„Galiu pasakyti, kad esu labai susijaudinęs, labai džiaugiuosi matydamas šią misiją kosmose“, – po paleidimo sakė ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris (Jozefas Ašbacheris).

Teleskopas sėkmingai pakilo iš Kanaveralo kyšulio, Floridoje, 11 val. 12 min. (18 val. 12 min. Lietuvos laiku) „SpaceX Falcon 9“ raketa.

ESA buvo priversta kreiptis į milijardieriaus Elono Musko (Ilano Masko) įmonę, kad ši vykdytų misiją, kai Rusija, reaguodama į sankcijas dėl karo Ukrainoje, atšaukė savo raketų „Sojuz“ skryžius.

„Paleidimas pavyko puikiai, – sakė ESA mokslo direktorė Carole Mundell (Karol Mandel). – Dabar prasideda kelionė“.

Po mėnesį truksiančios kelionės po kosmosą teleskopas „Euclid“ prisijungs prie Jameso Webbo (Džeimso Vebo) teleskopo, esančio maždaug už 1,5 mln. kilometrų nuo Žemės kosmoso srityje, vadinamoje Lagrange'o (Lagranžo) tašku.

Iš ten kosminis teleskopas „Euclid“ sudarys didžiausią visų laikų visatos žemėlapį, apimantį iki dviejų milijardų galaktikų daugiau nei trečdalyje dangaus.

Užfiksavęs šviesą, kuriai prireikė 10 milijardų metų, kad pasiektų Žemės paviršių, žemėlapis taip pat leis naujai pažvelgti į 13,8 milijardų metų senumo visatos istoriją.

„Mes atskleisime tamsiosios visatos paslaptis“, – sakė C. Mundell.

„Kosminė gėda“

Mokslininkai tikisi panaudoti kosminio teleskopo „Euclid“ surinktą informaciją tam, ką šio projekto vadovas Giuseppe Racca (Džuzepė Raka) vadina „kosmine gėda“: 95 proc. visatos vis dar nežinoma žmonijai.

Manoma, kad apie 70 proc. sudaro tamsioji energija – taip vadinama nežinoma jėga, dėl kurios visata sparčiau plečiasi.

25 proc. sudaro tamsioji medžiaga, kuri, kaip manoma, jungia visatą ir sudaro apie 80 proc. jos masės.

„Nuo tada, kai galėjome matyti žvaigždes, galvojome, ar visata yra begalinė? Iš ko ji sudaryta? Kaip ji veikia?“ – naujienų agentūrai AFP sakė šio NASA projekto mokslininkas Michaelas Seiffertas (Maiklas Seifertas).

„Tiesiog nuostabu, kad galime pasinaudoti duomenimis ir iš tikrųjų pradėti daryti bent nedidelę pažangą sprendžiant kai kuriuos iš šių klausimų“, – pridūrė jis.

Neišvengė represijų

Istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. K.N.Kitkauskas, daug prisidėjęs prie Valdovų rūmų tyrinėjimo ir atkūrimo, švenčia 90-ąjį jubiliejų.

Šalies kultūros šviesuliu K.N.Kitkauskas tapo nepaisant sudėtingos biografijos – 1947-aisiais būdamas dar paauglys su kitais moksleiviais buvo suimtas NKVD, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų. Kalintas Mordovijos lageryje, kur sutiko ne vieną iškilų tarpukario Lietuvos šviesuolį – poetą Antaną Miškinį, operos solistą Antaną Kučingį.

1954 m. grįžęs į Lietuvą, K.N.Kitkauskas apsistojo Kaune. Puikiais pažymiais baigęs vakarinę mokyklą, jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Studijų metais atsiradusios galimybės prisiliesti prie senosios architektūros, padėjo apsispręsti – būsimasis mokslų daktaras pasirinko restauratoriaus kelią.

Pilių metraštininkas

K.N.Kitkauskas neatsitiktinai vadinamas Vilniaus pilių riteriu ir metraštininku: pilims, jų teritorijoms jis skyrė didelę savo darbinės veiklos dalį. Profesinę ir mokslinę veiklą jis visų pirma susiejo su Vilniaus arkikatedros ir kitų Vilniaus Žemutinės pilies kultūros paveldo objektų tyrimais.

K.N.Kitkauskas dirbo architekto restauratoriaus darbą Vilniaus mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (1960−1969), Paminklų restauravimo institute (1969−1992), Pilių tyrimo centre "Lietuvos pilys" (nuo 1993).

