– Neseniai gimė tavo poezijos knyga „Būčiau jeigu nebūčiau“. Sakai – gimė, nes kartais, kad pasijuoktume iš savęs, reikia, kad kitas tai padarytų pirmas. Dažnai sakoma, kad daugelį auditorijų lengviau pravirkdyti, nei prajuokinti. Kaip manai, kada ir kodėl nustojame juoktis?
– Juoktis iš kitų nenustojame, tai padaryti žymiai lengviau, tačiau išmokti pasijuokti iš savęs kartais ir viso gyvenimo nepakanka. Dažnai tam kliudo aukšti reikalavimai sau, tobulybės siekis, nuolatinis spaudimas, kad reikia veikti / atrodyti / būti kažkaip, kaip įsivaizduojame, kad reikėtų. Todėl iš esmės nepriimdami savęs visokio, negalime pasijuokti, nes, vos mums peržengus savo nubrėžtą ribą, atrodo, kad pasielgėme labai blogai, nusikaltome ir graužiame save. Aš noriu veikti priešingai: pažiūrėti į viską, taip pat ir į save, lengviau, laisviau, žaismingiau. Tai nereiškia, kad nesistengiu, nesimokau iš klaidų ar nebandau tobulinti tam tikrų dalykų – tiesiog žiūriu į procesus kaip į žaidimą, nekurdama sau ir aplinkai tiek įtampos ir reikalavimų. Toks požiūris man padeda atsipalaiduoti ir tada juoktis iš savęs pasidaro visai nesunku. Iš dalies turbūt žmogus neišmoksta pasijuokti iš savęs, jei per daug reikalauja ir jei per rimtai žiūri į viską. Tikrai yra profesijų, situacijų, kur privaloma maksimali atsakomybė, koncentracija ir ten reikia rimtesnio požiūrio, bet visa kita – kasdienybė, buitis, bendravimas, santykiai, veiklos – tai yra žaidimai, kuriuose laviruojame, klystame, mokomės, veikiame, ir tai galima atlikti su kuo mažiau spaudimo sau. Toks ir mano tekstų tikslas – juokdamasi iš savęs, kviečiu ir skaitytoją juoktis iš manęs, tačiau kartais (aišku, jei norisi) slapta ten atpažinti ir save, taip pamažu prisijaukinant tą sveiką saviironiją.
Esu labai ribota ir negaliu išspręsti viso pasaulio problemų, bet galiu jas bandyti spręsti tame savo mažame laukelyje ir tuo siekti užkrėsti kitus.
– Kaip sako poetas Aidas Marčėnas, „Pasaulyje baisiai nerimtame / žmogus baisiai rimtai / Nugyvena baisiai nerimtą gyvenimą“. Kaip supranti, kad į viską pradedi žiūrėti per rimtai?
– Per rimtai žiūrėdavau tada, kai skaudindavau save kiekviename žingsnyje, nes vis netikdavau, suklysdavau, padarydavau kažką ar atrodydavau ne taip. Dabar to beveik nebebūna. Gal tik tos jautriausios temos – romantiniai santykiai, šeima ir kažkokie su jais susiję iššūkiai – gali priversti mane surimtėti, bet taip yra todėl, kad tai jautriausi taškai: ryšys, saugumas. Vis dažniau ir ten pavyksta pasijuokti.
– Kalbėdama apie išėjusią knygą, jos atsiradimą prilygini gimimui – nuo seno labai sakraliam, mistifikuotam procesui, kuris kartu yra ir labai žmogiškas bei natūralus. Gimdymas neišvengiamai keičia jame dalyvaujančiųjų gyvenimus. Kaip knygos gimimas pakeitė tave?
– Kadangi tikro gimdymo dar nesu patyrusi, šis, deja, buvo tikrai nelabai sakralus, o labiau racionalus ir techniškas: turėjau pasirūpinti ir suprasti įvairiausius spaudos ir kitus techninius procesus, priimti sprendimus, rizikas, tilpti į terminus. Taip pat labai skrupulingai ir kritiškai atrinkti tekstus ne pagal emocinius, o objektyvesnius kriterijus, galvojant ir apie auditoriją, ir apie visumą. Tai man buvo labai įdomus ir naujas procesas, bet nelabai sakralus. Knygos gimimas gal tik dabar pradės daryti įtaką man ir turbūt labiausiai mano ryšiui su skaitytoju, nes man tai visiškai nauja. „Būčiau jeigu nebūčiau“ yra mūsų nauja jungtis per tuos atvirus, saviironiškus, absurdiškus pamąstymus. O patį objektą aš dar tik jaukinuosi, nors su tekstais esu suaugusi, jie yra aš. Pats fizinis knygos kūnas pradžioje atrodė labai tolimas, nors man ir be galo gražus, tačiau tik dabar pradedu jausti suartėjimą, kad tai mano kūrinys, gimęs iš manęs.
