Kaip pranešė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), šis sertifikatas patvirtina, kad Lietuvos rinkoje esančiuose maisto produktuose užtikrinamas ne didesnis nei leidžiamas pramoniniu būdu pagamintų transriebalų kiekis.

„Džiaugiamės šiuo svarbiu pasiekimu, kuris padeda užtikrinti, kad Lietuvos žmones pasiektų saugesni ir sveikatai palankesni maisto produktai. Neatsitiktinai transriebalai dar vadinami „riebalais žudikais“ – patekę į organizmą jie mažina kraujagyslių sienelių pralaidumą, todėl vartojami ilgą laiką gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, nutukimą, padidinti miokardo infarkto ir antrojo tipo cukrinio diabeto riziką“, – pranešime spaudai cituojamas SAM Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius.

Kad užtikrintų ne didesnį nei leidžiamą pramoniniu būdu gautų transriebalų kiekį maisto produktuose, Lietuvai prireikė šešerių metų ir skirtingų institucijų bendradarbiavimo: SAM, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto.

Nurodoma, kad institucijos teikė informaciją vartotojams apie šių riebalų keliamą riziką sveikatai, atliko rinkoje esančių maisto produktų tyrimus bei įvertino nustatytų sukietintų aliejų kiekių riziką Lietuvos vartotojams.

2018 metais PSO paragino iki 2023-ųjų visame pasaulyje atsisakyti pramoniniu būdu gaminamų riebalų rūgščių maisto produktuose, nes esama įrodymų, kad jos kasmet sukelia 500 tūkst. ankstyvų mirčių.

Šis tikslas nebuvo pasiektas ir buvo nukeltas į 2025 metus.

Tačiau dabar 53 šalys, apimančios 46 proc. pasaulio gyventojų, įgyvendina geriausios praktikos politiką, susijusią su šiomis kenksmingomis medžiagomis, o  2018 metais tokių šalių buvo 11 su 6 proc. pasaulio gyventojų.

PSO skaičiavimais, taip kasmet išsaugoma apie 183 tūkst. gyvybių.

„Transriebalai neturi jokios žinomos naudos sveikatai, o pavojų kelia didžiulį, – teigė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas. – Labai džiaugiamės, kad tiek daug šalių pradėjo taikyti politiką, draudžiančią arba ribojančią transriebalų kiekį maiste“.

Jis paragino kitas šalis pasekti šiuo pavyzdžiu ir daugiau kalbėtis su maisto pramonės atstovais.

Sukietinti riebalai, kurie užkemša koronarines arterijas, dažnai naudojamas pramoniniuose maisto produktuose, kepiniuose, kepimo aliejuose ir tepamuosiuose produktuose, pavyzdžiui, margarine.

Maisto produktų gamintojai naudoja transriebalus, nes jie užtikrina ilgesnį galiojimo laiką ir yra pigesni už kai kurias alternatyvas.

Geriausia transriebalų atsisakymo praktika reiškia arba privalomą nacionalinę ribą – du gramai pramoniniu būdu pagamintų transriebalų šimte gramų visų riebalų visuose maisto produktuose, arba nacionalinį draudimą gaminti ar naudoti iš dalies hidrintus riebalus, kurie yra pagrindinis transriebalų šaltinis.

Pirmadienį per ceremoniją JT sveikatos agentūros būstinėje Ženevoje Tedrosas įteikė pirmuosius PSO sertifikatus, patvirtinančius pažangą, padarytą eliminuojant pramoniniu būdu pagamintas transriebalų rūgštis.

Tokius sertifikatus gavo Danija, Lietuva, Lenkija, Saudo Arabija ir Tailandas.

Norėdamos gauti sertifikatus, šalys turi būti įgyvendinusios geriausią praktiką, o po to ją paremti griežtomis stebėsenos ir vykdymo užtikrinimo sistemomis.

Sertifikuotos šalys turės kas trejus metus pateikti atnaujintus duomenis, kad išlaikytų savo statusą.

Svorio pasikeitimas

Paveldimumas ir antsvorio problemos – tai vienos dažniausių pirmojo ir antrojo cukrinio diabeto tipų priežastys, pasakoja farmacininkė Jelena Deksnienė. Anot jos, didžiausia problema, kad kartais žmonės per vėlai identifikuoja šios ligos simptomus.

„Stiprus troškulys, gausus šlapinimasis, padidėjęs nuovargis, silpnumas, pastebimas kūno masės mažėjimas ir atsiradęs acetono kvapas burnoje – tai dažniausi pirmojo tipo cukrinio diabeto simptomai. Nors antrojo tipo diabetas pasirodo ne taip akivaizdžiai, jo simptomai labai panašūs. Kitaip nei sergant pirmojo tipo diabetu, kūno svoris dažniausiai gerokai padidėja, fiksuojamas nutukimas, antsvoris“, – pasakoja J.Deksnienė.

Sergant cukriniu diabetu, labai svarbu susikurti naujus kasdienius įpročius, palengvinsiančius ligos simptomus. Tačiau vaistininkė pataria su šiais įpročiais susipažinti ir tiems žmonėms, kurie nori sumažinti cukrinio diabeto riziką.

