Apie Emiliją

Mokslininkė Emilija Gruodytė savo verksmu pasaulį pasveikino 1950 m. birželio 23 d. vienkiemyje prie Kamajų. Pirmasis asmeninės kolekcijos eksponatas – milžiniška saulėgrąža į smalsios devynmetės rankas papuolė visiškai atsitiktinai – ją Emilijai padovanojo turgaus prekeivis, už ypatingą derlių galvą lenkęs deivei Žemynai. Būsima mokslininkė saulėgrąžą saugojo visą gyvenimą, o eksponatas buvo įžanga į kai ką nepaprasto.

Baigusi mokyklą Emilija nusprendė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji daug keliavo po Lietuvą, dalyvavo ekspedicijose, per kurias sukaupė ypatingą mitinių būtybių egzistavimą įrodančių radinių kolekciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moteris išvyko į Islandiją ir įsikūrė pas ilgametį susirašinėjimo draugą – būtybių tyrinėtoją Gunnarą Jonssoną. Su juo praleido penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus iki tragiško įvykio, kurio metu Emilijos mylimasis dingo. Paskui moteris grižo į gimtinę ir tęsė tai, ką buvo pradėjusi, – tyrinėjo ir toliau pildė savo kolekciją. Nežinia, kiek eksponatų ji būtų sukaupusi, jei ne keistas nutikimas 2019-ųjų lapkritį. Lankydami kaimynus, Helovyno šventės persirengėliai suprato, kad E. Gruodytės namų durys neužrakintos. Užėję vidun, šeimininkės jie nerado, tačiau aptiko begalę įdomių ir kiek šiurpių daiktų.

Pavyko: Justinas (kairėje), Kotryna ir Antanas džiaugėsi bendru darbu ir jo rezultatu. Regimanto Zakšensko nuotr.

Emilija iki šiol yra laikoma dingusia be žinios, tačiau jos namuose rasti daiktai pasakoja ir apie spalvingą tyrinėtojos gyvenimą, ir apie lietuvių mitologijos pasaulio paslaptis. Nuo šiol jie tai daro Vaikų literatūros muziejaus rūsyje, šešiose specialiose patalpose – būtybių tyrinėtojos kambariuose.

Idėja virto kūnu

Pradinė ekspozicijos idėja kilo „Vaikų žemės“ vadovui Justinui Vancevičiui. Savo sumanymu jis pirmiausia pasidalijo su „Aukso žuvų“ leidėja Sigita Pūkiene, išleidusia „Didžiąją būtybių knygą“.

„Kartkartėmis važiuoju į Bolonijos knygų mugę – didžiausią vaikų literatūros renginį. Tai nėra tokia knygų mugė kaip Vilniuje, ji skirta profesionalams, suvažiuoja leidėjai, skaitybos specialistai. Ten vyksta įvairūs pristatymai. Vieno jų metu sužinojau apie tai, kaip Švedijoje buvo sukurta paroda pagal knygą. Pamaniau, kad kažką panašaus ir mes galėtume padaryti, – programos „Vaikų žemė“ vadovo J. Vancevičiaus galvoje spontaniškai užgimusią mintį lydėjo rašytojos, iliustruotojos, grafikos dizainerės Kotrynos Zylės kūryba.

Tiesa, išgirdusi pasiūlymą, rašytoja pirminę idėją šiek tiek transformavo. Atsispyrusi nuo savo leidinio „Didžiųjų būtybių knyga“ ir joje suburtų mitinių personažų, Kotryna sukūrė juos jungiančią istoriją ir jos heroję E. Gruodytę.

„Kai rinkausi vardus, galvodama, koks galėtų būti tyrinėtojas ar tyrinėtoja, Justinas paprašė, kad tai būtų moteris mokslininkė. Norėjosi istorijos ne apie dar vieną vyrą. Tebūnie ji išgalvota, bet kad būtų apie stiprią moterį“, – taip, anot Kotrynos, atsirado tyrinėtoja Emilija ir šeši jos radiniais užpildyti paslaptingi kambariai.

Giltinė be dalgio

Smalsiai, kaip tai būtų padariusi ir pati Emilija, nosį kyštelėjau į pirmąjį kambarį. Už vitrininio stiklo – vyriški batai, vidpadis su kanopos įspaudu ir mėšlu virtusi pypkė. Visa tai priklausė gan simpatiškam vaikinui, kurį studijų praktikos metais vietiniuose šokiuose Šiaulių rajone sutiko Emilija. Ženklai leido įtarti, kad nepažįstamasis yra ne kas kitas, o velnias.

Gretimai įsitaisęs paveikslėlis – ne apie šėtoną. Jis iliustruoja giltinę – senyvo amžiaus, baltai apsirengusią moterį, su išsišakojusiu liežuviu, tarsi gyvatės. Jam kirpti esą reikalingos ne bet kokios, o labai tvirtos žirklės. Tokias visai atsitiktinai iš vienos sodybos Kupiškyje atsivežė tyrinėtoja. Namo šeimininkė pasakojo, kad avių vilnai kirpti skirtas žirkles dar vaikystėje atradęs jos brolis, kai su draugais žaidė kapinėse.

„Mes įsivaizduojame giltinę griaučių pavidalu, su dalgiu rankose. Tačiau toks mirties įvaizdis yra krikščionybės paskleistas. Žodis „giltinė“ išduoda tikrąją kilmę – gelti. Gelti dvišakiu liežuviu, – dirstelėjusi į eksponuojamas žirkles ir šalia jų gulintį sudžiūvusį mėsos gabalėlį K. Zylė negalėjo atsakyti, ar tai raganos liežuvis. – Negaliu teigti, tačiau jis buvo prilipęs prie žirklių...“

Atvėrus dar vienas duris koja užkliuvo už tos pačios saulėgrąžos milžinės, menančios ne tik istoriją, kaip ši pateko į tyrinėtojos rankas, bet ir derlingumo deivę Žemyną. Saulėgrąža yra stikliniame lagamine, o ant jo – mažosios Emilijos atvaizdas, su pirmuoju jos laimikiu ir iškarpa iš 1959 m. laikraščio.

Privilegija: anot muziejaus vadovės D. Cibulskienės, Emilijos eksponatams skirtos naujai suremontuotos rūsio patalpos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nenorėjome naiviai nuvertinti vaikų, neva jie nesupranta šiurpių dalykų.

