„Nekaupia mažiausia finansiškai apsaugoti žmonės. Tai, sakyčiau, yra esminė problema, egzistuojanti Lietuvoje. Įdomu, kad pagal apklausas pinigus kaupia aukšto išsilavinimo ir didesnes pajamas turintys žmonės“, – teigė M. Dubnikovas spaudos konferencijoje ketvirtadienį.

Anot jo, atliktas tyrimas parodė, kad kaupti ateičiai mažiau linkę jauni žmonės.

„Problema, kurią matau žvelgiant iš investavimo pusės, – nekaupia ar neketina to daryti 18-25 metų žmonės. O būtent šie žmonės turi didžiausią galimybę sukaupti pinigus, kurie jiems išėjus į pensiją galėtų siekti šimtus tūkstančių eurų ar bet kurią kitą perkamąją galią. Šiuo atveju jauni žmonės to neketina daryti“, – sakė jis.

Nekaupia mažiausia finansiškai apsaugoti žmonės. Tai, sakyčiau, yra esminė problema, egzistuojanti Lietuvoje.

„Tokiu atveju galėtume pamatyti labai daug žmonių, kurie būtų nepriklausomi nuo valstybės valdymo, nuo „Sodros“, nuo pensijų kaupimo – jie tiesiog turėtų savo pinigus. Ir tokie žmonės, kurie kauptų 40-50 metų, galėtų tai padaryti“, – pridūrė M. Dubnikovas.

Jis taip pat pabrėžė, kad kaupti nelinkę ir vyresnio amžiaus bei mažesnes pajamas gaunantys žmonės.

„Kita problema, nekaupia ir neketina to daryti dažniau vyriausi žmonės, t. y. 46 ir vyresni, žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų apklaustieji. Suprantu, kad turint mažesnes pajams kaupimas atrodo labai tolimas.

Šiek tiek gaila, kad 46 metų žmonės galvoja apie nekaupimą, nes jei pensinis amžius dabar yra 65 metai, labai tikėtina, kad žmogus, kuris yra 40-46 metų, išeis į pensiją jau būdamas 70-ies, ir tai reiškia, kad jis turi 25-30 metų galimybę kaupti. Tai reiškia, kad rezultatas būtų labai didelis ir galėtų ženkliai pataisyti savo situaciją“, – tikino jis.

M. Dubnikovas turtinę nelygybę išskyrė kaip vieną iš veiksnių, kuris stabdo dalį gyventojų nuo apsisprendimo pradėti kaupti ir investuoti turimas lėšas.

„Kitas dalykas, šioje prizmėje turime kalbėti apie labai aktualią temą – turtinė nelygybė. (...) Turtinė nelygybė užprogramuoja tai, kad žmonės nekaupia lėšų, neturi priėjimo prie kapitalo, o dar blogesnis dalykas – skolinasi. Ir žmogus, kuris vis dėlto neturi priėjimo prie kapitalo ar jo valdymo, yra užprogramuotas gyvenimą baigti skurde. Šiuo atveju žmogus, kuris kaupia (...), turi galimybę tapti turtingesnis nei tas, kuris gyvena nuo algos iki algos, nepriklausomai nuo to, kokia ta alga būtų“, – akcentavo jis.

M. Dubnikovas taip pat pridūrė, kad finansinio išprusimo stoka tebėra didelė problema, o neskiriant jai dėmesio, neskatinant žmonių turėti kapitalo, turtinė nelygybė Lietuvoje tik didės.

Savo ruožtu Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas teigė, kad valstybės parama išlieka pagrindine priemone, kurios pagalba tikimasi išgyventi asmenį užklupus finansiniams sunkumams.

„Valstybės, „Sodros“, savivaldybių išmokos lieka pagrindiniu šaltiniu, iš ko žmonės, jei kažkas atsitiktų, tikisi pragyventi. Taip pat nieko turbūt nenustebins ir tai, kad išaugo žmonių, kurie ištikus nelaimei naudotųsi savo asmeninėmis santaupomis, dalis“, – pažymėjo jis, akcentuodamas, kad 38 proc. apklausos dalyvių teigė, jog ištikus didelei nelaimei turėtų pajamų šaltinių pragyventi bent vienerius metus.

