Draugystė tęsiasi aštuonerius metus

Kauno rajonas ir Užkarpatės apskritis bendradarbiauja nuo 2015 m. Politikai kartu globoja bendrą ukrainiečių ir lietuvių vaikų stovyklų projektą. Nemažai nuveikta mezgant kultūrinius, ekonominius ryšius.

Labiausiai į vakarus nutolusi Užkarpatės apskritis yra tarsi Ukrainos langas į Europą ir atlieka svarbų vaidmenį teikiant pagalbą rytinei šalies daliai.

Lietuvos valstybės dienos proga už ilgalaikę partnerystę ir europietiškų vertybių puoselėjimą meras Valerijus Makūnas savo bičiuliui įteikė pirmo lygio Kauno rajono savivaldybės Garbės ženklą.

Įsiliepsnojus karui, dviejų savivaldybių bendradarbiavimas daugiausia skirtas humanitarinės pagalbos teikimui.

„Jūsų dovanotas visureigis jau sudegė fronte, o štai greitukės ir toliau gelbėja gyvybes. Ačiū ir už tai, kad priglaudžiate mūsų moteris, vaikus, kad jie čia gali saugiai gyventi, mokytis“, – dėkojo V. Čubirka.

Pritapo: nemažas būrelis ukrainiečių sėkmingai integravosi Ežerėlio seniūnijoje. / E. Mališausko nuotr.

Trūko net vandens

Kauno rajone prieglobstį rado beveik 2,5 tūkst. ukrainiečių. Didžiausios jų bendruomenės telkiasi Vilkijoje, Ežerėlyje, Neveronyse, Karmėlavoje, Batniavoje.

Užkarpatės apskrityje pabėgėliai iš Rytų Ukrainos sudaro net 30 nuošimčių: iš 1,2 mln. gyventojų daugiau kaip 400 tūkst. yra pabėgėliai.

Pirmaisiais karo mėnesiais jų buvo dar daugiau. „Įsivaizduokite pasienio miestelį, kuriame gyvena 6 tūkst. žmonių, o prasidėjus karui atvykta dar 15 tūkst. Kur priglausti vaikus, moteris, neįgaliuosius? Kuo pamaitinti? Pradėjo trūkti net vandens. Tai buvo katastrofa! Jūsų ir kitų šalių atsiųsti pirmieji maisto paketai ir vietos verslininkų parama mus išgelbėjo“, – pasakojo V. Čubirka.

Pabėgėliai buvo apgyvendinti mokyklose, darželiuose, kitose visuomeninės patalpose, tačiau tai visiškai sutrikdė ugdymo procesą.

Rusams okupavus Mariupolį, Užkarpatės sostinėje Užhorode atsidūrė visas žymiojo Mariupolio teatro kolektyvas, čia buvo gabenamos ir muziejinės vertybės iš kitų miestų. „Saugome Iljos Repino, kitų dailininkų kūrybą“, – tvirtino V. Čubirka.

Kai nuo okupantų buvo išlaisvinta Kyjivo apskritis, situacija šiek tiek stabilizavosi. „Padedant partneriams pradėjome statyti modulinius namelius, kad vaikai vėl galėtų lankyti mokyklas, renovuojame senus pastatus. Nė vieno žmogaus nepalikome be stogo virš galvos“, – kalbėjo apskrities vadovas.

Viešnia: Kseniya į Pajiesio žirgyną atvyko iš Kyjivo. / E. Mališausko nuotr.

Kuria reabilitacijos centrą

V. Čubirka Kauno rajono savivaldybės vadovams papasakojo apie 500 vietų reabilitacijos centrą, kurį ukrainiečiai stato kartu su partneriais iš Čekijos, Italijos, kitų valstybių.

„Iš fronto atvežti vaikinai dažniausiai būna be galūnių, kiti po patirtų traumų iš naujo mokosi vaikščioti, todėl labai svarbu jiems padėti“, – teigė V. Čubirka.

Nelaimės ištiktiems ukrainiečiams dėmesio Kauno rajone nestigs ir ateityje.

Šiam centrui reikėtų 47 gydytojų, o Užkarpatėje kol kas jų yra tik septyni. „Kulautuvoje turime reabilitacijos kliniką, tačiau ji pritaikyta kardiologinėmis ir neurologinėmis ligomis sergantiems pacientams. Su jūsų krašto medikais esame rengę bendras programas, tad jeigu reikės pagalbos, patarimų steigiant reabilitacijos centrą, esame pasirengę padėti“,– tvirtino susitikime dalyvavęs Lietuvos sveikatos mokslo universiteto profesorius, Kauno klinikų direktorius medicinai ir slaugai Kęstutis Stašaitis.

