Klaipėda garsėjo gonorėja

Tai, kas vyko uostamiestyje nuo 1977 m., gerai žinojo Klaipėdos odos ir veneros ligų dispanserio gydytojas Pragiedrulis Velička.

Baigęs Kauno medicinos institutą, jis, įgijęs vidaus ligų gydytojo specializaciją, atvykęs į Klaipėdą buvo įkalbėtas padirbėti minėtame dispanseryje. Viena priežasčių galėjo būti ir tai, kad tuo metu Tarybų Sąjungoje buvo sifilio epidemija – 10 tūkst. gyventojų teko 100 jo atvejų.

Klaipėda pagal sergamumą sifiliu Lietuvoje buvo po Vilniaus ir Kauno, tačiau pirmavo pagal gonorėjos atvejus. Apie tai buvo žinoma tik siaurame specialistų rate, nes partiniai darbuotojai buvo griežtai uždraudę platinti bet kokią informaciją.

Gonorėjos plitimas Klaipėdoje buvo aiškinamas tuo, kad nemažą dalį šio susirgimo parsiveža jūrininkai. Taip pat plito dėl kitų šalių jūrininkų. Dalį atveždavo ir iš visos plačios Tarybų Sąjungos į uostamiestį plūdę darbininkai.

Tam, kad galėtų dirbti su venerinėmis ligomis, P.Velička Minske baigė kursus, kur po mėnesį mokė dirbti su sifilio, vyrų gonorėjos, moterų gonorėjos ir odos ligomis.

Grįžęs iš kursų jis iki 1980 m. tyrė, aiškinosi, gydė tai moterų, tai vyrų gonorėjos susirgimus. Vėliau tapo Klaipėdos miesto ligoninės profilaktinių medicininių apžiūrų kabineto vedėju ir su komanda vykdė profilaktinius tyrimus Klaipėdos miesto įmonėse, kuriose buvo dirbama su maistu, kirpyklose, restoranuose, kitose aptarnavimo sferose, kur buvo darbuotojų kontaktas su klientais.

Realybė: daliai klaipėdiečių – tiek vyrų, tiek moterų gydytojas P.Velička anuomet buvo tarsi gelbėjimosi ratas. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Atlygis – G.Rossinio kasetė

Žvelgdamas atgal į praeitį P.Velička padarė prielaidą, kad nors oficialiai prostitucijos Tarybų Sąjungoje nebuvo, nelegaliai ji veikė ir netgi klestėjo.

Daugelis klaipėdiečių girdėjo apie garsiąsias 16-osios divizijos gatvės merginas. Jos buvo laikomos elitinėmis Klaipėdos prostitutėmis. Dabar jau žinoma ir tai, kad jas globojo KGB (Tarybų Sąjungos saugumas). Jos dirbo su užsieniečiais už valiutą, vengė bet kokių kontaktų su vietiniais, taip pat ir jūrininkais.

Tuomet kildavo įtarimų, kodėl išvaizdžios merginos turi savo staliukus ar vietas geriausiuose Klaipėdos restoranuose, viešbučiuose. Iš restoranų pas klientus jas išveždavo taksistai. Susitikimai su klientais dažniausiai vykdavo butuose, uždarose erdvėse.

P.Velička kaip veneros ligų gydytojas elitinių merginų iš 16-osios divizijos gatvės odos ir veneros ligų dispanseryje beveik nematė, gal tik 2–3. Įsiminė viena klientė, mergina iš kažkurio kaimo, baigusi profesinę technikos mokyklą. Ją atvežė milicija, sakė esanti iš 16-osios divizijos. Tuo patikėti buvo sunku, bet mergina aiškino, kad dirbanti 16-osios divizijos aukštesnės kastos merginoms. Ji papasakojo, kad uoste pakliuvo į laivą pas italą jūrininką, kuris ją vaišinęs brendžiu, saldainiais. Kaip anekdotas nuskambėjo tai, kad italas jai vietoje pinigų davęs kompozitoriaus Gioacchina Rosinio garso kasetę. Mergina prisipažinusi, kad nemoka išsireikalauti pinigų, nežinojusi, kur dėti kasetę, todėl ir atnešusi gydytojui.

Gynė teritorijas

Nemaža dalis P.Veličkos veneros ligų klienčių buvo iš sovietmečiu garsaus restorano „Jūra“, kurį jūrininkai vadindavo „Ržavaja vilka“ (lietuviškai – surūdijusi šakutė).

„Ten rinkdavosi neelitinės prostitutės, kurios turėdavo reikalų tiek su Klaipėdos jūrininkais, tiek su atplaukusiais į Klaipėdą prekybinių laivų jūreiviais už rublius. Kai pas mane pakliūdavo, dažnai pasipasakodavo apie savo gyvenimą. Tarp merginų buvo ir naivuolių su žemu išsilavinimu, ir baigusių aukštuosius, turinčių gerą darbą“, – prisiminė P.Velička.

Iš dispanserio, kuris buvo Jūros gatvėje, P.Velička teigė užsukdavęs pavakarieniauti į „Klaipėdos“ viešbutį. Jame matęs įdomių merginų.

Restorane vykdavę šokiai, ateidavę ir jūreiviai. Kartą tarp merginų moterų tualete kilusios muštynės. Paaiškėjo, kad į viešbutį patekusios studentės iš Klaipėdos muzikos fakultetų. Jas jūreiviai šokdinę, o tos, kurios viešbutyje nuolat sukinėjosi, patykojo, kai šios nuėjo į tualetą, ir puolė auklėti, kam lenda ne į savo teritoriją.

Klaipėdos fakultetų studentes muzikantes P.Velička teigė matęs ir Klaipėdos interklube, kai ten jį įleidusi pažįstama. Studentės ten grodavusios fortepijonu. Pritemdyta aplinka, jūrininkai ir gražios merginos muzikantės jam pasirodė įtartinai. Jau vėliau, kai tapo laivų gydytoju, ne kartą lankėsi jūrininkų klubuose užsienio uostuose. Niekur nematęs, kad merginos linksmintų jūrininkus grodamos, kaip tai matė Klaipėdoje.

„Dovanas įteikdavo“ ir „padorieji“

Neįtikėtina, bet, P.Veličkos aiškinimu, su jūros ir uosto veikla, jūrininkais buvo susiję gal apie 30 proc. oficialiai į statistiką pakliūdavusių Klaipėdos venerinių ligų atvejų. Ligos taip pat plito iš lovos į lovą, nuo vieno meilės nuotykio prie kito.

Dažnas palydovas būdavo alkoholis.

