Nenorime nerti giliau, nes tai reikalauja pastangų, todėl apribojame save paprastu "gražu". Tačiau auksinė taisyklė "Genialu tai, kas paprasta", kalbant apie grožį, praranda tauriojo metalo spindesį, nes grožis susideda iš daugybės skirtingų komponentų, kurių tarpusavio santykius kiekvienas iš mūsų dėliojame subjektyviai, į grožio mišinį įtraukdami ne tik išorines asmens, objekto, vietos sąvybes.

Paslapties motyvas

Trečiosios Kauno tarptautinės grafikos bienalės parodoje "Grožis", skirtoje menininkei Jūratei Rekevičiūtei atminti, ne tik žiūrovas, žvelgdamas į klasikinėmis grafikos technikomis sukurtus kūrinius, apsvarsto jų estetinės raiškos ir idėjinio turinio suderinamumą ir artėjimą (ar nutolimą) prie palaimos – grožio. Šiuolaikiniai autoriai per savo kūrinius taip pat tarsi studijuoja žiūrovą, "grožio" sąvoką, pavyzdžiui, susiaurindami tik iki dailios išorės, kuri gražiąsias savo puses atskleidžia Masaaki Sugita graviūrų triptike "Kol Šongauerio Šv.Mykolas skraido ore" ar Peteris Kocakas mecotintos technika kurtuose darbuose "Sąmoningas protas".

Autoriai nėra panašūs – vizuali jų kūrinių estetika skiriasi, tačiau savo darbuose idealizuodami moterį, kurdami fatališką jos, gundytojos, portretą, suteikdami jam atgamtiškų galių, tiek M.Sugita, tiek P.Kocakas moters įvaizdyje ieško jos gebėjimo užburti paslapties.

Paslapties motyvas ryškus ir Aistės Ramūnaitės linoraižinių cikle "Žvaigždės įsivaikinti". Abstrakčiuose spalvotos grafikos darbuose nė viena detalė neprimena realybės, nekelia asocijacijų su tikrove – priešingai, skatina pakilti į atvirą erdvę ir ištirpti, būti niekuo, sykiu, tapti viskuo.

Abstrakti forma

Monotonišką realybės tekėjimą taip pat drumsčia Nijolė Šaltenytė oforto ir akvatintos technikomis kurtame darbe "Sutrikdytas ritmas". Instaliatyvus kūrinio eksponavimas žiūrovą, iki šiol tvarkingai žingsniavusį nuo vieno kūrinio prie kito, išmuša iš vėžių ne tik mirgančia baltų ir juodų dėmių plastika, kurią žaismingai sujaukia kūrinio erdvėje vis išnyrantis lankstomas raudonas siūlelis, pavirstantis neįtikėtino lengvumo formomis, bet ir dalies geometriškos kompozicijos subyrėjimas – lyg nutikęs netyčia, tačiau ir vietoje, ir laiku.

Instaliatyvus, tačiau tradicinės formos ir technikos prasme nutolęs nuo grafikos yra ir Martos Czarneckos kūrinys "Efemeriškos būsenos". Ant sienos kabantys tūriniai objektai, kuriuose galima įžiūrėti žmonių veidų atspaudus, pasitelkus šviesą, išsineria iš išorinių pavidalų ir tampa efemeriškais, žiūrovo mintims pralaidžiais šešėliais be jokių atpažįstamų bruožų. Akivaizdaus grožio nebelieka – tik abstrakti jo forma, sudaryta iš šviesotamsos ir žiūrovo vaizduotės.

