Laiko iššūkis

"Trojietės" – pirmas P.Makausko spektaklis Kauno teatro scenoje, tačiau apskritai tai nėra debiutinis darbas. Prieš penkerius metus režisierius debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu "Yolo", vėliau pasirodė kiti nauji jo darbai. Kad režisierius turi originalų braižą, abejonių nekyla, tačiau "Trojietės" palieka būtent debiutinio spektaklio įspūdį.

Prisipažinsiu, apėmė nuoširdus liūdesys. Prieš premjerą teko kalbėtis su režisieriumi apie vykstantį kūrybinį procesą – išsakytos mintys stipriai intrigavo, kurstė vaizduotę, leido patirti metafizinį pojūtį, kuriuo stipriai yra apdovanotas jaunasis kūrėjas. Visgi atėjus į premjerą teko nusivilti. Ir ne tik truputį. Nesinori badyti pirštu į klaidas (juolab tuo mėgautis), bet toks jau tas nedėkingas kritiko darbas.

Pradėsiu nuo pasekmės – ilgos spektaklio trukmės (apie 3.30 val. su pertrauka). Šiandien, gyvenant niekur nespėjančio pasaulio tempu, žiūrėti ilgos trukmės spektaklius yra šioks toks iššūkis. Žinoma, jei kūrinys prikausto, laikas prabėga lyg akimirka. "Trojiečių" spektaklis prikausto, bet ne dėmesio, o kone tiesiogine prasme. Išsėdi tas valandas it koks Prometėjas, nematomomis geležinėmis grandinėmis pririštas prie kėdės. Tačiau išėjęs, savęs ne vieną sykį klausi, dėl ko gi ši auka?

Nusmelkia bauginantis pojūtis, kad antikos dievai gyvi iki šiol ir toliau negailestingai lemia žmogaus likimus.

Užmirštas žiūrovas

Regis, režisierius taip giliai paniro į savo ir veikėjų sielos gelmes, kad tiesiog užmiršo ne ką mažiau svarbesnę teatro dalį – žiūrovą. Apie pastarąjį greičiau pagalvojo kartu su režisieriumi scenografiją (ir kostiumus) kūrusi dailininkė Dominyka Kačonaitė, kompozitorė Gabija Gaigalaitė ir kai kurie aktoriai, leidę pasimėgauti įtaigia muzika, scenografija ir gyvomis žmogiškomis emocijomis.

Režisierius spektaklį stato tarsi sau, nes žiūrovui nei antikinio, nei šiuolaikinio katarsio (ar kurio kito stipraus poveikio) patirti nepavyksta.

Akivaizdu, kad tokią spektaklio trukmę nulėmė per didelis užmojis viename spektaklyje sujungti net keturis literatūrinius tekstus – senovės graikų dramaturgo Euripido pjeses "Trojietės", "Ifigenija Aulidėje" ir šiuolaikinių moterų autorių knygas Margaretos Atwood "Penelopiada" ir Svetlanos Aleksijevič "Karo veidas nemoteriškas". It mozaika spektaklio audinys dėliojamas iš pastarųjų fragmentų. Tačiau šiems į vientisą portretą susijungti trukdo neišgrynintas esminis klausimas, į kurį atsakymo ir būtų ieškoma spektaklyje.

Lyg ir aišku, kad kalbama apie antikoje buvusį itin gajų paprotį dievams aukoti žmones. Pirmoje spektaklio dalyje graikų didvyris Agamemnonas suburia karius ir išplaukia į Troją, tačiau šie susilaukia deivės Artemidės rūstybės ir laivai sustoja. Vienintelė išeitis – jam paaukoti savo dukterį Ifigeniją. Antroje dalyje apsvarstoma jos mirties prasmė Trojos karo fone, kur savo ir kitų, kaip karo aukų, istorijas pasakoja keletas trojiečių moterų.

Tačiau klausimų kyla daugiau, netgi tiek, kad šis savarankiškų scenų kaleidoskopas virsta atstumiančia reikšmine painiava. Daug kartų išklystama iš pagrindinės temos kelio, pasukama siaurais takeliais, nenuvedančiais į tai, kas galėtų kryptingai papildyti ar dekonstruoti vaizduojamus įvykius. Gali lengvai pajusti režisieriaus skrupulingai atliktus namų darbus – sukauptą didelį žinių bagažą apie antikos filosofiją, tikėjimą ir mitologiją. Tačiau tai kartu pakiša koją, nes neatsispiriama pagundai su žiūrovais pasidalyti šia žinių gausa. Taikliausias žodis šiai būsenai apibūdinti – "užsivėžinimas". Per dažnai ir per ilgai "užsivėžinama" ne pačioje svarbiausioje situacijoje, o prailgusios scenos iš sielos išplauna ir taip trapią esminę spektaklio nuotaiką.

