-
Šuns sukandžioto berniuko mama: matydama iš gabalų surinktą sūnų, išmokau pamoką 22
Atkūrė sužalotas ausis
Kai paskutinį kartą, 2021-ųjų spalį, kalbėjomės su dabar jau dvylikamečio Kareno mama Jekaterina, berniukas buvo savo svajonės pusiaukelėje – vėl turėti abi ausis, kurias smarkiai sukandžiojo 2020-aisiais jį užpuolęs senelių šuo. Tada Vokietijoje profesorius Ralfas Siegertas iš trijų Kareno dešinės pusės šonkaulių kremzlinio audinio suformavo dešinę ausį. O chirurgas Alexanderis Canysevas persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant taip pat sužalotos berniuko dešinės akies voko.
Asmeninio archyvo nuotr.
Šiemet sausį lygiai tokiu pat principu kaip dešinioji, buvo galutinai atkurta ir kairioji Kareno ausis. Dabar, prisipažino Jekaterina, leidžia daug per pastaruosius kelerius metus iškentėjusiam sūnui atsikvėpti nuo fizinio ir dvasinio skausmo bei gyvena viltingu laukimu, kad berniukui augant savaime išnyks kol kas vizualiai pastebima operuoto jo dešiniojo akies voko problema.
Karenas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Kai ant akies voko persodino audinius, buvo pasiektas maksimalus šiuo metu galimas pasiekti rezultatas. Dabar laukiame – sūnus dar auga, kaukolė plečiasi, akiduobė taip pat didės. Tikiuosi, kad oda išsitemps ir audiniai atsidurs akies viduje – giliau, nei yra dabar. Sūnus dėl to labai kompleksuoja – net nuotraukose matyti, kad jis fotografuodamasis atsisuka tuo šonu, kuriame yra nesužalota akis“, – atviravo Kareno mama.
Prisijaukino baimes
Jekaterina neslėpė – berniukui prireikė maždaug poros metų, kad su psichoterapeuto pagalba po nelaimės prisijaukintų didžiausias savo baimes. Sūnus, sakė ji, bijojo ne tik šunų, bet ir pasilikti namie vienas ar išeiti iš savo kambario.
„Dabar šios baimės išnyko. Žinoma, kalbant apie santykį su šunimis, nors Karenas vėl juos visus myli, savisauga liko. Prieš prieidamas ar apkabindamas šunį, sūnus visada paklausia, ar galima – įsitikina, ar saugu“, – kalbėjo Jekaterina.
Tiesa, pas senelius, kur įvyko šis, vos tragedija nesibaigęs, įvykis, berniukas su mama nevažiuoja. Moteris atvira – ji iki šiol jaučiasi labai nejaukiai. „Man dar reikia laiko, negaliu... Sukyla nerimas, aš dar nepasiruošusi... Paskutinį kartą tėvus mačiau gruodžio mėnesį. Pas mus atvažiuoti jie negali, nes turi didelį ūkį, namų nepalieka“, – tarstelėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie sūnaus santykius su bendraamžiais, mama užsiminė, – laimė, kiti vaikai niekada nesišaipė iš to, kad Kareno išorė po nelaimės kurį laiką buvo vizualiai kitokia.
Karenas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Nuo pat pradžių vaikai labai jį užjautė. Jie net nekalba apie tai, kas įvyko, tiesiog žino apie Kareno potyrį – kaip draugavo, taip draugauja. Nors iš pradžių ir pats gydytojas patarė sūnui atauginti plaukus, kad būtų lengviau socialiai adaptuotis. O ir pati bijojau, kad Karenas patirs patyčias, bet ne. Kaip man aiškino psichologė, trauma buvo tiek baisi, kad vaikams taip pat baisu – jiems nejuokinga. Be to, tuomet sūnaus bendraamžiams buvo aštuoneri, jie buvo dar per maži patyčioms“, – sakė Jekaterina.
Perkainojo vertybes
Kalbėdama apie dabartį, Kareno mama mintimis vis sugrįždavo į praeities prisiminimus – į tą lemtingą dieną, kai Lietuvos medikai kovojo už iš šuns nasrų išplėšto jos sūnaus gyvybę, išsaugojo sužalotą berniuko akį ir regą. Tai, ką dėl jos vaiko padarė mūsų šalies, o vėliau ir užsienio gydytojai, pabrėžė ji, yra neužmirštamas žygdarbis.
„Baisiausia moteriai, kai serga jos vaikas. Jei iki tol gyvenau manydama, kad viskas blogai, kai Karenui nutiko ši nelaimė, supratau, kad visos kitos bėdos – skyrybos, mano asmeninės psichologinės vaikystės traumos, su kuriomis aš kovojau, yra nesvarbios, palyginus su tuo, kai mano vaikas gulėjo surinktas iš gabalų. Tuo metu aš nieko negalėjau padaryti, kad ir kaip svajojau apsikeisti su juo vietomis. Tačiau tada atėjo supratimas: privalau susiimti ir padaryti viską, kas įmanoma, nes niekas kitas už mane, mamą, to nepadarys. Gyvenau tik dėl Kareno“, – jautriai kalbėjo Jekaterina.
Karenas su mama. Asmeninio archyvo nuotr.
Matymas, kaip sveiksta vienintelis sūnus, moteriai tapo absoliučiu vaistu ir asmeninei gerai savijautai. „Dabar, kai išgyventas siaubas jau praeityje ir matau Kareną laimingą, pati esu rami ir laiminga – man niekas negadina nuotaikos. Šis įvykis buvo pamoka, padėjusi suprasti, kad mano asmeninės bėdos nebuvo pačios blogiausios, palyginus su nelaime, nutikusia mano sūnui“, – atviravo Kareno mama.
Gelbėjo gyvybę
„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo Jekaterina.
Karenas po nelaimės. Asmeninio archyvo nuotr.
Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją senelių šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis.
Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.
-
Šuns sukandžiotam berniukui atlikta svarbi operacija: mama prakalbo apie iššūkius ir įveiktą baimę 5
Šuns sukandžiotam berniukui atlikta svarbi operacija: mama prakalbo apie iššūkius ir įveiktą baimę 5
Atkūrė vieną ausį
Dar šių metų birželio viduryje Vokietijoje mažajam Karenui buvo atlikta pirmoji 2020-aisiais užpuolus senelių šuniui žiauriai sužalotų berniuko ausų operacija. Tąkart profesorius Ralfas Siegertas iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlinio audinio suformavo dešinę ausį. Jos siluetas buvo paliktas prigyti ant krūtinės, po oda.
„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – birželį atviravo mažamečio mama.
Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.
Tiesa, dėl to, kad buvo atverta krūtinės ląsta, vėliau, kad pernelyg nenukentėtų plaučiai, kvėpuoti Karenui teko mokytis kone iš naujo. Tam buvo naudojamas specialus prietaisas, į kurį pūsdamas berniukas turėjo palaipsniui savo pūtimo jėga pakelti tris aparate įtaisytus rutuliukus.
