Gyvybes išgelbėjusi dėžė

J.Kagan giminėje – daug garsių ir Lietuvai svarbių žmonių. Jos senelis, mamos Margaritos Štromaitės tėtis, buvo Jurgis Štromas – tarpukariu veikusio kino teatro „Pasaka“ savininkas. Menininkės dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė. Tėčio Juozapo Kagano tėvai Benjaminas ir Mira Kaune turėjo sėkmingą verslą. Deja, prasidėjus karui, dalis J.Kagan giminaičių žuvo Holokausto liepsnose. Menininkės tėvai, padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, išsigelbėjo geležies liejykloje įsirengę nedidelę slėptuvę. Medinėje dėžėje jie pragyveno daugmaž devynis mėnesius. Būtent ši dėžė ir tapo visos parodos leitmotyvu.

„Vaikystėje tėvai man daug pasakojo apie juos išgelbėjusią dėžę. Įsivaizdavau ją visai mažutę. Įstojusi studijuoti piešimo, nusprendžiau ją nupiešti. Norėdama dėžę pavaizduoti kuo tiksliau, konsultavausi su mama. Vėliau, peržiūrėjusi tėvo archyvus, radau dar kitokį dėžės aprašymą. Tad šiandien parodoje galima išvysti net tris gyvybes išgelbėjusios dėžės versijas, – atskleidė ji. – Visą vaikystę mane lydėjo tėvų pasakojimai apie tarpukarį ir karo metus Lietuvoje. Anuomet atrodė, kad jie gal jau net per daug šneka apie Holokaustą. Tačiau šiandien suprantu, kad esu labai laiminga, turėjusi galimybę apie viską išgirsti iš pirmų lūpų. Kiek teko bendrauti su kitais Holokaustą išgyvenusiųjų vaikais, vaikystėje juos labiausiai slėgė tėvų tyla.“

Išskirtinėje parodoje lankytojų lauks interaktyvūs objektai, vaizdo ir garso instaliacijos, atskleidžiančios ne tik J.Kagan šeimos, bet ir visos Lietuvos istoriją. Ši unikali patirtis – ketvirtojo „Istorijų festivalio“, organizuojamo pagal programą „Kaunas 2022“, dalis.

Parodos prodiuserės Justinos Petrulionytės-Sabonienės teigimu, į Kauną siekiama sugrąžinti įvairių tautybių kauniečių istorijas ir prisiminti visus istorijos puslapius, kad ir kokie jie būtų: šviesūs ar tamsūs. „Pasakodama savo tėvų išgyvenimo Kauno gete istoriją, J.Kagan sykiu papasakoja daug daugiau. Parodoje galime išvysti dalį visos Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais, kurią labai ilgai laikėme paraštėse, – sako ji. – Paroda išskirtinė savo interaktyvumu ir asmeniniu lygmeniu. Ji geriausiai patiriama ne grupelėmis, o vienumoje keliaujant menininkės pasiūlyta trajektorija. Paroda be galo svarbi ir šiandieniame kontekste, kai netoliese vyksta, deja, ne hipotetinis, o tikras karas.“

Kelionė atminties labirintais

2016-aisiais pirmoji J.Kagan parodos versija buvo eksponuota Didžiojoje Britanijoje. Pasak menininkės, ji šiek tiek skyrėsi nuo kaunietiškos. Pavyzdžiui, britiškoje versijoje kūrėja neskyrė dėmesio „Lietūkio“ garažo teritorijoje įvykusioms žudynėms, per kurias žuvo jos senelis J.Štromas. Didžiojoje Britanijoje šis įvykis nežinomas, tad su juo susijusi instaliacija nesukeltų tiek emocijų ir apmąstymų, kiek Kaune.

Interaktyvu: daugumą parodos eksponatų galima liesti, imti į rankas, atidaryti ir kitaip į juos reaguoti. / Organizatorių nuotr.

J.Kagan pasakoja, kad galutinį parodos vaizdą padiktavo ir erdvė, kurioje ji eksponuojama. Didžiojoje Britanijoje paroda vyko sename teatre. Kaune tinkamos vietos paieška užtruko ne vienus metus, nes vis iškildavo iššūkių. Galiausiai buvo pasirinkti du vienas šalia kito esantys pastatai Gimnazijos gatvėje, šalia Istorinės Prezidentūros. Ši vieta gana simboliška, nes netoliese kitados gyveno J.Kagan senelis, o mama kitoje gatvės pusėje lankė mokyklą. Kūrybinė komanda atskleidė, kad pastatus reikėjo atidžiai pritaikyti parodos konceptui. Pavyzdžiui, ant pastolių buvo įrengti specialūs koridoriai, kurie lankytojus veda iš vieno pastato į kitą.