"Vilniaus miesto pradžia – Vilniaus pilių teritorijoje, – yra rašęs K.N.Kitkauskas. – Viena greta kitos buvo įsikūrusios trys pilys – Aukštutinė (Gedimino), Žemutinė ir Kreivoji (dabar Trijų Kryžių kalnas). Vilniaus pilių teritorijoje nuo seniausių laikų buvo dvi svarbiausios šalies institucijos – dvasinis religinis centras (iš pradžių ikikrikščioniškojo kulto šventykla, o vėliau jos vietoje Katedra) ir visai greta – Didžiųjų kunigaikščių rezidencija."

Atrado lobyną

Nuo 1968 m. restauratorius beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus arkikatedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus, kartu su kolegomis 1985-ųjų pavasarį surado ir padėjo išsaugoti jos lobyną.

Turtas: K.N.Kitkausko dėka iš užmaršties sugrąžintas nuo sovietų konfiskacijos išsaugotas, pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis paslėptas Vilniaus arkikatedros lobynas. / A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

K.N.Kitkauskas sakė esąs laimingas, kad turėjo galimybę prisiliesti prie mūsų istorijai brangių vietų. "Vien ko verti Vilniaus arkikatedros tyrinėjimai, lobyno suradimas! Pavyko aptikti pirmosios Katedros pamatų kontūrus, nustatyti visos Arkikatedros architektūros raidą. Pirmosios mūsų šventyklos – Vilniaus arkikatedros – rasti pamatai buvo tarsi dovana krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų proga", – viename interviu yra sakęs architektūros restauratorius.

Didelės sakralinės ir meninės vertės bažnytiniai artefaktai Arkikatedroje buvo kaupiami ilgus šimtmečius. Per karus ne kartą šios lobyno vertybės buvo slepiamos. 1939 m. rudenį prasidėjus Vokietijos karui su Lenkija, jos taip pat buvo užmūrytos vienoje nišoje.

Kaip vėliau pasakojo pats K.N.Kitkauskas, betyrinėdamas Arkikatedros prieškarinius brėžinius, jos pietvakarinėje dalyje, Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos laiptinės vakarinėje sienoje, pastebėjęs nišą, kurios būnant pastate nebuvo matyti. Nuodugniai apžiūrint mūrą, sienoje buvo atrasta niša – anga buvusi sulig nedideliu žmogumi, net 1,5 m gylio. Kone iki viršaus niša buvo prikrauta brangių bažnytinių daiktų.

Ant artefaktų uždėtas laikraštis atskleidė, kad senasis mūras lobyną išsaugojo kelis dešimtmečius: daiktai buvo pridengti 1939 m. rugsėjo 8–9 d. lenkiškais "Slowo" laikraščiais. Atrastos brangenybės buvo slapta nugabentos į Vilniaus rotušę, kuri, kaip ir Arkikatedra, anuomet priklausė Dailės muziejui. Viena vertingiausių Lietuvos meno kolekcijų viešai pirmą kartą pristatyta tik 2000-aisiais.

Indėlis į Valdovų rūmus

K.N.Kitkauskas dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą ir nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusio autento architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius.

Valdovų rūmų atkūrimas – tai tautinės savigarbos apraiška, tai mūsų atgimusios Lietuvos patriotinė prievolė. Tenebūna šie žodžiai vien tik deklaracija.

K.N.Kitkauskas ir jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių kolekciją ir kompleksinę informaciją. Ji ateityje leis perrašyti arba gerokai pakoreguoti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidos sampratą, chronologiją.

Architektūros restauratorius nuoširdžiai tikėjo Valdovų rūmų atkūrimo idėja ir prasme. "Buvau Valdovų rūmų atkūrimo idėją ginančių bendraminčių priešakyje, nuoširdžiai ja tikėdamas, daugelį metų ją puoselėdamas, – 1999 m. vasarį mintis užrašė dienoraščiuose. – Be abejo, kai kam tai nepatinka. Lieka neutralių žmonių, istorikų, šiaip patriotiškai nusiteikusiųjų nuostata – jie mano pusėje. Valdovų rūmų atkūrimas – tai tautinės savigarbos apraiška, tai mūsų atgimusios Lietuvos patriotinė prievolė. Tenebūna šie žodžiai vien tik deklaracija."

Plati veiklos geografija

K.N.Kitkauskas yra ir daugelio kitų nacionalinės reikšmės Lietuvos kultūros paveldo objektų tyrimo, restauravimo, regeneravimo arba atkūrimo autorius. Jis dalyvavo restauruojant Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo rūmus, prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos statybos Šv.Jono gatvėje, yra Biržų pilies tilto, Bijotų malūno atstatymo projekto autorius.