Trolio sutrypta meilė

Emilija, jeigu teisingai supratote, labai daug keliavo po Lietuvą, todėl eksponatai sujungia skirtingus šalies regionus, miestus. Šis tas čia susiję su Kaunu, tiksliau – baubu.

Lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“, anot K. Zylės, 1986 m. sausio 19 d. paslaptingomis aplinkybėmis buvo užpultas vaikas. Jam nieko nenutiko, tačiau dailiam megztukui kliuvo. Mįslingą nutikimą liudijantis viršutinis drabužis su įstrigusiu baubo nagu pateko į Emilijos rankas, o šiandien jį gali pamatyti visi, kurie nebijo likusių tamsos siaubūno nagų aštrumo. Greta megztinio kybo bitininko galvos apsauga, pasakojanti apie deivę Austėją ir apie Emiliją, kai ši susigrūmė su avilius užpuolusia meška. Nuvijusi lepečkoję ji pelnė bičių palankumą ir sulaukė pranašingo ženklo – neįprastos formos korio. Jo paslaptį Emilija įminė gavusi netikėtą laišką iš Islandijos. Taip prasidėjo ilgas ir lemtingas susirašinėjimas su bendraminčiu būtybių tyrinėtoju Gunnaru. Taip ekspoziciją papildė dar viena istorija ir mitinė būtybė.

„Vienintelė ne lietuviška, o skandinaviška“, – anot K. Zylės, Troliai atsidūrė neatsitiktinai, nes pradžioje būta minčių ekspoziciją siųsti į Skandinavijos šalis. Yra ir kita priežastis, kodėl Troliai įsisuko į muziejų. Dingus mylimajam, Emilija leidosi jo ieškoti ir viename miške rado pėdos žymę su veido įspaudu joje. Vos tik dirstelėjusi į kontūrus, tyrinėtoja atpažino, kad tai jos dingusio mylimojo veidas. Kūno niekas nerado, tačiau Islandijos mokslininkė, su kuria Kotryna bendravo ruošdama parodą, užsiminė, kad Islandijos folklore vyrai troliai išnyko anksčiau nei moterys trolės, todėl jos ėmė vogti žmonių vyrus.

„Nežinau, ar jis įmintas ir žuvęs, ar jis apsvaigintas ir pagrobtas, ir nežinau, kuri baigtis palankesnė“, – apie nelaimingai nutrūkusią Emilijos meilės istoriją pasakojo rašytoja K. Zylė.

Ekspozicijoje ne tik trolio pėda, baubo nagas, bet ir milžino dantis, kurį Emilija 1980-aisiais paėmė iš bulves sodinančių ūkininkų Trakų rajone. Priešais, už dar vienų durų, apėmė nejaukumo jausmas. Dėmesį blaškė mirkčiojanti lempos šviesa ir nedidelis televizorius, kurio ekrane nuolatos šmėžavo raganos.

„Šaldytuvas, ant kurio stovi televizorius, yra transformuotas. Jo viduje įrengtas inkubatorius“, – atvėrusi įrenginio duris, Kotryna kvietė dirstelėti vidun. Raudonoje šviesoje ant nedidelės pakylos šildėsi kiaušinis, savo dydžiu primenantis stručio.

„Čia perisi aitvaras“, – rašytoja juokavo, jei vieną dieną šis išsiris, muziejininkams tektų keisti ekspozicijos lankymo sąlygas.

Netradicinis pateikimas

Anot idėjos autorių ir įgyvendintojų, paroda siekiama atskleisti mitologijos universalumą, kitaip pažvelgti į savą paveldą ir tradicijas, todėl ir priėjimas prie lankytojų – netradicinis. Būtybių tyrinėtojos kambarių eksponatai, įgavę netikėtų savybių ir funkcijų – dailininko, gatvės menininko, iliustruotojo ir scenografo Antano Dubros kūriniai.

2013-aisiais už spektaklį „Gaidelis pinigautojas“ Jaunojo menininko kategorijoje apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, kuriantis scenografijas vaikų ir paauglių spektakliams, besidomintis magija, mistika ir kitais šiurpiais dalykais A. Dubra kartu su skulptoriumi Luku Pelegrimu sukūrė įspūdingus eksponatus tyrinėtojos Emilijos pasakojimui-teatrui. Į eksponatus reikia ne tik žiūrėt, bet ir jų klausyti. Nuskenavus šalia esančius QR kodus, kiekvienas Emilijos daiktas prabyla aktorės ir atlikėjos Aistės Lasytės balsu. Visos viešnagės metu kambariuose skamba garso režisierius Martyno Gailiaus muzika.

„Nenorėjome naiviai nuvertinti vaikų, neva jie nesupranta šiurpių dalykų. Stengėmės daryti kažką panašaus tarp siaubo, pabėgimo kambarių ir sukurti reginį, patrauklų šiuolaikiniam vaikui“, – A. Dubra neabejojo, kad jam drauge su komanda pavyko tai padaryti.

Skirta visiems

Paroda aplankė ne vieną šalies miestą, tačiau Kaune ji įsikūrė ilgam. Anot Maironio vaikų literatūros muziejaus direktorės Deimantės Cibulskienės, tyrinėtojos Emilijos kambariai bus atviri maždaug dvejus metus. Tuo ypač džiaugėsi programos „Vaikų žemė“ vadovas.

„Parodai keliaujant link egzistavimo pabaigos, ėmėme galvoti, kur ji galėtų rasti nuolatinius namus. Esame dėkingi Vaikų literatūros muziejui, kad mus priėmė. Vaikų literatūros muziejus yra unikalus dalykas, apie kurį, deja, daug žmonių nėra girdėję. Todėl nuoširdžiai tikiu, kad būtybių tyrinėtojos kambariai bus proga šią vietą pamatyti ir atrasti“, – kauniečius ir miesto svečius gerai praleisti laiko kvietė J. Vancevičius. Jam antrino ir K. Zylė. Mitologija amžiaus neturi, todėl ir ekspozicija, anot jos, skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

„Mitologija yra skirta žmonėms. Mitologijoje yra vaikams suprantamų dalykų, yra ir nepadorių. Todėl su lankytojais galima kalbėti skirtingais registrais. Su vaikais – apie mitines būtybes, o su suaugusiaisiais – apie Emilijos istoriją“, – K. Zylė džiaugėsi, kad kiekvienas apsilankęs parodoje randa sau artimą kambarį, eksponatą.

