Jau būdamas dvyliktokas, T. Maročka svėrė daugiau nei 100 kg. Anot jo, ūmios bėdos prasidėjo tada, kai jam buvo penkeri. Emocinę traumą jam sukėlė tada įvykusios tėvų skyrybos.

„Tėvai skyrėsi, kai man buvo penkeri. Tada per metus priaugau 10 kilogramų. Svoris augo kiekvienais metais. O dabar turime tai, ką turime“, – kalbėjo T. Maročka.

Šiandien vyras spėlioja, kad vaikystės traumos galėjo sukelti didžiulį emocinį stresą. T. Maročka minėjo nuolatinius tėvų konfliktus, vykusius dėl tėvo priklausomybės. Galiausiai santykiai pasibaigė skyrybomis. Būdamas mažas, stresą pradėjo malšinti malonumu, patiriamu sočiai prisivalgius. Palaipsniui tai peraugo į priklausomybės nuo maisto ratą, iš kurio jis nebeištrūko.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Stresą malšindavau maistu. Mokykloje nuskambėdavo skambutis – visi eina į pamoką, o aš į valgyklą bandelių ir kompoto“, – prisiminė T. Maročka.

Anot pašnekovo, dabar vaikystės patirtis jis supranta kitaip, tačiau būdamas vaiku to tiesiog negalėjo išgyventi ir suprasti tinkamai.

„Buvo sunku. Tau penkeri metai, mama sukrauna tėvui daiktus ir tėvas išeina. Prasidėjo mokykla, patyčios, kiemas“, – sakė T. Maročka.

T. Maročkos nuomone, įtaką traumai ir nevalingai streso valdymui gali padaryti net ne taip suprastas žvilgsnis ar žodis.

„Į tave pasižiūri, nusijuokia ir tu galvoji, kad juokiasi iš tavęs. Gali prisigalvoti tai, ko nėra“, – apie sunkias patirtis pasakojo kaunietis.

Padarė gerą darbą

Mintis apie knygų seriją, kurioje būtų galima lengvai ir paprastai kalbėti rimtomis temomis, T.Dirgėlai kilo kartu su leidykla „Alma littera“. Knyga apie skyrybas tapo pirmąja serijos knyga.

Rašydamas „Juodą dėmelę baltose lubose“ autorius konsultavosi su psichologe. Knygos pabaigoje skaitytojai ras „Vaikų linijos“ psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės patarimų, ką daryti, jei tėvai priėmė sprendimą skirtis.

Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė įsitikinusi, kad rašytojas T.Dirgėla padarė labai gerą darbą ir vaikams, ir suaugusiesiems. Knyga parodo, kaip skiriantis tėvams jaučiasi vaikas ir patys tėvai, kaip jie mėgina ieškoti išeičių ir iš kur vaikas gali sulaukti pagalbos. Knyga vertinga ir mokytojams – šie nuolat susiduria su skyrybas išgyvenančiais vaikais, apie kurių situaciją nebūtinai žino, bet greičiausiai mato pasikeitusį jų elgesį. Knyga suteikia supratimo, kad netinkamas vaikų elgesys dažnai kyla iš blogos jų savijautos, nesaugumo jausmo.

Vaikams tokios knygos gali parodyti: ei, tu ne vienas išgyveni tokią sunkią situaciją, yra ir kitų, tai patyrusių. Yra žmonių, kurie žino, kaip tu jautiesi, gali jų rasti, net jei tėvai šiuo metu tavęs negirdi ir nemato. Dar vaikai gali patys geriau suprasti savo elgesį: su kitais blogai pasielgė ne dėl to, kad yra blogi, o dėl to, kad blogai jaučiasi.

Ne vaiko kaltė

M.Skerytė-Kazlauskienė teigia, kad skyrybos nei gėris, nei blogis, o pabaiga – toks pat natūralus dalykas kaip ir pradžia. Tėvų skyrybos vaikams nėra pasaulio pabaiga, daugybė vaikų šiuolaikiniame pasaulyje išgyvena tėvų skyrybas, užauga savimi pasitikintys ir galintys palaikyti artimus santykius.

„Už skyrybas blogiau nemeilė, kurią jaučia vaikai, rūpesčio, saugumo nebuvimas, smurtas, kurį jie mato ar jaučia, neaiški ateitis. Visa tai vaikus gali palaužti ilgam ir smarkiai“, – teigia psichologė.

Jei mes, suaugusieji, apie tai žinotume ir mums tikrai rūpėtų vaikai, pasistengtume, kad skyrybas vaikai pereitų kaip įmanoma lengviau. Kai užklumpa skyrybų pavojus ir yra padarytas sprendimas, į tai reikia žiūrėti rimtai, tam reikia ruoštis, apgalvoti, pasitarti su psichologais, paskaityti bent keletą knygų apie tai, kaip per skyrybas jaučiasi vaikai, prisiminti save vaikystėje, savo rūpesčius ir baimes.

„Deja, skyrybos ir patiems suaugusiesiems yra kažko pabaiga – santykių, idealios šeimos vizijos, iliuzijų, lūkesčių, jose būna daug nusivylimo, graužaties, liūdesio, pykčio, pavydo, nerimo, – sako psichologė M.Skerytė-Kazlauskienė. – Kai tai užplūsta suaugusiuosius, jie, dažnai patys to nenorėdami, jausmus transliuoja vaikams. O vaikai tuo labiau nesupranta, kas vyksta. Jiems atrodo, kad jų tėvai nebemyli, jaučia kaltę, kad turbūt tai įvyko dėl jų, jaučia nesaugumą, nes gali būti, kad praras vieną iš tėvų ir šio nebeliks jų gyvenime. Kai vaikai blogai jaučiasi, jie nesako: „Mama, blogai jaučiuosi, tėti, noriu apie tai pakalbėti.“ Savo blogą savijautą jie išreiškia elgesiu. Kai kurie užsisklendžia, kai kurie bėga iš namų, kai kurie pratrūksta agresyviu, destruktyviu elgesiu. Dar kiti atsisako bendrauti arba, atvirkščiai – prilimpa ir nebegali gyventi be mamos ar tėčio. O tėvai galvoja taip: mes turime didelių rūpesčių, o čia dar vaikas ožiuojasi! Tada jie arba nekreipia į vaikus dėmesio, palieka juos ramybėje, arba ima dar griežčiau kontroliuoti, drausminti ir pyktis dėl elgesio. Tuomet vaikams pasidaro dar aiškiau – taip, šios skyrybos tikrai dėl manęs.“

Psichologė neabejoja, kad rūpestingi, vaikams padėti norintys tėvai pirmiausia įveikia savo sunkumus. Ir tai daro ne tuomet, kai viskas nebepataisomai pašlyja, o tuomet, kai pamato pirmuosius griūvančios santuokos simptomus.

Vaikams būtina jausti, kad tėvai išlieka vaiko gyvenime, kad jie skiriasi dėl savų priežasčių, nesusijusių su vaiku.

Tai yra pirmas ženklas, kad reikia pasirūpinti savimi – savo stiprybe, saviverte, pasitikėjimu, ateitimi ir santuoka. Gali būti, kad pasirūpinus savimi, skyrus savo santuokai dėmesio, viskas grįš į vėžes.