„Jau antrą dieną po operacijos gydytojai liepė Karenui atsistoti ir žengti nors kelis žingsnius, kasdien jų pridedant vis daugiau. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, tačiau sūnus turėjo pradėti judėti, kad nepakenktų plaučiams. Ligoninėje jam padovanojo minkštą žaislą, į kurį remdamasis Karenas prispausdavo šonkaulius, kad žingsniai būtų lengvesni. Jis kovojo už kiekvieną žingsnį. Sūnaus noras ir stiprybė – labai didelė“, – tąkart graudinosi Jekaterina.
Spalio 7-ąją medikas kremzlinį audinį atskyrė ir transplantavo už ausies – galinėje jos pusėje, uždėdamas ant jo odą ir suformuodamas vaikui išorinę ausį.
„Sūnus džiaugėsi ir labai laukė operacijos. Operacinėje buvau iki pat paskutinės sekundės, kol Karenas užmigo. Visą laiką jis laikė mane už rankos. Kai sūnų žadino, aš taip pat buvau šalia. Netrukus jam prasidėjo stiprūs ausies skausmai, tačiau jie tęsėsi tik 24 valandas. Aš net gydytojui pasakiau, kad didžiuojuosi, jog mano vaikas – toks stiprus, nes jam skaudėjo tik parą, o paskui jis vėl pradėjo šypsotis ir paprašė nupirkti šokoladinių ledų“, – šyptelėjo dešimtmečio mama.
Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien, spalio 13-ąją, profesorius R. Siegertas atliko perrišimą ir parodė, kaip po antrosios operacijos atrodo suformuota Kareno ausis. „Kol nuo galvos nuėmė visus pleistrus, sūnus taip šaukė iš skausmo, kad galvojau neištversiu. Vaizdas kol kas bauginantis – viskas ištinę, neužgiję. Bet profesorius pasakė, kad viskas atrodo puikiai. Liepė po savaitės Lietuvoje pas kokį nors plastikos chirurgą atlikti dar vieną perrišimą“, – atviravo pašnekovė.
Dar dvi operacijos
Netolimoje ateityje Vokietijoje berniuko lauks dar dvi operacijos, tik šįkart profesorius atkurs šuns sužalotą kairiąją jo ausį. „Bus atlikta lygiai tokia pat operacija – R. Siegertas atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį. Jos siluetą paliks po oda, o vėliau, prigijus atskirs ir transplantuos“, – pasakojo Jekaterina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Taip pat, sakė ji, chirurgas Alexanderis Canysevas, birželį persodinęs audinius nuo žando vidinės pusės ant Kareno dešinės akies voko, po metų atliks korekciją – pašalins audinio perteklių.
Laukia nelengvos paieškos
Kai akies voko ir abiejų ausų atkūrimas bus baigtas, Jekaterinos laukia dar vienas iššūkis – mikrochirurgų, kurie atliktų pažeisto dešinės sūnaus veido pusės trišakio nervo atgaivinimo operaciją.
Aš padarysiu viską, ką galiu, kad sūnus vėl šypsotųsi ir būtų laimingas.
„Šuo pažeidė ir viršutinį dešinės Kareno veido pusės raumenį, esantį aplink akį. Sūnus negali pajudinti kaktos, antakio ir skruostikaulio zonos. Tam reikalinga nervinio audinio transplantacija. Tai – labai sudėtinga operacija ir gijimo procesas. Laukia nelengvos mikrochirurgų paieškos užsienyje. Jau ieškojau jų ir Lietuvoje, bet, žinokite, vaikų net nekonsultuoja. Tačiau aš padarysiu viską, ką galiu, kad sūnus vėl šypsotųsi ir būtų laimingas“, – sakė Jekaterina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Įveikė baimę
Po nelaimės mažasis Karenas vis dar lanko psichoterapeutės konsultacijas, padedančias jam atgauti vidinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą supančia aplinka.
„Sūnus nustojo bijoti šunų. Aišku, viena vertus, tai mane gąsdina, nes net jei anksčiau bent iš tolo pamatydavau link mūsų artėjantį kokį nors šunį, aš pati apsukdavau Kareną ir mes sparčiu žingsniu nueidavome. Sūnaus akyse matydavau tikrą siaubą. Tačiau, kai neseniai su Karenu atostogavome Egipte, pas mano draugus jis pamatė didžiulį Cane Corso veislės šunį. Iš pradžių Karenas atsargiai prie jo priėjo, o vėliau, kai suprato, kad keturkojis – išauklėtas, tiesiog negalėjau jo nuo šuns atitraukti. Tuo metu mano širdis ir verkė, ir džiaugėsi – netikėjau savo akimis. Po nelaimės Kareno empatija šunims nedingo – jis nesupyko ant visų pasaulio šunų, juos myli. Nors aš tikriausiai visuomet paniškai reaguosiu matydama prie sūnaus šunį“, – apie įveiktą mažamečio baimę pasakojo pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tačiau paklausta, ar po incidento Karenas dar kartą lankėsi pas senelius, kur prieš daugiau nei metus nutiko šis tragiškas įvykis, Jekaterina atvira – nors sūnus prašo, ji jo ten neveža. „Negaliu per save perlipti. Dar nesu tam pasiruošusi...“ – tarstelėjo moteris.
Gelbėjo gyvybę
„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama Jekaterina.
Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.
-
Žiauriai sukandžioto berniuko mama prakalbo apie lemtingą lūžį: jis verkdamas griebė sau už plaukų 19
Atsargus žingsnis
Mintimis į praeitį, kai sūnaus gyvenime atsirado nauja veikla, sugrįžusi Kareno mama Jekaterina pasakojo, kad pastarojo pasiūlymo sulaukė visai netikėtai. „Su manimi susisiekė Evaldo Petrausko žmona ir pasiūlė Karenui lankyti nekontaktinio bokso treniruotes. Pasakiau, kad nežinau, ką atsakyti, nes turiu pasitarti su gydytojais. Žinote, aš bijojau, nes boksas tai – ne šachmatai“, – atviravo moteris.
Tačiau apie sumanymą praėjusių metų lapkritį pasakius medikams, jų pritarimas – leisti berniukui lankyti tokio tipo treniruotes buvo gautas. Tik žengusi pastarąjį žingsnį, neslėpė Jekaterina, išdrįso paklausti berniuko, ar jis norėtų savo kasdienybę praskaidrinti bokso treniruotėmis. „Parodžiau jam Evaldo vaizdo įrašą „YouTube“ kanale iš Olimpinių žaidynių ir paklausiau: „Zuiki, ar tu norėtum išbandyti?“. Pamatęs jis iškart sukliko: „Taip, mama, taip!““ – sakė Jekaterina.
Sūnaus balse išgirdusi trykštančias teigiamas emocijas, moteris atviravo – iš pradžių vis tiek jaudinosi, kaip po skaudžios nelaimės Karenui pavyks vėl įžengti į socialinį gyvenimą ir prisitaikyti. Tačiau netrukus pastarasis jaudulys išnyko, kai berniuko mama išgirdo E. Petrausko žodžius – vaiko treniruotės, padėsiančios jam sustiprėti psichologiškai, bus individualios. „Evaldas pasakė: „Mes tai įveiksime – jis sustiprės, pradės pasitikėti savimi, palaipsniui dings visos baimės““, – prisiminė moteris.
Asmeninio archyvo nuotr.
