Tik blogėjo

Fizinio aktyvumo stygių savo tyrimuose fiksuoja ir Lietuvos sporto universiteto mokslininkai. Vaikų fizinio pajėgumo rezultatai per pastaruosius 20 metų blogėjo visose kategorijose. Ypač prastą padėtį rodo ištvermės rodikliai, nusakantys širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą. Vadinasi, ateityje didės širdies-kraujagyslių ligų, nuo kurių mirštamumas ir šiuo metu yra didžiausias.

Vaikus miniu pirmiausia, tačiau tai tik vienas signalas, kad turime rimtų problemų. Ne ką geresnė situacija ir jaunimo, darbingų asmenų bei senjorų grupėse. Prieš kelerius metus tas pats Higienos institutas darė didelės imties (apklausta beveik 25 tūkst. asmenų) tyrimą, kuris parodė, kad suaugusiųjų, kurie užsiima energinga fizine veikla bent po 30 minučių penkias dienas per savaitę ar dažniau, tėra 40,5 proc. Kitaip tariant, vos du iš penkių tėvų ir senelių yra minimaliai fiziškai aktyvūs. Ir čia nekalbame apie rekomenduojamą aktyvumą – tik apie minimalų, būtiną sveikam gyvenimui.

Didmiesčiuose dar prasčiau

Situacija dar prastesnė didesniuose miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje, kur minimaliai fiziškai aktyvių suaugusiųjų tėra 29,4 proc., Kaune – 33,9 proc., o Klaipėdoje – 35,2 proc. Tai duomenys, kurie fiksuoti iki pandemijos. Akivaizdu, kad judėjimo ribojimai 2020–2021 m. šiuos rodiklius tik dar labiau pablogino ir kardiologų skelbiamas aliarmas apie užslėptas ir netrukus sprogsiančias problemas yra visiškai pagrįstas.

Nesveikas gyvenimo būdas ne tik trumpina vidutinę gyvenimo trukmę. Gerokai svarbiau, kad tai mažina bendrą pasitenkinimą gyvenimu.

Ar turime galimybių šios sofos sėslumo katastrofos išvengti?

Problema – ne tik Lietuvos. Todėl Pasaulio sveikatos organizacija dar 2017 m. yra pateikusi įvairių rekomendacijų, kaip didinti fizinį aktyvumą. Pirma priemonių grupė – tai sąmoningas apsisprendimas šeimose visiems kartu ieškoti sveiko gyvenimo pasirinkimų. Pavyzdžiui, visiems kartu nuspręsti ir pradėti reguliariai eiti į lauką, atrasti ir pamėgti jei ne aktyvų sportą, tai bent išvykas į gamtą, netradicines erdves, renginius. Bendras buvimas kartu turi tapti ir paskata keisti maitinimosi įpročius – atsisakant greito, nesveiko maisto, pereinant ir mokantis maistą gamintis patiems, naudoti ekologiškas medžiagas, didinti vaisių ir daržovių dalį.

Padeda programėlės

Sveikatos specialistai siūlo visiems kartu nusistatyti tam tikrus lengvai pamatuojamus, tačiau svarbius tikslus. Pavyzdžiui, fiksuoti, kiek kilometrų šeima kartu nuėjo per savaitę. Arba fiksuoti, kiek kartų per savaitę buvo valgomos daržovės, kiek kartų neatsilaikyta prieš pagundą ir užsisakytas greitas maistas.

Įdomu, kad tokiems savistabos pratimams jau dabar galima rasti daugybę sveiko gyvenimo programėlių išmaniuosiuose įrenginiuose. Jos pačios atkreips dėmesį ir primins daugybę dalykų – paklaus, kodėl šiandien dar nenuėjote rekomenduojamų žingsnių skaičiaus ar kiek kaloringą maistą valgėte pietums ar naktipiečiams.

Ir, žinoma, sėkmingai pasiekę suplanuotų tikslų, visi turite gauti dovanų – išmaniuosiuose įrenginiuose apdovanojimai virtualūs, tačiau gyvai šeimoje tikrai galite atrasti ir sutarti dėl labai apčiuopiamų prizų.

Lietuvoje kas ketvirtas vaikas jau turi antsvorio, dalis jų – jau laikomi net nutukusiais. Tai iššūkis kiekvienam piliečiui, kiekvienai šeimai, vietos bendruomenei. Nes daug ir nesveikai maitinantis keliama maisto pramonė, tačiau gerokai daugiau nukenčia patys piliečiai, šeimos, bendruomenės.

Nesveikas gyvenimo būdas ne tik trumpina vidutinę gyvenimo trukmę. Gerokai svarbiau, kad tai mažina bendrą pasitenkinimą gyvenimu. Pamirštame, kad, pakilus nuo sofos ir išėjus pro duris, mūsų laukia įdomus, įtraukiantis, džiaugsmą, o ne erzelį siūlantis pasaulis.