Atrasti tai, ko nėra

Pasikliauti nenuspėjama savo vaizduote žiūrovui reikia ir žvelgiant į Edvino Dragičeviciaus oforto darbų ciklą "Subterraneus I–V". Leidimasis akmeniniais laiptais į požemius, lindimas į tamsias erdves, pasivaikščiojimas po pastatus vaiduolius – kažkam tai pakurstys fantaziją kurti istorijas apie tai, kas tūno tamsoje, o kažką paskatins greičiau pabėgti ir pasislėpti, pavyzdžiui, saugiame Weronikka Siupka "Bunkeryje I, II, III". Šie prieglobstį galintys suteikti ofortų ciklo statiniai labiau primena ritualinius objektus, skirtus aukojimams ar magiškoms apeigoms. Tikriausiai čia ir slypi visas grožis – susipainioti vizualiu vaizdu pasakojamoje istorijoje ir savo vaizduotės kuriamame siužete.

Pažvelgus į nespalvotą miniatiūrą, galima pasiduoti racionalumą ir siekį kontroliuoti palaužiančiam norui atrasti tai, ko iš tikrųjų nėra. Nes galbūt ir mūsų čia nėra? Besislėpdami po kasdienėms situacijoms tobulai derančiomis kaukėmis nebeatpažįstame ir patys savęs. Nebeatskiriame, kur tikrieji mes, o kur – tik išgražinti veidai. Šį konfliktą dramatiškoje medžio raižinių serijoje "Kaukės susidūrimas" atkleidžia Marco Trentinas.

Menininkas Peeteris Alikas linoraižiniuose taip pat paskatina žiūrovą susidurti su savimi, vaizduodamas tas žmogaus puses, į kurias savyje pasirenkame nežiūrėti, kurių nepripažįstame turintys, nes jos neleidžia mums būti gražiems. O gal geriau būtų ironiškai šyptelėti, kaip tą daro P.Aliko kūrinio veikėjas – kalbantis dramblys, sakydamas: "Life is a Mystery" (angl. "Gyvenimas yra paslaptis")? Galbūt čia ir glūdi (ne)atsakymas į visus: kodėl, kaip, kada, gyvenimas yra paslaptis, o gražiausia tai, kad jis keičiasi, nestovi vietoje ir... nesuteikia vilties, kad kada nors atsiras kažkas, kas išsiaiškins jo paslaptį ir suras visus atsakymus.

Būtina tyla

Tačiau net ir nesuvokdami, kodėl viskas taip greitai vyksta, galime būti tyliais stebėtojais ir akimis sugerti tai, kas kaitos procese po truputį nyksta. Apie tai – Malgorzata Chomicz linoraižinių ciklas "Tyla".

Tyla išsikeroja ir Marijos Marcelionytės-Paliukės fotopolimerinių graviūrų serijoje "Diuseldorfo meno akademijos altoriai", kurioje menininkė sulaiko laiko tarpsnį, kuriame augalai žydi, veši, sprogsta gyvybe. Šiam vaizdui nupasakoti – žodžiai nėra reikalingi, būtinesnė – tyla, kurioje išsiskleidžia jų (trumpalaikis) grožis, turintis unikalią savybę – įsikurti atmintyje ir sugrįžti atsiminimais, kurie, deja, blunka.

Tikriausiai čia ir slypi visas grožis – susipainioti vizualiu vaizdu pasakojamoje istorijoje ir savo vaizduotės kuriamame siužete.

Pradžia

Viskas keičiasi. Viskas nuolatos yra procese, judesyje. Apie tai – Tomaszo Winiarskio mišrios technikos darbų ciklas "Perpetuum mobile: XCV, XCVI, XCVII, C, CI". Menininko kūriniuose spiečiai nesinchroniškai judančių linijų sukuria chaotišką būvį, kuris, rodos, prasiverš iš jį įkalinusio balto popieriaus lakšto formato ir kaip viesulas viską, kas pasitaikys jo kelyje, sulygins su žeme – tam, kad pradžia turėtų vietos.