Vertėtų iš maisto raciono pašalinti greitąjį maistą ir vaisvandenius.

Kaip pakeisti mitybą?

J.Deksnienė pataria į mitybą įtraukti mažą glikemijos indeksą turinčius maisto produktus. Anot jos, tai švieži vaisiai, daržovės, visų grūdo dalių produktai ir patys grūdai, riešutai, neriebi žuvis ir alyvuogių aliejus.

„Vertėtų iš maisto raciono pašalinti baltą duoną, baltus ryžius, patiekalus iš baltų miltų, saldumynus, greitą maistą ir vaisvandenius. Dauguma šių produktų turi daug sočiųjų riebalų ir transriebalų, skatinančių cukrinį diabetą“, – pasakoja specialistė.

Antsvorio reguliavimas

Jei žmogus yra linkęs į antsvorį ir turi riziką susirgti cukriniu diabetu, o galbūt juo jau serga, vaistininkė pataria išbandyti vieną antsvorio reguliavimo taisyklę.

„Tokiais atvejais rekomenduojama numesti 7 proc. savo kūno svorio. Jokių kardinalių pokyčių neprireiks. Pavyzdžiui, jei sveriate 70 kg, jums patartina numesti 5 kg ir taip žymiai sumažinti cukrinio diabeto riziką. Be to, net ir sergant diabetu labai rekomenduojama į savo rutiną įtraukti fizinę veiklą – bent ilgesnius pasivaikščiojimus gryname ore“, – pataria J.Deksnienė.

Nepraleiskite pusryčių

„Niekam ne paslaptis, kad pusryčiai vienas svarbiausių dienos valgymų, ne išimtis ir diabetikams. Valgantys pusryčius tampa daug atsparesni insulino pertekliui. Naktį organizmas badauja, tad, jeigu nepusryčiaujame, kepenys pradeda išskirti sukauptą gliukozę, kad palaikytų reikiamą jos kiekį kraujyje. Taip kepenys paskatintos dirbti intensyviau ir išskirti per didelį gliukozės kiekį“, – pasakoja J.Deksnienė.

Maisto papildai

Sergant diabetu, reikėtų įvertinti, kiek mitybos apribojimai iš jūsų organizmo atima maistinių medžiagų ir ar pavyksta jų gauti su maistu. Jeigu ne, vaistininkė pataria išbandyti įvairius maisto papildus, skirtus būtent diabetikams. Jų sudėtyje netrūksta B grupės vitaminų, chromo, todėl mažiau norisi saldumynų.

Ši nuostata galioja ne tik parduotuvių lentynose esantiems gaminiams, bet ir viešojo maitinimo įmonėse tiekiamam maistui. Išimtis numatyta gyvūninės kilmės riebalams ir maisto produktams, kuriuose transriebalai susidaro natūraliai.

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, pasiruošti pakeitimams buvo pakankamai laiko, nes įsakymas, kuriuo nustatytas didžiausias leistinas transriebalų kiekis maisto produktuose, pasirašytas prieš dvejus metus. Juo siekiama gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą bei mitybą.

„Įvairūs tyrimai patvirtina, kad didelio transriebalų kiekio vartojimas ženkliai didina širdies ligų riziką. Europos maisto saugos tarnyba jau prieš kelerius metus patvirtino,  kad transriebalų mažinimas gali turėti tik teigiamą poveikį sveikatai. Dėl to buvo pasirinktas labai aiškus kelias – riboti jų kiekį pramoninėje gamyboje, kad visi su maistu jų suvartotume kuo mažiau. Ryžtingų sprendimų ėmėmės vieni pirmųjų, o Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pernai taip pat paragino valstybes pašalinti pramoniniu būdu pagamintus transriebalus iš pasaulinės maisto tiekimo grandinės“, – sako ministras A. Veryga.

Anot sveikatos apsaugos viceministro Algirdo Šešelgio, įdėta daug pastangų, kad ruošiantis naujovių įgyvendinimui gamintojams neliktų neaiškumų.

„Sveikatos apsaugos ministerija nuolat rengė susitikimus su Lietuvos gamintojais, primindama jiems apie artėjančias permainas. Kaip žinome, gamintojai pakeitė technologijas ir receptūras, kad maistas būtų sveikesnis. Tai aktualu daugeliui maisto pramonės šakų, taip pat ir viešojo maitinimo įmonėms“, – sako A. Šešelgis.

Kaip žinome, gamintojai pakeitė technologijas ir receptūras, kad maistas būtų sveikesnis. Tai aktualu daugeliui maisto pramonės šakų, taip pat ir viešojo maitinimo įmonėms.

Be to, jo teigimu, šioje srityje permainos pradėtos dar anksčiau: transriebalai jau prieš kelerius metus uždrausti darželiuose, mokyklose, o rinkoje esančiuose sveikatai palankesniuose maisto produktuose, pažymėtuose „Rakto skylutės“ simboliu, transriebalų kiekis buvo apribotas jau prieš penkerius  metus. Siūlymui riboti transriebalų kiekį pramoniniu būdu gaminamuose gaminiuose buvo gautas ir Europos Komisijos (EK) pritarimas.