Tuo tarpu, A. Bakšinsko teigimu, 65 proc. respondentų įvardino, kad valstybė neturi pakankamai galimybių deramai pasirūpinti juo ar jo šeimos nariais susirgus sunkia liga, įvykus nelaimingam atsitikimui, netekus darbingumo ar šeimos maitintojo.

Kalbėdama Europos Parlamento konferencijoje pirmadienį, TVF vykdomoji direktorė Kristalina Georgieva pagyrė Europos Sąjungos (ES) šalių vyriausybes dėl to, kad šios skyrė daugiau nei tris trilijonus eurų finansinės paramos gyventojams ir verslui, įskaitant darbo vietų išsaugojimo programoms, kurios padėjo daugiau nei 54 mln. darbuotojų.

„Tačiau galimybės atsigauti nėra vienodos dėl startinių pozicijų, ekonominės struktūros ir pajėgumų reaguoti skirtumų – visa tai lemia nelygybės augimą valstybių viduje ir skirtingose valstybėse“, – teigė ji.

K. Georgieva teigė, kad tokiose bendrijos valstybėse narėse, kurios yra turistų traukos centrai, ekonomika 2020 m. susitraukė daugiau nei 9 proc., palyginti su 6,4 proc. siekusiu visos ES ekonomikos susitraukimu.

TVF prognozuoja, kad iki 2022 m. pabaigos vienam gyventojui tenkančios pajamos centrinėje ir rytų Europoje bus 3,8 proc. mažesnės, nei prognozuota prieš krizę. Palyginimui, pasiturinčiose ES šalyse vienam gyventojui tenkančios pajamos bus mažesnės 1,3 proc., nei prognozuota iki krizės.

Labdaros organizacijų konfederacijos "Oxfam" ir finansų organizacijos "Development Finance International" atliktas tyrimas atskleidė šokiruojančią tiesą – Lietuvos pareigūnai, vertinant jų pastangas kovoje su turtine nelygybe, yra absoliučiai pasyvūs.

Minėtų organizacijų sudarytame sąraše Lietuva užėmė tik 83 vietą iš 152 tirtų pasaulio valstybių, Estija – 38, Latvija – 46, o Lenkija – 35 vietą.

Sąrašas sudarytas atsižvelgiant į šalių išlaidas švietimui, sveikatos bei socialinei apsaugai, mokesčius ir darbo rinkos politiką.

Geriausiai pasaulyje su turtine nelygybe kovoja Švedija, Belgija, Danija, Norvegija ir Vokietija, prasčiausiai – Panama, Albanija, Mianmaras, Bahreinas ir Nigerija.

"Oxfam" ir "Development Finance International" pirmąsyk įvertino daugiau kaip pusantro šimto pasaulio valstybių valdančiųjų pastangas sumažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų.

Kaip matyti, Lietuva, kovodama su turtine nelygybe, lygiuojasi ne į Vakarų, o Afrikos ir Lotynų Amerikos šalis.

Lietuvos kovos su turtine nelygybe rodiklis netgi prastesnis nei Rumunijos ir Bulgarijos. Rumunams sąraše atiteko 50 vieta, o bulgarams – 79 vieta.

Lietuva, remiantis sąrašu, rikiuojasi iš karto po Kazachstano, Tanzanijos, Vietnamo, Nepalo ir Alžyro. Mūsų šalis užima 49 vietą pagal išlaidas sveikatos apsaugai, mokslui ir socialinei apsaugai.

Pagal mokesčių progresyvumą bei paskirstymą esame 141, o pagal darbo rinkos politiką, padedančią spręsti nelygybės problemą, – 49.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad nuo 2000 m. pusės skurdžiausių pasaulio gyventojų gerovė padidėjo vos 1 proc., tuo metu 1 proc. turtingiausiųjų turtai išaugo 50 proc.