Tyrimo duomenimis, net 88 proc. Lietuvos gyventojų savo gyvenimo būdo sveiku nelaiko. Tačiau didelė dalis jų – net 66 proc. – tikina, kad apie tai galvoja ir bando gyventi sveikai bent iš dalies. Pagrindiniai nurodyti nesveiko gyvenimo atributai yra rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, nesirūpinimas mityba ir saiko stoka. Dalis apklaustųjų teisinasi, kad sveikai gyventi neleidžia gyvenimo ritmas ir sąlygos. O 7 proc. pripažįsta, kad nesveikas gyvenimo būdas yra sąmoningas pasirinkimas.

Paklausti apie gyvenimo būdo keitimą, lietuviai įvardija tris pagrindines priežastis, dėl kurių keistųsi: 78 proc. atsigręžtų į sveikatingumą įvykus insultui, 80 proc. – po miokardo infarkto, o 70 proc. pamatę vėžio diagnozę. Pusė respondentų tikino, kad iš karto arba greitai keistų gyvenimo būdą ir dėl padidėjusio cholesterolio, laikomo vienu pagrindinių insultą ir infarktą nulemiančių veiksnių.

Cholesterolio kiekio kontrolei pakanka atsisakyti tokių itin žalingų įpročių kaip rūkymas, reguliuoti mitybą.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų kardiologijos profesorė Olivija Gustienė patvirtina, kad lietuviams nelengva pakeisti gyvenimo būdą net ir dėl sveikatos:

„Kol pacientas yra ligoninėje po, pavyzdžiui, miokardo infarkto, motyvacija keisti gyvenimo būdą ir pasirūpinti savimi yra labai aukšta. Tai nulemia ligos, komplikacijų ir mirties baimė. Bet dalis pacientų pas mus vėliau sugrįžta – jie meta vartoti paskirtus vaistus, vėl pradeda rūkyti. 80 proc. atvejų sugrįžtančių pacientų problema yra ne ligos eiga, kurios mes, gydytojai, nesuvaldome, bet žmonių nepajėgumas pakeisti įpročius.“

Tai kelia itin didelį kardiologų susirūpinimą, nes Lietuvoje kasmet nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) miršta daugiau nei 20 tūkst. žmonių, o šių ligų aukomis vis dažniau tampa ne tik 60-mečiai, bet ir 40-mečiai. Mirtingumas nuo minėtų ligų mūsų šalyje 2–3 kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį. Tais atvejais, kai greitas ir tinkamas reagavimas į miokardo infarkto ar insulto simptomus leidžia išgelbėti gyvybę, asmuo vis tik retai gali gyventi kaip anksčiau. Skelbiamais duomenimis, tik 15 proc. po insulto grįžta į ankstesnį darbą, o 80 proc. sirgusiųjų įgyja vienokią ar kitokią negalią.

Apklausos metu net keturi iš 5 kalbintų asmenų tikino, kad žino ar bent yra girdėję apie tai, jog kraujyje padidėjęs „blogojo“ cholesterolio kiekis lemia padidėjusį mirtingumą nuo širdies ligų. Nepaisant to, tik trečdalis pripažino besilaikantys medikų rekomendacijos tikrintis cholesterolio kiekį kartą per metus.

Medikų teigimu, nuo 20 metų patartina tikrintis bent vieną kartą per penkerius metus, o pasiekusieji prevencinį širdies ir kraujagyslių ligų amžių (vyrai, vyresni nei 40 metų, ir moterys, vyresnės nei 50 metų) turėtų tirtis bent kartą per metus. Tai būtina, nes padidėjusios cholesterolio koncentracijos nejaučiama, o atsiradus simptomams dėl susiaurėjusių kraujagyslių aterosklerozinė arterijų liga jau būna pažengusi.

„Ypač svarbu, kad pacientai, turintys didelę riziką arba genetinį polinkį sirgti ankstyva ŠKL, kuo anksčiau pradėtų rūpintis savo sveikata, šalintų rizikos veiksnius ir ypač reguliuotų pagrindinį širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnį – blogąjį mažo tankio lipoproteinų cholesterolį. Pavyzdžiui, jei tarp paciento pirmos eilės giminaičių buvo sirgusių infarktu ar staiga mirusių moterų iki 65 metų amžiaus arba vyrų iki 55 metų amžiaus, reikia labai susirūpinti savo kraujagyslių būkle“, – dar vieną priežastį būtinai tikrintis cholesterolį nurodo O. Gustienė.

