Nuo vadinamosios Matuko reformos praėjo jau šešeri metai. Po tragedijos, kai keturmetis Matas buvo mirtinai uždaužytas motinos ir jos sugyventinio, valdžia įstatyme sugriežtino vaikų priežiūros reikalavimus tėvams – uždraustas bet koks smurtas. Tačiau pastaruoju metu smurto prieš vaikus atvejai žiniasklaidoje mirga itin dažnai.

Pernai metų pabaigoje dvimetė mergaitė beveik mėnesį gulėjo komoje.

„Ji buvo paguldyta dėl pilvo traumos, tačiau vėliau nustatyta daugybinių kūno sužalojimų“, – sakė Vaikų ligų klinikos atstovė.

Įtarimai dėl sužalojimų pareikšti devyniolikmetei vaiko motinai ir jos draugui. Neseniai vieno Kauno darželio auklėtoją tėvai apkaltino smurtaujant prieš vaikus. Esą vaikus ji rišo prie radiatoriaus. Į seksualinį smurtą prieš vaikus visuomenės dėmesį vėl atkreipė buvusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus skandalas.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Smurto Lietuvoje prieš vaikus nemažėja. Tai, ką matome ir mūsų turima informacija rodo, kad lyginant 2022 metus su 2021-aisiais, pernai smurto atvejų nustatyta gerokai daugiau“, – teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Naujausia Vaiko teisių apsaugos tarnybos užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa rodo, kad pusė respondentų fizines bausmes vis dar laiko auklėjimo priemone. O smurto atvejų – kur kas daugiau nei sužino pareigūnai. Mat tik 16 proc. apklaustųjų tikina, kad, pastebėję vaiko teisių pažeidimą, tikrai praneštų atsakingoms tarnyboms.

„Tikrai beveik 50 proc. 2022 metais ir 50 proc. 2021 metais respondentų atsakė, kad tai priklauso nuo aplinkybių“, – teigė I. Skuodienė. 

Didelė dalis apskritai nesugeba smurto atpažinti. Pavyzdžiui, ausies užsukimo ar vaiko supurtymo smurtu nelaiko. Jau nekalbant apie psichologinį smurtavimą.

Pavyzdžiui, ne laiku parėjus paauglei namo, išvadinti nevykėle, valkata, kad iš tavęs nieko doro neišaugs, apie 30 proc. apklaustųjų nebūtinai tai laiko smurtu.

 

„Pavyzdžiui, ne laiku parėjus paauglei namo, išvadinti nevykėle, valkata, kad iš tavęs nieko doro neišaugs, apie 30 proc. apklaustųjų tai nebūtinai laikomurtu“, – konstatavo I. Skuodienė.

„Anksčiau vaiko supurtymas nebuvo laikomas smurtu, bet dabar jau negalima vaiko purtyti“, – sakė gatvėje kalbinta moteris.

„Manau, purtyti vaiko nereikėtų, o geriau žodžiu pasakyti, kad elgiasi netinkamai“, – teigė kita pašnekovė.

„Šventajame Rašte pasakyta, kad jei duosite vaikui rykščių, apsaugosite jį nuo pragaro“, –  porino vyras.

„Išvadinti vaiką nevykėliu, valkata, manau, – irgi būtų smurtas, bet kitokios rūšies. Tai – jau psichologinis smurtas“, – sakė kitas pašnekovas.

Psichologai sako, kad dažnai prieš vaikus smurtaujama dėl prastos pačių tėvų psichologinės būsenos: susikaupusios įtampos ar patiriamo streso.

„Kai esame labiau pailsėję, susikaupę, atlaikome ir vaikų emocijas, ir elgesį, ir labiau žinome, ką pasakyti“, –  dėstė „Tėvų linijos“ vadovė, psichologė Jūratė Baltuškienė.

Specialistė siūlo atžalas auginantiems sąmoningai stebėti savo elgseną.

„Jei tik jaučiame, kad kažką nederamo pasakysime ar padarysime, išeikime į kitą kambarį, su  antra puse aptarkime situaciją. Arba paskambinkime į „Tėvų liniją“, kuri tam ir yra skirta. Aplinkos pakeitimas, dėmesio nukreipimas suteiks galimybę šiek tiek atslūgti emocijoms“, – toks buvo psichologės patarimas.

Pernai pranešimų skaičius dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, palyginti su ankstesniais metais, išaugo kiek daugiau nei dešimtadaliu.  

Trafaretinė atsakomybė

Šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. Nors iš komos jau pabudo, padariniai bus juntami visą gyvenimą. Dėl mergaitės sužalojimų suimta devyniolikos metų jos mama ir šios draugas. Atsakomybė už šią tragediją ir visų, ir niekieno – šeima vaiko teisių gynėjams nebuvo žinoma.

Regis dar visai neseniai Lietuva verkė nuo sumušimų mirusio Matuko. Jautresnis žmogus, galvodamas apie tai, ką berniukui teko patirti prieš mirtį, pats jausdavo fizinį skausmą. Apverkė Lietuva ir į šulinį tėvo sumestų dviejų vaikų mirtį. Buvome įsijautrinę tiek, kad išgirdę vaiko raudą ar pakeltą suaugusiojo balsą nevalingai siekdavome telefono. Šokiravo žinia apie galimą pedofiliją pavyzdžiu laikytoje globėjų šeimoje.

Šie ir kiti viešumą pasiekę įvykiai dažnu atveju apsiriboja trafaretinėmis tarnybų frazėmis apie tai, kad šeima valdininkams nebuvo žinoma, teiktą pagalbą, pagal planą vykdytus patikrinimus. Vaiko teisių apsaugos reforma, sukurtos pagalbos šeimai programos, valstybinė smurto artimoje aplinkoje programa, nemokamos anoniminės pagalbos linijos ir dar daugybė programų, kurias žinome egzistuojant. Tačiau, atrodo, to maža.

„Nepaisant to, kad sistema pasikeitė, visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko.

