Pasirašė avantiūrai
Nuo 1936-ųjų savo istoriją rašantis tautinių šokių kolektyvas "Suktinis" Europą išmaišė skersai ir išilgai. Šokėjai trypė Suomijoje, Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Juodkalnijoje, Vokietijoje ir dar begalėje kitų Europos scenų.
"Toliausiai buvome nuvykę į Ameriką, o dabar jau – ir į Japoniją", – ilgametė šokių kolektyvo vadovė Laimutė Mintaučkytė-Rekašienė plačiai atvėrė Kauno kultūros centro duris, kurias reguliariai klibina "Suktinio" šokėjai.
Prie lankstinukais, japoniškais saldėsiais ir kitais suvenyrais, pargabentais iš Tekančios Saulės šalies, nukrauto stalo išvaizdi dama sėdėjo ne viena – greta jos taisėsi profesionalus klarnetininkas, meninių programų ir renginių prodiuseris Valdas Andriuškevičius, šokėjus ir muzikantus įtraukęs į šią avantiūrą.
"Pernai rugsėjį sulaukiau Aurelijaus Zyko, tuo metu ėjusio Azijos studijų centro vadovo ir Kultūrų studijų katedros dėstytojo, dabar – "Kaunas IN" vadovo pareigas, skambučio. Papasakojęs apie Japonijoje 2019-aisiais vyksiantį festivalį "Lithuania now", jis prisiminė tautinio meno ansamblio "Nemunas" pasirodymą, sužavėjusį japonus, todėl pasiūlė paruošti programą, kuri atskleistų ryškiausias Lietuvos spalvas", – po pokalbio su A.Zyku V.Andriuškevičius netruko apsireikšti poniai Laimai.
Išgirdusi pasiūlymą, nuo 1974-ųjų kolektyvą šokdinanti moteris akimirką sutriko. "Gal jis juokauja?" – L.Mintaučkytės-Rekašienės dvejones Valdas greit išsklaidė, todėl nieko nelaukę jiedu kibo į darbus.
Artistų desantas
Daugiau nei per 80 metų nemažai "Suktinio" šokėjų tapo poromis. Nors niekad neskaičiavo, L.Mintaučkytė-Rekašienė spėjo, kad šokis į šeimas subūrė daugiau nei dvidešimt šokėjų. Tiesa, kai jiems pasiūlė vykti į Japoniją, kolektyvo vadovė suprato, kad surinkti grupę bus viena sunkesnių užduočių.
"Pagalvokite, dviem žmonėms iš vienos šeimos išvažiuoti į Japoniją nemažai kainuoja. Todėl esame dėkingi savivaldybei, atsakingai pažiūrėjusiai į šį reikalą. Teikėme projektą ir gavome finansavimą, – taip į kelionę, anot L.Mintaučkytės-Rekašienės, išvažiavo 45 žmonių delegacija. – 24 šokėjai, devyni muzikantai su dviem birbynėmis ir tiek pat kanklių, klarnetu, bosiniu klarnetu, smuiku, mušamaisiais ir trimitu. Kur dar skudučiai? Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė, daugkartinis įvairių konkursų laureatas, Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis ir lydintys asmenys. Kartu skrido ir šeši Sugiharos savaitės atstovai."
"Turėjome ir begalę kitų įsipareigojimų – koncertai, Dainų šventė Kaune, todėl reikėjo derintis vieniems prie kitų. Kartais repetavome drauge, kartais atskirai vieni nuo kitų – šokėjai sau, muzikantai sau", – kelis mėnesius trukusį pasiruošimą prisiminė "Suktinio" vadovė.
Į Japoniją lietuviai išskrido su edukacine programa, devyniais šokiais ir perpus tiek dainų. Dvi jų – "O sole mio" ir "Funiculi, Funicula". Taip esą norėta parodyti, kad populiariosios, gerai žinomos melodijos gali skambėti ir grojant lietuviškais instrumentais – birbynėmis, kanklėmis ar skudučiais.
Edukaciniai mainai
Lietuvių delegacija aplankė Chiune's Sugiharos gimtinę – Jaotsu, taip pat Gifu ir Tokijo miestus. Susitiko su Gifu prefektūros gubernatoriumi Hajime Furuta, Gifu miesto meru Masanao Shibahashi, Jaostu miesto meru Masanori Kaneko ir Lietuvos ambasados Japonijoje ministru patarėju Algimantu Misevičiumi. Lenkėsi trijose didelėse scenose, pasirodė bibliotekoje, vienos savivaldybės salėje ir dar keliose labiau kamerinėse erdvėse su joms pritaikyta programa.
"Japonus sužavėjo lietuviški muzikos instrumentai. Ypač kanklės. Kažką panašaus į pastarąsias ir jie turi", – V.Andriuškevičius stebėjosi vietinių smalsumu. Prieš didžiuosius koncertus jis ne kartą sutiko japonų, kurie ne tik žinojo įvairių faktų apie Lietuvą, bet ir bandė sveikintis ar net prisistatyti lietuviškai. Negana to, viena grupelė entuziastų atvykėliams paruošė programą, po kurios pastarieji liko be žado.
"Sklandžia lietuvių kalba jie sugiedojo Lietuvos himną ir "Lietuva brangi". Paskui pašoko "Kalvelį", kuris, kad ir kaip būtų keista, įtrauktas į moksleivių edukacinę programą", – V.Andriuškevičių ir visą delegaciją tai maloniai nustebino.
Mainais už edukacinę programą apie lietuvių tautinį kostiumą ir muzikos instrumentus svečiai taip pat buvo apdovanoti pažintimi su japonų kultūra – arbatos ceremonija ir tradicinio drabužio istorija.