Nepaisydamas slogios sovietmečio atmosferos ir gresiančių nemalonumų, vadovavo Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Karaliaučiaus sritis, Rusija) tvarkymo darbams.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios mokslinės veiklos K.N.Kitkauskas paskelbė daugiau nei 300 mokslinių ir informacinių publikacijų. Jo tyrimai aukštai vertinami ir žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusioje, Vokietijoje, Rusijoje, kitose šalyse.

Valstybės atkūrimo 100-mečio proga K.N.Kitkauskas už nuopelnus Lietuvai ir šalies vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III ir IV laipsnių ordinų kavalierius, už išskirtinius nuopelnus puoselėjant Lietuvos sostinės kultūrą bei istorijos paveldą apdovanotas ir Žygimanto Augusto medaliu. K.N.Kitkauskas yra ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos garbės narys.

Leidykloje – dienoraščiai

Sveikindamas vieną žymiausių ir kompetentingiausių lietuvių architektų restauratorių Valdovų rūmų muziejus ruošia specialų nuo 1967 m. rašytų dienoraščių leidinį, kuris plačiajai publikai bus pristatytas pasibaigus karantinui.

Pasak šį leidybinį projektą kuruojančio Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo archeologo Gintauto Striškos, tai ne tik vertinga dovana pačiam dienoraščių autoriui – jubiliatui, bet ir visiems, besidomintiems tokių svarbių objektų, kaip Vilniaus arkikatedra ar Valdovų rūmai, istorija, kultūra, paveldu.

"Iš pradžių planavome išleisti tik tas dienoraščių ištraukas, kurios tiesiogiai susijusios su Valdovų rūmų tyrinėjimu ir atkūrimu, tačiau supratome, kad dr. K.N.Kitkausko darbai ir tyrimų paveikslas netelpa į jokius rėmus – tam, kad jį būtų galima suprasti, atskleisti išsamų kontekstą, reikia išleisti visus dienoraščius", – pasakojo istorikas.

Tuomet susidurta su kitu iššūkiu. "Prireikė nemažai laiko surinkti šiuos bene visą gyvenimą rašytus dienoraščius į vieną leidinį, kuris bus iliustruotas ir daugybe autentiškų nuotraukų, dokumentų, raštų bei kitokių įdomybių", – teigia G.Striška ir priduria, kad leidinys bendradarbiaujant su autoriumi ruošiamas spaudai, jį planuojama išleisti dar šiais metais.

Atskleis, kaip projektuoti

Klaipėdoje imamasi realių Šv. Jono bažnyčios atstatymo darbų. Šiomis dienomis sklype, kur po mažiau nei dešimtmečio turėtų iškilti autentiška bažnyčia, prasidėjo archeologinių tyrinėjimų pirmasis etapas.

Būtent jie architektams turėtų atskleisti, kaip projektuoti statinį.

"Dabar jau galima kalbėti apie proceso pradžią ne tik popieriuje, bet ir realiame gyvenime. Tai yra aiškus ir tvirtas žingsnis į priekį", – situaciją apibendrino Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Vis dėlto, anot jo, darbų laukia daug. Bene svarbiausi – finansinių srautų koordinavimas ir aktyvavimas.

V. Grubliausko teigimu, miesto atstovai yra pasirengę stebėti, kad projekto įgyvendinimas turėtų tęstinumą, tad meras žadėjo, jog į Vilnių šiuo klausimu vyks tiek, kiek reikės.

Viliamasi, kad rudenį vyksiantys rinkimai neigiamos įtakos projekto ateičiai neturės.

Prisidės bendruomenė

Žengiant žingsnius projekto įgyvendinimo link, kaip minėta, aktualus ir finansavimo klausimas.

Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Reinholdas Moras sakė, kad yra galimybių lėšų surinkti ir Vokietijoje.

"Pinigų yra, tik reikia juos paimti", – teigė dvasininkas.

Anot R. Moro, bažnyčios atstatymui aukoja parapijiečiai. Taip pat viliamasi sulaukti mėmelenderių palikimų, mat keletas jų jau yra skyrę savo turtą būtent šiam tikslui. Tikimasi, kad, pasklidus žiniai apie pradedamus realius darbus, tokių atsiras ir daugiau.

Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios atstatymo fondo direktorė Lilija Petraitienė neslėpė, kad per dešimtmečius, kai gvildenamas bažnyčios atstatymo klausimas, nemažai išeivių Vokietijoje nebetiki, kad idėja vis dėlto bus įgyvendinta. Dalis žmonių jau mirė, taip ir nesulaukę atkurtos šventovės.