M. Skerytė-Kazlauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau jei santuoka byra toliau, pasirūpinę savo psichine sveikata, turite pasirūpinti vaikais. Jiems svarbu tėvų meilė, dėmesys, saugumas. Jiems nepakanka gauti žodinį patikinimą, kad viskas bus gerai, svarbu, kad jie tai jaustų. Jaustų, kad tėvai skiria laiką vaikams, kad nebando brangiais pirkiniais sumokėti už tai, kad vaikai lieka vieni. Vaikams būtina jausti, kad tėvai išlieka vaiko gyvenime, kad jie skiriasi dėl savų priežasčių, nesusijusių su vaiku, net jei tos priežastys – negebėjimas susitvarkyti su vaiku, vaiko kitoniškumu, vaiko negalia – tai vis tiek ne vaiko kaltė“, – sako psichologė.

Lydi visą gyvenimą

Knygos „Juoda dėmelė baltose lubose“ autorius T.Dirgėla liūdnai juokauja, kad išsiskirti keletą kartų per metus, kaip kad rašo naujienų portalai, yra New Normal.

„Skiriasi ne tik žinomi žmonės, ne tik aplink mane, neabejoju, aplink jus yra pažįstamų, pasukusių į skirtingas puses. Ir jiems tada – tikrai ne pyragai. Bet dar didesni ne pyragai – vaikams, kuriems šeima buvo saugiausia vieta ir tvirčiausias gyvenimo ramstis“, – sako Tomas.

Jo paties tėvai išsiskyrė gana anksti – Tomui buvo vos treji, kai jis liko gyventi su močiute ir teta. „Skyrybų faktas man būtų įstrigęs labiau, jeigu būčiau paragavęs tikro gyvenimo su mama ir tėčiu“, – sako ir priduria bendrų šeimos prisiminimų mažai turintis.

Vis dėlto tėvų skyrybos jo gyvenime paliko tam tikrų ženklų, kuriuos sušvelninti padėjo psichoterapija. Dėl jos daugelis dalykų tapo aiškesni, suprantamesni.

„Ir vis dėlto skyrybų pėdsakas mano gyvenime juntamas, – pripažįsta Tomas. – Ir šeimos gyvenime, ir darbo situacijose, netgi tada, kai bendrauju su draugais. Su tėčiu kartais prasilenkiame Palangoje, pasisveikiname, persimetame vienu kitu žodžiu. Mama, jei neklystu, gyvena kažkur užsienyje – kadaise, pamačiusi mane per televizorių, ėmė rašyti, atsiprašinėti, bet aš nejaučiu noro atkurti ryšį, jo, manau, niekada ir neturėjome. O iš naujo kurti ryšius, kai jau turiu ir savo didelę šeimą, kuriai reikia mano dėmesio, rūpesčio, turbūt, šaukštai po pietų.“

Rašytojo vaikai žino, kad jų tėtis augo be tėvų, kai kurie jų draugai irgi gyvena tik su vienu iš jų.

„Bandau jiems paaiškinti, kad gyvenime būna visaip, – sako Tomas. – Vyresnysis, sužinojęs mano istoriją, kurį laiką prieš miegą stipriai apkabindavo ir sakydavo: „Tėti, kad ir kas atsitiktų, būkime ir toliau šeima.“ Tačiau iš esmės mūsų vaikai jaučiasi saugiai, visi penki esame kaip vienas tvirtas kumštis.“

Be tėvų užaugęs Tomas savo knygos skaitytojams, ypač tiems, kurie patyrė tėvų skyrybas, labiausiai norėtų pasakyti, kad gyvenimas skyrybomis nesibaigia. Kad, nors tėtis su mama gyvens atskirai, tai tikrai nereiškia, kad savo vaiką jie mylės mažiau. Svarbiausia – kad tėvų skyrybos įvyko ne dėl vaiko kaltės. „Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis“, – štai tokį svarbiausią patarimą savo skaitytojams duoda rašytojas.

Leiskime vaikams kalbėti

„Kalbėti apie tėvų skyrybas vaikams nelengva, – teigia „Vaikų linijos“ psichologė J.S.Jasiulionė. – Tėvų skyrybos pasižymi stipriu emociniu, kartais netgi supančiojančiu poveikiu. Iš skambučių į „Vaikų liniją“ pastebime, kad vaikams tokiu metu ypač aktuali lojalumo tema, jie mėgina susigaudyti, kaip jiems būti ir su kuo būti skyrybų situacijoje, jie jaučiasi tarpininkais, kartais – išdavikais. Ne tik ištverti, bet ir įžodinti tokias patirtis jiems yra nepaprastai sunku.“

Iš savo konsultuojančios psichologės patirties S.J.Jasiulionė gali pasakyti, kad skyrybas perėję vaikai vėliau supranta, kodėl per tėvų skyrybas jie taip blogai jautėsi, jiems tarsi aiškiau susidėlioja, kas tuomet vyko ir ką jie išgyveno. Įtampa tarp tėvų provokuoja itin stiprius vaikų jausmus.

S. J. Jasiulionė / Asmeninio archyvo nuotr.

Labai svarbu, kad vaikas turėtų erdvę kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu, nejausdamas, kad jį gali pasmerkti ar kažkaip vertinti jo pasakojimus.

„Kartais girdime: „Mano tėvai jau penkerius metus kalba apie skyrybas, bet niekaip neišsiskiria, dabar vėl eilinis kartas, aš nebegaliu ištverti jų tarpusavio konfliktų, nebežinau, ką daryti su savo jausmais...“ Iš tiesų daugelyje skyrybų situacijų vaikai neskatinami apie tai kalbėti, tėvai neretai prašo jų niekam nepasakoti apie šeimos problemas. Tada nuoskaudos ir kaupiasi.“

Psichologė teigia, kad skambučiuose į „Vaikų liniją“ ypač ryškėja tema, kai vaikui atrodo, kad jie tampa tėvų tarpusavio santykių įkaitais. Kad gautų palaikymą ir supratimą, vienas iš tėvų vaiką dažnai įtraukia į suaugusiųjų žaidimus: „Mama bloga, aš norėjau su ja gyventi“ arba „Tėtis mus paliko, jis toks neatsakingas“. Tėvai kartais nė patys nejaučia, kad taip elgiasi, o vaikams iškyla dilema – kaip jiems būti, kad nė vieno iš jų jie neįskaudintų. Tai – nepaprastai didelė našta, gulanti ant vaikų pečių, juk realybėje jie neprivalo rinktis.

Daugelis vaikų, sako psichologė, per tėvų skyrybas išgyvena būsimų pokyčių nerimą. Juk jų gyvenimas greičiausiai keisis – namai, mokykla, draugai, aplinka. Tėvai turėtų iš anksto apie tai kalbėti su vaikais, dalytis savo planais ir juos nuraminti. Vaikams svarbu žinoti, kad ne jie kalti dėl pasikeitimų, kuriuos išgyvena visa šeima.

„Vaikų linijoje“ emocinę paramą vaikams teikia parengti savanoriai konsultantai. Jie nėra psichologai, tačiau visi – suaugę žmonės, perėję intensyvius mokymus.

„Jie sugeba išgirsti vaiką ir nori jį girdėti, – sako „Vaikų linijos“ psichologė. – Labai svarbu, kad vaikas turėtų erdvę kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu, nejausdamas, kad jį gali pasmerkti ar kažkaip vertinti jo pasakojimus. Kad vaikas jaustų žmogų, kuris tiesiog leidžia kalbėti apie tai, kas jam svarbu.“

Apie skyrybas su vaiku reikia kalbėti

Statistikos departamento duomenimis, pernai su vienu iš tėvų gyventi liko 6118 vaikų  – skirtingais keliais pasuko 4219 vaikus auginančių porų. Panašus ištuokų skaičius šalyje registruojamas jau eilę metų.

