Ugdyti finansinius gebėjimus

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius mano, kad vaikai jau nuo ankstyvos vaikystės turėtų gauti kišenpinigių ir patys gebėti jais atsakingai naudotis

Pasak jo, jeigu tėvai nesuformuos gerų finansinių įpročių vaikystėje, vėliau jaunuoliai, įžengę į didesnės atsakomybės laikotarpį, gali pridaryti didelių klaidų ir gauti skaudžių pamokų.

Pašnekovo nuomone, nuo pat mažumės vaikai privalo suprasti, kad įvairūs daiktai ir malonumai turi savo kainą – tai labai svarbu akcentuoti net perkant saldainius, ledus ar žaislus.

„Tėvai vaikui neturėtų sudaryti įspūdžio, kad pinigų turi viskam ir visada, todėl galima įsigyti bet ką. Atvirkščiai, atžaloms kaip tik reikia paaiškinti, kad pinigų kiekis yra ribotas. Kai pradedama be saiko tenkinti vaikų norus, tai jau vadinčiau auklėjimo spraga. Vaikams pradėti skiepyti požiūrį apie finansinę daiktų vertę skatinčiau nuo pat mažumės“, – sako M.Marcinkevičius.

Specialistas skatina tėvus iš anksto pradėti formuoti vyresnių vaikų finansinius gebėjimus – kad ir naudojantis banko kortele. „Sveikintina, jei tėvai į kortelę perveda kad ir smulkių, bet fiksuotų pajamų, kurias jų atžala jau gali planuoti – dalį lėšų išleisti, dalį atsidėti taupyti“, – teigia jis.

Laikytis užsibrėžtų taisyklių

M.Marcinkevičius primena apie atvejus, kai parduotuvėse, vaikui klykiant, zyziant ar rėkiant, tėvai pasiduoda ir nuperka išsvajotą pirkinį.

„Vaikui turint kišenpinigių, tokios problemos nebelieka: užsimanei žaislo – prašom, pirk. Bet nusipirkęs šį žaislą negalėsi pirkti kažko kito. Tokiais metodais vaikui dar labai anksti padės formuotis tinkami įpročiai – tėvams ateityje tai kels gerokai mažiau galvos skausmo. Be abejo, norėčiau pabrėžti, kad nekalbu apie būtinuosius vaiko poreikius, maistą ar drabužius – kraštutinumo griebtis neprotinga“, – sako jis.

Specialistas pabrėžia, kad nustatytų finansinių taisyklių reikėtų laikytis ir atžalos šeimai. „Finansinės taisyklės turėtų būti visos šeimos susitarimas, nes po vizito pas senelius grįžus su pilnu krepšiu žaislų ir kišenpinigių planavimas netektų prasmės. Todėl ir seneliai, linkėdami gero, turėtų pagalvoti, kad naudingiau išskirti tam tikrą sumą į vaiko biudžetą kaip papildomas pajamas. Jeigu vaikui taisykles jau sukūrėte, labai svarbu jų visapusiškai ir laikytis“, – sako M.Marcinkevičius.

Finansinės taisyklės turėtų būti visos šeimos susitarimas, nes po vizito pas senelius grįžus su pilnu krepšiu žaislų ir kišenpinigių planavimas netektų prasmės.

Dienos išlaidoms – limitas

Šiaulių banko kasdienės bankininkystės direktorius Andrius Kamarauskas pritaria, kad diegti finansinio raštingumo pagrindus reikia dar vaikystėje. Darželyje ar mokykloje apie pinigus vaikai mokomi  mažai, tad pagrindinė atsakomybė tenka tėvams.

Lietuvoje nuo septynerių metų vaikams tėvai jau gali atidaryti banko sąskaitą, susietą su mokėjimo kortele. Gavęs savo mokėjimo kortelę, vaikas jau suvokia, kad gali savarankiškai disponuoti pinigais. Pervedus didesnę pinigų sumą, su vaiku verta pasitarti, ką jis su šia pinigų suma ketina daryti – kaip ją paskirstys per ilgesnį laikotarpį, kiek ketina taupyti norimam daiktui ar pomėgiui. Vaikui svarbu paaiškinti, kad jis reguliariai kontroliuotų sąskaitos likutį, gebėtų suvokti, kad, išleidus pinigus dabar, jų pritrūks vėliau.