Lemtingas lūžis
Tai, kad šis pažadas duoda realių vaisių, Jekaterina sakė pajutusi visai netrukus – mažiau nei po mėnesio. Po nelaimės, kai 2020 metų kovą šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę, vieną jo veido pusę ir abi ausis – vieną iki pat būgnelio, o kitos dalį, Kareno mama atviravo kurį laiką augindavusi sūnui plaukus, kad nesimatytų jo netektų ausų ir vaiką mažiau vertų skaudūs praeivių žvilgsniai. Tačiau berniukui pradėjus lankyti individualias bokso treniruotes, įvyko lemiamas perversmas.
Vieną vakarą jis graudžiai pravirko stverdamas sau už plaukų ir sakydamas: „Mama, aš – ne mergaitė, man nusibodo!“. Pasijutau lyg aplieta šaltu vandeniu, nes sūnus nė nebuvo užsiminęs, kad ilgi plaukai jam trukdo.
„Vieną vakarą jis graudžiai pravirko stverdamas sau už plaukų ir sakydamas: „Mama, aš – ne mergaitė, man nusibodo!“. Pasijutau lyg aplieta šaltu vandeniu, nes sūnus nė nebuvo užsiminęs, kad ilgi plaukai jam trukdo. Pajutau jo ryžtą ir tai, kad jis nebijo. Sakau: „Zuiki, aš nežinojau. Tu man tik pasakyk – mes viską padarysime kaip tik tu nori““, – dalydamasi jautrių akimirkų detalėmis graudinosi Jekaterina.
„Aš noriu kaip anksčiau. Aš esu berniukas!“ – verkdamas drąsiai savo mamai tąkart pakartojo Karenas. „Aš iš karto tuo pasidalinau su E. Petrausku sakydama: „Nežinau, ką jūs padarėte, bet sūnus užsimanė apsikirpti. Jis nejaučia baimės!“. Man tai buvo įrodymas, kad berniukas nenori slėptis“, – atviravo pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ypatingas ryšys
„Man atrodė, kad pats Dievas mums atsiuntė Evaldą, nes jis tuo metu pasimetusį, visko bijantį, savimi nepasitikintį mano vaiką apgaubė saugumo burbulu – jie kartu važiavo pirkti bokso pirštines, rinkosi apsaugas dantims, tvarsčius... Kartu su treneriu praleistas laikas, bendravimas, rūpestis – tai buvo viskas kompleksas pagalbos“, – jautriai pasakojo berniuko mama.
Iš pradžių Karenas individualias bokso treniruotes lankydavo du kartus per savaitę, tačiau vėliau jis paprašė trenerio susitikti dažniau – tris kartus, ir šis berniuko noras buvo išpildytas. E. Petrauskas, pasakojo Jekaterina, pasakė Karenui, kad jiedu susitiks sportuoti tiek, kiek vaikas panorės.
„Kai vėliau dėl karantino kontaktinės treniruotės negalėjo vykti, jie sportavo per „Zoom“ platformą net penkis kartus per savaitę iki šių metų balandžio mėnesio. Paskui norėjau, kad Karenas šiek tiek pailsėtų prieš skrisdamas ausų atkūrimo operacijai į Vokietiją, kur birželį medikai, atvėrę krūtinės ląstą, suformavo vieną kol kas poodinį sužalotos vaiko ausies siluetą“, – kalbėjo Jekaterina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Po kiekvienos treniruotės vykdamas namo berniukas, nors būdavo suprakaitavęs ir išsekęs, laimės ir šypsenos jo veide būdavo apstu.
„Treniruotės mums visiškai nieko nekainavo. Kai Karenas paprašė jų daugiau, pasakiau Evaldui, kad man nesmagu už užsiėmimus nemokėti, nes jis mano sūnaus treniruotėms aukoja savo asmeninį laiką. Tačiau tokias mano kalbas Evaldas tuoj pat kategoriškai nutraukė pasakydamas: „Aš būsiu šalia, aš dirbsiu su Karenu, mes viską pasieksime, viskas bus gerai. Jūs galvokite tik apie save, rūpinkitės kitais klausimais““, – E. Petrausko žodžius prisiminė pašnekovė.
Skaudi tema – nuošalyje
„Karenas į pirmą treniruotę sporto klube atėjo nedrąsiai, tačiau dideliu noru degančiomis akimis. Pradėjome judėti į priekį. Nesureikšminau to, kad jis turi po šuns sukandžiojimo likusių randų, nes man tai nerūpi – čia atėjome sustiprėti. Kalbėjomės, susidraugavome, sportavome. Berniukui labai patiko“, – pirmąjį susitikimą su Karenu prisiminė Lietuvos boksininkas, olimpinis medalininkas, prieš porą metų palikęs mėgėjų boksą E. Petrauskas.
Kalbėdamas apie pastebėtus po kurio laiko įvykusius pokyčius, vyras antrino mažamečio mamai – Karenas apsikirpo plaukus, pabrėždamas, kad nori būti toks kaip treneris. Randai, kuriuos paliko nelaimė, vaikui tapo nesvarbūs – yra jie ar ne, berniukas, pasak E. Petrausko, vis tiek jautėsi esąs stiprus.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Savo treniruotėse su auklėtiniais visada stengiuosi kalbėtis kuo pozityvesnėmis temomis – kaip siekti tikslo, nenusileisti, tapti stipriu. Į temas apie asmeninį gyvenimą mudu su Karenu nesileidome. Laiką kartu leisdavome prasmingai. Aš nė neklausiau, kas jam nutiko, mačiau, kad tai – vaikui skaudi tema, todėl daugiausia kalbėdavomės apie boksą“, – atviravo pašnekovas.
Laiką kartu leisdavome prasmingai. Aš nė neklausiau, kas jam nutiko, mačiau, kad tai – vaikui skaudi tema, todėl daugiausia kalbėdavomės apie boksą.
Dabar, po Vokietijoje atliktos jau minėtos ausies atkūrimo operacijos, bokso treniruotės berniukui nevyksta, tačiau, kai tik viskas sugis ir bus galima jas tęsti, Karenas vėl susitiks su savo treneriu sportuoti ir stiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Gelbėjo gyvybę
„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.
Asmeninio archyvo nuotr.
Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.
Negalėjo į save žiūrėti
Praėjus metams po nelaimės, 2021 metų kovo mėnesį, berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija.
„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose.
Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos.
„Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – tąkart atviravo pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ausies atkūrimo operacija
2021-ųjų birželio 16-ąją Karenas su mama skrido į Vokietiją, kur buvo atlikta vienos berniuko ausies atkūrimo operacija, trukusi daugiau kaip šešias valandas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Chirurgai – prof. Ralfas Siegertas ir Alexanderis Canysevas atliko dvigubą darbą – atkūrė ir iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlės suformavo dešinę ausį bei persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant dešinės akies voko. Dabar mažamečio ausis suformuota iš kremzlinio audinio – jos siluetas yra po oda. Jei kremzlinis darinys prigis ir apaugs kraujagyslėmis, kremzlę medikai atskirs nuo kaukolės, dės ant jos odą ir tik tada suformuos vaikui išorinę ausį.
„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau vakare, kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – birželį atviravo Jekaterina.
Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.