Nešiuolaikiškas šiuolaikiškumas

Instinktyviai kyla klausimas ir apie tai, ką tai turi bendro su šiandiena? Taip, karas (Trojos, Sirijos ar bet kuris kitas) yra beprasmis ir be galo žiaurus reikalas. Bet tai jau labai sena tiesa. Spektaklis nekviečia artimesniam ir gilesniam dialogui. Ir, kas turėjo būti spektaklio pagrindiniu tikslu, antikinis veidrodis neatspindi aiškaus šiuolaikinio žmogaus veido.

Sunku nusikratyti pojūčio, kad šiuolaikiškumas scenoje yra tik trumpam užsukęs svečias, kiek pagurkšnojęs arbatėlės (pirmoje dalyje) ir atsisveikinęs. Išoriškai jis kuriamas pasitelkiant šiuolaikišką aprangą, racijas ir vaizdo projekcijas. Pastarosios (projekcijų autorė Oliwia Szanajca-Kossakowska) filmuojamos gyvai (vaizdo menininkas Ridas Beržauskas) čia pat scenoje ir kamerai pasislėpus už dekoracijų, o vaizdas tiesiogiai regimas abejose scenos pusėse esančiuose TV ekranuose.

Tai leidžia stambiu planu pamatyti scenoje vaizduojamų įvykių tolesnę seką bei tai, ko negali pastebėti veiksmą stebėdamas iš toli. Nors tai ir nenaujas, bet įdomus sprendimas siekiant pagyvinti ir aktualinti vaizduojamus įvykius. Ekranuose regimi vaizdai kelia asociacijas su šių dienų politinėmis aktualijomis, su tais vaizdo įrašais, kuriuose filmuojamos kankinamos ar net žudomos aukos. Tačiau šių sąsajų transliacija trūkinėja ir gana greitai ekranai virsta autonomiška mažute realybe, kryptingai tolstančia nuo didingo antikos pasaulio.

Dvi dalys – lyg du skirtingi spektakliai. Paradoksalu, į spektaklį įvedant pasakotoją (tai Penelopė ir moterys trojietės) bei ypač antroje dalyje dominuojant veikėjoms moterims, turėtų jau savaime gimti kitoks (šiuolaikinis) požiūrio taškas. Visgi rezultatas byloja visai ką kitą. Moterų veikėjų charakteriai – stereotipiškai moteriški, stipriai nutolę nuo šių dienų moteriškumo sampratos. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie vyriškus personažus.

Šiuolaikiškumu čia jau nebekvepia, o kažkur tarp skundų, raudų ir tiesmukai detalių karo metu žalojamų kūnų vaizdinių atpasakojimų visiškai pasimeta ir antikos didžioji paslaptis, scenoje įsiviešpataujant pasenusio teatro dvasiai. Tad antroji dalis savo reikalingumu kelia daug abejonių.

Dievų tikroviškumas

Kur kas brandesnėje pirmoje dalyje galima kartkartėmis pasilepinti ir įdomiais kūrybiniais atradimais, kurių taip pat spektaklyje yra. Kaip kad trumpam atsiverianti mistika prisodrinta antikos epochos gelmė. Kai gali šį laikmetį pajusti, o ne suvokti vien protu, pasiskaičius knygų. Tai patirti padeda muzika, apšvietimas ir, it antikinėje šventykloje, scenos priekyje, tarp žaliuojančių paparčių įrengtose dekoracijose burbuliuojantis vanduo. Tomis akimirkomis nusmelkia bauginantis pojūtis, kad antikos dievai gyvi iki šiol ir toliau negailestingai lemia žmogaus likimus.

Painus ir neišbaigtas spektaklis – spąstai aktoriams, atskleidžiantys jų profesionalumą ir atvirkščiai. Talentą įtikinamai ir kintančiai sukurti savojo personažo charakterį pademonstruoja aktoriai Saulius Čiučelis (Agamemnonas) ir Martyna Gedvilaitė (Agamemnono žmona Kitemnestra). Jiedu ieško savo veikėjuose, tuo pačiu ir savyje, to, kas galėtų būti ta nenutrūkusi gija tarp to laikmečio ir šiandienos. To, ką būtų galima pavadinti postantikine tapatybe. Charizmatiškos ir Eglės Grigaliūnaitės veikėjos – Penelopė ir Elena.

