– Ar buvai linkęs į meną, su dizainu susijusius sprendimus? Galbūt gyslelę kurti estetiškus daiktus paveldėjai iš kurio nors artimo žmogaus?
– Į kūrybą ir meną esu linkęs nuo jaunystės. Tapiau, fotografavau, rašiau, grojau. Vis dėlto buvau nukrypęs nuo to ir įstojęs į programavimo studijas. Įsitikinęs, kad tai man neteikia džiaugsmo, ieškojau veiklos, kuri suteiktų. Taip ir atsirado pirmieji šviestuvai, kurie sužydėjo į tai, kuo užsiimu iki dabar. O mano šeimoje niekas nėra linkęs į meną, todėl jiems ši mano gyslelė buvo staigmena.
– Kaip nusprendei kurti šviestuvus?
– Šią istoriją pasakoti teko daugybę kartų ir visuomet ją pradedu su pagarba ir dėkingumu vienam nuostabiam Lenkijos šviesos menininkui Przemekui, geriau žinomam Calabarte vardu. Jis, iš Afrikos parsigabenęs gigantiškų egzotinių vaisių calabashų, mėnesių mėnesius kuria vieną šedevrą ir parduoda pasaulio milijonieriams už įspūdingas sumas. Aptikęs straipsnį apie jį, pamečiau galvą dėl jo darbų. Negalėdamas sau leisti jų įsigyti, ėmiau pats gaminti savo šviestuvą, kuriantį šviesos meną. Buvo daug nesėkmių, vargo, bet galiausiai pavyko. Juokinga ir miela prisiminus, bet tai buvo tapę net jaunatviška obsesija. Kažkuriuo metu su Calabarte pradėjome susirašinėti. Vadinamųjų lempininkų bendruomenė nėra didelė, joje lengva užmegzti kontaktus, dalytis idėjomis, pagelbėti vieni kitiems. Jau beveik ketverius metus su šiuo kūrėju esame draugai, kartą per metus susitinkame.
– Tavo kūriniai ne tik gražiai atrodo, bet ir šviesa transformuoja patalpą, kurioje stovi, – ornamentais papuošia sienas. Dauguma jų sukuria rytietiško interjero įspūdį, tad galbūt minčių semiesi ir keliaudamas?
– Iš tiesų tokie ornamentai atsirado per patirtį. Per pastaruosius ketverius metus buvau sukūręs per 60 ornamentų, taigi ėmiau pastebėti, kurie akcentai atrodo dailiai, kurie – ne, kurie žmonėms patinka, kurie – nelabai. Liūdna tiesa, bet, ketverius metus kasdien žiūrint į šias lempas, dingsta šviežumo įspūdis, todėl jau ne bet kuris ornamentas džiugina. Tenka ieškoti iššūkių ir tobulėti, kad pats mėgaučiausi šiais šviestuvais.
– Šiuo metu, kai įvairios technologijos smelkiasi į visas gyvenimo sritis, pats kuri iš natūralių medžiagų: lempos gaubtą anksčiau gamindavai iš kokosų riešutų, dabar – iš džiovintų moliūgų. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Lempų gamyba iš kokoso prasidėjo netyčia. Jis tiesiog tiko tuo metu, kai dariausi šviestuvą sau. Visada norėjau jį pakeisti kita medžiaga. Su kokosu labai sunku dirbti – jis be galo kietas, tad gręžimas vargina, be to, iššūkis rasti išties dailų, apvalų ir didelį riešutą, ypač kai jų reikia daug. Į Lietuvą atkeliauja maži ir deformuoti, nes juk ne kokoso kiauto išvaizda rūpi maisto pirkėjams. Todėl, atradęs tinkamų džiovintų moliūgų, labai džiaugiausi. Dideli, dailiai apvalūs ir lengvai apdirbami jie atvėrė didesnių kūrybos galimybių.
Darbas niekada negąsdino, gerokai stipriau baugino monotonija. Vis dėlto "Eureka!" momentai kūryboje neleidžia nusivilti.
– Gal ir kasdienybėje stengiesi būti apsuptas kuo daugiau tikrų daiktų?
– Tam tikrų medžiagų daiktai visada būdavo mielesni širdžiai. Daiktai iš medienos, verstos odos, tauriųjų metalų visada malonesni už plastmasę. Pastaroji tarsi be gyvybės. Stengiuosi jos vengti tiek savo gyvenime, tiek kūryboje.
– Ar tau pačiam artimos ekologijos, aplinkosaugos idėjos?
