Tuberkuliozės mikobakterijos – maži ir smulkūs 2–5 mikrogramų mikroorganizmai, labai lengvai patenkantys į aplinką: dalis jų nusėda ant žemę, dalis tvyro ore. Siekiant apsaugoti mažuosius nuo itin sunkių tuberkuliozės formų, Lietuvoje vykdomos profilaktinės programos: nuo šios ligos skiepijami 2–3 dienų naujagimiai. Santaros klinikų Vaikų konsultacinėje poliklinikoje vakcina nuo tuberkuliozės vaikai skiepijami ir iki dvejų metų amžiaus, jeigu tai nebuvo padaryta naujagimystės periodu, ir konsultuojami dėl įtariamos tuberkuliozės. Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, profilaktiškai dėl užsikrėtimo tuberkulioze visoje Lietuvoje tikrinami priešmokyklinio, 6–7 metų, amžiaus vaikai, atliekant įodinį tuberkulino mėginį Mantu (Mantoux). Santaros klinikų vaikų ligų gydytoja vaikų pulmonologė L. Naskauskienė pabrėžia: ši liga sunki, tačiau išgydoma. Svarbu, kad būtų nepažeistas gydymo režimas, toleruojami medikamentai, nenutrauktas gydymo kursas. Persirgus tuberkulioze imunitetas nesusidaro, todėl ja galima susirgti ir vėl.

Patikslina: teigiamas Mantu mėginys dar nėra įrodymas, kad sergama tuberkulioze. Tai nustatoma papildomai atlikus imunologinį veninio kraujo tyrimą. / Santaros klinikų nuotr.

– Kaip vaikai užsikrečia tuberkulioze?

– Vaikų infekcijos šaltinis yra suaugusieji, sergantys aktyvia atvira tuberkuliozės forma – išskiriantys tuberkuliozės mikobakterijas. Jie kosėdami, čiaudėdami, skrepliuodami, kalbėdami šias bakterijas paskleidžia aplinkui, o šalia esantys gali jas įkvėpti, užsikrėsti ir net susirgti tuberkulioze. Vaikai yra imlesni infekcijai, nes jų imuninė sistema iki galo dar nesusiformavusi. Didžiausia rizika, kai yra artimas ir ilgalaikis kontaktas su ligoniu, uždaros, nedidelės ir blogai vėdinamos patalpos. Net iki 60 proc. vaikų užsikrečia šeimose. Dažniausiai tai socialinės rizikos šeimos. Pernai Santaros klinikų Vaikų ligoninėje buvo registruota 14 vaikų tuberkuliozės atvejų, iš jų 11 vaikų užsikrėtė nuo tuberkulioze sergančio šeimos nario.

Pasitaiko ir įgimtos tuberkuliozės, jeigu nėščiajai liga nebuvo išaiškinta. Įsivaizduokite: kūdikėlis visiškai mažas, jo imuninė sistema dar nesusiformavusi, o bakterija jau tūno jo organizme. Sudėtingiausia, kad liga plinta labai greitai, apima ir plaučius, ir nervų sistemą. Diagnozuoti sunku, nes kūdikis neturi tuberkuliozei būdingų požymių – nekosėja, neskrepliuoja ir pan. Karščiavimo epizodus, dirglumą, irzlumą galima priskirti ir kitoms priežastims. Įgimtos tuberkuliozės atvejai labai pavojingi, laimei, reti: per 10 metų Vilniaus apskrityje jų nebuvo registruota.

Didesnė tikimybė užsikrėsti tuberkuliozės bakterija ir susirgti tuberkulioze yra vaikams, neskiepytiems BCG vakcina (vakcina nuo tuberkuliozės), su sergančiu tuberkulioze asmeniu artimai kontaktuojantiems, dažnai sergantiems kvėpavimo takų ligomis, sergantiems lėtinėmis ligomis ir gydomiems imunosupresiniais vaistais, ŽIV infekuotiems, socialinės rizikos vaikams ir atvykusiems iš didelio sergamumo tuberkulioze šalių.

