Praėjusią savaitę mūsų kino teatruose pasirodė itin reikšmingos premjeros. Tai – naujausia 007 sagos dalis – "Spectre" su charizmatiškuoju Danieliu Craigu, kuris jau ketvirtą ir, pasak jo paties, paskutinį kartą įkūnija žymiausią pasaulio agentą. Ir naujoji, itin šlykščių siaubo filmų režisieriaus Elio Rotho juosta – "Green Inferno", kurią kino platintojai išvertė į "Kanibalus", nors tikslesnis vertimas būtų "Žaliasis pragaras".
Naujoji 007 dalis yra gera ir smagi, bet nusileidžia priešpaskutiniam "bondiados" filmui "Skyfall". Pastarosios juostos, pasirodžiusios prieš trejus metus, daina kur kas geresnė, siužeto linija stipresnė ir pagrindinių veikėjų santykiai aštresni.
Agento 007, jo bosės M (akt. Judi Dench) bei pagrindinio blogiuko Silvos (akt. Javieras Bardemas) tarpusavio ryšiai tokie keisti, tarsi nužengę iš W.Shakespeare'o pjesių. Maža to – Silva buvo toks charizmatiškas, jog momentais netgi užgoždavo žymųjį agentą. Tai sietina su tuo, jog pirmą kartą prie "bondiados" vairo sėdo Samas Mendesas – rimtų, galima sakyti, netgi snobiškų filmų režisierius, apie kurio penkiais "Oskarais" apdovanotą juostą "Amerikietiškos grožybės" ("American Beauty", 1999) girdėjo ne vienas.
Naujojo "Spectre" daina visai neįsimenanti, veikėjų tarpusavio santykius bandoma pavaizduoti įtemptus, bet tokio stipraus efekto, kaip ankstesniame filme, pasiekti nepavyksta, o pagrindinis blogiukas jau matytas senesniuose 007 filmuose. Vis dėlto "Spectre" pasižymi dinamika, veiksmu ir nuotykių kiekybe, kurių nebuvo "Skyfall", tad naują juostą išvysti tikrai verta, mat tai – tiesiog kokybiška pramoga.
Tuo pat metu "Spectre" tęsia savo pirmtako moralą. "Skyfall" pagrindinė mintis – vadinamasis progresas (kurį taip įvaldę skandinavai: IT technologijos bei politinis korektiškumas) nėra pajėgus išgelbėti pasaulio. Tą padaryti gali tik senas geras Jamesas Bondas, kuris iš skandinavų neima pavyzdžio, o, kai reikia, vožia kumščiu, ištaško smegenis arba susprogdina pusę kvartalo ir mesteli sarkastišką pastabą.
Pavyzdžio iš skandinavų ėmimas, kurį įkūnija tam tikri prisitaikėliai bei tipiški klerkai, tik trukdo, o visi jauni hipsteriai, geriantys kavą iš kartono puodelių, kuriantys naujus "startuolius" ir besigiriantys, jog "vienu mygtuko paspaudimu, gali padaryti daugiau žalos nei Jamesas Bondas pistoletu", yra pasmerkti per amžius būti sanšais pansomis – ginklanešiais ir naujausių žaisliukų kūrėjais, tūnančiais laboratorijose.
"Spectre" šiuo atžvilgiu žengė dar toliau – progresas ne tik trukdo, bet ir kartais tampa blogio priemone. Pagrindinis blogiukų tikslas naujame filme, pasinaudojus biurokratiniais triukais, sunaikinti Agento 007 galias, kelių skirtingų šalių slaptųjų tarnybų duomenis suversti į vieną košę ir įdiegti totalaus sekimo IT sistemą. Pagrindinis blogio vykdytojas biurokratas C (akt. Andrew Scottas) giriasi, jog visa tai – ateitis, kuri prives prie didesnio gėrio, nors už visų šių projektų slypi organizacija "Spectre".