Transriebalai susidaro ilgai kaitinant aliejus arba hidrinant augalinius riebalus – prie nesočiųjų riebalų jungčių juose prisijungia vandenilio atomai. Transriebalus gamintojai deda į konditerijos gaminius − saldainius, pyragaičius, šokoladu glaistytus ar kremu perteptus gaminius, šaldytą tešlą ir jos gaminius ir kt. Taip pat gamintojai transriebalų turintį aliejų gali naudoti gamindami gruzdintas bulvytes, pūstus kukurūzus ir kitus gruzdintus ar spragintus gaminius.

Apie tai, ar produkte yra įdėta pramoninių transriebalų, žmogus, perkantis vieną ar kitą produktą, gali sužinoti perskaitęs produkto etiketę. Tokie riebalai yra įvardijami sudedamųjų dalių sąraše kaip „iš dalies hidrinti riebalai“. Maisto gamintojai tokius riebalus naudoja tam, kad prailgintų produkto tinkamumo vartoti terminą, sulėtintų jo senėjimą, oksidaciją ir apkartimą.

Taip pat svarbu paminėti, kad šių metų balandį EK priėmė reglamentą, kuriame nustatyta analogiška nuostata, jog transriebalų, išskyrus natūraliai esančius gyvūniniuose riebaluose, kiekis neturi viršyti 2 gramų šimte gramų riebalų. Taigi Lietuva ir dar kelios Europos šalys, tokios kaip Danija, Latvija ir kitos, yra novatorės šioje srityje, o nuo 2021 m. balandžio 1 d. minėto reglamento nuostatos taps privalomos visoje ES.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pažymi, kad ši nuostata galioja ne tik parduotuvių lentynose esantiems gaminiams, bet ir viešojo maitinimo įmonėse tiekiamam maistui.

Išimtis numatyta gyvūninės kilmės riebalams ir maisto produktams, kuriuose transriebalai susidaro natūraliai.

Anot sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, pasiruošti pakeitimams buvo pakankamai laiko, nes įsakymas, kuriuo nustatytas didžiausias leistinas transriebalų kiekis maisto produktuose, pasirašytas prieš dvejus metus.

„Įvairūs tyrimai patvirtina, kad didelio transriebalų kiekio vartojimas stipriai didina širdies ligų riziką. Europos maisto saugos tarnyba jau prieš kelerius metus patvirtino,  kad transriebalų mažinimas gali turėti tik teigiamą poveikį sveikatai. Dėl to buvo pasirinktas labai aiškus kelias – riboti jų kiekį pramoninėje gamyboje, kad visi su maistu jų suvartotume kuo mažiau“, – SAM pranešime teigia ministras A. Veryga.

Pasirinktas labai aiškus kelias – riboti jų kiekį pramoninėje gamyboje, kad visi su maistu jų suvartotume kuo mažiau.

Transriebalai jau prieš keletą metų uždrausti darželiuose, mokyklose, o rinkoje esančiuose sveikatai palankesniuose maisto produktuose, pažymėtuose „Rakto skylutės“ simboliu, transriebalų kiekis buvo apribotas jau prieš penkerius  metus.

Transriebalai susidaro ilgai kaitinant aliejus arba hidrinant augalinius riebalus – prie nesočiųjų riebalų jungčių juose prisijungia vandenilio atomai. Transriebalus gamintojai deda į konditerijos gaminius − saldainius, pyragaičius, šokoladu glaistytus ar kremu perteptus gaminius, šaldytą tešlą ir jos gaminius ir kt. Taip pat gamintojai transriebalų turintį aliejų gali naudoti gamindami gruzdintas bulvytes, pūstus kukurūzus ir kitus gruzdintus ar spragintus gaminius.

Tačiau ne vienodais kiekiais. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) bei Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (SMLPC) mitybos specialistai pataria, kaip pasirinkti sveikatai naudingesnius riebalus. 

Riebalai – energijos šaltinis

Riebalai – viena iš pagrindinių maisto medžiagų, įeinančių į visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtį. Jie yra svarbus mūsų energijos šaltinis – riebalų energinė vertė, lyginant su kitomis maisto medžiagomis, yra didžiausia: 1 g riebalų tiekia 9 kcal, o baltymai ir angliavandeniai – tik 4 kcal. Be to, riebalai aprūpina organizmą nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, sterinais, steroidais, fosfolipidais ir kitomis mums reikalingomis medžiagomis, rašoma pranešime spaudai.

Jei žmogus gauna per mažai riebalų, jam kyla rizika, kad  pradės trūkti vitaminų A, D, E, K, nes šie vitaminai tirpūs riebaluose ir gaunami iš riebalų turinčių maisto produktų.

„Įrodymų, kad riebalai mums reikalingi, yra daug. Visi riebalai organizme atlieka kokį nors fiziologinį vaidmenį, tačiau jų kiekis ir santykis turi būti subalansuotas. Jei žmogus gauna per mažai riebalų, jam kyla rizika, kad  pradės trūkti vitaminų A, D, E, K, nes šie vitaminai tirpūs riebaluose ir gaunami iš riebalų turinčių maisto produktų. O bėdos prasideda dėl to, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis riebalų suvartoja per daug ir dažnai renkasi ne tuos, kurių reikėtų“, – sako SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas.