Apsilankęs parodoje, lankytojas pirmiausia patenka į improvizuotą kambarį – tarsi laukiamąjį. Parodos rengėjai siekė sudaryti įspūdį, kad taip iki karo galėjo atrodyti kurios nors kauniečių šeimos namai. Šioje ir greta esančioje salėje geriau susipažįstama ir su pagrindiniais parodos veikėjais – J.Kagan šeima, ir platesniu parodos kontekstu. Iš portretų rėmų į lankytoją žvelgia menininkės seneliai: Eugenija ir Jurgis Štromai, Benjaminas ir Mira Kaganai, taip pat kūrėjos tėvai ir juos išgelbėjęs lietuvis V.Rinkevičius.

„Jenny senelis iš tėčio pusės – Benjaminas dar prieš karą išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Močiutė Mira buvo užsispyrusi ir nenorėjo niekur važiuoti, todėl pasiliko Lietuvoje. Menininkės tėtis Juozapas studijavo Anglijoje, bet vasarai grįžo į gimtinę aplankyti giminių. Prasidėjus karui, jis nebegalėjo išvykti ir pakliuvo į Kauno getą, kuriame susipažino su savo būsima žmona – Jenny mama Margarita Štromaite. Gete jie ir susituokė, – atskleidė J. Petrulionytė-Sabonienė. – Čia pat lankytojas gali prisėsti ant fotelio ir pasiklausyti pačios menininkės balso įrašo, kuriame ji pristato savo šeimos narius.“

Parodoje yra daug interaktyvių eksponatų, kuriuos galima drąsiai liesti, imti į rankas, atidaryti ir kitaip į juos reaguoti. Eksponatai pasakoja karo laikų istoriją, tačiau ji nėra sudėliota chronologiškai. Pasak J.Petrulionytės-Sabonienės, tai yra labiau emocinė ir atminties kelionė, vedanti J.Kagan prisiminimais apie girdėtus tėvų pasakojimus. Keliaujant gilyn į parodos erdvę, lankytoją pasitinka abejingų nepaliekanti instaliacija – ryški iškaba „Pasaka“ ir po ja esančioje duobėje besiranganti vandens žarna. Tai – aliuzija į J.Kagan seneliui J.Štromui priklausiusį kino teatrą ir „Lietūkio“ garažo žudynes, kuriose jis buvo nužudytas. Vandens žarnos anuomet buvo naudotos pasmerktiesiems kankinti.

Buvo sutarta, kad M.Štromaitė iš dėžės išeis ant kalno pamačiusi berniuką su ožka. Šis ženklas reiškė, kad palikti slėptuvę jau yra saugu.

„Ši instaliacija į vieną sujungia du labai skirtingus dalykus. Kai menininkė sužinojo, ką lietuviškai reiškia žodis „pasaka“, ji buvo šokiruota tokio keisto ir žiauraus ryšio tarp savo senelio, turėjusio kino teatrą tokiu pavadinimu, ir jo žūties istorijos. Nors „Lietūkio“ garažo teritorijoje vykusios žudynės nebuvo masinės, jos tapo vienomis žiauriausių Lietuvos istorijoje nacių okupacijos metais“, – atkreipė dėmesį parodos prodiuserė.

Jautrios istorijos

Toliau lankytojus pasitinka vaizdo instaliacija, kurioje matomos prie sienos priremtos moters rankos. Tai – istorija apie J.Kagan mamos Margaritos patirtį, į namus įsiveržus baltaraiščiams.

„Mama su močiute buvo išvytos į kiemą ir priverstos stovėti atremtomis rankomis į sieną. Mama vėliau pasakojo tomis akimirkomis nebijojusi mirties. Tačiau ji tikėjosi, kad kareiviai jas abi nušaus vienu metu ir nereikės matyti, kaip miršta jos motina. Laimei, abi liko gyvos, kareiviai tik apvogė namus. Vaizdo instaliacijoje matome mano rankas, tačiau ant riešo esantis laikrodis yra autentiškas, priklausęs močiutei“, – pasakoja J.Kagan. Čia pat stovi ir šautuvas, kurį lankytojas gali paimti į rankas. Regint savo ginkluotą šešėlį ir priešais bejėgiškai prie sienos prispaustas moteriškas plaštakas, apima nejaukus ir susimąstyti kviečiantis jausmas.