Tikriausiai daug kam atrodo, jog visa tai – ironiška aliuzija į Edwardo Snowdeno skandalą, kuris "atskleidė" masinį žmonių sekimą JAV, tačiau filmo pagrindinė mintis gilesnė. Moderniosios technologijos skverbiasi į mūsų gyvenimą, o už to gali slypėti nežinia kas. Galutinis finalas bus tai, ką įvardijo slaptosios tarnybos bosas M (akt. Ralphas Fiennesas): "Didžiausias George‘o Orwello košmaras".
Maža to, visur pilna asmenų, kurie dėl elementaraus kvailumo arba kitokių motyvų yra pasiryžę įdiegti "naujoves", net nesvarstydami, prie ko jos gali privesti. Mūsų šalyje tokių žmonių pagrindinis argumentas: "Turime taip padaryti, jeigu norime pasivyti estus."
Kodėl reikia pasivyti estus ir plagijuoti kiekvieną jų žingsnį, neaišku, bet estai ima pavyzdį iš skandinavų, tad ir mes turime taip daryti. Dievas mato, nėra tokio pavyzdžio, kurio nebūtų galima paimti iš skandinavų, bet, kita vertus, kur tie pavyzdžiai nuveda?
Prisiminkime Anderso Behringo Breiviko istoriją. Ji negalėjo įvykti niekur kitur, tik Skandinavijoje. Galima reziumuoti, kad naujajame filme "Spectre" Jamesas Bondas įveikia ne tiek savo seną priešą Oberhauserį (akt. Christophas Waltzas), o patį didžiausią šiuolaikinį blogį – politinį korektiškumą. Tą jis padaro ne tik įrodydamas, jog postmodernios priemonės neveikia, bet ir suviliodamas feministiškus lozungus svaidančią Madeleine Swan (akt. Lea Seydoux).
Tiesa, pastarasis žygdarbis ne pirmas 007 filmų serijoje, nes dar Seanui Connery viename senesnių filmų teko suvedžioti moterų smogikių vadę, kuri, sprendžiant iš tiesmukų užuominų, buvo "politiškai pačios korektiškiausios seksualinės orientacijos".
Vis dėlto yra viena sritis, kurioje mes galėtume netgi pralenkti skandinavus. Kita kartu su "Spectre" pasirodžiusi juosta – "Kanibalai". Šis koktus filmas, kuriame Amazonės gilumoje gyvenanti gentis bando suvalgyti būrį už atogrąžų miškų išsaugojimą kovojančių jaunuolių, kelia du retorinius klausimus. Visų pirma: "Ar galima "Green Peace" aktyvistais mintančius kanibalus laikyti vegetarais arba net veganais?" O antra: "Ar kanibalizmas gali būti "kitoniškas" gyvenimo būdas?"
Atsakymas į pirmąjį klausimą liks paslaptimi, o minint antrąjį – atsakymas, žinoma, teigiamas. Ir čia galėtume aplenkti skandinavus įteisindami kanibalizmą. Tiesą pasakius, tai būtų nesudėtinga, nes daugelyje Vakarų šalių kanibalizmas nėra uždraustas, tokie kraugeriai dažniausiai teisiami už nužudymus bei palaikų išniekinimą, o ne už mitimą gentainiais.
Viskas, ką mums reikėtų padaryti, tai teisiškai įforminti, kad pakanka aukos sutikimo, jog ji neprieštarauja būti suvalgyta, ir padoriam piliečiui nereikėtų už savo gurmaniškus hobius sėsti į kalėjimą. Beje, filme "Kanibalai" vaidina tikra atogrąžų miškų gentis. Kai Elis Rothas tarėsi su jais dėl vaidmens, suprasdamas, kad šie žmonės nesuvokia, kas yra kinas ir apie ką čia apskritai kalbama, jiems suorganizavo seno siaubo filmo "Cannibal Holocaust" (1980) seansą.
Indėnai pirmą kartą žiūrėdami šią juostą nuoširdžiai juokėsi. Jų negąsdino ekrane rodomos šlykštynės. Tai išties verčia susimąstyti, gal nutolusios nuo civilizacijos gentys kartais išsaugo daugiau sveiko proto, nei turime dažnas mūsų.
