Skatina keisti požiūrį

34-erių Aistė sako, kad pagrindinės jos pareigos – kuruoti visą LRT turinį. Vadovė rūpinasi, kad vaikų ir paauglių balsas būtų atspindėtas visose LRT platformose – radijuje, televizijoje, portale ir socialiniuose tinkluose.

„Norisi, kad kiekvienas – nuo dvimečio iki aštuoniolikmečio – priimtų LRT kaip savą kanalą. Šitaip bus tik tada, kai mes, suaugusieji, į vaikus žiūrėsim kaip į sau lygius, t.y. kaip į lygiaverčius visuomenės narius, ir pasiūlysime jiems aktualių temų, atsakymų į rūpimus klausimus“, – apie savo profesinę misiją kalba prieš metus prie LRT kolektyvo prisijungusi Aistė.

Augindama dešimties metų paauglę ir lygindama jos gyvenimą su savo vaikyste, Aistė mato didelį skirtumą. Anot jos, šiuolaikiniai vaikai dabar daug savarankiškesni. Priežastis? Naujausios technologijos ir pasikeitę auklėjimo metodai. Dabar užtenka vaikui užsisegti išmanųjį laikrodį ir jis nepasiklys – žinos, kuriuo autobusu važiuoti ir kada išeiti iš namų, kad spėtų į pamokas ar treniruotę.

XXI a. vaikai kur kas kritiškesni, turi aiškią savo nuomonę. „Tai be galo svarbu. Mano laikais tėvai neaiškindavo, kodėl turiu daryti taip ar kitaip. Jų žodis būdavo šventas ir neginčijamas. Todėl savo dukrai aš stengiuosi negailėti laiko paaiškinimams, o jei ji su kažkuo nesutinka – turi pateikti rimtus argumentus arba alternatyvius pasiūlymus, tuomet aš juos apsvarstau“, – sako Aistė.

Kartais ji girdi žmones kalbant, kad negalima vaiko prilyginti suaugusiajam, nes taip tėvai, mokytojai ar darželio auklėtojai nusikrato atsakomybės už jį.

„Be abejo, suaugusieji atsakingi už nepilnamečius, bet aš kalbu apie suaugusiųjų pagarbą vaikams. Mums buvo kalama į galvą, kad reikia gerbti vyresnius, tai dabar aš visiems sakau, kad reikia gerbti vaikus. Anksčiau populiarus pasakymas „Tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo“ rodo, kad į vaiką žiūrima su išankstiniu nusistatymu ir nepagarba. Jei vaiką nuo mažų dienų laikytume mažu suaugusiuoju, toks požiūris padėtų jam greičiau subręsti, būti sąmoningesniam, savarankiškesniam ir galbūt įkvėptų jį dideliems darbams“, – svarsto pašnekovė.

A.Jūrė džiaugiasi, kad turėdama dukrą ji gali labiau įsigilinti į vaikų ir jaunimo aktualijas ir taip plėsti, turtinti jauniesiems žiūrovams pritaikytą turinį.

Mano laikais tėvai neaiškindavo, kodėl turiu daryti taip ar kitaip. Jų žodis būdavo šventas ir neginčijamas. Todėl savo dukrai aš stengiuosi negailėti laiko paaiškinimams.

Be „Uno“ – nė kojos iš namų

Neseniai laidoje „Labas rytas, Lietuva“ Aistė pristatė naują LRT radijo tinklalaidę „Radijas kuprinėje“, skirtą keliaujantiems vaikams ir, žinoma, vairuojantiems tėvams.

Kuo užimti automobilyje sėdinčius vaikus, kas keletą kilometrų kniaukiančius gailiais katinų balseliais: kada jau atvažiuosime, kiek laiko dar liko, ar jau netoli ir pan.?

„Žinoma, galima jiems į rankas duoti planšetę ar telefoną, įjungti filmukus – ir klausimai baigsis akimirksniu. Bet ar kuris iš mūsų norime, kad visas dvi ar tris kelionės valandas vaikas būtų nukreipęs akis vien tik į ekraną? – retoriškai klausia ji ir tuoj pat pasiūlo sprendimą: – Radiją kuprinėje.“

Kai turinys ne žiūrimas, bet klausomas, tuo pačiu metu galima dairytis pro langus, mušti kojomis taktą į dainos ritmą ar tiesiog dainuoti su muzikaliais laidos svečiais.

Paklausta, kokius žaidimus keliaudama Aistė mėgsta žaisti su savo dukra, ji mini kortas. Be „Uno“ kortų jos nekelia kojos iš namų. Mėgstamiausias jų kortų žaidimas – „Durnius“, išmoktas Aistės dar vaikystėje. Jauna mama džiaugiasi, kad kortų malka kelionių krepšyje neužima daug vietos, o drauge puikiai gelbsti nuo nuobodulio, kad ir kur būtum – autobuse, traukinyje ar lėktuve.

„Tiesa, buvo toks etapas, – prisimena ji, – kai Ūla labai nemėgdavo pralaimėti, tad nelaimėjusi žaidimo ilgam užpykdavo. Teko nemažai apie tai kalbėtis.“

Šią vasarą abi keliautojos ilsėjosi Portugalijoje. Vyko aplankyti Aistės draugės, išvykusios gyventi į Porto miestą. „Niekada nesu svečioje šalyje gyvenusi ilgiau nei savaitę, tad buvo smagu įsijausti į vietinio gyventojo vaidmenį. Tiesa, porą savaičių atostogavau, o kitas dvi dirbau per nuotolį, tad su Ūla sutarėme, kad, kol dirbsiu, ji skaitys iš Lietuvos atsivežtas knygas“, – atskleidžia gautą pažadą.

Ar jį pavyko tesėti? „Iš dalies“, – juokiasi Aistė ir priduria, kad iš trijų knygų buvo perskaityta viena.

Laikosi susitarimų

Kadangi Aistė mėgsta aktyviai keliauti, tai dažnai kelionių grafikas būna suplanuotas valandų tikslumu, tačiau Porte tempas buvo lėtesnis, nes naujas patirtis galėjo išdalyti per visą mėnesį.