Matome, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė, tolerancija smurtui mažėja, tačiau šiandien to dar nepakanka, kad visi vaikai gyventų be smurto. Nors pastebime tendenciją, kad gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, taip pat ir apie galimą smurtą prieš vaikus kasmet daugėja, vis dėlto apie 50 proc. žmonių konkrečiose situacijose vis dar sunkiai identifikuoja smurtą“, – mėgstamą pastebėjimą apie visuomenę dėsto Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Pasiteisinimas: kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, valdininkai atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ (Freepik.com nuotr.)

Didėjantis pranešimų skaičius patvirtina visuomenės atidumą, tačiau šis faktas taip pat turėtų versti ir dar labiau sunerimti. Galbūt kažką darome ne taip? Galbūt nepakanka reformų, nacionalinių smurto programų?

Kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, gynėjai tada atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ Taip buvo dėl sumuštos dvimetės mergytės, ta pati frazė skambėjo ir Matuko tragedijos atveju.

Deja, niekada niekas negalės pasakyti, ar buvo galima, ar ne užkirsti kelią tragedijai. Vaiko teisių ir socialiniai darbuotojai negali prisiimti atsakomybės už kito žmogaus veiksmus. Tačiau faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Kasdienybė glumina

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaiko teisių gynėjai kasmet gauna vis daugiau pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus – 2020 m. buvo gauta 39 430 pranešimų, 2021 m. – 40 493, 2022 m. – 44 543. Gaunant daugiau pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, kartu daugėja ir pranešimų dėl galimo smurto prieš vaikus atvejų. 2020 m. nuo smurto nukentėjo 2 486 vaikai, 2021 m. – 2 594, o 2022 m. – daugiau kaip 2 803 vaikai“, – dar negalutine praėjusių metų statistika dalijosi I. Skuodienė.

Praėjusių metų dešimties mėnesių duomenys rodo, kad daugiausia pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus gauta Telšių ir Panevėžio apskrityse ir Kauno mieste. Mažiausiai – Alytaus ir Klaipėdos apskrityse.

Faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Vaiko teisių gynėjų pateiktą statistiką geriausiai iliustruoja medikų kasdienybė. Kaip „Kauno dienai“ teigė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas, smurto prieš vaikus tikrai nemažėja. Kraupūs pastarojo meto įvykiai verčia galvoti, kad kai kurias socialinių įgūdžių neturinčias, galbūt net smurtauti linkusias šeimas institucijos tiesiog pražiūri.

„Per daugiau kaip tris savo darbo dešimtmečius niekada nesupratau ir tikriausiai niekada nesuprasiu, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą. Tomis akimirkomis bandau save įtikinti, kad negalima leisti pykčiui ir neapykantai užvaldyti kūno“, – apie savo darbo kasdienybę yra rašęs R. Kėvalas.

Žmogus – smurtinė būtybė

Pokalbio su visiems puikiai pažįstamu garsiu profesoriumi atvykome į jo jaukų kabinetą Kauno klinikose. Žinodamas pokalbio temą, R. Kėvalas į rankas paėmė ploną knygelę.

„Žinote, mes nuo neatmenamų laikų esame smurtinė visuomenė ir nuolat norime parodyti savo fizinę ar kitokią galią prieš silpnesnį. Tas silpnesnis dažniausiai ir būna vaikas.

Kai kuriuos atsakymus randu Astridos Lindgren kalboje „Daugiau jokio smurto“, kuri buvo paskelbta 1978-aisiais. Ją vis prisimenu ir paskaitau, todėl ir jums norėčiau pacituoti: „Visą laiką, kiek tik gyvename šioje žemėje, mes smurtaujame ir kariaujame. O kartais pasaulyje įsivyraujanti ramybė yra trapi ir gali bet kada žlugti. Argi po tūkstančio metų nuolatinio karo ne metas susimąstyti, kad galbūt kažkoks įgimtas žmogaus trūkumas skatina mus smurtauti? Ar esame pasmerkti žūti nuo savo agresijos? Visi trokštame ramybės, tad ar galime tikėtis, kad iš esmės pasikeisime, kol dar nevėlu?“

A. Lindgren rašė, kad turime pradėti nuo vaikų ir vaikystės. Juk vaikai ateis ir bus politikai, žmonės, kurie formuos pasaulį. Jos žodžiai labai išmintingi ir pranašiški. Ji toliau rašo: „Karas gali kilti dėl vieno asmens valdžios troškimo, noro atkeršyti ar tiesiog tuštybės, godumo, jei reikalai nesiklostys taip, kaip norima.“ Ar mes neturime šių dienų problemos? Ir paskutinė labai įsimintina citata: „Aš galiu pakeisti vieną žmogų pasaulyje – save.“ Tad atsakymas paprastas – viskas prasideda nuo mūsų pačių“, – įžangą į nelengvą pokalbį padarė žinomas vaikų gydytojas.

Šis prieššventinis ir pošventinis laikotarpis nebuvo lengvas – visuomenę viena po kitos purtė žinios apie žiaurias nelaimes, netikėtas žinomų žmonių netektis, sužalotus ar net mirusius vaikus. Profesorius tikino, kad per pačias šventes darbo netrūko, tačiau kažkuo ypatingu jos nepasižymėjo.

„Vaikai atvežti ir dėl virusinių infekcijų, ir dėl patirtų traumų. Kažkokių didelių sužalojimų išskirti negalėčiau, tik tą vieną atvejį apie mergaitę iš Raseinių. Tokio seniai neturėjome“, – tarsi nuspėdamas tolesnę pokalbio eigą kalbėjo R. Kėvalas.

Emocijos: R. Kėvalas atviras – per daugiau nei tris savo darbo dešimtmečius niekada nesuprato ir nesupranta, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Košmaras Raseiniuose

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuri nebūtų girdėjęs žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių istorijos. Žinia apie į Kauną sunkios būklės atvežtą mergaitę pasirodė antrąją Kalėdų dieną. Viena pirmųjų plačiau apie tai parašiusi „Kauno diena“ dar tą pačią dieną kalbėjosi su R. Kėvalu, kuris kaip tik dirbo tą šventinę naktį. Tuomet gydytojas sunkiai rinko žodžius.

„Dėl vidinio kraujavimo vaikas skubiai operuotas. Mergaitė šiuo metu reanimacijos skyriuje, jos būklė – kritinė“, – praėjusių metų gruodžio 26-ąją sakė medikas.