Dviprasmišką įspūdį paliko Faustos Semionovaitės mėgėjiškai atlikti vaidmenys. Kiek sėkmingesnis jos kuriamas žynės Kasandros personažas prisodrintas antikos dievų didingumo, ir kartu keisto žaidimo su žmogaus būtimi, svaigulio. Tačiau ir jame dominuoja tai, kas neleidžia apie jos kuriamą kitą – Ifigenijos – vaidmenį kalbėti su įkvėpimu. F.Semionovaitės vaidyboje gausu dirbtinumo, vienplaniškumo ir neestetiškai atrodančio perdėto vaikiškumo, net jai ir vaidinant dar visai jaunutę Agamemnono dukrą. Skirstant tokius svarbius vaidmenis, paskubėta skirti aktorinės patirties profesionalioje teatro scenoje dar mažai turinčiai atlikėjai (F.Semionovaitė pernai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vaidybos studijas).

P.Makausko "Trojietės" – koncepcinio apsivalymo reikalaujantis pastatymas. Antikos dievų egzistencijos tikroviškumu spektaklis galbūt ir įtikina, tačiau jame pradėtas megzti pokalbis su XXI a. žmonijos tikrove nutrūksta. Nenatūraliai atrodantis antikinio mito sušiuolaikinimas pasiteisina menkai, palikdamas karo aukos temą plūduriuoti plačiame reikšmių ir kontekstų vandenyne.

„Pagrindiniai iššūkiai su kuriais teko susidurti buvo teksto gausa, adaptacija ir uždaviniai aktoriams“, – teigė režisierius P. Makauskas.

„Priklausau atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu gimusiųjų kartai ir šiandien matau reikiamybę apmąstyti pacifizmo ir taikos idėjas. Europoje kylančio nacionalizmo ir radikalizmo pavojai traukia interpretuoti amžinai aktualius antikinius tekstus tarsi nerimo kupinus perspėjimus. Pagrindinė mūsų spektaklio tema – karo auka. Ją noriu atskleisti žmogiškųjų tragedijų koliažu, analizuojančiu platų karinės tematikos spektrą: karo absurdą, moters aukojimą, smurtą prieš moteris, žiaurumą, nacionalizmo pasekmes, patriarchato krizę, netekčių bei karo traumų temas“, – sakė P. Makauskas.

Spektaklio „Trojietės“ dramaturgiją sudaro Trojos karo priežasčių ir pasekmių jungtis, sukonstruota iš Euripido tragedijų „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“.

„Man labai įdomu yra tai, kaip antikiniai mitai vaizduoja paskutines sekundes iki karo ir po jo. Todėl spektaklio pagrindą ir sudaro minėtos dramos. Būtent jose šiuolaikiškiausiai ir man pačiam įdomiausiai yra apčiuoptas karo tragiškumas ir beprasmiškumas. Kartu, audžiant šią mintį, tekste išryškėjo daugybė gražių moterų portretų. Mūsų pasakojime naratorės vaidmuo patikėtas Penelopei, – atskleidė P. Makauskas. – Vystant karo aukos moters liniją, spektaklyje pritaikyti tekstų fragmentai iš kanadietės rašytojos Margaret Atwood romano „Penelopiada“, Baltarusijos rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės, Svetlanos Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“ bei žmonių teisių aktyvistės Nadios Murad biografinės knygos „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės kovos su „Islamo valstybe“ istorija“.

Nauja teksto adaptacija artima psichologinei dramai – kūrybinė komanda atsisakė chorų, nuo pagrindinės siužetinės linijos nutolusių pasakojimų ir atpasakojimų, būdingų vaidybai su kaukėmis teatre prieš 2500 metų. „Tekstas tapo artimas XX ar XXI a. tekstams. Jis psichologinis, ne monumentalus, o veikėjai – gyvi, ir galima jausti jų vidinę dramą, nekintantį taikos troškimą, identifikuoti agresoriaus tipus, kurių šiandienos pasaulis yra pertekęs. Antikos tekstuose įžvelgiu šiuolaikiško ir įdomaus teatro galimybę“, – pasakojo režisierius.

Jam antrino ir Elenos bei Penelopės vaidmenų atlikėja aktorė Eglė Grigaliūnaitė: „Nuostabu, kad kelių tūkstančių metų senumo tekstai nėra tolimi. Manau, kad žiūrovas po spektaklio turėtų klausti savęs, kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje?“.

