"Visą laiką svajojau, kad augantis vaikas pajaustų tautiškumą. Daug metų Dzūkijoje dirbau su folkloro ansambliais, dėvėjau tautinius drabužius, todėl norėjau, kad ir mano ugdytiniai Lietuvos gimtadieniui būtų pasipuošę", – sakė gražios idėjos autorė.

Siuvo laisvadieniais ir vakarais

Karantino metu grupę lanko dvylika mažylių iš 20. Berniukams V.Valevičienė pasiuvo tautines varlytes, išsiuvinėjo marškinių apykakles. Šešios mažosios lietuvaitės darželyje vasario 15-ąją vilkėjo tautiniais sijonukais ir liemenėmis, siuvinėjimais puoštais marškinukais, ryšėjo siuvinėtomis prijuostėmis. Ikimokyklinio ugdymo mokytoja apgailestavo, kad pritrūko kelių juostų ir neslėpė, kad mergaičių papuošimas pareikalavo gerokai daugiau laiko.

"Man patinka šis užsiėmimas, neskaičiavau laiko, kiek užtruko pasiūti komplektą vienai mergaitei, manau, kad prireikė dviejų savaitgalių. Be to, prie siuvimo mašinos sėsdavau kaskart grįžusi iš darbo, nors vakarai dar ilgi, kartais nuvogdavau ir kelias valandas miego. Siūdama įsivaizduodavau konkretų vaiką, įdėjau nemažai meilės, todėl ir tikėjausi, kad drabužiai patiks auklėtiniams", – pasakojo V.Valevičienė.

"Nykštukų" grupės vaikučiai nėra dideli – 3–4 metukų, tačiau jiems labai patiko ikimokyklinio ugdymo mokytojos sukurti tautiniai ansambliai, jie nenorėjo persirengti net eidami į lauką. "Vaikučiai buvo tokie laimingi ir gražūs, kad man atrodė kaip gyvos mažos tautinės lėlytės. Žinoma, drabužėliai nėra autentiški, bet vis į tą pusę", – džiaugėsi ir ikimokyklinio ugdymo mokytoja. Audinių ji tvirtino prikaupusi iš anksčiau: juos atidavė Dzūkijos senolės.

Šventės proga pasipuošė ir "Nykštukų" grupės ikimokyklinio ugdymo mokytoja. Jos tautiniai drabužiai autentiški, sijonui – mažiausiai 100 metų. Jį moteris iš varėniškės kuparo (senovinė skrynia – red. past.) gavo dovanų, kai dirbo su folkloro ansambliu.

V.Valevičienei patriotiška idėja kilo likus mažai laiko iki Vasario 16-osios, todėl ji nespėjo sukurti tautinių drabužių visiems 20 grupės vaikučių, tačiau ji tikisi, kad sumanymą pavyks įgyvendinti iki kitos šalies istorijoje svarbios datos – Kovo 11-osios.

"Nykštukų" grupės auklėtoja V.Valevičienė mažylius papuošė Lietuvos gimtadieniui. (Kačerginės pradinės mokyklos-daugiafunkcio centro nuotr.)

Atkeliavo mamos audiniai

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga V.Valevičienė papuošė ir grupę. "Panaudojau jau anapilin iškeliavusios mamos austus darbus: rankšluostį ir užtiesalą arba dzūkiškai – divoną. Namuose turėjau senovišką pintinę ir mamos verpimo ratelį. Šalies vėliavos spalvų paukštelius aplikavome kartu su vaikučiais", – vardijo pašnekovė.

"Nykštukai" atliko ir programėlę "Mažoj širdelėj – Lietuva": deklamavo eilėraštį apie Lietuvą, šoko lietuvių liaudies šokį "Upytėlė teka", dainavo "Pas močiutę augau" ir "Garnys, garnys".

"Esu dzūkė. Ankstesnė mano veikla buvo susijusi su papročių saugojimu, tautiškumo ir patriotiškumo puoselėjimu. Darželyje dirbu penkerius metai, manau, kad laikas šia dvasia pradėti ugdyti naują kartą, ir po mažą meilės dalelytę turime įdėti visi", – sakė V.Valevičienė.

"Jau ne vienus metus stebiuosi šios ikimokyklinio ugdymo mokytojos entuziazmu, nuoširdumu, meile vaikams ir savo dirbamam darbui. Mano mažylis į darželį noriai eina dėl to, kad, jo žodžiais, "Vacytė jį myli ir laukia". Tai viena iš kūrybiškiausių mano matytų auklėtojų apskritai. Lietuva prasideda nuo tokių žmonių kaip Vaclava", – šiltai apie auklėtoją ir iniciatyvą atsiliepė mama Aistė.

Puikus, puošnus, spalvingas tas mūsų tautinis kostiumas, tad kodėl jo dažniau nedėvėti, kodėl visiems jo neparodyti? Lietuvos liaudies kultūros centras kviečia visuomenę, ypač jaunimą, dalyvauti pirmą kartą rengiamame konkurse „Mano tautos kostiumas“. Puoškitės, ruoškitės, draugus, pažįstamus paraginkit ir fotografuokitės! Pirmojo konkurso etapo dalyviai būtų vertinami pagal kostiumų fotografijas ir išsamius aprašymus, kurių rengėjai lauktų iki birželio 10 d., vėliau – kostiumą tektų demonstruoti!

Mes jau pratinamės didžiuotis tautiniu kostiumu, jį vilkėti, ypač kai norime pasauliui prisistatyti kaip saviti, išskirtiniai, išsaugoję tautos paveldą. Konkurso rengėjai ragina visus, didelius ir mažus, jaunus ir senus, turinčius nuosavą tautinį kostiumą ar dėvinčius jį meno kolektyvuose prisidėti prie svarbaus sumanymo – dalyvauti pirmą kartą rengiamame konkurse „Mano tautos kostiumas“ bei spalvingose etnografinių regionų drabužiais pasipuošusių žmonių eitynėse liepos 6 d. Visi drauge stiprintume tautinio kostiumo gyvybingumą, prisidėtume prie jo įtvirtinimo kaip tautai, visuomenei, valstybei, kultūrai itin svarbaus elemento, skatintume ir kitus žmones įsigyti asmeninius, su savo kilmės vieta susijusius tautinius kostiumus ir jais vilkėti valstybės, šeimos, bendruomenės, kitų tradicinių švenčių proga.

Baigiamasis konkurso turas būtų transliuojamas per LRT televiziją – renginys būtų prieinamas visuomenei, tad nugalėtojus galėtų rinkti ne tik tautinio kostiumo specialistų, žymių visuomenės ir kultūros žmonių vertinimo komisija, bet ir žiūrovai. Laimėtojų lauks vertingi prizai!