Vaikams klausant pasakojimų kūnu laksto šiurpuliukai, tuo metu suaugusieji prisimena savo vaikystę, kai po antklode slėpėsi nuo baubo ir šventai tikėjo, kad blogus vaikus išneša raganos.

Laimės tas vedlys, kurį parems visuomenė. Šiai nereikia nieko daugiau daryti – tik nepanikuoti, susitelkti ir nesupti valties. Kitaip tariant, elgtis panašiai, kaip kad prieš tris dešimtmečius, kai sugebėta nepasiduoti provokacijoms ir anuomečiams sovietų troliams. Būtent tokią mūsų visuomenės laikyseną 1990-ųjų kovo 11-osios išvakarėse didžia dalimi ir lėmė žiniasklaida. Scenarijus kartojasi. Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti politikai, ribinėse situacijose visuomenės nuotaikos didžia dalimi priklauso ne nuo ministrų žodžių, bet nuo informacinės erdvės, kurioje jie suskamba. Tuo leidžia įsitikinti ir nuo karantino pradžios šoktelėjusi dienraščių paklausa, išaugusi portalų auditorija. Karantino sąlygomis labiau nei pramogų žmonės ieško žinių – tikros, patikrintos informacijos apie virusą, jo padarinius sveikatai, ekonomikai ir visuomenei.

Karantino sąlygomis labiau nei pramogų žmonės ieško žinių – tikros, patikrintos informacijos.

Ką darytų greito pelno besivaikantis vertelga, matydamas išaugusią savo prekių paklausą? It koks deficitinių kaukių perpardavinėtojas keltų kainą. Siūbuotų valtį. Ką krizinėje situacijoje daro žiniasklaidos bendrovės, kurios kaip ir kitas verslas pajuto skaudžius visuotinio karantino smūgius? Pelnui auginti palankią situaciją aukoja dėl visuomenės gerovės. Ramina valtyje besiblaškančius piliečius ir įkalbinėja juos nepasiduoti viruso keliamai panikai. Visa tai – puikiai suvokiant, kad valios, jėgų ir sumanumo turi pakakti ne trumpiau, nei valtis palies įprasto gyvenimo uostą, t.y. kol baigsis COVID-19 krizė. Norėtųsi tikėti, kad apie šią saugios kelionės sąlygą labai rimtai mąsto tiek apdairiai mikrofonus išjungęs Seimas, tiek paralyžiuotoje rinkoje kaukių ir testų desperatiškai ieškanti Vyriausybė. Suvaldyti smarkiai siūbuojančią valtį vairininkui būtų gerokai sunkiau, nei laiku rasti tinkamų kaukių ir reagentų.

Tuo įsitikinęs Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius. Jis į Rusijos priešišką kitoms valstybėms veiklą profesionaliai gilinasi nuo 1992 m., porą metų dirbo viename įtakingiausių JAV tyrimų centrų – Hadsono institute, kur parengė studiją apie Rusijos kleptokratinį valdymą, kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos.

Deja, ekspertas gerų žinių neturi: grėsmės tik didės, ir ne tik iš Rusijos, bet ir Kinijos.

Atsakas į krizę – skirtingas

– Sakote, kad pasaulinės krizės akivaizdoje dar geriau matyti, kuriomis valstybėmis galima pasitikėti, laikyti partnerėmis, kuriomis – ne. Tad kuo verta pasitikėti?

– Ir toliau galime pasitikėti savo partneriais. Yra sunkumų, vienašališkų sprendimų, bet bendrąja prasme Vakarų bendruomenė gana vieningai bando įveikti bendrą didžiulį išbandymą, ne veltui jau vadinamą didžiausia krize po Antrojo pasaulinio karo.

O tos šalys, kurios kėlė didžiausią grėsmę ir iki koronoviruso pandemijos, dar kartą pademonstravo, kad procesai tiek jų viduje, tiek atsakas į krizę negali kelti bent kokio pasitikėjimo jomis. Pradedant nuo to, kad Kinija iš pradžių slėpė informaciją apie viruso protrūkį, kas yra viena iš tokio pandemijos masto priežasčių, baigiant tuo, kad, pasauliui išgyvenant krizę, pradėti niekuo nepagrįsti informaciniai karai skleidžiant sąmokslo teorijas apie viruso prigimtį. Tai mažų mažiausiai neatsakingas elgesys, tokia šalis negali būti patikimas partneris. Ne tik Kinijoje, bet ir Rusijoje lig šiol neaišku, kas vyksta.

Rusijos kišimasis į rinkimus Lietuvoje neprasideda su rinkimų kampanija ir nesibaigia su jų pabaiga – tai nuolatinis procesas.

– Teisybės dėlei ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas viruso plitimo pradžioje paskelbė, švelniai tariant, keistų pareiškimų.

– Koronoviruso plitimo pradžioje D.Trumpo pareiškimai, kad į tai nereikia kreipti dėmesio, nebuvo atsakingi. Bet JAV, kaip valstybė, imasi tų pačių priemonių kaip ir Europoje. Jau kovo 13 d. JAV paskelbė nepaprastąją padėtį. Tą dieną, kai JAV įvedė skrydžių iš Europos draudimą, tai atrodė kaip kažkokia drastiška priemonė. Bet netrukus ir Europoje to paties imtasi.

Tokios krizės akivaizdoje partneriams gal reikėtų labiau derinti sprendimus. Bet pažiūrėkime, kas darosi artimiausioje mūsų kaimynėje Lenkijoje – ten buvo įstrigę daug Lietuvos piliečių, nors buvo tartasi, kad juos praleis. Krizės sunkumų yra visur.

Tad klausimas, ar vertiname retoriką, pasitenkinimą ar nepasitenkinimą kuriuo nors valstybės lyderiu ar konkrečias taktines priemones. Nors yra pagrindo kritikuoti D.Trumpo retoriką, bet JAV elgiasi kaip visas pasaulis ir bendrąja politikos prasme nematau pagrindo kaltinti šią šalį.

O valstybių taktikos kovojant su koronavirusu skirtingos. Pavyzdžiui, Pietų Korėja masiškai tikrino, ar žmonės neužsikrėtę, ir dabar teigia krizę suvaldžiusi, nors po Kinijos ji buvo didžiausia. Kiti pasirinko skirtingą taktiką – žmonių saviizoliaciją, valstybės ar jos teritorijų sienų uždarymą. Galima diskutuoti, kuri taktika teisinga, bet nepasitikėti šalimis partnerėmis pagrindo nėra.