Jei tyrimų rodomas cholesterolio pokytis nedidelis ir asmuo nėra priskirtas ŠKL rizikos grupei, cholesterolio kiekio kontrolei pakanka atsisakyti tokių itin žalingų įpročių kaip rūkymas, reguliuoti mitybą ir pagal gydytojų rekomendacijas keisti gyvenimo būdą. Rodikliams stipriai pakitus yra skiriamas medikamentinis gydymas statinais, kuris taip pat derinamas su gyvenimo būdo keitimu, ypatingą dėmesį skiriant rūkymo atsisakymui bei pakankamam fiziniam aktyvumui.

Tyrimą gruodžio 6–14 dienomis atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija UAB „BERENT Research Baltic“.

– Paauglys anaiptol nebuvote sveikuolis – turėjote daug žalingų įpročių, buvote tapęs tėvų bei mokytojų galvos skausmu, kartą net padegėte savo mokyklą. Kodėl anuomet taip traukė klystkeliai? Tai buvo blogos kompanijos įtaka ar maišto forma?

– Dar ir dabar negalėčiau pasakyti, kodėl taip elgiausi. Greičiausiai tai buvo noras maištauti, išsiskirti iš minios. Ir dabar savo organizuojamose stovyklose sutinku panašių jaunuolių, kuriems, kaip ir man tada, nesinori būti tokiems kaip visi, nesinori klausytis patarimų, ką jiems reikėtų daryti. Tokie maištautojai tiki, kad patys geriausiai žino, kaip jiems gyventi. Šiandien man smagu sutikti juos stovyklose ir atrasti bendrą kalbą, dažnai tai pavyksta. Net ir žvelgiant į maištingiausią paauglį galima įžvelgti, kad ir jis gali būti geras. Tiesiog dažnai jiems sudėtinga rasti savo kelią, todėl ir nusukama klystkeliais. Labai svarbu jais tikėti, padėti atrasti įdomių veiklų.

– Teko skaityti, kad mokykloje buvo laukiama jūsų šešioliktojo gimtadienio, kad pagaliau būtų galima jus iš jos pašalinti. Kaip manote, galbūt neretai tėvai ir pedagogai tiesiog nesugeba prisibelsti prie jauno ir maištaujančio žmogaus, gal smerkimas ir nuoširdaus pokalbio trūkumas ir yra tai, kas trukdo pasikeisti?

– Nemokėjimas tinkamai bendrauti, manau, yra viena iš komplikuoto paauglių elgesio priežasčių. Vyresnieji dažnai bando su visais jaunuoliais bendrauti vienodai, o jie juk visi skirtingi, tad kažkuriems tas bendravimo pobūdis gali netikti. Tada reikia bandyti suprasti būtent jų atvejį, o kai to nėra, ištinka nesusikalbėjimo problemos.

– Jums teigiamus gyvensenos pokyčius atnešė karinėje stovykloje sutikti sveikos gyvensenos atstovai. Papasakokite, kaip ėmė keistis gyvenimas?

– Karinėje stovykloje atradau sveikuolių stovyklą, joje ir įvyko lūžis, o dabar ir pats esu šių stovyklų organizatorius. Patraukliausia buvo tai, kad niekas sveikos gyvensenos per prievartą nebruko ir nemokė, viskas buvo pateikiama per realius pavyzdžius, kurie sužavėjo. Veikla stovykloje vyksta sveikos gyvensenos principais, patys mokytojai gyvena jų laikydamiesi, o stovyklos programa įkvepia, įtraukia. Manau, kai vienoks ar kitoks mąstymas, elgesys yra brukamas per prievartą, dažnas iškart tai atmeta, blokuoja informaciją. O kai susipažįsti per realius pavyzdžius, žaidimus, patyrimus, tai visai kitaip tave paveikia.

– O ar nebuvo momentų, kai atkrisdavote? Gal pasitaikė, kad sprendimą nebevartoti alkoholio bei kitų svaigalų per vieną ar kitą vakarėlį kuriam laikui užmiršdavote?

– Grįžęs po jau antros stovyklos atsisakiau alkoholio ir mėsos, bet tada dar rūkiau cigaretes ir žolę. Vėliau supratau, kad pastaruosius įpročius pasilikau tam, jog palaikyčiau ryšį su buvusia draugų kompanija, nes kitaip išvis nebūtų buvę ko susitikti. Matyt, pasąmoningai dėl to kurį laiką tų įpročių neskubėjau atsikratyti, nes kompanijoje buvo sunkiai suvokiama, kad žmogus gali negerti – toks buvau vienintelis. Tačiau priėmęs sprendimą kažkurio įpročio atsisakyti, niekada nesusvyravau. Mane vis įkalbinėdavo, per vakarėlius ragindavo išgerti, sakydami, kad nieko baisaus nenutiks. Aš ir pats žinojau, kad nuo gurkšnio ar stiklinės nieko nenutiks, bet tiesiog nenorėjau, tad atsisakydavau dėl principo.