– Nesu didelis aplinkos saugotojas, bet nesinori, kad mano gyvenimas paliktų neigiamą pėdsaką. Šiukšlinimo baidausi, bet medžio negaila, jei jo nukirtimas prasmingas žmonių gyvenimui. Vengiu tikros odos. Dirbtinės man visuomet pakakdavo.
– Kaip manai, kodėl šiandieninei visuomenei vis dar trūksta sąmoningumo, o dažno žmogaus gyvenime vyrauja greito rezultato, didelio konsumerizmo kultas?
– Manau, kaltas greito rezultato troškimas. Vadinamojo instant gratification (atlygio, gaunamo per akimirksnį – angl.) trokštame iš nuobodulio ir vidinės tuštumos baimės. Pripratome stimuliuoti save nuostabiais dalykais, kurių gyvenime pilna, tad ramus būvis, laukimas tapo netgi kančia. Tikiu, kad reguliariai patirti nuobodulį, stimulų trūkumą yra ne tik sveika, bet ir būtina tam, kad labiau vertintume gyvenimą. Saulėta diena džiugina žymiai labiau, jei prieš tai būta liūtingų. Vis dėlto reikia didelės brandos matyti prasmę žvelgiant į nemalonius dalykus. Dideliu konsumerizmu dažnai bandome save pradžiuginti. Po kiek laiko suprantame, kad mums tiek nereikia. Manau, daugelis gyvename mąstydami "noriu, bet negaliu" ir, gavę galimybę, visada ja pasinaudojame. Labai smagu buvo susikurti sau tokią materialinę gerovę, kai tai virto "galiu, bet nereikia".
– Pirmąjį savo šviestuvą gaminai net devynis mėnesius. Ar faktas, kad darbas reikalauja šitiek laiko ir kruopštumo, nekėlė baimės kurti toliau?
– Pirmojo šviestuvo kūryba užtruko išties ilgai. Išsiauginti įgūdį, rasti tinkamas medžiagas ir greitą gamybos metodiką, suprasti, kas gražu, kas ne, prisiminti fizikos pagrindus, kad šviestuvas veiktų, ir kiti dalykai pareikalavo laiko. Darbas niekada negąsdino, gerokai stipriau baugino monotonija. Vis dėlto "Eureka!" momentai kūryboje neleidžia nusivilti.
– Baigei su dabartine veikla nelabai susijusius mokslus – įgijai informacinių sistemų inžinerijos bakalaurą. Papasakok, kaip ir kodėl nusprendei pasirinkti šiuos mokslus?
– Būdamas paauglys tvirtai tikėjau, kad jei užsibrėšiu tikslą, bet kurioje srityje galiu tapti puikiu specialistu ir mėgautis darbu. Visuomenėje buvo gajus mąstymas (o gal dar yra), kad menas lygu sunkiam materialiniam būviui, tad reikėtų rinktis kažką perspektyvesnio. O perspektyviausia buvo ir vis dar yra informatika. Tad ją pasirinkau. Visada tikėjau ir tikiu, kad pinigai yra problema, kurią reikia išspręsti, norėjosi rasti jai sprendimą kuo anksčiau. Vis dėlto programavimas buvo ne man, reikalavo tam tikros gyvensenos, kuri nepatiko, todėl jau trečiame kurse stipriai ieškojau kito kelio. Džiaugiuosi jį radęs ir nepabijojęs bandyti.
– Kalbos apie vargstančius menininkus nėra laužtos iš piršto – nemažai daliai kuriančių žmonių sunku atrasti mokią pirkėjų auditoriją. O štai tau, atrodo, puikiai pavyko paversti mėgstamą veiklą pragyvenimo šaltiniu. Kaip manai, kodėl?
– Pradėjus kurti savo verslą, reikia nuolatinės motyvacijos ir tvirto tikėjimo savo veikla. Manau, didžiausia kūrėjų klaida yra pradėti kurti kažką kitiems arba galvoti, ko žmonėms reikia. Sunku tikėti tuo, ką kuri ne sau, sunku rasti motyvacijos tai tęsti sunkiais verslo laikotarpiais (kurių visada buvo ir bus), ypač pradžioje. Jei pats to nedievini, kaip gali būti užtikrintas, kad taip jausis kiti? O empatija labai gelbsti. Visada tikėjau, kad jei taip svaigstu dėl šių lempų aš, kažkas irgi pasijaus taip pat. Tereikia paieškoti.
