įvairiuose asmeniniuose, spausdintuose ar rašytuose ranka ir niekur bendrai neišleistuose atsiminimuose. Identifikuoti galima pagal vadų pavardes ar pseudonimus, kartais – aprašytų apylinkių ir mūšių laukų topografiją.

Iš visų sukilėlių veiksmų Lietuvoje verta išskirti Zigmanto Sierakausko Biržų žygį. Tai buvo bandymas įgyvendinti Vilniaus Lietuvos provincijų valdymo skyriaus (vėliau Varšuvos reikalavimu pervardyto Vykdomuoju skyriumi) patvirtintą karinės strategijos planą. Jame buvo numatytas atskirų ir gan nepriklausomų nuo kitų sukilėlių būrių suvienijimas į gana stambų, bent kelių tūkstančių žmonių, karinį junginį, kuris, glaudžiai koordinuodamas karinius veiksmus, veiks konkrečiose fronto atkarpose. Numatomų veiksmų geografija rėmėsi teisinga prielaida, kad daugiausia savanorių pavyks mobilizuoti būtent Kauno krašte ir būtent ten yra geriausia kurti teritorinę sukilimo bazę. Taip atsitiko jau pirmosiomis kovų savaitėmis. Kauno kraštas, ypač žemaičių užnugaris, galėjo suteikti sukilėliams prieigą prie jūros kranto, o ten laukta laivų su Vakarų Europoje perkamais ginklais ir amunicija. Šansas tinkamai apginkluoti sukilėlių būrius turėjo iš esmės pakeisti jų kovinę vertę. Būtent nuo Kauno planuota judėti link Vilniaus, vėliau į krašto pietus, kur – jau mažiau katalikiškose žemėse – buvo numatomas mažesnis vietinių gyventojų įsitraukimas į sukilimą. Žinoma, tikėtasi vietinių sukilėlių veiksmų, bet jų pagrindine užduotimi turėjo būti laikinas teritorijos kontrolės perėmimas ir rusų armijos bei civilinės valdžios veiksmų trikdymas iki tol, kol juos pasiektų iš šiaurės, nuo Vilniaus, judančios pagrindinės sukilėlių armijos jėgos.

Peržengė geografinę plotmę

Galime pasvarstyti, kokių galimybių turėjo šios strategijos įgyvendinimas, net jei Lietuvos krantus būtų pasiekę anksčiau žadėti ginklai iš Vakarų. Tikėtina, kad net tadabūtų paaiškėję, kad daugelis šio plano fragmentų buvo paremti tik neatsakingais norais. Kita vertus, privalome žinoti apie tokius ketinimus, jei norime suprasti tuomet priimtų sprendimų prasmę. Šio strateginio plano esmė peržengė jo geografinę plotmę, kurioje buvo apibrėžtas žygio kelias ir šalies teritorijos užėmimo etapai. Jo negalima vadinti tik bandymu sutelkti sukilėlių jėgas siekiant įgauti daugiau galios ir galimybę kautis su gausesniais priešo daliniais. Tai buvo siekis suvienyti galybę nedidelių, dažnai net mikroskopinių, savanorių būrelių į realią sukilėlių kariuomenę Lietuvoje ir Baltarusijoje, kuri galėtų tapti efektyviu Valdymo skyriaus politikos ir Centrinės vyriausybės įrankiu. Šiame sukilimo etape teritoriniai administracijos vienetai praktiškai prarado savo galias: atskiros sukilėlių kuopelės, kovodamos ar ieškodamos patogesnių miškų kompleksų, tolo nuo savo gimtųjų vietovių. Kartu palaipsniui keitėsi jų nuotaika ir atmosfera: tai jau ne ginkluota savo kaimo ar parapijos savigynos grupė, jie pradeda jaustis tautinio sukilimo armijos dalimi.