Lyg krištolinis
Kai Karenas buvo išrašytas iš ligoninės, dar tris kartus lankėsi pas jį operavusius chirurgus. „Kai mes atėjome paskutinį kartą ir sūnus atsisveikino su gydytojais, jis tiesiog pražydo. Ir jei anksčiau reikėdavo prašyti, kad Karenas sutiktų nusifotografuoti, tai šį kartą, kai norėjau nusifotografuoti su mus apsistoti pakvietusia ir vertėjavusia moterimi, sūnus pats pribėgo, kad pakliūtų į asmenukę“, – tąkart džiaugėsi Jekaterina.
Pas specialistus Vokietijoje mažamečiui teks vykti dar ne kartą. Suplanuotos dar trys operacijos, reikalingos ausims atkurti. Artimiausia numatyta rugsėjo 29-ąją. „Gydytojai atliks lygiai tokią pat operaciją tik šį kartą atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį“, – atviravo berniuko mama.
Asmeninio archyvo nuotr.
Moteris pridūrė, kad iki tol Karenas turi labai saugoti jau operuotą dešiniąją ausį. „Jam visiškai negalima gultis ant dešinės pusės, reikia saugotis bet kokio smūgio, kiekvieną dieną perrišti, tepti tepalais. Mano sūnus dabar – lyg krištolinis“, – tarstelėjo ji.
-
Žiauriai šuns sukandžiotas berniukas – vėl medikų rankose: dabar jis lyg krištolinis 15
Laukta operacija
Lėktuvas, kuriuo į taip laukiamus pokyčius kartu su mama Jekaterina skrido mažasis Karenas, Vokietijoje nusileido birželio 13 dieną. O už kelių dienų berniukas atlikęs visus reikiamus tyrimus, jau buvo operuojamas Recklinghauseno mieste esančioje ligoninėje.
„Ligoninėje mes turėjome būti 6.30 val. Sūnų beveik miegantį sodinau į automobilį. Kai tik atvykome ir įėjome į palatą, Karenui iš karto atnešė pižamą ir liepė išgerti tris švirkštus vaistų, kad jis nurimtų, nes buvo pradėjęs panikuoti. Vaistų neleido, kaip paprastai tokiais atvejais būna Lietuvoje. Vos tik sūnus juos išgėrė, pasijuto poveikis – vežamas į operacinę jis jau miegojo“, – prisiminimais iš taip lauktos birželio 16 dienos dalijosi mažamečio mama.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip pasakojo Jekaterina, per pirmąją ausies atkūrimo operaciją chirurgai – prof. Ralfas Siegertas ir Alexanderis Canysevas atliko dvigubą darbą – atkūrė ir iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlės suformavo dešinę ausį bei persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant dešinės akies voko. Dabar mažamečio ausis suformuota iš kremzlinio audinio – jos siluetas yra po oda. Jei kremzlinis darinys prigis ir apaugs kraujagyslėmis, kremzlę medikai atskirs nuo kaukolės, dės ant jos odą ir tik tada suformuos vaikui išorinę ausį.
Pragariški skausmai
Operacija truko kiek ilgiau nei planuota – vietoje penkių valandų laukimo, moteriai teko lūkuriuoti sūnaus šešias su puse valandos. Operacijai pasibaigus, Jekaterina buvo pakviesta į pooperacinę patalpą, kad pažadintų sūnų. Taip ji buvo berniukui pažadėjusi.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau vakare, kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – atviravo pašnekovė.
Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu.
Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.
Kovojo už kiekvieną žingsnį
Tiesa, dėl to, kad buvo atverta krūtinės ląsta, vėliau, kad pernelyg nenukentėtų plaučiai, kvėpuoti Karenui teko mokytis kone iš naujo. Tam buvo naudojamas specialus prietaisas, į kurį pūsdamas berniukas turėjo palaipsniui savo pūtimo jėga pakelti tris aparate įtaisytus rutuliukus.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Jau antrą dieną po operacijos gydytojai liepė Karenui atsistoti ir žengti nors kelis žingsnius, kasdien jų pridedant vis daugiau. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, tačiau sūnus turėjo pradėti judėti, kad nepakenktų plaučiams. Ligoninėje jam padovanojo minkštą žaislą, į kurį remdamasis Karenas prispausdavo šonkaulius, kad žingsniai būtų lengvesni. Jis kovojo už kiekvieną žingsnį. Sūnaus noras ir stiprybė – labai didelė“, – graudinosi Jekaterina.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Kiekvieną dieną vyko perrišimai. Ant ausies buvo uždėta speciali apsauga – vadinama „Mikimauzo ausis“. Karenas labai prašė, kad nufotografuočiau ir parodyčiau, kaip dabar atrodo jo ausis, nes per veidrodį pats pamatyti negalėjo. Viskas buvo ištinę, bet aš jam paaiškinau, kad patinimas praeis. Išgirdus, kad viskas bus gerai, jo žvilgsnis tiesiog nušvito ir sūnus ištarė: „Mama, pagaliau!“, ir stipriai suspaudė mano ranką. Mane užplūdo džiaugsmas, nes iki tol atrodė, kad visą laiką iš po kojų man slydo žemė“, – atviravo mažamečio mama.
Lyg krištolinis
Sūnus ištarė: „Mama, pagaliau!“ ir taip stipriai suspaudė mano ranką. Mane užplūdo džiaugsmas, nes iki tol atrodė, kad visą laiką iš po kojų man slydo žemė.
Po to, kai Karenas buvo išrašytas iš ligoninės, dar tris kartus lankėsi pas jį operavusius chirurgus. „Kai mes atėjome paskutinį kartą ir sūnus atsisveikino su gydytojais, jis tiesiog pražydo. Ir jei anksčiau reikėdavo prašyti, kad Karenas sutiktų nusifotografuoti, tai šį kartą, kai norėjau nusifotografuoti su mus apsistoti pakvietusia ir vertėjavusia moterimi, sūnus pats pribėgo, kad pakliūtų į asmenukę“, – džiaugėsi Jekaterina.
Pas specialistus Vokietijoje mažamečiui teks vykti dar ne kartą. Suplanuotos dar trys operacijos, reikalingos ausims atkurti. Artimiausia numatyta rugsėjo 29-ąją. „Gydytojai atliks lygiai tokią pat operaciją tik šį kartą atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį“, – atviravo Jekaterina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Moteris pridūrė, kad iki tol Karenas turi labai saugoti jau operuotą dešiniąją ausį. „Jam visiškai negalima gultis ant dešinės pusės, reikia saugotis bet kokio smūgio, kiekvieną dieną perrišti, tepti tepalais. Mano sūnus dabar – lyg krištolinis“, – tarstelėjo pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gelbėjo gyvybę
„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.
Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.
Negalėjo į save žiūrėti
Po metų nuo nelaimės, kovo mėnesį, berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija.
„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose. Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos. „Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – tąkart atviravo pašnekovė.
-
Metai po tragedijos: šuns žiauriai sukandžiotas berniukas vis dar kenčia 26
Kovojo dėl gyvybės
„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.
Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.
Šios savaitės pradžioje berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija. Daugybė tokių laukia ir netolimoje ateityje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Negali į save žiūrėti
„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose.
Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos.
„Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – atviravo pašnekovė.
Ypatingas ryšys su gydytoju
Plastikos chirurgui Karoliui Baužiui, kuris ne tik atliko jau minėtą akies voko operaciją, bet ir gelbėjo į ligoninę atvežto berniuko gyvybę nelaimės dieną, Jekaterina sakė esanti labai dėkinga.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tarp šio gydytojo ir mažojo Kareno moteris pastebėjo ypatingą nuoširdumu pulsuojantį tarpusavio ryšį. „Prieš operaciją, apie pusę devintos vakaro, plastikos chirurgas atėjo pas mus į palatą. Aš net apstulbau ir paklausiau: „Gydytojau, kodėl jūs čia taip vėlai?“ Bet iš jo išgirdau: „Aš turiu aplankyti savo mažąjį pacientą.“ Gydytojui išeinant, Karenas jį apsikabino, o jis pakėlė sūnų ant rankų. Tai pamačiusi aš apsiverkiau iš laimės, negalėdama patikėti tuo, ką matau“, – pasakojo mažamečio mama.
Berniukui, pasak jos, dar gali prireikti dvejų trijų tokio tipo operacijų. Plastikos chirurgas stebės situaciją ir jei pamatys, kad audiniams randėjant raumuo vėl traukia akies voką į vidų, po trijų keturių savaičių aplink jį bus atliekamos botokso injekcijos.
Laukia sudėtinga operacija
Jekaterina atvira, tai ne vienintelės operacijos, kurias jos sūnui teks iškęsti. Birželio viduryje moteris su devynmečiu planuoja vykti pas specialistus į Vokietiją, kurie per trejus metus stengsis atkurti Kaukazo aviganio prieš metus sužalotas Kareno ausis.
„Per pirmąją operaciją sūnui iš šonkaulių kremzlių suformuos dešinę ausytę, tačiau tai dar nebus išorinė ausis. Tai bus kremzlinis darinys po oda. Jei jis prigis, po devynių mėnesių mes vėl skrisime į Vokietiją. Tada nuo kaukolės atskirs priaugusią kremzlę, ant jos dės odą ir suformuos ausį. Tas pats bus atliekama ir su kairiąja ausimi“, – pasakojo moteris, besitikinti, kad viskas bus gerai, o po trejų metų jos sūnus vėl turės savas ausis, o ne dirbtinius protezus, kurie buvo siūlyti kaip dar viena alternatyva.
Mažamečio ausų atkūrimo operacija Vokietijoje kainuos 40 tūkst. eurų. Didžiąją dalį šios sumos jau suaukojo geros valios žmonės.
Bando įveikti baimę
Kalbėdama apie emocinę devynmečio savijautą, Jekaterina atvira – tik prieš mėnesį berniukas pradėjo pratintis namuose bent trumpam pasilikti vienas. Iki šiol jį kamavo didelė baimė. Net ir tada, jei kelioms minutėms moteris išvesdavo į lauką šunį, o sūnus tuo metu užsimanydavo į tualetą – vienas iš savo kambario neišeidavo, todėl jai tekdavo skubiai grįžti namo.
Mane tai pykdo ir labai skaudu, kad jie taip žiūri. Vaikai gali atsisukti vien dėl to, kad tai – vaikai, bet tolerancijos iš suaugusiųjų tikrai trūksta.
„Iki nelaimės vaikas buvo visiškai savarankiškas – grįžęs iš mokyklos jis atsirakindavo duris ir būdavo vienas, kol grįždavau iš darbo. Dabar šito nėra. Sūnus vis dar neramiai miega naktimis. Savaitgaliais, kai nereikia keltis į mokyklą, leidžiu jam miegoti su manimi. Juntu, kaip naktimis lovoje jis spardosi, šneka per miegus ir steni taip, lyg kentėtų“, – ašarų nesulaikė pašnekovė.
Žeidžia žmonių reakcijos
Pasiteiravus, ar Karenas po nelaimės noriai bendrauja su aplinkiniais, ji užsiminė, kad, nors atrodytų ir stebėtina, sūnus dėl savo išvaizdos dažniausiai nekompleksuoja. Tačiau Jekaterina atvira – ją vis dar trikdo visuomenės reakcija, kai pamatę berniuką suaugusieji jį tarsi kiaurai perveria žvilgsniais.
„Mane tai pykdo ir labai skaudu, kad jie taip žiūri. Vaikai gali atsisukti vien dėl to, kad tai – vaikai, bet tolerancijos iš suaugusiųjų tikrai trūksta. Todėl ilgą laiką auginau Karenui ilgesnius plaukus, kad nuslėpčiau tai, kad jis neturi ausų. Tačiau vieną gruodžio vakarą jam prasidėjo isterija – sūnus pešė plaukus nuo savo galvos rėkdamas: „Mama, man atsibodo! Aš – ne mergaitė, man trukdo!“ Mane apėmė siaubas, nes jis niekada apie tai man nesakė. Kitą dieną nuvažiavome apsikirpti, sūnus labai apsidžiaugė. Nežinau, jis tikriausiai prie savęs jau priprato – nenori nieko slėpti, nejaučia kompleksų“, – sakė Jekaterina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Berniuką iki šiol konsultuoja neurologė ir psichoterapeutė, nes emocinių lūžio taškų vis dar pasitaiko. „Atliekant perrišimą po akies voko operacijos jis pasakė: „Mama, aš noriu save pamatyti.“ Tuo metu šalia buvo gydytojas, aš įjungiau sūnui priekinę telefono kamerą, ir jis vėl išsigando... Atviros žaizdos, žinote... Kol užgis, Karenui vėl reikės priprasti...“ – ašarų nesulaikė mažamečio mama.
-
Žiauriai šuns sukandžioto vaiko mamą tebekamuoja tragedijos prisiminimai 16
Šių metų kovo pabaigoje, kai svečiuojantis Švenčionių rajone, Pabradės seniūnijos teritorijoje, esančiame Karkažiškių kaime tuomet dar aštuonmetis Karenas buvo užpultas ir sukandžiotas senelių laikomo šuns, sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo už berniuko gyvybę.
Netolimoje ateityje – ausų atkūrimo operacija
Nelaimės dieną keturkojis stipriai sužalojo ne tik vaiko nugarą ir krūtinę, bet ir dešinę veido pusę – ją nusėjo žaizdos, mažametis neteko ir dalies akies voko, tačiau gydytojams pavyko išgelbėti jo akį. Taip pat šuo iki pat būgnelio sukramtė vieną Kareno ausį. Kita veido pusė nukentėjo šiek tiek mažiau, tačiau berniukas neteko ir dalies kitos savo ausies. Laimė, klausa nebuvo pažeista.
Nors po šiurpaus įvykio, pasak berniuko mamos Jekaterinos, medikai buvo atviri sakydami, kad kąstinės žaizdos sunkiai gyja ir didžiajai daliai pacientų pūliuoja, mažamečiui pasisekė – įkandimai sugijo be didesnių pastangų, nors randai ir liko. Baimintasi ir to, kaip nelaimė paveiks Kareno psichologinę būseną, nes prognozių esą būta įvairių – nuo nuogąstavimų, kad vaikas gali mikčioti, būti kamuojamas nemigos ar šlapintis į lovą. Pastarųjų bauginusių pasekmių, laimė, taip pat išvengta, tačiau netolimoje ateityje laukia dar ne viena psichologo konsultacija ir sudėtingos operacijos.