Neseniai Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad daugelis Lietuvos gyventojų labiausiai bijo skurdo. 2015 m. žiniasklaidos monitoringą atlikę KTU ekspertai nustatė, jog šalies viešojoje erdvėje dažniausiai buvo minimos karinės grėsmės – galima Rusijos invazija į Lietuvą, terorizmas ir suintensyvėję konfliktai pasaulyje.

Tačiau sociologinė gyventojų apklausa parodė, kad Lietuvos žmonės labiausiai nerimauja dėl ekonominių ir socialinių grėsmių, tokių kaip senėjanti visuomenė, suintensyvėjusi emigracija, alkoholizmas ir narkomanija, taip pat didėjanti turtinė nelygybė.

Praėjusią savaitę Latvijos vyriausybė pritarė diferencijuoto pajamų mokesčio įvedimui. Nuo 2018-ųjų iki 20 tūkst. eurų per metus uždirbantys Latvijos gyventojai mokės 20 proc. nuo gautų pajamų, uždirbantys tarp 20 ir 55 tūkst. eurų – 23 proc., o 55 tūkst. eurų per metus perkopiančioms pajamoms bus taikomas 31,4 proc. tarifas.

Ligi šiol gyventojų pajamoms buvo taikomas vienas 23 proc. tarifas. Pakils ir mokesčiai pajamoms iš kapitalo bei jo prieaugio. Jie sieks 20 proc. (ligi šiol buvo atitinkamai 20 bei 15 proc.).

Latvijos ekonomikos mokslų daktarė Raita Karnite sako, jog iš pradžių buvo siūloma, kad pajamų mokestis tiesiog būtų sumažintas, tačiau, prasidėjus medikų streikui, vyriausybė pradėjo ieškoti šaltinių sveikatos apsaugos sistemai finansuoti.

„Darbdaviai galų gale nepalaikė šitos mokesčių reformos, nes pažadai, kad pajamų mokesčiai bus mažesni, nebeatitiko tikrovės“, – portalui LRT.lt pasakojo R. Karnite, pridurdama, kad buvo 5–6 pasiūlymai, kaip rasti pinigų sveikatos sistemai bei mažinti pajamų nelygybei.

Progresiniai mokesčiai – vienas iš būsimos mokesčių reformos elementų. Latvijoje taip pat didinami socialinio draudimo mokesčių tarifai, akcizai, be to, keliamas neapmokestinamų pajamų minimumas pensininkams ir kt.

Pajamų nelygybės sumažinimui progresiniai mokesčiai yra geriausias instrumentas, labai tiesioginis.

Išspręstų pajamų nelygybės problemą?

Apie galimybes įvesti progresinius mokesčius kalbama ir Lietuvoje. Gegužės pabaigoje portalas VZ.lt rašė, kad vyriausybės mokesčių sistemos pertvarkos gairėse atsirado vietos didesniam mokesčių progresyvumui.

2015 m. įvesti progresinius mokesčius siūlė socialdemokratas Algirdas Sysas, o 2007 m. buvo laukiama, kad Gedimino Kirkilo vadovaujama vyriausybė pateiks įstatymo pataisas, kurios nuo 2008 m. įvestų progresinius mokesčius.

2008 m. tuometinis finansų ministras Rimantas Šadžius teigė, kad tokia mokesčių sistema galėtų įsigalioti nuo 2009 m. Jis tada taip pat tikino, kad apskritai apie šią idėją kalbama nuo 2002-ųjų. Tiesa, progresinius mokesčius yra siūlę ne tik socialdemokratai, bet ir krikščionys demokratai – šią idėją jie buvo įtraukę į savo Seimo rinkimų programą dar 2000-aisiais. Vis dėlto visos šios nevirto realybe.

VU profesorius ekonomistas, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas R. Lazutka sako, kad progresiniai mokesčiai yra įprastas ir seniai patikrintas įrankis pajamų nelygybei mažinti.

„Lietuvoje [pajamų nelygybė] yra didelė, tai – viena iš esminių problemų, ir dabar jau mažai kas dėl to ima ginčytis. Pajamų nelygybės sumažinimui progresiniai mokesčiai yra geriausias instrumentas, labai tiesioginis“, – portalui LRT.lt teigė ekonomistas.