Jam antrino ir buvęs ilgametis Klinikų vadovas, Kauno rajono mero visuomeninis konsultantas Juozas Pundzius. „Yra privačių reabilitacijos klinikų Druskininkuose, Birštone, Palangoje. Kolegos galėtų ne tik pakonsultuoti, bet ir priimti karius reabilitacijai. Manau, kad ir mums reikia plėsti ortopedinės reabilitacijos paslaugas“, – teigė profesorius.

„Esame atviri tolesniam bendradarbiavimui, todėl tarsimės ir stengsimės jums padėti“, – patikino V. Makūnas.

Nuo karo išgelbėjo žirgus

Ukrainiečius domina Kauno rajono patirtis, įgyvendinti projektai, todėl delegacija lankėsi Kačerginės daugiafunkciame centre, stebėjo, kaip lietuviams sekasi spręsti švietimo, socialines problemas.

Pajiesio žirgyne ukrainiečių laukė staigmena: čia juos pasitiko jojimo trenere dirbanti tautietė Daša Lukašina, o manieže grakščiai šuoliavo iš Ukrainos atgabenti žirgai.

Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokyklos auklėtiniai ypač spėjo pamilti Lavrušą ir Bitnerį. Šie žirgai 2018 m. pozavo Ukrainos skulptoriams Olesiui Sydorukui, Borysui Krylovui ir lietuviui Arūnui Sakalauskui, sukūrusiems 7 m aukščio Vyčio skulptūrą.

Prasidėjus karui, alkani ir sulysę gyvūnai blaškėsi netoli Kyjivo esančiame žirgyne. Mero V. Makūno pastangomis, tarpininkaujant žurnalistui Viliui Kavaliauskui, jie buvo atgabenti į Kauno rajoną ir dabar savo dienas leidžia Pajiesyje džiugindami vaikus.

Nuotaika: Damiras ir Sofija džiaugėsi mero dovanotu šakočiu. / E. Mališausko nuotr.

Pasakojo šiurpias istorijas

Ežerėlyje Užkarpatės delegacijos laukė dar jautresnis susitikimas: vietos bendruomenė su būriu čia prieglobstį radusių ukrainiečių ant laužo virė šiupinį, vaišinosi šakočiu ir pasakojo savo istorijas.

„Mus okupavo pirmosiomis karo dienomis, ­– kalbėjo iš Chersono apskrities atvykusi Julija Stapinska. – Turėjome žvejybos priemonių versliuką, namus, bet juose įsikūrė kareiviai. Bėgome kur akys mato, kol atsidūrėme pas jus.“

Natalija Ulianytska Mariupolyje taip pat turėjo namus, bet jie buvo susprogdinti, neliko net pamatų.

Kiti karo pabėgėliai irgi prisiminė okupacijos baisumus. „Esi nesaugus bet kur, net išėjęs į parduotuvę. Daugybė gyventojų dingo be žinios. Teko matyti, kaip apduję kareiviai nešiojo nupjautą žmogaus galvą“, – pasakojo siaubingų vaizdų vis dar negalintys pamiršti ukrainiečiai.

Ežerėlio jaunimo ir suaugusiųjų centro vadovė Jolanta Marija Malinauskaitė pastebėjo, kad dauguma ukrainiečių sėkmingai integruojasi: mokosi lietuvių kalbos, noriai dirba įvairius darbus, vaikai mokosi Ežerėlio ir Zapyškio mokyklose. Visi džiaugiasi mero, seniūnijos ir vietos bendruomenės dėmesiu, galimybe gauti įvairių paslaugų. Tam tarnauja ir projektas „Sociokultūrinių paslaugų Ukrainos karo pabėgėliams gerinimas“, kuriame dalyvauja 44 Ežerėlio ir Zapyškio seniūnijose gyvenantys ukrainiečiai.

Meras patikino, kad nelaimės ištiktiems ukrainiečiams dėmesio Kauno rajone nestigs ir ateityje, taip pat pažadėjo pasirūpinti, kad būtų organizuojami lietuvių kalbos kursai, kurių reikia sėkmingai integruotis.

„Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą mūsų broliai lietuviai nuoširdžiai rėmė mūsų valstybę tarptautiniu lygiu, o mūsų partneriai – Kauno rajono savivaldybė – su humanitarine misija atvyksta pas mus nebe pirmą kartą. Esame jiems dėkingi ne tik už paramą, bet ir palaikymą“, – sakė Užkarpatės apskrities tarybos pirmininkas Volodymyras Chubirko.

Nuo karo pradžios savivaldybė partneriams siuntė vaistų, medicininės įrangos, maisto produktų, dovanojo visureigį, greitosios pagalbos automobilį.

