"Buvo ir padorių kariškių"
Laisvės gynėjų dieną atminimo ir pagarbos verti ne tik žuvusieji už šalies nepriklausomybę, bet ir tie, kurių dėka daugiau aukų nebuvo.
Prieš daugiau nei 30 metų Klaipėda buvo tikras tautų katilas. Tad prasidėję kruvini įvykiai Vilniuje čia sukėlė ypač didelę įtampą.
Sunku buvo prognozuoti, kas gali nutikti ir kaip reikalai pasisuks, jei kai kam pasirodys, kad kitatautis kaimynas kaltas dėl pralieto kraujo prie televizijos bokšto Vilniuje.
Miesto deputatų tarybai tuomet vadovavęs Vytautas Čepas geriau nei bet kas kitas suvokė, kuo gresia neatsargus kieno nors žodis ar žingsnis.
V.Čepas ne kartą prasitarė siekęs, kad Klaipėdoje nebūtų to, kas įvyko sostinėje.
Politikas pasakojo ne sykį dėl to slapta susitikęs su sovietų kariškiais ir juos įkalbinėjęs nepaisyti įsakymų iš Maskvos, jei tokie būtų, ir nenukreipti ginklų prieš taikius civilius gyventojus.
Knygoje "Kitokių žmonių miestas" V.Čepas užsiminė, jog padorių žmonių buvo ir sovietų kariuomenėje, vienas jų – štabo viršininkas pulkininkas V.Kerskis.
"Vieno susitikimo metu nutaikęs progą, kada likome dviese, tyliai pasakė: "Budet prikaz o napadenii – ty uznaeš. Ja soldat na mirnych graždan nepošliu (liet. Bus įsakymas pulti – sužinosi pirmas. Aš kareivių prieš taikius žmones nesiųsiu)." Be abejo, tai buvo ne išdavystė, bet teisingai savo pareigą suprantančio, atsakingo karininko elgesys", – atsiminimų knygoje rašė V.Čepas.
Pamokslas – pulkininkams
Vienas įsimintiniausių susitikimų su sovietų kariuomenės Klaipėdos įgulos vadais buvo surengtas iškart po kruvino smurto Vilniuje.
Jame kartu su tuomečiu uostamiesčio tarybos pirmininku V.Čepu, meru Povilu Vasiliausku bei deputatu A.Devėnu dalyvavo ir stačiatikių popas Tėvas Antonijus.
Susitikimas su pulkininkais I.Černychu ir V.Jegorovu vyko Jūros gatvėje tuometinio milicijos viršininko Vaclovo Narmonto kabinete.
Tėvas Antonijus sodriu balsu taip karšė tautiečiams kailį, kad tie nuleido žvilgsnius į grindis ir tik braukė nuo kaktos prakaitą.
V.Čepas rašė: "Nereikėjo mums ištarti nė žodžio. Tėvas Antonijus sodriu balsu taip karšė tautiečiams kailį, kad tie nuleido žvilgsnius į grindis ir tik braukė nuo kaktos prakaitą. Nesu pamokslų gerbėjas, bet tą išklausiau su didžiuliu malonumu, netgi pasitenkinimu."
Tėvas Antonijus tąkart grūmojo: "Irody, narod chočet svobody, a vy na nich – tankami! Jesli sovesti net, to chot Boga boites! (liet. Erodai, liaudis laisvės nori, o jūs ant jų – tankais! Jei sąžinės neturite, tai bent Dievo bijokite!)."
V.Čepas prisiminė, kad tada abu pulkininkai, popo žegnojami, sliūkino iš V.Narmonto kabineto lyg prasikaltę pirmokėliai.
Kalbėta, kad Tėvas Antonijus aukštam sovietų kariuomenės karininkui pareiškęs, jog pirmas guls po tanko vikšrais, jeigu jie išriedės į Klaipėdos gatves.
"Šia prasme Tėvas Antonijus buvo šventas žmogus, jo palaikymas ir autoritetas tada labai padėjo, kad Klaipėdoje nepratrūktų smurtas", – po daugybės metų kalbėjo V.Čepas.
Vytautas Čepas: tėvas Antonijus buvo šventas žmogus, jo palaikymas ir autoritetas tada labai padėjo, kad Klaipėdoje nepratrūktų smurtas.
Dvasinio disidento pavyzdys
Apie Tėvą Antonijų labai šiltai atsiliepė ir kitas klaipėdietis, vienas aktyviausių uostamiesčio Atgimimo sąjūdžio dalyvių – Algirdas Grublys.
"Man teko ne kartą su juo bendrauti, tai buvo labai tolerantiškas ir šviesus žmogus. Jis labai mylėjo mūsų aplinką ir mūsų miestą. Mano atmintyje jis išliko doras ir šviesus žmogus. Jis viešai palaikė mūsų nepriklausomos valstybės idėją. Nors turbūt puikiai suvokė, kas jam grėstų, jei įvykiai pasisuktų į blogąją pusę. Atvirai nėra pripažinęs, bet panašu, kad jis buvo dvasinis disidentas prieš sovietinę sistemą", – teigė A.Grublys.