– Kokio amžiaus vaikai užsikrečia dažniausiai ir kaip tuberkuliozė diagnozuojama?

– Užsikrėtusiems tuberkuliozės bakterija susirgti didesnė rizika yra vaikams iki 5 metų, o 5–10 metų – mažiausia. Deja, šiame amžiuje neryški ligos išraiška: vaikai nei karščiuoja, nei per daug kosti, tik jaučiasi pavargę, tampa nelinksmi, tačiau šie kriterijai sunkiai įvertinami – jie galimi ir dėl kitų priežasčių. Paprastai konsultuotis atvykstama su keletą savaičių nedaug pakilusia, subfebrilia temperatūra (kūno temperatūra iki 37,8 °C – red. past.), lengvais pakosėjimais, sumažėjusiu apetitu. Iki 10 metų amžiaus susidūrusių su tuberkuliozės bakterija plaučių rentgenograma nepakankamai informatyvi. Tokiems vaikams dažniausiai pažeidžiami tarpuplaučio limfmazgiai, o rentgenologiškai tai įžvelgti sunku. Diagnozei tikslinti turime puikią diagnostikos priemonę – plaučių kompiuterinę tomografiją.

Vaikai yra imlesni infekcijai, nes jų imuninė sistema iki galo nesusiformavusi.

15–17 metų paauglių ligos išraiška – kaip suaugusiųjų: karščiavimas, kosulys, skrepliavimas, atsikosėjimas krauju, skausmai krūtinės ląstoje, svorio kritimas, padidėjęs prakaitavimas. Rentgeno nuotraukose matomi pakitimai kaip ir suaugusiųjų.

– Ką reiškia paraudusi Mantu mėginio vieta?

– Prieš pirmą klasę visiems vaikams atliekamas tuberkulino mėginys (vėliau daromas tik atrankos būdu). Jeigu jis teigiamas – parausta dūrio vieta ar stebimas odos iškilimas – pacientai sunčiami konsultuotis pas vaikų pulmonologą. Dažnai tėvai atskuba pas gydytoją nerimaudami: kas bus, kokie bus skiriami vaistai, ar galės lankyti vaikų kolektyvą ir pan. Reikia žinoti, kad teigiamas Mantu mėginys dar nėra įrodymas, kad sergama tuberkulioze. Papildomai atliekamas imunologinis veninio kraujo tyrimas, kuris patikslina, ar vaikas užsikrėtęs tuberkuliozės mikobakterija – tuberkuliozės infekcija. Tik nusilpusio imuniteto pacientams ar turintiems minėtų gretutinių rizikos faktorių, tuberkuliozės infekcija gali pereiti į ligą, tačiau ja suserga vos 5 proc. mažųjų pacientų. Jeigu imuninis atsakas geras, dalį mikobakterijų sunaikina pats organizmas, kitos tarsi apsnūsta ir liga nesivysto.

– Kaip vystosi atspari vaistams tuberkuliozė ir kokios jos grėsmės?

– Džiaugsmą, kad tuberkuliozės atvejų mažėja, slopina didėjanti atsparios vaistams tuberkuliozės banga. Dauguma ligonių, deja, yra socialiai neatsakingi, linkę nesilaikyti gydymo režimo, trukmės. Dalis žmonių nebaigia gydymo kurso ar netinkamai vartoja vaistus, todėl vystosi atsparumas medikamentams. Ši tuberkuliozės forma gali atkeliauti ir iš kitų šalių, kuriose sergamumas labai didelis. Atsparios vaistams tuberkuliozės gydymas daug sudėtingesnis, skiriami 5–6 vaistai nuo tuberkuliozės, ilgėja gydymo trukmė (iki 18 mėnesių), išauga gydymo išlaidos.