Baiminantis, kad vaikas gali išleisti didesnę kortelėje esančią sumą, tėvai gali kontroliuoti kortelės limitus ir taip apriboti perteklinį išlaidavimą. Kortelė vaikams gali kelti pagundą atsiskaityti interneto erdvėje, bet tėvai gali atskirai apriboti ir interneto mokėjimus.

„Vaikui tik pradėjus naudotis kortele, galima nustatyti nedidelį dienos išlaidų limitą ir, jam augant bei formuojantis jo finansiniams įgūdžiams, tą limitą palaipsniui didinti. Paauglystėje jau pravartu supažindinti su mokėjimais interneto erdvėje, e.banko naudojimu“, – pataria A.Kamarauskas.

Kaip su vaiku kalbėtis apie pinigus skirtingais jo amžiaus tarpsniais?

Specialistai rekomenduoja pradėti su vaiku kalbėtis apie finansinį raštingumą kuo anksčiau – teigiama, kad tokie pokalbiai galėtų vykti jau trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Nuo ko pradėti ir kokio lygio žinių suteikti kiekvienu vaiko amžiaus tarpsniu?

Savo įžvalgomis ir patarimais šiuo klausimu dalijasi ekonomikos mokslų daktaras, vaikų finansinio raštingumo ugdymo programėlės „Poklet“ įkūrėjas Tomas Mendelsonas.

3–6 metai. Šiais gyvenimo metais vaikas pradeda savo pažintį su pinigais. Pradėjus mokytis skaičiuoti, vaikui tampa paprasčiau suvokti, kas apskritai yra pinigai, jis ima pamažu suprasti, kad jų kiekis ribotas, kad jų tai pamažėja, tai padaugėja, kad galima juos kažkur padėti ar duoti. Aiškinant tokio amžiaus vaikui svarbu vengti abstrakčių sąvokų, geriau naudoti fizinius dalykus – gali padėti grynieji pinigai, apsilankymas parduotuvėje, kurioje vaikas turi galimybę pats paliesti tam tikras prekes, pažinti daiktus. Šiuo amžiaus laikotarpiu vaiką reikėtų supažindinti su tokiomis sąvokomis kaip pajamos, išlaidos, taupymas ir dalijimasis. Labai svarbu kalbėti apie taupymą, padėti nusistatyti trumpalaikius taupymo tikslus ir paaiškinti, kad jam gali tekti palaukti, kol galės įsigyti to, ko nori.

6–10 metų. Su tokio amžiaus vaiku galima kalbėti apie konkrečias išlaidas – nuo 6 metų vaikas jau pradeda suprasti priežasties ir pasekmės ryšį, keičiasi jo pinigų suvokimas. Vaikas ima suprasti, kad pinigai yra tiesiogiai susieti su daiktais, o tėvai dirba, kad uždirbtų pinigų. Vaikas pamažu ima suvokti, kad pinigai gali būti išleidžiami skirtingais būdais – vyksta vienkartiniai ar periodiniai mokėjimai, o kai kurie pirkimai atliekami be grynųjų pinigų. Su vaikais galima pradėti kalbėti apie prekes ir paslaugas, poreikius ir norus, trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Vaikams nuo šešerių metų rekomenduojama duoti kišenpinigių, kad jie galėtų mokytis patys nuspręsti, kur leisti pinigus.

11–13 metų. Sulaukęs vienuolikos metų vaikas, priimdamas sprendimus, pradeda remtis nebe emocijomis, o racionaliu mąstymu. Šiuo gyvenimo laikotarpiu jau nori pats užsidirbti pinigų, ieško tam įvairių būdų, svarsto, kas labiau apsimoka ir leis uždirbti daugiau. Šis amžiaus tarpsnis žymi atsirandantį nepriklausomybės norą ir didėjančią bendraamžių įtaką. Vaikui darosi svarbu, ką pamanys draugai, jis nori daryti ir veikti tai, ką ir kiti jo amžiaus vaikai. Būdamas tokių metų, vaikas jau turi susikrovęs finansinių žinių pagrindą, tad jam lengviau suprasti pasaulį be grynųjų pinigų. Su tokio amžiaus vaiku galite pamėginti paimti pirkinių čekį ir panagrinėti jo turinį. Jau galima pradėti aiškinti ir tokias sąvokas kaip kreditai, skolos, palūkanos, biudžetas ar netgi tapatybės vagystė. Kadangi šiandieniame pasaulyje grynieji darosi vis mažiau reikšmingi, svarbu, kad vaikas suprastų, kaip saugoti savo tapatybę ir duomenis internete, žinotų, kaip saugiai leisti pinigus, atliekant pervedimus per banką, atsiskaitant kortele.

