-
Festivalyje „TheATRIUM“ intensyvi ir koncentruota lietuviško teatro savaitė
Į Lietuvos teatro vitriną atrinkti scenos meno kūriniai labai įvairūs – šokis, teatro ir kino sintezė, klasikiniai ir eksperimentiniai kūriniai, spektakliai, išaugę iš asmeninių patirčių ar originalios klasikos interpretacijos.
Pirmoji diena. Trečiadienis. 05 24.
Vitriną pradės MMLAB („Meno ir mokslo laboratorija“) šokio spektaklis „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020). Spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ (2018) kūrybinį triptiką pradėjusi choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė pristato antrąjį šeimos ryšius nagrinėjantį darbą. Atrodo, toks nuvalkiotas klausimas „Koks tavo pirmasis atsiminimas apie mamą?“ kai kuriems yra tiesiog nepažįstamas. Pasaulyje, kuriame motinos yra arba deivės, arba pragaro siųsti monstrai, neturėti jokio mamos paveikslo – sunkiai įsivaizduojama. Kaip jį susidėlioti? Ar jo reikia? Kaip gyventi be mamos portreto?
Spektaklio metu G. Grinevičiūtė žiūrovus kvies kartu keliauti per jos būtus ir nebūtus prisiminimus bei apsilankyti instaliacijoje – svajonėje, kurios nebeįmanoma susapnuoti. G. Grinevičiūtė bendradarbiauja su šiuolaikinio šokio kūrėju, atlikėju ir dėstytoju Andriumi Katinu, kuris spektaklyje pasirodys Helsinkyje įrašytose vaizdo projekcijose ar telefono skambutyje gyvenančiu balsiniu pavidalu.
Pirmąją vitrinos dieną bus rodomas ir festivalio šeimininko – Klaipėdos dramos teatro, spektaklis „Fragmentas“ (2023). Spektaklį kūrė iš JAV į Klaipėdą atvykęs režisierius Dmitrijus Krymovas, garsėjantis stulbinančiu savo scenos pasaulių vizualumu ir paveikumu. „Fragmentą“ įkvėpė A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo pradžia – naktinis gaisras mieste, tamsoje žmonių gyvenimus ryjanti ugnies neišvengiamybė – su visu jos ūžesiu, baisiais liepsnų liežuviais,
nenumaldomu plitimu. Susikoncentravęs į pragaištingą katastrofą režisierius su švelniu humoru, meile ir užuojauta vaizduoja nelaimės išlukštenamą visuomenės mikrokosmosą.
Antroji diena. Ketvirtadienis. 05 25.
Antrąją vitrinos dieną pradės Alytaus miesto teatro „Civilio dienoraštis“ (2022). Ukrainiečių dramaturgas Pavlo Arie pjesę „Civilio dienoraštis“ parašė per pirmąsias keturiolika Rusijos karo prieš Ukrainą dienų. Šie jautrūs autoriaus išgyventi tekstai suteikia galimybę sužinoti tiesą apie tai, kas įvyko. Tai nėra tik literatūra. Tai yra gyva, skausminga, vis dar tebepūliuojanti šiandiena.
Monospektaklis (akt. Vaidas Praspaliauskas) veda per tas keturiolika dienų, kai pažįstamas, mylimas, laisvas pasaulis tampa kitokiu. Per dienas nuo visiško žinios apie karą neigimo iki susitaikymo su situacija. Per naujos, netektimi ir skausmu užpildytos tikrovės dienas. Civilio dienoraštį režisavo Stas Zhyrkov.
Kitas ketvirtadienio įvykis – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro „Scilė nori būti žmogumi“ (2022). Tai hibridinės formos teatro projektas pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“. Jame pasitelkiant absurdą ir satyrą kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.
Trečioji diena. Penktadienis. 05 26.