Kaip pasakyti vaikui, kad tėvai suka skirtingais keliais, kad jis lengviau išgyventų šį laikotarpį ir jaustųsi saugus bei mylimas? Pasak psichologės, kalbėti su vaiku apie tai, kad pasikeitimai šeimoje tik svarstomi neskubėkite, tačiau priėmus sprendimą skirtis apie tai būtina pranešti vaikui.

„Priėmus sprendimą skirtis ilgam pokalbio su vaiku neatidėliokite. Vaikai jaučia tarp suaugusiųjų tvyrančią įtampą, supranta ir girdi nesutarimus, todėl, nežiūrint vaiko amžiaus, kalbėtis apie pasikeitimus šeimoje būtina. Geriausia, kai apie skyrybas pasako abu tėvai pokalbiui skirdami pakankamai laiko, tarpusavio nesutarimus palikę nuošalyje“, – sako A. Svetikienė.

Jei visų šeimos narių pokalbis neįmanomas, dėl stiprių ir perdėtų emocijų,  tada su vaiku turėtų kalbėti tas, kuris jaučiasi pajėgesnis, kuris su vaiku ir anksčiau daugiau kalbėdavosi.

„Vaikui reikia ramiai paaiškinti, kad kartais atsitinka taip, jog suaugę žmonės ima nebesutarti ir nebegali kartu būti, kartu gyventi. Akcentuokite, kad skiriatės vienas su kitu, bet jokiu būdu ne su vaiku. Net jei vaikas neklausia, patikinkite jį, kad dėl skyrybų nėra kaltas. Atminkite, vaikai linkę manyti, kad jei būtų buvę geresni, malonesni, tėvai nebūtų susipykę, o iš namų išėjęs mama ar tėtis sugrįžtų“, – akcentuoja tėvus ir vaikus konsultuojanti tarnybos psichologė.

Vaikų emocijos – natūralūs išgyvenimai

Skirtingo amžiaus vaikai žinią apie tėvų sprendimą gyventi skyriumi priima skirtingai ir tai įtakoja vaikų elgesio pokyčius. Mažesni vaikai tampa irzliais, verksmingais, gali jiems atsirasti pykčio priepuoliai. Pradinukai, dažnai gali būti liūdni, pradeda dažniau sirgti, jiems gali atsirasti pilvo, galvos skausmai, pykinimas, nenoras mokytis, taip pat susierzinimas, piktumas.

Anot psichologės, ir kūdikiui skyrybų faktą reikia įgarsinti – pasakyti, išpasakoti, nes jis jaučia tėvų būsenas ir išgyvenimus labiau nei mums atrodo.

Aura Svetikienė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kalbantis su mažais vaikais, svarbu viską paaiškinti jiems suprantama kalba – kad mama ir tėtis dabar gyvens atskirai, kur bus jų namai, su kuo gyvens vaikas, kada galės susitikti su kartu negyvenančiu tėčiu arba mama. Natūralu, jog išgirdus tokį faktą, vaiką gali užklupti stiprios emocijos. Tokiu momentu svarbus, kad šalia būtų tėtis ir mama, kurie galėtų išbūti su įtūžusio ir nelaimingo vaiko reakcija ir kurie galėtų vaiką nuraminti“, – pataria psichologė.

Kalbant su paaugliais apie skyrybas, tikėtina ūmi reakcija – kaltinimų, keiksmažodžių, įžeidinėjimų lavina. Svarbu priimti visas paauglio reakcijas ir išbūti su juo šią sudėtingą situaciją.

„Paaugliui pasakykite, kad jis bet kada gali ateiti pas jus paliūdėti ar pasikalbėti, kad jis jums labai svarbus ir rūpi. Kartais jam gali reikėti apkabinimo, palaikymo, tačiau per daug lįsti į asmeninę erdvę nereikėtų. Stebėkite vaiką ir stenkitės būti šalia, kai jam reikės palaikymo. Paauglys jau gali daryti savo sprendimus – aptarkite tai, tačiau neslėpkite, kad ateityje jo sprendimai gali būti persvarstomi“,  – sako A. Svetikienė.

Nemeluokite vaikui

Vaikui svarbu aiškiai pasakyti, kad abu tėvai jį myli ir jausmai nepasikeis net gyvenant atskirai, kad jis nepadarė ir nepasakė nieko tokio, kas galėjo tėvus priversti išsiskirti.

„Vaikai dėl tėvų skyrybų linkę kaltinti save, todėl gilus pokalbis jiems labai svarbus ir reikalingas. Vaikams būtina žinoti, kad abu tėvai ir toliau dalyvaus jo gyvenime, kad nepasikeis jų santykiai su seneliais ir kitais artimais giminaičiais. Tik neapgaudinėkite vaiko sakydami, kad gyvenate atskirai laikinai, kad tėtis ar mama trumpam išvyko ir pan.“, – pataria psichologė.

Pasak jos, nežinomybė vaikui pasėja baimę, kad ir likęs vienas iš tėvų gali taip pat išeiti ir negrįžti, užkerta kelią atviram pokalbiui, slopina vaiko emocijas.

Melas tik dar labiau skaldys šeimą – patys priimkite realybę ir su ja supažindinkite vaiką, neapkraudami jo konfliktais, nuoskaudomis ir suaugusiųjų problemomis.

Leiskite vaikams liūdėti

Vaikai, kaip ir suaugę, dėl skyrybų patiria didžiulį skausmą, todėl svarbu leisti jiems liūdėti.

„Kai matome, kad vaikas verkia, ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti ir perdėtai guosti.  Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas, ilgesys yra natūralūs jausmai. Bet kokios emocijos – net ir tinkamai išreikštas pyktis – yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi, kaip jis“, – sako A. Svetikienė. Tarnybos psichologė priduria, kad vaikui reikia išgyventi emocijas, tačiau negalima leisti manipuliuoti susidariusia situacija – turi išlikti vaiko pareigos, atsakomybės, aiškios elgesio ribos, kurios sukuria patikimą ir saugią aplinką.

Svarbiausias vaiko poreikis – turėti abu tėvus

Skiriantis tėvams sunkumai kyla ne tik jiems, bet ir vaikui, todėl jam reikia padėti išgyventi šią sudėtingą situaciją, suprasti, kas vyksta.

„Skyrybos stipriai sutrikdo vaiką, sudrebina jo pasaulį ir pažeidžia saugumo jausmą. Tačiau, kad ir kas nutiko tarp tėvų, svarbiausias vaiko poreikis išlieka turėti juos abu. Svarbu, kad atmetę visas emocijas tą suprastų ir tėvai“, – sako A. Svetikienė. Pasak jos, tėvams svarbu suvokti, kad vaikas nėra kaltas dėl nepavykusių jų tarpusavio santykių ir negali tapti ginčų įrankiu.

„Tėvų skyrybos bet kokio amžiaus vaikui, pirmiausia, yra netektis. Dažnu atveju, tėvų skyrybos vaikui reiškia ne tik šeimos, bet ir artimųjų, draugų, namų, net mokyklos ar darželio, augintinio netektį, todėl kartu išjausti, suprasti, išklausyti ir palaikyti vaiką – svarbi ir atsakinga abiejų tėvų misija“, – pabrėžia Tarnybos psichologė.