Klasikinės jautrios vaistams tuberkuliozės gydymas pagal standartus trunka 6 mėnesius. Pagal naujas PSO rekomendacijas, jei situacijos  nekomplikuotos, aptinkami gana maži pažeidimai plaučiuose, skiriamas 4 mėnesių gydymo kursas. Jeigu tuberkuliozė komplikuota, nustatoma ir kitų organų pakenkimų, gydymas gali tęstis net iki dvejų metų.

– Kaip gydoma vaikų tuberkuliozė? Ar jiems tinka suaugusiems ligoniams taikomas principas – ilgai ir reguliariai vartoti vaistus?

– Vaikai dėl tuberkuliozės tiriami stacionare. Paprastai mažieji retai kosti ar skrepliuoja, o pakitimai plaučių rentgenogramoje – nedideli. Ligoninėje atliekami išsamūs laboratoriniai, imunologiniai, mikrobiologiniai, kompiuterinės tomografijos tyrimai. Jei vaikas neatkosti skreplių, imamos skrandžio išplovos (zonduojamas skrandis), atliekamas bronchoalveolinis lavažas (bronchų ir alveolių nuoplovų paėmimas ištirti mikrobiologiškai), atliekama kompiuterinė tomografija (vaikams iki 5 metų taikoma bendroji nejautra).

Diagnozavus tuberkuliozę, pirmus 2 mėnesius mažieji pacientai gydomi stacionare. Tai intensyvi gydymo fazė, kai skiriami 4 vaistai nuo tuberkuliozės. Turime stebėti, kaip medikamentus toleruos vaiko organizmas. Po 2 mėnesių, jei ligos eiga palanki, gydymas tęsiamas ambulatoriškai. Svarbus niuansas – gydymo tąsa ir režimas.

Tuberkuliozei ambulatoriškai gydyti įsteigti DOTS kabinetai – tiesiogiai stebimas, nepertraukiamas, kontroliuojamas gydymas, pacientas kasdien atvyksta išgerti vaistų. Vis dėlto, jei atstumas iki kabineto 10–15 km, o tėvai yra socialiai pažeidžiami ir nesiruošia ieškoti būdų, kaip kiekvieną dieną atvežti vaiką, gydytojams tenka pasitelkti ir socialinio darbuotojo pagalbą, kurio akivaizdoje ligonis vaistus išgertų. Antraip atsirastų daugiau atsparios tuberkuliozės atvejų. Kai atvykti į DOTS kabinetą ypač sudėtinga, taip pat ieškoma išeičių – taikoma nuotolinė stebėsena kompiuterio ekrane, kaip vaistai išgeriami. Kai ambulatorinio gydymo užtikrinti neįmanoma, vaikai visą gydymo periodą būna stacionare.

Laima Naskauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių patarimų turėtumėte tėvams, kad ši liga būtų laiku nustatoma ir tinkamai gydoma?

– Vaiko priežiūra – didžiulė tėvų atsakomybė. Jeigu užsitęsęs kosulys, pakilusi temperatūra, padidėjęs prakaitavimas, jei tėvai pastebi vaiko nuovargį, sumažėjusį apetitą, patartina kreiptis į gydytoją pulmonologą. Būtina ištirti visus vaikus, turėjusius kontaktą su sergančiu tuberkulioze suaugusiuoju. Būtina profilaktinė priešmokyklinė vaikų patikra tuberkulinu. Yra buvę atvejų, kai pagal vaiką, kuriam Mantu reakcija buvo teigiama, pavyko išaiškinti 4 suaugusiuosius, sergančius atvira tuberkuliozės forma.

Yra buvę atvejų, kai pagal vaiką, kuriam Mantu reakcija buvo teigiama, pavyko išaiškinti 4 suaugusiuosius, sergančius atvira tuberkuliozės forma.