Jis sakė, kad šiuo metu neturi skaičiavimų, kokie galėtų būti progresinių mokesčių laipteliai Lietuvoje. Jo manymu, Latvija numatomam įsivesti aukščiausiam (31,4 proc.) tarifui kartelė (nuo 55 tūkst. eurų per metus) pakelta gana aukštai ir palies tik nedidelę dalį žmonių. Anot R. Lazutkos, tai rodo latvių atsargumą.

„Jeigu žiūrėtume į kitas šalis, įvairovė yra nemaža, laiptelių būna daug, bet viršutinis tarifas būna nuo vidutinių pajamų, pavyzdžiui, gali būti nuo 1,5 iki 3 vidutinių algų. Reikia visą sistemą žiūrėti, derinti su socialinio draudimo įmokomis, kitais mokesčiais, žiūrėti, kokios pajamos yra apmokestinamos. Kitose šalyse yra gana tipiška, kad bet kokios gyventojų pajamos sudedamos į vieną sumą ir tada skaičiuojami tie laipteliai, o pajamų šaltinis nėra svarbus“, – kalbėjo VU profesorius.

Tačiau progresinių mokesčių idėja nežavi LLRI prezidento Ž. Šilėno. Jo teigimu, šalyse, kurios turi progresinius mokesčius, pajamų nelygybė nelabai skiriasi nuo tų šalių, kuriose yra proporcinis tarifas.

„Kitaip tariant, čia yra labai kvestionuotinas dalykas ar netgi šiek tiek mitas, kad šalyse, kurios turi progresinius mokesčius, yra mažesnė nelygybė. Be to, praktiškai niekas nematuoja, kiek mokesčiai tą nelygybę sumažina. Iš tikrųjų yra labai mažai matavimų, kurie rodo, kiek nelygybė mažėja, jeigu yra vienokie ar kitokie mokesčiai“, – tikino LLRI prezidentas.

Ž. Šilėnas taip pat sako, kad, žvelgiant į seniau darytų tyrimų duomenis, galima teigti, kad Lietuvoje problema yra ne mokesčiai, o išmokos.

„Didžiulius pajamų nelygybės skaičius turime ne tarp dirbančiųjų. Jeigu pažiūrėtume į 29–55 metų dirbančius žmones, tai ten mūsų pajamų nelygybė niekuo nesiskiria nuo Vakarų Europos. Tai rodo, kad jau dabartinė mūsų mokesčių sistema efektyviai veikia. Dideli nelygybės skaičiai tampa tada, kai įtraukiame į šituos skaičiavimus pensininkus. Jeigu įvesi aukštesnį GPM, o pensininkams nuo to niekas nepasikeis, dėl to nelygybė nė kiek nesumažės“, – svarstė pašnekovas.

Solidarumas tarp vargšų

Pajamų nelygybė yra problema ne tarp tų, kurie uždirba labai mažai ir vidutiniokų, o tarp tų, kurie yra vidutiniokai, ir uždirbančių labai daug.

Ž. Šilėno teigimu, progresiniai mokesčiai neatneštų jokios naudos. Jo manymu, reiktų politikų paklausti, ar jie nori, kad mažiau uždirbantys sumokėtų mažiau mokesčių, ar pakelti mokesčius daugiau uždirbantiems.

„Progresyvumas jau dabar yra. Imkime minimalaus ir 1000 eurų atlyginimo pavyzdį. Atlyginimas skiriasi maždaug triskart, o žmonių sumokami mokesčiai skiriasi kelias dešimtis kartų. Pas mus jau dabar minimalų atlyginimą uždirbantis žmogus praktiškai GPM mokesčio nemoka. Progresinis tarifas būtų nei efektyvus, nei sąžiningas“, – sakė Ž. Šilėnas.

Jo teigimu, mažiau uždirbantiems mokesčių naštą Lietuvoje palengvina neapmokestinamas pajamų dydis: „Jeigu siūlytų kas nors minimalų atlyginimą apmokestinti GPM ne 15 proc., o 5 ar 1 proc., tai praktiškai jokios reikšmės neturėtų, nes jau dabar tas, kas uždirba MMA, sumoka, regis, 10 eurų pajamų mokesčio, o po tokios reformos apskritai turbūt nesumokėtų nieko“.