Interaktyvu: daugumą parodos eksponatų galima liesti, imti į rankas, atidaryti ir kitaip į juos reaguoti. / Organizatorių nuotr.

Keliaujant gilyn koridoriais, patenkama į spygliuota viela aptvertą geto teritoriją. Pirmiausia lankytojas pažvelgia į specialų veidrodį, kuriame pamato save tarp geto kalinių su prisegta geltona žvaigžde. Siauru koridoriumi pereinama į „žaidimų kambarį“, kuriame išdėlioti žaidimai yra susiję su mūsų pasirinkimais ir tuo, kad kartais tiesiog neturime galimybės rinktis. Lankytojas gali pasukti žydišką lošimo vilkelį „dreidl“ ir išsiburti: keliauti į kairę ar dešinę? Tai – referencija į Demokratų aikštėje vykusias žudynes, kurių metu pasmerktieji atsitiktinumo būdu buvo skirstomi į kairę (paliekami gyventi) ir dešinę (pasmerkiami mirčiai).

Čia pat galima pažaisti ir stalo žaidimą „Gyvatės ir kopėčios“, kuriame visais atvejais būsi prarytas gyvatės. Arba „Monopolį“, kuriame vietoj kalėjimo keliaujama į getą. Svarbia instaliacija žaidimų kambaryje tampa dėlionė su J.Kagan senelio J.Štromo nuotrauka. Menininkės močiutė Eugenija Lietuvą paliko pirmosiomis nacių invazijos dienomis ir niekada daugiau nematė savo vyro. Ilgą laiką netgi nebuvo aišku, kas jam iš tikrųjų nutiko. Tad dėlionė yra tarsi bandymas surankioti išsibarsčiusias mylimo vyro daleles.

Lemtingas pasimatymas

Parodoje lankytojai taip pat gali pamatyti tris J.Kagan tėvus išgelbėjusios dėžės versijas. Pirmoji – pačios menininkės vaikystėje įsivaizduota, yra visai mažutė, primenanti žaislų skrynelę. Tėčio Juozapo aprašytoji – jau kur kas didesnė. Įėjus į jos vidų, galima išgirsti gražią istoriją apie pirmąjį J.Kagano ir M.Štromaitės pasimatymą.

„J.Kagan tėtis gete labai greitai įsimylėjo menininkės mamą. Tačiau ji spyriojosi ir nenorėjo eiti su juo į pasimatymą. Galiausiai pasakė: sutiksiu, jei tu atneši man butelį degtinės, ketvirtąją Piotro Čaikovskio simfoniją ir rasi vietą, kur galėtume pabūti tik dviese. Galite įsivaizduoti, kokios vertės tokie dalykai buvo gete! Tačiau po dviejų savaičių atkaklus jaunuolis perdavė jį sužavėjusiai merginai raštelį, kuriame pranešė, kad surinko visus tris daiktus ir ji jau gali ateiti. Pirmasis jų pasimatymas įvyko palapinėje. J.Kaganas iš tikrųjų atsinešė degtinės ir pasirūpino P.Čaikovskio muzika“, – pasakojo J.Petrulionytė-Sabonienė.

Trečioji dėžė – nupasakota J.Kagan mamos, dar kitokia. Ji šiek tiek didesnė, turinti daugiau dekoracijų. Šioje dėžėje galima išgirsti autentišką M.Štromaitės balsą.

„Parodoje J.Kagan daug kalba apie atmintį ir apie tai, kad ji kartais gali klysti. Tad lieka neaišku, kaip iš tikrųjų atrodė menininkės tėvus išgelbėjusi dėžė. Kiekvienas ją prisimena savaip, – pastebi pašnekovė. – Ilgiausiai slėptuvėje pasiliko J.Kagan mama M.Štromaitė. Tėtis Juozapas ir kartu dėžėje gyvenusi jo motina Mira ją paliko kiek anksčiau. Su lietuviais gelbėtojais buvo sutarta, kad M.Štromaitė iš dėžės išeis ant kalno pamačiusi berniuką su ožka. Šis ženklas reiškė, kad palikti slėptuvę jau yra saugu. Šią istoriją taip pat pasakoja vienas eksponatas. Karui pasibaigus, pora išvyko į Bukareštą, o vėliau – į Didžiąją Britaniją, kurioje ir gimė Jenny.“