– Kaip manote, kodėl jums pavyko pasakyti tvirtą "ne", o štai daugeliui žmonių, nusprendusių atsikratyti žalingų įpročių, nepavyksta savųjų planų laikytis?

– Matyt, tai mano užsispyrimas. Kai mane įkalbinėja, man dar labiau nesinori to daryti. Man atrodo, jei jau pasakiau, kad nenoriu, tai būk geras, gerbk mano nuomonę ir nekišk savų norų. Dar įdomu, kad tie patys žmonės, vakarėlio pradžioje įkalbinėdavę išgerti, po keleto valandų prieidavo ir girdavo, koks aš šaunuolis, prisipažindavo, kad man netgi pavydi. Keistoka, ko čia galima pavydėti – kiekvienas gali turėti tą patį, ką ir aš, tiesiog reikia negerti.

Galbūt šalta klausytis ar žiūrėti, tačiau iš tiesų visai nešalta maudytis eketėje. Tai sunku nupasakoti, panašiai kaip ir jausmą, kai įsimyli – paprasčiau išbandyti pačiam.

– O kaip supratote, kad norite ir galite padėti kitiems?

– Tai prasidėjo, kai ėmiau savanoriauti stovyklose, jas rengti. Pastebėjau, kad su jaunimu greitai randu bendrą kalbą, manyje jie dažnai atranda autoritetą, gal pradeda sekti ir socialiniuose tinkluose, parašo, klausia patarimų. Supratau, kad galiu padėti. Jei būdamas autoritetas pakreipsiu jaunus žmones teisingai, jei parodysiu, kad remiuosi kitokiais gyvenimo principais, gal ir juos tai įkvėps keisti savo gyvenimą – kažko ieškoti, apskritai sužinoti, kad yra galimybė gyventi kitaip.

– Patarkite, nuo ko reikėtų pradėti jaunam žmogui, kuris pajunta, kad nori keisti gyvenimo būdą?

– Pirmas žingsnis būtų pakeisti aplinką. Jau greitai ateis šiltasis metų sezonas, vyks įvairių stovyklų, bus galima išvykti kad ir į kaimą pas artimuosius. Tuomet reikėtų nebijoti likti vienam su savimi, tiesiog įsiklausyti į save ir pajausti, ko iš tikrųjų nori. Ilgainiui ims atsirasti kitų draugų, bendraminčių. Man pačiam tai labai pravertė. Iš pradžių išvažiuodavau į stovyklas, jos būdavo tarsi naujas baltas lapas, kuriame gali gyvenimą kurti visai kitaip. Po šitokios savaitės grįžęs į senąjį gyvenimą jau turėdavau su kuo jį palyginti. Todėl manau, kad kita aplinka ir naujų dalykų ieškojimas yra labai svarbūs aspektai žmonėms, norintiems kažką savo gyvenime pakeisti.

– Neretai keisti gyvenimo būdą atgraso ir baimė, kad dings seni draugai, nebebus ką veikti laisvalaikiu. Kaip susidoroti su šia mintimi?

– Mėgstu žmonėms pasiūlyti iššūkį: metams atsisakyti alkoholio ir pažiūrėti, kas įvyks. Metai – labai daug. Po jų gali aiškiai pamatyti, kiek daug visko pasikeičia. Kartu pamatai, kiek iš tikrųjų yra draugų, su kuriais ir toliau kažką veiksi, kurie, net ir tau pakeitus laisvalaikio leidimo būdą, vis tiek kvies susitikti. Greičiausiai bus ir tokių, kurie ims šaipytis, ryšys su jais tiesiog nutrūks dėl skirtingų interesų.

– Kokios dažniausios priežastys, dėl kurių jauni žmonės vengia linksmintis ir į gyvenimą žiūrėti blaiviomis akimis?

– Dabartinėje visuomenėje, tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir filmuose, galima pamatyti, kad jei nori būti kietas (o to, aišku, nori  visi), tu turi gerti, svaigintis, tai parodoma kaip labai šaunus dalykas. Vien jau tai – labai blogas reiškinys. Kita priežastis, kad išgėręs nematai, kas vyksta čia ir dabar, tau gera, smagu, tai paprasčiausias būdas susirasti veiklos – pirma išgeri, o paskui jau viskas automatiškai įvyksta. Priežastys labai skirtingos. Pavyzdžiui, dabar daug laiko praleidžiu kaimuose, važinėdamas po mokyklas, matau daugybę jaunuolių, kurie savo aplinkoje nuolatos mato gėrimo pavyzdį ir supranta jį kaip elementarų laiko leidimo būdą.

– Greitai prasidės trisdešimties dienų iššūkis, kai drauge su kitais sveikuoliais kasdien maudysitės eketėje.

