Lietuviškų šaknų turinti jauna moteris intensyviai skleidžia informaciją apie padėtį tėvynėje, imasi įvairių projektų, kad padėtų Ukrainoje likusiems artimiesiems.
Teatras gyvas
Kristinos tėtis kilęs nuo Kupiškio, tad ji supranta ir stengiasi kalbėti lietuviškai. Kaune ją priėmė svetingi šeimos draugai, su kuriais vaikystėje vasaras leisdavo Kryme. Tėtis ir mama liko savo namuose Mykolajive, tikindami, kad niekur nesitrauks. Vyras, taip pat aktorius, liko Kyjive. Į Lietuvą Kristina atvažiavo dar ir dėl to, kad būtų kuo arčiau savo šalies ir greičiau grįžtų.
Į Lesios Ukrainkos nacionalinį dramos teatrą Kristina įsiliejo besimokydama trečiame kurse aktoriaus meistriškumo specialybės Kyjivo nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete. „Kurso vadovas nuolat mokė, kad aktorius bręsta teatre, o ne kine ar televizijos projektuose. Labai troškau dirbti teatre ir svajonė išsipildė“, – teigė Kristina.
Dabar ji nori dirbti naudingus darbus. Jos sinchroniškai verčiamą spektaklį „Žydroji paukštė“ žiūrėjo apie 120 ukrainiečių vaikų ir suaugusiųjų. Fojė sutikti žmonės dėkojo jai už galimybę girdėti savo kalbą. Kristina taip pat kalba rusiškai ir angliškai.
Teatro, kuriame jau porą sezonų dirba Kristina, ankstesnis pavadinimas skambėjo taip: „Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis rusų dramos teatras“. Aktorė aiškina, kad šis teatras turi gilias tradicijas ir jo repertuaro didžiąją dalį sudarė rusų klasikų: Ivano Turgenevo, Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo ir daugelio kitų, kūriniai, vaidinami rusų kalba. Tačiau situacija keitėsi ir pastaruoju metu spektaklius aktoriai vaidino ukrainiečių kalba.
Nenoriu vaidinti rusų autorių pjesėse. Rusijos kūrėjai dėl dabartinių savo vyriausybės veiksmų nuvertėjo, nes jų rankos irgi suteptos krauju.
„Net ir gerbiant teatro istoriją, praeitį, akivaizdu, kad reikia tobulėti ir eiti pirmyn, todėl beveik visi repertuaro spektakliai atliekami ukrainietiškai. Kitą sezoną, jeigu jis prasidės laiku, jau vaidins tik ukrainietiškai. Šiuo metu aktoriai, kurie yra likę Kyjive, dienomis rengia literatūrinius skaitymus, kad miesto žmonės galėtų pasisemti kūrybinio peno. Teatras yra šalia metro, tad, jeigu kiltų pavojus, būtų galimybė slėptis. Balandžio 9-ąją vyko pirmasis renginys per karą pagal ukrainiečių autorės Lesios Ukrainkos kūrybą. Susirinko pilnutėlė Mažoji salė. Girdėjau, kad publika labai džiaugėsi galėdama vėl atvykti į teatrą. Labai tikiu, kad, kai viskas grįš į įprastą ritmą, mūsų nacionaliniame teatre vyks daugiau Ukrainos dramaturgijos pastatymų ir sulauksime režisierių iš užsienio, kurie norės pas mus dirbti, vyks kūrybiniai mainai. Tuo labai tikiu“, – viltingai kalbėjo aktorė.
Tačiau, kalbėdama apie teatrą, pašnekovė prisimena ir Mariupolio miesto dramos teatrą, kuris buvo susprogdintas kovo 17 d. ir po griuvėsiais liko palaidoti keli šimtai žmonių. Šis teatras išstovėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o štai dabar jį sunaikino rusų aviacija.
Skaičiuoja karo dienas
„Kasdien sulaukiame žinių apie Rusijos karių žiaurumus su civiliais ir protas tiesiog atsisako priimti, kad tokie dalykai įmanomi. Ta žaizda liks visų širdyse. Mano mama sako, kad nebebus jokios šventės, kurios metu nepagerbtume žuvusiųjų. Augdami girdėjome senelių pasakojimus apie karą ir man buvo neaišku, kaip žmonės per jį gyvena. Dabar suprantu, kad bijai dėl kiekvieno miesto, žmogaus ir savo šalies centimetro. Baimė, kad okupanto vėliava neplevėsuotų tavo šalyje, yra didžiulė. Manau, tai jau trečiasis pasaulinis karas, nes tiek daug šalių yra įsitraukusios – jos teikia humanitarinę, karinę ir kitokią pagalbą. Tik bendromis pastangomis galime nugalėti priešus, kurie neturi supratimo apie kultūrą, žmogiškumą, žmogaus teises“, – sakė K.Kisielovaitė-Meterčiuk.