Netrukus po įvykio teismas leido suimti dvejų metų mergaitės sunkiu kūnu sužalojimu įtariamą jos motiną ir šios draugą. Devyniolikmetė motina suimta vienam mėnesiui, jos draugas – dviem mėnesiams. Šeimoje auganti sužalotos mergaitės sesuo dvynė nedelsiant paimta ir perduota tėvui.

Įstatymų įkaitai

Kelias dienas po kraupaus įvykio R. Kėvalas dar teikė informaciją žiniasklaidai, nes visiems ypač rūpėjo mergaitės būklė. Tačiau vėliau to daryti nebegalėjo, nes tai griežtai uždraudė tėvai.

„Kieno teises šiuo atveju mes apsaugome, kai įstatymas mums draudžia apie tai kalbėti, o jums – rašyti? Ar tos mažametės, kuri guli ligoninėje, ar tų niekdarių, kurie tai padarė? Man atrodo, kad antrasis variantas. Ir taip mes prieiname iki absurdo“, – situaciją, su kuria dažnai susiduria ir medikai, ir žurnalistai, apibūdino profesorius.

Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą.

Nepaisant to, medikas buvo atviras – ši mergaitė patyrė žiaurių ir stiprių sužalojimų. Daugiau kaip penkiolika parų mergaitė buvo gydoma Intensyviosios terapijos skyriuje, gyvybines funkcijas palaikė aparatai, buvo reikalingas daugybinis medikamentinis gydymas, kad būtų išlaikytos tam tikros funkcijos. „Iš to turėtume suprasti, kokio masto sužalojimų ji patyrė“, – tęsė profesorius.

Praėjus kelioms dienoms po pokalbio su R. Kėvalu, sulaukėme žinių, kad dvimetė pabudo iš komos. Šiuo metu ji perkelta iš Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus į skyrių ir toliau gydoma. Tačiau, kaip rašė portalas tv3.lt, sumušimas paliko žymę visam gyvenimui – vienas mergaitės inkstas nefunkcionuoja.

Sukrėtė: šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. (Freepik.com nuotr.)

Žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių rajono istorija sujaudino ir įaudrino šalį. Nemažai žmonių, apimti bejėgiškumo ir pykčio, emocijas ėmė lieti komentaruose po suimtos mažylės mamos nuotrauka feisbuke. R. Kėvalas ragina nuo tokių veiksmų susilaikyti, nes tai tik dar labiau kursto visuomenės agresiją.

„Gal geriau pagalvoti, kaip tai mamai ir kitoms tokio amžiaus būsimoms mamoms padėti? Gal geriau ne lieti purvą, o pagalvoti, ką galėjome padaryti, kad būtume to išvengę? Mano nuomone, smurtu prieš smurtą nepakariausi“, – pastebėjo profesorius.

Ką veikia tarnybos?

Praūžusi internautų pykčio banga atvėrė ir skaudžią piktžaizdę. Žmonės ėmė dalytis ligoninėje gydomos mergaitės ir jos sesers dvynės nuotrauka. Ji daryta dar gerokai anksčiau prieš nuvilnijusį žiaurų įvykį. Šioje nuotraukoje plika akimi galima įžvelgti, kad ant vienos mergaitės veido ir kaklo – didžiulės mėlynės. Tai neprasprūdo pro akylų internautų akis – užvirė diskusija, kad ta pati dabar sunkiai sužalota mergaitė buvo daužoma ir anksčiau. „Kauno dienos“ žiniomis, ši nuotrauka ir visa informacija jau perduota vaiko teisių gynėjams.

„Ar nebuvo galima atsakingoms tarnyboms įsikišti anksčiau vien dėl to, kad nepilnametė pagimdė dvynukes? Mano nuomone, bent pro rakto skylutę tą šeimą buvo privaloma stebėti. Po įvykio aiškinama, kad tarnyboms šeima nebuvo žinoma. Manau, kad nepilnametystė ir nėštumas jau iš principo yra socialinė problema, kurią mes turime pripažinti“, – į nelaimę pažvelgti platesniame kontekste siūlė R. Kėvalas.

Įstatymas numato, kad apie įtariamus smurto atvejus gydymo įstaigos privalo pranešti teisėsaugos institucijoms.

„Informuojame visais atvejais, kai yra įtariamas fizinis smurtas, seksualinė prievarta“, – užtikrino pašnekovas ir papildė, kad dėl atvejų apie nukritusius, nuplikytus ar panašiai sužalotus vaikus sprendžiama individualiai.

Psichikos problemos

Šis ir kiti ne ką mažiau gniuždantys įvykiai perša išvadą, kad beveik prieš šešerius metus priimta vadinamoji Matuko reforma neveikia. Jos esmė – puiki: uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes. Deja, praktika rodo visai ką kita – kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas, vaikai mušami toliau.

R. Kėvalas „Kauno dienai“ pasakojo apie šiandien egzistuojantį visų keturių formų smurtą prieš vaikus: fizinį, emocinį-psichologinį, seksualinį ir vaikų nepriežiūrą. Fizinis smurtas atpažįstamas lengviausiai, emocinis – sunkiausiai. Seksualinį smurtą taip pat sunku identifikuoti, jei jis fiziškai netraumuoja išnaudojamo asmens.

„Tikslių skaičių dar neturime, tačiau vadovaudamasis nuojauta galiu pasakyti, kad smurto atvejų tikrai nemažėja. Karantino metu, žinoma, buvo mažiau. Tačiau dabar, kai pandemija nuslūgusi, labai išryškėjo paauglių psichikos sutrikimai: savęs žalojimas, anoreksija, polinkis į savižudybę, savižudybės. Kai kurie specialistai prognozuoja, kad dabar ateina psichikos problemų epidemija“, – apibendrino garsus gydytojas.

Anot profesoriaus pateiktos statistikos, Lietuvos paaugliai žudosi maždaug trylika kartų dažniau nei Graikijos, kurioje savižudybių skaičius yra pats mažiausias. R. Kėvalo žodžiais, paaugliai, jauni žmonės, daugiau gyvena virtualiajame nei realiame pasaulyje. Virtualiajame pasaulyje vyksta daug negerų dalykų – patyčios, narkotikai, pateikiami savižudybių pavyzdžiai ir pan.