– Jis prasidės naktį iš sausio 18-osios į 19-ąją, jau yra keletas miestų, kurie prie šio iššūkio prisijungė. Paskui mes visi susitinkame Palangoje, iššūkį vainikuoja keli šimtai dalyvių, šokančių į jūrą. Prie šios iniciatyvos prisijungia vis daugiau žmonių, kurie ledines maudynes išbando pirmą kartą. Dažnai žmonės baiminasi pabandyti prisiklausę, kad tai – kažkas baisaus, pavojingo. O dar šiais metais, kovo 2-ąją, vyks 25 m plaukimas ekete Trakuose.

– Kaip jums kilo tokių maudynių mintis? Ką gero ji įnešė į jūsų gyvenimą? Prisipažinsiu, vien klausantis jūsų darosi šalta...

– (Juokiasi) Galbūt šalta klausytis ar žiūrėti, tačiau iš tiesų visai nešalta maudytis eketėje. Tai sunku nupasakoti, panašiai kaip ir jausmą, kai įsimyli – paprasčiau išbandyti pačiam. Taigi, įlindus į šaltą vandenį, visai nėra šalta, nes organizmas pats gamina šilumą. Vandenyje susitraukia visos kraujagyslės, o iš jo išlipus labai stipriai pagreitėja kraujotaka, tad būna šilta. Daug kas sako, kad ilgai plaukioti šaltame vandenyje nesveika ir mes pritariame. Tereikia trumpam sukelti organizmui šoką, išlipus ilgai nepozuoti nuotraukoms, šiltai apsirengti. Viską darant protingai, tai tikrai į sveikatą. Man pačiam noras maudytis šaltame vandenyje atsirado natūraliai, atėjus į Sveikuolių sąjungą. Čia daugybė žmonių, kurie praktikuoja tai ilgus metus, grūdinimasis – sveikos gyvensenos dalis.

– Žiema daugeliui asocijuojasi su tingiu buvimu namuose ir poodinio riebalų sluoksnio kaupimu. Kaip nepasiduoti norui tiesiog padrybsoti ant sofos su nesveikų užkandžių lėkšte be tokių ekstremalių metodų kaip lindimas į eketę?

– Nepavadinčiau tų maudynių eketėje ekstremaliu dalyku, jei baisu – iškart įlendi į eketę, o paskui jau ir nebebaisu. Be to, tai padeda ir pagreitinti kraujotaką, tada šaltame ore nebešąla nei galūnės, nei nosis. Tuomet ir į žiemą kitaip imi žiūrėti, norisi išnaudoti šį sezoną ir jo teikiamus malonumus, tokius kaip slidės, pačiūžos ar tiesiog pasivaikščiojimai ant užšalusio ežero. Apskritai, manau, labai smagu, kad turime žiemą, kiti juk jos neturi.

– Kaip gimė projekto "Varom!", organizuojančio renginius be svaigalų, idėja? Atskleiskite plačiau, ką juose veikiate, kaip tokie vakarėliai atrodo?

– Viskas prasidėjo tada, kai, pasikeitus gyvenimo būdui, atsirado ir naujas draugų būrys, su jais kavinėse ar vakarėliuose laiką leisdavome nesisvaigindami. Gimė idėja surengti blaivų festivalį, kuris dabar jau vyksta septintus metus. Festivalis išsiskiria veiklų gausa, tad dalyvaujant jose nėra kada ir pagalvoti, kad kažko trūksta ir norėtųsi išgerti. Yra septynios erdvės, jose vyksta įvairiausių užsiėmimų. Pavyzdžiui, meno erdvėje galima pasidaryti įdomų rankdarbį, sporto erdvėje nuolatos vyksta įvairiausių varžybų, yra šokių, kovos menų, vaikų erdvė, taip pat paskaitoms skirta dalis, kurioje vyksta įkvepiančios, saviugdą skatinančios paskaitos, jose nuolatos sužinai kažką naujo ir naudingo, o taip pat harmonijos erdvė, kur vyksta jogos užsiėmimai, įvairios mankštos.

– Esate minėjęs, kad sąvoka "sveikuolis" apipinta įvairiausiais mitais. Papasakokite, kokia jūsų įprasta diena?

– Iš tiesų, mano dienos labai skirtingos, sunku nupasakoti įprastą. Tačiau nuo daugelio kitų jos skiriasi galbūt mityba, taip pat pastangomis kuo daugiau judėti. Čia praverčia ir iš pažiūros maži dalykai, pavyzdžiui, jeigu yra galimybė lipti laiptais, nesirenku lifto. Taip pat sveika gyvensena skiriasi ir pozityvesniu mąstymu – stengiuosi ne tik nedaryti, bet ir nelinkėti niekam blogo.

– Gal turite ir daugiau nuostatų, padedančių išsaugoti ne tik kūno, bet ir sielos gerovę?