Tik ar visada teisingai? Nepatenkintiems Lietuvos teismų sprendimais lieka vienintelė galimybė – kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Tokių žmonių yra ne vienas, o jų gretas papildė ir kaunietis Tadas – dėl galimai pažeistų jo teisių, kai buvo nagrinėjamas smurto atvejis prieš jo vaiką.

Vienos jautriausių yra bylos, kuriose nukentėjusieji – mažamečiai vaikai, galimai patyrę smurtą nuo artimiausių jiems žmonių. Tado (pavardė redakcijai žinoma) papasakota istorija yra ne tik apie galimą buvusios jo sutuoktinės smurtą prieš vaiką, bet ir apie abejones teisingu teismu Lietuvoje.

"Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris galiojo 2017 m., yra tėvo teisė kreiptis į policiją ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl smurto prieš vaiką. Aš savo teisę įgyvendinau. Tačiau galutiniame etape išėjo, kad gindamas savo vaiką nuo smurtaujančios motinos pats tapau blogiuku. Esą nepagrįstai siekiau ją apkaltinti, nors byloje yra patikimų įrodymų apie smurtą. Man, kaip advokatui, tai yra nesuvokiami dalykai ir aš jų negaliu suprasti. Būtent dėl to kreipiausi į Strasbūrą. Nes tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje bylose yra pažeistos mano teisės", – poziciją dėstė advokato praktika besiverčiantis Tadas.

Tadas jau kreipėsi į Strasbūro teismą. (Kęstučio Vanago / Fotobanko nuotr.)

Jis pasakojo, kad jo santuoka subyrėjo, o 2016 m. teismas fiksavo taikų abiejų buvusių sutuoktinių susitarimą dėl skyrybų. Taip pat buvo nustatyta dviejų mažamečių vaikų gyvenamoji vieta su mama ir bendravimo tvarka su tėčiu – kas antrą savaitgalį ir kas antrą trečiadienį.

Vyras tikino, kad santykiai su buvusia žmona nebuvę konfliktiški. Esą menkų nesutarimų, kuriuo laiku paimti vaikus ar panašiai, jis nelaikęs konfliktu. Vaikų mama netgi siūliusi įsigyti butą tame pačiame name.

"Įsivaizduokite, kone idealu: vaikai be jokių kliūčių, kada panorėję gali bendrauti su abiem tėvais, nes laikytis teismo nustatytos bendravimo tvarkos būtų buvę keblu. Juk vaikui nepasakysi, kad, pagal teismo sprendimą, jis tam tikru laiku negali bendrauti su tėčiu", – vyro įsitikinimu, tai patvirtina jų santykius, net ir nutraukus santuoką, buvusius gana normalius.

Buvusi Tado žmona, nors ir buvo pažadėjusi pasikalbėti su "Kauno diena", vėliau, pasitarusi su advokate, persigalvojo. "Nenoriu grįžti į tuos mūsų konfliktus, į mano buvusio vyro neištikimybę, šmeižtą, vaikų paėmimą ir visa kita. Įvertindama visas aplinkybes apsisprendžiau interviu neduoti", – paaiškino moteris.

Pirma ekspertizė

Situacija, atvedusi buvusius sutuoktinius į baudžiamąjį procesą, įvyko praėjus metams po oficialių skyrybų. Pasiėmęs trejų metukų dukrytę ir metais bei keliais mėnesiais vyresnį sūnų, Tadas nuvyko pasisvečiuoti pas savo mamą. Buvo šiltas vasaros vakaras, todėl paragino vaikus persirengti.

"Perrengdamas dukrą pastebėjau mėlynes virš kelių. Tokių dar niekada nebuvo buvę. Suprantu, kad visko pasitaiko, vaikai krenta, užsigauna. Prieš kelias savaites taip pat buvo griuvusi, keliai liko nubrozdinti, bet tos mėlynės pasirodė nebūdingos griuvimui, viena buvo labai intensyvi, ėjo virš kelių dešinėje kojoje ir net šiek tiek per kairę koją", – dėstė Tadas.

Dukra tėčiui nepasakojo, kaip ant kojų atsirado mėlynė. "Brolis pasakė, kad mama mušė. Tos situacijos smulkiai negvildenome. Palikau vaikus pas močiutę ir grįžau į Kauną", – tęsė vyras.

Anot Tado, dukra ir jo mama puikiai sutaria. Jau vėliau Tadas sužinojo, kad dukra tą vakarą buvo kaip nesava, neleido eiti močiutei į vonią, draudė į ją žiūrėti, o paklausta, kas atsitiko, pasakė, kad mamytė mušė.

Tadas tikino nusprendęs išsklaidyti abejones: maža ką, gal vaikai prisifantazavo ir bus žymiai geriau, jei mėlynių kilmę nustatys ekspertai. Į teismo medicinos ekspertus tėvas kreipėsi praėjus penkioms dienoms nuo tada, kai pamatė mėlynes.

"Ekspertas apžiūrėjo mergaitę, išmatavo mėlynes. Jų buvo ir daugiau, tačiau jos nekėlė abejonių. Ekspertas pasakė, kad mėlynių galėjo atsirasti suduodant lanksčiu daiktu. Taip pat patvirtino, kad tas daiktas galėjo būti diržas. Tai sustiprino mano abejonę. Tada informavau Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir parašiau pareiškimą policijai. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas", – apie tai vaikų mamą Tadas informavo raštu.

Manau, teismas turėjo išklausyti ir mane, be po nušalinimo nuo bylos manęs nekvietė į posėdį.

Pripažino kalta

Tadas papasakojo, kad reaguodama į naujieną vaikų mama kreipėsi į antstolį, jog būtų paimti mažieji iš močiutės. Tačiau apsiribota Šakių vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus, nes ten vaikai vasarojo, specialistės vizitu ir pokalbiu. Specialistės aprašytos aplinkybės sugulė į baudžiamąją bylą. Nurodyta, jog vaikai patikino specialistę, kad nenori važiuoti pas mamą.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė prašė skirti vaikams teismo medicininę psichiatrinę ekspertizę, bet teismas atmetė šį prašymą motyvuodamas, kad ekspertizės skiriamos tik ypač sunkių nusikaltimų atvejais, o šis toks nėra.

Mažieji buvo apklausti Kauno apylinkės teisme, specialiai tam skirtame kambaryje pagal specialią tvarką. Į apklausą mažuosius atlydėjo mama. "Apklausos metu abu vaikai patvirtino, kad mama dukrą mušė diržu. Po apklausos vaikai buvo perduoti man. Nuo tada, 2017 m. rugpjūčio pabaigos, vaikai su manimi gyveno iki šių metų kovo 23 d.", – pasakojo Tadas.

Per beveik 3,5 metų mažieji praturtėjo dar viena sese naujai sukurtoje Tado šeimoje. Vyras tikino, per visą laikotarpį, kol vyko teisminiai procesai, nedraudė vaikams matytis su mama.

Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, kurioje mama buvo kaltinama smurtu, pripažino moterį kalta. Šį teismo sprendimą moteris apskundė aukštesnės instancijos teismui. Bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme, Tadas tikina supratęs, kad viskas netikėtai sukasi visai kita linkme.

"Greičiausiai padariau klaidą nerašydamas atsiliepimo Kauno apygardos teismui, nes 2018 m. spalio mėnesį teismas neskundžiama nutartimi neleido man dalyvauti teismo procese kaip dukros atstovui. Teismo motyvas buvo lakoniškas. Jis nurodė, kad priešiški tėvų santykiai yra pagrindas neleisti tėvui ir jo pasamdytam advokatui atstovauti dukrai", – stebėjosi pašnekovas. Mergaitei Kauno apygardos teisme atstovavo valstybės skiriamas advokatas.