Fondas ketina skleisti žinią apie nuveiktus darbus, tad tikimasi, kad žmonės vėl patikės Šv. Jono bažnyčios atstatymo galimybe.

"Visos paramos, tiek, kiek reikia statybai, fondas nesugeneruos, bet įsipareigoja, kad indėlis būtų svarus", – tvirtino L. Petraitienė.

Ambicingas planas

Vakar šiam klausimui apibendrinti surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavusi Seimo vicepirmininkė Irena Šiaulienė paminėjo numatomą terminą, iki kurio turėtų būti atstatyta bažnyčia, tai – 2027-ųjų pabaiga.

Tokius planus V. Grubliauskas įvardijo kaip ambicingus, tačiau ne neįgyvendinamus.

Pabrėžiama, kad Šv. Jono bažnyčia yra pripažinta valstybei svarbiu objektu, numatyti ir labai konkretūs terminai. Pavyzdžiui tai, kad iki 2022-ųjų turėtų būti parengtas objekto techninis projektas. Jis turėtų tiksliau apibrėžti ir darbų kainą, kuri šiuo metu numatoma kaip 16,8 mln. eurų.

Seimo vicepirmininkė keliskart ragino nedelsti ir kuo greičiau imtis objekto techninio rengimo. Jeigu įmanoma, net nelaukiant archeologinių tyrinėjimų pabaigos.

Projektas – ne iškart

Vis dėlto, panašu, nedelsiant šių darbų imtis nepavyks. Tam, kaip paaiškino Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo vyriausiasis patarėjas Ričardas Zulcas, kelią šiuo metu užkerta dvi priežastys – tai, kad archeologiniai tyrinėjimai dar tik prasidėjo, ir tai, jog prireikė atlikti bažnyčios sklypo plano korektūrą.

Patikslinus statinio perimetrą, prireikė patikslinti ir sklypą.

"Kadangi projektas yra valstybei svarbus, planavimo organizatorių turi paskirti Vyriausybė. Prieš tris savaites raštus su tokiu prašymu išsiuntėme Seimo kanceliarijai, Vyriausybei. Laukiame", – situaciją apibendrino R. Zulcas.

Tiesa, net ir atlikus minėtus veiksmus, klausimų dar išliks – reikės apsispręsti, kokį projektavimo konkursą skelbti: architektūrinį ar pagal žinomus tikslius objekto parametrus.

Tyrimai – dviem etapais

Archeologiniams tyrimams vadovaujanti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė aiškino, kad tyrimai yra suskirstyti į du etapus.

Prasidėjęs pirmasis etapas techninio projekto rengėjams turėtų atsakyti į klausimą, ar bažnyčią bus galima statyti ant senųjų pamatų, ar prireiks plėtinių.

Šiemet ketinama atidengti 500 kv. m plotą, kitąmet – dar 1,5 tūkst. kv. m. Tiesa, kitąmet žadama pradėti dirbti anksčiau.

Antrasis tyrimų etapas, anot mokslininkės, bus sudėtingesnis, nes bus susiduriama su kapų, kurių būta tiek bažnyčios viduje, tiek aplink ją, klausimu.

Taigi, jeigu paaiškėtų, kad bažnyčios nebus galima statyti ant tų pačių pamatų, teks spręsti klausimus dėl kapinių, o tai esą pareikalaus ir finansų, ir laiko.

Viliamasi, kad objektas taps svarbus ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet ir kitiems žmonėms, bus aktualus turistine prasme.

Nors archeologiniai tyrimai prasidėjo tik šiomis dienomis, jau sulaukta ne vien draugiškų gyventojų reakcijų.

Anot R. Nabažaitės, viena gyventoja pareiškė nepasitenkinimą dėl kylančių dulkių, tad linkstama prie minties darbų vietoje susikaupiančias žemes išvežti į kitą teritoriją.

Pajūryje – du piliakalniai

Atsakymo į šį klausimą ieško Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos tyrimų instituto mokslininkai – dr. Miglė Urbonaitė-Ubė ir dr. Edvinas Ubis.

Visame Lietuvos pajūrio ruože randami tik du piliakalniai. Vienas jų yra Palangoje, vadinamas Birutės kalnu, kitas – Kukuliškių kaimo ribose, Klaipėdos rajono Kretingalės seniūnijoje.

"Tai tęstiniai tyrimai. Tai yra trečias tyrimų sezonas, darbus pradėjome 2017 metais. Šiuo metu tyrimai dar tik pradėti, juos tęsime iki rugsėjo", – situaciją nusakė tyrimui vadovaujanti M.Urbonaitė-Ubė.