Šią vasarą Užkarpatės kariuomenės 128-osios brigados karių vaikams savivaldybė suorganizavo dešimties dienų stovyklą Pypliuose. Dvylika 13–17 metų tos tos pačios brigados karių vaikų ir juos lydinti pedagogė Svetlana nuo rugsėjo 12 iki 26 d. ilsėjosi reabilitacinėje ligoninėje „Žibutė“.

Besiilsinčius vaikus aplankė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir nuvežė jiems dovanų. Vaikai pasakojo merui, kad ilsėtis Kačerginėje jiems labai patinka. Iš ryto jie mokėsi nuotoliniu būdu, o po pietų būdavo reabilitacija, įvairios išvykos. Vaikai aplankė Kauną, Zapyškį, Raudondvarį, Trakus.

„Kauno rajono savivaldybė su Užkarpatės apskritimi bendradarbiauja jau aštuonerius metus. Mes solidarizuojamės su jūsų tauta ir tikime, kad karas greitai baigsis“, – sakė meras. Į mero atsisveikinimo žodžius „Slava Ukraini“ vaikai vienbalsiai atsakė: „Herojam slava.“

Transporto priemonių sužeistiems kariams ir kitiems ligoniams gabenti paprašė Ukrainos Užkarpatės regiono karinė administracija. Savivaldybė jiems perdavė Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) automobilį „VW Transporter“ su įranga, taip pat visureigį „Mitsubishi Pajero“.

„Greitosios pagalbos automobilis prieš keletą dienų dar vyko pas Kauno rajono pacientus ir yra pilnai sukomplektuotas, jame yra visa reikalinga įranga teikti būtinąją ir greitąją pagalbą: pacientų gaivinimo sistema, stuburo traumoms imobilizuoti skirta lenta, deguonies aparatai, defibriliatorius ir kt.“, – pasakojo Kauno rajono GMPS direktorė Nelita Gudžiūnaitė-Bybartienė.

Antrasis automobilis pasitarnaus kitoms karo reikmėms.

Paramą į Užkarpatę gabeno Kauno rajono mero pavaduotojas Paulius Visockas ir administracijos direktoriaus pavaduotojas Mantas Rikteris.

Komandos narius išlydėjęs meras Valerijus Makūnas patikino, kad Kauno rajono savivaldybė savo partneriams Užkarpatėje paramą teiks ir toliau – tiek, kiek reikės.

P.Visockas pasakojo, kad kelionė į Užkarpatę praėjo sklandžiai, lietuvius aukščiausiu lygiu priėmė ir civilinė, ir karinė apskrities vadovybės.

Kauno raj. savivaldybės nuotr.

Užkarpatės apskrities tarybos pirmininkas Volodymyras Chubirko dėkojo ne tik už moralinę, bet ir tiesioginę paramą sunkiu šaliai momentu. Ukrainiečiai taip pat dėkojo už tai, kad gegužės 10-ąją Lietuvos seimas pirmasis pasaulyje vienbalsiai priėmė rezoliuciją pripažinti Rusiją teroristine valstybe, o karą prieš Ukrainą – tautos genocidu.

„Karas Ukrainoje užsitęsė, o jūs ginate ne tik savo, bet ir visos Europos laisvę. Jaučiame pareigą ir atsakomybę būti kartu su jumis“, – kalbėjo P. Visockas.

Susitikime dalyvavo ir ištikimas Kauno rajono bičiulis, buvęs Užkarpatės apskrities tarybos pirmininko pavaduotojas Petro Gritsikas.

Kauno rajono savivaldybė su Užkarpatės apskritimi bendradarbiauja nuo 2015 metų.

Domina žemės ūkis

Užkarpatės apskrities tarybos pirmininko pavaduotojo Petro Grytsyko vadovaujama delegacija atvyko pasveikinti savo partnerių su Lietuvos valstybės gimtadieniu ir sudalyvauti šventiniuose renginiuose Raudondvaryje. Kartu buvo aptarti klausimai, padėsiantys plėtoti 2015 metais prasidėjusį bendradarbiavimą.

Užkarpatėje išvystytas žemės ūkis, ypač sodininkystė, daržininkystė, gyvulininkystė ir su tuo susiję verslai. Svečiai buvo pakviesti į Taurakiemio seniūnijoje įsikūrusį Audriaus Banionio ūkį, kur galėjo pamatyti, kaip tai atrodo Lietuvoje.

Užkarpatės apskrities tarybos Žemės ūkio ir plėtros skyriaus vedėja Nina Kisch sakė, kad ukrainiečius domina, kaip mūsų šalyje veikia žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės.

A. Banionio ūkyje, kuriame auginamos kiaulės, mėsiniai galvijai, avys, įrengta nedidelė kepykla, sūrinė, mėsos perdirbimo cechas.