Buvo ir garsių sovietmečio istorijų, pavyzdžiui, klasės auklėtoja „įteikė dovaną“ mokyklos tėvų komiteto pirmininkui. Paskui jis stebėjosi, kaip tai galėjo būti – tokia „padori“ moteris.

Anot P.Veličkos, tarp užsikrėtusiųjų buvo daug „padorių“ moterų ir vyrų. Lytiniu keliu plintančios ligos neaplenkdavo nei restoranų darbuotojų, nei vaikų darželių auklėtojų, nei mokytojų, nei tarnautojų, nei fabrikų ar kombinatų darbininkių.

Ypatinga moterų kategorija būdavo jūrininkų žmonos. P.Velička prisiminė ne vieną atvejį, kai ateina į kabinetą prieš 6–10 dienų iš jūros grįžęs jūrininkas ir aiškina, kad niekur į šoną nenukrypęs, bet „zarazą“ pasigavęs. Paaiškėja, kad venerinę ligą, dažnai besimptomę, Klaipėdoje belaukdama vyro pasigavo žmona, kuri ir perdavė jam.

„Būdavo ir tokių „etatinių“ žmonų, gal 3–4, kurios nuolat ateidavo pasitikrinti į mūsų kabinetą, kai tik gaudavo telegramą, kad netrukus iš jūros grįš vyras“, – prisiminė P.Velička.

Buvo ir naivuolių, kurie gal ir buvo ką nors girdėję apie venerinių ligas, bet manė, kad juos didžiuliu vingiu aplenks. Buvo ir tokių atvejų, kad neidavo pas gydytoją, delsdavo, kol liga pažengdavo labai toli.

Keista dabartinė statistika

Oficialiai sekso Tarybų Sąjungoje nebuvo, bet lytinės ligos plito. Kai kurie gydytojai siauresniuose rateliuose tiesiai šviesiai sakydavo, kad „kriušamasi per smarkiai“.

Venerinių ligų plitimui Sovietų Sąjungoje, anot P.Veličkos, įtakos turėjo ir labai prastos kokybės prezervatyvai, todėl jie būdavo retai naudojami. Ar mūsų laikais yra kas nors panašaus, kaip buvo sovietmčiu? Prostitucija uoste nebefiksuojama. Laivai uostuose stovi gerokai trumpiau, jūrininkai turi mažiau laiko.

P.Velička teigė Klaipėdoje prie vieno prekybos centro matęs, kaip būriuojasi merginos. Tai vieną, tai kitą paima stabtelėjusios mašinos.

Vienoje įstaigoje girdėjęs, kaip azijietiškos išvaizdos jūrininkai prie baro klausę, kur galima rasti merginų.

Ar išliko toks didelis, kaip Sovietų sąjungoje sergamumas lytiniu keliu plintančiomis ligomis? Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo kurį laiką nelegali prostitucija dar klestėjo. Laikraščiuose būdavo skelbimų apie erotinio masažo paslaugas. Prieš 20 metų dar buvo ir uosto prostitučių, kurios lipdavo per tvorą, gudresnės eidavo per vartus į laivus.

P.Velička teigė, kad tie neįtikėtinai dideli susirgimų skaičiai smarkiai sumažėjo, kai atsirado žmogaus imuno-deficito virusas (ŽIV).

P.Veličką stebina keista mūsų dienų statistika dėl lytiniu keliu plintančių ligų. Anot jo, per metus Lietuvoje fiksuojama apie tūkstantis sifilio atvejų. Kitų ligų kaip ir nelikę. Klaipėdoje sovietmečiu buvusios itin populiarios gonorėjos – nulis. Ji greičiausiai yra, bet „dingsta“ privačiuose kabinetuose. Daugelis gydosi patys, nes mano, kad tai esanti „nesunki liga“. Trichomonozė statistikoje iš viso nebefiksuojama.

Rinkosi marga auditorija

Rusijos dienos, kuri minima birželio 12-ąją, prasmė, vargu ar žinoma daugumai lietuvių. Rusijos žurnalistai abejoja, aš šventės esmę ir prasmę supranta ir jų tėvynainiai.

Sekmadienio vakarą Klaipėdos tautinių bendrijų centro kiemelyje Skulptūrų parko ramybės apsuptyje diskutavo pirmojo Rusijos Federacijos prezidento B.Jelcino pavaduotojas, buvęs RSFSR (Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika) valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, garsus rašytojas ir poetas, publicistas Georgijus Jefremovas, pirmasis Lietuvos ambasadorius Maskvoje Egidijus Bičkauskas, istorikas Algis Kasperavičius.

Pasiklausyti jų atėjo marga auditorija. Diskusija sudomino Klaipėdos vicemerę Juditą Simonavičiūtę, savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorę Nijolę Laužikienę, Socialinių reikalų departamento vadovę Audrą Daujotienę.

Atėjo ir patriotiškai nusiteikusių lietuvių, kurie sovietmečiu Klaipėdoje kėlė trispalvę, ir Sąjūdžio bei Lietuvos nepriklausomybės pusę palaikę, iki šiol jos labui dirbantys kitataučiai.

Buvo ir tų, kuriems Tarybų Sąjunga buvo valstybės idealas, o jos žlugimas – didžioji pasaulio ir jų asmeninė tragedija.

Mano manymu, svarbiausias kiekvienos tautos turtas – nepriklausomybė nuo barbariškumo, idiotizmo.

Žmonės elgsi santūriai, sėdo greta ir iš šalies atrodė, kad visi susirinkusieji yra bendraminčiai.

Nežinia, ar šios diskusijos saugumo sumetimais, o gal dėl kasdieninės tarnybos parko takais vaikštinėjo policininkai.

Kreipdamasis į klausytojus G.Burbulis atviravo, kad dalyvavo šių įvykių sūkuryje ir drauge su Rusijos politikais sprendė, kaip sudaryti prielaidas taikiam žiauriausios totalitarinės sistemos žlugimui.

1990 m. birželio 12-ąją Rusija pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. O 1991-ųjų gruodžio 8 d. Baltarusijoje, Belovežo girioje, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovams pasisekė suformuluoti ir pasirašyti dokumentą, kuriuo buvo sukurta Nepriklausomų valstybių sandrauga.

Tai buvo dokumentas nulėmęs naują pasaulinės istorijos etapą.