13–15 metų. Būdamas tokio amžiaus, paauglys jau pradeda suprasti abstrakčias koncepcijas ir ilgalaikius padarinius. Jau galima kalbėti gerokai gilesnėmis temomis: bankai, investavimas, obligacijos, akcijos ir pan. Pagal Lietuvos įstatymus, sulaukus 14 metų, jau leidžiama oficialiai pradėti dirbti, tad galima paskatinti vaiką po truputį ruoštis savarankiškam gyvenimui.

15–18 metų. Paauglystės pabaigoje jau imama spręsti sudėtingus uždavinius ir suprasti savo veiksmų padarinius. Tai tinkamas metas pasikalbėti apie dideles išlaidas, pavyzdžiui, apie automobilį, apie tai, kiek gali kainuoti aukštasis mokslas ir kraustymasis į kitą miestą. Svarbu supažindinti su tuo, kiek gali atsieiti būsto nuoma, jo išlaikymas ar netgi tai, kiek per mėnesį gali kainuoti maistas. Reikėtų kalbėti apie mokesčius, kas yra gera ir bloga skolos – reikia padėti suvokti, kad skolinimasis gali būti tiek puikus, tiek ir labai kenksmingas dalykas. Svarbu išaiškinti ir kredito reitingo sąvoką – jeigu jaunas žmogus, ketinantis pradėti savarankišką gyvenimą, ruošis skolintis pinigų, jis turi aiškiai suprasti, kaip šis procesas vyksta.

– Kada tėvai turėtų pradėti kalbėti su vaikais apie pinigus?

– Kuo anksčiau mažiesiems pradėsime aiškinti, kas yra pinigai ir kaip reikia su jais elgtis, tuo teisingesnį požiūrį išugdysime. 2–4 metų vaikas į pinigus žiūri kaip į žaislą, todėl nesistebėkite, jei saują monetų jis pavers "koše", o gavęs banknotą suglamžys, pames ar išmainys į saldainio popierėlį – tokio amžiaus vaikas dar nesuvokia pinigų vertės. 5–6 metų vaikas įprastai jau geba suprasti pinigų paskirtį. Jis pradeda domėtis, kiek kas kainuoja, ką galima nupirkti už konkrečią pinigų sumą, iš kur atsiranda pinigai, kaip jų įsigyti. Tėvams derėtų paaiškinti, kad, norint turėti pinigų, reikia dirbti ir taupyti. Vaikas turi gebėti nusistatyti prioritetus išlaidoms, suvokti, kad prieš kažką perkant reikia įvertinti, ar pakaks sumos, kurią turi, gal reikia kokio daikto atsisakyti. Būsimam pradinukui visus šiuos dalykus turi kantriai išaiškinti tėvai – būtent šiame amžiuje formuojasi vaiko asmenybė, mąstymas, o kartu ir požiūris į pinigus bei jų valdymo įgūdžius – jis ateityje nulems užaugusios atžalos priimamus sprendimus. Ignoruodami natūralų vaiko susidomėjimą suaugusieji rizikuoja: atžala gali pasiduoti draugų švaistūnų įtakai arba ateityje daryti brangiai kainuojančias finansines klaidas.

– Ne visiems vaikams pakanka įprastų paaiškinimų. Ar yra efektyvesnių finansinio auklėjimo būdų?

– Nuostabi priemonė, kurią tėvai gali naudoti ankstyvame amžiuje – žaidimas "Parduotuvė", vaikai jį noriai žaidžia. Perkant ir parduodant įvairius žaisliukus galite naudoti tiek simbolinius, tiek tikrus pinigus. Pastaruosius naudoti geriau – vaikas susipažins su skirtingų nominalų euro centais, euro monetomis, banknotais, pramoks skaičiuoti, atiduoti grąžą. Kiek ūgtelėjusias atžalas pakvieskite žaisti "Monopolį", "Menedžerį", "Banką" ar kitus panašaus pobūdžio stalo žaidimus – taip galėsite paaiškinti pagrindinius ekonomikos principus.

Gera idėja su mažyliu sudaryti pirkinių sąrašus: atidarę šaldytuvą kartu aptarkite, kokių produktų reikia nupirkti, kartu apytikriai suskaičiuokite, kiek pinigų reikės išleisti parduotuvėje. Parduotvėje paprašykite mažylio surasti reikiamus produktus už numatytą kainą. Tokiu būdu jis supras, kad negalima atėjus į parduotuvę visko iš eilės krauti į krepšį, nors vaikui gali atrodyti, kad tėvai kaip tik tai ir daro. Neprošal vaikui duoti nedaug pinigų, pavyzdžiui, eurą ir pažiūrėti, ar jis ras norimą įsigyti prekę už tokią kainą.