Drabužis žmogui yra ne vien buities poreikis, bet ir jo pažiūrų, grožio sampratos atspindys. Nuo seno įvairių tautų liaudies apranga bylojo apie žmonių darbštumą, moralės principus, asmens statusą ir daugelį kitų kultūros dalykų. Dainose ant mergelės galvos žėrintys galionėliai ar saulės nušviesti blizgą vingrieji rašteliai nusakė merginos orumą, balti nuometėliai – moters garbingumą, už kepurėlės užkišta žalia povo plunksnelė – bernelio šaunumą.

Šis projektas prisideda ir prie Etnografinių regionų metų minėjimo, aiškiai ir įtikinamai parodydamas skirtingų etnografinių regionų, kraštų, vietovių kostiumo įvairovę, kultūrinių tradicijų prigimtinį ryšį ir tęstinumą.

Iš Kybartų kilęs Zenonas Mačiulaitis turėjo tapti kunigu, planavo tą labai rimtai. Bet vietoj Dievo pasirinko moters meilę ir likimas susiklostė visai kitaip nei jo svajonėse. Šiandien žvitriu vyruku žmonių vadinamą Zenoną laida „Emigrantai“ sutinka nedideliame Brynės miestelyje Pietvakarių Norvegijoje. Bet nei bažnyčioje, nei moters glėbyje. Jis svetimame krašte su keliais vos pažįstamais estais gyvena pusrūsyje, mažame kambarėlyje.

„Yra trys miegamieji, gyvename du estai ir aš. Sutariame gerai, dar nebuvome susipykę. [...] Tai vienas kažką patvarko, tai kitas. Tvarkos ypatingos čia nėra, bet vienas kitam jokių priekaištų neturime“, – pasakoja Zenonas.

Nedaug kas čia žino, kaip Lietuvoje gyveno dabar žemės kasimo įmonės darbininku tapęs Zenonas ir kodėl jis atvyko dirbti.

„Trejus metus studijavau kunigų seminarijoje, o paskui pamačiau, kad savo gyvenimo negaliu su celibatu suderinti, ir išėjau. [...] Mano šeima yra religinga, be to, norėjau kažką visuomenei duoti – tokie buvo pagrindiniai [kunigystės pasirinkimo] motyvai. Bet atsitiktinai sutikau moterį ir viskas... Pamačiau, kad negalėsiu laikytis celibato, ir išėjau“, – sako vyriškis.

Jeigu ne moteris, tuomet susukusi galvą kunigų seminarijos studentui, Zenoną sutiktume kuriuose nors Vilkaviškio vyskupijos maldos namuose. Dabar jis sako net nesąs labai pamaldus. „Esu tradicinis katalikas“, – neslepia vyriškis ir priduria, kad kiekvieną sekmadienį į bažnyčią tikrai nevaikšto.

Ir Norvegijoje kartais nemoka atlyginimų

Save patriotu vadinantis Zenonas į Norvegiją išsiruošė dėl į krūvą susidėjusių bėdų: nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, jo buvusi žmona ir keturių vaikų mama panoro skyrybų. Beveik tuo pačiu metu ant galvos užkrito problemos darbe.

Neseniai 42-ą gimtadienį atšventusiam Zenonui skaudžiausia, kad tuo gyvenimo laiku nebuvo nieko, į kieno petį galėtų atsiremti: „Jau buvau išsiskyręs. Vaikai gyveno pas motiną. Tai tiesiog išvažiavau“.

Ieškoti laimės Vikingų žeme vadinamoje Norvegijoje suvalkietis pradėjo nuo didžiausio šios šalies uostamiesčio Bergeno. Darbščias rankas turintis vyras rado darbą statybose ir tikėjo, kad čia jo laukia sėkmė.

„Gerai sekėsi, klojau akmens plokštes, dariau dekoratyvinį mūrą iš akmenų“, – pasakoja Zenonas. Tačiau vieną dieną ir čia ėmė nemokėti atlyginimų: „Mažose įmonėse yra tokie įstatymai, kad jeigu nėra šešių darbuotojų ar panašiai, tada nebūtina, kad būtų profsąjunga.“

Darbštus statybininkas be pajamų šaltinio neliko. Vienas kolega pasiūlė jam laimės ieškoti už 500 kilometrų nuo Bergeno – pramoniniame Stavangeryje. Ten šiuo metu ir dirba Zenonas, o gyvena, kad pigiau už nuomą būtų mokėti, mažytėje ir ramioje Brynėje.

„Yra tokia didelė įmonė, kuri užsiima žemės kasimu, turi daugiau kaip 500 darbuotojų. Ji plečiasi, gauna labai daug užsakymų“, – apie įmonę, kurioje įsidarbino, kalba Zenonas.

Vyriškiui daugiausiai tenka senų pastatų griovimo bei planiravimo darbai: „Planiravimas reiškia, kad padarai lygią aikštelę, ant kurios tiesiami pamatai, klojiniai. Dirbti nesunku, kadangi technika atlieka didelį darbą“, – sako emigrantas.

Per penkerius darbo metus jam nė karto nebuvo kilę minčių ieškoti ko nors geresnio, nes kitose įmonėse darbininkai negauna tokių puikių sąlygų. Pavyzdžiui – tarnybinio automobilio su pilnu baku kuro. „Gali juo naudotis tik [kelionei] iki darbo ir atgal. [...] Kai ateini, iš karto negauni. Pirmiausia būna pusės metų bandomasis laikotarpis, tai tuo laiku negauni, o paskui tiesiog prašai ir per kurį laiką, per mėnesį, duoda“, – „Emigrantams“ pasakoja Zenonas.

Poilsiauti skraidina visus darbuotojus

Kad statybų aikštelėje darbininkai nejaustų monotonijos – kompanijos valdžia įvedė kelionių sistemą: „Šitoje įmonėje kas ketveri metai būna kelionės į užsienį. Užsako ir veža savo darbuotojus. Prieš ketverius metus buvau Maljorkoje, šiemet – Ispanijoje, Malagoje. Būna toks ilgasis savaitgalis, išskrendam ketvirtadienį. Ir su antromis pusėmis. Bet ne visi nori skristi, tai nebūna taip, kad visa įmonė išskrenda. Bet trys lėktuvai „Boeing“ skrenda. Mes taip pat kaupiame pinigus šitai kelionei per tuos ketverius metus, o likusią dalį finansuoja įmonė.“

Vyras tvirtina, kad įmonėje jaučiasi vertinamas, jam net siūlė paaukštinimą – tapti brigados vadovu, bet jis atsisakė.

„Manęs nelabai tas dalykas domina. Galbūt todėl, kad [paaukštinimas] neatsispindi atlyginime, o atsakomybės daug. Aš geriau ateisiu į darbą ir tada pradėsiu apie jį galvoti, o namie negalvosiu. Jeigu aš imuosi atsakingų pareigų, tai man turi apsimokėti tiek dirbti ir atiduoti jėgas. Jei man neapsimoka, tai aš to nedarau ir gerai jaučiuosi, neapsikraunu“, – kodėl atsisakė aukštesnių pareigų, „Emigrantams“ paaiškina Zenonas.