Priminė istorijos faktus

"Mums pavyko visa tai padaryti taikiai, išvengti kruvinų sovietinio totalitarinio palikimo dalybų ir padaryti tai kaip galima labiau teisėtu būdu. Nė vienas karinis dalinys, nė viena partija ar darbo kolektyvas nepasmerkė šio susitarimo. Po trijų dienų Rusijos Federacijos Aukščiausioji taryba jį tarifikavo, – primirštus įvykius vardijo G.Burbulis. – Nesikuklindamas ir gerai suprasdamas šio įvykio svarbą bei savo vaidmenį jame galiu pasakyti, kad tą dieną prasidėjo nauja pasaulio istorijos epocha. Mums tada atrodė, kad visas pasaulis suskubs padėti Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai. Gruodžio 21-ąją Alma Atoje susirinko dar aštuonių valstybių vadovai ir pasirašė šį dokumentą bei taip pat prisidėjo prie naujos sąjungos kūrimo. Taip sąjungą sudarė 11 buvusios Tarybų Sąjungos respublikų. Tų pačių metų gruodžio 23 d. Suvienytųjų Tautų organizacija priėmė naująją sąjungą kaip visateisę narę. Rusija Saugumo Taryboje gavo Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos statusą. Tada Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas savanoriškai atsisakė branduolinio ginklo, šie ginklai buvo perduoti Rusijos Federacijos arsenalui."

G.Burbulis prisipažino, kad jam asmeniškai dalyvavimas šiuose įvykiuose buvo labai sunkus išbandymas.

G.Burbulis pasakojo susirinkusiesiems, kad jo prosenelis gyveno Panevėžio rajone, Buožių kaime. 1915 m. jo tėvas, tada keturmetis berniukas, su savo tėvais buvo ištremtas į Uralą.

Ten ir pats G.Burbulis užaugo ir subrendo kaip asmenybė. Seneliai neišmokė savo sūnaus lietuvių kalbos, neišmoko jos ir Genadijus. Tačiau savyje lietuviškumo jis nemažai jaučia iki šiol.

Didžiąją gyvenimo dalį G.Burbulis neteisingai tardavo savo pavardę, V.Landsbergis pamokė ją kirčiuoti taisyklingai, akcentuojant antrąjį skiemenį.

"Nesu religingas, bet prisipažinsiu – esu giliai tikintis. Po visko, ką esu dirbęs aukščiausiuose valstybės postuose, tikiu sielos ir moralės harmonija. Tikiu, kad visi žmonės gimdami yra lygūs ir apdovanoti išmintimi ir sąžine. Kiekvienas turi elgtis vienas kito atžvilgiu vadovaudamasis moralės principais. Esu įsitikinęs, kad žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės yra aukščiausia vertybė. O jų gynimas – kiekvieno mūsų bei valstybės, kurią kūrėme, pareiga. Gaila, kad XXI amžius demonstruoja toli gražu ne harmoniją, ne sąžiningą taiką ir tvarką. Kasdien kyla vis naujų iššūkių ir grėsmių. Man atrodo, kad mes vis mažiau suprantame, kaip visa tai įveikti", – apgailestavo svečias.

Pasaulį kaustė baimė

Iš Maskvos atvykęs poetas, publicistas G. Jefremovas prisiminė, kaip vedęs lietuvę pateko į gilų Lietuvos kaimą. Jam patiko lietuvių ramumas, nesikišimas, jis pamėgo nuostabią Lietuvos gamtą.

Savo draugams ir pažįstamiems Rusijoje poetas aiškino, kas vyksta Lietuvoje. Jis rašė dienoraštį ir fiksavo įvykius ne tik kiekvieną dieną ar valandą, bet ir minutę, o vėliau jo pagrindu išleido knygą.

"Mes minime birželio 12-ąją ne kaip Rusijos nepriklausomybės dieną. Kol kas mums tai – prisiminimo apie Rusijos laisvę diena. Mano manymu, svarbiausias kiekvienos tautos turtas – nepriklausomybė nuo barbariškumo, idiotizmo. Mane vis dar labai jaudina, kas atsitiko, tai, ką vieni sveikina, o kiti prakeikia. 1992-aisiais mano namuose viešėjo senas draugas, kuris jau daug metų gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Tuo metu Maskva atrodė baisiai: visose didžiausiose miesto aikštėse žmonės prekiavo, buvo purvina ir nesaugu. Lydėdamas bičiulį į oro uostą apgailestavau dėl tokio apgailėtino vaizdo. Mano draugas man pasakė: "Seni, tu nieko nesupranti. Ilgus dešimtmečius visas pasaulis gyveno kaustomas siaubingos baimės. Nieko negali būti baisiau, kai atominio ginklo paleidimo mygtukas yra vieno žmogaus, vienos partijos rankose. Ir tik dabar mes nustojome bijoti", – dalijosi prisiminimais poetas. – Aš svajoju apie Rusiją, dėl kurios man nebūtų gėda nei prieš savo anūkus, nei prieš kaimynus. Mes visi žmonės, visi giminės, nėra ko vieniems kitų gąsdinti. Tie, kas linkę bijoti, jau bijo, o kas yra drąsus, jų neįmanoma išgąsdinti, tik supykdyti."

Tėvynainio laiškas sujaudino

Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Bičkauskas buvo pirmasis mūsų valstybės diplomatas Rusijoje. Jis buvo pakviestas į Kremlių, kur, dalyvaujant pirmajam Rusijos Federacijos Prezidentui B.Jelcinui, buvo minimas Rusijos suvereniteto deklaracijos priėmimas.

1990-aisiais buvęs Lietuvos ir Rusijos įvykių sūkuryje E.Bičkauskas prisiminė, kad deklaracija dėl Rusijos suvereniteto buvo viena iš daugybės deklaracijų, kurios tuo metu buvo priimamos ir skelbiamos. Jam kur kas labiau įsiminė Belovežo girioje Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovų pasirašytas susitarimas.

Diskutuodamas su juo G.Burbulis paaiškino, kad ši data tapo pagrindu priimti naują Konstituciją, Rusija po to pasiskelbė lygiateisiu tarptautinės politikos subjektu.

"Tą dieną pirmą kartą per tūkstantmetę Rusijos istoriją buvo išrinktas jos vadovas. Didžiuojuosi tuo, kad buvau pirmojo Rusijos prezidento B.Jelcino rinkimų štabo vadovas", – akcentavo G.Burbulis.

Bolševikai netapatūs rusams

"Tais laikais visi buvome pakylėti ir didžiavomės savo kilme. Aš – ypač garsiai deklaravau, kad mano tėvai ir protėviai – lietuviai. Bet vienas archyvaras man pasakė, jog Peterburge rado mano giminės genealoginį medį. Tai buvo be galo įdomus dokumentas, sužinojau, kad mano giminės šaknys atsekamos nuo XV ar XVI amžių. Mane tiesiog pribloškė žinia, kad seniausias žinomas mano protėvis buvo Ivanas Bagorijus. Tikiuosi, kad supratote, ką tuo norėjau pasakyti", – nustebino atvirumu E.Bičkauskas.