Kai riebalų per daug – organizmas juos kaupia. „Dažniausiai didesnė riebalų masė susikaupia pilvo, šlaunų, sėdmenų srityse, o pavojingiausi sveikatai yra abdominaliniai (pilviniai) riebalai, kadangi riebalų sankaupos pilvo srityje kelia didesnius pavojus sveikatai, nei jų sankaupos klubų ar kitose kūno srityse“, – pasakoja SMLPC Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė.

Norint įvertinti, ar nėra riebalų pertekliaus, reikia skaičiuoti ne tik kūno masės indeksą (KMI), bet ir pamatuoti liemens apimtį. Jei vyrų liemens apimtis didesnė negu 94 cm, o moterų didesnė negu 80 cm, sveikatos sutrikimų rizika padidėja; jei vyrų liemens apimtis viršija 102 cm, o moterų – 88 cm, jau yra pilvinio tipo nutukimas, kuris ženkliai didina širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto riziką.

„Bet per mažas riebalų kiekis taip pat negerai, nes sutrikdo tiek vyrų, tiek moterų hormonines funkcijas, inkstų virškinimo sistemos veiklą. Pavyzdžiui, dėl estrogenų gamybos sutrikimo moterims gali pradėti lūžti kaulai. Todėl visai jų atsisakyti nereikėtų“, – tęsia mitybos specialistė.

Ką reikėtų žinoti apie riebalus

Sotieji (kietieji) riebalai – tai tokie riebalai, kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Jų daugiausia yra lašiniuose, raudonoje mėsoje (kiaulienoje, jautienoje, avienoje), dešrose, subproduktuose, riebiuose pieno produktuose, svieste, margarine, sūryje, grietinėje. Taip pat jie sintetinami ir pačiame žmogaus organizme.

Paprastai sočiųjų riebalų su maistu mes gauname gerokai daugiau, nei mums reikia. Šie riebalai pavojingi dėl to, kad limpa prie kraujagyslių sienelių, sukelia jų uždegimą, o dėl susiaurėjusių kraujagyslių didėja kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) rizika. Šie riebalai linkę lipdyti į gumulus kraujo kūnelius ir tirštinti kraują, taip pat didina 2-jo tipo cukrinio diabeto riziką. Sotieji riebalai skatina smegenų degeneraciją, didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, krūties ir žarnų vėžio riziką, skatina ir palaiko lėtinius uždegiminius procesus sąnariuose, kraujagyslėse. Kraujyje jie didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį ir mažina gerojo cholesterolio (DTL) kiekį.

Transriebalai panašūs į sočiuosius riebalus (t.y., riebalų rūgščių transizomerai). Tai daugiausia pramoniniu būdu iš aliejų gauti sukietinti riebalai. Jų yra kai kuriuose senuoju gamybos būdu pagamintuose margarinuose, konditeriniuose riebaluose, glaistuose, jų gausu kepiniuose, sausainiuose, saldainiuose, pyraguose, bulvių traškučiuose, konservuotose sriubose, šaldytose picose, spurgose. Transriebalų poveikis panašus į sočiųjų riebalų, tačiau, nors jie pagaminti iš skystų augalinių riebalų, hidrinimo būdu sukietinti jie įgauna visas blogiausias sotiesiems riebalams būdingas savybes ir dar papildomai naujų, todėl jie kartais vadinami „riebalais žudikais“. Taip transriebalai vadinami todėl, kad skatina metabolinius oksidacijos procesus, dar labiau siaurina kraujagyslių spindį, didina įvairių vėžio rūšių riziką.

Nesotieji riebalai yra visai kitokie – tai skysti riebalai, aliejai. Jie yra 2 rūšių: vienuose dominuoja polinesočiosios, kituose – mononesočios riebalų rūgštys. Yra dvi pagrindinės polinesočiosios riebalų rūgštys – Omega-3 ir Omega-6, dar vadinamos esminėmis riebalų rūgštimis, kurių mūsų organizmas pats negamina, todėl jų būtina gauti su maistu.

Omega-3 rūgščių (alfa-linoleno rūgštis, EPR ir DHR) yra riebiose žuvyse (tunas, silkė, lašiša, skumbrė), žuvų taukuose, sėmenų, kanapių ir rapsų aliejuje, graikiniuose ir kt. riešutuose, lapinėse daržovėse, naminių vištų kiaušiniuose, linų sėmenyse, bet reikėtų nepamiršti, kad netinkamai laikomas aliejus gali greitai sugesti ir apkarsti.

Omega-3 rūgštys ypač reikalingos smegenims. Jos skatina smegenų ir jų neuronų vystymąsi, atsinaujinimą net vyresniame amžiuje, gerina mąstymą, saugo nuo smegenų degeneracijos, mažina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, mažina širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) riziką, mažina depresiją, skatina laimės hormono serotonino gamybą. Be to, jos skystina kraują, saugo nuo kraujagyslių užsikimšimo, mažina kraujospūdį ir aritmijų riziką, todėl ypač tinka širdžiai. Omega-3 taip pat slopina sąnarių ir kraujagyslių uždegiminius procesus, saugo nuo vėžio, mažina 2-jo tipo diabeto riziką, gerina regėjimą ir kt.