Taigi, bus chaoso: iš formų, spalvų, ženklų ir keistų jų ritmų. Toks, kokį pavaizdavo Eglė Vertelkaitė mišria technika sukurtame triptike "0123456789". Tada atskris Jūratės Rekevičiūtės "Autoportretas su angelu", suvaldysiantis chaosą ir sutversiantis pasaulį, kuriame skambės Kristinos Norvilaitės "Muzika" ir prasidės nusidėti pasiruošęs Augusto Bidlausko "Pavasaris". Tai bus naujas (gražus) pasaulis, kuriame bus šio to seno – Rolando Rimkūno "Banalybių 1–11", nes, ieškant neįprastų grožio formų, tik jos sugražins realybės jausmą.

Bienalės dalyviai

Adriano Castro (Brazilija), Agata Dworzak Subocz (Lenkija), Aistė Ramūnaitė (Lietuva), Alejandra Coirini (Argentina), Aleksandra Prusinowska (Lenkija), Anna Trojanowska (Lenkija), Augustas Bidlauskas (Lietuva), Cleo Wilkinson (Australija), Cui Xiaohua (Kinija), Dzhurayeva Olesya (Ukraina), Edvinas Dragičevicius (Kroatija), Eglė Vertelkaitė (Lietuva), Elvyra K.Kriaučiūnaitė (Lietuva), Greta Duobienė (Lietuva), Guy Langevinas (Kanada), Inga Dargužytė (Lietuva), Yu Cai (Kinija), Janne Laine (Suomija), Joanna Paljocha (Lenkija), Joelis Aškinis (Lietuva), Judyta Bernas (Lenkija), Julianas Camposas (Brazilija), Jūratė Rekevičiūtė (Lietuva), Kristina Norvilaitė (Lietuva), Liu Fu (Kinija), Malgorzata Stanielewicz (Lenkija), Malgorzata Chomicz (Lenkija), Malgorzata Etber Warlikowska (Lenkija), Marcinas Bialas (Lenkija), Marco Trentinas (Italija), Marija Marcelionytė-Paliukė (Lietuva), Marta Czarnecka (Lenkija), Masaaki Sugita (Japonija), Marta Pogorzelec (Lenkija), Mateuszas Dabrowskis (Lenkija), Milanas Jakšicius (Kroatija), Nijolė Šaltenytė (Lietuva), Peteris Kocakas (Slovakija), Ramunė Jundaitė-Misevičienė (Lietuva), Rimvydas Kepežinskas (Lietuva), Rolandas Rimkūnas (Lietuva), Sara Carrillo (Meksika), Tomaszas Winiarskis (Lenkija), Vaidotas Janulis (Lietuva), Vasylis Savchenka (Ukraina), Weronikka Siupka (Lenkija), Živilė Minkutė (Lietuva), Wojtekas Domagalskis (Lenkija), Ove Maidla (Estija), Peeteris Allikas (Estija), Liena Bondarė (Latvija).

Kas? Kauno Tarptautinė grafikos bienalė "Grožis".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje. 

Kada? Veikia iki lapkričio 17 d.

Šiųmetė grafikos bienalė pavadinta, regis, paprastu, bet drauge ir itin daug klausimų užduodančiu žodžiu – „Grožis“. Tačiau kas gi yra tas grožis? Ypač apsilankant menininkų parodose, kuriose toli gražu ne kiekvienas randa grožį, net jeigu neradusiajam atrodo, kad žino kaip jis atrodo.

Tiesą sakant, buvo keista ir net kažkiek nejauku per bienalės atidarymą girdėti iš oficialiai kalbančiųjų, jog ne tiek čia daug to grožio. Jeigu grafikė Jūratė Rekevičiūtė būtų gyva, ji garantuotai būtų prieštaravusi ir paneigusi visas abejones ir klausimus dėl grožio. Kaip minėjo bienalės kuratorius Evaldas Mikalauskis, Jūratė jam yra atsakiusi labai paprastai, kai jis paprašė bienalei darbų, kurie sietųsi su grožiu. „Mano visi darbai yra gražūs“, – taip ir imi matyti jos šypseną, beveik besiveržiantį džiaugsmingą juoką. Išties, grožis ir yra tai, kas tau/man tiesiog gražu. Jam/jai negražu? Tegul susiranda savo grožį, jo daug ir jis turi nesuskaičiuojamą daugybę veidų.

