Tiesa, dabartinės Vaižganto gatvės vietoje gyvenamasis kvartalas nebuvo numatytas – čia turėjo būti parko tiesinys, per kurį 1926 m. planuota nutiesti Parko gatvę. Gatvė, tik jau Algirdo vardu, atsirado 1928 m., o dar po poros metų ant kalno šlaito pradėjo dygti karininkų, profesorių ir buvusių ministrų namai. 1931 m. gatvei jau buvo suteiktas Vaižganto vardas – dar gyvo, sveiko ir Senamiestyje prie savo numylėtos Vytauto bažnyčios gyvenančio, bet dar po poros metų pasiligojusio ir atsidūrusio čia, ant kalno, giminaičių globojamo; čia ir pasimirusio.
Gatvei jau buvo suteiktas Vaižganto vardas – dar gyvo, sveiko ir Senamiestyje prie savo numylėtos Vytauto bažnyčios gyvenančio, bet dar po poros metų pasiligojusio ir atsidūrusio čia, ant kalno.
Vaižganto gatvė su nuo šlaito atsiveriančiais Kauno vaizdais buvo prestižinė ir kartu su anksčiau atsiradusia Perkūno alėja ir tarp jų įsiterpusiomis, Radiofoną apsupusiomis mažesnėmis gatvėmis (bene vienintelis toks Kauno kvartalas) etniniu požiūriu stebėtinai homogeniška – čia statėsi išskirtinai lietuviai.
Radiofonas
Kvartalo viduryje 1910 m. įrengtos Kauno tvirtovės radiotelegrafo stoties vietoje 1926 m. pradėjo veikti Radijo stotis, pagal kurią pavadintas visas rajonas. Naują stotį 1923–1926 m. statė prancūzų įmonė „Société Française Radioélectrique“ (SFR).
Tvirtovės laikų raudonų plytų vienaaukštyje (Vaižganto g. 21A) buvo apgyvendinti Radijo stoties darbuotojai. Ant namo yra memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1940 m. gyveno radijo inžinierius, Lietuvos radijo stoties viršininkas Aleksandras Stankevičius. Mirė 1952 m. Monrealyje, Kanadoje.“ A.Stankevičius gimė 1905 m. Kaune, bet dar vaikas išvažiavo su tėvais į Prancūziją, studijavo Paryžiuje, dirbo SFR. Įmonei pradėjus Kauno radijo stoties statybą, A.Stankevičius grįžo į Kauną, o 1934 m. buvo paskirtas stoties viršininku. Jam vadovaujant įrengtos Radiofono studijos Laisvės al. 23 ir S.Daukanto g. 28A.
Aplink mažą baltai tinkuotą stoties pastatėlį laiptuotu frontonu plytėjo dar tušti būsimojo Radijo stoties rajono plotai, kuriuose tik kur ne kur augo medžiai. Šalia stūksojo senieji radijo bokštai – savotiškos Kauno landšafto įžymybės. Valstybinių švenčių metu bokštai būdavo apšviečiami tautinėmis spalvomis.
Ne kartą Kaune lankęsis italų žurnalistas Giuseppe Salvatore rašė, kad šių bokštų signaliniai žibintai padeda orientuotis lėktuvams, o „giedromis naktimis nuo Gedimino kalno galima pamatyti šviesas, spindinčias ant Vytauto kalno radijo antenų“. Nors vargu, ar kam pavyko iš Vilniaus pamatyti Kauno šviesas. Šiandien tų senųjų antenų nebėra, jas pakeitė naujos.
Radijo populiarumas tarp kauniečių sparčiai augo ir 1930 m. abonentų skaičius pasiekė šešioliką tūkst. Kaip tais metais rašė Vytautas Bičiūnas, „visos tautos informavimas per radijo yra greičiausias, patogiausias ir įdomiausias“.
Pagal Vaižganto testamentą, „prie pat Radijo stoties vartų“ turėjo būti pastatytas studentų bendrabutis – „Tumo-Vaižganto namai“, kuriems jis paskyrė savo menką turtą ir savo raštų autorines teises. Nors Vaižgantas buvo įsitikinęs, kad „Kauno m. valdyba, ačiū, tam tikslui paskyrė trikampį sklypą“, jokių namų studentams toje vietoje niekada neatsirado.