Viską, ką aiškinote savo atžalai, iliustruokite savo pavyzdžiu – mažylis pamokymus įsisąmonins tvirčiau ir tai apsaugos jį nuo klaidų ateityje. Labai svarbi vidinė savistaba – ar jūsų kalbos ir veiksmai neprieštarauja vieni kitiems. Jei jūs sutariate taupyti, o patys išlaidaujate, jei priperkate daug maisto, o paskui jį išmetate, jei nedarote pirkinių sąrašo ir parduotuvėje produktus renkate atsainiai, tai nesistebėkite, kad ūgtelėjęs ir vaikas taip elgsis.

Klaidos – neatsiejama mokymosi proceso dalis. Geriau mažos išmoktos pamokos vaikystėje nei dideli finansiniai nemalonumai suaugus.

– Daugelis tėvų vaikus finansiškai auklėja per kišenpinigių sistemą. Ar tai gerai?

– Kišenpinigiai negali būti duodami šiaip sau, todėl, kad kitas vaikas turi, – būtina įvardyti, kam tie pinigai skirti ir susitarti, kokios bus pasekmės juos išleidus ne pagal paskirtį. Kišenpinigių dydis priklauso nuo šeimos finansinės padėties, taip pat nuo to, kokiu tikslu juos duodate. Pradėti reikia nuo mažų sumų, paskui jas palaipsniui didinti. Pirmokui verta duoti po mažai ir dažniau – kiekvieną dieną, vėliau kišenpinigių sumą didinti ir duoti rečiau. Labai svarbu nuolat stebėti, kaip vaikui sekėsi elgtis su pinigais, ar juos išleido tikslingai. Jei vaikui sėkmingai pavyksta laikytis šeimos susitarimų, kišenpinigius galima duoti iš karto mėnesiui ir vaikui suteikti didesnę pasirinkimo laisvę, kur juos išleisti: ne tik pavalgyti mokykloje, bet ir pramogoms, draugo gimtadienio dovanai, taupyti ir t.t.

– Ar teisinga naudoti pinigus kaip skatinimo priemonę, kad vaikai geriau mokytųsi, tvarkytų namus?

– Svarbu turėti sveiką požiūrį į pinigus ir suprasti, kad jie tėra priemonė ir jokiu būdu – ne tikslas. Nerekomenduotina skatinti vaikus pinigais už darbus, kurie įeina į jų kasdienių pareigų ir atsakomybių sąrašą. Susitvarkyti kambarį, žaislus, drabužius, elementarūs buities darbai, namų darbų ruoša, drausmingas elgesys – tai jo asmeninė atsakomybė, jo natūralus indėlis į šeimos gerovę, už kurį pinigais neatlyginama. Kita vertus, norint paskatinti vaiką papildomai užsidirbti, galima paieškoti darbų, už kuriuos atsilyginsite pinigais, tačiau labai svarbu atskirti, kokie darbai vaikui yra privalomi, o kurie ne. Pavyzdžiui, tvarkyti laiptinę, grėbti lapus sode, dažyti sandėliuką, valyti langus, padėti seneliams ir kiti darbai, kurių tėvai kasdien nedaro, gali būti apmokami. Tokiu atveju svarbu nustatyti realų užmokestį – tokį, kokį mokėtų kitam samdomam darbuotojui, ir nepermokėti. Antraip vaikui gali formuotis klaidingas požiūris, kad pinigai ateina labai lengvai. Be to, būtina įvertinti atlikto darbo kokybę: jei ji netenkina, atsiskaityti su vaiku tuomet, kai darbas bus atliktas. Tokia tėvų pozicija padės atžaloms suprasti, kad dirbti reikia atsakingai, mokys vertinti jūsų atliekamus darbus, padės geriau suprasti pinigų vertę.

Norėdami paskatinti geriau mokytis, būti paslaugesniam, tėvai vaikui gali įvesti taškų sistemą: sukaupęs tam tikrą kiekį taškų jis gaus iš anksto sutartą apdovanojimą, pavyzdžiui, bus leista nakvoti pas draugą.

– Kai kurie tėvai dėl tų pačių priežasčių vaikams taiko finansines baudas.