Lietuvoje dar gyvos nuoskaudos dėl trėmimų. E.Bičkauskas apgailestavo, kad kartais pamirštama, jog šią skriaudą tautai padarė būtent bolševikų valdžia, kuri nėra tapati rusų valdžiai.

Kreipdamasis į svečią iš Maskvos E.Bičkauskas rėžė tiesiai, kad Tarybų Sąjungos iširimas nebuvo G.Burbulio veiklos tikslas.

Nepaisant to, abu buvo vienoje fronto pusėje, abu kovojo prieš sovietinę bolševikinę santvarką. Jei ši santvarka nebūtų žlugusi, nei Lietuvos, nei Rusijos nepriklausomybės nebūtų buvę.

Tada visas pasaulis bijojo ne Rusijos, o būtent sovietinės bolševikinės santvarkos.

Kalbėdamas apie šių dienų Lietuvos ir Rusijos priešpriešą, E.Bičkauskas papasakojo apie neseniai iš bičiulio Viktoro Kogano Jasno, kuris buvo Grigorijaus Javlinskio padėjėjas, gautą laišką. Jame autorius retoriškai klausė adresato, kas gi atsitiko jo tėvynei.

Laiške šis Rusijos autoritetas teigė, kad jo šalyje įsigalėjo tragiškos kliūtys, nepasitikėjimas, nepasitikėjimas, egocentrizmas, Rusijoje įsitvirtino neototalitarinė arba hibridinė totalitarinė santvarka, kuri lemia sunkumus ir šaliai iš vidaus, ir aplinkui ją.

Po šių šių žodžių vienoje klausytojų pusėje pasigirdo nepasitenkinimo šurmulys.

Pripažino viena kitą

Istorikas Algis Kasperavičius bandė juokauti.

"Prie šiuolaikinės Rusijos ištakų buvo lietuvio valstiečio anūkas. Tai yra tiesa ir nepaneigiamas istorinis faktas", – teigė istorikas, turėdamas omenyje G.Burbulį.

Atsakydamas į klausimą, kaip Rusijos Nepriklausomybės dieną turėtų vertinti Europa, A.Kasperavičiaus teigė, jog, ko gero, tiksliausiai atsakė amerikiečiai – pagrindiniai Sovietų Sąjungos priešininkai. Amerikiečių politologas Francis Fukuyama, 90-ųjų pradžioje suformulavo tezę – istorijos pabaiga. Tada JAV net  būta svarstymų: ar šiai šaliai dar reikalinga užsienio politika.

Tikėtasi, kad Tarybų Sąjungos žlugimas lems šaltojo karo pabaigą ir taikaus gyvenimo pasaulyje pradžią. Būta ir nepasitikėjimo, nes imperija sugriovė pati save, galbūt iš to ir kilo rožinės šviesios ateities iliuzijos.

Gyvenimas parodė, kad šios viltys buvo pernelyg ankstyvos.

Istorikas priminė, kad 1990-ųjų birželio 12-oji ir 1991 metų liepos 29-oji, kai tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos buvo pasirašyta sutartis, kuria abi valstybės pripažino viena kitos nepriklausomybę, mūsų šaliai buvo didelės reikšmės įvykiai. Juk Lietuva tuo metu buvo pripažinta tik mažytės Islandijos.

"Šios diskusijos nariai, kolegos kalbėjo poetine kalba, citavo eiles. Racionaliems, logiškai mąstantiems vakariečiams tai labai sunku suprasti. Ko gero, būtent todėl vakarų politikams labai sunku suprasti rusus. Tai skiria šiuos du pasaulius. Vieni į tą poetikos mėgimą žiūri susižavėjimo kupinomis akimis, o kiti – su nepasitikėjimu", – pastebėjo A.Kasperavičius.

Šiemet Birželio 12-ąją Rusijos diena tradiciškai buvo švenčiama ir Rusijos Federacijos generaliniame konsulate Klaipėdoje.

Nors Generalinis konsulas Aleksandras Gračiovas nedalyvavo sekmadienio diskusijoje, jis nenoromis patvirtino istoriko A.Kasperavičiaus išsakytą mintį, šventinio priėmimo metu pacituodamas žinomo rusų poeto Fiodoro Tiutčevo eilėraščio frazę "Rusijos protu nesuprasi".

Diplomato sveikinimo žodyje skambėjo tikinimai, kad jis siekia tautų bendradarbiavimo ir draugystės.

Linkėjo greitesnio sveikimo

Sekmadienį ne visi į diskusiją atėję žmonės suprato, kad diskutuos eruditai ir politikos grandai, o žiūrovai turės galimybę tai stebėti.

Būta tokių, kurie baigiantis renginiui norėjo pasirodyti, kas esantys, ir, užuot uždavę klausimą, ne vieną minutę kalbėjo apie save ir savo asmens reikšmingumą. Vienas klausimą uždavusiųjų nusistebėjo, kodėl prisimenama istorija, kai žmonės neturi ko valgyti.

Žiūrovai suūžė. Panašu, kad šiuo klausimu sutarė visi – praeitį reikia žinoti, kad mokėtume kurti ateitį.

Klaipėdoje per 30 metų gyvenantis Rusijos pilietis Anatolijus Lavritovas klausimo nesuformulavo, bet spėjo pasakyti, kad Rusijos Federacijos generalinis konsulatas jį ir tokius, kaip jis, gina ir jis esąs už tai labai dėkingas.

E.Bičkauskas su nuostaba paklausė, nuo ko Lietuvoje jį reikia ginti. Atsako jis nesulaukė.

"Ar žinote, kodėl šiandien postsovietinėje erdvėje tiek daug atpažįstamo sovietmečio palikimo? Pirmiausiai todėl, kad daugybė žmonių vis dar nesuprato, kas atsitiko, kaip atsitiko, nesuprato, iš kur mes kilę. Vis dar nesupratome, kas mums buvo atsitikę, ir dešimtmečius nostalgiškai grįžtame į tuos laikus, būdami suparalyžiuota kairiąja smegenų puse, kuri atsakinga už logiką. O dešinioji, atsakinga už emocijas, primena šalies vadų gimtadienius, pionierišką veiklą ir panašius dalykus, veikia. Šalis, kurioje nėra išvystyta atminties kultūra, neturi ateities. Mes vis dar išgyvename postimperinę traumą. Restauruojamos imperinės ambicijos, idėjos, papročiai. Tai net ne ambicijos, o sindromas, tai gilios proto ligos požymiai. Jeigu jos nediagnozuosime, niekada nuo jos nepasveiksime. Tai primena fantominius skausmus, atminties traumas", – jaunam vyrui atsakė G.Burbulis.