– O pasitikėti Lietuvos oficialių institucijų veikla koronoviruso akivaizdoje? Kaip atrodome pasauliniame kontekste?

– Yra daugybė dalykų, dėl kurių diskutuojama, kritikuojama dėl apsaugos priemonių stygiaus, testavimo masto. Bet tarptautiniame kontekste Lietuva tikrai neatrodo blogai, greičiau net kaip labiau nei daugelis kitų besiimanti priemonių. O dėl testavimo masto – tai taktikos klausimai, ir tik kai krizė pasibaigs, jau turint objektyvius duomenis, paaiškės, kurios taktikos buvo teisingos.

Priešiška veikla

– Jau akivaizdu, kad pasaulio laukia ekonomikos nuosmukis, prireiks milžiniškų lėšų pandemijos padariniams sušvelninti. Gal tokio stygiaus akivaizdoje kažkuriam laikui sumažės priešiškų įtakų finansavimas?

– Manau, kad ne, nes kalbame apie priešiškas veiklas iš tų valstybių, kurios nėra demokratinės – iš Rusijos, Kinijos, Irano.

Irane krizė dėl pandemijos, tikėtina, gerokai didesnė, nei skelbiama. Režimo nestabilumas gali dar padidėti, nes neramumų buvo dar iki pandemijos, be to, šaliai taikomos Vakarų sankcijos. Bus mažiau finansinių resursų, dėmesys gali būti nukreiptas kitur, tad galima prognozuoti, kad Iranui bus sunkiau vykdyti priešišką veiklą įtvirtinant savo įtaką regione.

Bet kad ir koks bus pandemijos poveikis ekonomikai, tikrai nemanau, kad Kinija ar Rusija sumažins priešiškos veiklos kitose šalyse finansavimą. Kinija nėra demokratinė valstybė, kur vyriausybės turi atsižvelgti į visuomenės poreikius. Tad, net sumažėjus resursų, jei Kinija manys, kad priešiškoms veikloms pasaulyje reikia lėšų, jų skirs.

O kalbant apie Rusiją reikia suprasti, kad joje yra hibridinis režimas. Dažnai kalbame apie Rusijos valdžios skiriamus milijardus informaciniams karams, bet ne mažiau, o gal net daugiau jų skiria neva privačios struktūros: vadinamieji oligarchai priešišką veiklą Vakaruose remia ne tik žmogiškaisiais, bet finansiniais ištekliais. Todėl nuolat pabrėžiu, kad, kalbant apie hibridines grėsmes, verslas su Rusija ir Baltarusija – viena pagrindinių grėsmių.

Kai ne tik valstybė, bet ir verslas finansuoja priešišką veiklą, jos sumažėjimo neįsivaizduoju, nes kur negalės ar nenorės to finansuoti Rusijos valstybė, tam bus pasitelkti oligarchai ir net Vakarų šalių verslininkai. Norėdami gauti su Rusijos dirbantiems verslininkams siūlomus antpelnius, jie turės vykdyti priešišką veiklą. Gal jiems net neatrodys, kad ją vykdo, bet jie darys tai, kas reikalinga Rusijai. Taip ši sistema veikia, todėl negalime tikėtis priešiškos veiklos sumažėjimo.

Politikai pasiduoda įtakoms

– Lietuvoje vis paaiškėja naujų atvejų, kai Rusija bando daryti įtaką mūsų politikams. Tik koronovirusas ir Irinos Rozovos negalavimai nukėlė Seime svarstymą dėl apkaltos jai. Ar bent ko verti jos pasiteisinimai, kad dalyvavo su Rusija susijusiuose renginiuose, gavusi Seimo leidimą?

– Mums pagaliau reikėtų suprasti, kokie pagrindiniai Rusijos įtakos mechanizmai. Renginiai, į kuriuos važiavo I.Rozova, – vienas jų. Jei norime grėsmes minimalizuoti, į tokius renginius Seimo narių leisti nereikėtų.

Bet tie renginiai – mažiausia problema. Pagrindinė, ką suformulavo savo išvadoje VSD, – rinkimų kampanijos finansavimas, veiksmų derinimas su Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Tai, mano galva, turi akivaizdžių požymių, dėl kurių apkalta turėtų būti įvykdyta.

Jei yra grėsmės nacionaliniam saugumui, jas reikia šalinti ir imtis prevencinių veiksmų, kad jų būtų išvengta. Reikia įsisąmoninti, kad gyvename karo su Rusija sąlygomis.

– Kaip vertinti Seimo Nacionalinio saugumo komiteto (NSGK), Seimo vadovų atsakomybę, kai jie tol nutyli informaciją apie tokius atvejus, kol to neprireikia rinkiminei kampanijai ar savireklamai?

– Reiktų vertinti mažų mažiausiai kaip neatsakingą elgesį. Kalbant apie dabartinį VSD skandalą, daugiau pagrindo yra tirti, ką ir kodėl daro Vytautas Bakas, o ne tai, ką jis nori tirti. Sunkiai suprantu nepasitikėjimą Lietuvos teisėsaugos struktūromis, kurios tyrė tą informaciją, NSGK išvada. Bet klausimas, kodėl V.Bakas nevykdė įstatymų, už ką yra atsakomybė, kai nuslėpė informaciją, kurią gavo ne kaip asmuo, o kaip tuometis NSGK pirmininkas. Ją turėjo svarstyti komitetas, bet kodėl jis ją tik dabar ištraukė ir nepaisant visų teisėsaugos institucijų atsakymų toliau pučia skandalą, kuris, jo kolegų NSGK nuomone, atstovaujančių skirtingoms partijoms, neturi jokio pagrindo. Mano galva, tai reikėtų aiškintis ne mažiau, nei kad aiškinamasi dėl VSD veiklos.

– Ir jūs ne kartą priminėte, kad V.Bakas – ekspertai.eu, kurį VSD pripažino Rusijos įtakos įrankiu, steigėjas, kad jis rašė laiškus Rusijos ambasadai, norėdamas pasisemti patirties iš Rusijos teisėsaugos (tiksliau – represinių) struktūrų. Nenuostabu, kad jis galėjo tapti NSGK pirmininku, – šiame Seime viskas įmanoma. Bet kaip VSD jam suteikė leidimą dirbti su slapta medžiaga?