– Regis, kad atsirastų toks eilėraštis, reikia būti labai atidžiam ir smalsiam. Kaip tai tau pavyksta?
– Kaip – neatsakysiu. Visuomet turėjau šį polinkį, paauglystėje mane tai net gąsdino, nes jaučiau, kad susiurbiu per daug įvairios informacijos. Tai iš dalies yra tiesa, nes kartais dėl to jaučiu ir nuovargį – eidama gatve pastebiu žmones, namų apdailos detales, neįprastus šviesos ruožus ir daugybę kitų mažybių. Žinoma, būna ir taip, kad pralekiu nieko nepastebėdama, bet dažniausiai tas pastabumas yra mano atsitraukimas nuo rutinos. Kasdien galiu paskęsti tos pačios gatvės vis kitose detalėse, kurios mane stebins, įtrauks ir sujudins. Tai man yra gyvybė ir tam nereikia keliauti po visą pasaulį: kasdien pro savo buto langą pamatau ką nors įdomaus. Taigi, jei išvažiuoju dviračiu iki senamiesčio, kiek visko įstabaus užfiksuoju! Nemanau, kad tai įgimta, ir taškas, – esu tikra, kad smalsumą ir atidumą galima ugdyti, žinoma, tam įdedant pastangų. O mano tekstuose būtent tų užfiksuotų minčių ar akimirkų ir atsiranda daug, nes tai mane be galo žavi. Atrodo, galvoje nuolat pilna minčių, bet mini dviračiu nuo kalno ir staiga suskamba kokie penki aiškūs žodžiai, kurie tobulai žaidžia vienas su kitu, ir viskas, – jau turiu kabliuką. Tik reikia spėti greitai užsirašyti. Visada tai bandau daryti.
– Man labai patiko tavo pasakyta frazė: „Vien tik būti jau yra ką veikti.“ O juk mes dar visuomet pridedame visokių jeigu, bet, tačiau…
– Na, vien tik būti daugeliui yra labai sunku. Man irgi. Bet tai sau priminti yra svarbu. Kartais daugiau ir nepavyksta, tik būti ir kvėpuoti. O tai yra labai daug. Kai pavyksta, darau kažką daugiau. Bet ar reikia daryti labai daug? Nežinau. Stengiuosi daryti tik tiek, kad liktų laiko, energijos pabūti vienumoje ar kartu. Sąlyga jeigu išvis, man atrodo, yra žalinga, nes jei ja statai ateitį ir tik toje išsipildžiusioje ateityje jausiesi gerai ar laimingai, tai labai daug iš savęs atimi. Aš noriu ir iki tol jaustis gerai, be jokių sąlygų. Manau, kad tai sukelia daug kančios, ką jau kalbėti apie plakimą save už nesėkmes.
– Kaip tave veikia skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka?
– Seniai pastebėjau, kad jaučiu tam tikrą kiekybės fobiją. Net terminą tam turiu (šypsosi). Mane gąsdina, kai dalykų pasidaro daug. Dėl to su kontekstais, pasauliu, problemomis man yra sunku – visur visko labai daug, neįmanoma nė kruopele prie visko prisiliesti, apie viską bent išgirsti, susirūpinti... Anksčiau tai mane labai gąsdino, dabar atpalaiduoju šitą savo fobiją, leisdama sau nežinoti, neaprėpti, nesirūpinti viskuo. Tai gali nuskambėti ir labai siaurai ar net savanaudiškai, bet stengiuosi fokusuotis į savo daržą ir ten kurti gera. Vis dėlto tikiu, kad mano puoselėjamas daržas, susijungęs su kitu, tęsia tą gėrį toliau. Esu labai ribota ir negaliu išspręsti viso pasaulio problemų, bet galiu jas bandyti spręsti tame savo mažame laukelyje ir tuo siekti užkrėsti kitus. Čia galima kalbėti ir apie atjautą, empatiją, rūpinimąsi kitais ir gamta, rūšiavimą, vartojimo ribojimą…
– Kokią svarbiausią ar stipriausią pamoką esi gavusi gyvenime? O gal – patarimą?