Viltis tamsoje

Daug apmąstymų sukelia ir instaliacija, reprezentuojanti devynių mėnesių gyvenimo liejykloje įrengtoje dėžėje iššūkius. Besislapstantiems J.Kagan tėvams ir močiutei iš kiemo reikėdavo atsinešti vandens. Todėl paslapčia naktį tekdavo eiti per liejyklą, nepaliekant jokių pėdsakų. Negana to, lauke budėjo sargo šuo, tad buvo būtina eiti labai tyliai, kad jis nesulotų. Parodos lankytojas kviečiamas pažaisti žaidimą – rankose turimą specialią kilpą reikia atsargiai vesti vielute link vandens čiaupo. Jei kilpa prilies vielą, pradės loti šuo. Pavykus kilpele vielą apkeliauti pirmyn ir atgal, aktyvinamas čiaupas ir iš jo pradeda bėgti vanduo.

Nors J.Kagan parodoje atskleidžiama nemažai žiaurių patirčių, čia yra ir šviesos. Juk būtent gete susipažino ir susituokė menininkės tėvai, jiems pavyko išsigelbėti. Tad dalis eksponatų pasakoja vilties ir meilės istoriją. Vienas tokių – žvaigždėtos nakties peizažo instaliacija. Danguje matomos žvaigždės iš tikrųjų yra smulkūs spygliuotos vielos gabaliukai, tačiau vaizdas yra išties labai gražus.

„Paroda kelia svarbius klausimus apie mūsų pasirinkimus. Kaip mes elgiamės šviesos ir tamsos akimirkomis? Ką darome, kai į namus pasibeldžia karas? Tikimės, kad kiekvienas lankytojas suras atsakymus“, – sako J.Petrulionytė-Sabonienė.

Kas? J.Kagan paroda „Iš tamsos“ – vienas iš didžiausių „Istorijų festivalio“ renginių.

Kur? Gimnazijos g. 2/4 (Įėjimas per Vilniaus g. sodelį arba per Šv.Gertrūdos g. automobilių stovėjimo aikštelę.)

Kada? Veikia iki spalio 30 d. Lankymo laikas – trečiadienis, penktadienis–sekmadienis, 11–18 val., ketvirtadienis – 11–19 val.

Kaune gimusios Margaritos Štromaitės, gete sutikto jos būsimo vyro Juozo Kagano ir jo mamos Miros gyvybes Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo Vytauto Rinkevičiaus šeima. „… nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena“, –  vėliau rašė ji prisiminimuose.

Praėjus 20 metų po karo, Margarita susitiko su vieninteliu Holokaustą išgyvenusiu giminaičiu, broliu Aleksandru Štromu. 1965-aisiais Margaritai ir tuomet jau Josephui gimė dukra Eugenija – Jenny. Šiandien ji – Europos kultūros sostinės viešnia.

Paroda Gimnazijos g. 4 – „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio dalis. Ne pirmą kartą su savo kūryba į Kauną grįžtanti menininkė, daugelį metų dirbusi šviesų režisiere teatre, sutiko papasakoti daugiau apie savo kūrybinę kelionę.

– „Iš tamsos“ – paroda, anonsuota jau prieš keletą metų. Ar pastarieji dveji, kupini įvairiausių trukdžių, turėjo įtakos tam, ką išvysime Kaune?

– Daug laiko užėmė tinkamos parodai vietos radimas – šis Gimnazijos gatvėje yra trečiasis. Pirmajame mums nepavyko susitarti su savininkais. Aš jau buvau parengusi projektą... Lietuvoje lankiausi ir pandemijos metu, nes mirė mano teta Irena Veisaitė, vykau į jos laidotuves. Buvo 2020 m. gruodis, norėjau pamatyti ir antrąjį pastatą, kurį komanda rado. Jis nė iš tolo neprilygo pirmajam, bet tuo metu jau sakiau, kad reikia pradėti. Grįžau namo, viską suplanavau, sukūriau modelį. Ir vėl savininkai pasitraukė... Ir tada atsirado šis pastatas, praėjusią vasarą pagaliau buvome patikinti, kad galime parodą įrengti čia. Ši paroda neatsiejama nuo lokacijos.