Šis ūkis yra labai svarbus vietos bendruomenei, jame dirba daugiau kaip 100 darbuotojų. Meras Valerijus Makūnas pabrėžė, kad A. Banionis yra socialiai atsakingo ūkininko pavyzdys. „Audrius remia bendruomenės šventes, bažnyčią, kultūros renginius, padeda seniūnijai prižiūrėti viešąsias erdves, teikia labdarą”, – negailėjo gerų žodžių meras.

Svečiai galėjo ne tik apžiūrėti plėtojamą ūkį, bet ir paragauti skilandžių, sūrių, ėrienos, šakočio, duonos, lietuviškų šaltibarščių, giros.

Ukrainiečius ypač nudžiugino A. Banionio neseniai užveistas sodas, kurio idėją lietuvis parsivežė iš Užkarpatės.

Lietuvoje ieško darbo

Ketvirtadienį Užkarpatės delegacija, lydima vicemero Jono Gursko, lankėsi Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, taip pat susitiko su Darbo biržos atstovais.

Ukraina kol kas negali pasigirti dideliai atlyginimais, šalis sunkiai kovoja su korupcija ir nedarbu, todėl daug gyventojų ieško laimės svetur. Viena iš darbo paieškos vietų yra Lietuva.

Kauno rajone registruota logistikos įmonė „Hoptransa“ Ukrainoje jau įkūrė tris savo atstovybes ir įdarbino daugiau kaip 500 vairuotojų. Kompanijos vadovai džiaugiasi darbščiais ir pareigingais ukrainiečiais.

Deja, spaudoje paviešinta faktų apie tai, kad kai kurie lietuviai verslininkai, ypač statybų sektoriuje, išnaudoja ukrainiečius, nesumoka jiems žadėtų atlyginimų.

Kartu su Darbo biržos atstovais buvo kalbama apie didesnes Lietuvoje dirbančių ukrainiečių garantijas, aptarti teisiniai įdarbinimo aspektai.

Organizuoja vaikų stovyklas

Perechynsko gimnazijos direktorei Žanai Opalenik buvo įdomu, kaip pakaunėje organizuojamas švietimas.

Svečiai apsilankė Garliavos meno mokykloje, Garliavos kultūros ir sporto centre, buvo tariamasi, ką būtų galima nuveikti kartu.

Praėjusią vasarą Kačerginėje stovyklavo Veliko Bičkivo muzikos mokyklos guculų ansamblio nariai, vėliau į analogišką stovyklą Volovecke vyko grupė Kauno rajono vaikų. Sutarta, kad panašios stovyklos galėtų veikti ir ateityje.

Vilioja mažomis kainomis

Daug diskutuota ir apie turizmo plėtrą. Ukrainiečiai pasakojo, kad Užkarpatėje pastebimai didėja lietuvių srautai, nes šis kraštas išsiskiria iš kitų regionų savita kultūra, mineralinio ir terminio vandens šaltiniais.

Užkarpatės žmonės ypač didžiuojasi išlikusiomis bukų sengirėmis, kurios plyti Senevirių ir Užansko nacionaliniuose parkuose. Čia galima pamatyti ir lokių. Vietos gyventojai kviečia ragauti vyno, sūrių, žolelių arbatos, pajodinėti.

Patrauklu ir tai, kad šiame vaizdingame krašte gerokai mažesnės nei kitur kainos.

Užkarpatės apskritis įsikūrusi Ukrainos vakaruose. Ji ribojasi su Lvovo ir Ivano Frankivsko sritimis, pietuose – su Vengrija ir Rumunija, vakaruose – su Slovakija, o šiaurės vakaruose – su Lenkija. Administracinis Užkarpatės centras – Užhorodas.

Apskrityje gyvena maždaug 1,2 mln. gyventojų.

Didelių galimybių kraštas

Apie tai kalbėta Kauno rajono savivaldybės ir Užkarpatės apskrities vadovų susitikime Užgorode. Kartu su oficialia rajono delegacija čia lankėsi Genutės Staliūnienės vadovaujamos Kauno rajono ūkininkų sąjungos atstovai.

Užkarpatės apskrities administracijos vadovas Genadijus Maskalis pasidžiaugė, kad 2015 m. su Kauno rajono savivaldybe pasirašyta sutartis leidžia keistis kultūrinėmis delegacijomis, ieškoti verslo partnerių, dalytis patirtimi. Pagal šią sutartį, praėjusią vasarą Kačerginėje stovyklavo Veliko Bičkivo muzikos mokyklos huculų ansamblio nariai, vėliau į analogišką stovyklą Volovecke vyko grupė Kauno rajono vaikų.

"Turime gražų kraštovaizdį, daug mineralinio vandens, didelį žemės ūkio potencialą. Deja, mūsų bankų palūkanos labai didelės, todėl trūksta investicijų. Ūkiui plėstis trukdo ir prasti keliai bei ilgos eilės prie sienos su ES", – kalbėjo Užkarpatės apskrities tarybos pirmininkas Michailas Rivisas.

