Dizainas – labai plati tema, apie kurią galima kalbėti iš įvairiausių perspektyvų. Kalbėdami su R.Gheerawo, pasukome empatijos, dizainerio misijos ir autentiškumo temų link.
– Kai kalbame apie dizainą mieste – kokius aspektus svarbu įvardyti, į ką koncentruotis?
– Dizainas išties gali funkcionuoti įvairiuose masteliuose. Miestas yra savotiška talpykla, kurioje vyksta gyvenimas. Dizainas apima visą procesą: nuo miesto nubraižymo žemėlapyje iki durų rankenų projektavimo.
Vienas iš didžiausių dizaino iššūkių šiandien yra tai, kad labai sudėtinga matyti skirtingus miesto kūrimo mastelius, įvairius poreikius. Neretai viskas baigiasi tuo, kad vieni projektus kuria sraigtasparnio, o kiti – gatvės lygiu. Kartais žiūriu į urbanistikos kūrėjų, architektų darbų pristatymus – gražias, iš aukštai padarytas nuotraukas – ir galvoju – nuo kada žmonės yra supermenai, skraidantys virš miesto? Juk paprastai patiriame pastatus per laiptus, kilimus, taktilinius prisilietimus, sienas, baldų išdėstymą... Miesto koncepcijoje turime pabandyti įveikti atotrūkį tarp planavimo proceso ir projekto įgyvendinimo.
– Kas miestą iš tik gyvenamo paverčia mylimu, komfortabiliu, tokiu, kuriame norisi gyventi?
– Jei miestą sulygintume su pastatu, jis turėtų visus reikiamus baldus ar durų rankenas – kitaip tariant, funkcionuotų, bet ar būtų užtikrinta medžiagų, oro kokybė ir pan.? Galbūt pastatas tenkina pagrindinius poreikius, bet ar jis tikrai gali tapti vieta, kurioje norėtųsi būti?
Vienintelis būdas priversti žmones pirkti naujus automobilius buvo pakeisti jų dizainą – staiga jie tapo mados produktais.
Perpildytas Londono metro taip pat yra funkcionalus – juk su juo galima nukeliauti iš taško A į tašką B. Vis dėlto ar malonu juo naudotis karštą vasaros dieną, be kondicionieriaus, besistumdant miniai žmonių? Kartais dėl to kaltas ne projektavimas ar infrastruktūra. Galbūt verta paklausti, kodėl visi žmonės darbe turi būti būtent 9 valandą? Iš kur atsirado ši taisyklė? Tikriausiai ji kilo dar nuo darbo fabrikuose laikų, dėl sukčiavimo, nepasitikėjimo vieni kitais.
Taigi paslaugos, kaip ir pastatai, gali būti tinkami gyventi ir naudoti, bet svarbu paklausti – ar jie padeda džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais, pavyzdžiui, grįžimu namo, kelione į darbą ar kitą vietą mieste?
– Kaip tuomet apibūdintumėte gerą dizainą? Kokius aspektus jis turėtų įtraukti?
– Geras dizainas neturėtų daryti žalos. Jis turėtų ne skirti, bet įtraukti, įgalinti. Sunku pastebėti gerą dizainą, nes jei jis tikrai veikia, tampa beveik nematomu. Geras dizainas taip pat turėtų jungti, o ne būti kliūtimi. Jis padeda gyventi įgalinančiai ir sąmoningai. Žinoma, jis turėtų koncentruotis ne į finansinius, bet į vertybinius pagrindus.
Tiesa, tai prieštarauja pačiai dizaino atsiradimo istorijai. Pavyzdžiui, 1930-aisiais, prasidėjus automobilių bumui, transporto priemonės buvo labai patikimos ir gesdavo tikrai ne kas kelerius metus – automobilį galėjai turėti dešimtmetį ar ilgiau. Vienintelis būdas priversti žmones pirkti naujus automobilius buvo pakeisti jų dizainą – staiga jie tapo mados produktais. Jei pažvelgsite į bet kuriuos šeštojo dešimtmečio „Cadillac“, pamatysite, kaip sparčiai keitėsi jų modeliai.
Taigi, sakyčiau, kad dizainas turi galios ne tik palaikyti ar įtraukti, bet ir kenkti. Vis dėlto tikiu, kad šiandieniai dizaineriai vis daugiau dėmesio skiria žmonėms, su kuriais ir kuriems kuria, kalba apie idėjas, o ne tik apie patį projektą.
– Kokius pagrindinius klausimus reikia užduoti sau, kaip dizaineriui, prieš kuriant kokį nors dizaino projektą? Kaip žinoti, kad idėja vertinga?
– Manau, kad projektas turėtų atitikti mano įsitikinimus. Turėtume remtis savo tiesos pajautimu ir vertybėmis. Klausimas, į kurį būtinai reikia rasti atsakymą, – koks mano požiūris į žmones, kuriems tai kuriu?
Vieną kartą prisidėjau prie projekto, skirto migrantams darbininkams. Paklausiau studentų, kokius žodžius jie susietų su šių žmonių grupe? Kadangi niekas nepradėjo siūlyti žodžių, tai padariau aš – prie migrantų darbininkų nuotraukos parašiau žodžius: „purvinas“ ir „neturtingas“. Studentai taip pat siūlė savo variantus – jie nenorėjo įžeisti žmonių, tačiau kai kurie atsakymai buvo ganėtinai brutalūs. Atkreipiau dėmesį, kad nė vienas nepaminėjo žodžių „sūnus“, „tėvas“, „vyras“, o juk tai ir yra priežastys, dėl kurių šie žmonės pasirinko tokį kelią.
Taigi, manau, kad labai svarbu suprasti, kokios mano intencijos, santykis su žmonėmis, kuriems ketinu kurti vieną ar kitą projektą.
– Manau, šiais laikais, kai turime tiek pasirinkimų, kuriančių žmonių, labai sunku pasiūlyti ką nors išskirtinio. Ką jūs vadintumėte autentiška idėja?
– Autentiška vadinčiau idėją, kuri yra tikslinga, prasminga, pagerina situaciją. Dažnai pamirštame, kad idėja turi būti ne tik vertinga, bet ir smagi, įnešti džiaugsmo į kasdienį gyvenimą.
Prisimenu vieną pavyzdį, kai senyvo amžiaus moteris bandė pati įsijungti televizorių, bet negalėjo to padaryti dėl sudėtingos pultelio schemos. Sukūrėme dizainą, kuris paslėpė nereikalingus mygtukus ir jai pagaliau pavyko. Į mus tą sykį ji žvelgė su didžiausia šypsena. Dėl tokių akimirkų ir kuriame. Dizainas turėtų gerinti tam tikrą prisitaikymo lygį, padėti gyventi lengviau.
– Kalbate apie empatiją, santykį su žmonėmis. Kodėl jums svarbu, kad dizainas būtų orientuotas į žmogų, ką savo darbais ir projektais norite pasakyti?
– Tiek daug dizainerių šlovina save ir savo vardą, bet ar kuriame dalykus, kurių žmonėms reikia, kurių jie nori? Empatija yra tai, kas jungia, padeda suprasti žmogaus poreikius. Empatija sukuria pusiausvyrą, kuri reikalinga, kad visuomenė funkcionuotų. Kiekvieno dizainerio tikslas ir moto – gerinti žmonių gyvenimą, o empatija gali padėti pasiekti tai padaryti.