Neišklausė tėvo

Tadas pastebėjo, kad jo buvusi žmona bylą apeliacine tvarka nagrinėjant Kauno apygardos teisme gynėsi judviejų asmeniniais santykiais ir tariamu dideliu konfliktu.

"Daugelio aplinkybių, be jos ir manęs, niekas nežinojo. Manau teismas turėjo išklausyti ir mane, bet manęs po nušalinimo nuo bylos nekvietė į posėdį, – dėstė Tadas. – Tame nuosprendyje teismas daug dėmesio skyrė mano veiksmams vertinti, nors aš toje byloje nedalyvavau, savo pozicijos išdėstyti negalėjau. Mano nuomone, teismas šiurkščiai pažeidė mano teises, dėl to aš kreipiausi į EŽTT. Mano prašymas yra užregistruotas."

EŽTT vyras nurodė, kad Kauno apygardos teismas neleido jam dalyvauti procese kaip dukros atstovui ir taip negerbė jo teisės į šeimos gyvenimą. "Bet pagrindiniai dalykai, kad teismas konstatavo didelį konfliktą tarp manęs ir vaikų mamos, nors tikrovėje jis neegzistavo. Teismas netgi nurodė, kad dėl konfliktiškų santykių aš nepagrįstai siekiau ją apkaltinti.

Manau, kad Kauno apygardos teismas turėjo išankstinį nusistatymą mano atžvilgiu, nes jis manęs neišklausė. O  išgirdęs kaltinamosios argumentus, kad tariamai čia buvo kažkoks konfliktas, teismas privalėjo mane išklausyti", – tęsė vyras.

Tadas rėmėsi EŽTT 6 straipsniu, kuris skelbia apie kiekvieno galimybę į teisingą teismą. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus lygiomis galimybėmis turi teisę būti išklausytas ir pasisakyti dėl su juo susijusių faktų.

"Tariamas konfliktas tarp manęs ir vaikų mamos yra tiesiogiai susijęs su manimi. Konfliktas jos galvoje galėjo kilti kaip atsakas į mano veiksmus, kai kreipiausi į policiją dėl mergaitės sumušimo", – įsitikinęs Tadas.

Kaunietis neslepia įtarimų dėl galimo teisėjų šališkumo. (T. Lukšio / Fotobanko nuotr.)

Išteisino mamą

Kauno apygardos teismas išteisino vaikų mamą motyvuodamas tuo, jog nepakanka duomenų įrodyti, kad ji smurtavo prieš dukrą. Teismas atmetė praktiškai visus motyvus, kuriais priimant apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi Kauno apylinkės teismas.

Kauno apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme apie mėlynes ant mergaitės kojų pasisakė dar keli ekspertai. Jie savo vertinimus teismui teikė pagal nuotraukose matytas ir aprašytas mėlynes, priešingai nei išvadą pateikė pirmasis ekspertas, apžiūrėjęs mergaitę gyvai.

Vienareikšmės išvados nepateikė nė vienas ekspertas. Jie kategoriškai negalėjo paneigti, kad mėlynių atsirado, kai mergaitė griuvo važiuodama dviratuku, taip pat negalėjo kategoriškai paneigti, kad mėlynių atsirado mušant diržu. Kauno apygardos teismas nurodė, kad ekspertų išvados nepagrindžia vaikų mamai pareikšto kaltinimo.

Teismas nevertino ir vaikų apklausos Kauno apylinkės teisme dėl padarytų procesinių pažeidimų – apklausoje nedalyvavo mama, taip pat vaikams nebuvo išaiškinta, kad jie gali neliudyti prieš mamą.

Kauno apygardos teismas nutarė vaikus apklausti iš naujo. Nuo nemalonaus įvykio buvo praėję kone dveji metai. Tąsyk apklausoje berniukas išvis atsisakė ką nors kalbėti, o mergaitė nepatvirtino, kad ją mama mušė.

"Yra Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasakyta, kad didesniu teisiniu gėriu yra laikoma vaikų interesas, o ne kaltinamojo interesas ir teisės. Taigi vaikai šioje byloje yra daug svarbesni. Tačiau nei baudžiamojoje byloje, kuri buvo nagrinėta Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka, nei šiuo metu vykstančioje civilinėje byloje to nėra. Visi žiūri tik kaltinamosios interesŲ. Man nieko kito nelieka, kaip galvoti apie susijusius ryšius, nes teismai priima sprendimus jos naudai. Kita prielaida – nusistatymas prieš mano asmenį dėl mano profesinės veiklos arba dėl jos ryšių su teisėjais. O gali būti ir tai, ir tai", - abejonėmis dalijosi Tadas.

Išklojo abejones

"Manau, kad dėl ryšių tarp bylą nagrinėjusių teisėjų ir kaltinamosios bei jos gynėjo šis procesas neteisingas mano atžvilgiu, nes kitaip to negaliu paaiškinti", – dėstė Tadas.

Vyras be užuolankų užsiminė apie galimus ryšius, suveikusius po vadinamosios kabinetinės teisės, kai teisėjas nueina pas kitą teisėją ir išreiškia išankstinę nuomonę

"Šiuo atveju turėjau įtarimą. Žinoma, aš neturiu įrodymų. Kita vertus, aš jų ir negalėjau gauti. Tokie dalykai nevieši, čia gali tik numanyti iš padarinių", – dėstė Tadas.

Vyras nurodė, kad teisėjas Tomas Romeika dirba kartu su jo buvusia žmona vienoje mokymo įstaigų. Jo teigimu, šis teisėjas nagrinėjo jų skyrybų bylą, taip pat priėmė kelias nutartis.

"Kauno apygardos teisme jis vėl pasiėmė nagrinėti jos bylą pagal atskirąjį skundą. Tuomet ir pamačiau tendenciją, kad būtent tas teisėjas nagrinėja jos bylas", – dėstė Tadas.

Pasak jo, šis teisėjas priėmė nutartį, kurioje pažymėta, kad tarp sutuoktinių vyksta vienuolika ginčų. Tai esą padėjo pagrįsti dirbtinai iškelto konflikto tarp buvusių sutuoktinių versiją. Vyras tvirtina, kad jo iniciatyva tėra vienintelė civilinė byla dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, o kiti ginčai tik išvestiniai iš šios bylos.

Tadas taip pat abejoja teisėjo Mindaugo Plučo objektyvumu, nes buvusios žmonos advokatė Sonata Žukauskienė ir teisėjas buvę bendramoksliai. Šių metų sausį teisėjas M.Plučas priėmė nutartį panaikinti laikinąsias priemones, nes vaikų mama dėl smurto buvo išteisinta.

"Teismas pacitavo EŽŽT nuostatas, kad, nepanaikinus laikinųjų priemonių, būtų pažeistos mamos teisės. Dėl vaikų teisių teismas nepasisakė. Tą nutartį apskundžiau, nes nutartis priimta neatsižvelgiant į vaikų interesus, o šiuo atveju jų interesai yra svarbiausi", – dėstė Tadas.

Tačiau Kauno apygardos teismas paliko galioti teisėjo M.Plučo nutartį. Vaikai grįžo gyventi pas mamą. "Labai ramiai vaikams išaiškinau situaciją, kad bendrausime, kaip bendravome, tik kiek rečiau, ir tiek. Jie sako, kad pasiilgo manęs, mažos sesės, triušiukų, mano namuose jie turi dekoratyvinių triušiukų", – po daugiau nei trejų metų bendro gyvenimo pasikeitusias aplinkybes minėjo Tadas.