Turime gražų kraštovaizdį, daug mineralinio vandens, didelį žemės ūkio potencialą.

Užkarpatėje pastebimai didėja lietuvių turistų srautai, nes šis kraštas išsiskiria iš kitų regionų savita kultūra, mineralinio ir terminio vandens šaltiniais. Žiemą Karpatų kalnų kurortai sniego mėgėjus vilioja gerokai mažesnėmis, nei kitur, kainomis.

Užkarpatės žmonės ypač didžiuojasi išlikusiomis bukų sengirėmis, kurios plyti Senevirių ir Užansko nacionaliniuose parkuose. Čia galima pamatyti ir lokių. Vietos gyventojai kviečia ragauti vyno, sūrių, žolelių arbatos, pajodinėti.

Daugiau kaip 100 tautybių

"Lankydamasis Rytų Ukrainoje, Luhanske, girdėjau kalbant: jei Vakarų Ukrainoje kalbėsite rusiškai, jums nupjaus liežuvį, o jei rusiškai rašysite – nukirs pirštus. Norėčiau patikinti ne tik Luhansko gyventojus, bet ir visus mūsų svečius – Užkarpatėje nuo senų laikų gyvena daugiau kaip 100 tautybių žmonės, kurie yra svetingi ir nori gyventi taikiai", – šyptelėjo G.Maskalis.

"Europietiškos vertybės mums labai svarbios, juo labiau, kad Užkarpatė yra Europos centre. Žinau, kad toks centras yra ir Lietuvoje, bet dėl to tegul diskutuoja geografai. Mums svarbiausia – šilti, draugiški santykiai", – pritarė Užkarpatės apskrities tarybos pirmininko pavaduotojas Piotras Gricikas.

Susitikime dalyvavęs Lietuvos garbės konsulas Užkarpatėje Viktoras Garapka taip pat pabrėžė, kad kraštas yra saugus, o lietuviai čia ypač gerbiami.

Keturių valstybių apsuptyje

Užkarpatės gyventojų svetingumu galėjo įsitikinti ir Kauno rajono mero Valerijaus Makūno bei jo pavaduotojo Jono Gursko vadovaujama delegacija: per keletą dienų ukrainiečiai lietuvius supažindino su sodininkystės, vynuogininkystės, avininkystės ūkiais, verslo įmonėmis, istoriniais objektais, kulinarijos paveldu. Svečiams iš Lietuvos koncertavo huculų ansamblis.

Maždaug 118 tūkst. gyventojų turinčioje Užkarpatės sostinėje Užhorode turistų netrūksta. Miestas įsikūręs Užo upės slėnyje, vos už trijų kilometrų – siena su Slovakija, čia pat – Vengrija, Rumunija ir Lenkija.

Miesto vadovai skiria daug dėmesio namų fasadams, gatvėms tvarkyti. Ypač įspūdingai atrodo XV a. Habsburgų pastatyta pilis, kurioje dabar veikia muziejus ir restoranas.

Vyną gamina kiekviena šeima

Keliolika kilometrų nuo Užhorodo įsikūręs privatus sodininkystės ūkis ypač sudomino Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorių Audrių Sasnauską. Maždaug 500 ha sode auginami 10 rūšių vaismedžiai. Sodas kruopščiai prižiūrimas, didelė jo dalis apdengta polietileno plėvele, kuri saugo medžius nuo krušos. "Viskas atrodo labai šiuolaikiškai", – pastebėjo A.Sasnauskas.

Vulkaninės kilmės Karpatų papėdėse yra puikios sąlygos vynuogėms auginti, todėl beveik kiekviena šeima puoselėja tradiciją gaminti naminį vyną.

Netoli sodo veikia sulčių spaudykla bei ukainietiškos vaisių degtinės "Horilkos" gamykla. Verslininkai investuoja milijonus ir į modernius sandėlius, kuriuose palaikoma vaisiams ir uogoms tinkama temperatūra.

Vulkaninės kilmės Karpatų papėdėse yra puikios sąlygos vynuogėms auginti, todėl beveik kiekviena šeima puoselėja tradiciją gaminti naminį vyną. Deja, per krizę daug vynuogynų sunyko. Užkarpatės vadovai norėtų visa tai atgaivinti.

Antrame pagal dydį Užkarpatės mieste Mukačevėje per metus vyksta daugiau kaip 40 įvairių festivalių, mugių, čia apsilanko iki pusės milijono turistų. Maždaug 90 tūkst. gyventojų turinčiam miestui tai dideli skaičiai, čia dažnai pritrūksta apgyvendinimo paslaugų, todėl sanatorijas ir viešbučius reikia užsisakyti iš anksto.