– Tai iš esmės elementarios taisyklės: nedaryti kitam blogo ar to, ko nenorėtum, kad kitas darytų tau. Gaila, tačiau šiuos dalykus dažnai pamirštame. Tikint gyvenimiškais dėsniais, blogi darbai grįžta dvigubai, todėl stengiuosi, jei jau kažkur ateinu, po savęs palikti geriau, negu buvo, nesvarbu, ar tai stovyklavietė, ar prekybos centro tualetas. Manau, jei daugiau žmonių tuo vadovautųsi, gyventi smagiau būtų visiems. Taip pat man svarbus sąžiningumas – tiek prieš kitus, tiek ir save patį.

– Esate susižadėjęs su gražuole arfininke Aiste Baniulyte. Didelę dalį draugystės jūsų santykiai buvo per atstumą, kol Aistė mokėsi Paryžiuje. Kiek žinau, stengdavotės kuo dažniau susitikti, esate mylimosios aplankyti numynęs net dviračiu. Atskleiskite paslaptį, kaip pavyko išlaikyti puikius santykius net ir daug laiko gyvenant atskirai?

– Besąlygiškai vienas kitu pasitikime, stengiamės būti sąžiningi tiek vienas su kitu, tiek ir kiekvienas sau. Tad laiką atskirai tuo remdamiesi bei vienas kito laukdami ir pragyvenome. Aišku, stengdavomės kuo dažniau susitikti. Tačiau apie santykius kalbėti turbūt reiktų po keliasdešimties metų, tuomet būtų daugiau ką papasakoti. Juk būna, žmonės skaito paskaitas apie santykius, o paskui, žiūrėk, ima ir išsiskiria. Santykiai – įdomus dalykas.

Higienos instituto duomenimis, 2015-aisiais 45-erių metų ir vyresnių asmenų dažniausia mirtingumo priežastis buvo kraujotakos sistemos ligos. Antroje vietoje – piktybiniai navikai. Tuo tarpu asmenų iki 44-erių metų dažniausia mirtingumo priežastis – tik išorinės priežastys.

Akivaizdu, kad artėjanti 44-erių metų riba gali sukelti nemenką psichologinį smūgį. Ar įmanoma šį momentą atidėti? Genetikų teigimu, taip, nes iš tiesų viską lemia žmogaus biologinis amžius.

„Nors ir nežymiai svyruodama, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė vis ilgėja. Žvelgiant į istoriją, vienas ryškiausių šuolių gyvenimo trukmės pailgėjime buvo mokslininko Aleksandro Flemingo penicilino atradimas. Nuo to laiko pradėti vartoti antibiotikai, o plaučių uždegimas iškrito iš mirtinų ligų sąrašo. Kita vertus, prasmę turi ir tai, kad visame pasaulyje atsiranda sveiką gyvenimo būdą propaguojančių judėjimų, kas savo ruožtu apsaugo žmogaus ląsteles, visą organizmą ir tuo pačiu stabdo senėjimą“, – sako „InMedica Alfa“ gydytojas genetikas doc. dr. Danielius Serapinas.

Biologinio amžiaus reikšmė

Tai, kad trisdešimtmetė žmona gali būti kur kas silpnesnės sveikatos, pavargusi ir labiau išsekusi nei jos penkiasdešimtmetis vyras, anot gydytojo, visai nestebina, mat biologinis amžius nuo kalendorinio gali skirtis net, pavyzdžiui, 15 metų. 

„Žmogaus senėjimą lemia genų ir aplinkos veiksnių sąveika. Kiekvienos chromosomos gale yra telomerai, kurie apsaugo chromosomą bei DNR grandinę nuo suirimo ir yra tiesiogiai susiję su senėjimu. Taigi jei žmogus rūko, patiria daug streso ir neskiria dėmesio mitybai, jo telomerų testas gali parodyti, kad jis dešimčia metų per anksti pasenęs“, – sako doc. dr. D. Serapinas.

Telomerų ilgis palaipsniui trumpėja kiekvieną kartą pasidalijus ląstelėms, kol galiausiai pasiekia kritiškai trumpą ilgį. Dėl šios priežasties DNR tampa pažeidžiama, o ląstelės nustoja dalytis,  pradeda senti, o tuo pačiu sendinamas visas kūnas. 30–50 metų žmogaus telomerų ilgis svyruoja nuo 6 iki 14 tūkst. genetinių vienetų – nukleotidų.

Kuo ilgesni telomerai, tuo žmogus atrodo jauniau. Jei telomerai trumpesni – tai gali būti susiję su intensyvesniu senėjimu ir vidaus organų susidėvėjimu, taip pat tokiu atveju gali padidėti tokių ligų, kaip vėžys, širdies ir kraujagyslių ligos, neurodegeneracinės ligos, diabetas ar nevaisingumas, rizika.