„Mudvi su dukra santykis – geras, partneriškas, tad sutarėme iš anksto malonumais dalytis po lygiai. Viena veikla būdavo skirta jai, kita – man“, – pasakoja A.Jūrė ir džiaugiasi, kad Porte rado daug šaunių muziejų, pritaikytų būtent vaikams.

Labiausiai abiem patiko vienas, skirtas pasaulio atradėjams ir jų atradimams, kuriame vaikščiojo ne pėstute, bet plaukė laiveliu.

Pažintis: atostogos Portugalijoje buvo ypatingos – visą mėnesį mama su dukra tyrinėjo Porto miestą ir jo apylinkes. A. Jūrės asmeninio arch. nuotr.

Aistė prisipažįsta, kad labiau nei muziejai jai patinka šiuolaikinio meno parodos. Kartais jos sugeba savo spalvomis, formomis ar interaktyviomis instaliacijomis patraukti ir dukrą. Jei ne – Ūlai tenka laikytis susitarimo ir palaukti, kol mama apžiūrės vieną ar kitą ją dominančią ekspoziciją.

Sužavėjo Lietuvos miesteliai

Šią vasarą Aistei teko įšokti į tiesioginį eterį. Du kartus jai kliuvo nelengvas uždavinys – būti naujo LRT projekto „Draugiška Lietuva“ laidos vedėja.

LRT kūrybininkė keliavo po Darbėnus ir Viduklę, kalbino šių miestelių gyventojus. „Nors pagal laidos formatą turėjome šnekinti bet kokio amžiaus žmones, man visuomet įdomu pradėti nuo jaunimo. Abiejuose miesteliuose nustebino puikiai įrengtos ir labai aktyviai net ir po pamokų vaikus užimančios mokyklos“, – žavisi ji.

Sostinėje gyvenančiai Aistei įspūdį paliko faktas, kad ir mažuose Lietuvos miesteliuose jaunais žmonėmis pasirūpinta. Akį traukia sporto aikštynai – riedlenčių rampos, krepšinio aikštelės, tinklai ir lauko bei stalo teniso stalai. „Viskas labai šiuolaikiškai įrengta. Tikrai ne prasčiau nei didžiuosiuose miestuose“, – konstatuoja Aistė.

„Prieš beveik septynerius metus viena pirmųjų Lietuvoje pradėjau rašyti tinklaraštį „Ū ilgoji“, kuris yra apie vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį. Jis subūrė visai nemažą sąmoningų tėvų bendruomenę“, – pasakoja ji ir priduria, kad tame tinklaraštyje irgi mėgo dalytis įspūdžiais iš savo kelionių po mažesnius Lietuvos miestelius. Dabar tinklaraštį Aistė perkėlė į to paties pavadinimo instagramo profilį.

Ar tokia pati kūrybinga yra ir jos dukra Ūla, Aistė atsako šypsena. „Žiemą su eilėraščiu „Arklys kambaryje“ Ūla nušuoliavo iki pat finalo ir tapo Vilniaus miesto meninio skaitymo laureate. Nors aš jau seniai žinojau, kad kai klausau jos įtikinėjimų, turiu reikalų su profesionale“, – pasakoja mama.

Savo dukrą A.Jūrė vadina tikra raketa – Ūla be galo aktyvi, veikli, energinga. Kai nuo šitų jos savybių pavargsta, ramina save, kad būtent charakteris garantuos Ūlai sėkmę gyvenime, neleis jai prapulti.

„Dukra moka išsiderėti viską, ko nori. Tai, kaip ji pateikia argumentus, nuginkluotų net patį skeptiškiausią investuotoją“, – pripažįsta Aistė.

Po darbų – laikas kultūrai

Ką Aistė veikia po darbo? Kultūrinasi ir vadina save šimtaprocentiniu kultūros žmogumi. „Kadangi dabartinis mano darbas – generuoti idėjas, jausti bendrą jaunų žmonių gyvenimo pulsą, tai man labai padeda kultūros renginiai“, – paaiškina pašnekovė.

Mažiausiai tris kartus per savaitę Aistė eina į spektaklius, performansus, koncertus ar parodų atidarymus. Renginių jai reikia kaip oro!

Dar vienas Aistės laisvalaikio pomėgis – skaitymas. LRT kūrybininkė labai mėgsta grafinius romanus, kuriuose yra ne tik tekstas, bet ir vizualinė dalis. „Aišku, anglų kalba jų yra gerokai daugiau, bet pamažu atsiranda ir lietuviškų tokio tipo knygų“, – džiaugiasi ji ir sako, kad dar labai mėgsta skaityti teminius žurnalus-projektus anglų kalba.

Jų dažniausiai randa užsienyje, kur nors keliaudama arba prenumeruoja. „Žurnalų temos – pačios įvairiausios. Nuo posovietinių šalių kultūros iki erotikos šiuolaikiniame mene ir pan. Kiekvienas žurnalas skirtas kažkokiai vienai siaurai temai. Turiu sukaupusi jų nemažą kolekciją“, – dalijasi A.Jūrė.

Bendradarbiavimo galimybės

Aistė nacionaliniam kanale dirba dar ne visus metus, tad daug ilgamečių procesų patiria pirmą kartą. „Šiuo metu kaip tik ruošiamės naujam sezonui, kuriame turėsime puikius Vaikų sekmadienius“, – pristato sezono naujieną.

Kuriant vaikams ir jaunimui skirtą turinį dažnai prireikia ir pačių vaikų. Ar nesunku jų rasti? „Norinčių visada atsiranda. Klausimas kitas – kaip objektyviai juos atrinkti. Paprasčiausia pakviesti filmuoti LRT darbuotojų ar kitų pažįstamų vaikus, kurie jau turi šiokios tokios praktikos, patirties. Kita vertus, norisi, kad LRT kanalas būtų prieinamas visiems, todėl dažnai apie vaikus, reikalingus laidoms, reklamoms, skelbiame internete. Taip pat ieškome jų per įvairius teminius būrelius“, – paaiškina kūrybininkė.