Bene didžiausia istorinė Mukačevės įžymybė yra ant aukštos kalvos dunksanti viduramžių pilis, kurioje 1396 m. nuo Vytauto persekiojimo rado prieglobstį Teodoras Karijotaitis.

Vilioja mažomis kainomis

Pietinėje Užkarpatėje esančių miestelių gatvėse galima pamatyti kalnus pintų baldų, krepšių, dėžių ir kitokių dirbinių – šis kraštas garsėja nagingais vytelių pynėjais. Ne tik pintų daiktų, bet ir medinių kubiliukų, virtuvės įrankių kainos yra du, o kartais ir tris kartus mažesnės nei Lietuvoje. Tą patį galima pasakyti ir apie džiovintus grybus, vaistažoles, medų, miško uogas, kurių gausiais ištekliais pasižymi visa Užkarpatė.

Netoli Vengrijos pasienio įsikūrusios gyvenvietės laukuose pastebėjome dešimtis pūpsančių šiltnamių. Gidas paaiškino, kad šio kaimo žmonės augina tik vieną kultūrą – kopūstus.

Laimė spausti sūrius

Kauno rajono ūkininkai vis aktyviau plėtoja avininkystę, todėl juos domino Užkarpatės avių ūkiai, pieno perdirbimo įmonės. Viena tokių įsikūrusi Nižneje Selišče kaime. Įmonės vadovas Petro Prigara pasakojo, kad tai vienintelė sūrinė Ukrainoje, dirbanti pagal šveicarišką technologiją. "Per revoliuciją stovėjau Maidane. Po to grįžau namo ir supratau, kad turiu padėti savo krašto žmonėms. Taip atsirado šis kooperatyvas", – pasakojo sūrinės direktorius.

Nižneje Selišče sūrinė yra socialinis projektas: daugiau kaip 150 kaimo gyventojų tiekia įmonei pieną, už tai gauna išmokas, kurios yra nemaža paspirtis sparčiai senstančiai bendruomenei. Minimalus priduodamo pieno kiekis – trys litrai. Karvės minta tik kalnų pievų žole, todėl tenykštis pienas ir jo produktai pasižymi išskirtine kokybe.

Sūrinėje dirba keturi žmonės. P.Prigara yra globalizacijos priešininkas, todėl savo sūrių prekybos centrams neatiduoda – prekiauja pagal užsakymus. Paklaustas ar neketina plėsti gamybos, kooperatyvo vadovas atsakė: "Tikrai ne. Man visko užtenka, tik norėtųsi, kad šalia gyvenantys žmonės būtų laimingesni."

Pagerbė tautos didvyrius

Netoli Chusto yra Užkarpatės žmonėms svarbi istorinė vieta – Raudonasis laukas. Po 1919 m. Paryžiaus taikos sutarties Užkarpatė pateko į Čekoslovakijos sudėtį. Tačiau 1939 m., artėjant Antrajam pasauliniam karui, ją užpuolė Vengrija. Nedideliame Chusto mieste susirinkę vietos lyderiai paskelbė Užkarpatės Ukrainos Respubliką, tačiau ji išsilaikė neilgai. Raudonajame lauke įvyko lemiamas mūšis, kuriame žuvo maždaug 200 nepriklausomybės gynėjų.

Šioje vietoje pastatytas memorialas, kur galvas nulenkė ir Kauno rajono delegacijos atstovai.

Po viešnagės Užkarpatėje autobusas su pakaunės atstovais patraukė Kijevo link. Kelionės tikslas – ne tik pamatyti Ukrainos sostinę, bet ir pagerbti ukrainiečių tautos didvyrius Maidano aikštėje.

Dirbs pakaunės ūkiuose

Persiritus Karpatų kalnus atsivėrė visai kitoks kraštovaizdis. "Tai bent laukai laukeliai!" – stebėjosi dešimtis kilometrų nusidriekusiomis plynėmis Babtų seniūnijos ūkininkas Alfredas Rinkevičius.

Kauno rajone laisvos žemės rasti sunku, be to, ji nuolat brangsta, o Ukrainoje žemės galima išsinuomoti milžiniškus plotus. ES rinkos ukrainiečiams kol kas yra apribotos sienomis ir muitais, integracija į Vakarų pasaulį yra jų strateginis tikslas.

Ukrainiečius domina patirtis, kurią įgijome ES.

"Ukrainiečius domina patirtis, kurią įgijome ES. Jie nori tobulinti valdymą ir greičiau įgyvendinti vakarietiškos demokratijos normas", – teigė V.Makūnas.

Ukraina kol kas negali pasigirti dideliais atlyginimais, šalis sunkiai kovoja su korupcija ir nedarbu, todėl daug gyventojų ieško laimės svetur. Viena iš darbo paieškos vietų yra Lietuva.