– Tą pačią problemą turėjome ir su Mindaugu Basčiu. Ko gero, reikėtų peržiūrėti, kaip ta leidimų suteikimo sistema veikia. Bet tai pakankamai sudėtinga procedūra, nesuteikti leidimo neužtenka politologinio vertinimo, VSD tam reikia labai aiškaus pagrindo.

– Jei vienas iš galimų pretendentų į prezidentus pateikia VSD medžiagą apie kitą pretendentą, kaip pasisakė padaręs Žygimantas Pavilionis, ar taip VSD netampa politikų marionete?

– Daug Lietuvos politikų turi norą gauti ar suteikti medžiagą VSD, ir nesakau, kad tai gerai. Bet svarbu kitkas – ką gavusi iš politiko informaciją ar užklausimą, o gal net reikalavimą daro VSD. Klausimas, ar jie vykdo politikų užsakymus, ar tą informaciją naudoja savo normaliai veiklai. Kad ir tas sąrašas asmenų, kurį neva tikrino VSD. Kas jį besuteiktų, jei VSD mano, kad tą informaciją reikia patikrinti, ir turi tai padaryti.

– Ar Zita Kelmickaitė ir Beata Nicholson, kurios taip pat pateko į tą sąrašą, atrodo galinčios kelti pavojų nacionaliniam saugumui? Ar tai nediskredituoja viso tyrimo ir VSD?

– Net jei VSD tikrai tikrino žmones iš to sąrašo, į tai reikia žiūrėti labai paprastai. Jei remiantis kažkieno informacija kuris nors asmuo gali būti pretendento į prezidentus aplinkoje, nesvarbu, kas jis bebūtų ir kokia jo veiklos sritis, VSD pareiga tikrinti tą aplinką, nes nežinia, per kur gali būti bandoma daryti įtaką.

Jau kalbant apie kitus atvejus, geriausias pavyzdys – du Lietuvoje pakankamai garsūs Rusijos mafijos atstovai, kuriuos mes vadiname dainininkais – Josifas Kobzonas (dabar jau miręs) ir Grigorijus Lepsas. Dėl ryšių su mafija jie įtraukti į JAV sankcijų sąrašą, o tam tikrai turi būti labai rimta informacija. Tai pavyzdys, kad mūsų įsivaizdavimas, kaip kažkas gali ar negali kelti grėsmę, gali būti neteisingas.

– Šnipinėjimu Rusijai kaltinamas Algirdas Paleckis teisinasi rinkęs informaciją teisėtais būdais. Jo rėmėjai piktinasi: negi naršyti google – nusikaltimas?

– Mes šnipinėjimą įsivaizduojame pagal klasikinius filmus apie šnipus kaip už septynių užraktų esančios informacijos vos ne pavogimą ir perdavimą. Bet apie 70-80 proc. informacijos, kurią surenka žvalgybos tarnybos, - iš viešųjų šaltinių. Kad vienas ar kitas žmogus rinko informaciją iš viešų šaltinių, nereiškia, jog jis nevykdė priešiškos valstybės žvalgybos užduoties. Atvirųjų šaltinių žvalgyba, vykdoma kitos, net nebūtinai priešiškos, valstybės žvalgybos užsakymu, yra priešiška veikla mūsų valstybei ir tai yra šnipinėjimas.

Konkrečiai A.Paleckio byloje, kiek matau viešojoje erdvėje, tiek jis, tiek jo advokatai net nebando ginčyti konkrečių epizodų – kad jis Rusijos žvalgybos nurodymu kažką darė, gavo atlygį. Bet jis bando tai interpretuoti kaip legalią veiklą. Matyt, tokia gynybos taktika: jie nebeturi vilčių paneigti konkrečius byloje esančius įrodymus, tad bandys įrodyti, kad tai legali veikla.

Kišasi į rinkimus

– VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime neįžvelgė svetimų šalių poveikio prezidento ar Seimo rinkimams. Ar to galime sulaukti prieš Seimo rinkimus?

– Prognozavau, kad Lietuvos prezidento ir savivaldybių rinkimuose nebus tokio Rusijos kišimosi, kokį matėme JAV ar Prancūzijoje, iš dalies ir Didžiojoje Britanijoje. Tą patį prognozuoju ir prieš Seimo rinkimus. Priežastis – tai būtų kontrproduktyvu. Lietuvos visuomenė gerokai atsparesnė tokioms grėsmėms, jas geriau supranta nei išvardytos valstybės. Toks gana atviras ir įžūlus kišimasis Lietuvoje turėtų tik priešingų rezultatų, nei nori Rusija, ir ji tai puikiai supranta.

Tačiau Rusijos kišimasis į rinkimus Lietuvoje neprasideda su rinkimų kampanija ir nesibaigia su jų pabaiga – tai nuolatinis procesas. Pavyzdžiui, I.Rozovos ir M.Basčio atvejais dabar jau turime rimtą pagrindą kalbėti apie Rusijos kišimąsi, tačiau ar bent žodžiu galėjome apie tai užsiminti prieš ankstesnius rinkimus? Kišimasis vyksta ne tokiomis priemonėmis kaip JAV ar Prancūzijoje, tačiau nors jo nematome, net neabejoju, kad jis vyksta nuolat, vyks ir prieš artėjančius Seimo rinkimus.

Kaip minėjau, vienas iš pagrindinių to kelių – per santykius su verslu, susijusiu su Rusija. Pavyzdžiui, mes vos ne kasdien kalbame apie Rusijos informacinius karus, bet turime valdančios partijos pirmininką, kuriam priklausanti bendrovė turi verslą su Vladimiru Litvinenka, kuris, jo dukros teigimu, tebestovi už vadinamojo trolių fabriko. Žinodami visą Ramūno Karbauskio politinę praeitį, poziciją tiek dėl referendumų žemės pardavimo užsieniečiams ir naujos atominės elektrinės klausimu, galime spėlioti, ar tai Rusijos kišimasis, ar ne.

– Kaip užkardyti tokią Rusijos įtaką?

– Galima bandyti valdyti rizikas, neįsileisti rusiško kapitalo ar su Rusija susijusio verslo į strategines sritis, galima sugalvoti dar kokių būdų, bet visiškai išvengti neįmanoma. Ne veltui sakau, kad Rusija – mafija, o kaip galime, bendradarbiaudami su mafija, išvengti mafijinės dedamosios. Tai tokia struktūra, kuri tam ir sukurta. Siūlant verslui antpelnį kuriamas tinklas, kurį Rusija panaudoja savo interesams. Yra tiek pavyzdžių, paneigiančių, kad verslas su Rusija gali būti tik verslas, kad nebėra ką apie tai kalbėti. Jei kuris verslininkas to nejaučia, tai tik neatėjo diena X, kai jam bus pasakyta, kad jis kažką turi daryti.

