Dr. I. Kuizinienės darbai – reikšmingas indėlis į vieną įspūdingiausių 2023 m. Lietuvoje nutikusių muziejinių įvykių – Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos parodą, pastaraisiais metais pasirodę moksliniai leidiniai apie Lietuvos ir Lenkijos valdovo sukauptą prabangų rinkinį.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) gobelenų kolekcija laikoma vienu vertingiausių monumentalių meninių audinių rinkinių pasaulyje ir dažnai vadinama deimantu Europos meno rinkinių kontekste. Kolekcija, kurią sudaro apie 160 meninių audinių, sukurtų apie 1550–1560 m., saugoma Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje. Valdovų rūmų muziejuje pristatytos visos Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos grupės – beveik 40 gražiausių audinių.

„Visi įvertinimai malonūs, nes stengiesi, sieki rezultato. Pakanka ir ačiū, bet kai jo trūksta, norisi daugiau“, – apie jai skirtą apdovanojimą sako dr. I. Kuizinienė.

Vertybė: vienas seniausių kolekcijos gobelenų „Pirmųjų tėvų istorija“ buvo užsakytas Vilniuje ir, tikėtina, puošė tenykščius valdovo rūmus. / Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

– Esate tas žmogus, kuris Žygimanto Augusto gobelenams skyrė ne vienus darbo metus. Ar šiandien pamenate, nuo ko prasidėjo jūsų domėjimasis istoriniais audiniais?

– Žygimanto Augusto gobelenus su meile tyrinėjau apie 20 metų. Juokavau, kad esu ketvirta žmona, žinanti, kur, kada jis užmigo ir atsibudo. Domėjimasis šiais audiniais gimė mokantis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kai pasirinkau tekstilės specialybę. Deja, Dailės akademijoje vyko kasmetė rotacija – tekstilė arba kostiumo dizainas. Pastarasis manęs nedomino, bet norėjau studijuoti su klasės draugais. Taip pasirinkau meno istorijos specialybę. Po trejų metų supratau, kad tyrinėti išaustus gobelenus yra įdomiau, negu austi pačiai.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte tyrinėdama gobelenus?

– Iš pradžių apie istorinius gobelenus nedaug kas žinojo, o ir buvo jų Lietuvoje tik apie dešimt. Magistro darbo vadovas galvojo, kad domėsiuosi Dainų ir šokių švenčių kostiumais, o mane masino tuo metu Verkių rūmuose buvę gobelenai. Studijuodama doktorantūroje pajutau, kad šiandien visame pasaulyje žinoma Žygimanto Augusto kolekcija gimė Vilniuje, mieste, kuriame jis tapo visavaldžiu valdovu ir sutiko savo gyvenimo meilę, o ne politinę sutuoktinę. Juokingas tada buvo pagrindimas „žinau, bet negaliu įrodyti“. Bandymas įrodyti truko apie 20 metų, bet vis dėlto pavyko.

Iki šiol neaišku, kodėl apie šios stulbinamos kolekcijos užsakymus beveik neišlikę jokių archyvinių dokumentų.

– Turbūt turite mėgstamų istorijų, kurios būtų susijusios su gobelenų kūrėjais ar audinių išlikimo istorija, o gal vaizduojamais siužetais?

– Įdomu, kad pirmieji Žygimanto Augusto gobelenai, patys vertingiausi, – „Pirmųjų tėvų istorija“ ir „Nojaus istorija“ – buvo užsakyti Vilniuje ir čia, galima manyti, ne kartą kabėjo. Patinka ir tai, kad tolesnė šių gobelenų istorija primena kokybišką istorinį detektyvą, o mįsles aš mėgstu. Tad ir šią įminti iš dalies pavyko, nors užtruko gana ilgai. Iš dalies, nes iki šiol neaišku, kodėl apie šios stulbinamos kolekcijos užsakymus beveik neišlikę jokių archyvinių dokumentų. Galbūt tai galima sieti su milžiniškomis kolekcijos formavimo išlaidomis, kurias norėta nuslėpti.

– Kokius muziejus ar organizacijas siūlytumėte įtraukti į kelionių sąrašą tiems, kurie domisi istoriniais gobelenais?

– Tai painus, istorijos vingių sudarytas maršrutas, kuriame svarbi ir lankytojo sėkmė. Mat dauguma muziejų eksponuoja tik labai mažą turimos gobelenų kolekcijos dalį. Kiti gobelenai tuo metu ilsisi susukti saugyklose.