Taigi susiduriame su toliaregiška koncepcija, kuri akivaizdžiai peržengia vietinės reikšmės ginkluotų susidūrimų ir atskirų apylinkių gyventojų mobilizacijos skalę. Šis projektas numatė realų šalies atkovojimą ir naujos, nepriklausomos tvarkos įtvirtinimą. Ambicingas ir politiškai svarbus sprendimas jungti pavienius būrius į stambų vienetą buvo gan rizikingas kariniu atžvilgiu. Reguliarios rusų armijos kiekybinė persvara tiesioginio susidūrimo atveju grėsė visišku keliolika kartų silpnesnių sukilėlių pajėgų sutriuškinimu, o nedideli ir labai judrūs partizanų būriai galėjo to išvengti kur kas lengviau. Kita vertus, stambus sukilėlių armijos dalinys buvo labai svarbus, net būtinas, nes ant Baltijos kranto tikėtasi išvysti karinę pagalbą iš išorės.

Prof. Bogdanas CYWIŃSKIS

Išskirtinė asmenybė

Šį karinės taktikos perversmą privalėjo įgyvendinti vyriausiuoju sukilimo karinių pajėgų Lietuvoje vadu paskirtas Z.Sierakauskas. Tai buvo nepaprastas žmogus. Z.Sierakausko asmeninėje biografijoje galima rasti daug elementų, būdingų jo kartos Lietuvos ar Baltarusijos lenkams, bet jų visuma sudarė išskirtinio intelekto, charakterio ir ideologijos asmenybę. Gimęs 1826 m. Volynėje 1831 m. sukilėlio šeimoje, jis penktojo dešimtmečio viduryje studijavo matematiką ir teisę Peterburge, kur tapo vietinės lenkų jaunimo bendruomenės lyderiu. Tautų pavasario metu bandė palikti Rusiją, bet sučiuptas pasienyje pateko į neterminuotą karinę tarnybą savo muštru garsėjančio Orenburgo korpuso baudžiamuosiuose daliniuose. Šešerius metus tarnavo paprastu eiliniu, bet po caro Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas ir gavo pirmą paaukštinimą. Tolesnė – jau karininko – tarnyba suteikė praktinių žinių karinės inžinerijos srityje, o tai bei faktas, kad anksčiau studijavo universitete ir mokėjo užsienio kalbas, suteikė galimybę įstoti į Generalinio štabo akademiją Peterburge. Z.Sierakauskas atsiskleidė kaip puikus studentas ir studijų laikotarpiu užmezgė daug pažinčių tarp elito narių bei įkūrė konspiracinį lenkų karininkų ratelį.

Akademiją baigė aukso medaliu ir gavo galimybę tęsti studijas karybos teisės srityje, o tai suteikė jam daug žinių apie esamą Rusijos armijos būklę ir dislokaciją, vėliau išvažiavo tarnybos reikalais ir susipažino su prancūzų, anglų ir austrų armijos vadovybės aplinka. Jo tarnybinės kelionių ataskaitos labai gerai buvo vertinamos Peterburge, todėl Z.Sierakauskas greitai sulaukė paaukštinimo – jo karjera armijoje turėjo puikių perspektyvų. Generalinis štabas nežinojo, kad šis išskirtinis karininkas, keliaudamas po Europą, užmezgė glaudžius kontaktus su lenkų emigracijos lyderiais ir iškiliomis tarptautinės politikos asmenybėmis, tarp jų – ir Giuseppe Garibaldi. Pakeliui tarp Rusijos ir Europos reguliariai lankėsi Lietuvoje, kur vedė Apoloniją Dalevskytę, gerai žinomo, neseniai grįžusio iš tremties Sibire Pranciškaus Dalevskio seserį. Lietuvoje 1862 m. Z.Sierakauskas dalyvavo sukilimo organizatorių veikloje. Jis nepalaikė artimo ginkluoto sukilimo idėjos, bet kaip laikinas svečias ir stebėtojas neturėjo tiesioginės įtakos priimamiems sprendimams. Prasidėjus sukilimui draugai P.Dalevskis ir Jokūbas Geištoras kvietė jį atvykti iš Peterburgo į Lietuvą, bet Z.Sierakauskas dvejojo. Iš visų tų dienų lenkų jis geriausiai žinojo apie rusų armijos jėgą ir praktines galimybes kovoti su ja Lietuvos ir Lenkijos žemėse, suprato sukilimo šansus ir ribotas pozicijas Europos politiniame žemėlapyje. Kita vertus, labai sudėtinga padėtis nepasirodė jam visiškai beviltiška, nes Z.Sierakauskas nubraukė visą savo ligšiolinio gyvenimo viziją ir išvažiavo į Vilnių vadovauti sukilėliams.