Neįprastas viešas kalbėjimas kai kuriems priminė mitingų laikus, kai iš tribūnos buvo sakoma skaudi tiesa.

Kitus diskusija šokiravo ir pykdė, o tuo pat metu rodė klausytojų tolerancijos lygį. Vieniems jos pritrūko, todėl jie pakilo ir išėjo, kiti lyg paaugliai piktai burbėjo, treti susimąstė.

"Mane maloniai nustebino vieta, kur buvo surengta diskusija, bet dar labiau – pašnekovai ir renginio forma. Viliuosi, kad tai ne paskutinis toks įvykis jūsų mieste, jeigu būčiau kviečiamas, mielai dalyvaučiau dar ne kartą", – kitą dieną atviravo G.Burbulis.

Šalies Finansų ministerija išplatintame pareiškime paskelbė, kad Rusija sumokėjo 125,2 mln. JAV dolerių skolą Bosnijai. Šį įsipareigojimą pastaroji paveldėjo iš dabar jau taip pat neegzistuojančios valstybės Jugoslavijos pagal dvišalius prekybos susitarimus.

„2017 metų rugpjūčio 8 d. Rusijos Federacija grąžino skolą Bosnijai ir Hercogovinai, – pranešė Rusijos finansų ministerija. – Bosnija ir Hercogovina buvo paskutinė buvusios Tarybų Sąjungos užsienio kreditorė.“

Susitarimą dėl skolos grąžinimo šalys pasirašė Maskvoje kovo 21 d. Jis įsigaliojo liepos 20 d.

Rusija prisiėmė visas Tarybų Sąjungos užsienio skolas po to, kai ši žlugo 1991 metų gruodžio 26 d. Skolos sudarė maždaug 70 mlrd. JAV dolerių, ir didžioji jų dalis buvo sukaupta per paskutinius šešerius Tarybų Sąjungos egzistavimo metus.

1998 metais Rusija buvo priversta stabdyti skolų grąžinimą dėl prastos ekonominės padėties. Tačiau 2006 metais dėl kylančių naftos ir dujų kainų Rusija anksčiau laiko grąžino daugiau nei 20 mlrd. JAV dolerių skolų septyniolikai Paryžiaus klubui priklausančių šalių.

Prieš 75 metus įvykę rinkimai į Liaudies Seimą, kurį sudarė 79 žmonės, pagal Maskvoje parengtą scenarijų nusprendę prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Tarybų Sąjungą, buvo organizuojami nesilaikant įstatymų, dalijant pažadus ir grasinant bei terorizuojant, o rezultatai buvo visiškai sufalsifikuoti, LRT RADIJUI sako istorikas Algirdas Jakubčionis. „Tarkim, buvo paskelbta, kad Pasvalio valsčiuje balsuoti atėjo 106 proc. Pasvalio valsčiaus gyventojų. Kadangi buvo duotas nurodymas parodyti, kad balsavo labai daug žmonių, koks nors mažaraštis ir parašė 106 proc.“, – pasakoja mokslininkas.

A. Jakubčionio žodžiais, marionetinis Liaudies Seimas iš tikrųjų buvo Sovietų Sąjungos vadovybės įrankis, padėjęs sovietizuoti Lietuvą, įtvirtinti okupaciją ir parodyti, kad mes, lietuviai, latviai ir estai, tai padarėme savo rankomis.

– Kaip yra su pavadinimu? Lietuva tapo Tarybų ar Sovietų Sąjungos nare? Kodėl sakome Sovietų, o ne Tarybų Sąjunga?

– Sovietai iš karto ėmė vartoti terminą „tarybų“, pabrėždami tarybiškumą, liaudiškumą ir pan. O „sovietų“ terminas Vakarų visuomenėje, Vakarų istorikų darbuose yra priimtas kaip tikrasis sovietinio režimo pavadinimas. O Lietuva oficialiai tuo metu buvo paskelbta LTSR. Kaip ir Salomėja Nėris dainavo: „Lietuvos daugiau nebėr, Lietuva – LTSR.“

– Kurį terminą geriau vartoti?

– Sovietų.

– Kokia tai buvo diena, kai Lietuva tapo Sovietų Socialistine Respublika?

– Vienu sakiniu atsakyti labai sudėtinga. Į šią dieną Sovietų Sąjunga tikrai ėjo bent pusmetį. Pagrindinis Sovietų Sąjungos tikslas buvo atkurti Rusijos imperiją su 1914 m. buvusiomis sienomis ir tai padaryti pačių lietuvių, latvių ar estų rankomis. Kitais žodžiais tariant, Liaudies Seimas buvo Sovietų Sąjungos vadovybės įrankis, padėjęs sovietizuoti Lietuvą, įtvirtinti okupaciją ir parodyti, kad mes, lietuviai, latviai ir estai, tai padarėme savo rankomis.

– Ar žmonės realiai suvokė, kas vyko tuo metu? Juk Liaudies Seimo rinkimai buvo fiktyvūs.

– Pirmiausia Liaudies Seimo rinkimai buvo suorganizuoti labai greitai, per 10 dienų. Pagal tikrosios Lietuvos įstatymus nuo rinkimų datos paskelbimo turėjo praeiti trys mėnesiai, turėjo būti agitacija, rinkimų kampanija ir t. t. Turint omenyje to meto komunikacijos priemones, per šias kelias dienas Lietuvos gyventojams susigaudyti, kas vyksta, buvo labai sudėtinga.

Antra, buvo paleista didžiulė informacinė medžiaga, kone informacinis karas, kuriame buvo visko: ir pažadų, ir grasinimų. Tarkim, buvo sakoma, kad visi bežemiai ir mažažemiai gaus žemės. Tas, kuris jos neturėjo, galvojo – o gal iš tiesų tos žemės gausiu. Tiems, kurie turėjo paėmę paskolas, buvo pasakyta, kad jų nereikės grąžinti. Taip pat buvo žadamas geras atlyginimas ir t. t. Apibendrinant – visiems gyventojų sluoksniams viskas ir iš karto. Taigi tokia nežabota propaganda suvaidino tam tikrą vaidmenį.