Artimiausias lankytinas muziejus būtų Vavelio pilis – valstybiniai meno rinkiniai, kur sugrįžo ką tik Vilniaus Žemutinę pilį puošusi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija. Turtingos yra Vienos meno istorijos muziejaus (Kunsthistorishes Wien), Luvro muziejaus Paryžiuje, Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone, Hempton Korto rūmų (Hampton Court) prie Londono kolekcijos. Šiuo metu didžiausia lankytojams atverta gobelenų kolekcija puošia Karališkųjų kolekcijų galeriją (Galeria Colecciones Reales) Madride.

Tikrai verta aplankyti Kliuni muziejų (Musée de Cluny) Paryžiuje, nuostabiuosius Rafaelio darbus apaštalų istorijos tema kartais galima išvysti Siksto koplyčioje Vatikane, daug gobelenų puošia istorines pilis, iš kurių norėčiau išskirti Anžė pilį Prancūzijoje, kurioje galima pamatyti net 103 m ilgio apokalipsę vaizduojančių gobelenų ekspoziciją. Visko išvardyti nepavyks...

– Teko girdėti, kad naujausi jūsų tyrimai nenutolo nuo audinių, bet domitės nebe gobelenais?

– Ne visai tiesa (juokiasi). Domėtis – nelabai tinkamas žodis. Istorijos ir menotyros moksluose reikia žinoti, net jeigu tai spėjimas. Šiuo metu bandau tyrinėti Abiejų Tautų Respublikos valdovų Vazų meninės tekstilės kolekcijas. Tikrai įdomu, bet trūksta dar tų 20 metų, skirtų Žygimantui Augustui. Kai bus naujienų, būtinai pasidalysiu su kolegomis ir lankytojais.

Dovanoti paveikslai yra iš naujosios P. Kiznio galerijos salės, kuri šį rudenį papildė jau kelerius metus muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją.

„Nuo šiol iš 26 antrojoje salėje matomų ilgalaikiam eksponavimui perduotų kūrinių šeši – jau muziejaus nuosavybė. Dovana vertinama šešiaženkle eurų suma, o antrojoje salėje deponuotų kūrinių vertė siekia septynženklę sumą“, – penktadienį pranešė muziejus.

M. Kaminsko nuotr.

Valdovų rūmams dovanoti du nežinomo italų dailininko XVII amžiaus poriniai natiurmortai su vazomis, italų dailininko Filippo Gagliardi (Filipo Galjardžio, 1606–1659), vadinamo išgalvotos architektūros kompozicijų pradininku, paveikslas „Architektūrinė kompozicija“, prancūzų kilmės dailininko Charleso Dauphino (Šarlio Dofino, apie 1620/1628–1677/1678) XVII amžiaus drobė „Romėnų mitologijos medžioklės ir augmenijos deivė Diana“.

Papildydamas muziejaus kolekciją P. Kiznis taip pat įteikė nežinomo vokiečių dailininko XV amžiaus pabaigos–XVI amžiaus pradžios triptiką su Kristaus gyvenimo ir kančios scenomis.

Pramonininkas ir mecenatas Pranas Kiznis (antras iš kairės). M. Kaminsko nuotr.

Nuo šiol Valdovų rūmų muziejui priklausys ir žinomo manierizmo bei ankstyvojo baroko epochų Neapolio dailininko Fabrizio Santafede (Fabricijaus Santafedės, apie 1555–1626) kūrinys „Kūdikėlio Jėzaus maudynės“. Paveikslas yra su autoriaus parašu, jis rastas tik restauravus drobę Lietuvoje.

Anksčiau mecenatas jau yra dovanojęs muziejui ir ilgam laikui saugoti bei eksponuoti paskolinęs paveikslų, dovanojęs ar deponavęs skulptūrų, parėmęs muziejaus kultūrinę ir švietėjišką veiklą.

Reikšmingas statusas

Iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimų apie Gotikos interjerą Lietuvoje žinota labai mažai, o pradėjus archeologinius kasinėjimus aptikta daugybė šiai epochai būdingų radinių. Rasta ornamentuotų grindų ir sienų apdailos plytelių, profilinių plytų, kitų architektūrinių detalių, puodyninių ir plokštinių koklių, dažyto tinko fragmentų ir kitų dirbinių. Jie atskleidė daug platesnį Gotikos epochos Lietuvoje paveikslą.