Aktorius Saulius Čiučelis, atliekantis Agamemnono vaidmenį, pasakojo, kad ieškodami karo priežasties ir inspiracijos kariauti atrado aukos vardiklį: „Aukos yra ne tik tie, kurie yra puolami, aukos yra ir tie, kurie puola. Kinų filosofas Lao Dzė yra pasakęs, kad pergalę, pasiektą mūšyje, derėtų švęsti pagal gedulo apeigas.“

Jaunosios kartos režisierius P. Makauskas debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu „Yolo“ (2014 m.), kalbančiu apie nenutrūkstančią karo istoriją. 2016 m. teatro gerbėjai turėjo progą pamatyti P. Makausko pastatytą spektaklį vaikams „Laimingasis princas“ pagal Oscaro Wilde'o to paties pavadinimo pasaką, o 2017 m. Valstybinio jaunimo teatro scenoje pristatytas trečiasis režisieriaus darbas „Apsėdimas“ pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“. Taip pat 2017 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre buvo rodomas spektaklis „Disconnection“ (liet. atjungimas). Praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisierius pristatė spektaklį „Pelikanas“ pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo dramą.

P. Makauskas yra ne tik šio spektaklio režisierius bei adaptacijos autorius, bet ir scenografijos bendraautorius. Scenovaizdį ir kostiumus sukūrė Dominyka Kačonaitė, spektaklio kompozitorė – Gabija Gaigalaitė. Vaizdo projekcijas spektakliui sukūrė Oliwia Szanajca-Kossakowska.

Spektaklyje taip pat vaidina aktoriai Vilija Grigaitytė (Hekabė), Martyna Gedvilaitė (Andromachė, Klitemnestra), Fausta Semionovaitė (Ifigenija, Kasandra), Gytis Laskovas (Menelajas), Vaidas Maršalka (Taltibijas), Greta Dirmauskaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Spektaklio premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje jau sausio 18, 19, 25 d.

Pagal žymiausio antikos dramaturgo Euripido tragedijas "Ifigenija Aulidėje" ir "Trojietės" statomame spektaklyje režisierius tyrinėja karo aukos tematiką ir pacifizmo idėją šių dienų politiniame kontekste. Apie tai, kuo antikos išmintis sudomino jauną kūrėją ir kodėl ją svarbu prisiminti – pokalbis su režisieriumi.

– Netikėta, kad jaunas teatro režisierius imasi antikos tekstų. Kuo jus žavi ši epocha?

– Man labai įdomu yra tai, kaip antikiniai mitai vaizduoja paskutines sekundes iki karo ir po jo. Todėl spektaklio pagrindą ir sudaro tragedijos "Ifigenija Aulidėje" ir "Trojietės". Būtent jose šiuolaikiškiausiai ir man pačiam įdomiausiai yra apčiuoptas karo tragiškumas ir beprasmiškumas. "Trojietės" – tai Euripido reakcija į tuo metu graikų vykdytą karą, tekste slypi taikos ir atjautos žinutė. Trojos karas, kaip mitinis pasakojimas, pasitarnavo dramaturgo humanistiniam tikslui scenoje vaizduojant aukų istorijas apvalyti visuomenėje esantį neapykantos ir žiaurumo perteklių.

Negaliu slėpti, kad smalsumą antikai dar studijų metais sukurstė mano mokytojas režisierius Gintaras Varnas. Negaliu pamiršti jo žodžių: "Dabar mes studijuosime laikotarpį, ant kurio stovi visa šiandienos civilizacija." Ši mintis man yra labai svarbi, nes tai buvo laikas, kai buvo sugeneruotos pagrindinės idėjos, mokslo, meno, teatro, architektūros, astronomijos, fizikos, sukurtos pagrindinės dramaturgijos taisyklės, jos forma ir t.t. Tai buvo laikas, kai teatras rėmėsi mitiniais pasakojimais. Kai dievai buvo tam tikros gamtos paslapčių metaforos, o žmogus buvo šių galių įkaitas.

– Kuo antikinė dramaturgija jums atrodo aktuali šiandien?

– Skaitant antikinę dramaturgiją pajunti, kad ir šiandien niekas nepasikeitė. Lengviau pastebi šiandienos žmogaus neapykantą gamtai, jo žiaurumą. Šie tekstai yra tarsi mūsų bendros europinės tapatybės lopšys. Man labai įdomu tyrinėti, kaip jie skamba šiandien, kai daugybėje Europos šalių plinta nacionalizmo idėja. Šiandienė situacija yra tragedijoje vykstančios situacijos atšvaitas.