– Sutapimas ar ne, bet pastatas yra netoli apleistos sinagogos, kurioje kūrėte vienos iš ankstesnių Kauno bienalių metu.

– Taip! Be to, mano mama lankė mokyklą kitoje gatvės pusėje, o senelis kažkada gyveno už kelių šimtų metrų, taigi tai tikrai puiki vieta. Pastato savininkas yra nuostabus žmogus. Jie manęs paklausė, kuria pastato dalimi norėčiau naudotis, ir aš paprašiau visos. Pirmame pastato aukšte nebuvo galimybės vaikščioti tarp patalpų, o į viršų nebuvo laiptų. Sugalvojau beprotišką idėją ant pastolių įrengti koridorius, kurie sujungtų visas šias dalis. Žiūrovai vaikščios į automobilių stovėjimo aikštelę, koridoriumi, į gatvę, vėl į koridorių, ir tada į kitą pastatą, todėl tai bus nuotykis. Manau, kad bus labai įdomu vien nueiti į pastatą; taigi nesvarbu, kad pati paroda nebus tokia fantastiška (juokiasi). Bet tikrai, tai padeda. Kai 2016 m. rengiau šią parodą Jungtinėje Karalystėje, pastatas sukūrė pusę jos atmosferos.

– Kiek „Iš tamsos“ turinio pasikeitė nuo 2016 m.? Galbūt padarėte naujų atradimų, naujų kūrinių?

– Pasikeitė daug, atsirado ir naujų dalykų. Paroda pasikeitė labiau, nei tikėjausi. Kai kas pasikeitė dėl lokacijos. Anglijoje paroda vyko sename teatre, visur buvo tinklas, taigi nemaža dalis eksponatų kabėjo. Čia savininkai pasakė, kad su pastatu galime daryti bet ką, išskyrus kabinimą ant lubų.

– Ar galite papasakoti daugiau apie parodos genezę?

– Viskas prasidėjo nuo mano mamos. Na, abu mano tėvai visada pasakodavo apie laiką karo metais Kaune, praleistą slėptuvėje, dėžėje. Ši dėžė buvo šeimos istorija.

Maždaug prieš dvylika metų nustojau dirbti teatre ir įstojau studijuoti piešimo. Turėjau atlikti projektą ir paklausiau mamos (tėvas jau buvo miręs): „Kodėl mums kartu nenupiešus tos dėžės?“ Kai buvau vaikas, įsivaizdavau ją visai nedidelę, bet paaugusi nuvykau į Anos Frank namus Nyderlanduose ir pamačiau jos butą. Pagalvojau, aha, štai kaip atrodo slėptuvė. Jau gerokai vėliau šiek tiek daugiau pasikalbėjau su mama ir supratau, kad iš tikrųjų ta dėžė buvo arčiau mano pirmųjų įsivaizdavimų. Visgi norėjau ją nupiešti, kad galėčiau geriau įsivaizduoti. Nebuvau labai gera piešėja, mama vis sakydavo: „Na, nežinau, nežinau.“

Tuomet pradėjau gaminti nedidelius maketus. Ji sakydavo: „Ne, šiek tiek didesnė, o lova buvo čia.“ Tada aš sukūriau tikro dydžio maketą, o ji įėjusi pasakė: „Durys ne toje pusėje.“ Manau, kad visada stengiausi tą dėžę padidinti, nes negalėjau patikėti, kad ji iš tikrųjų tokia maža.

Vėliau tą pačią vasarą vietinis muziejus norėjo surengti parodą, bet dėžė netilpo pro jo duris. Nurėžiau dar 6 colius. Mama atėjusi tarė: „Dabar dydis puikus.“

Po dvejų metų mama mirė. Norėjau tęsti darbą, buvau suvokusi dėžės dydį, bet nelabai supratau, kur ji buvo pastate, kaip funkcionavo. Peržiūrėjau visus tėvo archyvus, aprašymus ir radau jo dėžės aprašymą, kuris šiek tiek kitoks. Taigi sukonstravau ir jo versiją, o parodoje yra trys, pridėjau ir savąją, iš vaikystės, žaislų dėžės. Būtent nuo to ir požiūrio, kad atmintis nefiksuota, prasidėjo paroda. Trys slėptuvės Kaune šiek tiek kitokios, bet jos visos yra.