Stacionare vaikai gydomi izoliuotoje aplinkoje, kol gauname mikrobiologinio tyrimo atsakymą, ar vaikas neišskiria bakterijų. Kitu atveju kyla pavojus užkrėsti bendraamžius, šeimos narius. Tik po patikros, kai yra mikroskopinio tyrimo atsakymai ir pasėlių augimu įrodoma, kad vaikas negali užkrėsti kitų, drąsiai jį išleidžiame į visuomenę. Beje, vaikų, kurie platina užkratą, yra mažai. Iš 11 praėjusiais metais sirgusių tokių buvo 3 paaugliai.

Kad vaikas sparčiau sveiktų, reikia kaloringesnio, gausaus vitaminų maisto, kokybiško miego, poilsio, dažnai vėdinti patalpas, kuo daugiau laiko praleisti gryname ore. Vyresniems vaikams svarbus psichoemocinis fonas, šeimos palaikymas, pasitikėjimą keliantis bendravimas su medicinos personalu, nes gydymas ilgalaikis, skiriama daug medikamentų, vaikai mėnesiams iškrenta iš savo socialinės aplinkos.

Mitai apie tuberkuliozę, kuriuos paneigia gydytoja L. Naskauskienė:

• Serga tik asocialūs žmonės. Iš tiesų susirgti gali įvairių socialinių sluoksnių asmenys. Tai infekcinė liga, kurią sukelia lašeliniu būdu per orą plintančios tuberkuliozės mikobakterijos.

• Galima užsikrėsti autobuse, parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje. Vis dėlto tokia tikimybė minimali, nes čia kontaktas trumpalaikis, ore tvyrančios bakterijos greitai išsisklaido, ypač jeigu diena saulėta, – ultravioletiniuose spinduliuose tuberkuliozės mikobakterijos žūsta labai greitai.

• Vaikas, užsikrėtęs tuberkuliozės bakterija, užkrės kitus. Tokie vaikai aplinkiniams nepavojingi. Jie užsikrėtę tuberkuliozės bakterijomis, bet neserga, t. y. bakterijų į aplinką neišskiria.

• Vaistus reikia pirkti patiems. Tuberkuliozės gydymas yra nemokamas, vaistai perkami centralizuotai.

• Tuberkuliozę galima išgydyti namų priemonėmis. Iš tiesų pasveikti galima tik gydant specialiais antibakteriniais vaistais, kurie veikia tuberkuliozės mikobakterijas.

– Kiek dabar Lietuvos gatvėse yra žmonių su atvira tuberkuliozės forma?

– Šiai minutei negalėčiau tiksliai pasakyt, turbūt ne tiek daug, nes didelė dalis ligonių, sergančių atvira tuberkulioze, yra gydymo įstaigose. Bet ne visi yra gydymo įstaigose. Jeigu imti skaičių, kiek kasmet Lietuvoje diagnozuojama tuberkuliozės, tai maždaug 500-700 naujų tuberkuliozės atvejų. Tai sudaro maždaug 25-26 atvejus 100 tūkst. gyventojų.

– Vadinasi, aš galiu bet kur apsikrėsti šia liga?

– Nėra taip baisu. Iš tikrųjų užsikrėsti tuberkuliozės mikrobakterija galima bet kur, bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad užsikrėtimas nelygu liga. Nes daugeliu atveju žmogaus imuninė sistema sunaikina įkvėptą mikrobakteriją ir žmonės nesuserga. Kad susirgtų žmogus, kuris užsikrėtė, reikia tam tikrų papildomų sąlygų.

– Kokios tos sąlygos? Kam didesnė grėsmė yra užsikrėsti tuberkulioze?