Vyriškis niekada neperka stilingų garsių mados namų drabužių, neišlaidauja prabangiai technikai ir nešvaisto pramogoms. Bet, nors ir gyvena susispaudęs kukliame pusrūsyje, atlyginimas, kurį gauna, net 4 tūkst. litų didesnis už norvegišką minimumą.

„Jeigu litais, tai apie 10 tūkst. gaunu, – neslepia emigrantas. – [...] Man patinka kelionės ir aš joms išleidžiu, o ypatingas maistas ar prabangus gyvenimas – ne mano prioritetas.“

Prakutęs emigrantas apgailestauja, kad net dabar, kai tvirčiau stovi ant kojų, kai atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, susigrąžinti prarastą šeimą jau per vėlu.

„Buvusi žmona ištekėjo, tai jokių ryšių nebegali būti. Kalbant apie vaikus, su jais bendraujame, nėra jokių bėdų. Kai tik grįžtu į Lietuvą, vaikai visada su manim būna. Kiekvienais metais keliaujame kažkur į užsienį – jie buvę ir Norvegijoje, ir Rodo saloje, Koso saloje, Kretoje“, – pasakoja Zenonas.

Vyriausiam vyro sūnui – 15 metų, dvynėms dukroms – 13, o jauniausiai dukrai – 10 metukų. Gyvenant toli nuo jų vyrui dažnai suspaudžia širdį: „Labai dažnai žiūriu įrašus, nes nemažai jų padarau, kai keliaujam. Nuotraukas dažnai žiūriu. Bet jeigu labai giliai į tai pradėsi grimzti, tai trukdys čia gyventi, nes pradėsi galvoti, depresuoti, tai tiesiog pasižiūriu, pasidžiaugiu, galvoju, kaip susitiksime. Bendraujame per „Skype“.

Kadaise kunigystę į moteris iškeitęs Zenonas į savo kambariuką pusrūsyje moterų neparsiveda. Niekaip neranda tos, kurią norėtų amžinai šalia savęs matyti. O vienadieniai santykiai nedomina.

Visos, kurios per tuos emigracijoje praleistus metus pasitaikydavo Zenono kelyje, būdavo išbrokuojamos: „Jeigu kalbėtume apie norveges, tai kuri norvegė norės važiuoti į Lietuvą. Nemanau, kad norės, tai aš net nepradedu tokių santykių. O emigrantės daugiausia su šeimomis čia gyvena. Yra daug jaunų panelių, ne mano amžiaus“.

Paklaustas, ar nenori dar kartą pabandyti kunigystės, Zenonas atsako, kad ne: „Nenoriu, daug laiko praėjo, daug kas pasikeitė. Man niekada nebuvo atėjusi tokia mintis.“

Važiuotų ginti tėvynės

Daug labiau už moteris emigrantas myli tėvynę Lietuvą. Ir pinigus mieliau leidžia iš patriotiškų jausmų, o ne užvaldytas vyriškos aistros.

„Tėvynė man yra labai brangi, aš stengiuosi jai kažkokią grąžą atiduoti už išsilavinimą, už gyvenimą ten“, – tikina Zenonas.

Didžiausias Zenono pasididžiavimas ir turtas – tautiniai mūsų šalies rūbai: „Pastebėjau, kad kai juos apsivelku ir pasižiūriu į veidrodį, man emocine prasme pasidaro labai gera, nes būnant ne Lietuvoje, tėvynės ilgesys yra nuolatos. Taip pat yra labai didelis identiteto alkis.“

Anksčiau apie tautinę aprangą Zenonas net nesusimąstydavo. Bet atsidūręs toli nuo gimtų namų ėmė ją vertinti.

„Būdamas čia, Norvegijoje, pastebėjau, kad dauguma norvegų turi tautinius rūbus ir per savo nacionalinę šventę gegužės 17-ąją išeina į gatves, į paradus būtent su tautiniais drabužiais. Aš pastebėjau, kad tai –labai galinga jėga. Matant juos man tiesiog virė kraujas, kaip gerai jie atrodo. Aš pagalvojau, kodėl man nepanaudoti šito dalyko – visada reikia pradėti nuo savęs.

Per norvegų nacionalinę šventę dalyvavau jų parade su lietuviškais tautiniais drabužiais. Buvau ten su viena kolege iš mūsų bendruomenės, mes dviese buvome tame parade su lietuviškais rūbais. Paskui buvo Joninės čia, Norvegijoje,  – irgi buvau su tautiniais drabužiais. Kai Liepos 6-ąją giedojome himną, tai buvau juos paskolinęs kitam vaikinui, nes pats buvau išvykęs. Prieš kelias savaites buvau Lietuvoj apsivilkęs per mano senelio savanorio [pagerbimo šventę] – prie paminklo, prie kryžiaus pritvirtinome lentą“, – pasakoja Zenonas.

Savo šalį Norvegijoje lietuvis garsina dar ir dainomis. Jeigu kas paprašo, iškart užtraukia kurią nors senesnę, per sveikinimų koncertą girdėtą.

Ir estai, su kuriais dabar gyvena Zenonas, ir ankstesni kambariokai žino, ką reiškia mūsų šalies simbolika. Kiekvienam užsukusiam į jo kambarį lietuvis pristato iš gimtinės parsivežtą verbą.

Zenonas taip myli Lietuvą, kad išgirdęs apie Rusijos grėsmę visai Rytų Europai ne juokais išsigando. Sako pagalvojęs, kad reikia krautis lagaminą ir važiuoti ginti tėvynės: „Jau apsisprendęs, kad važiuočiau. Viską metu ir važiuoju, jeigu [Rusija užpultų]“.

Paklaustas, ar mokėtų valdyti ginklą, Zenonas sako: „Vis tiek būtų taip, kaip dabar Ukrainoje. Savanoriai stoja į kažkokius būrius, batalionus, tenai juos apmokina, būtų sistema sukurta, o ne taip, kad būtume kaip patrankų mėsa. Aš matau tą procesą taip, kad papulčiau į kažkokį būrį, kuriame apmokintų.“

Zenonas nesupranta tų emigrantų, kurie žada į Lietuvą niekada negrįžti. Nors Norvegijoje jam puikiai sekasi, savu čia vis tiek nesijaučia ir patyliukais galvoje rezga planą, kaip kada nors vėl gyvens tėvų žemėje:

„Galvoju apie kažkokią individualią veiklą Lietuvoje, kokiame didesniame mieste – gal Kaune, seniau ten gyvenau, ten daugiau galimybių yra“.