Jungtinių Antano Mackevičiaus ir Boleslovo Kolyškos būrių stovyklą Liaudos miškuose jis pasiekė 1863 m. balandžio pradžioje ir iš karto perėmė vadovavimą. Jo štabo vadovu tapo dar viena neeilinė asmenybė – Ignacas Laskowskis (Ignas Leskauskas). Kaip ir Z.Sierakauskas, jis buvo Peterburgo konspiratorių – lenkų karininkų grupės narys.

Sukilėlių gretos sparčiai augo, pirmuosius susidūrimus su rusų kariuomene lydėjo sėkmė. Deja, sukilėliams trūko ginklų ir amunicijos, tik nedaugelis iš jų turėjo kokį nors šaunamąjį ginklą. Taip lauktas desantas prie Žemaitijos krantų vis nepasirodė. Vėliau paaiškėjo, kad plaukęs iš Anglijos ginklų transportas buvo sulaikytas ir padegtas švedų uoste, ginklai paslapčiomis perkrauti į kitą laivą, kuris Lietuvos krantus pasiekė tik apie birželio 10 d. Tądien nepavyko laivo iškrauti, nes pakrantę saugojo įspėtas apie planuotą transporto atvykimą rusų dalinys iš stipraus Klaipėdos garnizono. Z.Sierakauskas pirmosiomis balandžio dienomis viso to žinoti negalėjo, nes kartu su savo būriais slėpėsi Žemaitijos ir Liaudos miškuose. Žygiavo į rytus, pakeliui ties Genėtiniais sumušė rusų dalinį ir pasiekė miškus Anykščių ir Troškūnų apylinkėse. Ten, miško stovykloje, reorganizavo savo beveik 3 tūkst. vyrų kariauną ir nusprendė žygiuoti į šiaurę, pasiekti netolimą Kuršą, o vėliau – pulti Daugpilį. Jis gerai žinojo, kad Daugpilio tvirtovė puikiai aprūpinta ginklais ir amunicija, bet jos įgula silpna ir energingo puolimo atveju turėtų pasiduoti. Įgyvendinę šį planą sukilėliai būtų žymiai pagerinę savo ginkluotę, išplėtę karo veiksmus į prijaučiančias sukilėliams pietryčių Kuršo ir buvusios Livonijos vaivadijos žemes, ir tik nedaug ištęsę pirma numatytą aplinkinį kelią iš šiaurinių Kauno apylinkių link Vilniaus.