Kitas dalykas, kad rinkimų rezultatai buvo falsifikuoti. Tarkim, buvo paskelbta, kad Pasvalio valsčiuje balsuoti atėjo 106 proc. Pasvalio valsčiaus gyventojų. Kadangi buvo duotas nurodymas parodyti, kad balsavo labai daug žmonių, koks nors mažaraštis ir parašė 106 proc.

Be to, prasidėjo tam tikras terorizavimas. Jau liepos 7 d. buvo pareikšta, kad tie, kurie nebalsuos, bus liaudies priešai. Iš viso iki rinkimų buvo suimta daugiau nei 500 žmonių ir jie buvo pavadinti liaudies priešais. Tada visi suprato, kas bus tiems, kurie neis balsuoti. Tokia bendra atmosfera ir buvo iki rinkimų.

– Dabar nemažai diskutuojama apie asmenybes, kurios priklausė Liaudies Seimui, delegatus, kurie vyko į Maskvą. Kiek tarp jų buvo tikinčių sovietine santvarka, apsimetusių, kad tiki, ar apskritai nesupratusių, kur pateko?

– Buvo kelios žmonių kategorijos. Viena kategorija tie, kurie buvo susiję su įvairiomis Sovietų Sąjungos struktūromis, kurie buvo užverbuoti ir kurie tiesiog negalėjo nevykdyti to, ką Sovietų Sąjunga jiems nurodė.

Kita kategorija galėjo būti tie, kurie tikėjo galima socialine revoliucija, iš principo pagerinsiančia Lietuvos gyventojų padėtį. Galbūt tai tie, kurie buvo išėję iš liaudininkų, gal tai Gedvilas, gal dar kuris vienas kitas. Bet turbūt nuo birželio pabaigos jie jau suprato, kad iš principo kitaip būti negali, kaip kad vykdyti Maskvos valią.

O Lietuvos komunistų partija absoliučiai ir be jokių komentarų tarnavo tik Maskvai ir vykdė viską, kas jiems buvo nurodyta.

– Kai kurių istorikų teigimu, dėl griežto Antano Smetonos režimo, cenzūros maždaug 1939 m. tarp intelektualų būtą nemenko pakrikimo. Kiek tai galėjo turėti įtakos tam, kad jie nematė grėsmių?

– Tai galėjo turėti įtakos, nes, kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad Lietuvą reikia demokratizuoti. Tam tikri pokyčiai 1939 m. viduryje ir antrojoje pusėje buvo, tačiau A. Smetona galų gale pareiškė, kad jis neatmeta Lietuvos demokratizavimo kelio, bet turi praeiti dar 10–15 metų. Turbūt tai atvedė prie to, kad kairieji inteligentai dar labiau nusivylė šiuo režimu ir ieškojo galimybių jį pakeisti.

Taigi paklydusių, patikėjusių socialinės revoliucijos arba pokyčių, demokratizavimo idėjomis galėjo būti. Bet, manyčiau, jie labai greitai pamatė, koks tai režimas. Užteko, tarkim, minėtų liepos suėmimų, ir per Kauną nuėjo gandas, kad suimami žymūs žmonės. Kaune tuo metu buvo 160 tūkst. gyventojų ir toks gandas iš karto padarė poveikį, nuteikiantį prieš režimą.

– Vienas skaudžiausių sovietmečio įvykių – trėmimai. Kaip nutiko, kad kaimynai skųsdavo kaimynus?

– Be abejo, visko galėjo būti. Buvo ir nepasitenkinimo kitu, buvo, kad vienas į kitą pažiūrėjo ne taip, į meilę neatsakė. Bet, manyčiau, masinio reiškinio, kad lietuviai skųstų vieni kitus, iš esmės nebuvo. Kai buvo minimas filosofo Girniaus jubiliejus, perskaičiau mintį, kad lietuvių tauta – viena pačių humaniškiausių tautų. Taigi nemanyčiau, kad po tokio įvertinimo galima sakyti, jog mes buvome tokie jau labai negeri.

Prieš ketvirtį amžiaus įvykdę tuo metu sunkiai suvokiamą akciją – susikibę rankomis trijų valstybių žmonės parodė pasauliui, kad nori tapti laisvi. Čia gyvenantiesiems tai buvo didelio dvasinio pakilimo metas, tačiau iš plačiosios Tarybų Sąjungos atvykdavę turistai laisvėjančių tautų siekio nesuprato, tai jiems aiškino ekskursijų vadovai.

Turėjo apsišarvuoti kantrybe

Sovietmečio saulėlydžiu vienu svarbiausių ruporų apie mūsų siekius tapo gidai. 80-ųjų pabaigoje Tarybų Sąjungoje buvo labai populiaru didžiulėmis grupėmis lankytis broliškomis vadintose respublikose. Išvykas rengdavo darbo kolektyvai, profsąjungos. Neretai tokios ekskursijos virsdavo masinio apsipirkimo išvykomis.
Tačiau kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas, turistai iš "didžiosios tėvynės" tapo smalsesni.

Su jais bendraujantiems ekskursijų biurų darbuotojams teko nepaprastas uždavinys suprantamai ir neįžeidžiai paaiškinti, kas vyksta Pabaltijyje. Šiuo žodžiu tada buvo vadinamos Lietuva, Latvija ir Estija.

Klaipėdos ekskursijų biuro gidai turėjo apsišarvuoti kantrybe ir žiniomis, kad argumentų kalba paaiškintų Baltijos tautų istorijos vingius.

Į Biržus važiavo ir vaikai

1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji buvo vidurys savaitės. Trečiadieniais uostamiesčio gidams paprastai būdavo nemažai darbo, tačiau tądien pilnutėlis autobusas ekskursijų biuro darbuotojų išvažiavo į Biržus.
Klaipėdiečiams buvo paskirta susikibti rankomis pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje, tad laukė netrumpa kelionė.

"Buvo pilnas autobusas. Žmonės pasiėmė vaikus, šeimos narius, giminaičius. Niekas iš biuro vadovų nesakė, kad nebus kam dirbti, neragino likti. Važiavome nepaprastai įkvėpti. Dviejų juostų keliu viena kryptimi važiavo keturios eilės mašinų. Bet tai, ką patyrėme sustoję ir susikibę rankomis, neišdilo iki šiol. Praėjo šitiek metų, bet kai pamatau Baltijos kelio kadrus, nevalingai plūsta ašaros", – prisimena tuomet gide dirbusi klaipėdietė Milda Drevinskienė.