„Liepos mėnesį Lietuvoje buvo atlikta apatinio akies voko atstatymo operacija. Šiuo metu vis dar gyja sūnaus gilieji dešinės veido pusės odos audiniai. Jų gijimo terminas yra maždaug metai – tik tada bus galima vėl operuoti. Kovo 22 dieną po nelaimės bus praėję 12 mėnesių. Balandį planuojama pradėti ausų atkūrimo operacijas. Kol nebus atkurtos Kareno ausys, gydytojai negali šalinti randų veide, nes vis dar nėra aišku, iš kur bus imama oda ausų atkūrimui. Sūnus neturi dešinės temporalinės arterijos – šuo ją suplėšė. Chirurgas arteriją užrišo pasmakrėje. Neaišku, kaip vyks šios arterijos atstatymas, nes tam, kad ausis būtų atkurta tokiu būdu, kaip mes norime, būtina kraujotaka“, – atviravo devynmečio mama.
Šį sudėtingą darbą, pasak moters, ji ketina patikėti ne Lietuvos, o Anglijos arba Vokietijos plastikos chirurgams. Informacijos pastaruoju klausimu Jekaterina pasakojo ieškojusi interneto tinklalapyje microtia.lt.
„Šiame puslapyje yra pasaulio specialistų sąrašas, kurie sprendžia su ausų atkūrimu susijusias problemas. Mes pasirinkome būdą suformuoti ir priauginti natūralias Kareno ausis iš jo šonkaulių kremzlių. Du kartus chirurginiu būdu sūnui bus atveriama krūtinė, nes abiejų ausų vienu metu atkurti negalima – kairė ausis bus atkuriama tik po visiško dešinės ausytės sugijimo. Tai yra sudėtingas procesas, bet tinkamiausias vaikui, nes jis turės savo organą, nereikės ausų implantų. Ausų atstatymas užtruks trejus metus“, – detalizavo pašnekovė.
Konsultavo užsienio specialistai
Iki šiol jau keturi užsienio chirurgai su berniuko šeima aptarė jo atvejį nuotoliniu būdu, konsultavo vaizdo skambučiu. Be viso to, Anglijos specialistams nusiųstas kompaktinis diskas, kuriame yra Karenui atliktos galvos kraujagyslių tomografijos duomenys. Ši informacija bus išsiųsta ir į Vokietiją.
Moters teigimu, abiejų sūnaus ausų operacija Anglijoje esą kainuotų apie 52 tūkst. eurų. Vokietijoje – šiek tiek mažiau – 40 tūkst. eurų.
Jaunas gydytojas akies voką surinko iš gabalėlių
Prisimindama etapą, kai dar vasarą šuns sukandžiotam jos sūnui Vilniuje, Santaros klinikose, buvo atlikta apatinio akies voko atstatymo operacija, Jekaterina negailėjo gražių žodžių plastikos ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojui Karoliui Baužiui.
„Kai man patarė, į kurį specialistą kreiptis, bei pasakė jo vardą ir pavardę, iš pradžių labai išsigandau, nes tai – jaunas gydytojas. Tačiau su juo pakalbėjusi sužinojau, kad kai gelbėjo Kareno gyvybę, iš viso dalyvavo penki plastikos chirurgai, ir būtent jis buvo toje komandoje – operavo kraujagysles, užrišo arteriją, kad vaikas nemirtų. Iš pradžių gydytojų konsiliumas manė, kad atkuriant apatinį voką teks imti audinius arba iš kojytės, arba iš rankytės. Voką planuota atstatyti per tris etapus. Jūs įsivaizduojate, kokį darbą jis padarė – atstatė apatinį sūnaus voką surinkdamas jį iš aplinkinių audinių per vieną operaciją ir netraumavo nei rankų, nei kojų! Gydytojo auksinės rankos. Prognozuoju jam garsią ateitį“, – sakė ji.
Į apatinį akies voką žvelgiant iš arti, esą matyti, kad jis surinktas iš dalelyčių, tačiau blakstienų linija atkurta – padarytas išties juvelyrinio pobūdžio darbas.
Po nelaimės – nenoras pasirodyti mokykloje
Kalbėdama apie kasdienybę laukiant tolimesnių operacijų pavasarį, Jekaterina atviravo, jog po to, kai nutiko pastaroji nelaimė ir jos sūnus buvo sunkiai sužalotas pas senelius kieme pririšto šuns, berniukas rugsėjo 1-ąją baiminosi eiti į mokyklą.
„Paskutinį rugpjūčio savaitgalį aš nuvažiavau ir nupirkau jam visas kanceliarines prekes, reikalingas mokslams. Maniau, kad Karenui pakelsiu nuotaiką, bet kai pamačiau jo reakciją, prisėdau netekusi žado. Jo veide pamačiau siaubo išraišką – jis abiem rankomis susiėmė už galvos ir paklausė: „Mama, o ką, – aš toks eisiu į mokyklą?“. Nors prieš tai sūnus nebuvo nė užsiminęs, kad bijo. Pasijutau tarsi aplieta šaltu vandeniu ir supratau, kad baimė vis dėlto yra“, – neslėpė moteris.
Pastarojoje situacijoje vilnietė sakė visomis išgalėmis bandžiusi išlikti tvirta, todėl berniukui tarstelėjo: „Žinoma, tu eisi į mokyklą kaip ir visi. O kas tau negerai?“. Tokia taktika naudotasi esą patariant psichologams, kurie akcentavo, jog jokiu būdu negalima leisti nelaimę patyrusiam vaikui pasijusti neįgaliu.
„Po tokio pasakymo iš Kareno veido po truputį dingo siaubo išraiška ir jam tarsi atlėgo. Pasakiau: „Taigi tau viskas gerai – pažiūrėk, kokie ilgi tavo plaukai, zuiki, juk nieko nesimato“. Bet kai atėjome į Rugsėjo 1–osios šventę mokykloje, iš pradžių stovėjome lauke dėl dabartinių nurodymų, susijusių su koronaviruso situacija, sūnus buvo tarsi prisiklijavęs prie manęs – jis kategoriškai atsisakė pasisveikinti su klasiokais. Neklausiau, kodėl, nes su vaiku reikia šnekėti tada, kai jis nori, o ne šnekėti daugiau nei jis klausia“, – pasakojo Jekaterina.
Tačiau netrukus prie Kareno priėjo mokytoja ir stipriai jį apkabino. Mama įsitikinusi, – sūnus pajuto, kad tai – nuoširdu, nusišypsojo ir tarsi pražydo. Mokytoja pasiteiravo, kodėl berniukas stovi vienas ir paragino eiti jį kartu pas klasiokus.