Omega-6 rūgštys. Nors jų taip pat šiek tiek reikia organizmui, bet jos veikia priešingai nei Omega-3. Jų neigiamas poveikis pasireiškia tuo, kad jos blokuoja kai kurių audinių hormonų sintezę, skatina ir palaiko uždegiminius procesus, lėtines sąnarių ligas, alergijas, skatina aterosklerozę, didina infarktų, insultų riziką, didina kraujospūdį (dėl nervinių mediatorių hormoninio poveikio), skatina riebalų oksidaciją kraujyje, pažeidžia kraujagyslių sieneles, skatina depresiją, Alzheimerio ligą, smegenų ląstelių nykimą, vėžinius procesus, stabdo Omega-3 rūgščių įsisavinimą.

Įprastiniame maiste yra daug Omega-6 rūgščių. Paprastai žmonės jų gauna 16-20 kartų daugiau negu Omega-3, ir tai prisideda prie aukšto sergamumo kraujagyslių, širdies, įvairiomis smegenų (psichikos) ligomis, lėtiniais uždegimais bei cukriniu diabetu.

„Įprastiniame maiste yra daug Omega-6 rūgščių. Paprastai žmonės jų gauna 16-20 kartų daugiau negu Omega-3, ir tai prisideda prie aukšto sergamumo kraujagyslių, širdies, įvairiomis smegenų (psichikos) ligomis, lėtiniais uždegimais bei cukriniu diabetu. Todėl Omega-6 rūgščių turinčių produktų verčiau reikėtų vengti – būtų gerai, jei Omega-6 ir Omega-3 santykis nebūtų didesnis nei 4:1“, – sako dr. A. Kranauskas. Daugiausia Omega-6 rūgščių yra saulėgrąžų, kukurūzų ir sojų aliejuose. Taip pat yra riešutuose ir grūdiniuose produktuose, bet šie produktai turi daug kitų sveikatai naudingų dalykų, kurie kompensuoja juose esančių Omega-6 rūgščių žalą.

Mononesočiosios riebalų rūgštys – dar viena riebalų rūšis. Gaminant maistą tinka naudoti beveik visur. Jų daug yra alyvuogių, rapsų ir kanapių aliejuose. Jos mažina blogojo (MLT) cholesterolio kiekį kraujyje, mažina kraujo kūnelių ir kraujagyslių lipnumą, mažina trombų pavojų, slopina uždegiminius ir alerginius procesus kraujagyslėse, sąnariuose ir kitur, taip pat mažina cukrinio diabeto riziką, todėl ten, kur nereikia maisto kaitinti, geriausia rinktis ypač tyrą alyvuogių arba rapsų aliejų, o kepimui tinka rafinuoti šių aliejų variantai.

Rekomenduojama:

Riboti daugiau riebalų turinčių maisto produktų vartojimą. Valgant riebų maistą didėja pavojus persivalgyti, nes riebalų energinė vertė yra didelė, o sotumo jausmas atsiranda vėliau nei suvalgius angliavandenių turinčio maisto.

Vietoje maisto produktų, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų, rinktis produktus, kuriuose yra daugiau nesočiųjų (ypač mononesočiųjų) riebalų.

Gyvūninius riebalus, kuriuose daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais.

Vartoti neriebius mėsos, pieno produktus vietoje riebių.

Skaityti maisto produktų etiketes ir maisto sudedamųjų dalių sąrašus. Vengti gaminių, kurių aprašymuose yra žodžiai ,,iš dalies hidrinti augaliniai riebalai“, nes juose yra transriebalų.

Ši Jungtinių Tautų agentūra ilgą laiką siekė išnaikinti infekcines ligas, o dabar nori eliminuoti rizikos veiksnį, susijusį su lėtinėmis ligomis.

PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas raginimą veikti turi paskelbti pirmadienį, spaudos konferencijoje Ženevoje.

Pareigūnai mano, kad tikslas gali būti pasiektas per penkerius metus, nes daugelyje šalių toks darbas jau vyksta. Danija tai padarė prieš 15 metų; JAV ir daugiau kaip 40 kitų šalių, kuriose gyventojai gauna dideles pajamas, taip pat siekia, kad maiste nebeliktų širdies kraujagysles kemšančių priedų.

PSO siekia, kad prie šios kovos prisidėtų šalys, kuriose gyventojai gauna vidutines ir mažesnes pajamas, sakė PSO Mitybos sveikatai ir plėtrai departamento direktorius dr. Francesco Branca.

Dirbtiniai transriebalai gaminami hidrinant augalinį aliejų, kad jis sukietėtų. Pavyzdžiui, taip gaminamas margarinas ar į tešlą dėl trapumo dedami riebalai. Sveikatos ekspertai sako, kad juos galima pakeisti rapsų aliejumi ar kitais produktais.

Kai kuriuose mėsos ir pieno produktuose yra nedidelis kiekis natūralių transriebalų. PSO rekomenduoja, kad žmogus iš transriebalų gautų ne daugiau kaip 1 proc. kalorijų.