Už Birutės kalną šis piliakalnis yra senesnis 1,5 tūkst. metų. Čia žmonės gyveno maždaug 500 metų prieš Kristų, bronzos amžiuje.

Mokslininkams pavyko atidengti akmenines struktūras ant piliakalnio, kurios byloja, jog čia buvo gyventa, buvo įrengti statiniai.

Kol kas šių struktūrų paskirties mokslininkai įvardyti dar negali. Tačiau labiau jų dėmesį traukia didelės juodos dėmės, aptiktos dirvožemyje.

"Tai gali būti atliekų duobės, į kurias žmonės metė įvairias šiukšles. Jas dar tirsime. Bet dažniausiai jose randami įdomūs artefaktai. Ką aptiksime, paaiškės kitą savaitę", – tikino M.Urbonaitė-Ubė.

Gyveno bronzos amžiuje

Šis piliakalnis mokslininkams kelia didelį susidomėjimą.

"Už Birutės kalną šitas piliakalnis yra senesnis 1,5 tūkst. metų. Čia žmonės gyveno maždaug 500 metų prieš Kristų, bronzos amžiuje. Tikėtina, jog čia gyveno nedidelė bendruomenė, iki 30 žmonių. Panašu, jog gyventojai jau vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste", – pastebėjo M.Urbonaitė-Ubė.

Tačiau tai, jog gyventojai įsikūrė ant jūros kranto, rodo, jog jiems rūpėjo ir jūros duodama nauda.

"Galbūt jie žvejojo, gal juos domino ruoniai ar prekyba gintaru? Nes daugiau įtvirtintų gyvenviečių palei pajūrio juostą Lietuvoje nėra. Dažniausiai žmonės nesirinkdavo tokių vietų, gyvenvietės buvo kuriamos šalia gėlo vandens šaltinių. Pajūryje gyventi buvo nepatogu dėl vėjo, audrų, buvo drėgna ir šalta. Šiuo metu piliakalnis stovi 300 metrų nuo jūros, o anuomet gyvenvietė turėjo būti ant jūros kranto, nes jūros lygis buvo aukštesnis. Tyrimų metu norime išsiaiškinti, kodėl ši bendruomenė kūrėsi itin nepalankiose sąlygose", – pasakojo M.Urbonaitė-Ubė.

Grūdus trynė akmens trintuve

Tyrimai šiame piliakalnyje buvo atlikti ir anksčiau. Rasta keraminių puodų fragmentų, neapdirbto gintaro gabaliukų, galvijų dantų.

"Šio kasinėjimo metu aptikta taip pat daug radinių – keramikos, maisto indų, radome akmeninę trintuvę, kuria trindavo grūdus", – patikino M.Urbonaitė-Ubė.

Išlikusios kuolų vietos, ugniavietė, bet daugelis dalykų stipriai sunykę. Nustatyta piliakalnio struktūra, aptiktas gyvenvietės kraštinis įtvirtinimas.

Pagal indų apdirbimą, ugniakuro liekanas archeologai spėja, kad čia buvusi kuršių gyvenvietė.

Paraiškas galima teikti iki rugsėjo 1-osios, skelbia savivaldybė. Šių metų stipendija arba stipendijos bus skirtos istorinių dokumentų tyrimams Lietuvoje ir Lenkijoje, siekiant išsiaiškinti 1918-1920 metų laisvės kovotojų palaidojimo aplinkybes Antakalnio kapinėse, nustatyti kovotojų pavardes.

Iš viso tyrinėjimams planuojama skirti apie 10 tūkst. eurų.

Pagrindiniai paraiškų vertinimo kriterijai bus tyrimo atitiktis temai, metodologija, numatomų veiklų pagrįstumas, stipendijos paraišką teikiančio mokslininko ar tyrėjo bei tyrėjų organizacijos kvalifikacija, taip pat tyrimo rezultatų sklaida ir prieinamumas.

Stipendijos Vilniaus miesto istorijos tyrimams skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių ir socialinių mokslų pakraipos mokslininkams ar tyrėjams. Taip skatinama puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti ją, siekti istorinės atminties gyvybingumo.

Stipendija įsteigta artėjant Vilniaus 700-ajam jubiliejui 2023-aisiais siekiant pagilinti istorines žinias apie laisvės kovas, kitus sostinės gyvenimo aspektus.

„Siekiant šiuolaikiškumo: istorinis modernizmo miestovaizdis ir jo vertė“ – taip pavadinta mokykla, kuri yra Jungtinio programavimo iniciatyvos „Kultūros paveldas ir globaliniai pokyčiai – nauji iššūkiai Europai“ programos „Paveldo praktika“ dalis.

