Kaip policininkai nedemonstravome savo asmeninių simpatijų ar antipatijų, neteikėme reikšmės, kuriai partijai, socialinei grupei ar religinei konfesijai priklauso žmogus, paprašęs mūsų pagalbos, vertinome ne tik įstatymo raidę, bet ir tokias savybes kaip žmoniškumas, užuojauta ir pagarba.
Kaip piliečiai nebuvome ir nebūsime abejingi savo valstybei, jos dvasiai, vystymosi raidai, valdymo kokybei ir, pagaliau, istoriniam likimui.
Puikiai suprantame, kad kiekvieną kartą artėjant Prezidento, Seimo ar savivaldos rinkimams įsibėgėja kampanijos, kartais nuožmios, šiurkščios, tačiau griežtai numatančios tam tikras taisykles, nubrėžiančios politinės bei paprastos žmogiškosios etikos ribas, naudojančios garbingos kovos priemones. Tai ir yra tikroji demokratija.
Deja, neretai ta riba peržengiama...
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau kaip baubas naudojamas terminas "policinė valstybė". Šį terminą sąmoningai įvairiuose kontekstuose naudoja kai kurie politikai, politologai ir šiaip "ekspertai", siekdami išgąsdinti nemažą dalį rinkėjų. Tokiu būdu nurodydami, už ką ar prieš ką balsuoti. Iš tiesų po tokių nuolat tiražuojamų gąsdinimų tiek vyresniajai Lietuvos žmonių kartai, tiek visiems gerbiantiems šalies istoriją vaizduotė paslaugiai pakiša kraupų sovietinės okupacijos dešimtmečių, tūkstančių nužudytų ir ištremtų, fiziškai ir moraliai suluošintų žmonių paveikslą. Esą, istorija vėl pasikartos, Lietuvą užplūs tokios negandos kaip žiauri diktatūra, demokratijos užgniaužimas, žmogaus teisių ir laisvių smaugimas ir pan.
Aiškūs ne tik tokių veiksmų tikslai, bet ir taikiniai: buvę policijos pareigūnai, kurie, dar visiškai darbingo amžiaus pasitraukę į užtarnautą poilsį, kupini energijos, dar nori tarnauti savo tėvynei, panaudoti įgytą patirtį kitose gyvenimo srityse – nesvarbu, su viena ar kita politine partija, komitetu ar savarankiškai..
Mūsų ilgametė patirtis leidžia padaryti vieną paprastą išvadą. Galima kone ant kiekvieno kampo pastatyti po ginkluotą policininką, bet netapti policine valstybe, atvirkščiai, gyventojai tik padėkotų už savo didesnį saugumą. Antra vertus, galima iki minimumo sumažinti policijos pajėgas, išretinti kitų teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų gretas, tačiau dėl pačios politinės sistemos ydingumo visiškai pagrįstai vadintis policine valstybe.
Atsakykime į paprastą klausimą: ar buvusi tarnyba policijoje savaime gali būti yda ar nuodėmė? Ar žmonės, dešimtis metų atidavę žmogaus ir įstatymo gynėjo profesijai, gali kelti pavojų savo šaliai? Anaiptol, šiuo atveju kalbama apie žmones, išmokytus dorai, pasiaukojančiai tarnauti įstatymui, atkakliai siekti tikslo, ne iš nuogirdų žinančius, kas yra drausmė, atsakomybė. Žmones, kurie būtent dėl šių savybių gali būti naudingi savo šaliai. Be abejo, oponentai galėtų priminti vieną kitą atvejį, kai buvęs policijos pareigūnas pats pažeidė įstatymus, nusižengė priesaikai, tapo "šaukštu deguto". Tačiau sutikdami su tuo drįstume teigti, kad deguto, deja, pasitaiko tarp visų profesijų atstovų, tolygiai, bet juk niekam nešauna galvon kaltinti dėl to viso luomo – žemėtvarkininkų, gydytojų, miškininkų etc.
Būtent tai kelia mūsų, policijos veteranų, nerimą, žeidžia, menkina pačios profesijos misiją, prestižą, ypač tarp jaunimo, kuriam tarsi iš anksto nurodomos socialinės, karjeros ribos, skiriamos savotiškos rezervacijos... Esą, gali saugoti tvarką, kovoti su nusikaltėliais, rizikuoti savo sveikata ir gyvybe, kęsti stresą, nepriteklius, tačiau toliau – šiukštu, nevalia, nes, kažkieno nevykusia nuomone, tu keli pavojų Tėvynei. Vien tuo, kad buvai policininkas...
Nesolidu, ponios ir ponai. Negarbinga.
