„Kova su terorizmu, žinoma, yra kitų regiono šalių problema“, – sakė S. Lavrovas per vizitą Malyje, kuriam Rusija jau teikia karinę pagalbą.

„Ketiname jiems padėti įveikti šiuos sunkumus. Kalbu apie Gvinėją, Burkina Fasą, Čadą ir apskritai Sachelio regioną ir net Gvinėjos įlankos pakrantės valstybes“, – teigė jis.

S. Lavrovas šias pastabas išsakė spaudos konferencijoje per apsilankymą Bamake, kurį Rusijos pasiuntinys pavadino pirmuoju „istoriniu“ vizitu.

Nuo 2020 metų, kai valdančioji Malio chunta perėmė valdžią, ji pasitelkė Rusijos lėktuvus, sraigtasparnius ir sukarintas pajėgas, kad sustiprintų kovą su džihadistų kovotojais.

Glaudesni ryšiai su Kremliumi sutapo su buvusios šalies kolonijos ir tradicinės sąjungininkės Prancūzijos, kuri teigia, kad Rusijos kariai yra sukarintos grupuotės „Wagner“ samdiniai, pasitraukimu.

Organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) ir Jungtinės Tautos kaltina „Wagner“ ir Malio kariuomenę dėl įtariamų praėjusių metų kovo mėnesį įvykusių žudynių Muros mieste centrinėje Malio dalyje, per kurias buvo nužudyti keli šimtai žmonių.

Ši valstybė, neturinti išėjimo į jūrą, yra džihadistų sukilimo, prasidėjusio 2012 metais Malio šiaurėje, o 2015 metais išplitusio į kaimyninius Nigerį ir Burkina Fasą, epicentras.

Visose trijose šalyse žuvo tūkstančiai civilių, o milijonai žmonių paliko savo namus.

Nepasitenkinimas Malio ir Burkina Faso kariuomenėse paskatino du perversmus abiejose šalyse.

Pastaraisiais metais pavieniai tarpvalstybiniai išpuoliai taip pat vyko Toge, Benine ir Dramblio Kaulo Krante, todėl baiminamasi, kad džihadistai siekia prasiveržti į pietus link į Gvinėjos įlankos.

Prancūzija nutraukė ilgametį karinį buvimą Malyje dėl didėjančio priešiškumo chuntai ir 2022 metais išvedė paskutinius savo karius.

Panaši įtampa neseniai kilo tarp Prancūzijos ir Burkina Faso. Prancūzijos karinis kontingentas – specialiųjų pajėgų dalinys, kurį sudaro apie 400 karių – turi būti išvestas šį mėnesį.

S. Lavrovas pažadėjo Maliui tolesnę karinę paramą ir pareiškė, kad Rusija plačiau rems Afriką, jo žodžiais tariant, Vakarų „neokolonijinio požiūrio“ akivaizdoje.

„Ketiname teikti paramą sprendžiant Afrikos žemyno problemas, – sakė jis. – Visada pradedame nuo to, kad Afrikos problemos turi būti sprendžiamos afrikietiškais sprendimais.“

Kariškių dominuojama Malio vyriausybė savo pareiškime pranešė esanti „patenkinta požiūrių suartėjimu, kuris leido mums pasiekti kompromisą“ ir galiausiai panaikinti embargą Maliui.

Ji padėkojo Malio gyventojams už jų „pasiaukojimą ir atsparumą“ Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (ECOWAS) „neteisėtų ir nežmoniškų sankcijų“ akivaizdoje.

Bamakas taip pat gyrė  kaimyninių Gvinėjos ir Mauritanijos „aktyvų solidarumą“. Per šių šalių teritorijas ir Konakrio bei Nuakšoto uostus Malis galėjo apeiti Vakarų Afrikos valstybių jam taikomas sankcijas.

Šios šalys leido Maliui aplenkti Dakarą ir Abidžaną, per kuriuos tradiciškai tranzitu buvo gabenama didžioji dalis produktų, skirtų prieigos prie jūros neturinčiam Maliui.

Vakarų Afrikos šalių vadovai sekmadienį panaikino sausio mėnesį įvestas prekybos ir finansines sankcijas Maliui, išgyvenusiam du karinius perversmus 2020 metų rugpjūtį ir 2021 metų gegužę.

Valdantieji kariškiai pakluso ECOWAS reikalavimams ir neseniai paskelbė naują rinkimų įstatymą bei dvejų metų pereinamojo laikotarpio darbotvarkę. Pastarojoje prezidento rinkimai numatyti 2024 metų vasarį.

