Vyriausybės mėginimai gelbėti valstybei priklausančią bendrovę "Lietuvos jūrų laivininkystė" primena 20 metų senumo įvykius, kai žlugo liūdnai pagarsėjusi žvejybos laivyno įmonė "Jūra". Dar ir šiandien sunkiai suvokiama, kaip per kelerius metus buvo įmanoma prarasti beveik pusantro šimto laivų ir sužlugdyti milijardais JAV dolerių įvertintą bendrovę.

"Litrybprom" paveldas

Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas "Litrybprom" savo klestėjimo metais (1965-aisiais) turėjo net 232 laivus, jame dirbo daugiau nei 15 tūkst. žmonių, kurių vidutinis metinis uždarbis siekė 2 290 rublių.

Beveik kas dešimta klaipėdiečių šeima buvo susijusi su šia bendrove, kurioje darbas nors ir buvo labai sunkus, tačiau uždarbis, palyginti su to meto algomis, tris kartus didesnis nei kitose srityse dirbančiųjų krante. Sovietmečiu šios įmonės turtas – laivai, pastatai, poilsiavietės bei viešbutis "Vėtrungė" – buvo įvertintas daugiau nei 6 mlrd. JAV dolerių.

Atgavus nepriklausomybę, 1991 m. spalio 24 d. žemės ūkio ministro įsakymu šį laivyno padalinį perėmė Lietuvos Respublika, ir atsirado valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra" – "Litrybprom" paveldėtoja. Taip prasidėjo šios bendrovės pabaigos pradžia. Tada "Jūra" dar turėjo 146 laivus ir joje dirbo beveik 11 tūkst. žmonių.

Laukinio kapitalizmo džiunglėse

Įmonė ėmė klupti vos patekusi į laisvos rinkos sąlygas. Bent kiek ekonomikoje nusimanančiam žmogui tapo akivaizdu, kad šis milžiniškas mechanizmas ilgai neatlaikys. O desperatiškus bandymus jį gelbėti rodo ir didelė generalinių direktorių kaita. Per penkerius metus "Jūroje" pasikeitė net septyni vadovai.

1993-iaisiais pusmetį "Jūrai" vadovavęs Valdas Trinkūnas dienraščiui pasakojo, jog, jo įsitikinimu, tokia didelė įmonė toliau gyvuoti negalėjo.

"Įmonė neturėjo jokios perspektyvos su ta sena sovietine technika, kuri tris kartus naudojo daugiau degalų nei modernūs to meto laivai. Tas žvejybos laivynas tapo nekonkurencingas rinkoje. Analogiškos latvių įmonės dar anksčiau už "Jūrą" bankrutavo, nes kitaip tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma", – prisiminė V.Trinkūnas.

Pasak buvusio "Jūros" vadovo, to meto Lietuvos žemės ūkio ministerija, kuri kuravo žvejybos įmones, irgi nebuvo pasiruošusi dirbti laisvos rinkos sąlygomis.

"Mes gi neturėjome užsienyje nei atašė žvejybos klausimais, nebuvo suderintas kvotų pirkimas. O juk kvotų kaina atskirų žuvų rūšims sudarė iki 40 procentų potencialių pajamų. Taigi tie milžiniški sovietiniai dariniai buvo pasmerkti žlugti laisvos rinkos sąlygomis", – įsitikinęs V.Trinkūnas.

Milžiniški žuvų perdirbimo fabrikai ant vandens buvo pritaikyti dirbti visai kitomis ekonominėmis sąlygomis, kai degalai kainavo kapeikas, tačiau, kai jau teko pirkti juos rinkos kainomis, situacija radikaliai pasikeitė.

Ekonominės naudos neskaičiavo

Anuomet sovietų žvejybos laivai nuolatos žūklaudavo pasaulio vandenyse, žuvimis aprūpindavo kone pusę Afrikos valstybių. Tarp SSRS ir Juodojo žemyno šalių vyravo valstybiniai, o ne komerciniai susitarimai, neparemti ekonomine nauda. Nors susidarydavo įspūdis, kad laivynas dirba pelningai, tačiau turint tokias pajėgas realus pelnas vis dėlto buvo menkas.