Prieš savaitgalį žiūrovus į teatrą kvies net trys spektakliai. Pirmasis iš jų – teatro „Atviras ratas“ spektaklis „NT drama“ (2022). Tragikomiškoje vienos talentingiausių ir aktyviausių lietuviškos dramaturgijos kūrėjų Gabrielės Labanauskaitės pjesėje „NT drama“ su lengvu subtiliu humoru, aštriai ir tiriančiai stebima, vertinama ir vaizduojama, kokiu mastu asmeniniai norai ir svajonės (norint įsigyti nuosavą būstą) yra valdomi idealaus gyvenimo stereotipų, kuriais naudojasi nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai. Pjesėje „NT drama“ atskleidžiama nekilnojamojo turto infrastruktūros manipuliacija utopijomis ir stereotipais, parodomas kapitalistinių spąstų mechanizmas, kuriuose labiausiai nukenčia silpnesnioji, socialiai ir finansiškai nesaugesnė žmonių dalis. Pjesė „NT drama“ yra pelniusi tarptautinę pjesių autorių premiją 2021 m. Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“. Spektaklį režisavo Ieva Stundžytė,
viena talentingiausių ir įdomiausių viduriniosios kartos teatro kūrėjų, turinti ilgametę aktorinę, režisūrinę, pedagoginę bei eksperimentinio laboratorinio kūrybinio darbo patirtį.
Antras penktadienio spektaklis – VšĮ „Darbininkai“ pristatoma „Laisvė“ (2021). Tai jau trečiasis Dainiaus Gavenonio režisūrinis darbas. Pagal Martin Bellemare pjesę kurtoje „Laisvėje“ veiksmas vyksta šeimoje, kurios nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vieni kitų pasirinkimus, nevaržantys vieni kitų laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – visuomenės atspindys. M. Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, racionalią, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti, kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą. Laisvė ir mirtis – dvi pagrindinės temos, kurias nagrinėja režisierius kartu su kūrybine spektaklio komanda.
Trečias penktadienio spektaklis – iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro atvykstanti Teklės Kavtaradzės „Sirenų tyla“ (2022). Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų. Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų. Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių.
Ketvirtoji diena. Šeštadienis. 05 27.
Penktadienio maratoną pirmąją savaitgalio dieną pratęs „Operomanija“ ir jos į vitriną deleguojama socialinę kritiką, mokslinę fantastiką ir absurdo žanrą sujungianti korporatyvinė distopija balsams apie amžinai problemišką žmogaus santykį su savo paties kūnu „Puikus naujas kūnas“ (2022). Šis kūrinys – netikėtas dviejų ekscentrikų: kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir menininko Žygimanto Kudirkos, bendradarbiavimo rezultatas. Korporatyvinė distopija atskleis naują technologiją, įgalinančią persikelti į kitą kūną. Hipnotiškos daugiabalsės sutartinės joje tarsi anestetikas besigulant po „grožio peiliu“, nukeliantis į gilios narkozės iššaukiamą sapną. Prieš akis
iškyla galbūt pranašiška vizija, kurioje ateities žmonija galiausiai randa būdų išsliuogti iš vis netenkinančių savų biologinių kūnų ir įsitaisyti „puikius naujus“.
Virtusios netikėčiausiais daiktais ar prietaisais, sielos švenčia išsilaisvinimą iš senojo kūno ir sutartinėmis apdainuoja naują būtį. Iš pirmo žvilgsnio tai – nesibaigianti puikių naujų kūnų garbinimo šventė. O vis dėlto, kas paskatino išsižadėti to unikalaus, kone stebuklingo biologinio kūno, kuris geba pats užgydyti žaizdas ir suauginti kaulus?
Antrasis šeštadienį vitrinos svečias – OKT / Vilniaus miesto teatras su Jokūbo Brazio režisuota „Žuvėdra“ (2022). Šis spektaklis gimė iš vieno aktorių kurso kūrybinių eksperimentų. Jis ypatingas tuo, kad jame pagrindinis visas įmanomas patirtis įkūnijantis veikėjas yra visa aktorių grupė, kuri veikia kaip milžiniškas jaunos energijos variklis, terpė, kurioje vieno personažo veiksmai uždega kitą. Visas spektaklis – tarsi ant sūpynių: tarp visiško susiliejimo su apnuogintu (tiesiogine šio žodžio prasme) veiksmu scenoje ir atsiribojimo, atsitraukimo, kai kalbama. O viduryje tų sūpynių – tyla, spengianti tyla, kuri ir kuria įspūdį, kad skęstama kolektyvinio sapno atmosferoje.
Penktoji diena. Sekmadienis. 05 28.