„Kokliai atspindi valdovo dvaro ir jo aplinkos prabangą. Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas“, – teigia kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė.

Šį faktą liudija valdovo kelionių po Lietuvą maršrutai ir ilgas rezidavimas Vilniuje. „Čia išduoti dokumentai, privilegijos, dovanojimai, korespondencija, ypatingi ryšiai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorais, – pasakoja istorikė. – Kazimieras Jogailaitis rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje puoselėjimu. Tai liudija archeologiniai radiniai, pasakojantys apie valdovo dvaro prabangą.“

Ši paroda suteikia galimybę ne tik priminti svarbų Vilniaus, švenčiančio 700 metų jubiliejų, klestėjimo laikotarpį, bet ir daugelį kitų su Lietuvos ir Europos istorija susijusių aspektų: LDK integraciją į Vakarų lotyniškosios civilizacijos erdvę, Lietuvos krikštą, Horodlės unijos reikšmę, heraldinių ženklų susiformavimą, Trakų ir Vilniaus vaivadijų įkūrimą, Jogailaičių įsitvirtinimą Europoje.

Sėslumas: kaip pastebi istorikė dr. T. Zarankaitė-Margienė, Kazimiero Jogailaičio valdymo metais įsitvirtino Vilniaus, Krokuvos kaip nuolatinių sostinių statusas. / M. Frolovos nuotr.

Klestėjimo laikotarpis

Laikotarpis, kuriam priskiriama dauguma parodoje pristatomų koklių, siejamas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1440, 1447–1492) valdymu, 52 metus trukusiu LDK ir 45 metus – Lenkijos Karalystėje.

„Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus LDK bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų“, – pasakoja T. Zarankaitė-Margienė.

Kaip tik tuo metu, XV a. antroje pusėje, Vidurio Rytų Europoje ima stiprėti Jogailaičių dinastija. Per gana trumpą laiką šios dinastijos atstovai spėjo įsitvirtinti ne tik LDK, bet ir tuomečių Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalysčių sostuose.

Čia atsiskleidžia pirmasis Europos dailės ir architektūros stilius, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros ir meno pavelde.

Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) buvo Lenkijos karaliaus, Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Po Žygimanto Kęstutaičio žūties Lietuvos didikai ir bajorai Vilniaus katedroje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimierą Jogailaitį, nepaisant jo brolio Vladislovo (1424–1444, pramintas Varniečiu) ir lenkų bajorų prieštaravimų.

Faktiškai Lietuva tapo savarankiška valstybe, turinčia atskirą suverenų valdovą, o realią valdžią sutelkė didžiojo kunigaikščio taryba, vadovaujama Vilniaus vaivados Jono Goštauto.

Prieinama: paroda pritaikyta žmonėms su regėjimo negalia. / V. Abramausko nuotr.

Po brolio Vladislovo žūties ir trejus metus trukusių derybų su Lenkijos bajorais dėl lygiateisiško LDK statuso, 1447 m. Kazimieras Jogailaitis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Iki 1447 m. jis dažnai rezidavo Vilniaus pilyse, čia nuolat veikė ir jo taryba. Greta Ponų tarybos Lietuvoje greitai susiformavo centrinės valdžios struktūros, 1446 m. atsirado kanclerio pareigybė ir LDK didysis antspaudas.

Tapęs ir Lenkijos karaliumi, Kazimieras toliau lankėsi ir ilgai užsibūdavo Lietuvoje, mėgo čia medžioti, rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų puoselėjimu. Paskutinį kartą Lietuvoje jis apsilankė 1491 m. pabaigoje ir gyveno iki mirties 1492 m. vasarą.

Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas.

Lietuvoje dažnai lankėsi ir Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, jų sūnūs Jonas Albrechtas ir Kazimieras. Kazimiero Jogailaičio valdymas reikšmingas dėl intensyvaus ir nuoseklaus LDK europėjimo, perimant ir plėtojant lotyniškosios Viduramžių kultūros pasiekimus. Jo valdymo metais LDK išplito rašto kultūra, buvo tobulinama teisės sistema. Tačiau šiuo laikotarpiu Rytuose sustiprėjo LDK priešiškos jėgos, o dažnėjantys priešų puolimai signalizavo apie kylančias naujas grėsmes, kurios išliko aktualios ir vėlesniais laikotarpiais.