Todėl esą nekeista, kad Tėvas Antonijus buvo artimai pažįstamas ir nuoširdžiai bendravo su katalikų kunigu Bronislovu Burneikiu, kovojusiu už Marijos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimą Klaipėdos katalikams.
Tėvo Antonijaus stebuklas
Tėvą Antonijų pažinoję lietuviai klaipėdiečiai jį pamena kaip nuoširdų mūsų valstybingumo palaikytoją ir draugą sunkiu šaliai laikotarpiu, o jo paties tautiečiams ilgainiui jis tapo šventuoju.
Stačiatikių vienuolis Tėvas Antonijus mirė 2010 m. lapkritį. Jis palaidotas šalia koplyčios Lėbartų kapinėse.
Šviesulys: stačiatikių dvasininkas Tėvas Antonijus po tragiškų 1991 m. sausio įvykių dėjo visas pastangas, kad Klaipėdoje nebūtų pralietas kraujas. Prieš vienuolika metų jis amžinojo poilsio atgulė Lėbartų kapinėse. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Ant jo kapo nuolat būna gyvų gėlių ir dega žvakių.
Nekeista, nes Tėvą Antonijų pažinojo daugybė klaipėdiečių, o ilgainiui iš lūpų į lūpas ėmė sklisti gandas, kad daugeliui žmonių kadaise padėdavęs vienuolis ir po mirties daro stebuklus.
Tokių liudijimų – ne vienas. Vienuolį gerai pažinojęs stačiatikių dvasininkas Viktoras Timoninas dienraščio žurnalistams prieš kelerius metus pripažino, kad Tėvas Antonijus buvo neeilinė asmenybė, daug nusipelniusi Klaipėdai ir klaipėdiečiams, bet jo šventumo reikėtų ieškoti ne konkrečioje vietoje.
"Neturėtume būti lengvatikiai. Stebuklus daro ne žmogus, o Dievas", – tuomet dienraščiui kalbėjo V.Timoninas.
Vis dėlto dvasininkas papasakojo apie vieną stebuklą, kurį priskiria vienuoliui.
Kai prieš daug metų iš Rusijos gilumos Tulos miesto kilęs Tėvas Antonijus atvažiavo į Klaipėdą, cerkvėje sekmadieniais lankydavosi vos pusšimtis bobučių.
Dėl jo nuoširdumo čia pradėjo plūsti minios klaipėdiečių.
Tada buvo įsteigta kita parapija ir dalis žmonių pradėjo lankytis ten. Bet netrukus cerkvė Liepų gatvėje vėl buvo sausakimša.
Vėliau mieste atsirado trečia stačiatikių parapija, ir istorija vėl pasikartojo.
Žmones traukė Antonijaus nuoširdumas, o jo charizma ir dvasios valia bei stiprybė neabejotinai buvo svarbi tada, kai daugiatautėje Klaipėdoje reikėjo nuslopinti įtūžio kibirkštį, kad ji netaptų nevaldomu neapykantos gaisru.
Dvasininkai mažino įtampą
Partijos ateina ir nueina, o tautos pasilieka. Reikia galvoti ne apie partijų vadų ambicijų rėmimą, o apie tai, kaip taikoje gyventi su tais, kurie šalia mūsų.
Tėvas Antonijus tą lemtingą 1991-ųjų sausį buvo ne vienintelis stačiatikių dvasininkas, prisidėjęs prie to, kad būtų sutramdytas smurtas.
Į rusakalbius Lietuvos gyventojus tuomet kreipėsi Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas.
Tą patį kreipimąsi pasirašė arkimandritai Nikita, Predislavas, Nikodimas, vienuoliai šventikai Mikonas, Avgustinas, Nestoras, diakonas Sergijus ir vienuolis diakonas Metelijus.
Kreipimasis pasiekė ir uostamiesčio gyventojus, jis 1991 m. vasario 6 d. buvo išspausdintas dienraštyje "Klaipėda".
"Mūsų kreipimasis į rusiškai kalbančius gyventojus – tai raginimas siekti taikos ir vienybės. Mūsų laimė, mūsų ateitis – mūsų rankose. Partijos ateina ir nueina, o tautos pasilieka. Reikia galvoti ne apie partijų vadų ambicijų rėmimą, o apie tai, kaip taikoje gyventi su tais, kurie šalia mūsų", – rašyta stačiatikių dvasininkų kreipimesi į rusakalbius Lietuvos gyventojus. Tai neabejotinai nuramino žmones.
Prasmė: ant Tėvo Antonijaus antkapio iškalta citata iš Evangelijos pagal Joną "Gi mylėkite vienas kitą" yra tarsi priminimas visiems gyviesiems, kad neapykanta niekada nenustelbtų sveiko proto. Vytauto Liaudanskio nuotr.
O kad šie pamokymai nebūtų pamiršti ir ateityje, ant Tėvo Antonijaus antkapio tarsi tam pačiam tikslui iškalta citata iš Evangelijos pagal Joną: "Gi mylėkite vienas kitą."
Tai tarsi šviesaus atminimo klaipėdiečio paraginimas gyviesiems, kad ir ateityje neapykanta nenustelbtų sveiko proto.