Žadino tautinę savimonę

Prasidėjo laipsniškas Z.Sierakausko būrių judėjimas į šiaurę – jau minėtas anksčiau Biržų žygis. Beveik 3 tūkst. siekiančios pajėgos judėjo trimis kolonomis, kurios apėmė ne mažiau kaip nei 20 km pločio ruožą. Didelis sukilėlių būrys, traukiantis Anykščių, Kupiškio ir Rokiškio apylinkėmis, kėlė didelį vietinių gyventojų entuziazmą, nors reikia pažymėti, kad dauguma šių apylinkių gyventojų buvo lietuviai. Atsiminimuose apie šį žygį – net jei perdėtuose ir pagražintuose – pažymimas didelis savanorių skaičius iš artimiausių apylinkių ir ženkli materialinė parama iš pakeliui esančių lenkiškų dvarų. Tokia gyventojų reakcija – be tiesioginio dalinių sustiprinimo ir sukilimo fondo kaupimo – buvo labai svarbi politiškai: tai visuotinė viešai demonstruojama laisvės ir patriotinio sukilimo prieš okupantą išraiška. Tokio visuotinumo ir patirties realumo nesuteiktų jokia agitacija, šimtai brošiūrų ar metų metus skaitomi patriotiškiausi pamokslai. Žinoma, mokantys ir auklėjantys žodžiai, garsiai tariami "baltųjų", buvo svarbūs ir reikalingi. Iš kitos pusės, reikėjo ir veiksmo, į kurį skirtingu būdu ir mastu galėjo įsitraukti visa visuomenė. Čia "raudonųjų" intuicija, jų auklėjamoji ir politinė nuovoka buvo labai teisinga. Net trumpas, skaičiuojamas savaitėmis, laisvės laikotarpis žadino pasinėrusios į vietinės reikšmės problemas bendruomenės tautinę savimonę, nepriklausomos valstybės tradiciją ir priminė apie priešišką okupacinės rusų imperatoriaus valdžios būdą. Sukilimo laikas – tai tiesos apie savo šalį ir pačius gyventojus sugrįžimo laikas: žadino entuziazmą, energiją ir viltį.

Numatomų veiksmų geografija rėmėsi teisinga prielaida, kad daugiausia savanorių pavyks mobilizuoti būtent Kauno krašte ir būtent ten yra geriausia kurti teritorinę sukilimo bazę.

Biržų žygis baigėsi trijų dienų mūšiu ties Medeikiais, į rytus nuo Biržų. Trečią kovų dieną Z.Sierakauskas buvo sunkiai sužeistas, o sukilėliai pralaimėjo. Atsiminimų autoriai ir vėlesni karinių veiksmų komentatoriai šio įvykio aplinkybes atpasakojo miglotai, lyg nenorėdami savo mylimų vadų apkaltinti klaidingų sprendimų priėmimu: paties Z.Sierakausko ar A.Mackevičiaus, kuris – žygiavęs ilgiausiu iš trijų kelių – nesugebėjo laiku pasiekti sutartos susitikimo vietos. Pabrėžiamas – atitinkantis tikrovę – faktas, kad sukilėliams kelią visai netikėtai ir atsitiktinai pastojo nepalyginti stipresnės rusų jėgos. Taigi, tokie pasakojimai liudija, kad iš esmės tai buvo labai nepalankus sutapimas. Ar tikrai?

Kariniu ir politiniu atžvilgiu šis pralaimėjimas pavertė niekais vienintelį realų bandymą sutelkti pavienius Lietuvos sukilėlių būrius į nors ir nedidelę, bet sutelktą ir koordinuotą armiją. Deja, lemiamo slenksčio peržengti nepavyko.

Kaip tuo momentu reagavo apylinkių gyventojų, kurie ką tik išgyveno savo tapatybės, entuziazmo ir vilties atgimimą, politinė savimonė? Tai dar vienas svarbus klausimas, kuris tomis dienomis palietė stebėjusius kovas kelių valsčių gyventojus, bet vėliau tapo visos vietos bendruomenės likimo dalimi.

Pirmoji reakcija neturėjo nieko bendra su politika: tai užuojauta ir rūpinimasis sunkiai sužeisto Z.Sierakausko likimu, kuris paslapčia buvo gabenamas į saugesnes apylinkes ir slepiamas nuo suėmimo. Pralaimėjimas ir vado patekimas į rusų rankas, vėliau naujojo generalgubernatoriaus – liūdnai pagarsėjusio Michailo Muravjovo, praminto Koriku, – paskubomis priimtas mirties nuosprendis ir birželio 27 d. įvykdyta Vilniuje vieša egzekucija tapo vienu skausmingu išgyvenimu visai sukilimo idėjoms pritariančiai visuomenės daliai. Z.Sierakauskas tapo pirmuoju bendro tautos likimo simboliu.