Euripido tekstuose randu labai daug išminties. Jie išsiskiria iš kitų antikos dramaturgų kūrinių tuo, kad yra beveik psichologinės dramos.

Antika įdomi savo išmintimi. Man sunku suprasti, kaip tos idėjos tuomet buvo sugeneruotos ir dar toks jų kiekis. Euripido tekstuose randu labai daug išminties. Jie išsiskiria iš kitų antikos dramaturgų kūrinių tuo, kad yra beveik psichologinės dramos. Tarsi diskutuodamas su Euripidu į spektaklio audinį įpinu tematiškai artimus XX ir XXI a. kontekstus. Naudoju ir Margaretos Atwood "Penelopiada" ir Svetlanos Aleksijevič "Karo veidas nemoteriškas" tekstų fragmentus.

Šios medžiagos pagalba spektaklyje ieškome pilnos šiuolaikiškos žmogaus būties. Penelopė mūsų pasakojime yra naratorė. Įdomu tai, kad M.Atwood knygoje ji jau yra mirusi, visi jos kūniški pojūčiai yra išnykę, yra likusi tik atmintis. Bet mūsų spektaklyje ji nepasakoja savo istorijos, o tik tas istorijas, su kuriomis ji tapatinasi. Ji nori papasakoti savo įvykių versiją, taip M.Atwood feministiškai diskutuoja su "Iliada". O trojiečių virsmas į S.Aleksijevič užrašytus išgyvenusių karą moterų monologus, mano manymu, yra itin organiškas Euripido idėjos pratęsimas.

– Euripido tragedijose labai svarbus yra dievų valios aspektas. Kaip jūs į tai žvelgiate?

– Manau, kad Euripidas labai pralenkia savo amžininkus, nes jis kvestionuoja dievus. Veikėjai klausia: "O Dzeusai, aš nežinau kas tu, ar gamtos jėga ar mąstymas žmonių?" Tokia egzistencialistinė abejonė yra labai šiuolaikiška. Jis keikia ir likimą, ir dievus, bet juos tarsi įrodo, atvaizduodamas scenoje. Tuo tarpu spektaklyje yra svarbi dievų apraiška ne kaip forma, o kaip jų išsakyta mintis.

Dievai mūsų interpretacijoje pasireiškia įvairiai, net kaip tam tikras košmaras. Aš juos suprantu ir kaip labai gilų kolektyvinės pasąmonės sluoksnį ir jame pasislėpusią išmintį. Euripido tragedijose antikos dievai gamtos stichijų pavidalu keršija žmogui už brutalius jo poelgius. Išsyk tai Euripido žinutė apie dvasingumą, pagarbą gamtai ir žmogui. Dievai išbando žmogų, o jį išbandę nubaudžia. Kitaip tariant, dievai leidžia žmogui susinaikinti. Manau, kad šiandien turėtume apie tai susimąstyti. Ši tema įdomi, būtų galima kalbėti apie daug ką, kad ir apie tai, kad šiandien vandenynuose formuojasi plastiko salos ir tai sunku sustabdyti, žmogaus protas negali įveikti šio proceso. Manau, šis pavyzdys padeda suprasti, kodėl dievai leidžia žmogui susinaikinti. Žaviuosi Atėne, ji elgiasi teisingai.

Analizuodamas dramaturginę medžiagą pastebėjau dar vieną įdomią temą – dievų poelgiai yra gana vaikiški. Jie trokšdami gero kartais padaro baisių ir nedovanotinų dalykų. Mąstydamas apie antikos dievus matau tokį vaizdinį – vaikas, penkerių metų berniukas, kuris kalba devyniasdešimtmečio balsu. Antikos dievų vaizduotė nesuvaržyta, tai vaikai, iš kažkur į šį pasaulį atsinešę neišsemiamą kūrybos ir galios šaltinį.

Manau, kad sėkmė ir nesėkmė yra likimo duotybės, tik likimą būtų galima prilyginti gyvenimo knygai, kurią mes visi rašome. Galima stengtis rašyti gražiau, bet mes niekada negalime žinoti, kuriame puslapyje baigiasi skyrius, kol neperskaitėme visos knygos. Spektaklyje veikėjų santykis su likimu ir dievų valia daug kuo priklauso nuo to, kaip į tai yra žiūrima, nuo individualaus požiūrio.

