Tai pirmasis toks nematerialaus kultūros paveldo reiškinys Ukrainoje, 2013 m. gruodžio 5 d. įtrauktas į UNESCO sąrašą. Petrikivkos dekoratyvinė tapyba pavadinta kaimo, kuriame šis menas prieš daugelį amžių gimė ir suklestėjo, vardu. Pats kaimas Petrikivka pavadintas paskutinio Zaporožės kariuomenės košo atamano, šio kaimo įkūrėjo, Petro Kalniševskio vardu.

Krašto istorija savo šaknimis siekia šimtmečių gilumą. Šis kaimas baudžiavos niekada nematė. Todėl čia visuomet gyvavo poreikis kurti, perkeičiant aplink esantį pasaulį į pasaką. Puošti piešiniais krosnis, trobų sienas – tai viena iš daugelio Petrikivkos šeimininkių tradicijų, kurios niekas neturėjo teisės nesilaikyti.

Vienas iš parodos tikslų yra pristatyti užsienio auditorijai šią meno rūšį ir Petrikivkos tapybos meno pagalba atskleisti magišką Ukrainos gamtos pasaulį. Tas, kas bent vieną kartą yra matęs stebuklingą Petrikivkos gėlę, tikriausiai norės daugiau sužinoti apie tą žemę, kurios vardą ji nešioja, apie ją sukūrusius žmones. Ornamentinės tapybos meno jie mokėsi iš savo motinų ir močiučių ir tik jų dėka iki mūsų gyvos išliko Petrikivkos ornamento kompozicijos tradicijos, technika ir spalvų sprendimai. Ši tapyba išliko ir klesti, nepradingusi šimtmečių gelmėse, tapo sudėtingesnė, tobulesnė, pasipildė nauju turiniu ir formomis, spalvų įvairove, prabilo apie save visam pasauliui. Tai – didelis legendinio Valentinos tėvo, Fediro Panko, nusipelniusio liaudies meno meistro, kuriam likimas lėmė atkurti šią tapybą pokario metais, nuopelnas.

Petrikivkos ornamentinio piešimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Tai liudija parodoje pristatyti Anastasijos Čudnivec, meistrės dukters, darbai. Ji užtikrintai tęsia šias piešimo tradicijas. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose asmeninė Valentinos Panko kūrinių paroda eksponuojama pirmą kartą.

Parodos organizavimą remia Lietuvos nacionalinė UNESCO reikalų komisija kartu su Ukrainos ambasada Lietuvos Respublikoje.