„KGB namas“
Už aukštos parko tvoros vilą (Vaižganto g. 2) pasistatė inžinierius, buvęs susisiekimo ministras, o nuo 1929 m. – viceministras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Juozas Jankevičius (1890–1945). 1932 m. paruoštą projektą pasirašė inžinierius Feliksas Vizbaras. 1933 m. sklypo gilumoje iškilo dviejų aukštų modernistinė vila. Laiptai su metaliniais turėklais, tarsi suapvalintų formų vėduoklė, skleidėsi skardžio link. Priekinė sklypo dalis buvo skirta sodui.
Išlikę metaliniai vartai sovietmečiu buvo aklinai uždaryti: sklido kalbos, kad namas priklauso KGB. Žinoma, kad 1944 m. sovietų okupantams grįžus į Kauną, partiniai veikėjai ir įstaigos be ceremonijų užimdavo geresnius namus, paliktus suimtų, ištremtų ar pasitraukusių jų šeimininkų. Tuščią J.Jankevičiaus namą užėmė įstaiga iškalbingu pavadinimu – „Operatyvinė grupė tarybų valdžiai Kaune atkurti“. Grupė, kuriai vadovavo komunistas Juozas Grigalavičius, pirmosios sovietų okupacijos metu buvęs Kauno KP komiteto sekretorius, darbavosi iš peties. Vėl paskirtas į senąsias pareigas, o 1946 m. atleistas, J.Grigalavičius dar kurį laiką gyveno šiame name, o tikrasis namo šeimininkas, dar 1940 m. suimtas, kalintas, Vorkutos lageryje praradęs sveikatą, mirė tremtyje.
Stilius: prof. K.Pakšto vila Vaižganto g. 16. / M. Oniščik nuotr.
Paparonio rūmai
Pirmasis namą (Vaižganto g. 10) naujoje gatvėje planavo statyti kunigas, rašytojas, Steigiamojo Seimo ir trijų Seimų narys Antanas Šmulkštys, žinomas literatūriniu slapyvardžiu Paparonis. 1927 m. gavęs sklypą dar nenutiestoje Parko gatvėje, savo grandiozinio namo statybą jis pradėjo jau prie keliuko, pavadinto Algirdo gatve. Neturėdamas pakankamai lėšų savo užmojams įgyvendinti, A.Šmulkštys nuvyko į Ameriką uždarbiauti, Kaune savo įgaliotiniu palikęs brolį Vincą. Amerikoje jis kunigavo, rašė ir leido knygas, o kai 1931 m. grįžo, namas jau buvo pastatytas, tik dar neįrengtas, priešais buvo nutiesta Vaižganto gatvė, o aplinkui statėsi kaimynai. 1931 m. rudenį A.Šmulkštys parašė Kauno burmistrui tokį raštą:
„Esu seniausias Vaižganto gatvės gyventojas ir mūrinių namų savininkas. Mano pavyzdžiu pasekė visa eilė asmenų, ir šiandien Vaižganto gatvės kvartalu galėtų pasigirti ne tik tų namų savininkai, bet ir visą Kauną tie gražūs namai puošia… Tik gatve šiandien klampoja automobiliai ir vežimai, juolab kad intensyviai statybai esant visa gatvė yra virtusi neišbrendamu purvo klanu… Mano lėšomis nuleistos lentos iki Vytauto parko yra apmėtomos gatvės purvu… Nereta tad matyti Vytauto kalno gyventoją, besinešiojantį kaliošus portfelyje.“
Mirus projekto autoriui inžinieriui Povilui Taračkovui, statybas prižiūrėjo inžinierius Aleksandras Gordevičius. Iki šiol spėliojama, kam priklauso sodo fasado autorystė. Garsusis fasadas pribloškia savo besaikiu puošnumu, ypač – detalių dydžiu. Tarp dviejų daugiakampių rizalitų įsitaisė aukštų jonėninių kolonų suskaldytos lodžijos su baliustradomis, per visą aukštą banguoja balkonas, iš kurio atsiveria įspūdinga Kauno panorama, o visa tai vainikuoja karpytas neobarokinis frontonas, papuoštas gigantišku kartušu su augaliniu ornamentu. Abu prie statybų dirbę inžinieriai – tiek P.Taračkovas, tiek A.Gordevičius – pasižymėjo geru skoniu, o jo šiam fasadui kiek pritrūko. Gali būti, kad prie namo puošybos prisidėjo savininko sesuo – talentinga skulptorė, kazimierietė sesuo Leonarda (Marija Šmulkštytė, 1893–1972).
