Kaip nevykęs spektaklis

Iš paskutiniųjų jėgų ištveriame privalomus sveikinimus, atsišypsome… ir žengiame į savo skaudžią vienumą, nepaisant to, kokie ir kiek artimųjų šalia mus (ne)myli. Kiek pasilengviname kompulsyviu elgesiu: ką nors suvartojame, suvalgome, išgeriame, pažaidžiame, kur nors pabėgame.

Atrodo kaip nevykęs spektaklis, tiesa? Šeimose, darbo kolektyvuose, bendruomenėse. Nuostabu, kad tie žmonės, kurie šiaip nieko nenori žinoti ir kasdienybėje ryšio neturi, staiga ima vaipytis ir raityti įmantriausius linkėjimus. O ką čia žinai, kiek jiems pastangų kainuoja tas teatras? O gal jie iš tiesų kupini tų jausmų, kuriuos bando rodyti?

Kartais šventinis giminės, kolektyvo spektaklis kiek įtraukia – net pasidaro linksma, kol išeini pro duris.

Žinok, kad labai daug žmonių išgyvena šventes sunkiai. Tikrai. Skyrybos, nesėkmės, pašliję santykiai, sveikata, amžiaus ir prasmės krizės. Tiesiog nuovargis, per daug skubėjimo.

Tai yra gyvenimas, į kurį beldžiasi Šventoji Šeima ir klausia, ar galima būtų užeiti, tiesiog dabar. Šiai nakčiai. Ir pagimdyti Dievą Tavo netvarkoje. Tavo skausme.

Leiskite sau jausti

Kas gi mus taip trikdo? Ar ne tik Šventoji Šeima, bažnyčių ir aikščių prakartėlėse lankoma angelų ir piemenų? Ta Šventoji Šeima, kokios mes norime sau. Visi norime sau tos Šventos Šeimos, kurioje galėtume mylėti ir būti mylimi, kurioje būtų darna ir supratimas. Bet kažko trūksta. Kažką skauda.

Tai ką daryti? Leiskite sau jaustis taip, kaip jaučiatės. Pasigilinti į save: o kas gi nutiko iš tiesų? Užrašyti nesėkmes, nusivylimus ir visas sunkias mintis – tegul jos išeina iš vidaus. Tie dalykai nėra aš. Tai tik maža dalis gyvenimo. Jausmai yra tik jausmai, jie nėra aš. Mintys yra tik mintys, jos nėra aš. Aš esu daugiau nei nuotaika, mintys, jausmai, nesėkmės, netektys.

Nežinau, kas Tu esi, bet tikrai turi stiprybių! Bet prie jų prieiti galima tik pro tuos slogius dalykus, pasižiūrėjus jiems į akis, atleidus, susitaikius. Ne, nereikia kažko ypatingo. Tiesiog pasižiūrėti – taip: senstu, sergu, jaučiuosi vieniša, mirė artimas žmogus, apvylė draugas. Bet čia ne viskas. Juk yra dalykų, kurie šiais metais buvo nuostabūs. Tai šių metų dovanos, draugai, sėkmės, laimės akimirkos, atėjęs suvokimas, išgyventas atleidimas.

Tai yra gyvenimas, į kurį beldžiasi Šventoji Šeima ir klausia, ar galima būtų užeiti, tiesiog dabar. Šiai nakčiai. Ir pagimdyti Dievą Tavo netvarkoje. Tavo skausme. Kalėdų žinia, kad pats Dievas ateina pas mus, nes mes patys negalime pas jį nueiti: nerandame kelio, nemokame, nepajėgiame. Jis ateina, kad mus kaip avį parsineštų ant pečių, surastų, kaip pamestą monetą, priimtų kaip paklydusį sūnų. Mes neturime pasikeisti patys, jis ateina, jei tik jį priimame, ir po truputį keičia mūsų gyvenimą.

Išeiti pro savo duris

Kalėdų šventę išmokau švęsti tada, kai išdrįsau išeiti pro duris ir nueiti pas tuos, kuriems sunku. Ne palinksminti, ne duoti daiktų. Pasidalinti viltimi ir tikėjimu, išklausyti kitą ir išsakyti save, be baimės ir be kaltės. Pas tuos, kurie benamiai, nuteisti, ligoniai, seneliai, nereikalingi paaugliai, išgyvenantys netektį.

Aš nežinau, ar jiems nuo to labiau šventė, bet aš ten kiekvienais metais sutinku gimusį Kristų. Aš suradau savo šventų Kalėdų paslaptį.

Matote, mūsų Dievą pagimdė tvarte. Nebuvo kitur vietos. Ir jie ten lauks Tavęs. Vėl ir vėl Jis beldžiasi į Tavo gyvenimo duris – ne kaip galingas valdovas, o kaip Kūdikis, kuriam reikia Tavo šilumos.

Tad reikalingas tikėjimas, kad yra prasmė sunkios gyvenimo situacijos, kad yra išeitis. Išeitis ne į niekur, o į šviesą.

Tai tampa siauru takučiu, kuriuo atiteka Kristaus atnešta ramybė. Aš mačiau daug kartų per gyvenimą, kaip tai įvyko. Pabandyk patikėti. Kalėdų šv.Mišiose aš būsiu su visais, kuriems sunku, kuriems skauda. Maldoje.

Iki pasimatymo. Ramybė visiems geros valios žmonėms!