Vis dėlto sankcijos ir Malio narystės Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos organizacijose sustabdymas galios, kol šalyje bus atkurta konstitucinė tvarka.

Nuo 2012 metų Malis yra krečiamas saugumo krizės ir kovoja su separatistų bei džihadistų sukilimais šalies šiaurėje.

Kai pašnekesys vėl pasisuka Afrikos link, jaunuoliai prisipažįsta, kad į Vakarų Afriką stengiasi nukeliauti kasmet. Vien dėl to, kad gilintųsi į, pasak jų, itin unikalią ir turtingą muzikos ir šokio kultūrą. Gediminas – profesionalus muzikantas, grojantis Afrikos būgnais, Ieva, ko gero, – vienintelė lietuvė, mokanti Afrikos šokių.

– Senegalo Respublika – viena iš valstybių Vakarų Afrikoje, kurioje lankotės jau ne pirmus metus. Jos vėliavoje – tos pačios lietuviškos spalvos, tik išdėstytos kita tvarka. Įtariu, kad ne lietuviškų šaknų šįkart vykote ieškoti?

I.Ž.: Senegale su Gediminu lankėmės trečią kartą. Vykome į tą pačią vietą, kur renkasi tarptautinė bendruomenė – šokanti, grojanti ir šitokiu būdu puoselėjanti tradicinę Vakarų Afrikos kultūrą. Čia suvažiuoja ne tik vietiniai, bet ir menininkai iš kaimyninių šalių. Aišku, šią žiemą dėl pandemijos buvo truputį kitaip: turistų ir mokinių, atvažiavusių pas savo mokytojus, sutikome gerokai mažiau. Kelionės tikslas? Mokytis, tobulėti Vakarų Afrikos šokių ir grojimo būgnais srityse.

G.M.: Kodėl grįžtame į tą pačią vietą? Pietų Senegalo Abeme miestukas, kuriame gyvenome, nedidelis, turi vos kelis tūkstančių gyventojų. Įsikūręs vandenyno pakrantėje, šalia daug laukinių paplūdimių, džiunglės. Mūsų pamokos vykdavo teritorijoje po atviru dangumi. Ieva šokdavo didžiuliame kieme, apsodintame mango medžiais, kurie teikė šokėjams pavėsį. Kiekvienas mokėmės atskirai savo dalykų. Aš – grojau, Ieva – šoko pagal gyvai atliekamą muziką.

– Minėjote, kad Vakarų Afrika visame pasaulyje garsėja savo muzikos ir šokio kultūra, kuri perduodama iš kartos į kartą. Ar taip tebėra ir dabar?

I.Ž.: Labai panašiai. Tradiciškai muzikantų kasta vadinama griotais, seniau kiekviena šeima turėdavo savo griotus. Jie žinodavo viską ne tik apie savo krašto, kaimo istoriją, bet ir apie kiekvieną šeimos narį, jo protėvius. Šiandien Vakarų Afrikoje mokytis groti gali ne tik griotų kastos atstovai, tiesioginiai žinių paveldėtojai, bet ir kiti to krašto žmonės, netgi svetimšaliai.

Kai į Afriką įžengi atvira širdimi, gali daug ko išmokti. Viena pirmųjų pamokų mums – gyvenimo tempo sulėtinimas.

– Galiu tik įsivaizduoti, kaip romantiška būdavo šokti mango medžių pavėsyje. Vakarop grįždavote į laikinus namus kur nors džiunglių trobelėje?

I.Ž.: Gyvenome tipiškuose afrikietiškuose iš vietinio molio pagamintų plytų nameliuose. Kadangi čia lankomės nebe pirmą kartą, tai egzotika, naujai atvykusių akimis pastebima kiekviename žingsnyje, mūsų jau nebestebino. Labiau jautėmės kaip antruose namuose, kuriuose vis kildavo pagunda pasilikti ilgiau. Įsivaizduokite: pabundi, o pro atvirą langą paukščiai sveikina saulę nuostabiausiomis giesmėmis. Vos peržengi namų slenkstį – pasitinka fantastiški džiunglių augalai, Lietuvoje matyti tik kambarinių gėlių vazonuose ar botanikos soduose.

– Dauguma žmonių, kuriems teko lankytis Afrikoje, sutartinai tvirtina, kad grįžę iš ten jie jau nebegali būti tokie, kokie buvo anksčiau. Įdomu, ką jie turi omeny?

