Paskui – mamos, vyro, dukrų angelai... Kiekvienas jų nešė tam tikrą žinią. Savo šviesos spindulius. Pagal juos šiandien mokausi gyventi, tiksliau, žengti pirmuosius žingsnius.
Kai krenta karūnos
Netinku jums į mokytojus. Pati dar trinu pirmoko suolą... Nesu ir menininkė. Eglės Ščerbinskaitės-Elion tai duotybė – ji mano angelams savo nuotraukomis įpūtė gyvybę.
Rankos, kurios juos laiko, nėra suasmenintos. Angelus apkabinti sutiko daug skirtingų žmonių: jaunų ir senų, sveikų ir ligotų, mylinčių ir neapkenčiančių... Nes angelai globoja visus. Jei netikite, tai dar nereiškia, kad jų nėra.
Kiekvienas gyvenime turime savo negalių. Kas – alkoholį, narkotikus, lošimus, kas – puikybę, turtų, šlovės, pripažinimo troškimą, o kas – nejautrumą kitam, abejingą širdį... Itin apgaulinga toji puikybės karūna, žmogų kūrėją viliojanti. Net rašytoja Jurga Ivanauskaitė, kaip pati prisipažino paskutinėje prieš mirtį knygoje "Viršvalandžiai", nesugebėjo laiku jos atpažinti.
Visada turėjau kūrybišką požiūrį į pasaulį ir aš, tik anksčiau jį dažnai užgoždavo karūnos ilgesys. Po tėčio mirties staiga viskas mano gyvenime apsivertė aukštyn kojom. Karūna nukrito. Tiksliau, pati ją išmečiau į šiukšlyną. Mainais į rankas paėmiau jau senokai nusipirktą knygą, kuri ligi tol svetima rodėsi. Skaičiau ir stebėjausi – tarsi būčiau patekusi į kokį Alisos stebuklų šalyje pasaulį, pro kurio mažas dureles anksčiau neįtilpau. Kuris nuo manęs devyniais užraktais buvo užrakintas, devynių slibinų, karšta ugnimi spjaudančių, saugomas. Nes valią – jį pažinti – turėjau pati parodyti.
Atsidavimas: Harmonijos ir meilės angelas kalba apie motinišką meilę, kuri niekados nesibaigia. Eglės Ščerbinskaitės-Elion nuotr.
Drąsa gyventi kitaip
Kai pasakiau namiškiams, kad noriu sukurti Puošnųjį tėčio mirties angelą, jie suabejojo. Ar išvis gali būti mirties angelų, o jei ir gali – į ką jie tuomet panašūs? Pasakiau jiems tai, kuo pati neseniai įtikėjau, – žmogaus mirtis turi būti graži.
Prieš keletą metų drauge su šeima keliavome po Peru. To krašto ryškios spalvos mane tarsi užbūrė – į kraują, sąmonę įsigėrė, kuklų lietuvišką grožio suvokimą vėjais paleido. Dramatiškų veido išraiškų lydimi Kusko šventieji iš tolo švietė bažnyčių navose ryškiais drabužiais!
Mano tėvelio mirtis buvo graži. Su mylinčia šeima. Todėl neapsigaukite – Puošnusis tėčio mirties angelas nekalba apie mirtį. Veikiau apie kitokį gyvenimą, kuris atsiveria žmogui pabandžius įsileisti mintį, kad galima gyventi ir kitaip – be baimės, neapykantos, chaoso, abejonių... Su šviesa akyse, meile širdyje ne tik namiškiams, bet ir kiekvienam sutiktam žmogui.
Kad tai suvoktum, pirmiausia turi nusiimti nuo galvos paties užsidėtą karūną. Tik neišpuikėlis supras: gyvenimą turi nugyventi taip, kad atėjus paskutinei valandai aplink tvyrotų ne baimė ir nežinia, o pasitikėjimas Dievu ir mylimais žmonėmis. Kad širdį glostytų žinojimas, kad padarei viską, ką gražaus ir gero galėjai padaryti. Net jei buvo kančia ar liga – iškentėjai ją iki galo.
Kelias – tik pirmyn
Pabaigus siuvinėti tėčio angelą, netrukus atskrido ir mamos. Kalbant apie visas Žemės motinas, ausyse išsyk ima skambėti mano Saulėjos skaitomos "Himno meilei" eilutės iš šv.Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams. Meilė – "(...) Ji visa pakelia. Visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia." Štai apie kokią meilę kalba mano angelas.
Visos mamos, kad ir ką darytų, kad ir kaip pasielgtų, – linki savo vaikams laimės. Kartais toji didžiulė meilė pati apsigauna: neleidžia vaikams klysti, patiems pajausti tikrąjį gyvenimo skonį. Jos per daug prisiriša, ima kontroliuoti, teisindamosi, kad nori tik patarti, pasidalyti savo išmintimi, kad vaikai nedarytų tų pačių klaidų. Deja... Nerašytas dėsnis: kiekvienas turime padaryti savo klaidas, išmokti savo pamokas.
Toks ir šis angelas – ramus, neteisiantis, alsuojantis begaline meile, priimantis į savo glėbį visus – paklydėlius ir teisiuosius. Kas vakarą besimeldžiantis už juos ir laiminantis, kad ir kokie jie būtų. Mokantis gerbti savo tėvus.