„Mes visiškai sumaišėme šiuos du gyvenimus, nors, manau, pirminis socialinių tinklų tikslas buvo visai kitoks. Matome, kuo visa tai pavirto. Galvodamas apie savižudybes pasvarstau, kad gal tai gero gyvenimo išraiška. Pakalbu su giminaičiais, kurie dar prisimena Sibirą – kaip juos ten vežė, kaip jie ten gyveno – tai ten kažkodėl žmonėms nekilo noro žudytis. Nes tais laikais veikė išgyvenimo instinktas. Dabar su priešu kariaujančioje Ukrainoje, greičiausiai, irgi apie savižudybes mažai galvojama. Visi ten siekia atsilaikyti ir išgyventi bet kokia kaina“, – svarstė pašnekovas.

Slepia sužalotus vaikus

Paprašytas išsamiau papasakoti apie dažniausiai vaikų patiriamas traumas, sužalojimus, profesorius išliko santūrus, tačiau sutiko pasidalyti keletu pavyzdžių.

„Jei įtariamas fizinis smurtas prieš vaiką, mes jį tiriame pagal protokolą. Kaip aš sakau – nuo plaukų galiukų iki kojų pirštų. Esame turėję aštuonių mėnesių sužalotą kūdikį. Ištyrus paaiškėjo, kad jam jau seniau buvo lūžę šonkauliai ir jie jau sugiję. Taip pat būna ir su kitais kaulais, – šiurpią šių dienų situaciją apibūdino medikas. – Klasikinis šių dienų pavyzdys: atsisėda dvi mamos gerti kavos. Pasisodina vaiką ant kelių, šalia – stalas, ant kurio garuoja puodelis karšto vandens. Vaikas griebia puodelį, apsipliko veidą, kaklą, krūtinę.“

Kaip dar vieną šių laikų rykštę profesorius įvardijo vaikų nepriežiūrą. Tai tokia smurto forma, anot R. Kėvalo, kurią sunkiai priima ar net nesistengia priimti tėvai. Reikėtų įsisąmoninti, kad net Vaiko konstitucijoje rašoma: suaugusieji atsakingi už tai, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje.

„Pateiksiu pavyzdį: mama trijų mėnesių kūdikį palieka ant vystymo stalo ir jis nukrinta, susižaloja. Čia yra akivaizdus nepriežiūros pavyzdys, nors daugeliu atvejų galvojama, kad tiesiog nelaimingas atsitikimas ir tėvai dėl to nekalti. Visai neseniai buvo atvejis, kai tėvai į ligoninę atvežė vaiką. Pasirodo, jis nudegė prieš tris dienas. Tėvai nusprendė iškart nesikreipti į medikus. Rezultatas – vaikas nusėtas pūliuojančiomis žaizdomis“, – susimąstyti tėvus tarsi kvietė pašnekovas.

Šiurpi statistika

Kaip „Kauno dienai“ pasakojo profesorius, vaikai į ligoninę patenka ne tik dėl fizinio smurto, kaip daugelis įsivaizduoja. Yra ir seksualinis smurtas, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai – subtili tema.

Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės.

„Greičiausiai nebuvo mėnesio, kad tokio atvejo nebūtų. Tačiau dažniausiai į tokius atvejus siunčiu savo koleges vien dėl to, kad esu vyras. Tai labai skausmingi dalykai ir nesinori dar labiau traumuoti vaiko. Galiu tik pridurti, kad tokio pobūdžio sužalojimai yra kone patys baisiausi, šlykščiausi“, – atviravo R. Kėvalas ir iškart sulaukė klausimo: „Kas padeda susivaldyti, nepratrūkti matant tokius dalykus?“ Kur dar skaudžios netektys, kurias reikia išgyventi ir nenuleisti rankų...

„Vienintelis žmogus, su kuriuo galiu susitarti, esu aš pats. Vienintelis žmogus, kurį galiu pakeisti, esu aš pats. Emocijos neturi užvaldyti profesionalumo, minčių ir daryti įtakos elgesiui. Nes, greičiausiai, kažkas lygiai taip pat nesusivaldė, ir vaikai atsidūrė reanimacijos skyriuose“, – pastebėjo pašnekovas, kurio legendinė frazė „Tu negali numirti su kiekvienu vaiku“ iki šiol skamba galvoje.

Seksualinį smurtą vaikai gali patirti tiek iš šeimos narių, artimųjų, kitų jiems žinomų asmenų, tiek iš nepažįstamų žmonių. Dauguma tyrimų nurodo, kad dažniau vaikas seksualinį smurtą patiria iš artimų žmonių. Anksčiau patyrę seksualinį smurtą vaikai ir vėliau dažnai tampa smurto aukomis – jiems sunku priešintis, jie išmoksta aukos vaidmenį.

„Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės, o rankos daro neįtikėtinai baisius dalykus“, – pokalbį baigė R. Kėvalas.

Prof. Rimantas Kėvalas/Regimanto Zakšensko nuotr.

Sušvelnino kardomąją priemonę

Šiaulių teismas Raseiniuose sužalotos mergaitės mamai šią savaitę skyrė kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą keturiems mėnesiams dėvint apykoję.

Baigiantis įtariamosios suėmimo terminui toks sprendimas priimtas remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, gautomis specialistų išvadomis ir aiškėjančiomis, kaip įtariama, įvykdyto nusikaltimo aplinkybėmis, ketvirtadienį pranešė prokuratūra.

Ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė Jūratė Tamašauskienė pažymi, kad, atsižvelgiant į kardomųjų priemonių paskirtį, numatytus tikslus galima tinkamai pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei pačia griežčiausia – suėmimo.

Baudžiamasis kodeksas už sunkų mažamečio sveikatos sutrikdymą numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų.

Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jį kontroliuoja Šiaulių apygardos prokuratūra. Tyrimą atlieka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistai.