Transriebalai yra kenksmingas ingredientas, kurį galima lengvai, be didelių kaštų ir be jokio poveikio maisto kokybei pašalinti.

„Transriebalai yra kenksmingas ingredientas, kurį galima lengvai, be didelių kaštų ir be jokio poveikio maisto kokybei pašalinti“, – sakė F. Branca.

Šalims tikriausiai reikės taisyklių ar įstatymų, kad maisto gamintojai padarytų tokius pakeitimus, sako ekspertai.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) buvęs direktorius dr. Tomas Friedenas, kuris su PSO pareigūnais parengė raginimą imtis veiksmų, šį žingsnį vadina beprecedenčiu.

„Pasaulis dabar sutelkia dėmesį į pagrindinius šiandienos žudikus, ypač širdies ligas, nuo kurių beveik visose šalyse miršta daugiau žmonių nei nuo bet kokių kitų priežasčių“, – sakė T. Friedenas, kuris vadovauja Niujorke įsikūrusiam filantropų finansuojamam projektui „Resolve to Save Lives“.

Pirmasis JAV rinkoje pasirodęs maisto produktas su transriebalais buvo tešlos priedas „Crisco“, pradėtas pardavinėti 1911 metais. Maistas su transriebalais ėmė populiarėti 6-ajame dešimtmetyje – iš dalies dėl to, jog ekspertai tuo metu manė, kad juos naudoti sveikiau nei sviestą ar taukus.

Maisto gamintojams patiko dirbtiniai transriebalai, nes dėl jų pailgėja produkto galiojimo laikas ir pagerėja skonis. Transriebalai naudojami gaminant spurgas, sausainius ir gruzdintus patiekalus.

Tačiau tyrimai palaipsniui atskleidė, kad transriebalai, didindami „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, didina širdies ligų riziką. Pasak sveikatos ekspertų, transriebalai yra kenksmingiausi riebalai ir suvaidina didelį vaidmenį dėl daugiau kaip 500 tūkst. mirčių per metus visame pasaulyje.

Niujorko miestas 2006 metais uždraudė restoranams patiekti maistą su transriebalais. Tais pačiais metais JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) ėmė reikalauti maisto gamintojų pateikti informaciją apie transriebalus produktų sudėties apraše.

Daugelis gamintojų sumažino transriebalų kiekį ir tyrimai parodė, kad iki dešimtmečio pabaigos transriebalų lygis vidutinio amžiaus amerikiečių kraujyje sumažėjo beveik 60 procentų.

2015 metais FDA ėmėsi žingsnių užbaigti transriebalų eliminavimo darbą ir paragino gamintojus iki 2018 metų birželio 18-osios liautis pardavinėti maistą su transriebalais. FDA pareigūnai nesakė, kokia pažanga padaryta ir kokių veiksmų bus imtasi prieš maisto gamintojus, kurie nepaisys šio raginimo.

„Transriebalų pašalinimas iš maisto ... reiškia vieną didžiųjų visuomenės sveikatos pergalių pastarąjį dešimtmetį“, – sakė Vašingtone įsikūrusios ne pelno organizacijos „Center for Science in the Public Interest“ politikos direktorė Laura MacCleery.

Po beveik dvejų metų Lietuvos rinkai tiekiamuose maisto produktuose turės būti ne daugiau kaip 2 gramai transriebalų 100 gramų bendro riebalų kiekio.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto vyriausioji patarėja Aušra Išarienė sako, jog naujas reglamentavimas atneš didelių pokyčių maisto pramonėje.

„Maisto pramonės dalyviams, kurie naudojo pigią žaliavą – iš dalies hidrintus riebalus ir jeigu tai buvo jų pagrindinė gamybos žaliava maisto produktų gamyboje, ypač konditerijoje, tai bus rimti pokyčiai, nes reikės pakeisti žaliavas“, – BNS tvirtino specialistė.

Dalis rinkos žaidėjų, įvedus naują reguliavimą, ketina visiškai atsisakyti transriebalų, kiti jau spėjo tai padaryti. Tačiau kai kurie gamintojai toliau naudos transriebalus – jie sako, jog produkcijos kainos augs, o skonis – suprastės.

Rinkos žaidėjai elgiasi skirtingai

Konditerijos produktų gamintoja „Vilniaus pergalė“ žada prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir turės šiek tiek pakeisti gamybos procesus. Bendrovė neatskleidžia, kiek išleis, kad pasiruoštų naujam reglamentavimui. Bendrovė transriebalus naudoja pigesnių saldainių gamyboje.

„Turėsime prailginti dabar naudojamus šaldytuvus ir dėl to turėsime perkelti dvi gamybos linijas“, – BNS atsiųstame komentare teigė „Vilniaus pergalės“ komercijos direktorė Jurga Sakalauskaitė.

Anot jos, įmonė visiškai neatsisakys transriebalų, o pakeitus saldainių receptūrą, jų kaina augs 12-20 proc., suprastės skonis ir sumažės blizgesys.