I.Ž.: Aš juos suprantu. Afrika mus išmokė lėtesnio buvimo, stebėjimo ir priėmimo. Ne kartą esu sakiusi, kad pirmą kartą atsidūrus Vakarų Afrikoje, mums nutiko tas tikrasis priėmimas, kurio dažnai vakariečiai, taikiai gyvendami savo pasaulyje, siekia įvairiausiomis dvasinėmis praktikomis. Tolimesnėse mūsų mentalitetui šalyse žmogus priimamas labai praktiškai ir realiai. Telieka tik dvi išeitys. Pirmoji: priešintis nepažįstamai kultūrai, kitokio bendravimo ypatybėms ir bandyti kontroliuoti situaciją (deja, tas būdas reikalauja per daug pastangų ir neteikia jokio džiaugsmo). Antroji: atvira širdimi stebėti ir priimti kraštą tokį, koks jis yra iš tiesų, nebandant primesti savo atsinešto pasaulio taisyklių. Kai į Afriką įžengi atvira širdimi, gali daug ko išmokti. Viena pirmųjų pamokų mums – gyvenimo tempo sulėtinimas. Taip pat – iš brangaus bičiulio Lamino, baigusio vos kelias mokyklos klases, bet spinduliuojančio vidine išmintimi, išgirsta frazė: „Kiekviena diena turi savo misiją!“ Nuo to laiko dažnai su Gediminu klausiame savęs: kokia mūsų šios dienos misija? Tai suteikia prasmės kasdienai ir padeda šiek tiek stabdyti laiką, kad jis skubančioje Europoje neprabėgtų nepastebėtas.

Smalsumas: Ieva džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių nori pažinti unikalų Vakarų Afrikos šokį.

– Tai kokia gi jūsų šios dienos misija?

I.Ž.: Manoji – bendravimas su tikslu būti teisingai suprastai ir pačiai teisingai suprasti, ką pašnekovas nori man pasakyti. Aš ir pati šiandien turėsiu imti interviu...

– Pasistengsiu ir aš jus teisingai suprasti. Vadinasi, esate ne tik vienintelė Lietuvoje Afrikos šokių mokytoja, bet dar ir žurnalistė, kuri domisi masažais, aromaterapija, kūno ir judesio terapija. Kaip paskirstote visus gardaus pyrago gabalus – kuriai veiklai skiriate daugiausia dėmesio?

I.Ž.: Pradėsiu nuo to, ką ryškiai pamenu iš vaikystės – užburiantį scenos meną ir ypač – baleto spektaklius, į kuriuos dažnai vesdavosi tėvai. Pirmiausia buvo meilė šokiui, esu išbandžiusi gausybę jo žanrų, tiesa, ilgam sulaikė tik Vakarų Afrikos tradicinis šokis.

– Ar tik ne Gediminui reikia dėkoti, kad, išmokęs jus groti afrikietiškais būgnais, dar paskatino nerti į Vakarų Afrikos šokį?

I.Ž.: Jis mane vis kalbino, bet tuo metu nei Lietuvoje, nei kaimyninėse Baltijos šalyse nebuvo nė vieno Vakarų Afrikos šokio mokytojo. Sykį drauge su Gediminu dalyvavome tarptautiniame seminare Nyderlanduose, kurį vedė profesionalūs Vakarų Afrikos muzikos meistrai. Beje, į tokius seminarus Europoje vykdavome, kai tik turėdavome laisvą savaitgalį. Taigi į Nyderlandus aš važiavau groti būgnais. Šalia muzikos seminarų ten vyko ir šokio pamokos. Išvydusi mane organizatorė, patyrusi šokėja olandė, vos ne jėga įstūmė pro šokių salės duris pas senegalietį mokytoją ir pasakė: „Kokie dar būgnai?! Tu tiesiog privalai šokti!“ Iš pradžių suprasti buvo sudėtinga, mokytojas mokė šokti sabar šokį – sudėtingą savo ritmu specifinį senegalietišką šokį. Bet nuo to karto afrikietiški šokiai užvaldė mano gyvenimą. Svarbiausia – aš supratau, kad galiu šokti nepaisant amžiaus ir patirties. Darau tai iki šiol!

– Ar teisingai mąstau, kad, atradusi afrikietiškus šokius, labiau susidomėjote ir kūno, judesio terapija?