Grėsmės iš Kinijos stiprės

– Ar šiandien esame tarp pagrindinių Rusijos taikinių?

– Labai dažnai klaidingai įsivaizduojame Rusijos tikslus. Kalbame apie Latvijos ar Estijos rusakalbių gynimą, bet didžiausia grėsmė tarp Baltijos šalių – Lietuvai. To priežastis – Kaliningradas, kuris, Rusijos požiūriu, neapsaugotas tiek karine, tiek ekonomine, tiek ir politine prasme, o šią problemą reikia spręsti mažų mažiausia padarant koridorių iš Baltarusijos į Kaliningradą.

Graduojant Rusijos grėsmes, mano manymu, svarbiausias jos ilgalaikis projektas – Arktis. O šiuo metu didžiausių prioritetų seka tokia – Artimieji Rytai, Balkanai, Juodosios jūros regionas, Ukraina ir tik po to Baltijos–Šiaurės šalių regionas. O jame pagrindinis Rusijos taikinys yra Norvegija ir jai priklausantis Svalbardas Arkties vandenyne – dėl naftos ir Arkties kelio. Po to dėl strateginės Baltijos jūros kontrolei Gotlando salos – Švedija, tada Suomija, taip pat dėl strateginių salų, ir tik tada Baltijos šalys, nors 2014 m., po įvykių Ukrainoje, situacija buvo priešinga. Anuomet Rusija vykdė rimtą informacinę kampaniją, kad reikia susigrąžinti Baltijos šalis. Rusija manė, kad jos – lengviausias taikinys, kuris sugriautų NATO, nes dėl tokių mažų nereikšmingų valstybių niekas nepradės su ja karo. Baltijos šalys ir tada buvo NATO narės, tačiau jų teritorijose dar nebuvo Vokietijos, Kanados, Didžiosios Britanijos karių, o dabar reikėtų įveikti didžiųjų NATO valstybių batalionus, ir kiltų labai rimto konflikto su tomis valstybėmis grėsmė. NATO griovimo idėjos Rusija niekada neatsisakys, bet dabar to siekia kitais, ne kariniais, būdais, ir artimiausiais metais to tikimybė maža, nors įvairių provokacijų gali būti. Bet Rusijos režimas labai racionalus ir ciniškas, jis nieko nedarys dėl ideologinių priežasčių, o tik dėl labai aiškių ir konkrečių interesų.

– VSD, daug metų didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui įvardydavusi Rusiją, dabar tokia grėsme laiko ir Kiniją. Ar šioje veikloje jos vienija pastangas, ar konkuruoja?

– Anksčiau VSD ataskaitose būdavo kalbama apie koordinuotą priešišką Rusijos ir Baltarusijos žvalgybų veiklą, o dabar reikėtų atkreipti dėmesį ir labai rimtai žiūrėti į Rusijos ir Kinijos veiksmų koordinavimą net ir Lietuvos atžvilgiu. Jos koordinuoja savo veiksmus, net vykdo bendrą priešišką veiklą.

– Ar tai kada nors baigsis?

– Ko gero, baigtis nelabai gali. Rusijos grėsmės niekur nedings, kol gyvuos šis režimas, ir kalbu ne apie tai, ar bus Vladimiras Putinas valdžioje iki 2036 m. ir vėliau. O Kinijos grėsmės tik didės, ir turime imtis veiksmų jas užkardyti.

„Pastebėjome, kad pastaruoju metu socialiniuose tinkluose pagausėjo asmenų, prisistatančių Muitinės kriminalinės tarnybos ir Lietuvos muitinės darbuotojais. Tai „troliai“. Neretai jie veliasi į diskusijas, savo pasisakymais juodindami Lietuvą ir mėgindami kompromituoti Lietuvos institucijas. Pateikiame keletą pavyzdžių“, – rašo muitinės atstovai ir savo žodžius iliustruoja gausybe nuotraukų, kuriose matomos pavienių žmonių socialinio tinklalapio paskyros.

Panašu, kad į šią situaciją muitininkai pažiūrėjo šiek tiek su humoru: „Šie socialinių tinklų „herojai“ ieškojo viešumo – mielai jiems padėsime.“

Muitininkai ragina visus, kurie susiduria su tokių asmenų provokaciniais pasisakymais (ypač, jei juos skleidžiantys asmenys prisistato dirbantys Lietuvos teisėsaugos pareigūnais) įsitikinti, ar toks asmuo išties egzistuoja ir tikrai dirba savo nurodytoje institucijoje, kitu atveju, rekomenduoja nesivelti į diskusijas, o apie skleidžiamą melagingą informaciją pranešti socialinių tinklų administracijai, kad tokios paskyros būtų blokuotos ir uždarytos.

Socialiniame tinkle „Facebook“ galima rasti ne tik pašiepiamų ar net įžeidžiančių fotomontažų su R. Karbauskiu ir G. Kildišiene, bet ir skambių frazių: „Kaip nusimegzti kelią į ūkininko širdį“, „Ieškau mezgėjos. Būtinai turi būti graži blondinė, vairuojanti „Range Rover“.

Itin didelio susidomėjimo sulaukė ir neva organizuojamas renginys „Gretos mezgimo kursai pradedantiesiems“.

Buvusi Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė savo socialinio tinklo profilyje įkėlė G. Kildišienės nuotrauką, kurioje ji įamžinta dėvinti kailinius. R. Juknevičienė klausė: „Atsiprašau dėl nežinojimo. Ar Europoje žalieji dėvi kailinius?“.

"Partizaninis marketingas"

Politikos naujokas Paulius Zaviša, į Seimą mėginęs patekti su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašu, rinkimų kovoje pademonstravo itin įdomų požiūrį į savireklamą.

Nors šis kandidatas iš tolesnės rinkimų kovos jau iškrito, tačiau miesto centre ir toliau klaipėdiečių akys užkliūva už šio pretendento plakatų.

Dalyje jų P.Zavišos veidą puošia lyg kurio nors linksmo praeivio paslapčia ant plakate įamžinto veido nupiešti ūsai.