Anot gydytojo genetiko, nerimaujant dėl biologinio ir kalendorinio amžiaus neatitikimų, nežinomybę galima nesudėtingai išsklaidyti – jau sukurtas testas, galintis ištirti kiekvieno žmogaus telomerų ilgį. Ką su ta informacija daryti – kiekvieno asmeninis sprendimas, tačiau padarius tinkamas išvadas, biologinį amžių galima ir šiek tiek „koreguoti“.

Kaip „prailginti“ gyvenimą?

Doc. dr. D. Serapino teigimu, pirmiausia, ką reikėtų padaryti – atlikti telomerų ilgio matavimo tyrimus. Tokį testą galima atlikti ir Lietuvoje.

Išsitirti telomerų ilgį ryžtasi drąsūs žmonės, nes reikia būti pasiruošus pažvelgti į savo „vidų“, o esant reikalui – daug ką keisti gyvenime, pasiryžti gyventi sveikiau. Sužinojęs, kad jo telomerų ilgis optimalus, žmogus gali padaryti išvadas, kad jo gyvenimo būdas yra optimalus ir jis gyvena pakankamai sveikai. Jei telomerų dydis mažesnis, nei turėtų būti pagal kalendorinį amžių, žmogus turėtų rimtai susimąstyti ir koreguoti visą savo dienos režimą, mitybą ir emocinę būseną.

Atlikus testą ir gavus rezultatus, sudaromas personalizuotas gyvenimo būdo korekcijos planas, kuris būtų palankus telomerams. Taigi telomerų testo rezultatai gali būti ieškotas postūmis, paskatinantis gyventi sveikiau.

Ką pirmiausia, anot gydytojo genetiko, reikėtų keisti?

* Išoriniai veiksniai. Moksliniai tyrimai įrodė, kad žmogaus ląstelėse yra fermentas telomerazė, kuris gali prailginti ir iš dalies atstatyti telomerų ilgį. Šiam fermentui įtaką daro ir išoriniai veiksniai: vaistai, mityba, rūkymas, virusai, aplinkos užterštumas ir kiti faktoriai. Kone stipriausią teigiamą poveikį daro fizinis aktyvumas, mankšta, ypač Tibeto pratimų rinkinys.

* Psichologiniai veiksniai. Įdomūs profesorės Elizabet Blackburn, gavusios Nobelio premiją už ilgaamžiškumo genetikos išaiškinimą, tyrimai. Ji nustatė, kad psichologiniai veiksniai gali pagreitinti ir sulėtinti telomerų trumpėjimo procesą – chroniškas stresas, pyktis pagreitina, o gera nuotaika, geranoriškumas, meilė lėtina telomerų trumpėjimą.

Tikrąjį senėjimo procesą nurodantys telomerai neturėtų gąsdinti – tai tik dar viena galimybė sužinoti savo sveikatos būklę ir laiku imtis reikiamų veiksmų.

Holivudo aktorius 40 -metis Jude‘as Law kitą savaitę gerbėjams pristatys naują filmą, dėl vaidmens kuriame jam ne vieną mėnesį teko tyčia kenkti savo sveikatai, kad priaugtų svorio. Žinomas vyras pripažįsta, baigiantis filmavimui alkoholis ir nesveikas maistas jam buvo įgrisę iki gyvo kaulo.

Priverstas kenkti sveikatai

Naujosios juostos filmavimas garsiam Holivudo aktoriui Jude‘ui Law buvo nemenkas iššūkis – trys mėnesiai nesveiko maisto, milžiniškos ledų porcijos, alkoholis. Visa tai tam, kad taptų panašus į herojų kriminalinėje komedijoje „Domas Hemingvėjus“.

„Mano personažas labai daug geria, valgo nesveiką maistą ir surūko po 40 cigarečių per dieną. Taigi tris mėnesius mano meniu buvo tos: viskis, cigaretės, mėsainiai, ledai ir vėl ledai. Baigiantis filmavimui jaučiausi labai nekaip“, - prisipažino aktorius.

Savaitės pradžioje Londone įvykusioje filmo premjeroje duodamas interviu „Sunday People“ J.Law sakė: „Filmo kūrėjams reikėjo, kad herojus turėtų antsvorio. Jie susiaurino visus mano kostiumus, kad atrodyčiau kaip dantų pasta, išlendanti iš tūbelės. Nesisvėriau, bet atrodo, kad išties priaugau svorio. Baigiantis filmavimui cigaretės ir alkoholis man tikrai jau buvo įgrisę.“

Kaip prisipažino aktorius, jis pavargo ne tik nuo herojaus žalingų įpročių, bet ir apskritai nuo kino. „Aš mėgstu filmuotis, bet tai sunkus darbas, kuris kartais gali būti labai nuobodus“, - tikino J.Law.