I.Ž.: Turbūt viskas atėjo paraleliai. Masažo, kaip ir šokio, aš taip pat mokausi jau daugiau nei dešimt metų. Visada norėjau rasti jungtį tarp šokio ir masažo, nes abi sritys apima darbą su žmogaus kūnu. Atsakymą radau integruojančioje kūno judesio terapijoje. Turėjau kelias šaunias mokytojas – brites ir vokietes, kurios periodiškai atvažiuodavo vesti mokymų į Lietuvą. Nuostabios, lanksčios, išmintingos – esu joms už daug ką dėkinga.

Išgirdus žodį „Afrika“, mūsų vaizduotė piešia liūtų, žirafų ar dramblių paveikslą. Bet Vakarų Afrikon žmonės vyksta ieškoti muzikos – ne dramblių.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai supratote, kad 30 – ne riba ir kad šokio polėkiui amžiaus cenzo nėra?

I.Ž.: Jei nebūčiau atradusi šokio, turbūt tebegročiau su būgnais (juokiasi). Dabar tai darau labai retai. Kas pasikeitė? Manau, kai žmogaus gyvenime atsiranda judesys, jo gyvenimas vienaip ar kitaip labai praturtėja. Jei dar jis turi stiprų kultūrinį užnugarį... Kalbant apie fiziologinius dalykus, supratau, kad šokis drauge yra ir labai stiprus sportas. Jis padeda išlaikyti puikią organizmo būklę. Per pandemiją kurį laiką nešokau, tad išsyk pajaučiau man siunčiamus kūno signalus. Vasaromis, retkarčiais bėgdama su šunimi, pastebiu, kad neuždususi galiu nubėgti 9–10 km. Vadinasi, ištvermę išugdė šokiai, nes specialiai bėgti nesitreniruoju. Dar vienas geras dalykas, kurį atradau pradėjusi šokti, – draugai, bendraminčiai iš viso pasaulio. Mus visus vienija noras tyrinėti Vakarų Afrikos kultūrą. Vykstame vieni pas kitus į svečius, sveikiname įvairiomis progomis; organizuojame afrikietiškų šokių renginius savo šalyse, kurie tampa puikiu pretekstu ir vėl susitikti. Kadangi gegužės 25 d. yra tarptautinė Afrikos diena, jau dešimtus metus iš eilės Vilniuje rengiame „Africa Night“ festivalį, į kurį kviečiame pasaulinio garso mokytojus, taip pat šią kultūrą tyrinėjančius draugus. Šį pavasarį norėtume išplėsti festivalio geografiją įtraukdami ir dar kelis miestus – Kauną, Klaipėdą.

– Ar nesulaukiate skeptiškų replikų iš tautiečių, kurie siūlo geriau išmokti lietuviškų šokių ir tik paskui nerti į svetimus ramiam lietuvio mentalitetui Afrikos ritmus?

I.Ž.: Dar nesame sulaukę (juokiasi). Priešingai – išgirdę, kad mokau tokių afrikietiškų šokių Lietuvoje, visi nori pabandyti. Nesvarbu, kokios tautybės būtų. Šiais laikais juk galima mokytis iš bet kurio pasaulio kampelio, jei tik randi tinkamą mokytoją.

– Europiečiai, grįžę iš Afrikos, sutartinai šneka, kad tie žmonės gyvena labai skurdžiai, bet, nepaisant nepritekliaus, atrodo kur kas laimingesni už mus – visko turinčius… Gal pavyko įminti jų laimės paslaptį?

I.Ž.: Laimė – labai reliatyvi sąvoka. Pati Afrika kur kas didesnė, įvairesnė savo etnogrupėmis už Europą. Nereikėtų visko suabsoliutinti. Iš tos kruopelytės, kurią mums su Gediminu teko matyti, galiu išskirti šiek tiek pozityvesnį žvilgsnį į gyvenimą. Kita vertus, kai turi tiek mažai, gal tiesiog esi priverstas džiaugtis net ir mažiausiais dalykais? Kalbant apie pietų senegaliečius, pastebėjome, kad jie yra labai žaismingi žmonės. Pas juos priimta su nepažįstamais sveikintis tiesiog gatvėje, palydint juos plačia šypsena ir klausimu – kaip sekasi? Gal dėl tos tradicijos ir susidaro įspūdis, kad afrikiečiai labai laimingi? Bet, patikėkite, problemų jiems netrūksta. Todėl bekeliaudami išmokome nekreipti dėmesio į stereotipus, o matyti kiekvieną žmogų kaip unikalų individą, kuriam nutinka visko – ir laimių, ir nelaimių.

Ansamblis: šokiui akomponuoti reikalingas būgnų ansamblis – gali dalyvauti net iki dešimties instrumentų. Tuomet ritmas skamba stipriau, o šokėjas įgauna daugiau energijos. 