– Antikoje teatras turėjo stiprią galią, jis siekė apvalyti, sutaurinti žiūrovą. Kokią jūs galią teatrui suteikiate?

– Man teatras labai įdomus tuo, kad jis turi galią spręsti žmogaus gyvenimą. Sudėtinga atsakyti, kodėl žmogus keturias ar šešias valandas žiūri į tamsą ir, susitapatinęs su kito žmogaus gyvenimo istorija, pakeičia save. Manau, kad teatro idėja savyje slepia paslaptingą žmogaus transformacijos mechanizmą. Jis mus moko, leidžia nepasirinkti klaidingų sprendimų. Tikiu, kad Euripidas troško sustabdyti karą, jis leido patirti aukos išgyvenimą. Jonas Mekas yra pasakęs, kad menininkas po savęs turi palikti subtilesnį pasaulį. Man yra artima ši mintis.

XXI a. teatras įdomus tuo, kad jis vis dar tyrinėja žmogų, kai visa aplink panyra į tokius medialius debesis, pilnus kintančių įvaizdžių, savęs tobulinimo mašinų. Tuo man ir įdomi antika, kad tai yra teatro mechanizmo provaizdis. Ir dramaturgija nėra savitikslė, ji ne tik tam tikras žmogaus egzistencijos atspindys, bet kartu skirta ir visuomenei. Dramaturgija ir teatras antikos laikais buvo demokratijos procesų dalis. Šiandien mes galime uždaryti režisierių į kalėjimą, o antikoje – ne. Galima sakyti, kad Euripidas rašė politines dramas.

– Euripido tragedija "Trojietės" nėra tokia populiari, lyginant su kitais jo kūriniais. Kaip manote, kodėl?

– Daug teatrologų kartoja, kad "Trojietės" yra netobula ir dramaturgiškai nepakankama tragedija, bet šis požiūris po XX a. baisiųjų įvykių keičiasi. Karo tragedijoje įžvelgiame portretinės konstrukcijos paveikumo galimybes. Karo temą ir įvykį  atskleidžia aukos analizė. Euripido tragedijos konstrukcija yra labai įdomi, ji savyje slepia mintį, kad karas yra ne viena tragedija ir ne faktas, o daugybė žmogiškų tragedijų ir autorius stengiasi jas visas kiek įmanoma labiau atskleisti. Galbūt todėl teatrologams ir atrodo, kad tai nepakankama dramaturgija, bet aš matau tik privalumus. Spektaklis – tai žmogiškųjų tragedijų tinklas arba jų aidas.

Dramaturgija ir teatras antikoje buvo demokratijos procesų dalis. Šiandien mes galime uždaryti režisierių į kalėjimą, o antikoje – ne.

Antikines tragedijas mes interpretuojame kaip psichologines dramas. Gerai įsiskaičius į Euripido tekstus galima pajusti ir suprasti, kad kai kurios dramaturgijos dalys tarnavo būtent to meto sceninės išraiškos principams. Tarkim, savo jausmų atpasakojimas vaidinant su kaukėmis. Mes su aktoriais tas kaukes nuimame.

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į spektaklį? Ko tikitės iš žiūrovų?

– Išties rekomenduoju pamėgti antikinius mitus. O atvykstant į spektaklį kviečiu nusiteikti jausti ir mąstyti, neturėti išankstinių nuostatų.

Veidai ir vardai

Jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu "Yolo" (2014 m.), kalbančiu apie nenutrūkstančią karo istoriją. 2016 m. teatro gerbėjai turėjo progą pamatyti P.Makausko pastatytą spektaklį vaikams "Laimingasis princas" pagal Oscaro Wilde'o to paties pavadinimo pasaką, o 2017 m. Valstybinio jaunimo teatro scenoje pristatytas trečiasis režisieriaus darbas "Apsėdimas" pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną. Taip pat 2017 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre buvo rodomas spektaklis "Disconnection" (liet. atjungimas). Praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisierius pristatė spektaklį "Pelikanas" pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo dramą.

P.Makauskas yra ne tik debiutinio Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius, bet ir scenografijos bendraautoris. Scenovaizdį ir kostiumus kuria Dominyka Kačonaitė, kompozitorė – Gabija Gaigalaitė. Vaizdo projekcijų autorė – Oliwia Szanajca-Kossakowska, vaizdo operatorius – Ridas Beržauskas. Vaidina Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė, Vaidas Maršalka, Fausta Semionovaitė, Gytis Laskovas, Greta Dirmauskaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Premjera – sausio 18, 19, 25 d.