XIX a. lietuvės moterys segėjo mažiausiai du sijonus – viršutinį, patį geriausią, einant keliu derėjo pasikaišyti, todėl po juo turėjo būti antras toks, apie tautinį kostiumą pasakoja  menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė. „O kai sutrumpėjo marškiniai, prireikė dar vieno. [...] Bet tuo nebuvo apsiribojama. Žemaitijoje, kur sijono platumo reikalas buvo labai svarbus, buvo nešiojami ir penki, ir septyni apatiniai sijonai. Pagal to meto mados kriterijus tai buvo gražu“, – sako menotyrininkė.

Anot T. Jurkuvienės, anksčiau moterys buvo lieknesnės, tarkim, dzūkės liemuo tebuvo 50 centimetrų, o drabužiai sverdavo daugiau nei dabartiniai:  „Pačioje XIX a. pabaigoje Europos feministės aršiai kovojo už tai, kad elitinės mados sijonų komplektas nesvertų daugiau negu 6 kg, nes daugiau moteriai nesveika. Taigi kaimietės irgi stengėsi: keturpalio sijono plotis siekė beveik 3 metrus, o šešiapaliai galėdavo būti ir iki 5 metrų pločio. Šešiapalis sijonas buvo laikomas itin prašmatniu.“

– Ką vadiname tautiniu kostiumu ir ką – liaudies drabužiu? Ar jie skiriasi?

– Liaudies drabužis (arba liaudies kostiumas) yra tam tikru istoriniu metu tradicinė, paprastai išeiginė, kaime dėvėta apranga, visas jos komplektas. Tautinis kostiumas gali būti net ir visai tapatus liaudies kostiumui, bet iš esmės tai kitas dalykas. Tautinis kostiumas atsirado kartu su nacionaliniais judėjimais: nuo romantizmo laikų (XVIII a. pabaiga), paskui – per visą XIX a. iki XX a. pradžios susiformavo tautinio kostiumo sąvoka ir toks drabužis.

Kuo šie kostiumai skiriasi? Pirmiausia tautinį kostiumą vilkėti ėmė ne kaimiečiai ir ne valstiečiai. Tai buvo išsilavinę žmonės, dažnai – aristokratai, kartais net karališkieji asmenys. Kai buvo pripažinta liaudies kultūros vertė, pamatyta, kad išeiginiai kaimo drabužiai turi ypatingų savybių, kurių neturi kitų luomų apranga. Tai labai savita mada, kuri atspindi ne tik tam tikros šalies, bet ir atskiros vietovės ypatumus, susiklosčiusius istorinius ryšius, o tame drabužių komplekte užsilikę ir labai senų, kartais net karališkos kilmės drabužių.

Visa tai romantikams, vėliau ir nacionalinių judėjimų dalyviams pasirodė labai įdomu, ir taip atsirado tautinis kostiumas. Kartais tiesiog buvo paimamas kaimo kostiumas. O vėliau istorijoje būta visokių perdirbimų ir pritaikymų: iš dalies todėl, kad kaimišką kostiumą kartais būdavo labai sunku gauti, iš dalies dėl to, kad buvo bandoma tą aprangą labiau pritaikyti miesto gyventojams.

– Kokiose šalyse atsirado tautinio kostiumo samprata?

– Manoma, kad tautinio kostiumo suformavimas susijęs su Vokietijos kultūra ir germaniškų šalių kultūriniu lauku. Tautinio kostiumo idėjos ypač stvėrėsi tos valstybės, kurios, Europos požiūriu, buvo tarsi kultūrinė periferija, pvz., Šiaurės šalys, Skandinavija. Tuo metu ir Vokietija nebuvo vieninga, ji tik jungėsi. Taigi „pakraščių“ valstybės, kurios tuo metu dar nebuvo išvysčiusios ir pasaulyje neišreklamavusios savo profesionaliosios kultūros, panaudojo liaudišką kultūrą, kuri buvo ypač egzotiška ir įdomi. Taip pat tautinis kostiumas ankstyvuoju periodu buvo labai naudojamas tose šalyse, kurios sunkiai siekė savo nepriklausomybės, pvz., tai – Balkanų šalys, Vengrija ir kitos. O viena pirmųjų buvo Škotija, kur labai savitas vyriškas kostiumas buvo netgi kaip kariuomenės uniforma.

– Kada ta idėja atsirado Lietuvoje?

– Mes šiuo atveju tokie pavėlavę. Aš asmeniškai manau, kad pirmas lietuvių suorganizuotas tautinio kostiumo pristatymas įvyko 1900 m. rugsėjo 23 dieną, kurį surengė Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Tiesa, tada juo apsirengė tik moterys (tai buvo iš anksto skelbta), ir jie patys tai laikė neeiliniu ir naują aprangos vilkėjimą pradedančiu įvykiu, nors ir anksčiau tokių apraiškų tame krašte buvo.

– Taigi krašte, kuris kaip ir nebepriklausė Lietuvai, irgi buvo svarbus lietuviškumas?

– Taip. Beje, toks raiškos būdas buvo nukopijuotas nuo jų pavergėjų vokiečių, kurie, be kita ko, skatino ne tik savo, bet ir lietuvių tautinio kostiumo naudojimą, tik, žinoma, suteikdami jam kitokią, kaip vienos iš Vokietijos tautinių mažumų, prasmę. Tačiau vis tiek ši sąvoka pradėjo formuotis būtent tame krašte. Didžiojoje Lietuvoje po 1863 m. sukilimo buvo suvaržyta ne tik spauda, bet ir kultūrinė veikla vyko pogrindyje, todėl ten lauko, kuriame būtų buvę galima naudoti tautinį kostiumą, neatsirado. Kartais šis kostiumas buvo panaudojamas scenoje ar kitur, bet iš esmės judėjimas prasidėjo  po 1905 m.

– Kadangi svarbu aptarti atskiras tautinio kostiumo dalis, pradėkime nuo seniausios – marškinių.

– Marškiniai iš tiesų yra seniausia būtina aprangos dalis. XIX a. marškiniai esminis dalykas pirmiausia buvo moters aprangoje. Ypač įdomūs išeiginiai marškiniai, kurie iš dalies buvo viršutinis, iš dalies apatinis drabužis, nes iš esmės atstojo visą apatinių drabužių rinkinį, kurį dėvime mes arba kurį tuo metu dėvėjo aukštesnių luomų moterys. Kitaip sakant, po marškiniais nieko nebebuvo. Todėl jie ir pasiūti labai savotiškai.

Tikri liaudiški marškiniai, netgi išeiginiai, – savotiškas koliažas, sulipdytas iš atskirų dalių. Rankovės, apykaklė, kartais dalis krūtinės – tai, kas matyti, yra labai puošnu, iš geros medžiagos. O visa kita dažnai pasiūta iš grubesnės, praktiškesnės, kaip apatiniam drabužiui, medžiagos. Marškiniai – tikrai labai įdomus drabužis ir, stilizuojant kostiumą, jie dažniausiai nukenčia.