Karas pasauliui priminė, kad Ukraina nėra Rusijos dalis. Tai laisva, savo kalbą ir įstatymus turinti šalis. Jos piliečiai – savo kraštą mylintys ir ginantys žmonės. Po Bučios tragedijos Vakarų pasaulis nebuvo pasiruošęs priimti informacijos, kad XXI a. galima žudyti vaikus ir moteris.
Pasak Kristinos, ir agresorės šalyje, Rusijoje, yra žmonių, kurie žino tiesą, supranta, kad jų šalis daro didžiulį nusikaltimą: „Jie turi šeimas dėl jų bijo, bet, tie, kurie nemąsto, mano manymu, nėra dori žmonės. Matydami mirusius žmones, savo žuvusius karius, nepriima šitos informacijos, laiko tai normaliu dalyku. Labai skaudu, kad ir mano dėdė su žmona, kuri yra rusė, gyvenantys JAV, tiek įtikėjo propaganda, kad netiki mumis. Tetos žodžiais, „Rusija žino, ką daro“. Ką tai reiškia? Pagal Rusijos sąmokslą – susigrąžinti buvusios Sovietų Sąjungos ribas, nepriklausomos šalys neturi teisės egzistuoti? Dar pikčiau: rusai aiškina ukrainiečiams, kad vyksta ne karas, nes jeigu Rusija būtų kariavusi, jau seniai būtų užėmusi Kyjivą. Sunku pripažinti bet kokią realybę: bombardavimus, plėšimus, žudymus. Gal jiems nėra nieko švento? Žmogui, kuriam nėra šventa jo šeima ir namai, belieka vykdyti didžią primestą misiją – nugalėti nacionalizmą. Tai lyg kažkokio vertingo tikslo siekimas savo beprasmėje kasdienybėje, nes kito tikslo nėra.“
Pasak pašnekovės, dabar jos šalies žmonės, kurie yra išvykę, turi visomis išgalėmis remti saviškius, dirbti, nes pagalbos reikia labai daug gimtinėje likusių žmonių.
Išsivaduoti iš rusų kultūros
Šiandien kyla daug diskusijų, kaip elgtis su rusų literatūra, kultūra? Uždrausti ar leisti tik tuos autorius, kurie pasisako prieš karą? Kaip elgtis su didžiuliu mirusių Rusijos autorių palikimu?
Nebebus jokios šventės, kurios metu nepagerbtume žuvusiųjų.
„Menas turi didžiulį poveikį, žodis, skambantis scenoje, labai galingas, nes jis gyvas. Literatūroje amžinosios temos, apie karą taip pat. Tik ne visada iš to pasimokoma. Manau, reikia į rusų kultūrą žvelgti giliau. Žinome, kad didieji autoriai, tokie kaip Sergejus Jeseninas ir Fiodoras Dostojevskis, ukrainiečius vadino kocholais, mūsų filologai pagaliau atkreipė į tai dėmesį. Aš, kaip aktorė, nenoriu vaidinti rusų autorių pjesėse. Aišku, tai kiekvieno pasirinkimas. Rusijos kūrėjai dėl dabartinių savo vyriausybės veiksmų nuvertėjo, nes jų rankos irgi suteptos krauju. Mano nuomone, menui būdinga atjauta. Rusijos aktoriai, kurie remia karą, tiesiog nėra tinkami savo profesijai, nes jiems svetimas įsijautimas į kito būseną. Dabar laikas ukrainiečių literatūrai, autoriams, kurie rašė, kaip rusų pasaulis atėjo į jų gyvenimus: tai minėjo Tarasas Ševčenka ir Lesia Ukrainka. Anksčiau to nesureikšminome, bet atėjo laikas visa tai permąstyti“, – sakė Kristina.
Aktorė pripažįsta, kad anksčiau nebuvo kreipiama dėmesio į tai, kad rašytojai Mykola Gogolis, Mychailo Bulgakovas, tapytojas Kazymyras Malevyčius gimę Ukrainoje, buvo pristatomi kaip rusų autoriai. Centralizuota valdžia ir rusų kalba padarė savo. Ukrainiečių kalba nuolat buvo draudžiama kalbėti, rašyti, vaidinti teatruose. Ilgą laiką mokyklose mokyta tik rusų kalba. Kristinai teko laimė augti kitaip, todėl jos kartos žmonės, 20–30-mečiai, kalba ukrainietiškai.
Į valdžią atėjus prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, ukrainietiškai pradėta kalbėti radijuje, televizijoje, teatruose – visose viešosiose srityse. Jaunoji karta iki karo optimistiškai žiūrėjo į šalies ateitį, nes matė, kiek daug galimybių gyventi ir kurti namuose. Kristina tiki, kad vasarą bus daugiau vilties, gėris nugalės, nors laimė jau tokia pati nebebus.