Paskutinę Lietuvos teatro vitrinos dieną bus rodomi du spektakliai. Pirmasis – Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ atvežamas (ne)paaugliams skirtas šokio spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“ (2021). Jo idėjos autorė – Airida Gudaitė, viena ryškiausių Lietuvos choreografių, viena iš inovatyvaus, savo darbuose socialinę problematiką nagrinėjančio Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ įkūrėjų ir meno vadovė. „Me two / Savoj krūvoj“ dramaturgija paremta grupės jaunų šokėjų asmeninėmis patirtimis, susijusiomis su galios santykiais, LGBTQ+ tapatybės formavimusi, seksualiniu priekabiavimu ir galios piktnaudžiavimu jaunuolių atžvilgiu. Žiūrovai kviečiami pažvelgti į paauglystę iš stebėtojo, tėvų, mokytojo, sprendimų priėmėjo žiūros taško ir apmąstyti galios ribas tarpasmeniniuose ir kartų santykiuose.
Penkių dienų lietuviško teatro maratoną pabaigs dar vienas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Lost Lost Lost“ (2022). Lenkų režisieriaus Michał Borczuch kurtas spektaklis gali būti apibūdintas kaip pokalbis – lėtas, užburiantis savo temų platumu, randantis susikalbėjimo tiltus tarp pačių skirtingiausių asmenybių iš meno, politikos ar humanitarinių mokslų lauko. M. Borczuch inspiravo JAV avangardinio kino tėvu tituluojamo lietuvių išeivio menininko Jono Meko gyvenimas ir kūryba. Septintajame dešimtmetyje, kai Holivude kinas struktūrizavo kino
žanrus ir pasakojimų topus, uždegdamas vartotojus istorijomis iš Laukinių Vakarų ar pilietinio karo, lietuvis pabėgėlis iš Semeniškių kūrė savo individualų avangardinį kino metodą, sužavėjusį visą tuometinę Niujorko meno bendruomenę su Andy Warholu priešakyje.
Tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programa www.theatrium.lt.
-
Tarptautiniame festivalyje „TheATRIUM“ – garsūs vardai
Savotiškas pasitikrinimas
Rengdami „TheATRIUM“ festivalį, jo organizatoriai nesivadovauja tematiniais kriterijais, bet kiekvienais metais savo teatro šventę puošia simbolišku epigrafu. Šįkart jis – „Vivos voco!“ / „Gyvuosius šaukiu!“ – nurodo į Friedricho Schillerio kūrinį „Daina apie varpą“. Kūrinyje vaizduojamas sudėtingas varpo kūrimo procesas ir jame telpa tą procesą lydinti nežinia – koks bus rezultatas, kaip skambės varpas. Festivalio meno vadovas Gintaras Grajauskas varpo liejimą palygino su gyvenimu teatre: „Teatre kiekvieno spektaklio kūrimo procesas panašus į varpo gaminimą. Iš pradžių niekas nežino, koks bus galutinis rezultatas ir tik finalinėje stadijoje išaiškėja, ar varpas turi balsą. Teatro festivalis yra savotiškas teatrinių balsų iš viso pasaulio patikrinimas, savo pačių pasitikrinimas, ką darome ir kiek tai turi prasmės pandemijos ir karų akivaizdoje. Mes bandome pažiūrėti į teatrą kiek kitaip, ne tik kaip į meno kūrimo teritoriją, bet apskritai kaip į gyvybės teritoriją, gyvų žmonių susibūrimo vietą. Šis šūkis, mūsų supratimu, dar aktualesnis po vasario 24-osios.“
Šekspyriškos nuotaikos
Vienas žymiausių Italijos režisierių Alessandro Serra pernai į „TheATRIUM“ atvyko kartu su daugelio šalių publiką sužavėjusiu W. Shakespeare’o „Makbetu“, kurtu remiantis Sardinijos karnavalo tradicijomis. Šiemet jis į Lietuvos uostamiestį sugrįš su pačiu naujausiu savo spektakliu, dar viena W. Shakespeare’o interpretacija – „Audra“, kuri festivalyje bus parodyta gegužės 31-ąją ir birželio 1-ąją. „Tai nepaprasta premjera pačioje Italijoje, apie ją – labai entuziastingi kritikų atsiliepimai. Ir pačiam A. Serra ši premjera neeilinė – tai trijų teatrų bendra produkcija, tarp koprodiuserių – ir Avinjono teatro festivalis. Taigi dar iki Avinjono „Audra“ pasieks Klaipėdą“, – džiaugėsi G. Grajauskas.
Italų režisieriaus A. Serra spektaklio „Audra“ akimirka. Organizatorių nuotr.