– O siluetas, puošyba?

– Silueto ten kaip ir nėra, nes tai – tokia palaida tunika su prakirpta skyle galvai, prie kurios prisiuvamos rankovės, perpetės ir kiti priedai. O paskui, velkantis ant viršaus liemenę, suformuojama krūtinė ir visa kita. Marškiniai ypač įdomūs istorikams, tyrinėtojams, nes ten galima atrasti visokiausių kirpimų liekanų,  kartais – prieštaringų detalių.

– Iš kur atėjo matomos marškinių dalies puošyba, kieno čia įtaka?

– Įtaka įvairiausia. Patys seniausi įausti motyvai siekia net neolito laikus. Aukštaitijos ar Žemaitijos regionuose archeologai randa tų pačių ornamentų kompozicijų, tik jos pateiktos kitoje medžiagoje (pvz., keramikoje, raižiniuose), todėl truputį kitaip atrodo. O tas pačias archajiškas kompozicijas ir ženklus galima pamatyti marškinių, ypač Aukštaitijos, puošyboje, vėliau – prijuosčių audiniuose.

Vėliau, XIX a., jau matome daug naujesnių technikų. Siuvinėjimo pavyzdžiai ateina per egzistuojančius madų žurnalus ir rankdarbių knygas, kurių kaimas tiesiogiai ir negauna, bet nusižiūri nuo dvarų, miesto gyventojų. Bet visa tai vėl labai įdomiai transformuojama, nauji ornamentai dažnai komponuojami pagal archajiškus pavyzdžius. Šios kompozicijos – didelė mūsų liaudies meno vertybė.

– Kita aprangos dalis – sijonas. Kaip jis atsirado, koks jis?

– Maždaug XVIII a. sijonas jau įeina į kaimišką garderobą ir yra labai svarbi jo dalis. Mes turime XIX a. mados sijoną, o tuo metu, nepamirškime, buvo krinolinai, raukiniai. Kai šiandien kokia šokėja pasibaisi, kad sijonas visą kilogramą sveria, reikia pasakyti, kad pačioje XIX a. pabaigoje Europos feministės aršiai kovojo už tai, kad elitinės mados sijonų komplektas nesvertų daugiau negu 6 kg, nes daugiau moteriai nesveika. Taigi kaimietės irgi stengėsi: keturpalio sijono plotis siekė beveik 3 metrus, o šešiapaliai galėdavo būti ir iki 5 metrų pločio. Šešiapalis sijonas buvo laikomas itin prašmatniu.

– O juk dar ne vieną sijoną moterys segėdavo.

– Taip, mažų mažiausiai jų būdavo du. Viršutinį, patį geriausią, einant keliu derėjo pasikaišyti, todėl po juo turėjo būti antras toks – nedaug blogesnis, o kartais net specialiai išaustas su labai gražiomis pažemėmis. Be abejo, dar turėjo būti ilgi, maždaug iki pusės blauzdų marškiniai. O kai marškiniai sutrumpėjo, prireikė dar vieno, tikrai apatinio sijono – balto, paprasto. Bet tuo nebuvo apsiribojama. Žinoma, kad, ypač Žemaitijoje, kur sijono platumo reikalas buvo labai svarbus, buvo nešiojami ir penki, ir septyni apatiniai sijonai. Pagal to meto mados kriterijus tai buvo gražu. Beje, kaimo moterys buvo lieknos, ir virš tos sijonų gubos kildavo tikrai lieknutis, liemene aptemptas liemuo.

Šviesaus atminimo Stasė Bernotienė, kuri tuos sijonus buvo iškilnojusi, sakė, kad stambiausios buvo žemaitės – 70 cm per liemenį, o kartais, žiūrėk, ir daugiau. O dzūkės turėjo visiškai grakščius liemenėlius – 50 cm, šiandien jos jau ir manekenes perspjautų. Tik ūgis labai nesiskyrė: kai norima nufotografuoti muziejinius kostiumus, gana sunku surasti moterų, kurias būtų galima į juos įsprausti. Dėl ūgio didelių problemų nėra, bet yra dėl lieknumo.

– Kokios buvo sijonų medžiagos, spalvos, raštai?

– Išeiginis sijonas – dažniausiai vilnonis (languotas – visada vilnonis). Žemaitijoje arba Suvalkijoje buvo audžiami pusvilnoniai sijonai, bet ten irgi dominavo vilna: vilnonių ataudų buvo daugiau, jie ryškiau matėsi. Iš dalies tai susiję su tuo, kad vilna pas mus – senesnė medžiaga. Kita vertus, namų sąlygomis tik ji ir nudažoma ryškiomis madingos spalvomis. Sintetiniai dažai atsirado tik XIX a. trečiajame ketvirtyje, tad spalva buvo ir grožio, ir turto matas, nes nudažyti pačiomis mėgstamiausiomis ir simbolinę reikšmę turinčiomis spalvomis – raudona ir mėlyna – buvo brangu. Taip dažančių augalinių dažų yra labai mažai, juos labai sunku surinkti, o kai kuriuos dažus vis tiek reikėdavo pirkti.

– Mūsų prijuostės – tikrai prašmatnios, gražios. Kaip jos komponuojamos į kostiumą?

– Prijuostė irgi atkeliauja maždaug su sijonu ir kaip prestižinis drabužis. Kitaip sakant, prijuostė nėra skirta tam, kad saugotų kaimišką išeiginio kostiumo sijoną nuo sutepimo. Atvirkščiai, ji brangesnė ir labiau saugoma nei sijonas. Nors prijuostės kilmė nėra labai sena, bet pagal savo prasmę ir apeiginį pobūdį iš karto užėmė labai rimtą, svarbią, sakytum, šventą vietą, nes buvo suvokiama kaip moters įsčių apsauga. Remiantis kaimiškais tikėjimais, prietarais, ornamentai turėjo ginti moterį ir jos vaiką.

Yra šalių, kur prijuostės nėra arba tai – ištekėjusios moters aprangos dalis, bet Lietuvoje jas privalomai ryšėjo ir merginos. Išeiginė prijuostė buvo plati, dvipalė, iš priekio beveik visai uždengianti sijoną. Kiekviename regione ji buvo skirtinga, bet visur įžvelgiami su vaizdingumu, žemės simbolika susiję ženklai, ypač rombas ir rombiški ornamentai. Kai kur, tarkim, Aukštaitijoje, kur puošyba kukli ir labai senos kilmės, kompozicija siekianti neolito laikus, apačioje yra mažytis ornamento ruožas, prijuostė yra brangi ir vertinama dėl medžiagos ir sudėtingo iš plonų linų audimo.