Šaltinis: BNS

Kas lemia smurtą šeimose

Bene visose studijose apie vaikų patiriamą smurtą aiškinama, kad labai svarbu identifikuoti šią agresiją keliančias priežastis ir prevencines priemones skirti būtent joms eliminuoti.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad smurtą šeimose gali lemti įvairūs veiksniai: kylantys konfliktai ir nesutarimai tarp šeimos narių, užklupę finansiniai sunkumai, pablogėjusi fizinė ar emocinė sveikata, propaguojamas nesveikas gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai, taip pat pasaulinio masto problemos, jaučiamos lokaliai, – kaimyninėje šalyje vykstantis karas, kelerius metus besitęsianti koronaviruso pandemija, gresianti ekonomikos krizė ir pan.

„Svarbu, kad patys tėvai ar kiti šeimoje smurtaujantys žmonės suprastų savo netinkamą elgesį, norėtų keistis, ieškotų reikalingos pagalbos, nevengtų kreiptis ir konsultuotis su savo srities specialistais, kurie padėtų spręsti šeimoje kylančius sunkumus darniai ir taikiai, nesukeliant nei smurtinės, nei nesmurtinės žalos bet kuriam kitam žmogui, o ypač – vaikui“, – teigė I. Skuodienė.

Atvejis Raseiniuose paskatino kalbėti apie tai, kad savotiškas situacijos sąstingis atsiranda, kai apsiribojama apsilankymu, informacijos suteikimu, tačiau paveikesnių priemonių nesiimama. Vaiko teisių specialistai įvertina, rekomendacijas perduoda savivaldybei ir pagal funkcijas, suprask, visi padarė tai, ką turėjo padaryti, ir ramu. Ar tikrai taip turėtų būti, kai trečius metus iš eilės smurto prieš vaikus statistika auga?

Galų gale vis dar srebiame karantino padarinius – kone dvejų metų uždaro gyvenimo būdo. „Daugeliu atvejų mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu, tad tapo daug sunkiau pastebėti vaiko teisių pažeidimų, taip pat ir galimo smurto prieš vaikus atvejų. Pagrindinis pranešėjas apie vaiko teisių pažeidimus buvo policija, vadinasi, problemos paaiškėdavo tik ištikus krizei šeimoje“, – aiškino I. Skuodienė.

Apie vaiko teisių apsaugos reformą

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia, kad reforma iš esmės pakeitė Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemą. Šiuo metu vaiko teisių gynėjai į pranešimus reaguoja visą parą. Iki reformos, kai vaiko teisių apsaugą įgyvendino savivaldybės, buvo reaguojama tik darbo valandomis.

„Reaguojame visais atvejais, kai gauname pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Reaguojame į bet kokia forma gaunamą pranešimą – raštu, žodžiu ir pan.“, – teigė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Reagavimui nustatyti konkretūs terminai. Priklausomai nuo atvejo sudėtingumo, reaguojama per valandą, šešias valandas arba tris darbo dienas. Vaiko situacijos visas įvertinimas trunka iki penkių darbų dienų, smurto atveju – iki trijų.

„Kitas labai svarbus pokytis – atskirtas sprendimų priėmimas ir paslaugų teikimas. Vaiko teisių gynėjai įgalinti priimti objektyvius sprendimus, atsižvelgiant tik į geriausius vaiko interesus. Galime inicijuoti pagalbos teikimą. Iki reformos tiek sprendimo priėmėjas, tiek pagalbos teikėjas buvo savivaldybė. Šiuo metu mes veikiame kartu su paslaugų teikėjais – t. y. mes inicijuojame pagalbą, o savivaldybės įstaigos ją teikia“, – aiškino I. Skuodienė.

Anot tarnybos vadovės, tai leido sudaryti žemėlapį, kokių paslaugų trūksta savivaldybėse, ir jas plėsti. Po reformos požiūris į įvairius atvejus tapo kompleksinis – įsitraukia psichologai, mokyklos socialinis darbuotojas, vaiko teisių specialistai, policininkai.

„Nuo 2018 m. vaiko nuomonei išklausyti skiriamas ypatingas dėmesys. Vadinasi, vertinant pagalbos vaikui ir šeimai poreikį, pirmiausia yra atsižvelgiama į vaiko nuomonę ir jo interesus“, – sakė I. Skuodienė.

Pozicija: I. Skuodienė tikino, kad sistema pasikeitė, bet visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Po reformos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje atsirado mobiliosios komandos, t. y. specialistų komanda, kuri ypatingais atvejais vyksta į šeimas ir gali suteikti pagalbą čia ir dabar.

Siekiant ugdyti visuomenės sąmoningumą, aktyvumą pranešant apie galimus vaiko teisių pažeidimus, įskaitant ir galimą smurtą prieš vaiką, praėjusių metų pabaigoje pradėjo veikti Vaiko teisių linija – naujas, patogus, visuomenei lengvai prieinamas kanalas pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus, konsultuotis visais vaiko teisių užtikrinimo klausimais.

Per pirmąjį darbo mėnesį tarnyba sulaukė beveik 400 skambučių ir klausimų tiesioginiuose pokalbiuose interneto svetainėje. Taip pat – per 80 paklausimų e. paštu. Nors dažniausiai į vaiko teisių gynėjus kreipiasi suaugusieji, sulaukta ir 20 vaikų kreipimųsi. Dešimt konsultacijų vyko užsienio kalba (anglų ir rusų).

Dažniausiai žmonės domisi vaiko teisių apsaugos sistema, taip pat teiraujasi, kur rasti pagalbos kitais juos dominančiais klausimais. Iš visų gautų skambučių – 45 buvo susiję su galimu smurtu prieš vaikus, tad šiais atvejais vaiko teisių gynėjai reagavo į šiuos pranešimus.

Vaiko teisių linijoje dirba šešių specialistų komanda. Konsultacijos vaiko teisių apsaugos klausimais teikiamos pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–19 val., o penktadieniais 8–18 val. Konsultantų nedarbo metu žmonėms patariama kreiptis  kitais kontaktais.

2022 m. statistika (per dešimt mėn.)

Vilniaus mieste gyvena 119 059 vaikai. Gauti 372 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (270 – fizinis, 42 – seksualinis, 26 – psichologinis, 34 – nepriežiūra).

Vilniaus apskrityje (neskaitant miesto) gyvena 47 046 vaikai. Gauti 195 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (131 – fizinis, 9 – seksualinis, 26 – psichologinis, 29 – nepriežiūra).