"Gal ir sąžininga – trejus metus gyvenome su tavimi, dabar trejus metus – su mama", – Tadas pacitavo sūnų, didžiuodamasis ne pagal amžių brandžiu devynmečio pastebėjimu.

Komentarai

Milda Bučnytė

Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėja

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendė, kad nei T.D., nei jo pasamdytas advokatas Martynas Vilčinskas nėra tinkami nukentėjusiosios atstovai. T.D. su nuteistąja sistemingai konfliktuoja, nesutaria, su kuriuo iš jų turėtų gyventi mažametė dukra, todėl priešiški nukentėjusios mergaitės tėvų santykiai buvo pagrindas neleisti T.D. apeliacinės instancijos teisme atstovauti dukrai. Už advokato teikiamas teisines paslaugas moka baudžiamąjį procesą inicijavęs T.D., todėl pagrįsta teigti, kad šis atstovas labiau gins T.D. interesus nei nukentėjusiosios.

T.D. buvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o prašymo pakartotinai jį apklausti apeliacinės instancijos teisme nebuvo, todėl nepažeista jo teisė būti išklausytam.

Teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, turi būti nešališkas objektyviąja prasme, turi pateikti garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Teismas sprendė, kad paaiškėjus aplinkybėms, jog ieškovė yra tos pačios mokymo įstaigos ir to paties fakulteto, kuriame bylos nagrinėjimo metu dirbo ir teisėjas Tomas Romeika, darbuotoja, atsakovui gali susidaryti įspūdis, jog teisėjas yra nešališkas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, siekiant išvengti bet kokių abejonių teismo nešališkumu ir objektyvumu, Kauno apylinkės teismo teisėjas nusišalino nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo.

Vaiva Milkeraitienė

Kauno apylinkės teismo pirmininko padėjėja

Kauno apylinkės teismui priimant nutartį dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo advokatė S.Žukauskienė nė vienai bylos šaliai neatstovavo, į bylą įstojo jau po šios nutarties priėmimo. Įstojus į bylą naujai advokatei, bylą nagrinėjantis teisėjas M.Plučas posėdžio metu šalims paviešino aplinkybę, kad su advokate prieš daugiau nei 25 metus buvo tame pačiame Vilniaus valstybinio universiteto maždaug 100 studentų kurse. Nė viena bylos šalis nušalinimo dėl šios aplinkybės bylą nagrinėjančiam teisėjui nepareiškė nei tuo metu, nei vėliau. Visai kitais pagrindais ieškovo pareikšti nušalinimai buvo atmesti Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos nutartimis kaip nepagrįsti.

Išsaugoti, ką galima

Vis dar gajus mąstymas, kad reikia kartu gyventi dėl vaikų – net jei poros santykiai konfliktiški, atšalę, pasiekę tokią stadiją, kad kažkada vienas kitą mylėję žmonės nebeturi nieko bendro. Tiesiog gyvena du skirtingi pasauliai po vienu stogu, nes neva vaikams taip geriau.

Kaip teigia VšĮ "Laimingas vaikas" psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, šiais laikais vis daugiau šnekama apie tai, kad toks gyvenimas dėl vaikų iš tiesų nenaudingas patiems vaikams. Be jokios abejonės, vaikui labai svarbu gyventi pilnoje šeimoje, bet jeigu tėvams nepavyksta būti kartu ir būti pakankamai gerais tėvais (tobulų tėvų vaikui nereikia – užtenka pakankamai gerų), tėvų skyrybos vaikams – geresnė išeitis.

"Vaikus vargina gyvenimas, kai tarp tėvų – įtempti santykiai, atvira ar pasyvi agresija, nuolatiniai konfliktai, – sako psichologė. – Taip gyvendami mažieji patiria daugiau streso nei tuomet, jei tėvai civilizuotai išsiskirtų, o vaikas vis tiek turėtų tėtį ir mamą, tik gyvenančius skirtinguose namuose. Dirbtinis stengimasis gyventi dėl vaikų dažnai atsisuka prieš vaikus, o ir patys tėvai taip gyvendami nėra laimingi."

M.Karklytės-Palevičienės teigimu, kai tarp dviejų žmonių vyrauja konfliktai, fizinis ar psichologinis smurtas, vis tiek bandoma išgelbėti net tokią šeimą, pasitelkus mediaciją. Kiekvienas atvejis, dėl ko byra šeima, labai individualus – įvairiausios priklausomybės, emocinis ar fizinis smurtas, trečias asmuo. Bet būna, kad žmonės ir patys nesupranta, kas atsitiko, todėl kartais mediacija gali padėti.

"Porų psichologams kartais tenka diagnozuoti: deja, ši santuoka yra baigta. Tačiau tie patys žmonės, atsikratę tam tikrų bėdų, gali iš naujo sukurti savo santykius – būdami sveikesni viduje, atsikratę kamuojamos bėdos, – tikina psichologė. – Reikia išbandyti visas pagalbos priemones, kad išsaugotumėte šeimą. Tik labai svarbu, kad tuo metu, kol suaugusieji kažką daro dėl savo santykių, jų vaikai būtų apsaugoti."

Paaiškinti, kas vyksta

Kai tėvai suvokia, kad padarė viską, norėdami išsaugoti normalius santykius, bet tai nebepavyks, reikia pasistengti, kad skyrybų procesas būtų kuo mažiau skausmingas vaikams.

M.Karklytės-Palevičienės teigimu, labai svarbus vadinamasis lojalumo konfliktas, t.y. jokiu būdu netraukti vaiko į savo pusę, jo akivaizdoje nežeminti ir neniekinti savo partnerio. Net sudėtingų skyrybų atveju labai svarbu suprasti, kad vaikui abu tėvai yra vienodai svarbūs. Jeigu jis gauna emociškai neigiamų žinučių apie kurį nors iš tėvų, kenčia ne tik jo santykiai su vienu iš jų – kenčia vaiko vidinis pasaulis. Vaikui reikalingi abu tėvai ir santykiai su abiem.

"Besiskiriantiems tėvams būtina išlikti neutraliems, kiek tik įmanoma. Pats skyrybų faktas mažyliui turėtų būti pateikiamas taip: mes abu – tėtis ir mama – taip nusprendėme, o ne: aš jį ar ją palieku, – akcentuoja psichologė. – Tėvams siūlyčiau savo emocijas, jei jau jos tiek iš vidaus sprogdina, išrėkti, išsikrauti išvažiavus į mišką, bet ne vaikų akivaizdoje. Normalu, kad emocijos kyla, nereikia vaidinti, kad jų nėra. Tik, mieli suaugusieji, nerodykite viso to savo vaikams! Pateikite, kad skyrybų faktas yra abiejų tėvų sprendimas. Vaikams labai svarbu paaiškinti, kas vyksta ir kodėl, tik svarbu nesileisti į tokias detales, kurias jiems per sunku suprasti."

Kaip paaiškinti vaikui? Universalus patarimas – tiesiog pasakykite: "Mes dažnai pykomės, per daug dažnai nesutapo mūsų nuomonės, mes labai stengėmės, kad taip nebūtų, bet mums nebepavyksta ir nebegalime būti kartu. Bet tai visiškai nesusiję su tavimi, aš visada būsiu tavo mama (ar tėtis). Mes visada tave mylėsime, bet mudviem gyventi kartu jau nebepavyksta." Iš esmės pasakoma tiesa, bet tik tiek, kiek vaikui užtenka žinoti.