– Prakalbote apie stereotipus. Kokių jų prisiklausėte dar būdami Lietuvoje, o vos nuvykę į Afriką – susprogdinote tarsi didžiulius muilo burbulus?

I.Ž.: Turbūt visiems teko girdėti, kad afrikiečiai nieko nedirba, yra dideli tinginiai. Bet mums teko stebėti tradicinį jų šeimų gyvenimo būdą. Nors vis daugiau moterų dirba ar turi savo nedidelius verslus, tačiau tradicinėse šeimose jos neretai visas jėgas skiria nesibaigiantiems buities darbams. Kai šeima didelė, tenka daug skalbti rankomis, maistas gaminamas ant mažų, kūrenamų malkomis ar anglimis viryklėlių. Bet kokie buities darbai užtrunka labai ilgai. O vyrai? Jie stengiasi visais įmanomais būdais uždirbti pinigų šeimai. Matydavome kaip muzikantai dirbdavo su mumis kiaurą dieną, o vakare važiuodavo groti į vestuves, po jų – į dar kokį nors renginį, iš kurio grįždavo jau paryčiais. Iš ryto jau mes su Gediminu belsdavomės į duris...

– Ar yra vilties europiečiui išmokti groti ir šokti taip gerai, kaip tai daro afrikiečiai, šią dovaną gavę tiesiai iš Dievo?

I.Ž.: tai turbūt dar vienas stereotipas, kad visi afrikiečiai, vos gimę, jau šoka, groja ir dainuoja. Be abejo, judesio ten yra daugiau. Vaikai nuo gimimo tam tikrose vietose, pavyzdžiui, muzikantų namų kiemuose, mato užkrečiantį suaugusiųjų pavyzdį. Tačiau, jei kalbėtume apie didmiesčius, ten verda panašus į mūsų, europiečių, skubantis ir kupinas reikalų gyvenimas. Šokiai ir ritmai pasitelkiami per tradicines šventes. Kita vertus, kodėl dauguma vis tiek puikiai jaučia ritmą? Viena iš priežasčių, kad vos gimusius vaikelius mamos, vyresnės seserys nešioja apsirišusios skaromis ant nugarų, tad mažyliai nuolat siūbuoja jų žingsnių ritmu. Mes galbūt labiau gyvename protu, tad dažnai pametame natūralų ryšį su ritmu. Žinoma, genetika svarbi. Įsivaizduokite, jei grojo tavo tėtis, senelis, prosenelis, – greičiausiai ir tau tai daryti bus lengviau. Bet noro ir darbo reikia visiems – tiek jiems, tiek ir mums! Pamatytumėte, kaip groja būgnais kai kurie baltaodžiai europiečiai!

– Turbūt turite omenyje savo gyvenimo draugą – Gediminą? Keliais būgnais grojate?

G.M.: Dažniausiai groju su džiambe (djembe) – populiariausiu ir mano mėgstamiausiu afrikietišku būgnu. Bet groju ir su kitais. Šokiui akomponuoti reikalingas būgnų ansamblis – gali dalyvauti net iki dešimties instrumentų. Tuomet ritmas skamba pilniau, stipriau, o šokėjas tarsi gauna daugiau energijos. Į mano gyvenimą afrikietiški būgnai atėjo savaime. Mokiausi klasikinio būgnų atlikimo, kol vieną sykį draugai pasiūlė tiesiog savo malonumui pagroti su džiambe. Pabandžiau, užkabino garsas, sužavėjo afrikietiškais būgnais grojant jaučiama laisvė. O šokti? Visada norėjau ir dabar tebenoriu. Tačiau išdrįstu šokti tiktai vonioje, pasislėpęs (juokiasi). Tiesa, dar bandžiau Vakarų Afrikos diskotekose. Ten skamba afrikietiška muzika, aišku, ne toji tradicinė, bet šiek tiek modernesnė, atliepianti konkretaus regiono braižą. Vakarietiškos popmuzikos čia neišgirsime.

– Paprastai į Afriką žmonės važiuoja ne šokti ar groti, bet dalyvauti safariuose, ieškoti Didžiojo gyvūnų penketo…

G.M.: Na, taip… Bet tada jūs kalbate daugiau apie Rytų Afriką – Etiopiją, Keniją, Tanzaniją. Kažkodėl, vos išgirdus žodį „Afrika“, mūsų vaizduotė piešia liūtų, žirafų ar dramblių paveikslą. Bet Vakarų Afrikon žmonės vyksta ieškoti muzikos – ne dramblių. Nors beždžionių čia yra. Tik jos baugščios, nepuola prie žmonių. Dar žmonės pasakojo per lietingojo sezono potvynius čia sulaukiantys krokodilų, begemotų. Tuo metu mes nesame keliavę. Užtai Pietų Senegale matėme labai daug rūšių paukščių – ypač kanarėlių. Ir egzotiškų augalų.