Kauno rajone registruota logistikos įmonė "Hoptransa" Ukrainoje jau įkūrė tris savo atstovybes ir įdarbino daugiau kaip 500 vairuotojų. Kompanijos vadovai džiaugiasi darbščiais ir pareigingais ukrainiečiais.

Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Rimdeika tvirtino, kad pakaunės ūkininkams taip pat labai reikia darbo rankų: mechanizatorių, melžėjų, pagalbinių darbininkų. Apie tai užsiminė ir Audrius Banionis, Romas Majauskas, kiti ūkininkai.

Užhorodo apskrities ir Kauno rajono vadovai tarėsi, kaip spręsti šią problemą.

"Kartu su Ūkininkų sąjungos ir Darbo biržos vadovais ištirsime darbo jėgos poreikius, o ukrainiečiai atrinks darbuotojus. Bendradarbiavimo sutartis bus tam tikras garantas, kad atvykę žmonės jausis saugiai, jiems bus mokamas rinkos sąlygas atitinkantis atlyginimas", – dėstė planą V.Makūnas.

Abi šalys taip pat sutarė tęsti vaikų vasaros stovyklas, skatinti investicijas bei turizmą.

Suvokė save kaip atskirą tautą

Ankstyvoji Užkarpatės istorija susijusi su Panonija, kurios senieji gyventojai buvo keltai ir dakai. Nuo IV a. į regioną migravo slavai (baltieji kroatai).

Bulgarijos caras Simeonas I (893–927) buvo prijungęs Užkarpatę prie savo imperijos, bet vėliau Panoniją nusiaubė madjarai, kurie čia įtvirtino Vengrijos karalystę. Taip Užkarpatė tapo Vengrijos dalimi ir ja išliko iki pat XX a. pradžios.

Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Austrijai-Vengrijai, 1918 m. Galicijos ukrainiečiai sukūrė Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką, prijungdami prie jos Užkarpatę bei šiaurės Bukoviną. Tačiau Užkarpatės žmonės skirtingai matė valstybės ateitį. Dalis jų norėjo likti su Vengrija, kita dalis – jungtis prie Čekoslovakijos, o dar kiti siekė nepriklausomybės. Dėl ilgos kultūrinės izoliacijos nuo pagrindinių ukrainiečių žemių, jie buvo linkę save laikyti atskira tauta, rusinais.

Po 1919 m. Paryžiaus taikos sutarties Užkarpatė atiteko Čekoslovakijai.

1939 m. Vokietijai užėmus Čekoslovakiją, Užkarpatė paskelbė nepriklausomybę kaip Karpatų Ukrainos Respublika, tačiau ją iš karto okupavo Vengrija.

1946 m. Užkarpatė prieš jos valią buvo inkorporuota į Ukrainos Sovietinę respubliką, o rusinai pradėti traktuoti kaip ukrainiečiai.

Šiuo metu maždaug 80 proc. gyventojų yra ukrainiečiai (dalis jų tebelaiko save rusinais), 12,1 proc. – vengrai, 2,6 proc. – rumunai. Iš viso apskrityje gyvena 1mln. 260 tūkst. gyventojų.

Žiemą Karpatų kalnų kurortai sniego mėgėjus vilioja mažesnėmis nei kitur kainomis.

Paslaugų kokybė atitinka kainą. Taip tvirtina keturračių sportu užsiimantys mūsų tautiečiai, sutikti Berehovės rajone, Kosino terminių vandens baseinų sveikatinimo komplekse.

Lietuviai sako, kad Užkarpatės regionas patrauklus dėl Karpatų kalnų, mineralinio vandens šaltinių ir terminio vandens. Keturiasdešimties laipsnių geležies prisodrintas vanduo į baseinus patenka iš 1200 metrų gelmių.

Kainos, anot lietuvių, nesikandžioja. Pusketvirtos valandos maudynės čia kainuoja 11 eurų.

„Dalis atostogaujam, dalis sportuojam, kita dalis ruošiasi varžyboms kalnuose. Lietuvoje tokio reljefo sudėtinga rasti, iš esmės jo nėra“, – teigė sportininkas iš Lietuvos Antanas Kanopkinas.

Kosino terminių vandenų komplekse veikia septyni baseinai, penki su terminiu vandeniu. Dauguma turistų –ukrainiečiai. Bet yra ir turistų iš Moldovos, Vokietijos, Anglijos, Vengrijos, Rusijos“, – sakė komplekso vadybininkė Larisa Mazajeva.

Užsienio turistai Užkarpatėje ieško ne tik pigesnių sanatorijų, bet dažnai suka ir pas žymiausius regiono vyndarius, Karpatų papėdėje prižiūrinčius prestižinių veislių vynuogynus.