"Dovanų gavome po kimono, – V.Andriuškevičius toliau vardijo lauktuves, sukritusias į lagaminą. – Sausainiai, pagardinti lietuvišku medumi, iš sudėvėtų kimono senjorų siūtos piniginės, 2020-ųjų vasaros olimpinių žaidynių ženkliukai, saldėsiai."
Išlaisvino emocijas
Po pažinties su Tekančios Saulės šalimi lietuviai sužinojo, kad vietiniai nesilanko paplūdimiuose, alų mėgsta labiau nei sakę, taksi vairuotojai mūvi baltas pirštines, o kėdžių atlošus apvelka baltais nėriniais. Angliškai kalba nedažnas japonas, tačiau, paprašytas parodyti vieną ar kitą vietą, pats ten nuves arba eis iš paskos, kol pasieksite tikslą.
"Žmonės ten nepasimeta, o jei taip atsitinka, juos randa per dvi dienas. Kaip ir daiktus", – V.Andriuškevičius neabejojo, kad viename Japonijos mieste pamesta piniginė, jau kitą dieną atsidurtų šeimininko rankose, nesvarbu, kiek šimtų kilometrų jis būtų nutolęs nuo tos vietos.
"Dabar aš suprantu, kodėl Japonijoje yra kamikadzių. Taisyklės ten – svarbiausia. Jei nori gauti leidimą kažką daryti, klausi vieno žmogaus, tas – kito, kol galiausiai klausimas nueina iki svarbiausio asmens. Tokiu pačiu principu atsakymas ateina iki tavęs, o tada jau sužinai, gavai leidimą, ar ne, – pašnekovas prisiminė vieną situaciją prieš koncertą, kai jie tapo taisyklių įkaitais. – Prieš mums atvykstant scena buvo sužymėta kryžiukais. Čia stovės mikrofonas, čia – kėdė, čia gulės laidas. Atvykę į vietą stumiame mikrofoną 10 cm į priekį, o žmogus iš už nugaros jį traukia atgal".
Salė ištuštėja akimirksniu
Ne mažiau keistas jausmas artistus apėmė ir tada, kai po vieno pasirodymo, vos tik nusileidus scenos užsklandai, vidun suvirto būrys tvarkytojų, per keliolika minučių erdvei grąžinusių pirminį vaizdą.
"Ar galite patikėti, kad 500 žmonių salę palieka per 5 minutes? Be jokių spūsčių. Beje, ten nėra jų ir gatvėse. Tokijuje, kur gyvena 20 mln. žmonių, ilgiausiai strigome 10 minučių", – paklaustas, ar japonai tokie pat disciplinuoti žiūrovai, V.Andriuškevičius nusijuokė.
Ar galite patikėti, kad 500 žmonių salę palieka per 5 minutes? Be jokių spūsčių.
Iš A.Zyko sulaukęs prašymo pašokdinti priekyje sėdinčiuosius, netikėjo, kad tai pavyks. Netikėjo, kol nepriėjo, – ištiesus ranką ir pakvietus ant scenos, japonai paskui šokėjus ėjo be jokių įkalbinėjimų. V.Andriuškevičius spėjo, kad lietuvaičių taip greitai nebūtų pavykę išjudinti.
"Visą laiką sėdėjau su žiūrovais, todėl mačiau jų reakcijas. Pradžioje dirbo tik jų rankos, tuo metu veidai buvo akmeniniai. Atrodė, tarsi juos kas pasamdė. Po labiau patikusio pasirodymo veiduose atsirado šypsenos. Galiausiai jie visiškai atsipalaidavo", – apie publiką pasakojo L.Mintaučkytė-Rekašienė.
Lietuviai – taifūnas
Lietuvaičių koncertai Japonijoje vyko sklandžiai. Tik prieš vieną sugedo salės kondicionieriai, todėl įeinantiesiems vidun buvo dalijamos popierinės vėduoklės. Tiesa, artistams su tautiniais kostiumais teko nubraukti prakaitą, nes nuo lempų oras patalpoje įkaito maždaug iki 50 laipsnių. Tuomet esą pravertė rankšluosčiai, be kurių kaitrią dieną japonai neina į lauką.
"Viešnagės metu Japonijoje buvo nežmoniškai karšta. Termometras rodė virš 30 laipsnių, o jutiminė temperatūra siekė 40. Beje, buvome patekę ir į taifūną. Galvojome, kad teks atšaukti koncertą, bet uraganas su siaubingu lietumi ir vėju ėjo pro šalį, mes nepatekome į centrą. Kompanija labai norėjo pajusti žemės drebėjimą. Pagal vietos seisminius duomenis, tuo metu, kai viešėjome Japonijoje, jų buvo keturi ar penki, maždaug 4 balų, bet turbūt kietai miegojome, – V.Andriuškevičius juokavo, kad ramiems japonams būrys lietuvių atstojo visus geomorfologinius ir meteorologinius reiškinius. – Japonai niekaip neištarė "Suktinis", todėl sakydavo "Sukutinis", taip mes save pavadinome taifūnu "Sukutiniu".
Rugpjūčio 3-iąją grįžęs atgal į Lietuvą "uraganas" aprimo, tačiau neilgam. "Suktinio" vadovės ir kolektyvo narių galvose – nauji planai ir koncertai. "Juokauju, kad dabar reikia ruoštis į Naująją Zelandiją, bet prieš tai dar sustoti Graikijoje", – V.Andriuškevičius neabejojo, kad svajonėms lemta virsti kūnu, o jų draugystei tęstis ir toliau.