I.Ž.: Žmonės čia važiuoja ieškoti energijos ir saulės. Ypač iš mūsų kraštų. Ir mums su Gediminu, jei tik pavyksta bent trumpam išvažiuoti ir pasimėgauti Afrikos saule, energijos netrūksta visai žiemai! Galime dalytis ja ir su kitais. Kai žmonės mus pakviečia į savo renginius šokti, groti, dažnai įvardija, kad nori uždegimo, užkūrimo. Jie trokšta tarsi būti pažadinti iš stingaus žiemos miego ir gauti gyvybės pliūpsnį. Esu be galo dėkinga, kad galime patirti pasaulio įvairovę ir gražiausias, stipriausias žmonijos tradicijas, nepaisant savo kilmės ar pase įrašytų metų.

Šiemet Kanarų salas, esančias prie vakarinių Maroko krantų, jau pasiekė daugiau kaip 16 tūkst. migrantų – 10 kartų daugiau nei atvyko per visus 2019 metus. Priėmimo centrai salyne jau yra visiškai užpildyti.

Šimtai migrantų buvo apgyvendinti palapinėse Arginegino uoste Gran Kanarijos saloje. Kai kurie jų ten yra daug dienų ir miega ant žemės, nurodo žmogaus teisių gynimo grupės.

„Tai ekstremali situacija“, – privačiai televizijai „Antena 3“ sakė vidaus reikalų ministras Fernando Grande-Marlaska (Fernandas Grandė-Marlaska).

„Nepaversime Kanarų naujuoju Lesbu“, – pažadėjo jis.

Pasak ministro, vyriausybė ketina atnaujinti migrantų, neatitinkančių pabėgėlių statuso, repatrijavimą, kurį kovo viduryje nutraukė koronaviruso pandemija.

Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) ir Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūros (UNHCR) atstovai pirmadienį atvyko į salyną įvertinti padėties ir „identifikuoti bendradarbiavimo sričių“, kuriose būtų galima padėti vyriausybei, sakoma bendrame abiejų organizacijų pareiškime.

Kelias iš Vakarų Afrikos į Kanarus garsėja pavojais, bet jį ir vėl ėmė dažnai rinktis migrantai, pareigūnams stengiantis blokuoti kelius per Viduržemio jūrą.

Kanarų salos karštasis migracijos taškas buvo ir 2006 metais, kai maždaug 30 tūkst. migrantų sugebėjo pasiekti salyną, kol Ispanija sustiprino patruliavimą ir pasirašė susitarimus su Afrikos šalimis dėl repatrijavimo.

Ankstesni skaičiai buvo pagrįsti lizdų skaičiavimu izoliuotuose rajonuose šių žmogbeždžionių buveinių areale, rašoma žurnale „Science Advances“.

Naujieji skaičiai buvo gauti panaudojus matematinį modelį tikėtinam hominidų skaičiui tuose rajonuose, kur žmonės tiesiogiai nematė jų lizdų, apskaičiuoti.

Buvo remtasi kitais žinomais su gorilų ir šimpanzių skaičiumi susijusiais veiksniais, tokiais kaip atstumas iki kelių ir žmonių, neseniai įvykę mirtinai pavojingo Ebolos viruso protrūkiai.

59 vietos penkiose valstybėse buvo stebimos 11 metų. Tai išsamiausias ir tiksliausias kada nors suformuotas duomenynas apie šiuos primatus, sakė viena pagrindinių tyrimo autorių Fiona Maisels (Fiona Meisels) iš ne pelno organizacijos „Wildlife Conservation Society“.

Rezultatai rodo, kad Vakarų lygumų gorilų pusiaujo Vakarų Afrikoje yra beveik 362 tūkstančių. Ankstesnis tikėtinas skaičius buvo 150–250 tūkst. individų.

Tuo tarpu šimpanzių šiame regione turėtų būti beveik 129 tūkst., nors anksčiau buvo nurodoma, kad jų yra 70–117 tūkstančių.

Vis tiek pavojuje

Tačiau, nepaisant didesnių skaičių, mokslininkai pastaraisiais metais stebėjo spartų populiacijų mažėjimą. Tai reiškia, kad šioms žmogbeždžionėms vis tiek gresia pavojus išnykti.