Moteris puikiai pamena rankomis susikibusi su savo dukromis ketverių Guoda ir aštuonerių Gunda. Mergaitėms buvo įdomu, kas vyksta, bet mažoji paklausė: "Mama, ką mes čia darome?"

"Nežinau, kaip man atėjo į galvą mintis jai paaiškinti, bet priminiau animacinį filmuką apie ožiuką, kuris per audrą žemę laikė. Tada taip ir pasakiau, kad mes visi čia panašiai Lietuvą laikome. Tada jai tapo aišku. Abi dukros tai iki šiol labai gerai atsimena. Tik turistams mūsų šalyse vykusius įvykius paaiškinti nebuvo taip paprasta", – prisiminė M.Drevinskienė.

Jei kas nors dabar pakviestų važiuoti į kitą Lietuvos kraštą vien tam, kad kelioms minutėms susikibtų rankomis su nepažįstamais žmonėmis, moteris tikino nesvarstytų nė akimirkos, važiuotų net neabejodama.

Pasitiko su žvakėmis

Šalia jos tuomet stovėjo buhaltere bei užsakymų priėmėja dirbusi ukrainietė Larisa. Moteris pasakojo savo atsiradimo Lietuvoje istoriją.

Jos mama čia atvažiavo dar 1944 metais. Larisa užaugo tikra Lietuvos ir Klaipėdos patriotė, lietuviškai kalbėdavo su žemaitišku akcentu ir viena pirmųjų užsirašė važiuoti į Baltijos kelią.

Tačiau su mama jos santykiai buvo labai sudėtingi. Ši nepalenkiamai laikėsi komunistinių pažiūrų, todėl mama ir dukra negalėdavo net pradėti kalbos apie politinius įvykius Baltijos šalyse.

Baltijos kelyje ji patyrė neišdildomą jausmą ir kartu su bendradarbiais ašarojo, laikėsi už rankų, mojavo. Grįžtančius iš Baltijos kelio Pasvalyje žmonės pasitiko su uždegtomis žvakėmis. Languose, balkonuose, gatvėse pleveno liepsnelės.

Klaipėdiečiai taip pat uždegė žvakes autobuse ir jautė nepaprastą artumą su nepažįstamais žmonėmis.

Dirbo už save ir kolegas

Tą dieną, kai didžioji dauguma gidų išvažiavo į Baltijos kelią, likusiems teko dirbti ne tik už du, bet ir už tris ar net keturis.

Šalia Teatro aikštės pradėdavę ekskursiją po senamiestį gidai turėjo gerokai garsiau kalbėti, kad juos išgirstų 40 ar dar daugiau žmonių. Kai kurie turistai piktinosi negirdintys gido balso, kiti klausinėjo, kodėl trūksta ekskursijų vadovų. Ne kiekvienas suprato, kodėl kiti gidai, užuot dirbę, išvažiavo į kažkokį renginį.

Prieš 25 metus rugpjūčio 23-iąją apžvalginę ekskursiją po Klaipėdą vedė ir tuometė ekskursijų biuro direktoriaus pavaduotoja Irena Stonienė.

Nors laikas ištrina iš atminties kai kuriuos įvykius bei detales, I.Stonienė prisimena, kad atvykėliai nesižavėjo lietuvių siekiais. Ji prisiminė Baltijos kelio dieną pasakojusi apie šią akciją, bet ypatingesnio turistų susidomėjimo nesulaukusi, dalis jų žinojo apie šį įvykį.

"Jie labai skirtingai reagavo į įvykius mūsų šalyje. Maskviečiai visada būdavo labiau pasipūtę, tad su jais stengdavomės nesileisti į ilgas kalbas. Visiškai kitokie buvo leningradiečiai (dabartinio Sankt Peterburgo gyventojai – D.J.). Jie buvo intelektualesni, santūresni, labiau linkę klausytis. Buvo panašu, kad jie mus labiau supranta. Žmonės iš Uralo ir šiaurinių šalies sričių buvo labai nuoširdūs. Daugelį dalykų stengdavomės kalbėti bendromis frazėmis, 1989 metų vasarą mes dar nedrįsome turistams iš Rusijos tiesiai sakyti apie ketinimus atsiskirti", – prisiminė I.Stonienė.

Norėjo apsigyventi Klaipėdoje

M.Drevinskienė prisiminė Lietuvos atgimimo metu ne kartą vedusi ekskursijas po Klaipėdą grupėms iš sovietinio saugumo sanatorijos Palangoje.

Buvo toks linksmas vadovas palangiškis. Jis ne kartą yra atvežęs tokią grupę į uostamiestį ir perduodamas ją M.Drevinskienei sakydavo: "Nu, plekšne, aš jiems viską papasakojau iki Molotovo-Ribentropo pakto. Dabar tu juos imk".

Tokius įaudrintus saugumiečius pasitikdavusi gidė turėdavo tęsti pasakojimą. M.Drevinskienė prisimena nevyniodavusi į vatą lietuvių siekio atsijungti nuo Tarybų Sąjungos. Po tokio paaiškinimo yra tekę sulaukti įvairių reakcijų.

"Net ekskursijos po naujuosius Klaipėdos rajonus jiems palikdavo nemažą įspūdį. Švaru, patogu, gyvenamųjų namų apsupti prekybos centrai, mokyklos, darželiai. Po vienos jų viena sutuoktinių pora, bene iš Ukrainos, mane pasivedė į šalį ir aktyviai klausinėjo, ar Lietuva ketina tapti atskira savarankiška valstybe. Kai pasakiau, kad tai yra mūsų siekis, jie pradėjo prašyti kontaktų bei klausinėti apie galimybę čia persikelti gyventi", – dalijosi prisiminimais buvusi gidė.

Ne vienam ekskursijų vadovui yra tekę išgirsti panašių klausimų apie galimybę prisiregistruoti Klaipėdoje.
Tada prasidėdavo kalba apie tai, kas yra tėvynė ir jos meilė, mat daugeliui sovietinių žmonių gyvenimas bet kurioje sąjungos respublikoje buvo visiškai normalus dalykas.

Daugelis jų neskyrė sąjunginių respublikų tautų, nesuprato, kuo skiriasi jose gyvenantys žmonės, ir manė, kad tarybinio žmogaus tėvynė yra ten, kur jis apsigyveno.

Bijojo būti sumušti

Ne mažiau ryškių išgyvenimų bendraujant su tarybiniais turistais yra patyrusi ir Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovė spaudai Palmira Martinkienė, tuo metu dirbusi ekskursijų vadove. Ji buvo vienintelė 1991 metų sausio 13-ąją dirbusi su atvykėliais.