Vaikai prisiima kaltę

Tėvų skyrybų metu, jei su vaiku tinkamai nekalbama, jam neaiškinama ar vaikas įtraukiamas į lojalumo konfliktą, jis pasąmoningai prisiima kaltę dėl tėvų ir vykstančių dalykų. Jo pasąmonė neretai nusprendžia: aš buvau nepakankamai geras, dėl to mano tėvai ir skiriasi. Net jeigu tėvai nieko panašaus nesako, vaikai vis tiek gali jaustis kalti.

Pasak M.Karklytės-Palevičienės, besiskiriantys tėvai turi elgtis taip, kad vaikas suvoktų nesąs kaltas dėl to, jog du suaugę žmonės nebegali gyventi drauge. Įnikus į savo bėdas reikėtų nepamiršti, kad vaiko galvelėje gali suktis pačių įvairiausių minčių, pavyzdžiui: aš nepadėjau tėvams susitaikyti ir t.t. Jis ima nesąmoningai jausti atsakomybę už tėvų sutaikymą, jų santykių pagerėjimą. Blogiausia, jei įsikarščiavę tėvai ir teškia vaikams: per jus mes čia ir pykstamės!

Milda Karklytė-Palevičienė: tėvams siūlyčiau savo emocijas, jei jau jos tiek iš vidaus sprogdina, išrėkti, išsikrauti išvažiavus į mišką, bet ne vaikų akivaizdoje.

"Kartais konsultacijų metu tenka matyti, kaip vaikai rezga planus apie tėvų sutaikymą – ką jie gali padaryti, kad tik namuose viskas vėl būtų gerai, – sako specialistė. – Taip mažieji jaučiasi atsakingi už suaugusiųjų santykius. Būtų gerai, kad tėvai suprastų, jog skyrybų atveju vaikas vis tiek daugiau ar mažiau kaltins save, bet būkite tokie atidūs, kad savo neapgalvotais veiksmais to jausmo vaikų galvelėse ir širdelėse dar labiau nepadidintumėte."

Psichologė pabrėžia: jokiu būdu nenaudokite vaiko kaip priemonės prieš kitą savo asmeninių karų tikslams.

"Vaikai ir mamai, ir tėčiui dažniausiai yra pati jautriausia vieta, tad vienas iš partnerių neretai griebiasi manipuliavimo, šantažavimo mažyliais metodų, - sako M.Karklytė-Palevičienė. - Neretai tėvai, įsisukę į savo skyrybų kovas, pamiršta, kad, naudodami vaiką kaip įrankį, labiausiai nuskriaudžia ne partnerį, kuriam nori atkeršyti, kažką įrodyti, o savo vaikus. Jiems tokie tėvų veiksmai yra nepakeliama našta, ilgalaikė psichologinė trauma, kurią dar greičiausiai teks spręsti ir išspręsti. Tėvai turėtų atsiminti: kad ir kas tarp jų nutiktų, kad ir kaip jiems nepavyksta suvaldyti savo emocijų skyrybų metu, vaikas jokiu būdu į tai neturėtų būti įtraukiamas", - kategoriškai įspėja pašnekovė.

Atpažįsta melą

Tėvai turi įsisąmoninti, kad skiriasi jie, o ne vaikas su jais. Tai ir turi būti aiškiai pasakyta mažyliui: skiriamės mes, bet mes nesiskiriame su tavimi, mes visada tave mylėsime ir rūpinsimės.

Labai svarbu tai parodyti ir savo elgesiu. Nemeluokite vaikui, jis tai labai puikiai jaučia. Jeigu pasakote, tarkime, kad tėtis yra nuostabus, o paskui visaip bandote apriboti vaiko buvimo su tėčiu laiką, mažylis tikrai supras, kokie tikrieji jūsų jausmai.

Vaikas augdamas patiria įvairiausių emocijų – ir malonių, ir sunkesnių, tai yra normalu. Tačiau jis neturi būti atsakingas už suaugusiųjų rūpesčius ir problemas. Tas mažas žmogutis net už save nėra atsakingas – tėvai atsakingi. O vaikas turi būti laisvas gyventi, augti, vystytis. Su savo pačių emocijomis nesusitvarkantys tėvai užkrauna vaikui naštą gyventi nebe savo, o jų – suaugusiųjų – gyvenimą. Tai yra mažų mažiausia nesąžininga jo atžvilgiu.

Tiesa, kartais nueinama į kitą pusę: suaugusieji vaidina, kad viskas gerai, o staiga vieną gražią dieną, tarkime, tėtis ima ir dingsta iš namų. Pasitaiko, kad tėvai jau išsiskyrę, o vaikas apie tai nežino. Sukuriamos įvairiausios istorijos, kad tėtis ar mama išvažiavo darbo reikalais, ir pan.

Kartais tėvai nusprendžia iš tiesų pagyventi atskirai, kad patys suprastų, kas iš tiesų vyksta jų santykiuose. Tada, M.Karklytės-Palevičienės teigimu, gal vaikui ir nereikia per daug žinoti, kol tėvai nepriėmė galutinių sprendimų. Tačiau kai jau apsisprendžiama skirtis, reikia pasakyti tiesą, tačiau taip, kad jam būtų suprantama ir kad jis negautų per didelio emocinio krūvio.

Abiejų tėvų rūpestis

Net ir išsiskyrę mama ir tėtis, anot psichologės, turėtų turėti bendras taisykles, bendras auklėjimo gaires, kurių būtų laikomasi abiejų namuose. Pavyzdžiui, jeigu saldumynai valgomi tik savaitgaliais, vadinasi, šita taisyklė galioja ir pas mamą, ir pas tėtį.

Pasitaiko, kad išsiskyrę tėvai vienas apie kitą vaikui nesako blogų žodžių, bet žino, kur vaiko silpnoji vieta – žaislai, saldumynai, kažkokios pramogos – ir tiesiog papirkinėja mažylį. Jam atrodo, kad tas, kur perka ir viską leidžia, yra geras, o kitas – blogas. Taip tėvai daro žalą ne partneriui, kurį norėtųsi paskaudinti, – šitaip kenkiama vaikui.

Neretai išsiskyrę tėvai, vis dar neišgiję po skyrybų, mesteli vaikui net nepagalvoję: tu kaip tavo tėvas / mama! Taip sakydami, jie vėl įtraukia vaiką į lojalumo konfliktą ir jį tiesiog pažemina.

"Jeigu vaikas žino, kad mama ar tėtis pyksta vienas ant kito, girdi lyginant jį su tuo bloguoju tėvu, kaip mažyliui jaustis? Jis pasąmoningai jaučia, kad yra žeminamas, nes supranta, kad yra abiejų tėvų dalis. Ir vėl vaikui užkraunama baisi emocinė našta, nes jis tarsi turi pasirinkti kažkurį vieną ir būti kaip tas, o ne anas. Kai tarp tėvų vyksta tokia nuolatinė kova, vaikui susiformuoja tik viena mintis: aš niekada nebūsiu geras. Jis negali atrasti, kaip įtikti abiem tėvams: jeigu darysiu, kaip sako mama, tada nepatiksiu tėčiui ir atvirkščiai, vadinasi, esu nieko vertas. Kaip tam mažam žmogučiui jaustis pačiam ir apskritai šiame pasaulyje?" – klausia psichologė.