Antrasis kertinis akmuo buvo Didžioji akcija, Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vykusios 1941 m. spalio 28-ąją. Aš pati gimiau spalio 28-ąją, todėl mamai tai visada buvo svarbus dalykas. Tapo svarbus ir man, norėjau kalbėti apie skirstymą į kairę arba į dešinę, kad žmonės labai asmeniškai pajustų, kokia trapi yra akimirka ir kaip lengva ją pakreipti bet kuria kryptimi.

Sukūriau labirintą, kuriame buvo trys stotelės. Žydai turi tokį lošimo vilkelį, dreidl. Taigi suki vilkelį ir per šį spygliuotos vielos labirintą eini arba į vieną, arba į kitą pusę. Kaune dėl pastato specifikos tas kūrinys nebūtų suveikęs. Ilgai bandžiau jį įsprausti, o paskui supratau, kad tiesiog privalau kažką pakeisti. Labirintas virto žaidimų kambariu, bet idėja ta pati, susijusi su atsitiktinumu ir tuo, kad viskas bet kada gali pakrypti į bet kurią pusę.

Dar yra žvaigždžių peizažas iš spygliuotos vielos, labai gražus. Norėjau kažko pakylėjančio, nes tai sunki istorija. Bet juk galų gale mano tėvai išgyveno, ir galų gale tai meilės istorija. Kauno versijoje spygliuotos vielos žvaigždžių peizažas vis dar yra, tačiau rasti jam vietos buvo tikrai sudėtinga. Šis kūrinys mažesnis, bet tikiu, kad vis tiek nepaprastas.

Man buvo svarbu, kad parodoje būtų kas nors, kuo žmonės galėtų pasimėgauti. Žinau, kad tai skamba kvailai, bet jei ketini prašyti žmonių klausytis istorijos, turi suteikti jiems galimybę mėgautis patirtimi. Noriu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Todėl žaidimų kambarys man pasirodė gera idėja.

– Mąstau apie A.Frank palikimą. Neseniai pasirodė Izraelio režisieriaus Ari Folmano animacinis filmas, kuriame pagrindinė veikėja yra įsivaizduojama Anos draugė. Manau, kad tai tinkamas būdas užmegzti ryšį su jaunąja auditorija. Su pačiais mažiausiais, o tai labai svarbu.

– Taip. Šį kartą įgyvendinau ir tai, ko nepadariau praėjusį kartą. Kalbu apie „Lietūkio“ garažo žudynes (1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, kur nukankinta daugiau nei 50 žydų, – red. past.), nes ten žuvo mano senelis. Anglijoje šis įvykis nieko nereiškia, bet čia mane pribloškė, kiek mažai žmonių apie tai žino. Susipažinau su keliais parodoje dirbančiais žmonėmis, kurie visi yra išsilavinę, besidomintys istorija žmonės, 30–40 metų amžiaus, visi gyvena Kaune, ir nė vienas iš trijų nebuvo apie tai girdėjęs.

Papasakoti šią istoriją yra labai sunku, bet labai svarbu. Daug galvojau apie tai, kaip tai padaryti.

– Šiame kino teatre Savanorių prospekte veikia džentelmenų klubas. Ar buvote viduje?

– Ne. Tiesiog praeinu pro šalį.

Parodos pabaigoje pristatau naują kūrinį, kuriame naudojamos nuotraukos iš garažų. Mama turėjo albumą su šeimos nuotraukomis, o paskutiniame puslapyje buvo „Lietūkio“ kadrai. Šeštajame dešimtmetyje vienas vokiečių laikraštis juos išspausdino, o ji gavo kopijas ir įdėjo į šeimos albumą.

Kita didelė naujovė man pačiai yra ta, kad dirbu dviem kalbomis. Nauji iššūkiai visada įdomu. Taip pat yra daugiau garso, nes įrašėme skambančius kūrinius abiem kalbomis. Pirmoje parodoje buvo per daug skaitymo, ir vis dar daug! Yra daug knygų, kurias reikia atversti, ir taisyklė tokia, kad turėtumėte viską perskaityti per 30 sekundžių, nes manau, kad tiek trunka žmonių dėmesio koncentracija. Tiesiog reikia žiūrovams pakankamai konteksto, kad kūriniai turėtų prasmę. Kai kurie praleis valandų valandas skaitydami kiekvieną žodį, o kiti neskaitys nieko. Tai yra gerai. Paroda sukurtas taip, kad veiktų tiek, kiek jūs į ją įsitrauksite.