Ateityje ji turi viziją kuo didesniam skaičiui vaikų suteikti galimybę prisidėti prie turinio kūrimo. Kaip tai padarys?

„Jau dabar bendradarbiaujame su studentais, kurie kartu su mūsų operatoriais ir režisieriais kuria laidą apie paauglius. Rugsėjį planuojame išplatinti atvirą kvietimą jaunimui. Siūlysime jiems dalyvauti audiovizualinės kūrybos dirbtuvėse ir išmokti kurti laidas patiems. Na, o su geriausiai pasirodžiusiais bendradarbiausime ir toliau“, – dalijasi ateities planais.

Nuostata: viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi rašyti tinklaraštį apie vaikų ir tėvų ryšį A.Jūrė pabrėžia, kad svarbu žiūrėti į vaikus kaip į lygiaverčius sau. Tai ji daro ir bendraudama su dukra Ūla. U. Vosyliūtės nuotr.

Kviečia į gimtuosius Biržus

Savaitgaliais Aistė mėgsta keliauti ir kitus ragina tai daryti. Nebuvusiems Biržuose siūlo būtinai aplankyti jos gimtąjį miestą. „Jei šią vasarą nespėsite, tai kitą – būtinai. Miestas tvarkosi, nemažai aikščių, tiltų, privažiavimo keliukų prie pliažo įgauna naujus pavidalus“, – pristato Aistė.

Labiausiai ją džiugina, kad mieste yra daug žalumos. Visai šalia – Biržų giria, kur galima išbandyti Basų kojų taką. Biržai garsėja ilgiausiu pėsčiųjų tiltu (525 m) per Širvėnos ežerą, seniausią Lietuvoje dirbtinį vandens telkinį, suformuotą užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes. Tiltas veda į Astravo dvarą ir naujai sutvarkytą parką, o paėjus kiek toliau galima pasigrožėti šniokščiančiu vandeniu prie užtvankos.

Dar viena įdomi vieta – Biržų regioninio parko teritorijoje esantys Kirkilų karstiniai ežerėliai ir apžvalgos bokštas, savo forma primenantis kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 m. Užlipus į jį atsiveria nuostabi panorama – 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais (kai kurių skersmuo – daugiau nei 35 m.) Kartais vasarą jie nusidažo įvairiausiomis spalvomis.

Prie pat apžvalgos bokšto rasite ir pažintinį taką su pontoniniais tilteliais – nuo jų galėsite stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Takas nutiestas per nedideles pelkutes su joms būdinga augmenija ir gyvūnija.

„Nepraleiskite ir Biržų kultūrinio gyvenimo, užsukite į šiuolaikinę galeriją „Portfolio“, kurioje galima ne tik apžiūrėti besikeičiančias parodas, bet ir suvalgyti naminių ledų“, – siūlo A.Jūrė.

„Vaikų jausmai suteikia didžiulę dovaną – galimybę geriau pažinti save, rasti sunkumų priežastis, juos įveikti ir priimti teisingus sprendimus“, – sako psichologė M. Karklytė-Palevičienė. Savo daugiau nei dešimties metų patirtį ji sudėjo į knygą „Emocinis intelektas“. Kelionę po vidinius vaiko jausmų ir įgūdžių, asmeninių savybių žemėlapius psichologė papildė realiais pavyzdžiais iš savo praktikos. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, psichologę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Apie emocinį intelektą šiandien kalbama gana daug. Kodėl jis toks svarbus?

– Palyginkime emocinį intelektą su žmogaus raumenynu: įsivaizduokime, kad sporto salėje stipriname, tobuliname tik vieną raumenį. Ar dėl to mūsų kūnas bus tvirtas, stiprus ir sveikas? Kai kalbame apie emocinį intelektą, taip pat svarbu matyti visumą, tolygiai ugdyti visus komponentus. Sutinku, informacijos daug, tačiau verta įjungti kritinį mąstymą ir pasidomėti plačiau, apžvelgti visą kontekstą, paieškoti daugiau informacijos, ją sujungti su savo išgyvenimais. Siūlau atkreipti dėmesį ir į autoriaus patirtį – ar jis dalijasi tik savo šeimos potyriais, ar yra praktikas, gebantis žvelgti plačiau, apibendrinti?

Priimta sakyti, kad emocinis intelektas – tai įgūdžių ir savybių visuma, nuo kurios priklauso žmogaus laimė ir sėkmė. Vaiko elgesio modeliai, tai, kaip jis gebės priimti save ir kitą žmogų, spręsti problemas, bendrauti, išgyventi emocijas, gali lemti jo karjerą ir laimingą gyvenimą.

Raginimai rašyti knygą apie emocinį intelektą skambėjo gražiai, tačiau gana ilgai nedrįsau to daryti, atrodė, kad negaliu pasakyti daugiau, nei yra pasakyta. Ir vis dėlto praktikos metai, mokymai, kuriuos vedu, suteikė pasitikėjimo savimi, parodė, kokios informacijos trūksta tėvams ir specialistams, dirbantiems su vaikais. O ir mano mokymų dalyviai kalbėjo: pateikiate į vieną vietą surinktą informaciją, remiatės praktikos pavyzdžiais, kurių atsinešate iš susitikimų savo konsultacijų kabinete, būtų puiku, jei galėtume visa tai turėti vienoje vietoje ir skaityti, kada panorėję, rekomenduoti tokią knygą seneliams, vaikų priežiūros specialistams, auklėms ir auklėtojams. Pamažu įkalbėjo, taigi parašiau knygą.

– Savo knygoje teigiate: vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia užtektinai gerų. Kaip mes nusprendžiame, kurie tėvai yra tobuli, o kurie – pakankamai geri?

– Aš sakau, kad pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir, jas darydami, nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią. Tobuliesiems viskas sekasi, viskas pavyksta, jie nedaro klaidų, kurių daro kiti, jie nepatiria sunkumų, jų vaikai puikai jaučiasi, visada gerai ir tinkamai elgiasi. Turbūt girdite mano žodžiuose sarkazmo gaidelę? Noriu pasakyti, kad tobulų tėvų, kaip ir tobulų žmonių, tiesiog nėra.