– Šiuo atveju finansinė bausmė neskatins vaiko geriau elgtis – jis nesupras, kodėl tėvai taip elgiasi. Tarp priežasties ir pasekmės turi būti loginė sąsaja, o šiuo atveju jos nėra. Tėvai tik pademonstruos savo galią, viršenybę, užuot nuoširdžiai pasidomėję, ar vaikui reikia padėti.

– Įprasta, kad pinigai – suaugusiųjų reikalas, ir vaikai nenutuokia apie šeimos finansinę situaciją.

– Su vaiku ne tik galima, bet ir būtina kalbėtis apie šeimos finansinę padėtį, svarbu pasirinkti tinkamą formą. Nebūtina jam pasakoti viską iš pagrindų, tačiau vaikas turi žinoti šeimos finansinę padėtį, ypač jei išgyvenate krizę, dalyvauti aptariant biudžetą, svarstant šeimos galimybes, planuojant išlaidas, priimant bendrus sprendimus. Kaip kitaip jis išmoks? Nieko blogo vaiko paprašyti paskolinti pinigų – nustatykite konkrečias palūkanas ir terminą, iki kurio pinigus grąžinsite. Taip supažindinsite vaiką su skolos ir kredito terminais, kurie pravers ateityje, be to, sudarysite sąlygas vaikui padaryti gerą darbą, prisidedant prie šeimos gerovės. Svarbu, kad skolinimasis netaptų įpročiu – vaikui atrodytų, kad stokojate gebėjimų valdyti asmeninius finansus.

– Savo kišenpinigius išleidęs ar pritrūkęs svarbiam pirkiniui pinigų vaikas tėvų prašo paskolinti, žada būtinai grąžinti, tačiau apie savo pažadus pamiršta, o ir dauguma tėvų skolas linkę nurašyti.

– Suaugusieji turėtų suvokti, kad susitarimai su vaiku yra abipusiai ir savo elgesiu tam neprieštarauti – sunku išmokyti vaikus finansinės drausmės, jeigu pats jos stokoji. O drausmė prasideda nuo susitarimų laikymosi. Be to, vaikas su pinigais elgsis atsakingiau, jei nuo mažens tėvai mokys jį pirma skaičiuoti turimas santaupas, o tik tada planuoti pirkinius, bet ne atvirkščiai.

Gana dažnai tėvai instinktyviai pasisiūlo patys nupirkti atžalai norimą daiktą ir taip atima iš jo progą patikrinti savo taupymo įgūdžius, ugdyti kantrybę, užsispyrimą. Skubėti realizuoti vaiko norų neverta: iš didelių svajonių gimsta dideli tikslai, o su jais ir pasididžiavimo savimi jausmas. Reikia nepamiršti, kad pinigai neatsiejami nuo asmeninės atsakomybės, todėl jeigu vaikas nusprendžia ilgai kauptus pinigus išleisti menkaverčiam blizgučiui, būtina išlikti ramiems ir gerbti jo apsisprendimą, net jei matote, kad atžala klysta. Klaidos – neatsiejama mokymosi proceso dalis. Geriau mažos išmoktos pamokos vaikystėje nei dideli finansiniai nemalonumai suaugus.

Tėvai savo atžaloms neturėtų atleisti ir brangiai kainavusių išdaigų: kartais nutinka, kad padykę, užsispyrę mažyliai kažką sugadina, sudaužo, o tėvai priversti atlyginti jų padarytą žalą. Vaikams būtina paaiškinti situaciją ir pasakyti, kad dėl minėtų finansinių nuostolių atitinkamai sumažės jų kišenpinigiai arba šią sumą jie turės atiduoti iš savo santaupų. Tai mokys vaikus prisiimti atsakomybę už nederamą elgesį.

– Kaip išmokyti vaikus taupyti?

– Skatinkite ir nuolat priminkite atžalai, kad bent nedidelę dalį kišenpinigių atsidėtų norimam brangesniam daiktui, pramogai ar kitam pirkiniui. Svarbu nepamiršti, kad, išleidus santaupas, taupymas turi prasidėti iš naujo. Labai efektyvus dvejų stiklainių principas: vienas stiklainis su užrašu "dabar", kitas – "po 10 dienų": ko atžala neišleidžia per dieną, meta į pirmą stiklainį, per kelias dienas sukauptus pinigus iš pirmo stiklainio perdeda į antrą. Beje, vaikai smulkius pinigus išleidžia greičiau nei stambesnes kupiūras, o sutaupytus pinigus labai brangina, leidžia apgalvotai.