Pagrindinis fasadas, kaip įprasta tikriems dvaro rūmams, kuklesnis, bet taip pat puošnus. Portalas įrėmintas stilizuotomis korintinėmis kolonomis ir papuoštas kriauklės pavidalo frontonu su augalinių motyvų ornamentais. Namo šone išsiskiria pusapvalis rizalito bokštelis su neogotiškais kuorais.
Įdomu, kad gatvė buvo nutiesta ne tiesiai palei namą, o tarytum aplenkiant jį, paliekant savotišką privažiavimo prie „rūmų“ aikštelę. Šį aikštelę A.Šmulkštys apsodino gyvatvorėmis, o iš abiejų namo pusių dar pasistatė po pastatėlį su neobarokiniais frontonėliais: žiūrint į namą, iš kairės – krautuvėlę, iš dešinės – garažą. Abu pastatus 1932 m. projektavo kaimynas – namo Vaižganto g. 4 savininkas ir autorius inžinierius Pranas Valiukėnas. Nė vieno jų neišliko.
Su kitais kaimynais A.Šmulkščio santykiai ne visada buvo geri. Kai 1934 m. netikėtai mirė kaimynas, buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickas, jo žmona atbėgo pas A.Šmulkštį, prašydama kunigiško patarnavimo, bet jis atsisakė, nes J.Purickis buvo ekskunigas. Kitas ekskunigas, J.Purickio name gyvenęs Vincas Mykolaitis-Putinas, palaikė draugiškus ir net giminiškus santykius su A.Šmulkščiu (V.Mykolaičio-Putino pamotė buvo A.Šmulkščio giminaitė). Tačiau, kai išėjo V.Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ II ir III dalys, A.Šmulkštys atpažino save viename iš personažų (kunigo Stripačio) ir užsigavo. Tiesa, vėliau, jau sovietiniais laikais, susitaikė ir vėl bendravo.
Ką tik įrengtame name, pardavęs savo netoliese, toje pačioje gatvėje, pastatytą namuką, trijų kambarių butą išsinuomojo geografas profesorius Kazys Pakštas (1893–1960). Name taip pat apsigyveno pulkininkas leitenantas, vėliau teisininkas, dar vėliau – Raudonosios armijos karininkas Romualdas Burokas (1893–1959), pašto viršininkas inžinierius Bronius Garšva (1883–1957), Kauno radijo stoties viršininkas inžinierius Kleopas Gaigalis (1879–1957), miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), matematikas Jonas Matulionis (1906–1993). Su pastaruoju A.Šmulkštys draugavo, jam perleido savo sklypo dalį namui pasistatyti. 1934 m. butą pirmame aukšte išsinuomojo chorvedys, Kauno konservatorijos dėstytojas Nikodemas Martinonis (1887–1957), čia gyvenęs iki mirties.
1940 m. nacionalizuotas namas po karo buvo grąžintas, bet tik nominaliai, o 1949 m. A.Šmulkštys susilaukė ir palyginti švelnių represijų, kurių bijojo: buvo išregistruotas iš savo paties namų ir iškeltas į Birštoną. Pasiligojęs, savavališkai grįžo į savo butą, kur jo laukė ištikima šeimininkė, sekretorė ir draugė Marija Sakauskaitė, ir čia pasimirė. Namą A.Šmulkštys testamentu paliko gimtajai Vilkaviškių vyskupijai, tačiau tuo metu jis jau buvo antrą kartą nacionalizuotas.
Eklektiški Paparonio „rūmai” įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau dar 2001 m. ant namo buvo užstatytos sodo fasadą subjaurojusios „antresolės“, o dabartiniai namo gyventojai sodo vartus nuo šią gatvę mėgstančių ekskursantų užrakino, nors įstatymas numato viešą kultūros vertybių prieinamumą.
Prasukę pro Paparonio rūmus, prieiname Steigiamojo Seimo nario, buvusio užsienio reikalų ministro, žurnalisto Juozo Purickio (1883–1934) namus.
1932 m. jis pasistatė didelį nuomojamų butų namą pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (Vaižganto g. 14). Griežtų modernistinių formų namas tarsi sudėtas iš dviejų stačiakampių – trijų ir keturių aukštų, – sujungtų laiptinės langų vertikale; nuo ilgų kiemo balkonų atsiveria puikūs vaizdai. Savo dydžiu namas nelabai tiko vilų rajonui, ir, nepaisant to, kad buvo tinkuotas baltai (kaip įprasta to meto Kaune), kunigo ir poeto Mykolo Vaitkaus (dažno šio namo svečio) buvo pavadintas „Purickio liūdnoji dėžė“. Užtat butai šioje „dėžėje“ buvo prabangūs ir „moderniškai“ įrengti, o apie jų gyventojus galima būtų parašyti knygą.