Pritariu ir tam, kad vien talento neužtenka, verslumas būtinas. Todėl jo neturintys kūrėjai tikrai turėtų apsvarstyti idėją susirasti versle gabų partnerį, jei nori užauginti sėkmingą verslą. Negalime būti visų galų meistrai, o ir plėtoti veiklą kartu daug smagiau.
– Nemažai keliauji, esi aplankęs ir egzotiškų kraštų, dar nespėjusių tapti turistų magnetais. Kuri ar kurios iš kelionių įsiminė labiausiai?
– Sunku išsirinkti vieną. Kuboje pamečiau galvą dėl kultūros, be to, buvau įsimylėjęs, o su mylimu žmogumi ir kelionė į Plungę būtų įsimintiniausia. Išskirtiniausia vieta žemėje, manau, yra "Burning Man" festivalis Nevados dykumoje, kuris yra tarsi antirealybė, jame viskas atvirkščiai, nei esame pratę kasdienybėje. Mano nuomone, ten kiekvienam reikėtų atsidurti bent kartą, kad išsilaisvintų nuo normalaus elgesio, kuriame dažnai įsisenėjame. Trokštantiems egzotikos, patirti virpulius ar pasijausti tikrais keliautojais, kaip Indiana Jones, rekomenduočiau Kambodžą. Tai dar turistų nesugadintas kraštas, kuris turbūt toks liks nebeilgai.
– Ko vertingo pasisėmei pažindamas tolimus kraštus?
– Kuo daugiau pamatome, tuo plačiau viską suvokiame. Ypač išvykus už Europos, kur pasaulis ryškiai pakinta. Pamatyti ir suvokti, kad tai, kas mums yra keista, egzotiška, kitiems yra standartinė normali kasdienybė, stipriai paveikia. Tampame atviresni ir supratingesni kitų gyvensenai, pasaulėžiūrai, ko trūkumą dažnai matau aplinkiniuose. O laimės ir nelaimės pilna visur, jos gan panašios. Manyti, kad svetur žmonės laimingesni, yra klaidinga. Šiltame krašte žmonės išties dažniau džiugesni, net varge, bet visa tai – dėl vitamino D ir dėl to, kad nešąla rankos.
– Paminėjai legendomis apipintą festivalį "Burning Man", šią vasarą jame lankeisi jau trečiąkart. Kas labiausiai sužavėjo, nustebino?
– Tapau priklausomas nuo šio festivalio ir ketvirtą kartą tikrai vėl vyksiu. O nuvykus stebina viskas. Iš pradžių pameti galvą dėl estetikos, aplinkos, instaliacijų, šviesos meno. Akims pripratus prie to, imi pastebėti tikrąjį išskirtinumą, dėl kurio ten viskas kitaip – žmonių elgesį. Jie nusimeta šarvus, baimes būti nesuprastiems, išmoktas taisykles ir pasirodo labai gryni, kartais brutaliai atvirai tikri. Pavyzdžiui, šeštą dešimtį perkopę žmonės paišosi juodu žymikliu dantis, kad atrodytų kaip su išmuštais, ir iš to juokiasi. Kiti pasakoja savo tamsiausias nepadorias fantazijas, treti medituoja, meldžiasi, verkia, nusimesdami vargus ir išjausdami kitus. Žmonės šoka su absurdiškais kostiumais, įsimyli, veda dykumoje, žaidžia absurdiškus žaidimus, dalija maistą, girdo, dovanoja dovanas, niekada nesmerkia ir visada šiltai apkabina svetimą.
– Ar galėtum pasakyti, kad kaip menininkas ir asmenybė vis dar savęs ieškai? O gal jau radai?
– Menininku vadintis nedrįstu, bet kaip kūrėjas jaučiuosi savo vietoje. Kuriu, atsiskleidžiu, save išreiškiu, kai norisi, savęs nespaudžiu, neskatinu. O kaip asmenybė dėl tobulėjimo dažnokai save pakankinu apmąstymais ir paieškomis. Radęs savęs turbūt niekada nebūsiu, o ir nenorėčiau. Kaip meno kūrinys, sakoma, nebūna baigtas, būna tik apleistas, taip ir aš kada nors save apleisiu. Nustosiu šlifuoti, būsiu pagaliau patenkintas savimi tokiu, koks esu. Bet dabar dar ne. Galima dar, yra kur dar... Pavyzdžiui, lengva būti žavia asmenybe, mylėti save, nepasimesti, nesubyrėti jaučiant laimę, sunku – patiriant kančią. O kadangi kančios gyvenime dar tikrai bus, tai ruošiuosi.