Tuo tarpu VU profesoriaus ekonomisto R. Lazutkos nuomone, neapmokestinamas pajamų dydis problemos iš esmės nesprendžia. „NPD reiškia, kad sumokėtų mokesčių skirtumas yra tarp to, kuris uždirba, tarkime 400, 800 ar 1000 eurų, bet virš tos sumos, kuriai nebetaikomas NPD, ar žmogus uždirba 1500 eurų, ar 15000 eurų, jau NPD nebeveikia“, – primena R. Lazutka.

„Pajamų nelygybė yra problema ne tarp tų, kurie uždirba labai mažai ir vidutiniokų, o tarp tų, kurie yra vidutiniokai, ir uždirbančių labai daug. Jeigu skirstome gyventojus, didžiulė nelygybė yra tarp pirmo penktadalio tų, kurie uždirba daugiausiai, ir tarp antro penktadalio gyventojų. O tarp antro, trečio, ketvirto ir penkto penktadalių nelygybė nėra didelė“, – tęsė pašnekovas.

„Tai čia yra rezervas, kur reikia kreipti dėmesį. Jeigu mes žiūrime į skirtumą tarp skurdžiausių penktadalių, tarp jų nelygybė yra nedidelė, todėl neapmokestinamu minimumu sukuriame solidarumą tarp vargšų ir dar didesnių vargšų“, – portalui LRT.lt kalbėjo R. Lazutka.

Progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai, be Lietuvos, nėra įvesti tik keturiose ES narėse – Bulgarijoje, Estijoje, Čekijoje ir Vengrijoje.

Šiame tyrime Lietuva užėmė 83 vietą iš 152 tirtų valstybių. Estija šiame sąraše atsidūrė 38 vietoje, Latvija - 46 vietoje, o Lenkija - 35 vietoje.

Geriausiai pasaulyje su turtine nelygybe kovoja Švedija, Belgija, Danija, Norvegija ir Vokietija, prasčiausiai - Panama, Albanija, Mianmaras, Bahreinas ir Nigerija.

Sąrašas sudarytas atsižvelgiant į šalių išlaidas švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai, mokesčius ir darbo rinkos politiką.

Europos uodegoje

Eurostatas paskelbė, kad pernai bendrą pajamų nelygybės dydį atspindintis Gini koeficientas Lietuvoje sudarė 37,9. Tai gerokai daugiau nei ES vidurkis (31).

Panašus į Lietuvos Gini užfiksuotas Rumunijoje (37,4), taip pat Bulgarijoje (37). Toliau rikiuojasi kitos dvi Baltijos valstybės: Latvija ir Estija, kur Gini siekia atitinkamai 35,4 ir 34,8. Europoje didesnis Gini už Lietuvoje esantį yra tik Serbijoje (38,2).

Mažiausiais Gini – Islandijoje (23,6), Slovakijoje (23,7), Norvegijoje (23,9) ir Slovėnijoje (24,5).

Baltarusijoje, remiantis Pasaulio banko (PB) 2014 m. duomenimis, Gini siekia apie 27,18 – 10 punktų mažiau nei Lietuvoje. Rusijoje, remiantis PB turimais 2012 m. duomenimis, Gini jau siekia 41,59. Panašus į Rusijos Gini fiksuojamas ir JAV – jis taip pat siekia 41 (2013 m. duomenys).

Saujelė turtingųjų

Gini koeficientas – vienas populiariausių rodiklių, skirtas pajamų pasiskirstymui visuomenėje įvertinti. Šis indeksas pirmą kartą buvo apskaičiuotas italų statistiko ir sociologo Corrado Gini XX a. pradžioje.

Logika tokia – jeigu, pavyzdžiui, Gini rodiklis yra lygus 40, vadinasi, kad 10 proc. valstybės turtingiausių žmonių uždirba 40 proc. visų šalies pajamų. Lietuva būtent ir artėja prie šio skaičiaus.