O J.Rekevičiūtės vardas paminėtas neatsitiktinai, nes ši bienalė pašvęsta jos atminimui: unikaliam kūrybiniam palikimui, neužmirštamam asmenybės žavesiui. Anksti, netikėtai mirusi J.Rekevičiūtė artimiems draugams ir jos kūrybos gerbėjams paliko sunkų klausimą – kodėl? Kodėl ligą įveikusi, vitališkos jėgos ir gyvenimo džiaugsmo sklidina kūrėja mirė? Štai šis dalykas išties yra labai labai negražus.

Jos grožis buvo tikras menas, kūryba, gebanti, jei reikia, apversti grožio sampratą aukštyn kojom.

Jūratė buvo kupina ryškaus grožio, gal kiek keistoko pilkumą matyti įpratusiam regėtojui, tačiau ir jis sutiktų, kad jos grožis buvo tikras menas, kūryba, gebanti, jei reikia, apversti grožio sampratą aukštyn kojom. Tarkime, jos kurti papuošalai pirmą kartą pamačius galėjo pasirodyti itin keisti, net nelabai priimtini, ryškūs ir iššaukiantys, pernelyg ekstravagantiški ir net nesuprantami. „Kas čia? Laikrodis?“ – pasakojo į parodą atėjusi jos bičiulė, pasipuošusi Jūratės sukurta apyranke. „Taip. Jis visada rodo laimės laiką“, – priminė J.Rekevičiūtės atsakymą į suglumusiojo klausimą.

Jūratė nekompleksavo, jog jos kūrinių kai kas gali nesuprasti, jos įvaizdį – kai kas net pasmerkti. Ji turėjo drąsos gyventi savo, autentišką gyvenimą ir, greičiausiai, tai yra būtina sąlyga kūrėjui. „Kartą rengiant Hamburge parodą, J.Rekevičiūtė išėjo trumpam į lauką parūkyti, žinoma, kaip visada atrodanti itin ryškiai, dėl ko vietos policija ją išsivežė", – prisiminė į parodą atėjęs režisierius Vytautas Balsys, atkreipęs dėmesį, jog vėliau net pats policijos viršininkas atėjo į parodos atidarymą, o Jūratė ne tik neišsigando, nesipiktino, bet savotiškai didžiavosi įvykiu ir gautu apdovanojimu iš policijos viršininko rankų.

Šioje parodoje eksponuojami naujausi ir, deja, paskutinieji J.Rekevičiūtės darbai, kaip visada ekspresyvūs, drąsus, „rekevičiūtiški“. Šiemet jos sukurtą angelą teko matyti, įkeltą feisbuke, kuriame ji buvo aktyviai bendraujanti. Puikiai atsimenu jos angelą raudonais sparnais. Kažkas tuomet paklausė kas čia? „Aš“ – atsakė Jūratė, nors buvo aišku ir taip, nes angelas turėjo atpažįstamą jos kūno siluetą.

Ar ji jautė? Turbūt taip, nes kūryba yra kažkoks matymas/žingsnis į priekį. Dabar matome ir mes visi, matome, kaip Jūratės grožio angelas apglėbė šią bienalę, jos ir kolegės I.Dargužytės parodą Farmacijos muziejuje, kuriame Jūratė dailininke dirbo dešimt metų ir į kurią susirinkome neišdrįsę ryškiai apsirengti, bet atėjo ne viena jos bičiulė, kūrybos gerbėja, pasipuošusi jos papuošalu – kūriniu, kuris iškart atkreipia dėmesį, nes yra išskirtinis, ryškus, drąsiai „rekevičiūtiškas“. Gražus.