Aš sakau, kad pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir, jas darydami, nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią.

– Kaip galima apibūdinti sveikus tėvų ir vaikų santykius? Kodėl išvis apie tai reikia kalbėti, argi neužtenka vien abipusės meilės?

– Sveikais vadinu santykius, kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs, pasitiki vieni kitais, vieni kitus gerbia, moka ir gali išlikti savimi, yra lygiaverčiai. Ne lygūs, o lygiaverčiai, kuriems kiekvieno šeimos nario jausmai ir poreikiai vienodai svarbūs. Būtina priminti ir tai, kad tėvai – taip pat žmonės, ypač mamos, dažnai pamirštančios save ir savo jausmus, besistengiančios perprasti ir įgyvendinti kitų žmonių poreikius, norus ir jausmus. Tas pats galioja ir tėčiams.

Ne mažiau sveikiems santykiams svarbu ir kokybiškas laikas kartu, pagal amžių ir galimybes paskirstytos pareigos bei atsakomybės ir joms išugdyti įgūdžiai. Negalime tikėtis, kad vaikas ar suaugusysis gebės kontroliuoti, susivaldyti, jei niekas jam tokių įgūdžių nepadėjo įgyti. Daugybė konfliktų vyksta tik dėl to, kad mes vieni kitų tiesiog nesuprantame.

Be meilės šeima sunkiai įmanoma, – būtent taip pradedu savo knygą. Ir vis dėlto dažnai meilės gali neužtekti, vien tik mylėdami galime nesusimąstyti apie dalykus, kurių ir patys nebuvome mokyti, kurių mums niekas neįdiegė. O jei neišmoksime, ir savo vaikams neturėsime ko duoti.

– Esate praktikuojanti psichologė, dirbanti su vaikais ir šeimomis. Ar galite apibendrinti, koks yra šiandienos tėvų ir vaikų santykių fonas. Kas kelia nerimą tėvams dėl vaikų ir kas – vaikams – dėl tėvų?

– Daug skirtingų šeimų, daug skirtingų vaikų. Tėvai psichologo pagalbos ieško tada, kai vaikas netinkamai elgiasi, kai tėvai ir vaikai tarpusavyje nesusikalba, kai vaikus užlieja emocijos – pyktis, baimė, liūdesys, pavydas, kai jie tuose jausmuose skęsta ir nemoka su jais tvarkytis, kai nevaldo emocijų, netinkamai jas reiškia – kyla pykčio priepuoliai, vaikai užsisklendžia, atsisako dalyvauti ugdyme, nenori kalbėti su tėvais ar suaugusiaisiais. Būna, vaikai nemoka megzti kontakto arba užmezgę niekaip jo neišlaiko. Ateina vaikai, iš kurių tyčiojasi, ir tie, kurie tyčiojasi. Yra vaikų, kuriuos kankina mokymosi sunkumai, priklausomybės, jie panirę į technologijas, atsiriboję ar, atvirkščiai – pernelyg prisirišę prie šeimos. Vaikams kelia nerimą įtempti santykiai tarp tėvų, jie jaučiasi nemylimi, nesuprasti, negirdimi, nepabuvę su tėvais, neprisižaidę su jais, negaunantys tik jiems skirto laiko. Vaikams nerimo kelia liūdni, pikti, pavargę, išsekę tėvai, kartais jiems atrodo, kad dėl tokios tėvų būsenos kalti jie. Tarsi sugertukai vaikai sukaupia tėvų emocijas, o tėvai vėliau pyksta nesuprasdami, kodėl vaikai blogai jaučiasi. Tėvų emocijos jiems tampa klampia pelke, jie negali pakęsti dvigubų standartų – kodėl tėčiui leidžiama rėkti, o vaikai už tai yra baudžiami?!

Iš tiesų po šiais visais jausmais ir būsenomis paprastai slepiasi kur kas daugiau.

– Man pikta, liūdna, neramu matyti tave tokį... Tai frazė, kurią savo knygoje dažnai siūlote tėvams. Ir vis dėlto, kaip suaugusiesiems pirmiausia susitvarkyti su savo emocijomis, kurios dažnai išliejamos ant vaikų, – pykčiu, nekantrumu, pakeltu tonu?

– Apie tai daug kalbu savo knygoje. Pirmiausia siūlau mokytis suprasti viduje kylantį jausmą: man dabar liūdna, pikta, esu suirzęs, išsekęs. Esu būtent toks, o ne blogas žmogus. Bet koks nepatogus jausmas reikalauja emocinės pauzės – pasitraukti iš situacijos, grįžti į save, o tik tada gilintis, kaip spręsti situaciją. Stiprias emocijas dažnai sukelia mūsų vidaus interpretacijos, buvusios patirtys, tik nelabai suprantame, kaip ir kas mus veikia. Kai įsijungia už emocijas atsakingos smegenų dalys, prislopinamos atsakingosios už racionalų mąstymą. Štai kodėl mums reikia ramybės būsenos, kad galėtume įvertinti jausmo priežastį racionaliai. O ramybei tinka viskas – puodelis arbatos, kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, artimo žmogaus ranka. Tik supratę, kas su mumis darosi, turėsime galimybę keistis, mokytis ir nepalikti viduje graužaties.

– Įdomu, kad emocijas galima išreikšti chemija. Mūsų organizmo gynybinė sistema tarsi duoda ženklus. Kaip juos suprasti, priimti ir teisingai išnaudoti?

– Tikra tiesa – kitų mums rodoma pagarba, pasididžiavimas stimuliuoja serotonino išsiskyrimą̨. Prisilietimas ir pasitikėjimas šalia esančiaisiais skatina oksitocino išsiskyrimą̨. Dopaminas yra smegenų signalas, kad netrukus bus patenkintas koks nors poreikis, gautas apdovanojimas. Kai jaučiame skausmą, išsiskiria endorfino, kad spėtume pabėgti ar išvengti dar daugiau žalos. Kai patiriame baimę, išsiskiria didelis kortizolio kiekis, o kai nerimą ar stresą – mažesnis. Tai mūsų organizmo gynybinė apsauga, kuri skelbia apie poreikį imtis priemonių, bėgti, keisti situaciją, saugotis ar gintis.