Kviestiniai mokyklos dėstytojai – Bartleto architektūros mokyklos (UCL) Londone atstovai Edward Denison ir Hannah Corlett. Jiems ir studentams talkina „Office de Architectura“ arhcitektai Andrius Ropolas, Jautra Bernotaitė ir Paulius Vaitiekūnas, suprojektavę Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje. Stovyklos kuratoriai – „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ atstovai Žilvinas Rinkšelis ir Vaidas Petrulis.

Į keturias grupes pasiskirstę studentai šiuo metu tyrinėja buvusio prekybos centro „Merkurijus“, V. Putvinskio gatvės link Žaliakalnio, Miško gatvės ir K. Donelaičio gatvės priešais Kauno paveikslo galerija kvartalus. Skirtingos jų problematikos bei įvairios galimybės tapti patraukliems tiek gyventojams, tiek miesto svečiams – šie dalykai atsispindės baigiamajame stovyklos rezultatų pristatyme visuomenei. Sužinoti, kaip istorinio Kauno ateitį mato būsimieji architektūros ir paveldosaugos specialistai, atstovaujantys skirtingoms Europos mokykloms, bus galima penktadienį, birželio 29 d., 16 val. Pristatymo renginys vyks „Pienocentro“ bendrovės pastate.

Šiame istoriniame pastate vyksta ir praktiniai užsiėmimai bei miestiečiams atviros mokyklos paskaitos. Antradienį, birželio 28 d., 18 val. Edward Denison kalbės tema „Modernizmo miestai ir istoriniai miestovaizdžiai“. Taip pat antradienį 19 val. vyks Hannah Corlett paskaita „Istorinė aplinka ir kūrybiškumas“. Ketvirtadienį, birželio 28 d., Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas diena kviečia pradėti paskaita provokuojančiu pavadinimu – „Kodėl paveldas yra blogai?“. Šios paskaitos pradžia – 9.30 val.

Ši mokykla – tai platesnio renginių ciklo, skirto Europos paveldo metams, dalis. 2018-ieji Europos Sąjungoje paskelbti Europos kultūros paveldo metais, įprasminant šį palikimą kaip atminties, tapatybės, dialogo, sanglaudos ir kūrybiškumo šaltinį. Ši iniciatyva sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu, tad Lietuvoje ypatingas dėmesys skiriamas modernizacijos ženklams, ypač modernizmo architektūrai – tuometinės Europos veržlumo ir optimizmo liudininkei.

Rugsėjį Kaune vyks tarptautinė paveldosaugos konferencija, skirta aktualizuoti modernizmo palikimą, likimus ir reikšmę šiandieniniame gyvenime, taip pat – Modernizmo miestų forumas, kurio dalyviai kalbės apie galimybes ir poreikį kurti bendrą modernizmo miestų tinklą, orientuojantis į modernizmą kaip į patrauklų turizmo išteklių. Šį forumą „Kaunas 2022“ ir Kauno miesto savivaldybė rengia kartu su Kultūros paveldo departamentu prie LR Kultūros ministerijos.

– Kas yra paleopatologija?

– Paleopatologija – mokslas, tiriantis senovės žmonių ligas, nustatantis patologijas iš žmonių palaikų.

– Ko ieškote tyrinėdama palaikus?

– Visų pirma ieškome to, ką vadiname patologiniais pakitimais. Patologijos gali būti pačios įvairiausios, bet galima išskirti dvi pagrindines grupes. Daugiausia aptinkame traumų – jei žmogus buvo susižeidęs, mes iš karto tą pamatome, nes kaule matomas randas, masyvus sustorėjimas. Pagal tai galima nustatyti, kokiu būdu žmogus patyrė traumą – ar griuvo iš aukštai, ar užkliuvo, griūdamas rėmėsi rankomis ir susilaužė ranką, o galbūt buvo užpultas (pavyzdžiui, kaukolėje fiksuojame sužalojimus, sukeltus aštriais, bukais įrankiais).

Kita grupė – infekciniai susirgimai. Jie patys įdomiausi, bet juos sunkiausia interpretuoti, nes neaišku, kaip žmogus infekciją pasigavo. Vertėtų paminėti dvi grupes – tuberkuliozę ir sifilį. Pavyzdžiui, tuberkulioze sirgusio žmogaus stubure randame pakitimų. O sifilis paliečia kaukolę, sifilio žymės labai specifinės – iškrinta priekiniai dantys, nosis.

– Kurie žmogaus kaulai teikia daugiausia informacijos?