Negana to, mūsų šalyje jaučiama didelė atskirtis tarp centro ir periferijos. Netgi teigiama, kad Lietuvoje yra trys atlyginimų Lietuvos. Sostinėje Vilniuje algos didžiausios (vidutinė alga – maždaug 800 arba 850 eurų). Antroje vietoje – Klaipėda ir Kaunas (700–750 eurų), o likusioje Lietuvoje algos – kur kas mažesnės (nuo 250 iki 450 eurų).

Socioekonominiai padariniai

Ši nelygybė ne tik skatina natūralią gyventojų emigraciją iš Lietuvos, tačiau ir vidinę migraciją – t.y. iš regionų į miestus.

Pavyzdžiui, Vilniuje (skaičiuojant ne tik nuolatos gyvenančius Vilniuje žmones, kurių oficialiai yra 650 tūkst., bet ir atvykstančiuosius dirbti į miestą iš regionų ar studijuojančiuosius) sukasi beveik kas trečias lietuvis, t.y. apie 820 tūkst. O regionai skaičiuoja didelius demografinius praradimus.

Negana to, didelė pajamų diferenciacija lėtina ekonomikos augimą ir plėtrą, kadangi labai didelė dalis visuomenės dėl nepakankamų pajamų yra priversta riboti savo vartojimą, negali skolintis lėšų, nes bankai atsisako juos kredituoti.

Galų gale didėja ir įtampa visuomenėje – turtinė nelygybė neigiamai nuteikia vidurinę ir žemesnes visuomenes grupes. Daugelis skurdžiau gyvenančių žmonių nejaučia jokio ekonomikos pagyvėjimo, nes jį jaučia tik tie, kurie ir taip gerai gyvena.

Kosmetinės reformos

Faktiškai Lietuvoje turtinės nelygybės problema ryžtingai nesprendžiama: nors nežymiai didinamas neapmokestinamųjų pajamų dydis, minimali alga, pensijos arba socialinės pašalpos, to nepakanka sumažinti nelygybei.

Bendrai paėmus, Lietuva piliečių socialinei apsaugai skiria mažiausiai lėšų ir dėmesio iš visų ES šalių. Pavyzdžiui, 2014 m. Vyriausybė socialinei apsaugai išleido vos 11,5 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP), nors Europos vidurkis sudarė 19,5 proc.

Ilgalaikis nepakankamas dėmesys socialinei gyventojų apsaugai lėmė, kad kas penktas žmogus Lietuvoje dabar gyvena žemiau skurdo ribos, o beveik kas trečias patiria skurdą bei socialinę atskirtį.

Skurdas Lietuvoje paliečia labai daug žmonių: ne tik pagyvenusius, bet ir vaikus, jaunimą, taip pat ir tuos, kurie ieško darbo ar netgi dirba (skaičiuojama, kad daugiau kaip 8 proc. dirbančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos).

Vienas iš būdų kovoti su socialine nelygybe – progresinių mokesčių įvedimas, tai sumažintų mažiausiai pajamų uždirbančių asmenų mokesčius ir stiprintų vidurinę klasę, o tai atitinkamai sumažintų socialinę ir ekonominę atskirtį. Vis dėlto Lietuvoje apie mokesčių sistemos progresyvumą iš esmės nekalbama. O jeigu ir kalbama, tai nevirsta jokiais sprendimais.

Mažiausios algos

Eurostatas taip pat paskelbė, kad mažus atlyginimus gaunančių darbuotojų dalis Lietuvoje 2014 m. buvo viena didžiausių tarp 28 ES valstybių narių.

Lietuvoje mažus atlyginimus (t.y. du trečdalius arba mažiau vidutinio valandos uždirbio) gavo net 24 proc. darbuotojų. Šis rodiklis buvo didesnis tik Rumunijoje (24,4 proc.) ir Latvijoje (25,5 proc.).

Estijoje mažus atlyginimus gaunančių darbuotojų dalis sudarė 22,8 proc., visoje ES – 17,2 proc., o tik euro zonoje – 15,9 proc. Mažiausiai skurstančių darbuotojų yra Švedijoje ir Belgijoje – atitinkamai 2,6 proc. ir 3,8 proc.