Kauno mieste gyvena 55 411 vaikų. Gauti 168 pranešimai apie galimą smurtą (132 – fizinis, 17 – seksualinis, 18 – psichologinis, 1 – nepriežiūra).

Kauno apskrityje gyvena 48 528 vaikai. Gauti 244 pranešimai apie galimą smurtą (181 – fizinis, 31 – seksualinis, 21 – psichologinis, 11 – nepriežiūra).

Klaipėdos apskrityje gyvena 63 506 vaikai. Klaipėdos apskrityje (įskaitant ir miestą) gauti 203 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (119 – fizinis, 18 – seksualinis, 28 – psichologinis, 38 – nepriežiūra).

Apie prasidėjusį tyrimą LNK žurnalistas kalbėjosi su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene.

– Kas jau žinoma iš pradėto tyrimo? Kokios detalės aiškėja?

– Tiesą sakant, žinoma labai nedaug. Tai, kad mergaitė patyrė smurtą. Labai norėtųsi, kad medikams pavyktų išgelbėti jos ir gyvybę, ir sveikatą. O toliau aiškinsimės su institucijomis, ką jos darė ne taip.

– Ar kiekvienu tokiu atveju pradedate tyrimą?

– Iš tikrųjų istorija istorijai nelygu. Šiuo atveju, mums kilo labai daug įtarimų ir klaustukų. Ypač užkliuvo labai jaunas mamos amžius. Jeigu mama yra 19 metų, o mergaitei dveji metukai, vadinasi, ji  gimdė dar būdama nepilnametė. Klausimas, kokios paslaugos buvo teikiamos nėščiajai ir paskui jau po gimdymo. Kaip ji buvo prižiūrima, kokia teikiama pagalba. Ar buvo dirbama su šeima. Tai labai svarbu. Tas argumentas, kad tarnyboms šeima nebuvo žinoma, kaip jūs anksčiau minėjote, neįtikėtina.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Pačios tarnybos sako žinojusios, kad gimdė nepilnametė. Galbūt čia yra taip, kad į sąrašus buvo įtraukta, bet nebuvo realiai prižiūrima, kaip mama rūpinasi vaiku?

– Tokias paslaugas turi organizuoti savivaldybė. Deja, kaip matome ir duodame dėl to pastabų, skirtos paslaugos nėra individualizuotos. Jos nėra orientuotos į tai, ko iš tiesų reikia žmonėms. Dažniausiai užpildoma tuo, ką turi, ką gali pasiūlyti savivaldybė. Pavyzdžiui, – tėvystės kursai. Ar tai besiskirianti pora, ar smurtaujanti, konfliktuojanti – visus juos siunčia į tuos pačius tėvystės kursus, nors jų poreikis gali labai skirtis. Tas pats yra dėl įvairių įgūdžių vertinimo, ugdymo. Labai dažnai užpildoma tokiomis minimaliomis paslaugomis, nesigilinant į individualius poreikius. Pavyzdžiui, auginantiems neįgalų vaiką, gali reikėti vienų paslaugų, besiskiriančiam, kad ir išsilavinusiam, – psichologinių žinių. Taigi, to orientavimosi į konkretaus žmogaus poreikį labai pasigendama.

Deja, ar tai besiskirianti pora, ar smurtaujanti, konfliktuojanti – visus juos siunčia į tuos pačius tėvystės kursus, nors jų poreikis gali labai skirtis.

.

– Ko tuomet reikia nepilnametei motinai, kuri pagimdė dvynukes?

– Akivaizdu, kad pirmiausiai svarbu išsiaiškinti, kiek ji turi gyvenimiškos patirties ir įgūdžių auginti vaikus. Natūralu, kad niekas negimė mama ar tėčiu, tad svarbu tų įgūdžių įgyti. Kitas dalykas – ir jos dienotvarkė, ir jos gyvenimo supratimas. Taip yra, kad 17–19 metų mergina ieško draugo, nors vaikai turėtų būti pirmoje vietoje. Tai yra brandumo – socialinio, psichologinio pasirengimo – klausimas.

– Mes iki galo dar gerai nežinome, kas nutiko? Antrąją mergaitę šiuo metu prižiūri jos biologinis tėvas. Kokių jūs turite spėjimų dėl šios mažylės sužalojimo? Ar taip galėjo nutikti dėl tų pačių socialinių įgūdžių stokos?

– Negalėčiau vertinti šios konkrečios istorijos, bet žvelgiant į visas tokio pobūdžio istorijas, ypač per karantiną, mes matome, kad kantrybės, dėmesio vaikui reikia  mokytis labai daug. Tėvams labai sunki užduotis – suprasti vaiko poreikius. Dažniausiai tas nestiprus kepštelėjimas, nedidelis smurtas pasireiškia ne todėl, kad tėvai norėtų pažeminti savo vaiką. Dažniausiai tą poelgį išprovokuoja jo psichologinė būsena, nesugebėjimas suvaldyti emocijų. Tad svarbiausias klausimas būtų gebėjimas valdytis, o paskui įgūdžių formavimas. Nes kai jų nėra, tas nesusivaldymas dar labiau išryškėja.

– Prieš penkerius metus Lietuva buvo sukrėsta, kai keturmetis berniukas galiausiai mirė ligoninėje nuo sumušimų. Daugelis pamena skaudžiąją Matuko istoriją. Ar nuo to laiko įvyko kokių nors pokyčių?

– Pokyčių yra nemažai. Persitvarkė institucijos. Buvo centralizuota Vaiko teisų apsaugos tarnyba. Na, savivaldybėms akivaizdžiai reikia vystyti paslaugų sektorių. Ne tik po Matuko, bet ir po kitų triukšmingų istorijų buvo keliamas klausimas, kodėl tiek daug vaikų paimama. Atsirado taip vadinama tokia „pagalvės“ paslauga – t. y. krizių centrai. Juose yra daug mamų su vaikais, kurios sprendžia vienokias ar kitokias problemas. Skaičiai patys kalba už save – per metus turime apie 2 tūkst. smurto atvejų. Tai labai daug.

– Kaip konkrečiai dėl šios istorijos, kas laukia mamos?