Suvalkijoje, kur ornamentika vėlyvesnė ir, palyginti su kaimo kultūra, labai moderni,  išausta kaišytine technika, prijuostė tampa nepaprastai puošni ir yra viso kostiumo ryškiausias akcentas. Žemaitijoje prijuostė irgi ypatinga: labai plati, gausu senų smulkių ornamentų, įaustų brangia raudona simboline spalva. Prijuostė visur išskirtinis drabužis, ir be jos arba ją labai nususinus mūsų tautinis kostiumas praranda prasmę.

– Kokia moteriškos liemenės prasmė? Kada ir kaip ji įsikomponavo į kostiumą?

– Moteriška liemenė irgi, matyt, apie XVIII a., o gal ir XVII a. pasirodo. Liemenė atėjo iš bajoriškos, kilmingų damų aprangos ir buvo atsineša labai grynu pavidalu pagal savo sukirpimą ir netgi medžiagą. Turbūt seniausia išlikusi liemenės forma yra Aukštaitijoje – tokia su priekyje pailgintais skverneliais, dažniausiai siuvama iš aksomo arba brokato tipo medžiagų. Ji siuvama pagal XVII a. iškarpas ir puošiama tam laikotarpiui būdingais auksiniais galionais, kurie buvo labai brangi detalė. Mes dabar naudojame liureksą, o XIX a. tai buvo į tikrą metalo foliją įvyniotas siūlas. Žinoma, tai importuotas dalykas, atvežtas į Lietuvą per Karaliaučių. Paskui juos kromelininkai išnešiodavo ir parduodavo kaimuose. Dauguma kitų liemenių (ir Aukštaitijoje, ir iš dalies kituose regionuose) – mums žinoma liemenė keturiais skvernais, platėjanti nuo liemens. Tai labai tiksliai išlikęs  XVIII a. bajoriškų drabužių kirpimas.

Liemenės būdavo vilkimos ant marškinių ir atlikdavo šiuolaikinės liemenėlės funkciją – formuodavo krūtinę. Tikroji liemenė buvo siuvama iš tvirtos lininės, kartais medvilninės medžiagos, o viršus (gražioji medžiaga) yra aptraukimas. Jos stiprumas jau nebesvarbu, todėl ji gerai įveržiama, suvarstoma ar sukabinama kabėmis arba sagomis ir formuoja krūtinę. Iš tikrųjų marškinius turėtume vilktis ant nuogo kūno, o paskui apsivilkti liemenę.

Pačios moderniausios liemenių formos ir sukirpimas jau yra iš XIX a. mados. Nors panašu, kad paaukštintas liemuo yra renesansinio sukirpimo. Žodžiu, liemenė labiausiai susijusi su elitine mada, todėl jos prabangūs pirktiniai audiniai kaimo kostiume labai netikėtai susiduria su naminiais audiniais, kas yra toks didelis ir keistas kontrastas, būdingas liaudiškam kostiumui. Naminiai audiniai buvo mažiau paplitę, vyravo gal tik Žemaitijoje, kur svarbiau buvo labai platus ir spalvingas sijonas. Liemenė Žemaitijoje buvo daugiau funkcinis drabužis, dažnai dar visokiomis skaromis pridengta. O visuose kituose regionuose vyravo puošnūs pirktiniai audiniai.

Ukrainos konfliktas kursto patriotizmą autoritarinėje Baltarusijoje

Minskas, spalio 22 d. (AFP-BNS). Šią vasarą autoritariškas Baltarusijos lyderis Aleksandras Lukašenka pribloškė savo buvusią sovietinę valstybę pirmą kartą per du dešimtmečius nuspręsdamas svarbią kalbą pasakyti ne rusų, o baltarusių kalba.

Baltarusijoje, kuri ribojasi ir su Europos Sąjunga (ES), ir su buvusia šeimininke Rusija, rusų kalba tebėra plačiausiai vartojama, o baltarusių kalba dažnai nustumiama į paribį.

60-metis A.Lukašenka pats kažkada baltarusių kalbą, kuriai pirmenybę teikia persekiojama opozicija, vadino „skurdžia kalba“. Vis dėlto pastaraisiais mėnesiais 9,5 mln. gyventojų turinčios Baltarusijos lyderis stebi patriotizmo proveržį šaliai per konfliktą Ukrainoje stengiantis atsiriboti nuo Rusijos ir atsigręžiant į savo nacionalinį identitetą, kalbą ir kultūrą.

Įvairiausių socialinių sluoksnių baltarusiai grįžta prie savo šaknų užsirašydami į kalbos kursus, keldami etninio stiliaus vestuves ir nešiodami nacionalinius kostiumus.

Šis atsigręžimas į nacionalines tradicijas prilygsta politiniam aktui, sako politikos analitikas ir istorikas Aleksejus Korolis.

„Akcentuodami savo nacionalines savybes žmonės šiandien reiškia protestą prieš Rusijos agresiją ir šovinizmą“, – sakė jis AFP.

Baltarusija šiuo atžvilgiu žengia įkandin provakarietiškos kaimynės Ukrainos, kur kalbėjimas ukrainietiškai ir tradicinių siuvinėtų marškinių nešiojimas tapo priešinimosi Rusijai simboliais.

Siuvinėtų marškinių mada

Pastaraisiais mėnesiais baltarusiai taip pat ėmė nešioti tradicinius siuvinėtus marškinius – gatvėse, naktiniuose klubuose ir net bokso ringe.

Siuvėja Julija Litvinova sakė, kad prasidėjus Ukrainos krizei siuvinėtos valstiečių palaidinės tapo paskutiniu mados klyksmu.

„Turiu užsakymų ateinantiems trims mėnesiams, nors prieš šią madą siuvinėdavau vos po dvejus marškinius per mėnesį“, – sakė ji.

Pagal užsakymą pasiūti ir išsiuvinėti marškiniai su etniniais motyvais gali kainuoti nuo 200 iki 700 dolerių – nemenką sumą šalyje, kur vidutinis mėnesio atlyginimas yra maždaug 500 dolerių.

Tie, kas nenori švaistyti pinigų rankų darbui, graibsto fabrikinius marškinius ar trikotažinius marškinėlius su tautiniais baltarusių motyvais, arba paprasčiausiai prisiuva prie savo drabužių kaspinus.

Vienas verslus baltarusis, Pavelas Belavusas, įsteigė interneto parduotuvę, vildamasis pasinaudoti didėjančia tokių trikotažinių marškinėlių paklausa.

„Per pastaruosius du mėnesius pardaviau daugiau kaip tūkstantį“, – sakė jis.

Anksčiau šį mėnesį P.Belavusas padėjo organizuoti etnodrabužių gamintojų mugę, kurią reklamavo valstybinė žiniasklaida ir kuri sulaukė didžiulės sėkmės.

„Visa tai turėtų būti išsaugota – siuvinėjimai, drabužiai, kalba, – sakė viena dalyvių Aliona Chlopceva. – Paveldėjome tai iš savo protėvių“.