Vienas pirmųjų keturių aukštų butą čia išsinuomojo Vincas Mykolaitis-Putinas su seserimi Magdalena. Poetas, operos dainininkas Stasys Santvaras prisimena: „Namai buvo nauji ir modernūs, berods vienas paskutinių žodžių tuometinėj Kauno statyboj. Ir gyventi jie buvo skirti gal tik poetams, nes pro langus buvo regimas pakalnėj tįsantis Kaunas, Nemunas, Aleksoto šlaitai ir net Nemuno–Neries santaka. Vakarais ir naktim, kai spindėdavo miesto žiburiai, pro plačius Putino buto langus buvo matomas nuostabus dangaus ir žemės šviesų spektaklis“.
Į naują butą V.Mykolaitis-Putinas priėmė gyventi Salomėją Nėrį, ką tik atsisakiusią mokytojos vietos Lazdijuose. S.Nėris pragyveno šiame name dvejus metus, kol kunigas Mykolas Vaitkus jai parūpino leidimą vėl mokytojauti ir vietą gimnazijoje Panevėžyje. S.Nėris pasikvietė kartu gyventi Emiliją Kvėdaraitę. Šiame bute V.Mykolaitis-Putinas parašė „Altorių šešėly“. Čia gyvendamas jis vedė, žmona ėmė jį raginti statytis namą. 1937 m. jie persikėlė į nuosavą namą toje pačioje gatvėje (Vaižganto g. 36).
Virš V.Mykolaičio-Putino, 7-ajame dviejų kambarių bute, 1935 m. apsigyveno Graičiūnai. Aktorė ir režisierė Unė Babickaitė (1897–1961) su vyru, vadybos mokslų pradininku Lietuvoje Vytautu Andriumi Graičiūnu (1898–1952), buvo ką tik grįžę į Lietuvą iš Paryžiaus; ji ėmė vadovauti Šaulių sąjungos teatrui, vyras dirbo vadybos konsultantu ir dėstytoju.
1934 m. antrame aukšte, 6-ajame bute, apsigyveno žurnalisto, „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktoriaus dr. Igno Skrupskelio (1903–1943) šeima. Viename jų buto kambaryje gyveno žurnalistas Julijonas Būtėnas (1915-1951).
Būsima vertėja, rašytoja Silvija Lomsargytė-Pukienė su mama Milda į šiuos namus atsikraustė 1937 m. Vaikystės namą ji aprašė savo autobiografinėje knygoje „Dita“: „Keturi kambariai, didelė virtuvė su kambarėliu tarnaitei. Du erdvūs balkonai. Iš čia – pats gražiausias reginys į Kauną. Nuo Nemuno ir Neries santakos iki geležinkelio stoties matosi miestas... Laikinai čia gyvena jaunas ir gražus grafas Zubovas, ketinąs vesti M.K.Čiurlionio dukrą Danutę.“
Vienas buto kambarys su balkonu buvo išnuomotas Vytauto Didžiojo universiteto docentei, egiptologei Marijai Rudzinskaitei-Arcimavičienei (1885–1941): „Jos kambaryje visur tįso rytietiškų raštų staltiesės, skaros, sijonas. Stovi mūsuose dar neregėtos bronzinės vazos ir fajanso statulėlės.“ Ditos mama ištekėjo už cokoliniame aukšte apsigyvenusio dailininko Tado Lomsargio (1905–1942).
Ir jei garsių pavardžių dar negana, tai štai dar pora jų. Šiame name brolio šeimoje kurį laiką gyveno tuomet Meno mokyklos studentas skulptorius Vytautas Kašuba. Butą čia nuomojo ir VDU profesorius, filosofas Vladimiras Šilkarskis (1884-1960). Visiems šio namo gyventojams memorialinių lentų neužtenka. Tačiau vienas jų atminimo nenusipelnė – tai medicinos studentas Juozas Markulis, pokariu tapęs sovietų saugumo agentu ir išdavęs ne vieną pasipriešinimo dalyvį.