Signalus, kad organizmas reaguoja į hormonus, galime pajusti ir kūne – nenustygstame vietoje, stipriai muša širdis, pykina, norisi į tualetą, pradeda skaudėti galvą ar vyksta dar kažkas ne visai įprasto. Visa tai yra tam, kad galėtume tinkamai pasirūpinti savimi – grįžtume į balansą ir pradėtume racionaliai mąstyti, mėgintume suprasti jausmus, priežastis ir situaciją. Įsivaizduokime: kažkada mus išgąsdino didelis šuo. Nuo tada mūsų organizmas reaguoja automatiškai, nors lyg ir suprantame, kad šuo pavojaus nekelia, esame suaugę, šuo pririštas, šeimininkas šalia. Pamėginkime nevertinti savo baimės, įvardykime, kaip jaučiamės, tiesiog giliai pakvėpuokime ar padarykime mums tinkamą pauzę ir baimė po truputėlį atsitrauks. Tada aiškiai suprasime – pavojaus nėra, ar tikrai man reikia bėgti? Tą patį galima pritaikyti ir daugybei kitų situacijų – atsitraukti, sustoti, pažinti savo patirtis, įvertinti situaciją. Ne bėgti, o pamėginti geriau save pažinti.

– Ar galima jausmus skirstyti į leidžiamus jausti ir draudžiamus, pageidaujamus ir nepageidaujamus?

– Jei eitume tokiu keliu, pabaiga nežadėtų nieko gero – sutriktų mūsų fizinė ir emocinė sveikata. Natūralu, kad žmogui kyla visokių jausmų, galime juos atmesti, neigti, bet jie niekur nedingsta. Mėginsime nuryti – neišgirsti pradės graužti iš vidaus. Visi jausmai yra normalūs ir reikalingi, jie – tikra kelrodė žvaigždė, leidžianti pažinti save ir savo aplinką.

Milda Karklytė-Palevičienė. D. Masiulio nuotr.

– Tėvai dažnai skundžiasi: vaikai mūsų negirdi. Lygiai taip pat iš vaikų galima išgirsti – tėvai mūsų nesupranta. Ar toks konfliktas yra užprogramuotas?

– Natūralu, kad skirtingos kartos žvelgia skirtingomis akimis. Mes, suaugusieji, jau buvome ir vaikai, ir paaugliai, mokėmės, dirbame, mylėjome ir mylime, daugiau visko matėme, patyrėme. Vaikas šių etapų dar nėra perėjęs, natūralu, kad jo patirtys kitokios. Svarbu tik suprasti, kad vaikas nėra mažo ūgio suaugusysis, jo smegenys veikia kitaip. Juk aišku, ko galime tikėtis iš netreniruoto, tačiau ultramaratoną nubėgti pasiryžusio žmogaus? Jei jis nepasieks finišo, liksime nusivylę mes ir jis, nepateisinęs mūsų lūkesčių. Tačiau net ir tokią situaciją, gerokai sušvelninę, galime panaudoti kaip pamoką, o ne kaip savęs destrukcijos galimybę. Tokioms pamokoms svarbios žinios ir įgūdžiai, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Visada verta prisiminti frazę: tėvai augina vaikus, o ne vaikai – tėvus. Didelis skausmas ir našta randasi tada, kai vaikas turėjo tapti tėvais savo tėvams. Tiesiog noriu pasakyti, kad už tėvų ir vaikų susikalbėjimą ar nesusikalbėjimą atsakingesni tėvai.

– Kaip išmokyti vaikus reikšti emocijas? Ir reikšti jas tinkamais būdais? Juk kartais vaikai persistengia, norėdami išreikšti savo jausmus, ir tai gali įskaudinti.

– Daug apie tai kalbu savo knygoje. Jausmams tinkamai reikšti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirčių. Jei vaikui tiesiog pasakysime: patrepsėk, jei supykai, rezultato gali ir nebūti. Mokymas reikšti emocijas yra svarbus procesas, reikalaujantis daug žinių ir įgūdžių. Pajausti, nurimti, įvertinti, – tai svarbiausi žodžiai.

– Galbūt egzistuoja pratimų, padedančių nuraminti sukilusias emocijas?

– Pratimai, be abejo, egzistuoja, tačiau labai svarbu juos taikyti tinkamai. Kartais tėvai sako: nepadeda, neveikia! Tačiau reikėtų parinkti tai, kas labiausiai tinka vaikui, o ne mums. Taip pat svarbu, kaip tuos pratimus pateikiame, kaip juos įgyvendiname, kaip padedame vaikui įgusti ir koks yra bendras bendravimo fonas. Emocijų nuraminimo etapu vieniems padeda stiprus trepsėjimas kojomis, sugniaužti ir atleisti kumščiai ar į mažus skutelius suplėšytas Pykčio lapas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti savo jausmą, išpūsti jį į balioną ir susprogdinti, apsikabinti mamą ar tėtį, padaryti fizinių pratimų, padaužyti pagalvę, suskaičiuoti nuo dešimties iki vieno, pagniaužyti streso kamuoliuką ar giliai įkvėpti, o paskui iškvėpti.

– Kaltė ar atsakomybė? Gali būti, kad vaikai dažnai painioja šias dvi savybes. Kaip jas atskirti ir kaip išmokyti vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus?

– Visada įdomu, kaip reaguoja klaidų pridarę tėvai. Ar jie prisiima atsakomybę? Ar kaltina save, menkina? O gal sako, kad dėl jų klaidų kalti kiti žmonės? Turime išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tada ją mokės prisiimti ir vaikas. Nėra paprasta pasakyti – aš suklydau, ieškosiu sprendimo, galvosiu, kaip galiu ištaisyti šią situaciją. Tačiau tai girdėdamas vaikas irgi kurs savo situacijos sprendimo modelį. Kaltė veikia neigiamai, ji nusėda, vaikas ją nešiojasi ir vėliau yra linkęs kaltinti save dėl visų negandų šeimoje. Tačiau visai kas kita pasakyti: tu pasielgei netinkamai, pats pagalvok, kaip galėtum ištaisyti šią situaciją, arba aš, jei nori, galiu tau padėti.