Vis dėlto ši baltarusių identiteto šventė gali būti ir didžiulis iššūkis A.Lukašenkai, kuris nuo atėjimo į valdžią 1994-aisiais stengėsi apriboti gimtosios kalbos vartojimą.
Daug mokytojų ir dėstytojų, mokiusių ir dėsčiusių baltarusių kalba, buvo atleisti.

„Pastaraisiais metais valdžia bandė uždusinti nacionalinį baltarusių identitetą, – sakė analitikas A.Korolis. – Tačiau kultūrinis pasipriešinimas visus tuos metus tvenkėsi baltarusių visuomenės gilumoje. Įvykiai Ukrainoje pažadino šį pasipriešinimą“.

Pamažu valstybės politika ima keistis.

Anksčiau šį mėnesį A.Lukašenka sakė, kad moksleiviai baltarusių kalbos turėtų mokytis viena valanda per savaitę daugiau. Dabar gimtosios kalbos mokyklose mokoma po dvi valandas per savaitę.

Prezidentas taip pat sakė, kad mokyklos turėtų didesnį dėmesį skirti disidento, baltarusių kalba rašiusio Vasilijaus Bykovo, garsėjančio romanais apie Antrąjį pasaulinį karą, darbams.

„Pasirengę paimti ginklą“

Krito į akis tai, kad Baltarusijos lyderis kritikavo Rusijos kovo mėnesį įvykdytą Krymo atplėšimą nuo Ukrainos ir aneksiją.

„Tai neteisinga prieiga“, – šį mėnesį sakė jis „Euronews“, suabejodamas Rusijos argumentais, kad Krymas iki 1954-ųjų priklausė sovietinei Rusijai.

„Tada grįžkime į chano Batijaus laikus, mongolų jungo laikus. Tada praktiškai visa Rusijos... Rytų Europos teritorija turėtų būti atiduota Kazachstanui, Mongolijai ar dar kam nors“, – sakė jis.

Baltarusija taip pat atvėrė duris ukrainiečiams, bėgantiems nuo kovų savo tėvynėje.

Per pastaruosius kelis mėnesius į Baltarusiją atvyko maždaug 25 tūkst. ukrainiečių, kurių kai kurie siekė pabėgėlių statuso, o kiti kreipėsi dėl leidimų gyventi, sakė vienas Baltarusijos valstybinės statistikos tarnybos pareigūnas.

Tuo tarpu paprasti baltarusiai sako, kad yra pasirengę ginti tėvynę nuo galimo agresoriaus.

Kaip rodo neseniai atlikta kaimyninėje Lietuvoje įsikūrusio Nepriklausomo socialinių, ekonominių ir politinių tyrimų instituto (NSEPTI) apklausa, daugiau kaip ketvirtadalis baltarusių sako, kad paimtų į rankas ginklus, jei Rusija bandytų aneksuoti kokią nors Baltarusijos teritorijos dalį.

Lietuvių tautinis kostiumas – iškilmingas ir universalus, jį vilkėti galima įvairiomis aplinkybėmis, o giedant Lietuvos himną – jis tobulas! Tuo įsitikins LRT televizijos žiūrovai, kuriems šią žinią savo pavyzdžiu skleis laidų vedėjai Ugnė Galadauskaitė ir Marijus Žiedas.

Tautiniu kostiumu pasipuošęs Marijus intriguoja žengdamas į „Panoramos“ studiją, o Ugnei tautiniai rūbai netgi padeda laimėti teniso turnyrą.

LRT laidų vedėjai prisijungė prie netrukus įvyksiančios jubiliejinės, šiemet 90-metį mininčios  Dainų šventės organizatorių kvietimo Liepos 6-ąją skelbti tautinio kostiumo diena. Kas ketverius metus į Vilnių grįžtanti Dainų šventė šiemet ne tik sieks nudžiuginti dainomis ir įvairiaspalviais pasirodymais, įtraukti visus į dainą ir vėl atgaivinti tautinės tapatybės jausmą, bet ir primins dar vieną pasididžiavimo vertą simbolį – tautinį kostiumą. Minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, šventės organizatoriai liepos 6-ąją skelbia ir tautinio kostiumo diena. Pasipuošę juo ar jo detale, lietuviai visame pasaulyje bus kviečiami kartu giedoti šalies himną.

Lietuvos dainų šventė – ypatingas kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Lietuvos tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatysiantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Šventė taip pat kvies dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas.

Jubiliejinėje Dainų šventėje bus gausu ir naujovių. 300-ųjų K. Donelaičio gimimo metinių proga pirmą kartą šventės istorijoje bus švenčiama Teatro diena su specialia programa „Dyvų dyvai“. Planuojama, kad jubiliejinėje Dainų šventėje dalyvaus apie 37 tūkst. dalyvių, į ją atvyks užsienio lietuviai iš 14 pasaulio šalių. Renginiais bei pasirodymais tikimasi pritraukti šimtus tūkstančių žiūrovų. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys Lietuvoje rengiamas devynioliktą kartą.

Birželio 28 – liepos 6 dienomis vyksiančią „Dainų šventę“ transliuos LRT.

Birželio pabaigoje prasidėsiančioje jubiliejinėje Dainų šventėje šiemet bus pristatyta ne tik unikali muzikos ir šokių programa: šia proga žinomos dizainerės sukūrė tradicinį tautinį kostiumą ir modernias mados tendencijas sujungusią drabužių kolekciją.

Šiuolaikinį tautinį kostiumą kūrusių dizainerių tandemas neturėtų stebinti: Jolanta Rimkutė (J.R.) ir Ieva Ševiakovaitė (I.Š.) jau ne vienus metus užsiima lietuvių identiteto stiprinimui skirtais projektais.

"Senieji amatai ne tik pritaikomi, bet yra puiki saviraiškos ir ugdymo forma. O tokie dalykai privalo išlikti ir gyvuoti. Tai atskleidžia ir parodo šalies giliąsias tradicijas", – pokalbyje su "Santaka" samprotavo I.Ševiakovaitė.

– Kaip kūrėte savo kolekciją – tiesiog atsižvelgėte į tradicinius ženklus, kuriais atskiriami etnografinių regionų drabužiai: būdingus motyvus, spalvas? Gal paprastinote siluetus ar kitaip sumoderninote senųjų drabužių stilistiką?

J.R: Viskas prasidėjo nuo to, kai Lietuvos liaudies kultūros centras su tautodailės poskyrio vyresniąja specialiste Danute Keturakiene man ir I.Ševiakovaitei pasiūlė sukurti tautinių-modernizuotų kostiumų kolekciją, skirtą šių metų jubiliejinei Dainų šventei. Mes puikiai bendradarbiavome tarpusavyje, keitėmės turima informacija ir žiniomis. Tai labai padėjo ir palengvino darbą, nes Lietuvos liaudies kultūros centras jau yra sukūręs tautinių drabužių kolekciją-rekonstrukciją. Jie turėjo sukaupę daug medžiagos, kuria geranoriškai su mumis pasidalijo.