Pats J.Purickis tik dvejus metus spėjo pagyventi savo name: staiga mirė 1934 m. Žmona Elena 1938 m. išvyko į užsienį, o dar po dviejų metų daugumos namo gyventojų likimus nulėmė nauji „šeimininkai“. 1940 m. į Vokietiją pasitraukė prof. V.Šilkarskis. Dr. I.Skrupskelis, suimtas 1940 m. birželio 14 d., žuvo sovietų lageryje. Žmona Alina su trimis vaikais turėjo palikti butą, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. T.Lomsargis buvo suimtas gestapo, nužudytas IX forte. J.Būtėnas, Berlyne įsitraukęs į LAF, po karo – į VLIK veiklą, 1950 m. lydėjo Juozo Lukšos-Daumanto desantą į Lietuvą, o 1951 m. jo paties desantas buvo išduotas ir žuvo.
Simbolis: signatarui P. Klimui skirta F. Vizbaro projektuota vila „Eglutė“ – tautinio modernizmo pilaitė. / Vilmanto Raupelio nuotr.
Vaižganto gatvė birželio sukilimo sukūryje
Tragiškomis Lietuvos istorijos dienomis daugeliui Vaižganto gatvėje gyvenusių iškilių Lietuvos karininkų teko apsispręsti: likti ištikimiems Lietuvos kariuomenei, būti įkalintiems ir tikriausiai žūti ar padėti ją likviduoti ir priimti naujas pareigas Raudonojoje armijoje.
Naujiems ir likusiems namo gyventojams sugrįžusi sovietų valdžia liepė išsikraustyti: geras namas buvo skirtas sovietų kariškiams. Graičiūnams iš pradžių leido pasilikti, bet greitai juos abu suėmė: V.A.Graičiūnas žuvo lageryje, grįžusi Unė glaudėsi pas draugus Žaliakalnyje. Bet tai – jau kita istorija.
Estetika prieš patogumą
Dviejų okupacijų sandūroje tie, kurių nesuėmė ar kuriems pavyko ištrūkti iš bolševikų nagų, puoselėjo nepriklausomybės atgavimo viltį: vyrai posėdžiavo, moterys virė jiems sriubą; vyrai tarėsi su vokiečių vadovybe, moterys prašė stabdyti žydų žudynes gatvėse, o vėliau slėpė juos savo namuose.
Vienas ankstyvųjų gatvės namų – Juozo Purickio kaimynystėje atsidūrusi originali dviejų aukštų su mansarda vila (Vaižganto g. 16), pastatyta 1928 m. prof. Kazio Pakšto pagal inžinieriaus Sigizmundo Novickio (Z.Novenny) projektą.
Namo pagrindinis fasadas su laiptais išeina ne į gatvę, bet į sodą, priešais kurį naujai nutiesta gatvė (projekte vadinama Radijo gatve) daro posūkį. Pasak geografo Antano Bendoriaus, būdamas Šveicarijoje K.Pakštas „buvo susižavėjęs dailiais tenykščiais chalets ir būtinai tokį norėjo pastatyti estetiškai savo Mini (žmonai). Bet jis nepagalvojo, kad tokia puošmena nuo šiltų Ženevos ežero šlaitų žvarbesniame mūsų klimate negalės prigyti. (...) Neištvėrusi amžinai šalčiuojanti žmonelė vyrą privertė keltis į jaukesnį butą“. (Sklypas tikriausiai buvo paskirtas vienas pirmųjų, nes vėliau nauja namo savininkė Miniotienė, prašydama leidimo pakeisti seną supuvusią tvorą, mini, kad ji buvo pastatyta 1926 m.)
Elzė Miniotienė liko našlė su keturiais vaikais. Tuo metu ji priglaudė žydų mergaitę Sulamitą Gordonaitę.
Smulkiai padalytais langais, pusvalminiu stogu nusklembtais galais namas tikrai primena ar tai šveicarišką, ar tai vokišką stilių. Jame buvo suprojektuotas vienas butas per du aukštus su holu centre. Karkasinis aptinkuotas namas tikrai buvo nepraktiškas ir šaltas. 1931 m. pradžioje K.Pakštas persikėlė gyventi į kun. Šmulkščio „rūmus“, o savo vilą pardavė Miniotams.
Lietuvos banko vyresnysis buhalteris Bronius Miniotas su žmona Elze augino keturis berniukus: Aloyzą, Igną, Bronių ir Juozą. Kaimynystėje augusi Silvija Lomsargytė-Pukienė prisimena E.Miniotienę buvus „graži kaip Madona“. 1943 m. pabaigoje Elzė Miniotienė liko našlė su keturiais vaikais. Tuo metu ji priglaudė žydų mergaitę Sulamitą Gordonaitę.