Šekspyrišką festivalio nuotaiką pratęs svečiai iš Lenkijos – režisieriaus Grzegorzo Bralo iš Lenkijos teatro „Pieśń Kozła“ kurtas „Andronicus-Synecdoche“, kurį Klaipėdos festivalio publika pamatys birželio 9-ąją. Festivalio meno vadovas minėjo, kad šis spektaklis žada ypatingų įspūdžių: „Tai įdomus, autentiškas, savitas teatras, kažkuo akivaizdžiai susišaukiantis su Antikos teatru, senosiomis misterijomis, rodytomis miestų aikštėse. Jame gana daug archajinės senovinės muzikos, judesio, ir pats ritualas, matomas scenoje, yra užburiantis.“
Iš Barselonos ir Kyjivo
Festivalyje birželio 21 ir 22 dienomis taip pat bus rodomas režisieriaus Oskaro Koršunovo kartu su katalonų teatro žvaigždėmis kurtas „Dėdė Vania“ pagal A. Čechovą. „Važiuoti į Barseloną žiūrėti O. Koršunovo spektaklį įdomu, bet galima tai padaryti ir arčiau. Tai savotiškai labai koršunoviška A. Čechovo interpretacija, bet šiame spektaklyje tos radikalios režisūros, prie kurios esame įpratę, kai pagalvojame apie O. Koršunovą, labai nedaug. Jis gerokai subtilesnis, atsargesnis, labiau klasikinis“, – pasakojo G. Grajauskas.
O. Koršunovo „Dėdė Vania“ sukurtas Katalonijoje. Organizatorių nuotr.
Gana vėlai į tarptautinę festivalio „TheATRIUM“ programą įrašytas Kyjivo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dnipro krante Tamaros Trunovos režisuotas spektaklis pagal Natalijos Vorožbit pjesę „Blogi keliai“, kuris bus rodomas birželio 16-ąją. „Jis mums nukrito į rankas, kai derėjomės su kitu teatru dėl kito spektaklio. Bet iš Ukrainos gali išvažiuoti ne visi – anas spektaklis buvo didžiulis, daug vyrų, o didelė dalis aktorių ir technikų yra užsirašę į teritorinę gynybą. Vietoj to atvešime kitą puikų spektaklį, šiemet apdovanotą Taraso Ševčenkos premija. Pjesė rašyta per pirmą aktyvią karo fazę 2014 m. Tai – šešios istorijos žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip paliečia karas. Šis spektaklis atvyks į nedidelį turą po Baltijos šalis. Tikimės, kad jis pakeliaus ir plačiau, nes dabar tai vienas iš retų Ukrainos teatrų, galinčių keliauti“, – tarptautinę programą apibendrino festivalio meno vadovas.
Ukrainietiškas galvosūkis
Pasirinkimas į festivalį atvežti „Blogus kelius“ buvo principinis. Anot Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio, iš pradžių atrodė, kad jis gali pareikalauti labai didelių išteklių: „Jau kalbėjomės, kas važiuos paimti dekoracijų. O viskas kainuoja tris kartus daugiau, ir važiuojant į Ukrainą net nekalbama apie kokį nors draudimą, juk važiuojama į kariaujančią šalį. Gerai, kad to neprireikė.“ Pasak tarptautinių kultūros projektų koordinatorės Gerdos Pomarnevskos, sprendimas atėjo iš šalies: „Išgyvenome dėl ukrainiečių spektaklio, net galvojome, kad reikės padėti organizuojant transportavimą, bet padėjo tai, kad į pagalbą jungėsi kiti teatrai – išlaidos buvo pasidalintos su jais.“
Ukrainoje T. Trunovos režisuoto spektaklio „Blogi keliai“ akimirka. Organizatorių nuotr.
G. Pomarnevska taip pat užsiminė, kad „TheATRIUM“ rengimo užkulisiuose netrūksta subtilybių: „Festivalio komanda puiki, darbas einasi gerai, bet spektakliai – iš skirtingų šalių, tad tenka susidurti su skirtinga bendravimo stilistika. Kai kurie spektakliai sudėtingesni dėl koordinavimo, kelionės organizavimo aspektų.“
Apolono interpretacija
Į festivalio „TheATRIUM“ lietuviškos programos spektaklius atėjusius žiūrovus Klaipėdos dramos teatre jau pasitinka klaipėdiečio menininko Rodiono Petrovo kurta instaliacija. Tai papildoma festivalio rengėjų dovana publikai ir pastanga teatro festivalyje atverti papildomus reikšmės sluoksnius, pasitelkiant kitų sričių kūrėjus, šiuo atveju – žinomą Klaipėdoje gyvenantį ir kuriantį menininką. Tapytojas, instaliacijų kūrėjas ir meno akcijų dalyvis R.Petrovas yra surengęs daugiau nei 10 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Tai, kaip jis pamatė festivalio simboliu tapusį menų globėją Apoloną, žiūrovai gali pamatyti atėję į „TheATRIUM“ renginius.