Turėjome laiko apgalvoti visą kūrybinį procesą, suprasti, kas labiausiai mus įkvepia. Ši užduotis mus nuteikė labai pozityviai ir kūrybiškai, stengiamės pateisinti jaučiamą pasitikėjimą mumis. Norėjosi, kad žmonės pradėtų identifikuoti bent vieną tautinį ornamentą, raštą ar spalvų derinį iš Lietuvos regionių. O visko pradžia ir yra domėjimasis. Todėl mes susikoncentravome ties kiekvienam regionui būdingiausių audinių ir spalvų derme. Žinoma, yra labai džiugu, kad Lietuvoje turime meistrų, kurie vis dar audžia staklėmis, ir galėjome tai panaudoti savo kolekcijoje. Mano nuomone, tai labai unikalu ir jautru.

– Ką jums reiškė kurti kolekciją Dainų šventei – ar tai skyrėsi nuo jums įprasto darbo?

J.R: Turime sukaupę 15 metų patirtį, būta visko. Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad ši užduotis mus pačias praturtino ir suteikė naujų žinių. Manau, mes tikome šiai užduočiai, nes mūsų kūrybinė kryptis ne per vienus metus jau yra susiformavusi, o tikslas – gatvės mada. Tai, ką mes sukuriame, norime vieną dieną išvysti dėvint gatvėje. Tad manau, kad ši gauta užduotis atitiko mūsų kūrybinę poziciją: paimti ir pritaikyti tautinį kostiumą šiems laikams.

– Kokios spalvos ir raštai dominuoja kolekcijoje?

J.R: Turime labai gražių ir įdomių languotų audinių. Tarkim, Dzūkija asocijuojasi su trapumu ir smulkumu, tai yra matoma tiek architektūroje, tiek tautiniame kostiume. Aukštaitija visai kitokia: būdingas stambumas, didumas ir geltona, žalia, raudona spalvų dermė. Suvalkijoje, didžiausią įspūdį paliko prijuostės su lelijomis. Tai absoliutus meno kūrinys ir improvizacija audiniuose. Pavyzdys – Žemaitijos juosta, kuri gali prasidėti vienu raštu, o baigtis visai kitu. Man tai absoliutus kūrybinis darbas ir procesas, kupinas įvairiausių emocijų.

– Bendradarbiaujate su jaunąja karta, būsimais profesionalais – studentais. Koks jų požiūris į tautinį drabužį?

J.R: Kadangi aš dėstau jau dešimt metų, man nebuvo naujiena bendradarbiauti su studentais. Juo labiau kad šiuo metu kartkartėm priimame studentus atlikti praktikos. Pavyzdžiui, turėjome būsimą dizainerę Elmirą Asudulajevą, kuriai ši užduotis nebuvo sunki. Ši mergina su tarptautiniu "Erasmus" projektu pusę metų praleido Estijoje. Ji matė, kaip estai pagarbiai elgiasi su tautiniu kostiumu ir geba jį pritaikyti šiuolaikinei madai. Tuo ji buvo sužavėta ir įkvėpta. Šiuo atžvilgiu mūsų tauta atsilieka nuo estų. Tam, kad mylėtume, gerbtume ir saugotume savo tautinį kostiumą, pirmiausia turi padėti švietimo sistema, šeima ar visuomenės įtaka jaunajai kartai. Šeimos, kurios turi bent dalelę tautinio kostiumo, palikto senolių, visiškai kitaip suvokia jo vertę, svarbą ir unikalumą.

– Kaip kolekcijoje derinamos senosios tradicijos ir naujosios šių dienų technologijos? Ką apskritai manote apie senąsias technologijas, kurias naujosios jau baigia visiškai išstumti?

I.Š: Iš vienos pusės, senosios technologijos yra labai vertingos. Pvz., vilnos dažymas natūraliais ar ekologiškais dažais. Tai yra labai gražu. Iš kitos pusės, šiuolaikiniai audiniai, pagaminti naudojant modernias technologijas, yra geresnės kokybės ir ilgesnio dėvėjimo. Žinoma, juose yra daugiau "chemijos". Tai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Kuriant šią kolekciją, teko girdėti nusiskundimų iš ilgametę patirtį turinčių siuvėjų, kad pasiūti kostiumus pagal senąsias tradicijas tikrai nebuvo lengva. Dirbti su moderniais audiniais yra gerokai paprasčiau ir lengviau.
Labai tikiuosi, kad senosios tradicijos neišmirs. Liaudies dainų dainavimas, tautinių šokių šokimas ar kita veikla kaimo žmonėms yra kaip kūrybinis procesas. Senieji amatai turi ne tik pritaikomumą, bet yra puiki saviraiškos ir ugdymo forma. O tokie dalykai privalo išlikti ir gyvuoti. Tai atskleidžia ir parodo šalies giliąsias tradicijas.

– Kokius lietuvių tautinio kostiumo atributus galėtumėte išskirti kolekcijoje? Kurie jų galėtų prigyti kasdienėje madoje?

I.Š: Mes daugiau interpretavome raštus ir spalvas, o ne stengėmes tautinį sijoną padaryti modernų. Ankščiau yra tekę ruošti kolekciją iš žemaitiško marginimo trikotažo. Sukūrėme rauktus modernius sijonus, kuriuos galėjo vilkėti tiek mažos mergaitės, tiek suaugusios moterys. Tačiau šioje kolekcijoje to nebuvo. Galima būtų išskirti tris tautinio kostiumo pagrindinius atributus: baltus lininius marškinius, kitokį tautinės juostos panaudojimą ir šiaudinę skrybėlę.

– Ką apskritai patartumėte lietuviui, norinčiam aprangos detalėmis deklaruoti savo tautiškumą? Juk, tarkim, riešinės – stilingas aksesuaras, bet vasarą nesinori jų nešioti, o ir ne prie visų drabužių jos dera. Tautinė juostelė – gražus akcentas dėvint vasarinį lininį kostiumą, bet ir pastarasis – ne kiekvieno vyro spintoje.

I.Š: Bandome tautinius motyvus perkelti į šiuolaikinius audinius. Žinoma, tautinis kostiumas nėra vasarai skirtas drabužis. Bet toks audinys kaip linas puikiai tinka karštą vasarą. Tą pačią tautinę juostelę ar gintaro papuošalus galima pritaikyti šiuolaikinei madai, o kartu ir atspindėti tautinį motyvą. Aš siūlau nebijoti eksperimentuoti ir atrasti savo individualią interpretaciją, nes dar yra daug neatrastų dalykų.