Kai pradėjau siuvinėti šį angelą, nė neįtariau, kiek septynmylių žingsnių mudviem su mama reikės nueiti, kad atrastume viena kitą. Nė nesapnavau, kad viskas, kas sena, turės sunykti iš pačių pagrindų. Supūti taip, kaip žiemai artėjant sutręšta sena, parudavusi žolė, kurią pavasarį pakeičia šviežia žolytė.
Oranžinė man primena kelionėse matytus budistų vienuolių apdarus. Nes kiekvienas, išėjęs ieškoti savojo kelio, pamažu tampa savotišku atsiskyrėliu. Galbūt ne tik mano, bet ir kitų gyvenimuose ateina laikas, kai nebėra kelio atgal – tik pirmyn. Nes senas požiūris ir žaidimas pagal senas, tau įprastas taisykles tolygus susinaikinimui.
Šiluma: Gausos ir linksmybių angelas moko negailėti šypsenų, gero žodžio, pagalbos. Eglės Ščerbinskaitės-Elion nuotr.
Raudonąjį tiesos angelą paskyriau savo vyrui. Linkėdama jam, sau ir visiems išmokti priimti kito tiesą. Be paniekos, savęs išaukštinimo, kito žeminimo. Kiekvienas iš mūsų turime laisvą valią ir savo vidinį stuburą, kurį privalome išlaikyti. Antraip savęs negerbsime. Tačiau tolerancijos stoka – šių dienų rykštė. Tad ir šis angelas – karys, besimokantis kariauti be kalavijo rankose, nešantis rankose taiką ir pagarbą kito matymui.
Jaunystės spalvos
Prieš imdama adatą į rankas niekada nežinau, koks ir kieno angelas išeis. Pradedu blankiai, o spalvos tarsi pačios mane susiranda. Bandau naudoti jų kuo mažiau, kad tik jaunėlei dukrai įtikčiau. Pažadu sau, kad vos keli tonai atspalvių tebus, o rankos autopilotu ieško vis ryškesnių karolių... (Gal kokioje Afrikoje ar Peru praėjusiuose gyvenimuose man teko gyventi?!)
Šviesųjį angelą paskyriau savo saulei Saulėjai. Net ir žinodama, kad jo išorinis blizgesys, spalvų gausa neatitinka jaunėlės asketiškos, ne pagal metus brandžios gyvenimo pozicijos. Deklaracija – viskas arba nieko – dar trykšta jaunatvišku kategoriškumu, kuriam trūksta įsiklausymo į tėvų, senolių išmintį.
Tai gėrio, šviesos, mokslo, kūrybos, savidisciplinos – visų šviesiųjų jauno žmogaus idealų angelas. Skaudu, kai tos spalvos, metams bėgant, pamažu ima blankti arba tamsėti... Kai jauni žmonės pritrūksta valios ir pamažu tampa virtualybės zombiais, aklais karjeros siekėjais, godžiais pinigų maišais, priklausomybių vergais. Užmiršta, kad kadaise kiekviename iš mūsų slypėjo kūrybos grūdas – kas piešėme, kas dainavome ar kūrėme eiles...
Tegul šis Angelas mums primena – kiekvienas viduje esame kūrėjas. Ne tik meno, bet ir sąmoningai kuriamos savo kasdienybės. Kuo šviesesnėmis spalvomis ji nutapyta – tuo žmogui lengviau gyventi. Tegul kasdienė mūsų kūryba gydo sielas, lengvina žemišką buitį taip, kaip Antonio Vivaldi "Metų laikai" lengvina Saulėjos pasiruošimą abitūros egzaminams.
Šypsenos burtažodis
Gausos ir linksmybių angelą paskyriau savo antrajai dukrai Kornelijai. Kodėl jame visko tiek daug? Todėl, kad ji – tai mūsų gausa. Ilgus dešimt metų iki Saulėjos gimimo jai vienai buvo skirta visa tėvų, senelių meilė, visi žemiški ir nežemiški pasaulio turtai ir pasakų burtai. Tiek daug artimųjų rūpesčio į ją sudėta, kad anksčiau ar vėliau jis tiesiog negalėjo neprasiskleisti gražiausiais pievų žiedais.
Šiandien nė vienas iš mūsų neturime tiek sprogstančios energijos, tiek gyvenimo džiaugsmo, kiek trykšta iš Kornelijos. Ji – mūsų linksmybių ir didžiųjų kelionių po pasaulį varikliukas. Be jos nebūtume aplankę tiek daug svečių kraštų, iš naujo atradę šeimos ir žinojimo, kaip gera būti visiems drauge... Be jos nebūtume tapę "Happy family", kaip mus, keliautojus, pakrikštijo Kuboje.
Linksmybių angelas šaukte šaukia, kad net mažiausia šypsena, praeiviui padovanota, plačiausiais ežero raibuliais nuvilnija ir naują dieną puikią padaro. Kaip, beje, ir piktas žodis, neatsargiai į aplinką paleistas, kažkam nuotaiką sugadina. Šis – dar kažkam...
Tebūna tas žodis geras, gydantis, paguodžiantis, skatinantis džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Jei sėdėsime kampe juodus akinius užsidėję – saulė švies, margi drugeliai skraidys po kitų pievas. Kad ir kas atsitiktų – šypsokimės, sako Gausos ir linksmybių angelas. Tada gyvenimas ims keistis iš pagrindų – iš žiemos į pavasarį, tarsi toje Saulėjos pamėgtoje "Metų laikų" simfonijoje.