Atidžiai apžiūrėjus nuotraukas, atrodo, kad dalis plakatų jau spaustuvėje išspausdinti su ūsais.

Tačiau šalia kabo ir švarūs plakatai, kuriuose jokių ūsų nėra.

"Mano rinkimų kampanija buvo itin kukli – konkurentai turėjo dešimt, kartais net dvidešimt kartų didesnius biudžetus. Tokiais atvejais yra daromas "partizaninis marketingas", kurio esmė – atkreipti į save dėmesį netradiciniais sprendimais. Nebuvo kitos išeities, todėl taip ir dariau. Buvo ir kitų priemonių, tačiau kai kurių teko atsisakyti, nes nenorėjau suerzinti žmonių", – į klausimą apie ūsus atsakė P.Zaviša.

Reakcijos nematė

Galima tik įsivaizduoti, kaip reagavo šio politiko reklaminio plakato maketą išvydę spaustuvininkai, kurie turėjo pagaminti tokį keistą politiko atvaizdą.

Beje, ir dalis klaipėdiečių vis dar mėgina patikrinti – nusitrina politiko piešti ūsai ar ne.

"Kaip reagavo spaustuvininkai, negaliu pasakyti, nes plakatų maketai buvo siunčiami į kitą miestą ir jų reakcijos nemačiau", – patikino kandidatas.

P.Zaviša tikino, esą ūsus piešė ne jis, o voverė, esanti jo plakate. Nors daugeliui jie labai jau panašūs į žinomo ispanų tapytojo Salvadoro Dali ūsiukus.

Nedaugelis atkreipia dėmesį, kad be rinkėjui būtinos informacijos, plakate iš tiesų yra nuotrauka, kurioje voverė laiko žymeklį.

Tai leidžia spėti, kad reklamos autorius specialiai sumanė tokį plakato maketą.

Ėjo per merginas?

Politikas prisipažino, kad šiuose rinkimuose liko viena nepanaudotų reklaminių priemonių – agituojantys medžiai.

Vilniaus miesto Kraštovaizdžio architektūros ir Želdynų planavimo komitetų narys P.Zaviša aiškino, kad buvo sukūręs specialius reklaminius plakatus, kurie turėjo būti pritvirtinti prie medžių.

To, matyt, neleido daryti uostamiesčio želdinius saugantys specialistai.

Tačiau P.Zavišos sugalvota kita reklaminė kampanija sukėlė dar didesnį konkurentų pasipiktinimą.

Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) skriejo ne vienas skundas dėl to, kad inteligentų šeimoje gimęs ir augęs jaunasis politikas galbūt nederamai reklamuojasi pažinčių portale.

36 metų politikas užsiregistravo "Tinder" programėlėje, kuri padeda jaunuoliams susirasti antrąją pusę.

"Registravausi kaip tiesiog ieškantis antrosios pusės. Ten visi taip užsiregistruoja. Ir "laikina" arba "dislaikina" asmenų nuotraukas. Simpatijoms sutapus, programėlė automatiškai suporuoja žmones, ir jie gali susirašinėti", – prisipažino P.Zaviša.

Tačiau į klausimą, su kiek merginų kandidatui teko pabendrauti, kad tik gautų rinkėjų balsą, P.Zaviša nepanoro atsakyti.

"Laikausi principo neplepėti apie merginas", – galantiškai šypsojosi politikas.

Barė VRK

Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams iš tiesų reikėjo aiškintis, ar nuotrauka pažinčių programėlėje su tekstu "Rinkis mane. Paulius Zaviša, tavo kandidatas į Seimą!" nėra paslėpta politinė reklama.

Kandidatas buvo perspėtas dėl netaisyklingo reklamos žymėjimo, tačiau ir toliau nardyti pažinčių portaluose politikui nebuvo uždrausta.

"Manęs niekas nenubaudė, tik kartą atsiuntė raštą dėl netaisyklingo reklamos žymėjimo, aš pasitaisiau, ir viskas", – tikino P.Zaviša.

Nuoga ant ožio?

O štai daugiausia apkalbų tarp rinkėjų sulaukusi socialdemokratė, Klaipėdos tarybos narė Lilija Petraitienė paklausta, kaip vertina internete plintančius memus su jos nuotraukomis, atrėžė, kad savo kūno ji nesigėdija, tačiau pyksta ant niekdarių, kurie ją nuogą užkėlė ant ožio.

"Aš humoro jausmo nestokoju. Kai kas man patiko, o kai kas – ne", – prisipažino L.Petraitienė.

Internete plinta L.Petraitienės plakatai, kuriuose pusnuogė politikė atrodo itin pikantiškai.

Dar praėjusių metų pabaigoje pasklido virtualus plakatas, kuriame miesto tarybos narė sėdi ant balto ožio, nuogą kūną pridengusi tik papuošalų raizginiais.

Prieš rinkimus internete pasipylė net keletas memų, kuriuose L.Petraitienė nupiešta vėl nuoga, galvą pasipuošusi raudonarmiečio kepure, o krūtinę dengia juostelė su užrašu "cenzūruota".

Ir šiame, ir kituose plakatuose nurodytas L.Petraitienės numeris partijos rinkimų sąraše.

Išvadino seksbomba

Kitoje nuotraukoje L.Petraitienė pavadinta seksbomba.

Korsetą dėvinti politikė taip pat yra ant bombos, o po ja puikuojasi parašas su gramatine klaida : "Tu gali! Pasiūsti ten seksbombą." Kitas užrašas skelbia: "Išsprogdink" Seimą!"

"Čia ne mano darbas. Aš dar turiu pasiaiškinti, ar tai nėra mano bičiulių darbas. Yra tokių inovatyvių, "šposų" požiūriu, ir mūsų partijoje. Aš nemanau, kad tai konkurentų darbas, įtariu, kad kažkas iš savų. Aš pati to neorganizavau. Visose partijose yra tokių, kurie pridirba štai tokių dalykų", – aiškino L.Petraitienė.

Į policiją nesikreipė

Rinkimų agitacijos metu klaipėdiečiai uostamiestyje pastebėjo gatvėmis važinėjantį baltą mikroautobusiuką, kurį puošė reklaminiai plakatai su L.Petraitienės atvaizdu.

Nuotraukoje politikė vėl pusnuogė, nertinėmis kojinėmis ir įsitaisiusi ant ožio.