– Svarbiausia, kad medikams, kurie deda dideles pastangas, pavyktų išgelbėti mergaitę. Kitas dalykas – teisėsauga, kuri atliks tyrimą ir išsiaiškins. Bet pagrindinis dalykas yra institucijos, kaip jos veikė. Neišskiriant ir ugdymo įstaigos konkrečiu atveju, jei priskirta tokia buvo, šeimos gydytojo, seniūno. Juk ne tik pašalpas reikia sutvarkyti, motinystės išmokas, bet pirmiausia – matyti žmogų.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, vien per pastarąsias dvi savaites įvyko trys incidentai su ginklais, kurių metu nukentėjo vaikai. Dar vienas panašus įvykis įvyko balandžio mėnesį bei praėjusių metų spalį.

„Pastebime labai pavojingą tendenciją, kai vaikams į rankas patenka ginklai, ir vaikai, nesuvokdami pavojaus, jais susižeidžia patys arba sužaloja kitus vaikus. Tokie įvykiai gali tapti didžiule šeimos tragedija, tad mes, tėvai, turime dėti visas pastangas, kad išvengtume panašių įvykių. Pirmiausia kalbėkime su vaikais, paaiškinkime jiems, kad ginklas – ne žaislas. Ir, žinoma, užtikrinkime, kad pavojingi daiktai vaikams būtų neprieinami“, – sako Tarnybos vadovė.

Pastaruoju metu didėjantis nelaimingų atsitikimų su ginklais skaičius kelia nerimą vaiko teisių gynėjams. Nors pastarojo meto įvykių aplinkybės skirtingos, tačiau jas vienija tai, kad vaikams į rankas pateko ginklai ir dėl to įvyko nelaimės.

Praėjusių metų spalį trylikos metų vaikas iš namų balkono šovė į gatve einantį vyrą, žmogus buvo sužeistas. Šių metų balandį mokykloje įvyko nelaimė, kai paauglys į mokyklą atsinešė ginklą ir iš jo šovė į kitus moksleivius, du vaikai buvo sužaloti.

Trys nerimą keliantys įvykiai nutiko šių metų gegužės mėnesį. Vienas vaikas susižalojo, kai šaudė į taikinį. Dar vienu atveju dešimtmetis šovė į paauglę ir ją sužalojo, o kitu atveju šešerių metų mergaitė šovė į devynmetį, vaikas buvo sunkiai sužeistas.

Visais minimais atvejais buvo naudojami ne patys pavojingiausi ginklai, o mažiausio pavojingumo pneumatiniai ginklai, kuriems įsigyti nereikia leidimo. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nors ir mažiausio pavojingumo, tačiau tai irgi ginklas, kuriuo negali žaisti vaikas.

„Svarbu suprasti ir tai, kad pastaruoju metu vaikus pasiekia daug žinučių apie karą Ukrainoje. Tai skatina juos dar labiau domėtis ginklais, norėti juos išbandyti, dažniau žaisti karinius žaidimus. Mums, suaugusiems, šioje situacijoje labai svarbu išlikti dėmesingiems ir pastebėjus didėjantį vaikų norą žaisti tokius žaidimus, su jais kalbėtis, paaiškinti, kodėl ginklų negalima imti“, – akcentuoja I. Skuodienė.

Net ir namų saugumui įsigytas šautuvas gali tapti baisios nelaimės priežastimi. Tad visi ginklai, įskaitant pneumatinius šautuvus, turi būti laikomi vaikams neprieinamoje vietoje, saugiai rakinamose spintose ar seifuose.

– Kokie didžiausi iššūkiai jūsų darbe?

– Jų tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus. Yra ir tokių atvejų, kai vaikai nenori grįžti į savo biologinę šeimą.

– Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos?

– Pagrindinė priežastis – nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos kitą ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir, kilus įtarimų bei išsikvietus policijos pareigūnus, tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, kad tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl to vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

– Kokie specialistų veiksmai atvykus į šeimą?

– Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t.y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat, kai gaunama anoniminė informacija. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas. Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą, bendrauti tampa lengviau. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, išklausoma jo nuomonė.

– Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

– Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą. Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimų, ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

Sunku matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti.

– Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

– Sunku matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia mes galime jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad, esant krizinei situacijai, šeimoje su jais kažkas pakalbėtų. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio tampa atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nelengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau. Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti. Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalyti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti tėvams ir vaikams?

– Vaikams norėtųsi palinkėti laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko – pokalbiams su vaiku ir bendroms veikloms kurti, jo nuomonei, dienos įvykiams išklausyti. Nepamirškite apkabinti vaiko ir parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra blogų vaikų, tik jų elgesys kartais netinkamas.

Karantinas – nemenkas išbandymas puoselėjantiems šiltus jausmus

Dabar, kai iki minimumo apribota galimybė bendrauti gyvai dėl viruso plitimo, atsiskyrimas itin sunkus pirmuosius stiprius jausmus išgyvenantiems jauniems žmonėms.

Psichologai teigia, kad vienas sudėtingiausių asmenybės raidos etapų – paauglystė, kai keičiasi kūnas, žaižaruoja emocijos ir įsiplieskia jausmai, yra jautrus visai šeimai.

Atsakinga artimųjų elgsena gali apsaugoti nuo gyvenimo lūžių, išmokyti nesėkmes priimti kaip patirtį, o gražius santykius puoselėti. Tokiu laikotarpiu taip pat pasimato, ar tarp vaiko ir tėvų iki tol buvo sukurtas tvirtas ryšys ir laiku padėtas pagrindas teisingiems pasirinkimams.

Įveikti nusivylimą mylimuoju gimnazistei padeda psichologė

„Mano vaikystėje buvo daug taisyklių, įsipareigojimų. Viską lyg ir dariau savo noru. Atrodo, kad jaučiausi laiminga. Nežinau, kaip paaiškinti, bet kai įkopiau į paauglystę ir susipažinau su juo, tas jausmas su vyresniu, patyrusiu draugu, buvo stipresnis už viską. Patiko jaustis suaugusia, jaučiausi ypatinga“, – beveik septynis mėnesius trukusią būseną prisimena Kauno rajone gyvenanti Viltė.