– Kiekviena liga palieka savo specifinius požymius skirtinguose kauluose, bet daugiausia požymių randama kaukolėse, tarkim, matomi nosies lūžiai, kvėpavimo takų ligos. Vaikų kaukolėse fiksuojame netgi meningito požymius.

– Jūsų straipsniuose radau informacijos, kad tyrinėjant kaulus galima nustatyti ir medicininę pažangą ar gydymo dalykus (pavyzdžiui, randate pragręžtų kaukolių).

– Pragręžtos kaukolės rodo trepanaciją – kaukolės skliauto atvėrimą. Paprastai  trepanacija atliekama medicininiais tikslais (pavyzdžiui, siekiant sumažinti skausmus), kaukolė yra gremžiama arba kažkokiais specialiais įrankiais stengiamasi tą vietą pragręžti. Trepanacijos buvo daromos ir po traumų.

Pavyzdžiui, bonifratrų vienuolyno kieme buvo rasta kaukolių su baisiausiais sužalojimais. Du vyrai turėjo gilius kirstinius sužalojimus (akivaizdžiai turėjo būti pasiekti ir gilesni audiniai), o šalia tų sužalojimų buvo matomos trepanacijos žymės. Matyt, vienuoliai bandė tas vietas gydyti. Literatūroje teigiama, kad tokiais atvejais šalinami kraujo krešuliai, galintys sukelti spaudimą, arba lūžgaliai. Vienas vyras tos operacijos neišgyveno, nes matyti, kad trepanacinė anga be jokių gijimo požymių. Kitas vyriškis pagyveno maždaug dvi savaites, bet dėl kažkokių komplikacijų taip pat mirė.

– Netgi tokį laikotarpį galite nustatyti?

– Taip, galima nustatyti būtent pagal kaulinę reakciją, nes kaulas yra biologinis audinys, jis reaguoja į traumą, infekciją. Be trepanacijos, derėtų paminėti ir amputacijas. Pavyzdžiui, Bokšto gatvėje visai neseniai vyko milžiniški archeologiniai tyrinėjimai ir tame kapinyne buvo rastas jaunas vyras su amputuota pėda.

– Sakoma, kad vėžys – civilizacijos liga. Ar tai tiesa?

Visos ligos, kuriomis sergama dabar, buvo ir praeityje, tiesiog jų mastai buvo kitokie, tarkim, infekcinių ligų – didesni.

– Taip nėra. Visos ligos, kuriomis sergama dabar, buvo ir praeityje, tiesiog jų mastai buvo kitokie, tarkim, infekcinių ligų – didesni. Vėžinių susirgimų šiek tiek sunkiau aptikti, bet, pavyzdžiui, XIV–XVII a. Alytaus kapinyne rastos moters kaulai parodė, kad vėžys buvo išplitęs krūtinės srityje (apėmęs krūtinę, šonkaulius) ir galima įtarti, kad ji sirgo krūties vėžiu. Osteosarkoma, kaulų vėžys, buvo ypač paplitęs tarp jaunų vyrų. Visai neseniai rasti XVII a. gyvenusio ir tik 18 metų sulaukusio žmogaus kaulai. Šis žmogus taip pat sirgo osteosarkoma – jo klubo sąnarys visas „suvalgytas“ vėžio, net bijau įsivaizduoti, kokius skausmus jis galėjo patirti, akivaizdu, kad jis negalėjo vaikščioti. Subačiaus gatvėje buvo rastas vyriškis, kuriam vėžys buvo išplitęs galvoje.

Mėgstama pabrėžti, kad kažkuri viena liga yra būtent XXI a. kažkokia rykštė, bet su tuo nesutikčiau – tos ligos egzistavo ir praeityje, tiesiog dabar yra daugiau žmonių. Prisiminkime, kiek žmonių išgyvendavo akmens amžiuje. Be to, ankstesniais laikais naujagimių mirtingumas buvo tragiškas.

Tiesa, be infekcinių susirgimų ir traumų, galima paminėti kitą didelę grupę – mitybinius sutrikimus, kurie būdingiausi buvo silpniausiai bendruomenės grandžiai – vaikams. Mažakraujyste sirgusių žmonių akiduobėse matome porėtumą. Beje, mažakraujystei įtakos turėjo ne vien mityba, bet ir parazitai. Taip pat tarp vaikų praeityje buvo paplitęs skorbutas (tokių vaikų kauliukai labai išporėję, išpūsti) ir rachitas (kai kauliukai nemineralizuojami, jie suminkštėja ir išlinksta).