Aktyvus gyvenimas

Atgauti įprastą formą aktoriui ko gero nebus sunku. Įprastai jis daug sportuoja, sveikai maitinasi, leidžia laiką su šeima ir neturi kada tinginiauti. „Kasdienis gyvenimas sukasi apie vaikus, daug laiko praleidžiu su šeima. Labai mėgstu gaminti, susitinku su draugaus, klausau muzikos, vaikštau į koncertus, į mylimo futbolo klubo rungtynes, į kiną, pagaliau! Myliu gamtą, man patinka ištrūkti kuo toliau nuo miesto, kur nors, kur ramu ir tylu. Jeigu prieš dvidešimt metų kas nors man būtų pasakęs, jog mano gyvenimas primins ramų užutėkį, būčiau labai nustebęs, greičiausiai net nepatikėjęs. Tuo tarpu dabar tiesiog pripratau ir jaučiuosi gerai“, - vienam žurnalui sakė J.Law.

Žvaigždė pripažįsta, jog atsisakyti visų gyvenimo malonumų – ne jam, tačiau tai nereiškia, jog žmogus neprivalo rūpintis sveikata ir gera forma. „Atsisakyti visų gyvenimo malonumų – ne man, bet kai esu geros formos, pats sau patinku. Reikia rasti aukso viduriuką, dažnai bėgioju, užsiiminėju boksu. Man sveikas gyvenimo būdas – reguliarios treniruotės, gilus miegas ir pozityvus mąstymas. Tiesa, kartais tiesiog būtina nieko neveikti, pabūti pačiam su savimi. Didžiąją dalį laiko praleidžiu bendraudamas, mano gyvenime įvykiai keičia vieni kitus. Atlieku tėvo vaidmenį, visada jaudinuosi dėl vaikų, noriu, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Myliu savo darbą, tačiau kartais taip norisi paspausti pauzės mygtuką ir daugiau nieko nedaryti. Tokiomis akimirkomis atsipalaiduoju, nugrimztu į tylą ir užsnūstu. Ko gero svarbiausia gyvenime yra galvoti apie gerus dalykus“, - sako Jude‘as.

Vaistų priešininkas

J. Law ne tik stengiasi gyventi sveikai, bet ir vengia vartoti vaistus, ypač griežtai jis atsisako skausmą malšinančių tablečių. Vaistai nuo pat vaikystės aktoriui buvo tabu. Jo motina vengdavo duodi vaikams nuskausminamųjų, tabletės buvo leidžiamos tik tada, kai jos tikrai būtinos. „Užaugau šeimoje, kurioje niekas nevartojo vaistų nuo galvos skausmo. Mano mama nebuvo pamišusi vaistų priešininkė, tiesiog turėjo tvirtus principus. Ji tikėjo, jog cheminių preparatų reikėtų griebtis tik tada, kai tai neišvengiama. Beje, įtariai mano mama žiūrėjo ne tik į vaistus. Kai buvau vaikas, negalėjau žiūrėti televizoriaus, valgyti tam tikrų produktų“, - prisimena Jude‘as.

Nors ir pats aktorius dabar nėra linkęs vartoti medikamentų, jis nėra medicinos priešininkas, anaiptol – Jude‘as prisideda prie vėžio prevencijos, kalba apie profilaktikos svarbą.

Šių metų pradžioje filmuodamasis juostoje „Šalutinis poveikis“ Jude‘as suvaidino psichiatrą ir galėjo geriau susipažinti su psichiatrijoje taikomais gydymo metodais. Žvaigždė lankėsi grupiniuose psichoterapijos seansuose, stebėjo pacientus, medikus. „Svarbiausias dalykas, kurį sužinojau apie psichiatrus, yra tai, jog jie privalo tikėti savo darbu, medicinos galimybėmis. Visas gydymo procesas it mįslė, ieškojimai. Gali praeiti nemažai laiko, kol pacientui bus rastas tinkamas gydymas, paskirtas geriausias vaistas“, - neseniai pasakojo Jude‘as.

Aktorius taip pat pastebėjo, jog kreiptis į specialistus dėl psichikos sutrikimų kai kuriose šalyse žmonės vis dar nedrįsta: „Jungtinėje Karalystėje gyventojai skeptiškai žiūri į antidepresantus. Jei anglas apsilanko pas psichologą ar psichoterapeutą, reiškia jis turi rimtų problemų. Tuo tarpu Amerikoje į tai žiūrima daug liberaliau. Čia žmonės nuėję pas specialistus, ieško atsakymų, bando suprasti save.“

Karjerą J. Law pradėjo būdamas 12 metų – jis debiutavo muzikinio teatro scenoje. Jo darbų sąraše – daugiau nei 50 filmų, be šio aktoriaus nevyksta nei vienas garsesnis kino festivalis.