Jei tikėtume Romo Tijūnėlio sudarytame leidinyje "Dingo kaip rūkas" pateiktais duomenimis, 1988 m. "Litrybprom" laivyno ekonominė analizė rodo, kad ties Argentina žvejoję laivai tais metais uždirbo iki 5 mln. rublių pelno, o šiaurės vakarų Atlanto dalyje žūklavę traleriai patyrė 363 tūkst. rublių nuostolių. Nuostolingai dirbo laivai ir kai kuriuose kituose žūklės rajonuose.

Taigi žlugus Sovietų Sąjungai, "Jūros" paveldėti laivai, kurie buvo statyti 1959–1988 m., negalėjo rungtis su modernių valstybių laivynais.

"Pamenu, nuvykau į Argentiną, tai pamačiau, kaip dirba Vakarų šalių žvejai. Pradžioje jų žmonės sraigtasparniais išžvalgo vandenyno plotus, specialia įranga užfiksuoja žuvingus rajonus ir tada siunčia laivus, o mūsų žvejai vandenynus vagodavo aklai, kol ką nors sugaudavo. Iš tiesų jokia vadyba tuo metu negalėjo išgelbėti mūsų žvejybos laivyno padėties", – mano V.Trinkūnas.

Išsigando sovietų armijos?

Galbūt laiku įvykęs "Jūros" privatizavimas, nelaukiant, kol bendrovė ims merdėti, ir būtų kiek padėjęs išvengti tokių didelių netekčių. V.Trinkūnas teigė, jog buvo parengęs ir pateikęs Vyriausybei reorganizacijos planą.

"Su vienu Vokietijos institutu parengėme studiją, pagal kurią 25–28 laivai galėjo toliau žvejoti Baltijos bei Šiaurės jūrose ir konkuruoti su kitų šalių žvejais. Tačiau Vyriausybė to plano nepriėmė. Be to, tuo metu jau pradėjo lįsti įmonės skolos, prasidėjo laivų areštai", – prisiminė V.Trinkūnas.

Kaip paaiškėjo vėliau, reorganizacijos planas buvo atmestas dėl politinių motyvų, nes 1993 m. Lietuvoje dar stovėjo sovietų armijos daliniai. O žvejybos laivyne iš tuo metu dirbusių 9 tūkst. darbuotojų didžioji dalis buvo rusakalbiai.

"Man tada paaiškino, kad tokios bendrovės drastiška pertvarka su masiniu darbuotojų mažinimu gali sukelti didelį visuomenės nepasitenkinimą. Vyriausybėje daug kas manė, kad gali kilti skandalas ir esą rizikuotume sudėtingu momentu, kai sovietų armija iš Lietuvos dar neišvesta. Nors reorganizacijos planas buvo geras, bet jam nepritarta, o išsilaikyti tokia, kokia buvo, "Jūra" negalėjo", – tvirtino V.Trinkūnas.

Jo teigimu, kai nebuvo patvirtintas šis planas, jis pasiprašė atleidžiamas iš pareigų, nes jokio kito varianto, kaip išgelbėti bendrovę, jis nematė.

Skolų neišsireikalavo

Dar vienas epizodas, kuris beveik niekur neakcentuojamas. Bendrovės veiklą stipriai pakirto ir klientai, kurie nesiteikė sumokėti už paslaugas ar produkciją.

Nors "Jūros" skolas visi kruopščiai skaičiavo ir kreditoriai nedelsdami areštuodavo jai priklausančius laivus, pastatus, kitą turtą, o tuo pat metu pačiai įmonei "Jūra" apvalias sumas buvo skolingi daugybė klientų.

Tarp skolininkų buvo privatūs asmenys ir ligoninė (už elektros energijos tiekimą), taip pat užsienio bendrovės, registruotos Rusijoje, Argentinoje bei JAV.

Kaliningradiečių bendrovė "Korabl" iš "Jūros" nuomojo laivus ir už nuomą liko skolinga 2,13 mln. litų. Firma "Nord" iš Murmansko – 180 tūkst. litų (abi įmonės bankrutavo).