„Aš to nepavadinčiau verslu. Tai užsiėmimas, kurį tėvas pradėjo ir dabar man reikia garbingai ir sąžiningai tęsti, be abejo, gaunu ir pajamų“, – sakė vyndarys Vladymyras Ursta.

Tačiau ne visi Užkarpatės rajonai gali pasigirti gerai sutvarkyta infrastruktūra. Pavyzdžiui, Mukačevėje, kur per metus vyksta apie 40 festivalių, itin trūksta apgyvendinimo vietų. Pasak miesto mero, sanatorijos perpildytos, viešbučiai užsakyti pusmečiui į priekį.

„Trūksta viešbučių. Kavinių ir restoranų užtenka, bet apgyvendinimo vietų poreikis didelis. Vien šiemet iki rugsėjo Mukačevėje apsilankė apie 400 tūkstančių turistų, mūsų miestui, kuriame gyvena 80 tūkstančių gyventojų, – tai didelis skaičius“, – sakė miesto meras Andryj Baloha.

Turistų stygiumi nesiskundžia ir Užhorodas – čia pat Slovakija, Vengrija, Rumunija ir Lenkija. Nors miesto kelius keiksnoja ir vietiniai, ir turistai, bet laisvojoje ekonominėje zonoje investuotojų netrūksta. Per metus į vietos biudžetą patenka apie 50 mln. eurų pelno mokesčio. 

„Pagrindinė užduotis kitąmet – kiek galima atnaujinti istorinių pastatų, kuriems daugiau nei tūkstantis metų, fasadus. Skiriame tam milijonus grivinų. Skirsime lėšų keliams tvarkyti, nes tai – opi problema, dėl kurios turistai nenori atvykti“, – teigė Užhorodo meras Bogdanas Andrejevas.

Lietuviai į Užkarpatę žiemą slidinėti dažniausiai vyksta automobiliais per Lenkiją ir Slovakiją. Kitas būdas – keliauti į Lvovą iš Vilniaus, atskristi tiesiogiai lėktuvu. Toliau į Užkarpatę jau galima vykti traukiniais arba išsinuomoti automobilį.

„Utenos trikotažas“ veiklą anuomet apleistame fabrike pradėjo prieš  gerą dešimtmetį. Dabar Mukačevės trikotažo įmonėje dirba apie 200 žmonių. Tačiau kvalifikuotos darbo jėgos trūksta, nes dalis vietinių uždarbiauja užsienyje.

Siuvėjų rasti itin sunku – mieste veikia 8 užsienio kapitalo lengvosios pramonės įmonės. Todėl būsimas darbuotojas verslininkai ne tik moko, bet ir vilioja įvairiomis lengvatomis.

„Laikomės Ukrainos įstatymų, darbuotojai gauna oficialų atlyginimą, atostogas, gauna visas lengvatas. Mes patys juos nemokamai vežame į darbą ir atgal, nemokamai maitiname. Įmonėje veikia profsąjunga“, – sakė įmonės „MRIJA“ direktorė Tatjana Roščina.

Siuvėja Marina Klodčyk pasakojo, jog siuvykloje dirba jau septintus metus, o pradėjo dar būdama septyniolikos: „Man čia patinka, nors atėjau nieko neišmanydama apie siuvimo mašinas, nemokėjau siūti. Mokė brigadininkė.“

Mukačevė – vienas stipresnių Ukrainos finansinių ir ekonominių centrų. Čia išvystyta baldų gamybos, tekstilės, elektros prietaisų ir maisto pramonė. Veikia moderniausia Rytų Europoje austrų kapitalo įmonė, gaminanti kalnų ir lygumų slides.

Miesto biudžetą užsienio kapitalo verslai pernai papildė 60 mln. eurų mokesčių. Pasak miesto vadovų, įmonės čia kuriasi dėl geros geografinės padėties – Mukačevė yra pasienyje su Lenkija, Slovakija, Rumunija ir Vengrija.

„Čia įsikūrusios stambios užsienio kompanijos, kuriose dirba po 900 ir daugiau žmonių. Veikia elektronikos, automobilių detalių gamyklos, 8 lengvosios pramonės įmonės. Visa produkcija gaminama eksportui. Miesto biudžetas gauna daug pajamų, kurias naudojame infrastruktūrai tvarkyti“, – pasakojo miesto meras Andrejus Baloha.

„Mūsų regione yra ir Lietuvos investicijų. Mukačevės tekstilės fabrikas čia veikia jau 12 metų. Beveik visa pagaminta produkcija eksportuojama į ES šalis. Ukraina laukia Lietuvos verslo, bijoti nereikia“, – sakė Lietuvos garbės konsulas Užkarpatėje Viktoras Garapko.

Lietuvos tiesioginės investicijos Ukrainoje, skaičiuojama, siekia 70 mln. eurų. Prekybos apyvarta tarp abiejų šalių perkopė milijardą eurų.