Elena Kutorgienė nusiuntė Sulamitą su netikru asmens liudijimu pas E.Miniotienę kaip tarnaitę. Tiesa, iš pradžių E.Miniotienė nežinojo, kad mergaitė žydė, o sužinojusi, laikė ją savo šeimoje iki pat 1944 m. vasaros.
Už Miniotų namo – Kudoko laiptai, vadinti „laiptais į Radijo stotį“, vėliau – Būgos laiptais, šalia kurių iš dešinės – jau mums pažįstamas Antano Busilo namas, o iš kairės – pulkininko Mykolo Mačioko (1899–1950) namas (Vaižganto g. 20). Jį tuomet Generalinio Štabo Valdybos aviacijos kapitonas M.Mačiokas pradėjo statyti 1931 m. pradžioje, grįžęs iš Romos, kur dvejus metus studijavo Karo akademijoje.
Techninę statybų priežiūrą vykdė statybos technikas Juozas Mačiokas, o projektas galėjo būti ir paties Mykolo: balta dviejų aukštų vila turėjo kampinius langus, plokščią stogą ir terasą. Dar vienas Mačiokas – Antanas – 1937 m. pristatė prie namo „mažam automobiliui“ skirtą garažą, ant kurio technikas J.Mačiokas suprojektavo dar vieną terasą. Visi Mačiokai šiame name ir gyveno.
Mačiokams gimė dukra Laura ir sūnelis Mindaugas, deja, miręs vos dvejų metukų. Mykolo Mačioko žmona Juzefa (Juzė) iš pirmosios santuokos dar turėjo dukrą Severiną (būsimą sportininkę). M.Mačiokas draugavo su netoliese gyvenusiu karininku Pranu Lesauskiu, kartu studijavusiu Romoje, tapusiu M.Mačioko dukters krikštatėviu. Kaimynai mėgdavo žaisti šachmatais.
1936 m. M.Mačiokas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, 1937 m. – Vytauto Didžiojo karininkų kursus, gavo pulkininko leitenanto laipsnį. Sovietams atėjus, M.Mačiokas, kaip ir netoliese gyvenęs jo svainis Kazys Ramanauskas, buvo įtrauktas į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, turėjusį likviduoti Lietuvos kariuomenę, tačiau, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, įsitraukė į Birželio sukilimo organizavimą, tapo vienu LAF vadovu, o 1943 m. pateko į Štuthofą. Tuo metu J.Mačiokienė savo bute priglaudė pagalbos prašiusią nepažįstamą žydę Havą Raping ir taip prisidėjo prie jos išgelbėjimo.
Grįžus sovietams, J.Mačiokienė ir jos dukros buvo iškeldintos iš buto ir priverstos kraustytis iš vienos vietos į kitą. Kai 1945 m. iš nacių nelaisvės grįžo M.Mačiokas, visą šeimą priėmė gyventi jo sesuo Ona Mačiokaitė-Ramanauskienė, kurios vyrui, kaip sovietiniam karininkui, buvo grąžintas nacionalizuotas namas toje pačioje Vaižganto gatvėje.
M.Mačiokas greitai įsitraukė į rezistencinį judėjimą, 1947 m. pasitraukė į Rygą, kur slapstėsi ir mirė Rygos ligoninėje neaiškiomis aplinkybėmis. Žmona su jauniausia dukra 1948 m. pateko į Sibirą, grįžusi gyveno vyriausios dukros Severinos Šveikauskienės šeimoje.
Nuošalėje: liūdną istoriją menantis pastatas Vaižganto g. 2. / M. Oniščik nuotr.
Istorijos liudytojas
Priešais – buvusio krašto apsaugos ministro, pulkininko leitenanto Juozo Papečkio namas (Vaižganto g. 23), pastatytas ir įrengtas 1935 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Šis namas žymus tiek savo modernistine architektūra, tiek savo istorija. Čia 1941 m. birželį posėdžiavo Laikinoji vyriausybė ir buvo įsikūręs Birželio sukilimo štabas.
2013 m. ant namo buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. ltn. Juozas Papečkys (1890–1942), sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime“ (skulptorius Jonas Lukšė). J.Papečkys buvo suimtas 1941 m. birželio 15 d., šeima (žmona, dvi dukros ir augintinė) išvežta į Sibirą, tuščiame name liko tik ištikima tarnaitė.