Mažmeninės prekybos tinklo „Rimi“ atstovė spaudai Giedrė Bielskytė BNS teigė, jog keičiant transriebalus, bus stengiamasi nepakeisti produktų išvaizdos ir skonio. Savo ruožtu prekybos tinklo „Maxima“ atstovė spaudai Ernesta Dapkienė BNS tvirtino, kad produkciją tiekiantys gamintojai jau ruošiasi pakeisti transriebalus sveikesnėmis žaliavomis, o skonis keistis neturėtų.

Kepyklėlės „Mon Ami“ iki šiol transriebalų nenaudojo. Tinklą valdančios įmonės „Nauji Verslo Projektai“ vadovė Elena Anilionienė BNS sakė, jog transriebalų naudojimas maisto pramonėje kenkia vartotojams, o SAM reguliavimas turės teigiamos įtakos rinkai, nes pagerės produktų skonis ir sudėtis.

Bendrovės tikriausiai spės pasiruošti ribojimui

Šiaulių saldainių fabrikas „Rūta“ transriebalų nebenaudoja nuo šių metų vidurio. Įmonės vyriausioji technologė Danguolė Tamošiūnienė BNS tvirtino, jog „Rūta“ nusprendė atsisakyti transriebalų, nes vartotojai renkasi sveikesnius maisto produktus.

„Paskutinius kelerius metus jutome žmonių susidomėjimą sveikesniu maistu. Buvo susidomėjimas didesnis grynu šokoladu, jo gaminiais, o ne kažkokiais saldainiais, į kuriuos būdavo dedama augalinių riebalų“, – kalbėjo D. Tamošiūnienė.

Jos teigimu, „Rūta“ transriebalų atsisakymui ruošėsi maždaug dvejus metus, todėl kiti rinkos žaidėjui turėtų suspėti pasiruošti naujam ribojimui.

Transriebalai – patogūs pramonei ir žalingi sveikatai

A. Išarienės teigimu, transriebalai susidaro, aukštoje temperatūroje apdorojant (hidrinant) augalinės kilmės riebalus, tačiau tik iš dalies hidrintų riebalų sudėtyje galima rasti transriebalų.

Šie riebalai išrasti kaip pakaitalas gyvūninės kilmės riebalams. Jie yra pigesni, lėčiau genda, atsparesni oksidacijai, aukštai temperatūrai, o pusiau kieta konsistencija tinka konditerijos pramonėje. Pavyzdžiui, jie labiau standina šokolado plyteles, suteikia geresnį skonį konservams bei standumą ir trapumą bulvių traškučiams.

Neigiamą poveikį sveikatai sukelia ir gyvulinės kilmės riebalai, tačiau jie turi maistinių savybių, o transriebalai – ne.

Europos Sąjungoje (ES) nėra vieningo reglamentavimo, kiek bendrovės gali naudoti transriebalų, tačiau šiuo metu vyksta diskusijos, ar visoje bendrijoje reikėtų apriboti jų kiekį maisto produktuose.

Prieš keletą savaičių sveikatos ministro pasirašytas įsakymas dėl transriebalų kiekio visuose maisto produktuose ribojimo iki 2 g /100 g riebalų. Maisto produktuose, kuriuose riebalų kiekis nedidelis (t. y. iki 3 proc.), transriebalų bus leidžiama iki 10 g /100 g riebalų.  Norma bus taikoma taip pat ir viešojo maitinimo įstaigose gaminamam maistui bei įsigalios nuo 2019 m. gruodžio 1 d. Ši nuostata apims tik pramoniniu būdu gautus transriebalus, rašoma pranešime spaudai.

Natūralios kilmės transriebalai sveikesni

Transriebalai produktuose susidaro natūraliai arba sukuriami žmonių. Natūraliai maisto produktuose egzistuojantys transriebalai susidaro po dalinio hidrinimo arba izomerizuojantis cis nesočiosioms riebalų rūgštims, kai bakteriniai fermentai oksiduoja pašarų substratus atrajotojų skrandžiuose (karvių, jaučių, avių). Todėl pieno riebaluose, svieste, sūryje ir jautienoje yra 2-9 proc. transriebalų.

„Koks kiekis šių riebalų bus aptinkamas jų mėsoje ir pieno galutiniuose produktuose priklauso nuo produkto gamybos technologijos, temperatūros, laiko, įdedamų kitų ingredientų ir paruoštų produktų saugojimo, nes visais etapais vyksta cheminės reakcijos“, – teigia iniciatyvos „Sveikatai palankus“ mitybos specialistė Raminta Bogušienė.

Kol kas nėra specifinių metodų, suteikiančių galimybę atskirti, kurie transriebalai yra natūraliai susidarę maisto produktuose, o kurie susiformavę gamybos metu.

„Kol kas nėra specifinių metodų, suteikiančių galimybę atskirti, kurie transriebalai yra natūraliai susidarę maisto produktuose, o kurie susiformavę gamybos metu. Tačiau santykinai maži transriebalų suvartojami kiekiai su maisto produktais, kuriuose transriebalai yra susidarę natūraliai, nėra tokie kenksmingi sveikatai, palyginus su suvartojamais didesniais maisto produktų gamybos metu susiformavusių transriebalų kiekiais, esančiais technologiškai apdorotuose produktuose“, – sako iniciatyvos „Sveikatai palankus“ maisto saugos ir kokybės ekspertė Akvilė Lekavičiūtė.