„Buvau su juo susitarusi, jei kas nors bus negerai, – kas nors skriaus, iš karto skambintų man ir spręsime problemą. Dvi savaites jam parėjus iš mokyklos matau, kad sūnaus nuotaika – gera, tačiau tiesiog paklausiu, kaip praėjo diena, ar viskas gerai. Jis iki šiol nė karto nepasiskundė, kad kas nors būtų pažeminęs ar kitaip įskaudinęs, – džiaugėsi pašnekovė. – Iš vaikų tėvų sulaukiu palaikymo – jie visi išgyveno dėl to, kas nutiko, laukė ir džiaugėsi, kad mano sūnus sugrįžo ir jam viskas gerai. Mokytoja sakė, kad jei vaikai ir pykstasi, jie pykstasi dėl kitų dalykų, ir niekas neakcentuoja nutikusios nelaimės ir to, kad sūnui trūksta ausyčių. Jas dengia plaukai, nieko nesimato“.
Bijojo užmigti vienas
Prie geresnės psichologinės devynmečio būklės, sako Jekaterina, prisideda ne tik aplinkiniai žmonės, bet ir specialistai – kiekvieną savaitę iki šiol jai su sūnumi tenka lankytis psichologo konsultacijose. Pagerėjimas išties juntamas, nors iš pradžių ir buvo sunku – nuo dviejų mėnesių vienas lovelėje užmigdavęs Karenas, po nelaimės saugesnis jautėsi miegodamas kartu su mama jos lovoje. Berniukas tik neseniai sugrįžo į savo kambarį, kur iš naujo pratinasi užmigti vienas.
„Aš neprieštaravau – mamos glėbys – saugiausia vieta vaikui. Aš ir pati pastoviai norėdavau jį laikyti ir nepaleisti. Sūnus su manimi kartu iki rugpjūčio miegodavo beveik kiekvieną naktį, o paskui pradėjau tartis sakydama: „Zuiki, tu negalėsi su manimi miegoti, nes einant į mokyklą reikės atsigulti anksčiau, priprasti prie kitokio režimo nei vasarą“. Dabar viskas gerai, Karenas jau kelias savaites užmiega vienas“, – graudinosi moteris.
Kamuoja tragedijos prisiminimai
Per šešis mėnesius po tragiško įvykio pas senelius berniukas su mama buvo nuvykęs vos du kartus. Pirmąjį kartą, neslėpė Jekaterina, sūnus bijojo net peržengti namų slenkstį, kad vienas išeitų į kiemo teritoriją.
„Mačiau jo akyse nerimą ir nusprendžiau, jog dar per anksti. Dar po kelių mėnesių mums vėl atvažiavus pas senelius Karenas paniškai nebebijojo išeiti į kiemą su kažkuo, tačiau vis dar bijojo išeiti vienas. Aš pati jaučiu, kad kai pas tėvus atvykstame kartu su sūnumi, mane apima toks siaubas, kad tiesiog negaliu matyti savo vaiko esant pas senelius, nes man sukyla prisiminimai. Aš tarsi vėl matau tai, kas vyko tą dieną, kai nutiko nelaimė. Kai tada priėjau, aš nežinojau, kas bus, ar Karenas – gyvas, ar jis tuoj pat numirs. Neduok Dieve, kam nors šitą išgyventi Kai ten esu su sūnumi, noriu kone prasmegti po žeme“, – į praeitį mintimis sugrįžusi vilnietė kalbėdama nesulaikė ašarų.
Išgirdus klausimą, persmelkė siaubas
Paklausta, kas nutiko su vaiką žiauriai sukandžiojusiu jos tėvams priklausančiu šunimi, moteris neslėpė, jog po įvykio Jekaterinos tėtis norėjo gyvūną užmigdyti, tačiau keliolika dienų keturkojį stebėję Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai esą nutarė suteikti jam antrą šansą.
„Tada atvažiavęs veterinaras tėvams uždavė klausimą: „Sveikas, geras šuo, – gal auginsite?“. Jūs įsivaizduojate, – mano tėvui vos širdis nesustojo, nes jis taip pat išgyvena dėl to, kas nutiko anūkui, kai šuo jį sukandžiojo, o atvažiavęs veterinaras šitaip paklausė. Tėvas pasakė: „Ne, jokiais būdais neauginsime. Noriu, kad jį užmigdytumėte“. Tačiau remiantis įstatymu, šuniui turi būti suteiktas antras šansas. Davė tėvams pasirašyti šuns atisakymo dokumentus ir išsivežė gyvūną į kažkurią gyvūnų prieglaudą Utenoje. Tolimesnio jo likimo nežinau“, – kalbėjo Jekaterina.
Nutraukė ikiteisminį tyrimą
Primename, kad kovo 22 d. 13.48 val. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) pareigūnai gavo pranešimą apie tai, jog Švenčionių rajone, Pabradės seniūnijos teritorijoje esančiame Karkažiškių kaime, namo kieme, pririštas vokiečių aviganio mišrūnas apkandžiojo berniuką, gimusį 2011 metais. Atvykus medikams vaikas buvo nuvežtas į Santaros klinikų vaikų ligoninę ir paguldytas į reanimacijos skyrių. Dėl įvykio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo).
Tačiau, kaip portalo žurnalistams patvirtino Vilniaus apsk. VPK atstovas Tomas Bražėnas, išsiaiškinus minėto įvykio aplinkybes, ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 212 str. 1 dalyje esantį 3 skirsnį buvo nutrauktas, nes tyčinių nusikaltimo padarymo aplinkybių nenustatyta.
Norintys ir galintys prisidėti prie Kareno sveikimo, gali tai padaryti pervesdami lėšas į vyresniojo jo brolio banko sąskaitą:
Bankas: „Swedbank“
Sąskaitos nr.: LT467300010162056449
Paskirtis: Karen Šachparonian gydymui
Gavėjas: Benas Šachparonian
Paypal: paypal.me/Bkrenas
-
Žiauriai sukandžioto berniuko mama: ant rankų laikiau savo vaiką be pusės veido 115
Šiurpios dienos detalės į atmintį įsirėžusios ir šiuo metu ligoninėje medikų prižiūrimam vaikui: „Vieną kalytę mokiau atlikti komandas ir ji manęs klausė, o kai priėjau prie Tobiko, jam kažkodėl nepatiko mano šlapia pirštinė“, – gulėdamas sutvarstyta galva ligoninėje pabudęs po operacijos mamai tarstelėjo berniukas.
Ieškodama sūnaus, išgirdo keistą garsą
Jekaterina pasakojo, jog šalyje paskelbus karantiną su sūnumi atvyko pas savo tėvus, gyvenančius vienkiemyje, Švenčionių rajone, Karkažiškės kaime. Nelaimės dieną, praėjusį sekmadienį, vaikas išėjo į didelę aplink plytinčią aptvertą teritoriją, saugomą trijų sarginių šunų, važinėtis paspirtuku. O tuo metu ji pati, paprašyta tėvų, sakė išvažiavusi į poligoną perduoti broliui siuntinio. Minėtoje kelionėje moteris užsiminė užtrukusi maždaug 20-25 minutes.