Priešais gyvenusi Juzė Mačiokienė prisiminė: „Kaimynai pasakė, kad Lietuvos laikinoji Ambrazevičiaus vyriausybė renkasi Papečkio namuose. Stumdama vežimėlį su sūneliu Mindaugu nuėjau pas Papečkius. Apie 17 val. buvo sustumti trys stalai ir valgomasis sujungtas su salonu. Už stalo atsisėdo Ambrazevičius, aviacijos generolas Pundzevičius ir kiti, iš viso apie 20 vyrų. Pundzevičius, mane pamatęs, pasakė: „Mums kaip tik moterų ir trūksta!“ Aš nuėjau pas Miniotienę, o Papečkių tarnaitė Elena mums padėjo ruošti kavą ir sumuštinius. (…)
Kai vyriausybė paskelbė per radiją atstatanti Nepriklausomą Lietuvą, visiems liepė iškabinti vėliavas. Prie Papečkio namo buvo iškabintos dvi lietuviškos trispalvės. Žmonių minios ėjo jų pasižiūrėti ir verkė iš džiaugsmo. Papečkio tarnaitė, Miniotienė ir aš visą dieną virėme sriubą. Visų nuotaika buvo šventiška ir labai pakili. Pavakare prisirinko ginkluotų partizanų. Visi posėdžiaujantys tik vietoje pasnausdavo ir vėl tardavosi. Atėję iš milicijos mokyklos vyrai demonstratyviai nusiplėšdavo žvaigždes ir mesdavo žemėn (...).
Mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti.
Trečiadienį (...) mums pranešė, kad reikia važiuoti prie tilto sutikti vokiečių karinę valdžią. Kažkur surado dvi lengvas atviras mašinas. Važiavo gal kokie aštuoni vyrai: Mačiokas, Kalmantas, Saladžius, Reklaitis. Vyras pasakojo, kad pastovėjo išsitempę ir tiek. Vėliau abi mašinos ir dar dvi mašinos vokiečių su penkiais kariškiais ir generolu Stasiu Raštikiu grįžo į Papečkio namą. (…)
Papečkio namuose laikinosios vyriausybės narius maitinome iki 1941 m. rugpjūčio 5 d. Tądien Ambrazevičius pakvietė mane į posėdžių salę ir pasakė, kad mūsų vyriausybę vokiečiai uždaro, bet mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti.“
Gatvės posūkyje pastatytas namas tarytum turi du veidus. Į gatvės posūkį žiūrintis fasadas kontrastingų formų: tarp skirtingų aukštų baltai tinkuotų sienų kyla raudonų plytų laiptinės bokštas su įeiga. Tik pastatytas, šis raudonas bokštas ypač gražiai buvo matomas nuo kalno papėdės, Būgos laiptų perspektyvoje.
Ilgasis fasadas, atgręžtas į sodą ir į toliau besitęsiančią Vaižganto gatvę, yra dviejų aukštų, jo langai horizontaliai sujungti tamsaus tinko apvadu. Tarp langų matomos nišos, skirtos dekoratyvinėms vazoms. Kitame namo gale – pusapvalus valgomojo rizalitas.
Žiūrint iš Sugiharos namų kiemo Kauno panoramą užstoja buvusi apatinė Vaižganto gatvės terasa, sovietų laikais virtusi M.Lermontovo, o šiandien – E.Fryko gatvės atkarpa, kurioje savo prabangius modernistinius namus šeštąjį dešimtmetį statėsi sovietiniai profesoriai. Vieną tokį grakščios architektūros namą (Vaižganto g. 34A / E.Fryko g. 1) pamatysime Vaižganto ir E.Fryko gatvių kampe. Jį 1955 m. pasistatė gydytojas profesorius Jonas Šopauskas.
Akcentas: Mačiokų namo Vaižganto g. 28 detalė. / Vilmanto Raupelio nuotr.
V.Mykolaičio-Putino godos
Neapsikentęs brangios buto nuomos Purickio name (Vaižganto g. 14, apie jį rašėme balandžio 8 d. „Santakoje“), Vincas Mykolaitis-Putinas, šeimos moterų raginamas, sumanė netoliese, toje pačioje Vaižganto gatvėje pasistatyti nuosavą namą (Vaižganto g. 36), o 1937 m. su žmona ir seserimi Magdalena į jį persikėlė. Tačiau, p.asirodo, statyba kainavo daug daugiau, nei buvo manyta: V.Mykolaičio-Putino žmona dėl to kaltino namą projektavusį jauną inžinierių Jokūbą Udalovą, o namas, dar neužbaigtas, buvo įkeistas bankui. Dviejų aukštų su pusrūsiu nedidelis namas yra modernistinių formų. Į gatvę žiūri anuomet madingas ir J.Udalovo mėgstamas didelis apvalus prieangio langas – iliuminatorius.