Ženklas: gotikinis koklis su Vilniaus žemės herbu – šuoliuojančiu raiteliu, prisidengusiu dvigubu Jogailaičių kryžiumi papuoštu skydu, o iškeltoje rankoje laikančiu kalaviją. / Valdovų rūmų archyvo nuotr.

Perskaityti ženklai

Parodoje eksponuojami gražiausi, įdomiausius siužetus vaizduojantys Valdovų rūmų muziejaus kolekcijos egzemplioriai – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-čia skirtingų siužetų. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis ir šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais.

Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus LDK bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų.

„Per tyrimus atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Parodoje ji atgimsta pasitelkus kompiuterinę grafiką – galima išvysti, kaip surasti koklių fragmentai buvo atkurti ir kaip jais buvo dekoruojama krosnis“, – pasakoja vienas iš parodos kuratorių – archeologas Gintautas Striška.

Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtina Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis. „Ženklai kokliuose leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus“, – sako archeologas.

Parodą sudaro devynios teminės dalys. Pirmoje dalyje pristatoma Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raida XV a., antroje ir trečioje dalyse eksponuojami kokliai su LDK ir Lenkijos Karalystės heraldiniais ženklais. Ketvirtoje ekspozicijos dalyje rodomi vyskupų simboliai ir herbai, penktoje – bajorų giminių ženklai, šeštoje pristatomi kokliai bibline tematika.

Siužetai: ant rūmų krosnių koklių galima išvysti ne tik valdovų heraldikos atvaizdų, bet ir biblinių, mitologinių ir kasdienio gyvenimo motyvų. / M. Kaminsko nuotr.

Septintoje dalyje eksponuojami kokliai, vaizduojantys kasdienybės ir mitologinius siužetus, aštuntoje supažindinama su gotikinių koklių radimvietėmis ir krosnies rekonstrukcija. Paskutinėje parodos dalyje eksponuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojami kokliai, primenantys Jogailaičių imperijos laikus Vidurio Europoje.

Parodą lydės nemokamų paskaitų ciklas. Sausio 25 d. istorikas Egidijus Ožalas papasakos apie didžiausios Lietuvoje gotikinių koklių kolekcijos paieškas, juos tiriant atsivėrusį XV a. vidurio pasaulį. Vasario 28-ąją G. ir Ėrika Striškos supažindins su Gotikos laikotarpio Vilniaus pilimis, o 29-ąją dr. Toma Zarankaitė-Margienė pristatys Kazimierą Jogailaitį ir jo epochą. Balandžio 9 d. Rita Lelekauskaitė-Karlienė atskleis Valdovų rūmų kokliuose vaizduojamo mitologinių būtybių pasaulio ir šventųjų gyvenimų motyvus.

„Ši pora efektyviai pasiskirstydavo atsakomybėmis, kad pasirūpintų savo akcininkų, šiuo atveju – Švedijos Karalystės žmonių – gerove. Kotrynos, kaip karalienės, vaidmuo buvo labai reikšmingas“, – teigė istorikė dr. Karin Tegenborg Falkdalen. Viešnia iš Švedijos dalyvavo Valdovų rūmų muziejuje surengtame tarptautiniame renginyje „Kotryna Jogailaitė: Švedijos, Suomijos, Lenkijos ir Lietuvos įžvalgos“.

Skirtingo būdo valdovės

XVI a. valstybes ir moterų, taip pat ir karalienių, gyvenimus valdė vyrai, tačiau kai kurios iš jų sugebėdavo daryti įtaką ne tik savo sutuoktiniams, bet ir valstybėms. Tokia buvo ir Kotryna Jogailaitė, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforzos dukra.

„Sakoma, kad Kotryna Jogailaitė buvo mažiausiai panaši į motiną iš visų Milano kunigaikštytės, Bario ir Rosano paveldėtojos Bonos Sforzos vaikų. Iš tiesų, iš amžininkų apibūdinimų atrodo, kad Kotryna buvo švelnaus charakterio, pamaldi ir uoli katalikė. Atrodytų, visiška priešingybė karšto charakterio motinai ir panašesnė į ramų, nuosaikų, dideliu pamaldumu pasižymėjusį tėvą. Nepaisant to, šios vieno kraujo, tačiau skirtingų charakterių, ambicijų ir likimų karalienės paliko ryškų pėdsaką šalyse, kurios po santuokos tapo jų namais“, – pasakojo renginyje dalyvavusi humanitarinių mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė, dirbanti Valdovų rūmų muziejuje kultūros istorijos tyrimų skyriuje.