Nuo 2005 iki 2013 metų gorilų populiacija sumažėjo maždaug 19,4 proc., sakoma pranešime.

Jei gorilos ir toliau nyks tokiu greičiu, vos per tris kartas jų skaičius sumažės 80-čia procentų.

Jei gorilos ir toliau nyks tokiu greičiu, vos per tris kartas jų skaičius sumažės 80-čia procentų.

Pasak F. Maisels, mokslininkai džiaugiasi tikslesniais skaičiais, bet tai nekeičia gorilų, kaip grėsmingai nykstančios rūšies, statuso Tarptautinėje raudonojoje knygoje.

Taip pat nesikeičia šimpanzių, kaip nykstančios rūšies, statusas.

„Nerimaujame, kad gorilų mažėja po 2,7 proc. per metus“, – sakė F. Maisels.

„Kitas nerimą keliantis dalykas – kad dauguma gorilų ir šimpanzių gyvena ne saugomose teritorijose“, – sakė ji.

Iki 80 proc. šių beždžionių gyvena už saugomų teritorijų ribų, rodo tyrimas.

Maždaug 60 proc. visų žinomų gorilų ir 43 proc. šimpanzių gyvena Kongo Demokratinėje Respublikoje, o Gabone gyvena 27 proc. gorilų populiacijos ir 34 proc. šimpanzių.

Tankiai šios žmogbeždžionės gyvena ir pietinėje Kamerūno dalyje.

Nors žudyti gorilas draudžiama visame pasaulyje, medžioklė išlieka pagrindinė grėsmė jų išlikimui. Toliau veiksnių sąraše yra ligos ir buveinių nykimas.

Reikalinga intensyvesnė kova su brakonieriavimu – ir saugomose teritorijose, ir už jų ribų, pažymima straipsnyje. Tuo tarpu buveines padėtų saugoti geresnis žemės planavimas.

„Atsižvelgdami, kad gorilų yra daugiau, o šimpanzės ekologiškai yra atsparesnės nei tikėtasi, ir kad dideli ekologiškai funkcionuojančių hominidų buveinių rajonai išlieka, turime vilčių, kad energinga apsaugos politika, gerai tvarkomi parkai ir atsakinga industrinė praktika gali sustabdyti jų (skaičiaus) mažėjimą bei užtikrinti sąlygas saugioms ir klestinčioms populiacijoms“, – sakoma tyrimo išvadose.

Pasak JT humanitarinės tarnybos OCHA, 14 žmonių žuvo sugriuvus jų namams Nigerio sostinėje Niamėjuje, kur dar keturių žmonių pasigesta. Anksčiau šią savaitę minėta apie devynis žuvusius vaikus.

Dramblio Kaulo Kranto ekonominėje sostinėje Abidžane liūčių aukų skaičius penktadienį išaugo nuo 8 iki 11, dar vieno nerandama, šimtai nukentėjo nuo nuošliaužų ir potvynių, sakė gelbėtojai.

„Jei lietus nesiliaus, turėsime daug darbo“, – sakė Vitalis Oulai (Vitalis Ulajus), vadovaujantis kariniam ugniagesių daliniui.

Liūčių sezonas Vakarų Afrikoje, trunkantis paprastai tris ar keturis mėnesius, pražudo žmonių ir pridaro nuostolių Abidžano vargšų bendruomenėse; pernai ten žuvo 16 žmonių, o 2014-aisiais – 39.

Nigeryje per savaitę liūtys sugriovė 350 namų, benamiais tapo apie 3 tūkst. žmonių. Pernai šioje šalyje nuo potvynių žuvo 50 žmonių.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ketvirtadienį pranešė, kad Ebolos epidemijos protrūkis, kuris dvejus metus siautė Vakarų Afrikoje, pasibaigė, kai buvo patvirtinta, jog Liberijoje nebėra užfiksuotų naujų šios mirtinos karštinės atvejų.

„Pasaulinė sveikatos organizacija šiandien skelbia paties naujausio Ebolos viruso ligos protrūkio Liberijoje pabaigą ir teigia, kad Vakarų Afrikoje yra sustabdytos visos žinomos jo perdavimo grandinės“, – sakoma šios JT sveikatos agentūros pranešime.

Anksčiau apie Ebolos protrūkio pabaigą jau buvo paskelbta dviejose kitose labiausiai nuo šios epidemijos nukentėjusiose Vakarų Afrikos šalyse – Gvinėjoje ir Siera Leonėje.