V.Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. vasarą Kačerginėje, taip ir neišsipildžius jo planams keltis „į Kauną karšti ir ramiai baigti gyvenimą“.
1940 m. V.Mykolaitis-Putinas kartu su Vytauto Didžiojo univrsiteto Humanitarinių mokslų fakultetu persikėlė į Vilnių. Namą tvarkyti jis įgaliojo jame likusią seserį. Name gyveno ir V.Mykolaičio-Putino žmonos sesuo su vyru, o prasidėjus sovietų okupacijai – astronomo Antano Juškos šeima, kuri, pasak Emilijos Mykolaitienės, namą „smarkiai nudėvėjo“. Ji taip pat skundėsi, kad „karo metais namus apiplėšė – buvo gražūs Magdutės baldai. Vokiečiai buvo užėmę du kambarius. Vos praėjus frontui 1944 m., buvo įkurdinti vaikų namai. Kiek pagyvenę, dėl patalpų ankštumo išsikėlė mums net nepranešę. Gyventojai išplėšinėjo langus. Atgavom labai apgadintą namą, kurį reikėjo suremontuoti“.
Nacionalizuotas namas buvo grąžintas savininkams. Juo visą laiką rūpinosi V.Mykolaičio-Putino žmonos giminės: 1947 m. čia apsigyveno žmonos dukterėčia Hortenzija Balčiūnaitė-Vaitkevičienė. Pasak jos, remontuojant namą, vargo buvo tiek daug, kad V.Mykolaitis-Putinas kartą yra pasakęs: „Uždek, kad nereikėtų juo rūpintis.“ Vėliau iš Vilniaus persikėlė kiti V.Mykolaiči-Putino žmonos giminės. Kvėdarų „šeimos taryba“ sumanė „išlyginti sklypo ribas“ ir įsivėlė į ilgą konfliktą su kaimynais.
Pats rašytojas atvažiuodavo į Kauną vasaromis, pakeliui į Kačerginę, kur įsitaisė vasarnamį. Praleisdavo savo name kelias dienas, kentėdamas triukšmingą giminių kaimynystę ir stebėdamas, kaip auga gatvėje nauji profesorių namai.
„Štai, pažiūrėk, daktaras J.Šopauskas jau naujame name apsigyveno, o pradėjo vėliau pamatus kasti nei mes remontą“, – kartą dūsavo, rodydamas iš balkono į gražų naują namą. Arba kitą kartą, eidamas gatve, vėl atkreipė dėmesį: „Štai jau ir J.Bulavas baigia namą įsiruošti, o pas mus nei baigos, nei galo nesiregi tam remontui“, – pokalbius su dėde atsimena kita jo dukterėčia Janina Mykolaitytė-Bielinienė. V.Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. vasarą Kačerginėje, taip ir neišsipildžius jo planams keltis „į Kauną karšti ir ramiai baigti gyvenimą“.
Tarpukario aidai
Agronomo, profesoriaus Jono Bulavos namas (Vaižganto g. 35) su niša fasade išaugo kitoje gatvės pusėje 1960 m. Kiek kudokiškų formų, su niša fasade, namas tarytum perkeltas laike iš tarpukario Kauno.
Visai kitokios – funkcionalistinės, net bauhauzo stilių primenančios architektūros namą (Vaižganto g. 37) sau suprojektavo buvęs Kauno miesto vyriausiasis architektas, buvęs Kauno politechnikos instituto Architektūros fakulteto dekanas Feliksas Bielinskis (1904–1986). Dar besimokydamas Lietuvos universitete (vėliau VDU) Technikos fakultete, jis dirbo su tokiais architektūros meistrais, kaip Mykolas Songaila ir Vladimiras Dubeneckis. Ypač didelę įtaką F.Bielinskio darbams padarė architekto Stasio Kudoko kūryba.
Namas pastatytas 1964 m. Vaižganto ir Margio gatvių susikirtime. Namą reprezentuoja minimalistinis baltai tinkuotas Vaižganto gatvės fasadas, nuo Margio gatvės namą skiria nedidelis sodas.