Šio simbolio reikšmė nebuvo vienareikšmė. M.Muravjovo manymu, Z.Sierakausko egzekucija, kaip ir ankstesnės sukilimą rėmusių kunigų egzekucijos, turėjo paralyžiuoti pačių sukilėlių valią, bet visų pirma – pakirsti visus daugiau ar mažiau remiančius sukilimą ir tuos, kurie, nesiimdami jokių veiksmų, dalyvavo reikšdami patriotiškumą ir kartu kūrė pritarimo sukilimui atmosferą. Visi tie žmonės privalėjo susitaikyti su savo bejėgiškumu ir nusilenkti rusų valdžiai.

Pradėtos kovos kaina

Akivaizdu, kad po Z.Sierakausko mirties ši reakcija buvo pastebima – visų pirma Vilniuje, kuris vis dar priklausė rusams. Pats J.Geištoras su nusivylimu rašė apie žymų Vilniaus elito elgesio pokytį, kuris įvyko tarp 1863 m. balandžio pradžios ir birželio pabaigos. Balandį galima buvo stebėti daugelio žinomų asmenų politinį aktyvumą, net bandymus užimti reikšmingas su Valdymo skyriaus veikla susijusias pareigas, o birželio pabaigoje politinių veiksmų laukas Vilniuje ištuštėjo, atsirado daug svarių sveikatos problemų, šeimos ir kitokių aplinkybių, kurios neleido imtis visuomeninių pareigų – politiniu darbu užsiėmė tik negausus nuo seno patikimų žmonių būrys. Šis reiškinys vėlesnėmis savaitėmis įgavo pagreitį – kai 1863 m. rugpjūčio mėnesį buvo areštuotas pats J.Geištoras,  vadovaujantis sukilusiai Lietuvai Konstantinas Kalinauskas susidūrė su skausmingu atsakingų bendražygių ir pakankamu jo sprendimų vykdytojų trūkumu. Vieni jau buvo už grotų, kiti bijojo.

Tačiau tai tik vienas – niūrus – visos padėties vaizdo fragmentas. Sukilimas vyto, traukėsi Vilniuje – sostinėje ir politiniame epicentre, bet laikėsi provincijos karinėmis pastangomis. Besitraukiantys po pralaimėjimo ties Biržais daliniai žygiavo per tas pačias vietoves, kuriose vos prieš porą savaičių kėlė visuotinį entuziazmą, ir juos sutiko visuotinė kaimų ir dvarų pagalba bei gausūs naujų savanorių būriai. Kauno vaivadijos karo vado pareigas iš Z.Sierakausko ir didelį dalinį iš patekusio į nelaisvę B.Kolyškos perėmęs Ignas Leskauskis tęsė realią kovą Kauno apylinkėse iki pat 1864 m. sausio, kol galiausiai buvo priverstas per Rytų Prūsiją pasitraukti į politinę emigraciją. Kiek tolėliau į rytus, tarp Kupiškio ir Anykščių, keturių šimtų sukilėlių priešakyje kovas iki lapkričio vidurio tęsė A.Mackevičius. Jis buvo suimtas 1863 m. gruodžio viduryje, pakartas Kaune paskutinėmis tų pačių metų dienomis. Dar kiek toliau į rytus – Zarasų apylinkėse, valstiečių, daugiausia lietuvių, būrio priešakyje veikė Kazimieras Lukošiūnas.