"Tądien buvo užsakyta vienintelė ekskursija ir ši grupė teko man. Po išgyvento košmaro buvau visą naktį nemiegojusi. Pasakojau apie įvykius Vilniuje, bet nevartojau tokių radikalių žodžių, kaip "okupantai". Pastebėjau, kad žmonių akys pradėjo plėstis, žvalgėsi vieni į kitus, buvo be galo nustebę ir išsigandę, – prisiminė P.Martinkienė. – Tuo metu į Teatro aikštę plūdo žmonės, ant stulpų atsirado plakatai su jiems labai žiauriai turėjusiais atrodyti užrašais. Viena moteris paprašė nebekalbėti rusiškai, nes baiminosi, kad sumuš. Ir tikrai, priėjo kažkoks lietuvis ir piktai pradėjo mane barti, reikalauti, kad jie važiuotų namo. Jis kalbėjo lietuviškai, paprašiau neaitrinti aistrų."

Grupę, kurioje buvo vien moterys, gidė tada nusivedė į atokų senamiesčio kampą. Viena turisčių pasisakė esanti istorijos mokytoja ir labai nuoširdžiai paprašė papasakoti teisybę apie 1940-uosius.

Nesulaikė emocijų

P.Martinkienė prisiminė, kaip kalbėdama apie nakties įvykius nesulaikė emocijų, jos akyse pasirodė ašaros. Viena turistė pradėjo glostyti jai petį ir tikinti, kad viskas bus gerai.

Buvo ir kitas sovietinius turistus atgimimo laikais šokiravęs ir labai nustebinęs dalykas. Vieną grupių ekskursijos po Klaipėdos senamiestį pabaigoje reikėjo nuvesti į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Ten buvo, ko gero, pirmoji pokario rezistentų fotografijų paroda.

Tąsyk gidė suprato – žmonės, pamatę šią parodą, buvo tiesiog sukrėsti, iki tol jie nieko nebuvo girdėję apie pokario įvykius Lietuvoje.

Viena moteris, žiūrėdama tas nuotraukas, pravirko. Ji suvokė, kad visi žmonės, kuriuos ji matė nuotraukose, vėliau žuvo. Gidei teko aiškinti, kodėl jie aukojo gyvybes.

Mokė vengti pykčio

"Man atrodo, kad tuo metu iš Rusijos atvykę žmonės buvo kur kas sąmoningesni nei dabar. Aš nesusidūriau su agresyviai nusiteikusiais turistais. Atvykėliai tiesiog labai domėjosi, kodėl mes norime nuo jų pabėgti. Visa tai ramiai ir aiškiai išdėstyti buvo pakankamai sudėtinga", – dalijosi prisiminimais P.Martinkienė.

M.Drevinskienės atmintyje išliko prisiminimas, jog daugelis atvykėlių nesitikėjo, kad mes galime atsiskirti, manė, kad tai tuščia viltis. Dažnai jie klausdavo, kas lietuviams nepatinka Tarybų Sąjungoje ir kaip mes gyvensime be kitų tautų.

"Jeigu matydavau, kad atmosfera kaista, turėdavau pasiruošusi kelis variantus atsakymų, kurie priversdavo sumažinti įtampą. Kiekvieno gido užduotis ne ginčytis su turistais, o pasakoti ir aiškinti, – prisiminė M.Drevinskienė. – Mes buvome vieni geriausių gidų Tarybų Sąjungoje, nes mus ruošė Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas. Mes studijavome ne tik istoriją, bet ir oratorinį meną, estetikos, architektūros, filosofijos, meno istoriją, psichologiją, todėl visais atžvilgiais buvome pasirengę bendrauti su atvykusiaisiais."

Klaipėdos ekskursijų biure dirbo ir visas būrys neetatinių gidų. Jie buvo reikalingi ypač vasaros antplūdžio metu. Šie žmonės buvo pasiruošę pasakoti apie miesto istoriją, tačiau ne visi buvo tikri Lietuvos ir miesto patriotai.

Rašydamas apsakymą apie vaikystę neturėjau tikslo tapti šiek tiek žinomas ir negalvojau kam nors pakenkti ar, priešingai, dalyvauti kieno nors rinkimų kampanijoje. Rašiau daugiau sau, savo artimiesiems.

Norėjau tą tarybinį laikotarpį, kurio daugelis mūsų politikų labai bijo, prisiminti su nuoširdžiu vaikišku humoru. Džiugu, jei kam patiko ir paskatino mintimis grįžti į savo jaunas dienas.

Taip, aš su nostalgija prisimenu tą laikotarpį ir ne dėl to, kad buvo pigi dešra ir degtinė, o todėl, kad buvau linksmas, išdykęs berniūkštis su kirpčiukais, šortais ir ne savo basutėmis.

Nerūpėjo man tada nei politika, nei globaliniai pasaulio dalijimai. Aš, kaip ir daugelis mano kartos vaikų, džiaugėmės, kad nėra karo, bado ir maro.

Neturėjome to, ką turi dabartiniai vaikai: mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir t. t., bet mes turėjome vaikystę, gal nelabai sočią, bet savo. Neneigiu, kad buvo ir nelaimingų šeimų, bet dabar jų ne ką mažiau.

Keistai atrodo, kai daugelis mūsų politikų bijo pripažinti gimę Tarybų Sąjungoje, lankę jos darželius, mokyklas, lakstę kiemais, žaidę karą ir krėtę įvairius pokštus kaimynams ir mokytojams.

Toks jausmas, kad jie iš lopšio įšoko tiesiai į Sąjūdį, tarybinį laikotarpį palikdami likusiai tautos daliai.

Tikiu, kad buvo tokių, kurie nuo mažens griežė smuikeliais ar skambino fortepijonu ir nelakstė tarybinės vaikystės takeliais. Šventuoliai iš dorybės mugės!

Tik kažkodėl tų šventuolių lentynose įtartinai daug. Man jų nuoširdžiai gaila. Tokius šventuolius galima siųsti tiesiai į Vatikaną ir sodinti šalia šventųjų.

Aš nesigėdiju gimęs Tarybų Sąjungoje ir neslepiu savo praeities, nes žydų nešaudžiau, lietuvių į Sibirą netrėmiau, nieko į kalėjimus nesodinau. Gyvenau tą gyvenimą, kurį man suteikė tėvai, aplinka, ir mielai vėl grįžčiau į tą laikmetį ne dėl pigaus pragyvenimo, o dėl savo Pagranduko.

Būkite patys savimi ir tauta jus labiau gerbs, atleis, nes ir apaštalai negimė šventaisiais.