– Jų tikriausiai labai daug, visos pamokos man svarbios, nes be jų nebūčiau dabar tokia, kokia esu. Bet dauguma jų turbūt yra apie santykį su kitu žmogumi – kaip išgirsti kitą, nereikalauti, kad būtų toks pats kaip aš, kaip duoti kitam ir nereikalauti atgal. Už visas šitas pamokas esu dėkinga visiems sutiktiems žmonėms keisčiausiose pasaulio vietose, su skirtingiausiomis patirtimis ar net jų elgesiu, nes tie mainai ir pastebėjimai man daugiausia ir duoda. Ant šito pagrindo – ir mano tinklalaidės pokalbiai – kito mintyse rasti atsakymą sau, kurį galbūt turėjai, bet dar nebuvai įžodinęs.
– Patarimų, ypač socialinėje erdvėje, šiandien dažnas gauna neprašytas. Kaip manai, iš kur tas žmogaus noras mokyti kitą?
– Gal jis natūralus – mama ir tėtis moko vaiką valgyti, vaikščioti, nes patys jau moka. Taip pat ir kiti, manydami, kad kažką jau išmoko, nori pasidžiaugti, pasidalyti, patarti. Žinoma, čia ir ego truputį nori save
paglostyti. Bėda ta, kad beveik visa kita nėra tiek universalu kaip vaikščiojimas ir valgymas (šypsosi). Tai, kas suveikė tau, nebūtinai veiks kitam. Manau, kad dalyti patarimus, kai jų niekas neprašo, turėtų būti nelegalu. Galima dalytis tik savo patirtimis ir jų nesiūlyti kitam kartoti. Deja, neretai susiduriu, kai žmonės nelabai supranta, kad siūlyti, piršti, patarti jie net nelabai turi teisės. Taip pat esu gana kritiška įvairių saviugdos mokymų atžvilgiu: jie labiau veikia per lyderio asmenybės, saugumo, bendruomenės prizmę. Tai nebūtinai yra blogai, bet komercializuoti tokią veiklą jau nėra visai moralu.
– Grįžkime prie knygos. „Būčiau jeigu nebūčiau“ pristatymas-performansas vyko tamsoje: erdvėje, kur turbūt kiekvienas gali būti savimi, kur išnyksta kaukės ir visi gali būti lygūs. Ką tau reiškia tamsa? Ką joje norėtum paslėpti ar, priešingai, iš jos ištraukti į šviesą?
– Nors pirma knygos pristatymo vakaro idėja gimė spontaniškai, vėliau, pergalvodama tai, supratau, kad tamsa yra ta tarpinė būsena tarp kažko saugaus, jaukaus ir grėsmingo, gąsdinančio. Tai atliepia tekstus, kurie kartais yra skaudūs, kartais – juokingi. Ta simbolinė knygos pristatymo vakaro tamsa vis dėlto siekė sukurti saugią ir jaukią terpę pasižiūrėti į save tuose tekstuose, esamose emocijose, savo kūne, su kuriuo atėjai ir kurio neturi niekaip pateikti ar paruošti kitiems. Žinau, kad yra žmonių, kurie vengia viešumo šviesos, ten jaučiasi nejaukiai, tad čia tam sukūrėme priešingybę. O man tamsa dar reiškia visokio savęs priėmimą – kartais, deja, labai nefaino, skaudinančio kitus, save griaunančio, pykstančio. Tą vakarą vyko tarsi jaukus pasimatymas su visokiu savimi, kurį reikia priimti ir ištraukti į tą šviesą.
– Savo tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ klausytojo ausį džiugini ilgais, lėtais pasakojimais. Knygoje – priešingai: dalijiesi trumpais, tiksliais tekstais, aštriomis įžvalgomis. Kur labiau esi savimi?
– Čia tik dvi iš daugybės mano stichijų – aš esu visokia, tai atspindi ir mano veiklos, todėl niekaip negalėčiau savęs rasti kažkurioje veikloje labiau. Šiuo atveju tai skirtingi formatai: pokalbiai man patinka ilgi, platūs ir lėti – taip galima giliau pasikapstyti ir rasti netikėtų minčių, o mano tekstai visą gyvenimą buvo trumpi ir koncentruoti. Paauglystėje visi rašydavo esė, ilgus eilėraščius, o man niekaip nepavykdavo išeiti už trijų eilučių ribos. Tuomet jaučiau frustraciją, kad nemoku rašyti kaip kiti. Dabar jau suprantu, kad tai mano braižas ir nelabai čia ką pakeisi. Tekstuose man kuo trumpiau, tuo skaniau. Žinoma, turiu tikslą į tuos kelis žodžius sudėti visą svorį, kurio užteks ilgoms mintims. Kartais taikliau pavyksta, kartais ne taip taikliai.