Elito atstovų mityba buvo geresnė, virtuvė dosnesnė, tad jie sirgo podagra ir dišu. Dišas – tai patologija, kai dešinėje pusėje suauga stuburas, ši liga paprastai siejama su labai dideliu antsvoriu ir cukriniu diabetu. O podagra, paprastai vadinama karalių liga, atsiranda dėl nesaikingo alkoholio vartojimo. Sergant podagra, pažeidžiamas sąnarys – paprastai matome išgraužtą pėdos sąnarį, didįjį pėdos pirštą.

– O ar galima ką nors sužinoti tyrinėjant kremuotus palaikus?

– Jau nebe tiek informacijos lieka, bet galime bandyti nustatyti lytį, amžių. Be to, kiekvieną dieną vis sužinome apie kažkokią naują metodiką.

„Tam reikia maždaug 1,444 milijardo“, – iš Liucernos miesto Šveicarijoje internetu transliuotoje spaudos konferencijoje sakė ESA generalinis direktorius Janas Woerneris (Janas Vėrneris), turėdamas omenyje projektą „ExoMars“ ir TKS.

Konferencija buvo surengta baigiantis dvi dienas trukusiam 22 ESA narių ministrų susitikimui.

Tarptautinė archeologų komanda, taikanti neinvazines geofizikines technologijas, ketina ištirti buvusios viešosios pirties bei ritualinėms maudynėms skirto pastato liekanas. Jos, kaip ir pati sinagoga, slypi užkonservuotos dviejų metrų gylyje, po 1960-aisiais sovietų pastatytos mokyklos pamatais.

„Mūsų geofizikinis tyrimo būdas leidžia nustatyti objektus po gatve nesunaikinant infrastruktūros, taip pat tiksliai nustatyti kasinėjimo vietą, atgauti vertybes, leidžiančias suvokti istorinį kontekstą. Revoliuciniam kasinėjimo metodui naudojamos dvi technologijos. Viena jų – elektrinės varžos tomografija, leidžianti pažvelgti 20-30 metrų po žeme ir išskirti objektus naudojant elektros iškrovą, laidumą ir varžą. Kita technika naudoja radarą, kuris, nors ir gali „įžvelgti“ tik penkis metrus po paviršiumi, leidžia pamatyti plataus spektro vaizdą, vietos stratigrafiją (uolienų struktūrą - BNS)“, – nurodo tyrėjai.

Archeologai Didžiąją Vilniaus sinagogą dėl buvusių jos lankytojų įvairovės įvardija kaip „simbolį“, leidusį Vilnių vadinti „Lietuvos Jeruzale“.

Prieš tai archeologų komanda minėtais metodais jau ištyrė ir kitą Lietuvos žydų istorijai svarbią vietą – Panerių masinių žudynių vietą. Čia didžiausias dėmesys skirtas vadinamosios deginimo brigados, t. y. Vilniaus geto kalinių ir karo belaisvių pabėgimo tuneliui, kitoms svarbioms memorialo vietoms. Darbą įamžino ir filmavimo grupė, kurianti dokumentinį filmą „Lost Vilnius“.

Tyrėjų grupei vadovauja Jungtinių Valstijų Hartfordo universiteto profesorius Richardas Freundas (Ričardas Froindas) bei Izraelio senienų tarnybos Kasinėjimų ir tyrimų departamento vadovas dr. Jonas Seligmanas (Jonas Zeligmanas). Tyrimo partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Vilniaus universitetas, Jeruzalės Hebrajų universitetas, Vilniaus Gaono valstybinis muziejus.

Matote jį? Mažas, į vandens lašą panašus melsvas objektas, užfiksuotas pačiame mėlyno kvadrato centre. Jį praėjusio gruodžio 13 d. HiRISE fotokamera nufotografavo virš Marso patruliuojantis NASA orbitinis zondas Mars Reconnaissance Orbiter (MRO), skelbia nasa.gov.

Ne, tai – ne vanduo. Taip iš orbitos atrodo MRO giminaitis – kitas NASA zondas, 2,5 mlrd. vertės marsaeigis "Curiosity", kuris jau ne vienerius metus darbuojasi Geilo krateryje.

Šioje nuotraukoje "Curiosity" nufotografuotas prie Pahrumpo kalvų, kurios yra Šarpo kalno (Mount Sharp) atodanga. Šiame regione yra nuosėdinių uolienų, kurios, mokslininkų manymu, byloja kadaise čia buvus vandenį.

Šviesūs nuotraukoje matomi masyvai yra uolos, o tamsūs – smėlis. HiRISE komanda ketina periodiškai stebėti, fotografuoti abu tebeveikiančius ir Raudonąją planetą tyrinėjančius marsaeigius – ir "Curiosity", ir "Opportunity".