Festivalio programa – www.theatrium.lt.
-
Klaipėdoje susirinko teatrų profesionalai iš užsienio
Kaip rašoma pranešime, atvykusieji nėra paprasti žiūrovai, jie atstovauja įvairius užsienio teatrus ir teatro festivalius, su tarptautiniais kultūriniais mainais dirbančias organizacijas, tarp jų – ir teatro akademikai, ir vadybininkai. Jų tikslas susipažinti su Lietuvos teatruose kuriamais spektakliais, megzti ryšius su šiais teatrais ar atskirais režisieriais. „Esame pasitvirtinę Lietuvos teatro vitrinos nuostatus, objektyvūs aspektai yra šie: spektaklis turi būti ne senesnis nei trys metai, turi būti užbaigta jo versija bei skirtas suaugusiesiems, o subjektyvūs – lieka komisijai. Kadangi komisiją sudaro įvairus spektras specialistų, tai atkreipiamas dėmesys ir į tai, kas galėtų būti įdomu užsieniečiui, kas gali būti patrauklu Klaipėdos žiūrovui ir mobilu gastrolėms, kas gali būti išskirtinio ir, žinoma, kad programoje atsispindėtų įvairovė“, – kriterijus, pagal kuriuos buvo atrenkami į Lietuvos teatro vitriną pretendavę spektakliai, vardijo Klaipėdos dramos teatro kultūrinės veiklos ir žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovė Kristina Žiogaitė.
Užsienio skautams rodomi įvairiuose šalies miestuose kurti spektakliai, per dieną svečiai pamato du ar net tris spektaklius. Anot K. Žiogaitės, stengtasi svečiams parodyti kuo platesnį scenos meno kūrinių spektrą, „teatro sfera yra labai plati, organizuojami įvairių krypčių festivaliai, tad orientuojamės į platesnę auditoriją, kad būtų patenkinti įvairūs skoniai. Teatro scena yra beribė – mūsų misija yra nesudėti rėmų ne tose vietose“.
Man smalsu susipažinti su Lietuvos teatru, o jūsų programa pasirodė labai įdomi, joje daug eksperimentinių formų. Man patinka ir jūsų teatras – čia gera būti.
„Iš esmės nieko nežinau apie Lietuvos teatrą, – pripažino pirmą kartą mūsų šalyje viešinti Tzi-Yu Hung iš Taivano. – Šiuo metu dirbu teatre Taipėjuje, buvome kvietę Vilniaus miesto teatrą į Taivaną, Taipėjų, bet tai buvo 2017 m. Stebint kaip vystosi ryšiai tarp Lietuvos ir Taivano, mąstome, kad reikėtų atnaujinti bendravimą, kurti daugiau kultūrinių mainų galimybių – dėl to čia ir esu. Man smalsu susipažinti su Lietuvos teatru, o jūsų programa pasirodė labai įdomi, joje daug eksperimentinių formų. Man patinka ir jūsų teatras – čia gera būti.“
Iš Kazachstano kilusi Darya Antonova gyvena Prancūzijoje ir būsimus teatro profesionalus moko prancūzų kalbos, „mano dėdė buvo baltų kalbų tyrėjas, Lietuva buvo jo svajonių šalis. Būsimus menininkus – aktorius, režisierius – mokau prancūzų kalbos, tad man svarbu žinoti, kaip juos ruošti, turiu nemažai studentų iš Baltijos šalių, man reikia su jais turėti bendrą pamatą, bendrą kalbą, aš juos ruošiu ne kasdieniam gyvenimui, bet gyvenimui teatre, jų profesinėje erdvėje. Esu čia dėl to, kad pamatyčiau, kaip teatro gyvenimas atrodo Lietuvoje, kad suprasčiau, kokias technologijas galiu perkelti į savo kalbos pamokas su savo studentais“.