Viltės paaugliško maišto periodas sutapo su internetine pažintimi. Mergina atvira: būtent gyvenimu be ribų ir be taisyklių naujasis pažįstamas patraukė jos, tada šešiolikmetės, dėmesį. Vedina noro būti šalia ketveriais metais vyresnio vaikino, Viltė ėmė praleidinėti pamokas, stiprėjo nesutarimai su mokytojais, tėvais. Pasak merginos, nuolatiniai aplinkinių priekaištai ją vertė vis labiau atsiriboti nuo šeimos, mokyklos.

„Išsiskirti iš naujų pažįstamų nenorėjau, todėl ėmiau rūkyti, paragavau alkoholio, „žolės“. Daug ką iš to laiko dabar noriu pamiršti, o labiausiai – momentą, kai supratau, kad vaikinas manimi tiesiog naudojasi. Tada pritrūko pinigų ir jis liepė parduotuvėje kažką pavogti, nes esu nepilnametė ir man „nieko nebus“. Supratau, kad tai yra riba ir jau noriu į savo namus, savo lovą ir kad niekas nieko neklaustų“, – atvirai kalba neseniai aštuoniolikos sulaukusi gimnazistė.

Viltė grįžo į mokyklą, nuo pavasario lankosi pas psichologą. Tikisi, kad po karatino bus galimybė susitikti su psichologe gyvai. Pagalbos į specialistus kreipėsi ir Viltės tėvai. Jie, pasak merginos, nori suprasti, kaip bendrauti su į paauglystę įkopiančiu Viltės broliu, išvengti klaidų.

Mylimosios šeima tapo jaunuolio patarėjais

Marijampolės regione globos namuose gyvenantis Valius įsitikinęs, kad jausmai bendraamžei jį sustiprino ir pakeitė. Vaikinas juokauja, kad tai, kas nutiko, visų pirma netikėta jam pačiam, nes įsimylėjo „moksliukę“. Kadangi abu puikiai sutaria, karantino apribojimai jų laiko kartu nesumažino – jiedu bendrauja per atstumą, vienu metu klausosi tos pačios muzikos arba žiūri tą patį filmą.

„Aistė tokia, kad dėl jos viską padaryčiau. Patinka ir kaip jos tėvai su manimi elgiasi, jaučiuosi kitu žmogumi. Ilgai vengiau draugės tėvų, ypač mamos, bijojau, kad draus susitikinėti. Bet kai susipažinome, jie nėra nieko blogo pasakę, dažnai pataria. Net atrodo, kad ten mano namai“, – pakylėtai kalba paauglys.

Valius atvirauja, kad nuo mažens kėlė rūpesčių socialiniams darbuotojams, mokytojams: „Jau nuo dvylikos metų garsėjau kaip peštukas, vis bėgdavau iš globos namų“.

Berniukas anksti neteko tėvo (jis žuvo avarijoje), o mama, likusi viena su keturiais vaikais, neatlaikė užgriuvusių išbandymų, pradėjo girtauti. Į globos namus su sesutėmis Valius pateko septynerių. Dabar jam šešiolika.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologė Giedrė Starkevičiūtė pataria, kaip elgtis, kai dukra arba sūnus pirmą kartą įsimyli:

– Nekelkite papildomo streso

Paauglystėje formuojasi tapatumas, vertybės, požiūris. Šis periodas dažnai lydimas stiprių išgyvenimų ir jausmų, jie paaugliui sukelia didelį stresą. Pasistenkite neapgalvotu elgesiu nesukelti jo dar daugiau. Stresas būna teigiamas, skatinantis tapti geresniu, keistis. Bet gali kilti ir iš konfliktų, nesusikalbėjimo šeimoje.

– Išlikite kritiški poelgiams

Jei tėvai pastebėjo netinkamą paauglio elgesį (praleidžia pamokas, konfliktuoja su mokytojais, laiku negrįžta į namus), svarbu suprasti tikrąją to priežastį. Niekas nepadės geriau, nei nuoširdus, pagarbus, pagrįstas pasitikėjimu ir šiluma pokalbis. Jeigu santykiai sudėtingi, tada patartina kreiptis psichologo pagalbos. Gali būti, jog dar iki paauglystės santykiai buvo pažeisti.

– Venkite perdėtos kontrolės

Jei paauglio elgesys tampa ypač pavojingu (psichoaktyvių medžiagų vartojimas, vagystės ir pan.) – reaguokite. Tačiau jeigu paauglys visą laiką ir dėmesį skiria savo susižavėjimo objektui ir keičiasi jo laisvalaikis, bendravimas su draugais, šeima – tame nieko netinkamo nėra. Įveikite savo nerimą dėl pamažu prarandamos įtakos augančiam vaikui.

– Susipažinkite su savo vaiko mylimu žmogumi

Būsite ramesni, kaip dukra arba sūnus leidžia laiką, jeigu pažinsite savo atžalos antrąją pusę. Ir paauglys jausis saugiau, jeigu tėvai draugą priims, palaikys. Tai padarykite net jeigu jūsų vaiko žavesio objektas jums nekelia ypatingo džiaugsmo. Pabandykime į pasaulį žvelgti ne iš savo patirties, bet jauno, emocingo, savęs ieškančio žmogaus akimis.

– Parodykite pagarbą ir palaikymą

Aiškiai parodykite, jog gerbiate, suprantate ir palaikote paauglio pasirinkimą. O savo pastebėjimus išsakykite ne kaip baimę ir kritiką. Kad ir kokių pavojų ar problemų atsirastų paauglio gyvenime, stiprus tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys yra veiksmingiausias vaistas nuo gyvenimo negandų, sudėtingo elgesio ir didžiosios dalies rūpesčių.

– Padėkite išbūti su savo jausmais

Jei pirmoji meilė nuvilia, pažeidžia pasitikėjimą, gali kilti emocinių sunkumų mezgant darnius santykius ateityje. Bet ankstyvi išgyvenimai gali išmokyti, kaip priimti netektį ar nusivylimą. Svarbu ne paneigti jausmus, o padėti dukrai ar sūnui su jais išbūti. Tačiau jeigu skausmas gilus ir nepraeina, būtina kreiptis į specialistą.