– Yra kelios priežastys. Pirmoji priežastis yra nepakankama mityba, nepakankamas baltymų ir riebalų vartojimas. Žmonių, kurių kūno svoris mažesnis nei turėtų būt, ypač vegetarų, ypač nevartojančių riebalų, tikimybė susirgti, užsikrėtus tuberkulioze yra didesnė. Taip pat didesnė tikimybė susirgti žmonėms, kurie vartoja vaistus dėl kitų ligų, kai tie vaistai silpnina imunitetą. Taip pat dar yra grupė ligų, tokių kaip cukrinis diabetas, inkstų funkcijos nepakankamumas ir žmogaus imunodeficito virusas, kurios didina tikimybę susirgti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl Lietuvoje tiek sergančių tuberkulioze?

– Turbūt nėra vienareikšmiško atsakymo. Nors ir mes tyrinėjam, ir kolegos kitose gydymo įstaigose, atsakymo neturiu. Turbūt viena iš svarbiausių priežasčių yra nebaigtas arba chaotiškai vykdytas gydymas. Visam pasaulyje yra labai daug žmonių, užsikrėtusių tuberkulioze – apie trečdalis. Bet tik dalis jų suserga. Tai jei ta dalis, kuri suserga, būtų išgydyta, būtų sustabdytas pernešimas. Didesnė problema yra nevisiškai užtikrintas gydymas. Dažniausiai žmonės patys nenori tinkamai gydytis. Ilgas gydymas, sunku iškęsti. Žmogaus priversti gydytis ligoninė negali, nes yra dar galimybė gydytis ambulatoriškai. Bet užtikrinti šimtaprocentinę priežiūrą ambulatoriškai neįmanoma.

Kad susirgtų žmogus, kuris užsikrėtė, reikia tam tikrų papildomų sąlygų.

– Kaip dabar elgtis viešajame transporte, renginiuose, kur galbūt yra žmogus, kuris turi tuberkuliozės bakteriją? Ar įmanoma apsisaugoti?

– Jeigu žinoma, kad žmogus serga tuberkulioze, tarkim, artimas, tas sergantis žmogus turėtų dėvėti kaukę, o žmogus, kuris artimai kontaktuoja, turėtų dėvėti respiratorių. Bet daugeliu atveju nežinom, kad žmogus serga, tai nesukt galvos. Nes negali žmogus būt paranojiškas ir galvot apie visas pasaulio ligas. Reiškia, ką aš galiu padaryt pats, kaip žmogus? Galiu gyventi, pagal galimybes, sveikai, nerūkyti, normaliai maitintis, šiek tiek grūdintis.

Šis atvejis, spalio viduryje nustatytas vakarinėje Albertos provincijoje, atrodo esantis izoliuotas, tad „šiuo metu jokio padidėjusio pavojaus Albertos gyventojams nėra“, sakoma vietos sveikatos apsaugos pareigūnų pranešime.

„Tai vienintelis gripo atvejis, apie kurį iki šiol pranešta Albertoje per šį gripo sezoną“, – pridūrė pareigūnai.

Pranešime nurodoma, kad neįvardytam pacientui pasireiškė nesunkūs gripui būdingi simptomai. Tuomet jam „buvo atliktas testas, ir jis greitai pasveiko. Šiuo metu nėra jokių įrodymų, kad virusas plačiau išplito“, pabrėžė medicinos tarnybos.

Kanados sveikatos apsaugos pareigūnai dabar aiškinasi, kas galėjo būti šio viruso šaltinis, ir tikrina, ar liga neišplito.

Nuo 2005 metų pasaulyje užregistruoti tik 27 užsikrėtimo H1N2 atvejai. Įprastesnės atmainos kiaulių gripo virusas yra žinomas kaip H1N1.

Anksčiau H1N2 Kanadoje niekada nebuvo aptiktas.

H1N2 infekcija nėra su maistu susijęs susirgimas; šiuo virusu žmonės negali užsikrėsti valgydami kiaulieną arba jos produktus, nurodė pareigūnai.