– Ar čia padeda jūsų ilgametė patirtis teatro srityje?

– Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių. Nežinau, kaip reaguos Lietuvos publika. Anglijoje turėjome visus lagaminus, kuriuos galima atidaryti, ir pirmieji žiūrovai jų net nelietė. Galiausiai ant jų užrašiau: „Atidaryk mane.“ Tada žmonės įsidrąsino. Reikia ir čia išsiaiškinti, kiek instrukcijų turiu perduoti žmonėms, kad jie imtųsi veiksmo. Yra stalčių, kuriuos reikia atidaryti, ir telefonų, kuriuos reikia pakelti. Ar žmonės pakels ragelį, išgirdę skambutį? Ar atidarys kiekvieną stalčių? Tai – atradimų kupina kelionė, ir esu tikra, kad vis ką nors keisime.

Galima teisti tik žmones, kurie vykdo nusikaltimus, o ne jų aplinkinius. Žmones, ne tautybes.

– Kai pirmą kartą su mama pradėjote piešti dėžę, kurioje slėpėsi jūsų tėvai, ar galėjote įsivaizduoti, kad po dvylikos metų atidarysite parodą mieste, kuriame vyko veiksmas? Ką ji apskritai jautė Lietuvai?

– Mama lankė Lietuvą gana reguliariai. Aš vykdavau kartu su ja. Jos požiūris į gyvenimą buvo toks, kad negalima teisti. Galima teisti tik žmones, kurie vykdo nusikaltimus, o ne jų aplinkinius. Žmones, ne tautybes. Viena iš daugelio istorijų, kurias ji man papasakojo ir užrašė, buvo apie 1939 m. Europos krepšinio čempionato finalą, kuriam buvo pastatyta Kauno sporto salė. Kai Lietuva nugalėjo Latviją, ji buvo pasibaisėjusi, kad lietuvių publika šūkavo prieš latvių krepšininkus. Jai buvo šešiolika metų. Nuostabus pirmasis dienoraščio įrašas, kuriame jos pozicija išreikšta tikrai aiškiai. Yra dar vienas pasakojimas apie tai, kaip, jiems išėjus iš geto ir vokiečiams traukiantis, mama su draugu ėjo keliu, o ten sėdėjo vokiečių kareivis. Draugas rūkė. Vokietis paprašė cigaretės. Draugas pažvelgė į kareivį taip, tarsi anas būtų purvas ant jo bato pado. Mama pasibaisėjo, nes, nors vokiečiai išžudė visą jos šeimą, bet, pasak jos, tai buvo vienas žmogus, ir jis norėjo tik cigaretės. Tas žmogus nebūtinai ką nors padarė.

– Jūsų požiūris toks pats?

– Manau, kad tai vienintelis būdas judėti į priekį.

– Ar kada nors pagalvojote apie tai, kas būtų nutikę, jei jūsų tėvai būtų likę Lietuvoje?

– Niekada nesusimąsčiau.

– Manau, kad net jūsų vardas būtų kitoks.

– Tiesą sakant, esu pavadinta savo Štuthofe žuvusios močiutės Eugenijos vardu. Iš pradžių buvau Ženia, tuomet Jenny. Manau, kad gyvenimas būtų kitoks, nes mano tėvai būtų kitokie. Tėvą lydėjo sėkmė Anglijoje, ir neabejoju, kad ji būtų lydėjusi visur, kur tik būtų buvęs. Galbūt jis būtų buvęs labiau pripažintas čia, Lietuvoje. Anglijoje jis visada buvo išsišokėlis žydų emigrantas, kuris bandė pakilti aukščiau savo padėties. Siekė būti priimtas į aukštuosius britų visuomenės sluoksnius, galiausiai tapo lordu. Visgi, jo liūdesiui, niekada visiškai nepriklausė tam elitui, kurio dalimi taip troško tapti.

Mano mama iki karo nebuvo buvusi Anglijoje. Mano tėvas ten jau gyveno, jo šeima buvo Anglijoje. Po karo jis norėjo grįžti. Vienintelis likęs gyvas mamos giminaitis buvo jos jaunesnysis brolis A.Štromas, taigi jai norėjosi likti. Išvykti paskatino tai, kad, sužinojus apie „Lietūkį“, jai buvo per sunku gyventi Kaune. Kaip gyventi, kai žinai, kad bet kuris praeivis gali būti žmogus, mirtinai sumušęs tavo tėvą?