Taip, specialistės teigimu, tėvams skyrybos irgi nėra pasivaikščiojimas po gėlių pievą, bet jie – suaugę žmonės, kurie vienaip ar kitaip ras būdų susitvarkyti su užgriuvusių emocijų ir jausmų lavina. Suaugusiesiems gali padėti išgedėti kiti suaugę žmonės. Vaikas neturi padėti spręsti problemų.

"Gal nieko blogo, jei mama ar tėtis pasako vaikui savo jausmus: liūdna, skaudu ir pan. Bet reikėtų parinkti vaikui tinkamus žodžius ir nerodyti itin stipriai išreikštų emocijų. Kad ir kaip jums skaudėtų, gal tikrai tuo metu ir jums pasaulis sugriuvo, bet nepaskandinkite vaiko savo skausme ir liūdesyje, – sako M.Karklytė-Palevičienė. – Atsiminkite – vaikas neturi tokių resursų, kaip jūs. Jam pats tėvų skyrybų faktas – didžiulė trauma, o jei dar reikia matyti skausme paskendusią mamą ar tėtį, jam pasaulis atrodo tragiškai nesaugus. Juk subyrėjo artimiausių žmonių, kurie turėtų būti saugi vaiko užuovėja, pasaulis."

Nesprendžiamos bėdos didėja

Anot M.Karklytės-Palevičienės, kad ir kokios skyrybos būtų – civilizuotos ar nelabai, vaikui tai yra trauma, nes tiesiog sugriūva visas jo iki šiol buvęs gyvenimas. Kiek ta trauma vaiko širdelėje liks, kiek vėliau turės įtakos jo gyvenimui, labiausiai priklauso nuo suaugusiųjų elgesio.

Įsivaizduokite save, įmestą į karo lauko zoną be ginklo, kai net nesuprantate, už ką kaunatės, tiesiog jumis kažkas didesnis ir galingesnis naudojasi savais tikslais. Taip jaučiasi ir vaikas, jei besiskirdami tėvai juo naudojasi kiekvienas savais tikslais.

Neretai vyrauja nuomonė, kad čia tik tėvų reikalas, o vaikas nieko nesupranta, nes dar yra per mažas. Deja, pasak psichologės, vaikai supranta daug daugiau, negu mes galvojame. Net jeigu jie negirdi barnių – jaučia tvyrančią įtampą, neišsakytas, užgniaužtas emocijas. Jie ne tik jaučia – jie tai dar ir išgyvena, dažniausiai giliai ir skausmingai.

Vaikams to vidinio skausmo padariniai išryškėja skirtingai, tad reikėtų juos stebėti. Tarkime, po tėvų skyrybų labai pakito mažylio elgesys – buvęs labai aktyvus, judrus, smalsus, staiga tapo vangus, niekuo nesidomintis, užsisklendęs. Kitas, kuris buvo ramus, lėtas, staiga pradėjo elgtis lyg užsuktas. Gali atsirasti miego problemų: košmarai, neramus miegas, baimė miegoti, negalėjimas užmigti.

Gana dažnai išryškėja ir elgesio problemų – agresyvumas, atsikalbinėjimai, nenoras kažko daryti, mokymosi bėdos – blogiau gebama kažką įsisavinti, prastesnė koncentracija. Kamuoja psichosomatiniai skausmai – be paaiškinamos priežasties skauda pilvą, galvą, raumenis, atsiranda nepaaiškinamų galvos svaigimų, tikų. Vaikas staiga gali, vaizdžiai tariant, sumažėti: kažką jau puikiai darė, mokėjo, o po tėvų skyrybų nebedaro, tarsi tapdamas mažesnis, norintis, kad jį labiau paglobotų, ieškantis didesnio saugumo. Gali kamuoti nuolatinis nerimas, valgymo sutrikimai.

Tėvai, pastebėję tokių pasikeitimų, specialistės teigimu, turėtų ieškoti pagalbos, nes nesprendžiamos bėdos tik didėja.

Faktų kalba

* 2020 m. Lietuvoje įregistruotos 15 299 santuokos ir 7 431 ištuoka.

* Tarp 2020 m. nutrauktų santuokų trumpiausia truko 131 dieną, ilgiausia – daugiau kaip 65 metus.

* Nors įvairiausiose šaltiniuose matome, kad pasaulyje pandemijos metu itin padaugėjo skyrybų, tačiau Lietuvoje pernai oficialus skyrybų skaičius nepadidėjo. Tiesa, galutines išvadas ekspertai linkę daryti tik įvertinę 2021 m. duomenis.

Nerimą kelia ir tai, kad Lietuvoje vyrai, palyginti su kitomis ES šalimis, kur kas rečiau bendrauja su savo vaikais po skyrybų, rašo „Lietuvos žinios“.

Profesorė Aušra Maslauskaitė, vadovavusi Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų 2015-2017 metais atliktiems tyrimams apie tėvystės santykius iširus santuokai ar partnerystei, sakė, kad skyrybų atvejais tėvai kaip įmanoma labiau atribojami nuo dalyvavimo vaikų gyvenime. Pavyzdžiui, po skyrybų vaikui priskiriama viena gyvenamoji vieta.

„Motinystė iš karto tampa prioritetu. Svarbu, kad vaikas būtų su motina, o su tėvu – kaip išeis, – sakė prof. A. Maslauskaitė. – Po skyrybų tėvas įgyja tik teisę lankyti vaiką, taip pat prievolę išlaikyti jį, prievolę ir teisę dalyvauti auginant bei auklėjant vaiką. Tačiau prasideda labai sudėtingi dalykai. Mūsų teisinė sistema palieka labai daug laisvės šeimai susitarti, kaip dažnai tėvas matysis su vaiku. Realybė dažniausiai būna tokia, kad tas matymasis virsta tik keliais savaitgaliais per mėnesį ar dar rečiau. Laiko santykių tęstinumui nėra daug. Todėl jie trūkinėja, susitikimai retėja.“

Naujausiais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvoje 35 proc. vaikų iki 15 metų patyrė tėvų skyrybas. Šiais rodikliais Lietuvą lenkia tik JAV ir Rusija.

Viskonsino-Madisono universiteto (JAV) tyrėjai atskleidė, kad skiriantis tėvams vaikai gali susidurti su problemomis mokykloje. Paprastai tokiu metu vaikai tampa nepaklusnūs, negali susikaupti pamokų metu ir nenoriai ruošia namų darbus.

Manoma, jog tokie vaikai niekada nepasieks to, ką pasiekia vaikai, kurie auga su tėvu ir motina. Tokias išvadas mokslininkai padarė dėl vienatvės jausmo ir liūdesio, kuris vaiką veikia ne vienerius metus. Nemaža dalis mažamečių dėl tėvų skyrybų kaltina save, savo blogą mokymąsį ir netinkamą elgesį praeityje, rašo zdr.ru.

Penkerius metus trukusio tyrimo metu buvo ištirti 3585 ne jaunesni nei 4 metų vaikai. Tyrimui vadovavęs universiteto mokslininkas Chen Sik Kim atskleidė, kad dažniausiai vaikų nepažangumas pasireiškia matematikos pamokose ir besimokant bendravimo, ugdant savo asmeninius įgūdžius.

Tėvų skyrybas išgyvenę vaikai taip pat pasižymėjo ir žema saviverte. Tačiau mokslininkai pastebėjo ir tai, kad praėjus keleriems metams po tėvų skyrybų, vaikų jausmai nurimsta ir jų savivertė šiek tiek pakyla. Tačiau tokių vaikų pasaulėžiūra vis dar labai skiriasi nuo su abiem tėvais augančių vaikų.