Atvaizdas: tokią Kotryną Jogailaitę atvaizdavo garsusis Renesanso tapytojas Lucasas Cranachas jaunesnysis 1555 m. Paveikslas saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje. / „Wikipedia“ nuotr.

Pasak istorikės, Kotrynos asmenybė dažnai aptariama Švedijos ir Suomijos istoriografijoje ir viešajame diskurse, nes ji yra viena ryškiausių šių šalių karalienių.

„Nors tiek Bona, tiek Kotryna savo statusu buvo karalių sutuoktinės ir savarankiškos politikos neplėtojo, bet jos turėjo būdų veikti šalių politinį, visuomeninį ir net ekonominį gyvenimą. Kotryna palaikė ryšius su dalimi lenkų elito Lenkijoje, su aukšais Katalikų bažnyčios hierarchais, per šiuos ryšius bandydama paveikti Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Švedija ir Suomija. Šių šalių tarpusavio santykiams šlyjant, Kotryna, nors tiesiogiai nedalyvavo nei administravimo, nei karo reikaluose, per savo agentus, o kartais ir vesdama neformalias derybas, deja, nesėkmingai bandė stabilizuoti valstybių santykius. Neoficialiai Kotrynos pečius slėgė dinastijos paveldėjimo, karo, Romos katalikybės sugrąžinimo į Švediją reikalai, kuriuos ji bandė tvarkyti daugybę metų“, – teigė dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė.

Pasak jos, karalienė Bona turėjo daugiau galimybių veikti šalies politiniame lauke nei jos dukra Kotryna, nes Žygimantas Senasis savo žmonai buvo suteikęs kur kas daugiau galių ir priemonių nei Jonas III Vaza, kuris Kotryna pasitikėjo ir ją labai gerbė.

Panašios nuomonės laikosi ir istorikė dr. Katarzyna Wagner iš Varšuvos universiteto, renginyje skaičiusi pranešimą apie Kotrynos Jogailaitės gyvenimą Lenkijoje.

Kotrynos asmenybė dažnai aptariama Švedijos ir Suomijos istoriografijoje ir viešajame diskurse, nes ji yra viena ryškiausių šių šalių karalienių.

„Kotryna, augusi karališkoje šeimoje ir matydama savo motinos karalienės Bonos pavyzdį, labai gerai žinojo, kaip reikia tinkamai elgtis skirtingose šalyse, kultūrose ir situacijose, todėl nenuostabu, kad ji sėkmingai ėjo karalienės pareigas“, – teigė dr. K. Wagner. Vis dėlto, pasak istorikės, karalienės galią apibrėžė jos vyras karalius, o Kotryna Jogailaitė savo vaidmenį suprato labai gerai.

„Ji žinojo, ką reikia daryti norint sustiprinti dinastiją, todėl labai glaudžiai bendradarbiavo su Jonu III Vaza. Pavadinčiau ją idealia savo vyro karaliaus partnere, išmaniusią, kaip bendrauti ne tik su juo, bet ir supančia aplinka, Švedijos didikais. Kotryna turėjo labai stiprią motiną valdovę, todėl iš patirties savo šeimoje žinojo, kas valdant šalį yra gerai, o kas – ne“, – neabejojo viešnia iš Varšuvos universiteto.

Edukacija: suomių istorikas B. Selinas pristatė mažiesiems Turku pilies lankytojams skirtą parodą apie Kotryną Jogailaitę. / Organizatorių nuotr.

Gudrios lyderystės schemos

Švedijos karalienių biografijas ir jų veiklos schemas, siekiant įgauti valdžios patriarchalinėje visuomenėje, tyrinėjanti švedų istorikė dr. Karin Tegenborg Falkdalen neabejoja, kad Kotryną ir jos vyrą Joną III Vazą siejo labai stiprus ryšys, itin sutvirtėjęs per ketverius jų įkalinimo metus Švedijoje.