Albena Tagareva iš Bulgarijos į „TheATRIUM“ atvyko jau antrą kartą: „Mano pirmas vizitas buvo 2019 m. – tai buvo ir pirmas apsilankymas Lietuvoje, mane labai sužavėjo vitrinos programa, iki šiol savo kolegoms pasakoju apie šokio spektaklį „Metų laikai“ ir komiksą-operą „a“. Man smalsu pamatyti, ką praleidau per du metus. Iš per šias dienas matytos programos labai sužavėjo O. Koršunovo „Otelas“, o ir šiandien matyti spektakliai „Fedros meilė“ bei „Borisas Godunovas“ taip pat labai stiprūs, su labai gerais aktoriais, scenografija. Į ką taip pat atkreipiau dėmesį – kokie puikūs jūsų žiūrovai, kiek daug jų turite ir kaip jie giliai įsitraukia į veiksmą. Tai nuostabu, žinant, kad buvo dviejų metų pertrauka. Labai laukiu likusių programos renginių“.
Annai Wolek iš Lenkijos Lietuvos teatro scena nėra naujiena: „mačiau nemažai lietuviškų spektaklių „Kontakt“ festivalyje Torūnėje. Taip pat mano teatras bendravo su teatru Vilniuje, jie buvo atvykę pas mus. O kai gavau kvietimą iš Klaipėdos, nutariau, kad tai puiki galimybė susipažinti ir su šia Lietuvos dalimi. Atvykau ir iš karto galiu pasakyti, kad visiems rekomenduosiu lankantis Lietuvoje nepraleisti Klaipėdos. Labai norėjau pamatyti lenkų režisierių kūrinius jūsų programoje, bet labai įdomu ir lietuvių režisierių kūriniai – jūsų šalies teatras yra labai metaforinis ir magiškas, jūs esate šiek tiek kitokie nei mes“.
Jay Wegman iš Niujorko pasakojo, kad Rytų Europos teatras jam pažįstamas jau nuo jaunystės, tad vizito Klaipėdoje laukė su dideliu nekantrumu ir didelėmis viltimis. „Mano teatras bendravo su jūsų šalies nacionaliniu teatru, tarėmės dėl Krystiano Lupos spektaklio gastrolių pas mus, bet nutiko pandemija ir tuos planus teko pristabdyti. Atsiradus galimybei apsilankyti Klaipėdoje, jūsų festivalyje – negalėjau ja nepasinaudoti. Tai puiki proga per trumpą laiką vienoje vietoje pamatyti daug spektaklių. Atvykau ir nepaprastai tuo džiaugiuosi – praėjo tik pora dienų, bet jau mačiau tikrai nuostabių spektaklių. Labai nekantrauju laukdamas likusių vitrinos dienų. Lietuvos teatras labai metaforinis, eksperimentinis ir tai man tikrai įdomu, beje, Niujorke tokio teatro kur kas mažiau, jis labiau realistinis“, – sakė kūrėjas.
Į „TheATRIUM“ atvyko platus ir įvairus profesionalų ratas – iš kaimyninės Latvijos ir Lenkijos, Švedijos, Gruzijos, Taivano, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Serbijos, Bulgarijos, Armėnijos, Italijos, Graikijos, Pakistano, Nigerijos. „Šiais metais besikaupianti patirtis rodo, kad susirinko labai įdomūs ir skirtingų sričių atstovai. Su kiekvienu jų stengiamės užmegzti šiltą ryšį, todėl džiaugiamės, kad yra net keletas atvykusių jau ir antrąjį kartą. Uoliai dirbame, kad užsienio svečiai būtų patenkinti ne tik sudaryta turtinga programa, bet ir dėmesiu. Pasitelkę į pagalbą gidus, supažindinome svečius su Klaipėdos miesto kultūriniu paveldu, rengėme išvyką į Palangą. Džiaugiamės, kad festivalio rėmėjai supranta šio ryšio svarbą, nes daugumą paslaugų gauname jų dėka – vaišiname festivalio svečius bei dalyvius gėrimais, maitiname šviežiais kepiniais, vaisiais, rūpinamės patogia logistika“, – pastangas užtikrinti kuo patogesnes sąlygas apibendrino teatro ir festivalio atstovė.
Lietuvos teatro vitrinos spektaklių programa – www.theatrium.lt