Blogiausia, kai tėvai užpuola netinkamai pasielgusį vaiką, rėkia ant jo, ištaško savo emocijas, o vaikas toje situacijoje praslysta be pasekmių. Jo širdis pritvinkusi kaltės, agresijos, netinkamų sprendimų, o galimybės ištaisyti situaciją, prisiimti atsakomybę jis negauna, taigi nieko neišmoksta.

– Prisipažinkite, esate griežtų taisyklių šeimoje priešininkė ar palaikytoja?

– Tikriausiai esu kažkur per vidurį – autoritetinio auklėjimo šalininkė. Autoritetinio auklėjimo taisyklės nėra skirtos suaugusiųjų patogumui ar vaikui valdyti, taisyklės yra skirtos sveikai vaiko raidai ir asmenybei formuot. Taisyklės vaikams kuria saugumo jausmą, reikia juos mokyti jų laikytis, nes supratę, kaip jos veikia, vaikai labiau pasitiki savimi ir jaučiasi užtikrintesni. O tai padeda sėkmingiau megzti santykius ne tik su šeimos nariais. Jiems smagu, kad pavyksta, o tai padeda išsiskirti laimės hormonui, gerėja bendra emocinė sveikata ir savijauta. Tvirtos, aiškios, būtinai kartu aptartos, adekvačios, vaiko poreikius atitinkančios taisyklės, mano įsitikinimu, padeda kurti šiltus santykius šeimoje.

Dešimt dalykų, kuriuos vertėtų prisiminti

Kažko nemokėti, nežinoti yra normalu. Dėl šito nesame blogesni tėvai ar žmonės.

Rūpinkimės savo emocine sveikata, juk sunku įpilti iš tuščios stiklinės.

Stenkimės pažinti vaiką, koks jis yra, nekreipdami dėmesio į savus lūkesčius ir projekcijas. Padėdami įgyti asmenybės ir emocinius įgūdžius, suteikime galimybę vystytis savo kryptimi.

Rodykime vaikui besąlyginę meilę, priimkime jį kaip ypatingą žmogų. Atskirkime tai nuo netinkamo, nepagarbaus jo elgesio.

Atskirkime vaiko jausmą ir jausmo išraišką, mokykimės priimti jo jausmus, ugdykime tinkamus jausmų raiškos įgūdžius.

Atskirkime vaiko poreikius nuo jo norų. Poreikius turėtume patenkinti, o norus išgirsti ir kai kuriuos išpildyti.

Konfliktai yra natūrali santykių dalis, nesistenkime jų išvengti, mokykimės tinkamai juos spręsti ir naudokimės galimybe augti.

Vaiko gerovei gebėjimas bendradarbiauti yra vienas svarbiausių įgūdžių.

Vaikas nėra kaltas, kad jis ko nors nemoka, tai suaugusiojo atsakomybė jį išmokyti.

Vaiko vidinis balsas puikus pamėgdžiotojas. Jis su savimi kalbės taip, kaip kalbėjo tėvai, matys, kaip matė jie. Taigi būkime atsakingi.

Likti nuošalyje nereikia

Tiems, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus, įprastas štai toks ar panašus šiokiadienio vakaro scenarijus... Tėvai grįžta namo, pavalgo, apsitvarko ir sako: "O dabar parodyk man savo namų darbus." Dukra ar sūnus nenoromis atneša. Tėvas ar mama tikrina ir mato, kad atžala privėlė klaidų, liepia taisyti ar daryti iš naujo. Vaikas zirzia, verkia, ginčijasi arba spyriojasi. Kyla konfliktas, visų nuotaika sugadinta.

Ar tikrai to reikia? Specialistų teigimu, mūšiai dėl namų užduočių ne visuomet verti laiko ir pastangų. JAV Ilinojaus universiteto profesorė Eva Pomerantz ir psichologas Michaelis Bargeris su keliais kolegomis peržiūrėjo daugiau nei 400 įvairių studijų ir nustatė, kad pozityvus ryšys tarp tėvų įsitraukimo į vaikų mokymosi procesą namuose ir jų pasiekimų mokykloje yra labai silpnas.

Realybė priešinga vyraujančiam įsitikinimui: kuo labiau jie kišasi į vaikų mokymąsi namuose, tuo prastesni jų įvertinimai mokykloje. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai neturi domėtis, kaip vaikams sekasi mokytis. Nustatyta, kad geriausia tai daryti kalbantis su mokytojais, lankantis tėvams skirtuose renginiuose mokykloje, kalbantis su atžalomis, kaip jiems sekėsi pamokų metu, ko išmoko, ką sužinojo.

Tiesa, būtina atsižvelgti ir į vaiko amžių. Pavyzdžiui, pradinukams naudingiausia, kai tėvai su jais namuose kartu skaito knygas, laisvalaikiu drauge eina į biblioteką. Paaugliams labai svarbus suaugusiųjų padrąsinimas, todėl vertėtų su jais aptarti mokyklos įvykius, sėkmes ir nesėkmes, sugalvoti ir pasiūlyti kognityviai stimuliuojančių, motyvaciją mokytis galinčių padidinti veiklų.

Taigi, likti nuošalyje nereikia, tačiau dėti lygybės ženklo tarp be klaidų namuose išspręstų uždavinių, išmoktų žodžių ir dalyvavimo vaikų mokymosi procese negalima. Ilinojaus universiteto mokslininkų tyrimas, kuriame dalyvavo per 480 tūkst. šeimų, atskleidė: kuo labiau tėvai tinkamomis formomis įsitraukia į vaikų lavinimo procesą, tuo geresni jų akademiniai pasiekimai, motyvacija, socialinė adaptacija.

Meškos paslauga

Jei tai, kas pasakyta, jūsų vis tiek neįtikino, mokslininkai pateikia daugiau argumentų. Pasak jų, tėvai, kurie patys puola taisyti vaikų atliktas užduotis ar net atlikti namų darbus už juos, daro meškos paslaugą: jų atžalos neišmoks mokytis savarankiškai, neišsiugdys tam reikalingų gebėjimų, vėliau dėl to jiems kils sunkumų.