Hidrinti riebalai geriau nei iš dalies hidrinti?

Kaitinant augalinį aliejų aukštose temperatūrose galima gauti hidrintus ir iš dalies hidrintus riebalus – pastarieji savo sudėtimi kelia didžiausią žalą žmogaus sveikatai. 

Hidrinimas konvertuoja skystus aliejus į pusiau kietus, siekiant pagerinti tinkamumo vartoti terminą, išlaikyti aromatą ir pagerinti tekstūrines savybes. Kai hidrinimo procesas baigtas, rezultatas – sočiosios riebalų rūgštys, dalinio hidrinimo rezultatas – cis ir trans formų riebalų rūgščių mišinys.

„Transriebalai susidaro ilgai kaitinant aliejus ar pramonėje specialiai hidrinant augalinius riebalus – taip prie nesočiųjų riebalų jungčių juose prisijungia vandenilio atomai „trans" padėtyje. Visai hidrintuose riebaluose vandenilis būna „cis“ padėtyje, todėl sotieji riebalai, nors ir yra blogi, tačiau mažiau toksiški ir kancerogeniški už iš dalies hidrintus riebalus,“ – hidrintų riebalų pranašumą aiškina A. Lekavičiūtė.

„Dažniausiai iš dalies hidrinti riebalai ir visiškai hidrinti riebalai gamyboje dedami į saldainius, sausainius, tortus, pyragus, bandeles, vaflius, šakočius, šaldytus tešlos ir konditerinius gaminius.  Jų taip pat randama sūrio produktų sudėtyje, glaistytuose varškės sūreliuose, sultinio kubeliuose. Transriebalai gali būti randami tepiuose riebalų mišiniuose, margarine ir kituose produktuose, kur sudėtyje yra rafinuoti riebalai, produktai kaitinami aukštose temperatūrose, gruzdinami, spraginami“, – perspėja R. Bogušienė.

Didžiausias dėmesys – produkto etiketei

Pagal teisės aktų reikalavimus ženklinimui, privalo būti nurodyta visų aliejų, riebalų konkreti kilmė. A. Lekavičiūtė primena, kad galima įvardinti kaip grupę, pvz. augaliniai riebalai, tačiau po šiuo užrašu iš karto turi būti pateikiamas detalus sąrašas, nurodant konkrečią kiekvienų jų kilmę (pvz. augaliniai riebalai: saulėgrąžų, rapsų, palmių, kokosų). Jeigu tai yra hidrinti riebalai, aliejai, ženklinimo informacijoje turi būti pažymėta nurodant, kad tai visiškai hidrinti riebalai/aliejai arba iš dalies hidrinti.

Pasak R. Bogušienės turbūt 99,9 proc. visų rinkoje esančių maisto produktų sudedamųjų dalių sąraše rasime rafinuotų riebalų/ aliejų arba iš jų pagamintų sukietintų hidrintų riebalų.

Dažniausiai iš dalies hidrinti riebalai ir visiškai hidrinti riebalai gamyboje dedami į saldainius, sausainius, tortus, pyragus, bandeles, vaflius, šakočius, šaldytus tešlos ir konditerinius gaminius.

„Renkantis produktus prekybos vietose reikia itin atidžiai skaityti ženklinimo etiketes bei pasidomėti sveriamų produktų sudedamosiomis dalimis. Radus sudedamųjų dalių sąraše iš dalies hidrintų produktų, jų reikia vienareikšmiškai atsisakyti. Žinoma, transriebalų pagrindinis šaltinis iš dalies hidrinti riebalai, bet produktuose pridėti rafinuoti aliejai ir visiškai hidrinti tikėtina, kad sveikatos nepridės, nes tai yra žmogaus sukurtų, dirbtinių cheminių reakcijų metu susidarę produktai. Tai bent namuose gaminkite maistą su sveikatai palankiais riebalais. Šaltųjų patiekalų gamybai naudokite nerafinuotą aliejų, viso grūdo sumuštinius sutepkite avokadu ar sviestu, kepinius ir kitus gaminius gardinkite riešutų ir sėklų sviestais, o terminiam apdorojimui rinkitės tam skirtą nerafinuotą aliejų ar lydytą sviestą“, – pataria  technologė R. Bogušienė.

Pasak specialistės, kol kas konkrečiai sužinoti, koks būtent kiekis produkte yra transriebalų, vartotojai negali. Maistingumo deklaracijose privalo būti nurodomas tik bendras riebalų kiekis ir juose esantis sočiųjų riebalų rūgščių kiekis.

„Nelaukite dvejų metų ir dabar rinkitės sveikatai palankų maistą su sveikatai palankiais riebalais (riešutus, sėklas, avokadus, alyvuoges, pieno produktus, mėsą, žuvį ir t.t.), tausojančiu būdu pagamintą maistą (virtą, troškintą, keptą orkaitėje garuose ir pan.) vietoj gruzdinto, skrudinto, spraginto,“ – sako R. Bogušienė.