– „Būčiau jeigu nebūčiau“ esi labai atvira ir tikra. Šioje filtrais ir kaukėmis pagražintoje tikrovėje tai gana drąsu. Nebaisu dalytis?
– Kaip tik neseniai tinklalaidės socialinėse medijose dalijausi apie tai savo mintimis. Nebebaisu, nes priimu save visokią ir tai, kad kažkam save parodysiu silpną ar apsikvailinusią, man nesukelia jokios grėsmės. Žinau, kad man nieko negali nutikti, jokių baisių scenarijų nėra. Bet mano asmeninis tikslas kūryboje vis dėlto nėra atvirauti, nes tai galiu daryti žymiai giliau su artimais žmonėmis, psichoterapijoje, užrašuose. Poezijoje ir kituose tekstuose apsinuoginu, kad kurčiau artimesnį ryšį su skaitytoju, jis rastų ten save ir galėtų pažiūrėti iš šalies. Skamba labai pragmatiškai, bet pagal tokį apibrėžimą atrenku tekstus. Taip pat reikia nepamiršti, kad poezija vis dėlto yra kūrybos forma, kuri toli gražu nėra dokumentinė ir aš tikrai nebijau sutirštinti, perpiešti situacijų, naudoti metaforų ir jeigu viename eilėraštyje numirsiu, tai nepulkite manęs laidoti. Asmeniškumai kūryboje yra apgaulingi, bet jeigu jie atrodo tikri, vadinasi, įtikina (šypsosi).
– Kada supratai, kad knyga įgaus tokią fizinę išraišką ir išvaizdą, kokia yra dabar?
– Tik tada, kai ji atkeliavo iš spaustuvės. Mūsų darbas su dizaineriu Vilmantu Žumbiu nebuvo visai lengvas – aš neįsivaizdavau, kaip ji fiziškai turi atrodyti, o jis nežinojo, į kurią pusę judėti. Atsispyrėme nuo man aiškių taškų: knyga turėjo būti maža ir ryški. Taip pat norėjau įtraukti iliustracijas. Pamažu viskas ir pradėjo aiškėti. Už kai kurias idėjas reikėjo ir pakovoti: kadangi tai labai riboto tiražo leidinys, buvo sudėtinga techniškai įgyvendinti, pavyzdžiui, naudoti ryškaus audinio viršelį, nes spaustuvės jį užsako dideliais ritiniais, o likučius siūlė tik tamsius. Galiausiai įsiprašėme į spaustuvės sandėlius, karstėmės siaubingai dulkėtais stelažais ir čiupinėjome nežinia kiek metų ten slepiamus audinius. Dabartinę taip ir radome – ji yra visiškai tokia, kokios ir norėjau. Knygos fizinis kūnas buvo nemažai kūrybinių kančių pareikalavęs, bet labai įdomus procesas mums abiem: tiek man, tiek dizaineriui.
– Kokios knygos įkvepia tave pačią?
– Čia pats blogiausias klausimas, kokį galima man užduoti, nes aš beveik neskaitau (šypsosi). Dabar man jau nebe gėda to pripažinti, nes kurį laiką dėl to jaučiausi nevisavertė. Juk išsilavinusiems žmonėms tai privaloma, tiesa? Anksčiau skaičiau be galo daug, o vėliau sekė įvairūs etapai. Buvo laikas, kai skaičiau tekstus, kuriuose ieškojau kažkokių atsakymų – psichologinę, filosofinę, saviugdos literatūrą. Juos radusi, matyt, nebeturiu poreikio nuolat ją skaityti. Kitos knygos labai sunkiai mane įtraukia: neišlaikau dėmesio, nesudomina ir nejaučiu poreikio savęs versti tai daryti. Dažniau skaitau internete – trumpesnius, koncentruotus tekstus. Bet kartais ir iš bibliotekos parsitempiu įvairiausių knygų, bandau jas jaukintis – kartais pavyksta. Pastaruoju metu tai buvo poezija – Donaldo Kajoko, A.Marčėno. Aš pati taip pat mėgaujuosi tokia smūgine ir ironiška literatūra, kokie būti bando ir mano tekstai. Tačiau man turbūt labiausiai įsiminusi knyga yra visai priešinga – XIX a. pabaigos japonų autoriaus Natsume’s Soseki „Kusamakura“. Tai be galo poetiška, lėta, jausminga ir atidi kelionė į kalnus.