1,8 mln. litų "Jūrai" įsiskolino kompanija iš Maskvos "Gold and Grean". "Aratlasov" iš Argentinos už parduotas žuvis "Jūrai" nesumokėjo 3,6 mln. litų, o firma "Peskar" – 5,2 mln. litų. "Vikford" iš JAV už laivų nuomą "Jūrai" nesumokėjo beveik 9 mln. litų.

Įsiskolinimai pačiai "Jūrai" siekė nuo kelių šimtų tūkstančių iki beveik 9 mln. litų, iš viso – 44,5 mln. litų. Tais laikais tai buvo didelė suma.

Laivynas dingo, kaltųjų neliko

Nuo 1991 m., įkūrus "Jūrą", "Litrybprom" paveldėtoją, kasmet mažėjo laivų ir darbuotojų skaičius. Kai 1992-aisiais priimtas sprendimas iš žūklės rajonų Mauritanijos zonoje sugrąžinti laivus į Klaipėdą, čia susikaupė apie šimtas laivų.

Juos teko prižiūrėti, išlaikyti, jie nežvejojo ir nebeuždirbo, kaupėsi skolos. Ministerija negavo žvejybos kvotų ir prasidėjo įmonės merdėjimas, privedęs prie bankroto.

Pasak V.Trinkūno, dauguma laivų buvo nerentabilūs, ypač didieji, juos esą neišvengiamai reikėjo atiduoti į metalo laužą. Tačiau tuo metu bankrutuojančioje įmonėje vyko labai keisti dalykai.

Pavyzdžiui, 1987 m. pastatyto didžiojo žvejybinio tralerio "P.Širvys" (buv. "V.Montvila") 1989 m. balansinė kaina buvo 14 mln. rublių, o 1992 m. likutinė jo vertė tesiekė 14 tūkst. rublių, tai yra po 3 metų laivas nuvertėjo 100 kartų.

Bet kuriuo atveju ilgainiui neliko nė vieno laivo, kai kurių jų pardavimo aplinkybės buvo labai miglotos, teismuose atsidūrė keliolika aukštas pareigas "Jūroje" užėmusių asmenų, keli jų nesulaukę nuosprendžio mirė.

Tačiau realiai už įmonės turto iššvaistymą niekas taip ir nebuvo nubaustas.

"Kažkodėl visi galvoja, kad "Jūros" situacija buvo kažkokia išskirtinė. Tegul pasidomi visa posovietine erdve. Tas pats žvejybos versle vyko ir Rusijoje, jau nekalbant apie Latviją. Iš šio bankroto buvo padaryta politika. Kai kam reikėjo, kad būtų surasti ir nubausti kaltieji, nors akivaizdu, kad tas laivynas rinkos sąlygomis dirbti nebegalėjo ir tai ne personalijų problema", – įsitikinęs vienas buvusių "Jūros" generalinių direktorių V.Trinkūnas.

Trūksta aiškumo, iš kokių lėšų 2015 metais bus finansuojama Lietuvos turizmo rinkodara užsienyje. Ūkio ministerija žada panaudoti Europos Sąjungos fondus. Tačiau verslas sako, kad ministerijos planuojamų priemonių efektyviai rinkodarai nepakaks, tad Lietuva, kaip turizmo šalis, gali tapti nematoma pasaulyje, ketvirtadienį rašo "Verslo žinios".

"Jau ir taip Lietuva turizmo rinkodarai skirdavo per mažai lėšų. Estai tam išleidžia net 10 kartų daugiau. Dabar, kai pasikeitė geopolitinė padėtis, sumažėjo rusų turistų, turėtume reklamuoti Lietuvą dar aktyviau ir efektyviau", - teigė Druskininkų "SPA Vilnius" generalinis direktorius Valdas Trinkūnas.

Ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus vedėja Laura Čepukaitė ramina, kad Valstybinis turizmo departamentas dar nėra panaudojęs daugiau nei 2,5 mln. eurų ankstesnio laikotarpio ES paramos. Šios lėšos bus naudojamos elektroninės rinkodaros, dalyvavimo turizmo parodose ir renginiuose, atstovavimo užsienio rinkose ir kitiems projektams įgyvendinti. Anot jos, nuo trečiojo ketvirčio dalis turizmo rinkodaros projektų jau bus vykdomi naujo - 2014-2020 metų - laikotarpio ES paramos ir valstybės biudžeto lėšomis, tačiau konkrečios sumos dar neaiškios.

Anykščiuose atidaromas sveikatingumo ir gydomasis SPA centras. Kol kas jis – pirmasis ir vienintelis Aukštaitijoje, tačiau atsilikti neketina Likėnai, planuojantys sudaryti rimtą konkurenciją. Dėl centro džiūgauja vietinė valdžia – mažės nedarbas, grįžta emigrantai, bus užsakymų ūkininkams.

Paskutiniai darbai ir naujas sveikatinimo paslaugų centras, per keletą metų išdygęs vietoj nugriautų poilsio namų, klientus priims nuo pirmadienio. Viešbutyje vienu metu galės gyventi apie šimtą dvidešimt žmonių, panašiai tiek numatoma ir teikti paslaugų, tarp jų – kineziterapijos, mineralinio vandens baseino procedūros.

Nors finansų analitikai šį projektą vertino kaip rizikingą ir verslininkams siūlė geriau investuoti į Birštoną ar Palangą, pasak centro savininko, įsikūrimas Anykščiuose – naujų rinkų paieška. Esą centro populiarumą lems ne paslaugų kiekybė, o kokybė.

„Į 80 darbo vietų mes buvome gavę virš 700 pareiškimų. Įdomu, jog dalis  būsimų  darbuotojų yra grįžtantys iš užsienio: iš Norvegijos, iš Anglijos, iš Amerikos, netgi Meksikos. Žmonės sužinojo, kad  gimtuosiuose Anykščiuose atidaroma kažkas susijusio su paslaugų verslu, jie siuntė gyvenimo aprašymus, atvažiavo ir dirbs pas mus“, – džiaugiasi „SPA Vilnius-Anykščiai“ generalinis direktorius Valdas Trinkūnas.

Verslininko teigimu, kainos čia bus šiek tiek mažesnės negu Druskininkuose, tačiau abejojama ar lietuviai vietoj Druskininkų rinksis Anykščius. Nors dabar, skaičiuojama, SPA paslaugoms lietuviai statistiškai išleidžia iki trečdalio daugiau pinigų nei anksčiau. Čia tikimasi daugiau užsieniečių, kad ir iš Latvijos.

Per dešimtmetį kurortinės vietovės statusą turinčiuose Anykščiuose gyventojų sumažėjo penktadaliu, nedarbas viršija 15 procentų, o vidutinis atlyginimas tūkstančiu litų mažesnis nei Vilniuje, todėl valdžia mano, kad centro atsiradimas – kelias gauti kurorto statusą.

„Tikimės, kad tai stipriai išjudins Anykščių ekonomiką. SPA gamins gerą kokybišką maistą, tam maistui reikės žaliavų. Jau dabar, kiek žinau, SPA sudarė sutartis su vietos ūkininkais dėl avienos ir kitos mėsos tiekimo, dėl pieno produktų, daržovių. Taigi ūkininkų pajamos padidės“, – mano Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.

Tuo metu Biržų rajone šimtametes kurorto tradicijas turintys Likėnai dar tik atsigauna. Atnaujinta mineralinio vandens biuvetė, restauruojami pastatai, plečiamos paslaugos. Vienu metu čia  reabilitaciją atlieka  apie pusantro šimto ligonių, pasak ligoninės direktoriaus, privačių SPA paslaugų kaina orientuota į vidutines pajamas gaunančius gyventojus.

Likėnai milijoninių investicijų dar laukia. Į Anykščių SPA rekonstrukciją investuota apie penkiolika milijonų litų privataus kapitalo, pustrečio milijono – Europos sąjungos lėšų.