„Grįžau, pasidėjau rankinę ir pastebėjau, kad Kareno dar nėra namie. Paklausiau tuo metu name buvusios sesės ir savo tėvų, ar nematė mano sūnaus, ar jis nebuvo sugrįžęs. Sesuo pasakė, kad ne. Tada išėjau į kiemą apsidaryti, tačiau vaiko niekur aplink nepamačiau, todėl nusprendžiau eiti gilyn į teritoriją ir jo ieškoti, su manimi kartu ėjo ir sesė. Šiek tiek paėjėjusi, pašaukiau sūnų vardu, o netrukus išgirdau keistą garsą – tarsi kažkas stenėtų. Maniau, kad pasigirdo, todėl žengiau toliau šaukdama Kareną dar kartą. Vėl išgirdau tą keistą garsą, man pasirodė, jog jis sklinda iš tos pusės, kur grandine buvo pririštas vienas iš šunų. Vis labiau ir labiau spartinau žingsnį“, – kraupios dienos įvykių priešistorę prisiminė Jekaterina.
Šuo kramtė vaiko galvą
Artėdama prie savo tėvų Kaukazo aviganio veislės šuns, su kuriuo anksčiau Karenas žaisdavo, moteris sakė išvydusi šiurpų vaizdą – sūnus gulėjo nejudėdamas, įsipainiojęs grandinėje, o šuo stovėjo virš jo ir kramtė vaiko galvą.
„Negalėjau prieiti artyn, nes šuo prie savęs neprisileidžia kitų namiškių išskyrus tėvus ir Kareną. Nerėkiau, bijojau net pajudėti, kad neišprovokuočiau šuns. Todėl parpuoliau ant žemės ir kalbinau šunį, kad atkreipčiau jo dėmesį. Tuo metu mano sesė nubėgo namo pakviesti tėvą. Atlėkęs tėvas paėmė šunį ir nusivedė. Tada staigiai prišokau prie sūnaus ir paėmiau jį ant rankų. Pamačiau, kad visa dešinė mano vaiko veido pusė – sukandžiota, nėra ir vienos ausies, nemačiau ir akies – tik skylę ir daug kraujo aplink“, – su ašaromis akyse ir virpančiu balsu kalbėjo Jekaterina.
Operavo ilgas valandas
Tas minutes, kol į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai ir greitosios medicinos pagalbos brigada, moteris sakė nuolat kalbinusi aštuonmetį Kareną, kad justų, jog sūnus kvėpuoja ir yra dar gyvas.
„Kai važiavome medikų automobilyje, pakeliui, prie Nemenčinės, prisijungė dar viena – reanimatologų brigada. Jie nerizikavo vaiko perkelti į reanimobilį, aparatus, kuriuos galėjo, prijungė įprastame greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Atvykus į Santaros klinikas Vilniuje Kareną operavo penkias šešias valandas, nes prasidėjus operacijai paaiškėjo, kad dvejose sūnaus krūtinės vietose – gilios įkandimų žaizdos, o plaučiai prisipildę oro. Medikai iš plaučių išsiurbė orą, prijungė sūnų prie kvėpavimo aparatų ir tik tada plastikos chirurgai ėmė gelbėti Kareno galvą“, – pasakodama detales graudinosi pašnekovė.
Sūnus gulėjo nejudėdamas, įsipainiojęs grandinėje, o šuo stovėjo virš jo ir kramtė vaiko galvą.
Pasak Jekaterinos, šuo smarkiai sukandžiojo jos sūnaus nugarą, krūtinę. Taip pat sužalota viena berniuko veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau taip pat nėra dalies ausies. Gydytojams pavyko išgelbėti aštuonmečio akį – jis ja matys.
Berniukas nuolat užduoda tą patį klausimą
„Maniau, kad prarasiu vaiką, bet pirmąją parą po nelaimės gydytojai padarė stebuklus. Jis pats pradėjo kvėpuoti. Šiuo metu sūnus jau kalba, viską prisimena ir užduoda labai sudėtingus klausimus, į kuriuos kol kas aš nežinau, kaip jam atsakyti. Kai antradienį man jau leido užeiti pas Kareną į palatą, pirmas jo prašymas buvo, kad nufotografuočiau jį ir jam parodyčiau. To padaryti neišdrįsau. Jis klausė, ar turi ausytes ir netikėjo, kad šuo jų nesuvalgė, nes buvo daug kraujo. Klausė, kodėl nemato. Pažadėjau sūnui, kad viską sutvarkysime, kad jis matys, kai nuslūgs tinimas. Vaikas taip pat klausia, ar šuo – dar gyvas? Nors šuo dar yra, pamelavau jam, kad senelis į namus pakvietė veterinarą ir šuo užmigo, jam neskaudėjo. Tada jis dar kartą paklausė, ar šuo – tikrai negyvas. Karenas nuolat sugrįžta prie šio klausimo. Šiandien sūnui atliko procedūras, o jis pradėjo kliedėti kone dešimt kartų pasakydamas: „Blogas šuo, blogas šuo““, – trečiadienį atviravo moteris.
Šiuo metu, sakė ji, berniuko sveikatos būklė yra šiek tiek pagerėjusi – jis guli, tačiau yra sąmoningas, girdi, kalba. Tiesa, nevalgo, o tik geria. Nors sostinės medikai aštuonmečio sveikimo proceso prognozuoti esą nesiryžta, nes šuns įkandimai sunkiai gyja, plastikos chirurgai apžiūrėję berniuką esą užsiminė, kad žaizdos pamažu užsitraukia, nepuliuoja.
Dės visas pastangas
„Sūnui bus reikalinga psichologijos specialistų pagalba, kad jį paruoštų tam, ką jis pamatys veidrodyje. Jau sutarta su vienos privačios klinikos plastikos chirurgais, kad kai įkandimai sugis ir bus galima, jie pradės sukandžiotos veido dalies atstatymą. Taip pat jau pažadėjo išmatuoti ir pagaminti ausų protezus“, – netolimos ateities planais gerinant Kareno būklę dalijosi Jekaterina.
Moteris nedrąsiai tarstelėjo, jog berniuko fizinės ir psichologinės būsenos atstatymui prireiks daugybės lėšų. Todėl šiam tikslui yra paskirta Kareno vyresniojo brolio (iš pirmosios jo tėvo santuokos, – aut. past.) banko sąskaita, į kurią jau šiek tiek suaukojo tie, kurie neliko abejingi vaiko nelaimei.
Jekaterina užsiminė, jog kai tik bus galima vykdyti Kareno atstatymo procedūras, surinktos lėšos bus pervestos labdaros fondui, o iš jo – padengtos gydymui skirtos sąskaitos.
Atlieka tyrimą
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) atstovės Julijos Samorokovskajos žurnalistams pateiktais duomenimis, pranešimas apie nelaimę buvo gautas kovo 22 d. 13.48 val. Informuota, jog Švenčionių rajone, Pabradės seniūnijos teritorijoje esančiame Karkažiškių kaime, namo kieme, pririštas vokiečių aviganio mišrūnas apkandžiojo berniuką, gimusį 2011 metais.
Atvykus medikams vaikas buvo nuvežtas į Santaros klinikų vaikų ligoninę ir paguldytas į reanimacijos skyrių. Dėl įvykio atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo).
Norintys ir galintys prisidėti prie aštuonmečio sveikimo, gali tai padaryti:
Bankas: „Swedbank“
Sąskaitos nr.: LT467300010162056449
Paskirtis: Karen Šachparonian gydymui
Gavėjas: Benas Šachparonian
Paypal: paypal.me/Bkrenas