PSO sykiu pažymėjo, kad "darbas dar nesibaigė" ir perspėjo, jog "esama naujų paūmėjimų tikimybės".

"Turime likti angažuoti", - žurnalistams sakė PSO direktorius Peteris Graaffas (Peteris Grafas), atsakingas už kovos su Ebolos pastangas.

Per Ebolos, vienos iš didžiausią siaubą keliančių ligų pasaulyje, protrūkį, kuris pirmiausia buvo užregistruotas 2013 metų gruodį pietinėje Gvinėjoje, Vakarų Afrikoje žuvo daugiau kaip 11 tūkst. žmonių

Per savo siautėjimo piką šis atogrąžų hemoraginis virusas nusiaubė Gvinėją, Liberiją ir Sierą Leonę, nepagailėdamas ne tik žmonių gyvybių, bet ir suduodamas skaudų smūgį silpnoms šių šalių ekonomikoms ir trapioms jų sveikatos apsaugos struktūroms.

Ketvirtadienio pranešimas buvo paskelbtas praėjus 42 dienoms po to, kai paskutinis Ebolos atvejo Liberijoje tyrimas buvo pripažintas neigiamu. Nurodytas 42 dienų laikotarpis atitinka du šio viruso inkubacinius periodus.

Liberija, kuri ypač skaudžiai nukentėjo nuo šios karštinės, netekusi 4 800 žmonių, paskutinius savo pacientus - tėvą ir jaunesnį 15 metų aukos brolį - iš ligoninės išrašė 2015 metų gruodžio 3 dieną.

Oficialiais duomenimis, per mirtiną šios karštinės protrūkį iš viso užsikrėtė beveik 29 tūkst. žmonių, o 11 315 nuo jos mirė.

Tačiau aukų skaičius gali būti kur kas didesnis, nes, kaip įtariama, apie daugelį mirtinų Ebolos atvejų galėjo būti nepranešta. Kova su socialine stigma, kurią užtraukia ši liga, ir priešinimasis jos pažabojimo priemonėms yra tarp daugelio iššūkių, su kuriais susiduria su Ebola kovojantys medikai.

Šis ketvirtadienis žymi jau trečią kartą, kai buvo paskelbta, kad Liberija visiškai įveikė mirtiną karštinę.

Pirmą kartą iš trijų Liberija buvo paskelbta įveikusi iš žmogaus žmogui perduodamą Ebolos virusą gegužę, tačiau po pusantro mėnesio virusas vėl pasireiškė.

Antrą kartą Liberija buvo oficialai pripažinta įveikusi epidemiją rugsėjo mėnesį, tačiau netrukus vėl buvo pranešta apie kelis naujos šios karštinės atvejus.

Dėl uždarytų sienų, karantino ir prarasto derliaus su Ebolos virusu kovojančiose Vakarų Afrikos šalyse badas gresia vienam milijonui žmonių, trečiadienį pranešė Jungtinių Tautų (JT) maisto agentūros.

„Skaičius žmonių, kuriems dėl Ebolos epidemijos Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje trūksta maisto, iki 2015 metų kovo gali viršyti vieną milijoną, jeigu nebus imtasi priemonių drastiškai pagerinti aprūpinimą maistu ir apsaugoti pasėlių ir gyvulininkystės produkciją“, – perspėjo JT maisto ir žemės ūkio organizacija bei Pasaulinė maisto programa (WFP).

Europos Komisija (EK) trečiadienį paragino pasiųsti 5 tūkstančius gydytojų iš įvairių Europos šalių kovai su Ebolos virusu Vakarų Afrikoje, trečiadienį pranešė šaltinis Komisijoje.

„Padėtis yra per daug rimta ir į ją reikia nedelsiant reaguoti“, – sakė šaltinis naujienų agentūrai AFP, pridurdamas, kad aukšto rango ES pareigūnai susisiekė su nacionalinėmis vyriausybėmis dėl medikų pajėgų mobilizavimo.

Liberija ketvirtadienį paskelbė, kad atšaukiama nepaprastoji padėtis, kuri buvo paskelbta prieš tris mėnesius dėl Ebolos viruso, siautėjusio šioje Vakarų Afrikos šalyje.

„Informavau nacionalinės teisėkūros vadovybę, kad nesieksiu pratęsti nepaprastosios padėties termino“, – paskelbė šalies prezidentė Ellen Johnson Sirleaf (Elen Džonson Sirlif) per valstybinį radiją ELBC.