Mėlyna nuotaika
Rami, truputį melancholiška atmosfera, tokia, kokia tvyro lietuviškuose kraštuose, esančiuose prie jūros, įsikuria ir ekspozicijų erdvėje. Galbūt dėl vyraujančios gelmiškos mėlynos spalvos ir paslaptingų jos pustonių, gal dėl vandens, laivų, pakrančių motyvų žiūrovui nesunku pajusti sulėtėjusią laiko tėkmę, apgaubiančią menininkų kūriniuose regimus Klaipėdos miesto fragmentus. Nesunku bent trumpam persikelti arčiau jūros, pasineriant į Jurgos Sidabrienės darbuose "Pakrantės šešėliai", "Jūros nuotaikos" vyraujančią tylą, kurioje skleidžiasi meditatyvus iš Laimos Drazdauskaitės "Lietaus debesų" krintančių lašų garsas, pripildantis abstrakčius Virginijos Urbanavičienės peizažus "Be pavadinimo" gyvybės.
Nurimus lietui, supantis jūrinis gamtovaizdis, sugėręs iš dangaus nukritusį vandenį, patvinsta mėlynumu Irinos Novokreščionovos darbuose "Oland" ir "Tiltas", kuriame tingiai supasi Kazio Kęstučio Šiaulyčio laivai kūrinyje "Pavakarys jachtų prieplaukoje". Ir, rodos, žiūrovui daugiau nieko nebereikia. Tik kuo ilgiau savo viduje išlaikyti mėlynumą.
Tyvuliuojanti ramybė
Ši mėlyna nuotaika nulydi į buvusios laikinosios M.K.Čiurlionio dailės galerijos antrajame aukšte eksponuojamą Tatjanos Simanaitienės kuruotą parodą "Vis ta(s) mėlis, po kurią žiūrovą plukdo Aurimo Anuso "Valtys", ramiai nešamos Daivos Čistovaitės "Tyvuliavimų. I, II, III".
Stilius: kaligrafiškoji Ghassano Abulabano akvarelė.
Taip tykiai keliaujant, laiką skaičiuojančio Jolantos Vitkutės "Smėlio laikrodžio" smiltys pradeda byrėti iš naujo ir nejučia žiūrovo akys prisipildo Virginijos Urbonavičienės "Ryto mėlio", kuris pažadina iš sapno ir įkvepia leistis tekinomis "Keliu prie jūros", o toji jūra gali tyvuliuoti tiek realybėje, tiek prisiminimuose. Pastaruosiuose ji kartais netgi tikresnė, galingesnė, didingesnė.
Skirtingos kalbos
Galerijoje "Balta" eksponuojamoje Estijos menininkų grupės parodoje "Vandens prisiminimai" realus vandens, kaip gamtinės formos, pavidalas, toks, koks buvo regimas Klaipėdos menininkų parodose "Indigo Navis" ir "Vis ta(s) mėlis", išnyksta ir tampa kai kuo nauju ir netikėtu – (už)(si)rašymo priemone, kurią sujungus su akvarele išryškėja parodoje kūrinius eksponuojančių menininkų reminiscencijos – labai skirtingos ir atviros žiūrovo interpretacijoms.
Parodoje labiausiai žavi kūrėjų laisvė ir gebėjimas atskleisti akvarelės įvairiapusiškumą, chameleoniškumą kūrėjo idėjos atžvilgiu. Akvarelė Estijos menininkų darbuose ir labai lengva, perregima, derinama su laisvo, greito piešinio plastika (Tuuli Puhvel "Terakotos tiltas. I, II", Eero Ijavoinen iš ciklo "Svajonė apie nuosavą salą"), ir fotografiškai realistiška, tiksli (Rein Mager "Laiminga močiutė"), ir intriguojančiai minimalistiška (Kerstin Rei "Paslėpti lobiai. I, II", Mall Paris "Pakartotinis naudojimas. 31"), ir metaforiška (Tiiu Pallo-Vaik "Potvynis ir atoslūgis. I, II"). Kiekvienas menininkas akvarelę prakalbina savais būdais ir ji prabyla vis kita kalba.
Antrojoje parodos "Vandens prisiminimai" dalyje – skaitmeniniu formatu pristatomoje Jordanijos menininkų ekspozicijoje vanduo, regis, visiškai išdžiūva, nebelieka jokių jo ženklų ar užuominų, tačiau akvarelės kalba netampa sausa, priešingai, akvarelė įgauna naujų, kitoniškų pavidalų, kuriuos savo iliustracijose atskleidžia Sundus Abu Aladas.
Akvarelę jungdamas su tušu ir koliažo elementais, menininkas kuria į žmogų panašias būtybes. Tik liūdnesnes ir truputį pavargusias. Švelniai deformuotų jų kūnų plastika tarsi įspėja žiūrovą, kad nuo ilgo ir įdėmaus žvilgsnio šios gali sutirpti be jokios žymės ir palikti tuščią, baltą popieriaus lapą, kuriame žiūrovas bus įpareigotas užrašyti akių atmintyje pasilikusią istoriją.
Taip pat koliažo elementais akvareles papildantis Ghassanas Abulabanas atskleidžia dar niekur nematytą – kaligrafiškąją – akvarelės pusę. Smulkios spalvinės dėmės dermėje su dinamiškomis linijomis sukuria naują rašto formą, kurią perskaityti galima ne akimis, o širdimi. Reemas Odehas grįžta prie klasikinės akvarelės raiškos ir liedamas jautrias spalvines dėmes popieriaus lape sukuria viziją, kurioje regimas vaizdas mainosi žiūrovui vis kitaip pakreipiant savo žvilgsnį – matomas švelnių bruožų moters veidas staiga pradeda lietis ir vietoje jo atsiranda vyriškas profilis, kuris, atrodo, nyra vis giliau ir giliau į rausvais, rusvais, pikšvais tonais raibuliuojančią gelmę. Menininkas akvarele sukuria magiją, kuria nesunku patikėti.
Trys akvarelės parodos – "Indigo Navis", "Vis ta(s) mėlis", "Vandens prisiminimai" – ir jose atsiveriantys pasauliai nėra panašūs vienas kitą, nepaisant to, kad materija, iš kurios jie sudaryti, yra ta pati – akvarelė. Tai žavi, stebina ir skatina ieškoti naujų pasaulių.