„Šiuo reto tipo gripo virusu žmonės paprastai užsikrečia kontaktuodami su užsikrėtusiomis kiaulėmis, ir nėra žinoma, kad juo būtų lengvai užsikrečiama nuo žmogaus žmogui“, – per „Twitter“ parašė Kanados vyriausioji visuomenės sveikatos apsaugos pareigūnė Theresa Tam.

Liga dažniausiai diagnozuojama vaikams iki 10 metų.

Jei peršalimo ligas ir gripą sukeliančių virusų nepadeda įveikti antibiotikai, šių medikamentų tenka griebtis susirgus skarlatina.

Skarlatina dažniausiai užsikrečiama sąlyčio metu su sergančio žmogaus seilėmis, nosies gleivėmis ar įkvėpus lašelių, kuriuos skleidžia infekuotas asmuo kosėdamas arba čiaudėdamas. Užsikrėsti galima geriant ar valgant iš sergančio asmens naudojamų indų ir pan. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra streptokokais infekuoti asmenys – ligos pasireiškimo požymių neturintys bakterijų nešiotojai ar sergantieji skarlatina, kurie aplinkiniams pavojingi apie 10 dienų.

Skiepų nuo skarlatinos nėra. Pagrindinės nespecifinės skarlatinos profilaktikos priemonės yra rankų higiena, kosėjimo  ir čiaudėjimo etiketo laikymasis.

Vaikai, susirgę skarlatina, neturėtų lankyti ugdymo įstaigos mažiausiai 24 val. po pradėto gydymo antibiotikais. Tos pačios rekomendacijos taikomos ir dirbantiems suaugusiesiems.

Iki XX a. susirgimai skarlatina, epidemijos, protrūkiai buvo plačiai paplitę pasaulyje. Mirštamumas nuo šios ligos buvo didesnis nei 30 proc. Tačiau dėl higienos sąlygų pagerėjimo ir antibiotikų vartojimo XX a. viduryje mirčių nuo skarlatinos žymiai sumažėjo.

Lietuvoje daugiau kaip 90 proc. užsikrėtusių ŽIV žmonių žino, jog yra užsikrėtę šia infekcija. Pagal šį rodiklį, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro vertinimu, Lietuva yra tarp pažangiausių Europoje.

Naujausiais šio centro duomenimis, Europoje vidutiniškai 80 proc. sergančiųjų ŽIV žino, kad yra užsikrėtę. Jungtinių Tautų AIDS programos duomenimis, pasaulyje šio rodiklio vidurkis siekia – 75 proc., t. y. ketvirtadalis užsikrėtusiųjų ŽIV nežino, jog yra infekuoti šiuo virusu.

Šią savaitę vyksta Europos ŽIV ir hepatitų testavimo savaitė, ja siekiama atkreipti visuomenės dėmesį, kaip svarbu suprasti apie ŽIV ir hepatitų ankstyvą nustatymą. Jei šios infekcijos nustatomos laiku, skiriamas nemokamas gydymas.

Testavimo savaitė prasidėjo penktadienį ir truks iki lapkričio 30 dienos.

Kasmet testavimo savaitė vyksta likus savaitei iki Pasaulinės AIDS dienos gruodžio 1-ąją. Visą testavimo savaitę medikai informuos visuomenę apie ŽIV ir hepatitų keliamas grėsmes, į kokius požymius verta atkreipti dėmesį ir įtarti ŽIV ir hepatitų infekcijas.

Pirmiausia dėl ŽIV rekomenduojama pasitikrinti tiems asmenims, kuriems kosulys tęsiasi ilgiau nei mėnesį, taip pat tiems, kuriems daugiau nei 2 kartus per metus serga plaučių uždegimais, bronchitais, gerklės, ausų ir kitais uždegimais.

Be to, ULAC ekspertai pataria pasitikrinti ir tais atvejais, jeigu karščiavimas ar viduriavimas tęsiasi ilgiau nei mėnesį, be priežasties netenkama daugiau nei 10 proc. svorio, taip pat jeigu nuolat juntamas nuovargis ir silpnumas, naktimis gausiai prakaituojama; susirgus tuberkulioze, padidėjus kaklo, pažastų ar kirkšnies limfmazgiams.