Kovos su okupantu realybė, pasiekusi gyventojų protus, pakeitė juos supančio pasaulio vaizdą, asmeninio elgesio prasmės ir svarbos suvokimą. Pademonstravo neišvengiamą pradėtos kovos kainą, bet kartu po daugelio dienų apmąstymų gimė daug sudėtingų asmeninių sprendimų dėl dalyvavimo sukilime. Vieną kartą priimti sprendimai tapdavo beveik neatšaukiami – tiek praktiškai, kaip ir dvasiškai. Sugrįžimas iš sukilėlių stovyklos miške į namų kasdienybę buvo sudėtingesnis nei sugrįžimas iš politikuojančio turgaus.

Apmąstymai dėl tikrosios nepavykusio sukilimo įtakos vėlesnių rusų represijų prieš Lietuvoje ir Baltarusijoje gyvenančias tautas jėgos siejami su sudėtingu klausimu: kaip būtų susiklosčiusi istorija, jei sukilimas nebūtų įvykęs? Arba kitaip: jei sukilimas būtų kilęs Kongreso Karalystėje, bet Lietuvoje taip ir neprasidėtų? Šie svarstymai visados turi akivaizdžiai klaidingą istorinio, kas būtų buvę, prielaidą. Tačiau konstatavimas, kad pirma – represinė rusų politika vietinių gyventojų atžvilgiu prasidėjo anksčiau nei sukilimas, antra – buvo vykdoma ir ten, kur sukilimo nebuvo, reiškia, kad sukilimo atsisakymas nebūtų garantavęs nei laimingos ramybės, nei šansų pasiekti nors mažiausių susitarimų. Tokie susitarimai caro nedomino. Jis norėjo besąlygiško paklusnumo ir nuolankaus susitaikymo su bet kokiais galimais ribojimais ir represijomis. Atsisakymas dalyvauti čia pat – Kongreso Karalystėje – vykstančiame sukilime būtų silpnumo įrodymu ir atsisakymu dalyvauti politiniame Abiejų Tautų Respublikos palikime. Toks lietuvių ir baltarusių elgesys būtų  atskyręs juos nuo maištingojo lenkų kelio, kuris tuomet atrodė vieninteliu įsivaizduojamu keliu jų pačių laisvės link, būtų sutikimu paskęsti Rusijoje. O rusų politika, kaip ir kiekviena kita imperinė politika, yra atsargi ir mandagi bendraujant su stipriais, bet tiesmukiška ir negailestinga silpnųjų atžvilgiu. Link Rusijos negalima eiti ant kelių. Tai mirtis.

Įtariu, kad tokia intuicija lydėjo tuos, kurie, nepaisydami tikimybės teorijos, sunkia širdimi 1863 m. pavasarį išėjo į Lietuvos ar Baltarusijos girias. Rūpindamiesi savo šalimi pasirinko mirtį mūšio lauke, siekdami visos tautos pergalės ateityje.

Atmintyje įstrigęs dyglys

Liečiu dyglį, kuris įstrigo mūsų tautų – lenkų, lietuvių, baltarusių – atmintyje. Skausminga, bet galbūt reikalinga.

Diskusijų apie Sausio sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje svorio centras nėra sietinas su to meto rizikų, šansų, galų gale – to meto artimesnių ir tolimesnių politinių rezultatų skaičiavimais. Jis sietinas su svarbia, peržengiančia istorijos detales to meto žmogiškojo pasirinkimo prasme ir bandymu įsivaizduoti savo elgesį esant analogiškai situacijai. Sausio sukilimas, ypač jo palikuonių visuomenei, yra ne tik istorinės informacijos turinys, bet ir verčiantis susimąstyti pasakojimas. Ginčas tęsis dar ilgai ir tikriausiai niekada nebus vienareikšmiškai išspręstas. Vieni jame matys dramatišką kvailystę, kiti – vertybes ir prasmę.

Kokiu būdu – sau pačiam – į šį klausimą atsakau aš pats, o jūs? Atsakykite sau į šį klausimą. Tyloje.