E.Pomerantz pataria įsikišti tik tuomet, jei vaikas pats paprašo, arba jeigu akivaizdu, kad jam sunkiai sekasi susidoroti su namų darbais. Tėvai neturėtų jausti kaltės dėl to, kad kartu su vaikais nežengia kiekvieno žingsnio ugdymo procese, neskiria kiekvienos savo laisvos minutės tam, kad užsiimtų lavinančia veikla, o tiesiog smagiai leidžia laiką, būna kartu.

Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad vaikai gerai jaustųsi emociškai, o namų darbų tikrinimas dažnai sukelia priešiškumą, pyktį. Tėvų kišimasis nepageidautinas ir todėl, kad trukdo mokytojams susidaryti objektyvią nuomonę, ar mokinys supranta, ką mokosi, ar ne. Jeigu jus vis dėlto graužia sąžinė, kad per mažai laiko ir dėmesio skiriate tam, kaip namuose mokosi vaikai, – dar keletas įdomių faktų.

Kai pernelyg karštligiškai puolate tikrinti, kaip dukra ar sūnus išmoko pamokas, tai tarsi suponuoja mintį, kad jie nesugeba savarankiškai mokytis, jų padarytas darbas netobulas. Tampa nebeaišku, kas atsakingas, kad viskas būtų atlikta be priekaištų – mokinys ar jo tėvai? Taip pat vaikai gali įprasti per lengvai pasiduoti, žinodami, kad tėvai vis tiek tikrins, ką jie padarė, galvoti, o kam reikia dar stengtis?

Vietoje to geriau užtikrinkite, kad visuomet būsite pasiekiami, jei išties prireiks jūsų pagalbos. Taip neperimsite atsakomybės, bet būsite pasirengę pagelbėti labiausiai priimtinais būdais. Jei matote, kad atžala su savarankiško mokymosi sunkumais susiduria nuolatos, tuomet irgi ne geriausia išeitis tikrinti namų darbus – yra kitų, daug efektyvesnių priemonių.

Padės veiksmų planas

Psichologai siūlo išbandyti įvairias pagalbos schemas. Viena iš jų – susikurti tam tikrą mokymosi rutiną: nustatyti tam tikrą laiką, kai bus atliekamos namų užduotys ir jo laikytis, užtikrinti, kad tuo metu mokytis būtų tinkamos sąlygos, niekas netrukdytų, neblaškytų, kad vaikas galėtų dirbti produktyviai. Pavyzdžiui, tuo metu nesikviesti svečių, neužsiimti triukšminga veikla, išjungti televizorių ir pan.

Prieš imdamiesi namų darbų, išsiaiškinkite, ar atžala tikrai žino, ką turi padaryti, – kai kurie moksleiviai yra linkę praleisti nurodymus, instrukcijas. Jei matote, kad jų nesupranta, patarkite paskaityti atidžiau, pasibraukti svarbius žodžius, galbūt perskaityti garsiai ar atpasakoti savas žodžiais. Dideles užduotis pasiūlykite suskaidyti dalimis, kitaip tariant, sukurti planą, kokiais etapais judės pirmyn.

Dažnai moksleiviai, ypač jaunesnio mokyklinio amžiaus, pasiklysta detalėse ir nebemato visumos: gali sugaišti pernelyg daug laiko vienam, ne pačiam svarbiausiam projekto ar užduoties segmentui, o kitiems jo liks per mažai, teks skubėti arba jis liks neužbaigtas. Padėkite mokiniui teisingai įvertinti, kam turėtų skirti daugiausia dėmesio, koks turėtų būti veiksmų eiliškumas.

Būkite nusiteikę pozityviai, padrąsinkite, palaikykite mokinuką. Pastebėkite ir pagirkite jo pažangą, mažiau akcentuokite klaidas. Būkite nuoširdūs, teisingi, sąžiningi, įvertinkite ne jo įgimtus gebėjimus, o įdėtas pastangas. Nuraminkite, jeigu matote, kad jis nervinasi, yra sudirgęs, galbūt pavargęs. Jei diena buvo sunki, paraginkite atidėti mokymąsi rytdienai, jei tai įmanoma.

Jei matote, kad sunkumai mokantis namuose yra dažni ar jų iškyla nuolatos, pasikonsultuokite su mokytojais, galbūt jie pasiūlys pagalbą. Verčiant sėdėti vaiką prie pamokų ruošos valandų valandas, rezultatai tikrai nepagerės. Jei atžala sąmoningai nenori mokytis, sako, kad nekenčia pamokų, tyčia neatlieka namų darbų, įsitikinkite, kad jis neturi sveikatos problemų – mokymosi ar dėmesio sutrikimų.

Leiskite klysti ir pasitaisyti

Išmokite žiūrėti plačiau. Svarbiausia ne tai, ar vaikai gerai atliks konkrečią užduotį, o tai, ar išmoks mokytis. Per daug kišantis, įkyrint su patarimais ar kritika, tikrai nepaskatinsite smalsumo ir noro labiau stengtis. Sudarykite sąlygas jiems klysti ir patiems pasitaisyti. Tam tikra prasme tai iššūkis, nes susidursite su situacijomis, kai kiti vaikai su tėvų pagalba padarę projektą bus įvertinti geriau, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje savo atžalų labui būsite nuveikę daug daugiau.

Australijos Kvinslando technologijos universiteto klinikinė psichologė Judith Locke vadovavo tėvų apklausai, kurios tikslas buvo išsiaiškinti jų požiūrį į savo indėlį padedant vaikams mokytis ir atliekant namų užduotis. Paaiškėjo keletas dėsningumų. Pirma, pernelyg atsakingi tėvai linkę persistengti ir prisiimdami didesnę atsakomybę už tai, kad atžalų namų darbai būtų atlikti tinkamai, nepriekaištingai. Antra, jie linkę galvoti, kad ir mokytojai mokiniams turėtų daugiau padėti ne tik pradinėje mokykloje, bet ir vyresnėse klasėse.