Patariama atlikti ŽIV testą, jeigu sergama lytinių organų, burnos, stemplės ar gerklės kandidoze, jei turima burnos ir genitalijų opų, neišnykstančių ilgiau nei mėnesį, taip pat esant kitoms būklėms, kurias galima rasti ULAC interneto svetainėje testavimo savaitei skirtame informaciniame langelyje.

Naujausiais ULAC duomenimis, Lietuvoje  ŽIV infekcija diagnozuota 3133 asmenims, iš jų kas penktas susirgo AIDS bei kas septintas yra miręs nuo įvairių priežasčių.

Vėjaraupiai yra viena labiausiai paplitusių infekcinių ligų (rizika užsikrėsti 80 – 90 proc.), kurios galima išvengti pasiskiepijus. Nesirgę vaikai gali užsikrėsti vėjaraupiais nuo sergančiojo juostine pūsleline asmens. Lietuvoje visuotinis vaikų skiepijimas nuo vėjaraupių netaikomas, tačiau savo lėšomis galima skiepyti tiek vaikus, tiek suaugusius. Ypač rekomenduojama vakcina nuo vėjaraupių skiepyti anksčiau nesirgusius vaikus, lankančius vaikų ugdymo įstaigas, sergančius lėtinėmis ligomis, su nusilpusia imunine sistema. Taip pat rekomenduojama skiepyti nesirgusius vėjaraupiais suaugusius, slaugančius ligonius; kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (moteris, planuojančioms nėštumą, medicinos darbuotojus, ikimokyklinio ugdymo įstaigos personalą); asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi. Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų ir asmenų, kuriems neseniai buvo perpilta kraujo ar buvo skiriami imunoglobulinai.

Centro duomenimis, 2014 m. užregistruoti 1379 vėjaraupių atvejai (sergamumo rodiklis 57,7 atv./10 tūkst. gyv.), t. y. beveik 1,4 karto daugiau nei 2013 m. (994 atvejai). Praėjusiais metais užregistruota daugiausiai vėjaraupių atvejų per pastaruosius aštuonerius metus (2008 - 2014 m.). 2014 m. didžiausias sergamumas vėjaraupiais stebimas Pasvalio, Rokiškio ir Kupiškio rajonuose, kur sergamumo rodiklis siekė atitinkamai 76,5, 74,2 ir 72,9 atv./10 tūkst. gyv., mažiausias – Panevėžio rajone 37,0 atv./10 tūkst. gyv. Daugiausia susirgusiųjų vėjaraupiais registruota tarp 4-6 metų amžiaus vaikų.

Panevėžio visuomenės sveikatos centras (toliau - Centras) primena, kad vėjaraupiai - viena iš pūslelinės infekcijos formų, sukelta Varicella - Zoster viruso. Kadangi po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose), nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą - juostinę pūslelinę (herpes zoster). Vėjaraupių inkubacinis periodas (nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo) trunka nuo 10 iki 21 d., tai priklauso nuo organizmo imlumo infekcijos sukėlėjui. Ligos pradžia ūmi (1 - 2 d.), pasireiškianti karščiavimu, silpnumu, bloga savijauta, vėliau bėrimu: veido, plaukuotos galvos dalies, rankų, kojų bei viso kūno odą, kartais net gleivinių.

Siekiant išvengti vėjaraupių, svarbu imtis ir nespecifinių profilaktikos priemonių: laikytis rankų higienos taisyklių, reguliariai vėdinti patalpas, drėgnu būdu valyti daiktų paviršius. Asmeniui, kuriam pasireiškė vėjaraupiams būdingi simptomai (odos bėrimas, karščiavimas), nedelsiant rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.