Užrašai skelbė, kad tai agitacija balsuoti už šią politikę. Po retoriniu klausimu, kodėl atėjo laikas L.Petraitienei patekti į Seimą, buvo pateikti keli atsakymai.

"1. Petraitienė ant ožio – reto grožio; 2. Myliu Dalią nuoširdžiai, rinksiu Lilę, trauk velniai; 3. Petraitienė – lietuviškoji Margaret Tečer reinkarnacija ir kunigaikščio Gedimino 120-os eilės nesantuokinė proanūkė; 4. Lilė – komunistų partijos sekretorė nuostabi, ves mus į šviesų rytojų, ar nepastebi?"

Autobusiuką puošia specialiai pagaminti plakatai, atspausti ant lipnios plėvelės.

Paklausus, kodėl ji iki šiol nesikreipė į policiją, kad būtų surastas šio autobusiuko savininkas, politikė aiškino, jog pirma tų, kurie tai padarė, ieškos partijos viduje.

"Jei būčiau garantuota, kad tai politinių oponentų darbas, būčiau parašiusi pareiškimą. Tačiau, jei tai savi, negaliu su jais taip drastiškai elgtis. Teks imtis partinių nuobaudų", – tikino L.Petraitienė.

Neteko 100 balsų

"Na, taip, yra teisė į atvaizdą. Nuogumas man nepatinka, jau amžius ne tas. Ir ožys man nepatiko. Internete yra tų mano nuotraukų, kažkas, matyt, paėmė. Aš mėgstu autoironiją ir svajojau pasidaryti šaržą, aš mėgėja "pablevyzgoti". Bet šį kartą perspausta", – prisipažino L.Petraitienė.

Net dviejuose internete plintančiuose memuose L.Petraitienė tvirtai rankoje spaudžia auksinį šaukštą.

"Solidžius rinkėjus tai galėjo išgąsdinti, žmonės galėjo pagalvoti, kad L.Petraitienė nėra rimtas asmuo. Manau, netekau kokio šimto balsų", – svarstė L.Petraitienė.

Blokavo feisbuko paskyrą

Politikė pabrėžė, kad kai kuriais atvejais internete plintantys memai (virtualios karikatūros) balansuoja ant įžeidimo ribos.

"Aš net parašiau raštą socialinio tinklo "Facebook" įkūrėjams, kad jie pašalintų tam tikras šio tinklo paskyras, kurios sukurtos specialiai iš manęs pasišaipyti. Paskyrą buvo uždarę, tačiau prieš rinkimus ji vėl atsirado ir aktyviai funkcionavo. Aš esu viešas asmuo ir dar nenumiriau nuo pašaipų. Bet tai nėra malonu", – prisipažino L.Petraitienė.

Kitame specialiai sukurtame interneto tinklalapyje sudėta visa eilė nuotraukų, kuriose užfiksuota L.Petraitienė, žiūrinti į kokius nors dalykus – pušį, sagą, telefoną, svetimas gėles, į Klaipėdos užvaldymo planą, į į Juliaus Pagojaus krūtinę, kaip atrodo teisingai pakabinta vėliava, į darbo skelbimus, į šuniuką ir t. t.

Įžvelgia sąmokslą prieš save

O štai nuolatinis televizijos laidos "Dviračio šou" siužetų herojus ir interneto memų kūrėjų įkvėpimu tampantis Seimo narys Naglis Puteikis išrėžė visą sąmokslo teoriją apie specialiai paruoštų viešųjų ryšių kampanijas internete.

"Prieš keletą metų man pačiam teko dalyvauti vienos partijos pasitarime, kur specialiai pasamdyta viešųjų ryšių agentūra pristatinėjo užsakovams, kiek ir ką jie nuveikė internete prieš politinius oponentus. O kaip jūs galvojate, iš kur tie memai atsiranda? Tai gerai organizuota, ir net žinau, kokios partijos, viešųjų ryšių akcija", – aiškino N.Puteikis.

Šių rinkimų į Seimą metu internete plito Antikorupcinės N.Puteikio ir K.Krivicko koalicijos vedlius pašiepiantis memas, kuriame N.Puteikis pavaizduotas lyg drovi mergelė, o jį apglėbęs laiko partijos bendražygis Kristupas Krivickas.

Daug pašaipų sulaukė ir šios koalicijos sukurtas reklaminis vaizdo klipas, kuriame partiečiai skambina šaukštais, samčiais ir kitais virtuvės įrankiais.

"Po to aš sulaukiau tik dviejų reakcijų. Viena jų – geras sumanymas, o kita – mes visiški idiotai, patys sau sugadinę reitingus ir esą dėl to nelaimėjome rinkimų", – nuomones apie vaizdo klipą perpasakojo N.Puteikis.

Šaipėsi ir iš "Drąsos kelio"

N.Puteikio įsitikinimu, kai kurie interneto mėgėjai neretai peržengia ribą, ir jų memai gali būti traktuojami kaip įžeidimas.

"Žmonės nori šaipytis, ir tai yra šventa jų pareiga. Bet kai kurie dalykai yra patyčių lygio. Mes savo vaizdo klipu nesišaipėme iš konkretaus žmogaus ir nieko nenorėjome įžeisti. Stebėdamas internete kai kurias patyčias, įžiūriu tą patį braižą. Spėju, kad tai tų pačių viešųjų ryšių įmonėlių darbas. Praėjusių rinkimų metu šių veikėjų taikinys buvo politinė partija "Drąsos kelias". Pats girdėjau, kaip pasamdytos įmonės atstovai raportavo, kiek ir kur kartų jie pasišaipė komentaruose ir kiek kartų vietoje žodžio "tiesos", jie kreidelėmis parašė "mėsos". Aš esu įsitikinęs, kad partijos turi savo "trolių fabrikus", kurie internete užsiima oponentų niekinimu", – pareiškė N.Puteikis.

Vilniuje ketvirtadienio vakarą vyras su antrankiais pagrobė policininko automatinį ginklą „Kalašnkov“ ir pabėgo. Gausios policijos pajėgos bandė sulaikyti bėglį.

Tuo spėjo pasinaudoti ir internetiniai „troliai“. Akimirksniu socialinių tinklų paskyrose pasipylė karikatūros, kuriose šaipomasi iš Lietuvos policijos darbo bei ginkluoto bėglio Igorio Molotkovo.

„ – Kuo skiriasi statybininkas nuo policininko?

– Tuo, kad net ir iš išgėrusio statybininko kastuvo nepavogs!“