J.Locke konstatuoja, kad tiek vienų, tiek kitų pagalba mokantis turi palaipsniui mažėti moksleiviui pereinant į aukštesnę klasę, o dvejus paskutinius mokyklos metus jos iš viso turi nebeprireikti. Pasitaiko, kad kai kurie tėvai taip įsijaučia, kad netgi puola padėti savo vaikams studentams.

Netgi iki tokio lygio, kad ima studijuoti jų pasirinktus dalykus, redaguoja ar užbaiginėja jų užduotis, kartais net atakuoja dėstytojus, kad padidintų jų atžalų akademinius įvertinimus. JAV buvo atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad toks tėvų elgesys turi priešingą efektą – skatina studentus atsiriboti nuo studijų, neretai tampa depresijos, sumažėjusio pasitenkinimo gyvenimu priežastimi.

Nors tokie tėvai trokšta vaikams gero, turėtų suprasti, kad jiems būtina šiek tiek atsitraukti. Psichologai primena auksinę taisyklę: svarbiausias tikslas, kurio turėtumėte siekti, – ne aukštesni vaikų moksleivių ar studentų įvertinimai, geresni akademiniai pasiekimai šiandien, o savybių ir įgūdžių, kurie leis jiems savarankiškai pasiekti gerų rezultatų ateityje, ugdymas.

Paskambinus nemokamu numeriu 8 800 900 12, su psichologu galima konsultuotis įvairiais vaikų auklėjimo klausimais.

Pailginus darbo laiką, suteikiama kelis kartus daugiau konsultacijų, rašo centro pranešime.

„Vos Paramos vaikams centro specialistams pradėjus teikti konsultacijas tėvams telefonu, buvo juntamas didelis tokios pagalbos poreikis. Tačiau trumpas linijos darbo laikas (vos  4 val. per dieną) ribojo galimybes prisiskambinti kiekvienam norinčiam. Pailginus psichologų budėjimo laiką iki 10 val., pagalbos sulaukia kelis kartus daugiau tėvų“, – pastebi „Tėvų linijos“ vadovė, psichologė Jūratė Baltuškienė.

Pirmaisiais „Tėvų linijos“ darbo mėnesiais buvo atsiliepiama į 22 proc. skambučių, dabar – į 43 proc. Per 2-ejus metus psichologai atsiliepė į 2 440 skambučių. Iš viso skambinta daugiau kaip 7 300 kartų. Vidutiniškai iš 10 skambinančiųjų patarimo kreipiasi 8 mamos, 1 tėtis ir 1 kitas šeimos narys (senelis, močiutė, giminaitis) ar su vaikais dirbantis specialistas.

Dalis skambinančiųjų pokalbio metu prisipažįsta, kad anksčiau nedrįso kreiptis, nes nerimavo, ar asmeniniai duomenys nebus perduoti įvairioms institucijoms. Įsitikinę, kad konsultacijos yra anominės ir nereikia nurodyti nei gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos, kurią lanko vaikas, nei prisistatyti, tėvai kreipiasi po kelis kartus.

Daug skambučių – dėl vaikų patiriamos įtampos mokykloje

„Tėvus dažniausiai neramina vaikų neklusnumas ir stiprių emocijų proveržiai. Paskambinę sako, kad vaikas neklauso, prieštarauja, nesilaiko taisyklių, sunku su juo susitarti arba supykęs mušasi, šaukia, verkia, mėto daiktus. Daug skambučių sulaukiam dėl vaikų patiriamos įtampos mokykloje: vaikai vengia atlikti namų darbus, nenori eiti į mokyklą, patiria patyčias, jaučiasi pervargę. Tėvai nerimauja dėl sudėtingų mokytojo ir vaiko santykių, įtampą keliančių mokyklos reikalavimų, kad sūnus ar dukra praranda motyvaciją mokytis ir pan.“, – sako J.Baltuškienė.

Dažnai prašoma patarti, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, darželinukas nedraugiškai elgiasi su neseniai gimusiu broliu, sunku adaptuotis darželyje ar pirmoje klasėje, pradinukas nenori lankyti jokio būrelio, 13-metis grįžo namo apsvaigęs nuo alkoholio, paauglys visą savaitgalį sėdi užsidaręs savo kambaryje, vaikas staiga tapo viskam apatiškas.

Pokalbis „Tėvų linijoje“ nėra ribojamas griežtų laiko rėmų, todėl galima aptarti daug tam tikros situacijos ar vaiko elgesiui būdingų detalių ir pateikti labai konkrečių rekomendacijų, kaip suaugusiems derėtų elgtis, kaip reaguoti ar bendrauti.

Psichologai tėvams padeda nusiraminti

Tėvai skambina ne tik tada, kai nežino, kaip reikėtų tinkamai pasielgti vis pasikartojančioje situacijoje, bet ir apimti nerimo, kad nebesusikalba su savo vaiku ar kai, atrodo, kad sūnus ar dukra tyčia juos kasdien veda iš proto. Taip pat, kai tuo metu yra stipriai supykę ir jaučia, kad gali nesusivaldę pakelti balsą ar ranką.

„Tokiais atvejais dažniausiai pakanka padėti nusiraminti, paaiškinti, kodėl vaikas šiame amžiuje būtent taip elgiasi ir tėvai supranta, kaip toliau bendrauti. „Tėvų linijos“ psichologai padeda suprasti, kad nei vienas nesame idealus ir nereikia siekti tapti tokiu tėčiu ar mama. Nereikia ir kaltinti savęs, kad staiga tapote blogu tėvu ar mama. Svarbu, stengtis suprasti savo bei vaiko elgesio priežastis ir nekartoti netinkamų reakcijų“, – pabrėžia Paramos vaikams centre veikiančios „Tėvų linijos“ vadovė.

„Tėvų linija“ – anoniminės psichologų konsultacijos telefonu, nemokamu numeriu 8 800 900 12, darbo dienomis 11 –13 val. ir 17 – 21 val. Tai Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalis, finansuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis, įgyvendinama VšĮ „Paramos vaikams centras“.