„Kotryna ir Jonas buvo išsilavinę, daug kalbų mokėję žmonės. Yra daug įrodymų, kad Kotryna darė didžiulę įtaką Jono religinėms pažiūroms. Ji gebėjo pelnyti vyro pasitikėjimą, Jonas tardavosi su ja priimdamas sprendimus, todėl Kotryna buvo labai įtakinga karalienė. Kai jie abu tapo Švedijos valdovais, būtent Jonas skyrė ją regente – vyro mirties atveju Kotryna būtų valdžiusi šalį, iki poros sūnus Zigmantas Vaza būtų tapęs pilnametis. Jie abu domėjosi religija, filosofija, daile ir architektūra, o jau tapę karaliais sakydavo, kad daugiausia malonumo jiems teikiantis pomėgis yra statybos“, – savo žiniomis dalijosi švedų istorikė.

Jonas ir Kotryna savo karaliavimo laikotarpiu perstatė daug pilių Renesanso epochos stiliumi, prisidėjo prie miestų plėtros.

Pasak dr. K. Tegenborg Falkdalen, politinė karalienės įtaka priklausė nuo jos asmenybės, interesų, išsilavinimo, patirties, statuso ir jos santykių su vyru. Nors karalienės valdžią ir įtaką iš esmės apibrėždavo karalius, tačiau pakanka įrodymų, kad Jonas labai gerbė ir tikėjo savo žmona Kotryna.

„Visų pirma, dar prieš tapdama karaliene, ji jau buvo įvykdžiusi savo svarbiausią pareigą – pagimdžiusi tris vaikus, tarp jų sosto įpėdinį Zigmantą Vazą. Paveldimojoje monarchijoje tai buvo ypatingos svarbos reikalas, vaikų gimimas itin sustiprindavo žmonos-motinos prestižą", – pabrėžė istorikė.

Kotryna ne tik rūpinosi savo vaikų auklėjimu, bet ir stengėsi užtikrinti įpėdinio sūnaus ateitį kurdama dinastinius ryšius su kitomis šalimis.

„Į šį reikalą ji įtraukė ir savo seseris Oną ir Sofiją, nes būtent jos vaikai buvo vieninteliai Jogailaičių dinastijos palikuonys per moteriškąją liniją, todėl tetos dėjo labai daug vilčių į juos. Jų gyslomis tekantis Jogailaičių kraujas tapo pagrindu šiai Vazų dinastijos atšakai siekti valdyti Abiejų Tautų Respubliką. Kotryna ir jos sesuo Ona daug bendradarbiavo su įvairiais diplomatais ir Romos kurija, ieškodamos Zigmantui tinkamos žmonos. Apskritai karalienės dažnai veikė kaip tarpininkės tarp valstybių, besirūpinančios tinkamais dinastiniais ryšiais“, – pasakojo dr. K. Tegenborg Falkdalen.

Kapas: Jogailaičių dinastijos palikuonė palaidota toli nuo gimtinės, Upsalos katedroje. / A. Otrębskio nuotr.

Neblėstanti atmintis Suomijoje

Kotryna Jogailaitė iki šiol prisimenama ne tik Švedijoje, bet ir Suomijoje, kuri XVI a. buvo Švedijos Karalystės dalis. Iš Turku pilies muziejaus į renginį Vilniuje atvykęs istorikas Bengtas Selinas pristatė išsamų pranešimą „Kotryna, Suomijos kunigaikštienė: trumpa viešnagė, bet ilgai išliekantys prisiminimai“.

Nors Kotryna Turku pilyje gyveno tik devynis mėnesius, tačiau suomiai iki šiol saugo istorinę atmintį apie ją. B. Selinas priminė įspūdingą Kotrynos įžengimą į Turku miestą, kai ją lydėjo iškilminga procesija su 235 raiteliais, taip pat visus sužavėjusią jos įspūdingo kraičio parodą. Vyro pilyje Suomijoje Kotryna patyrė ir karo siaubą, kai, kilus konfliktui dėl valdžios, juos užpuolė Jono brolis Švedijos karalius Erikas XIV.

„Bėgant metams keičiasi tik žmonių drabužiai ir „žaislai“: ginklai, papuošalai ir kiti daiktai, tačiau esminės vertybės, savirealizacijos iššūkiai ir amžinosios gyvenimo prasmės paslaptys išlieka tokios pačios.

„Apgultis buvo žiauri, nes Jono pusėje kariavo 1 200 karių, o Švedijos karaliaus – 10 tūkst. Kotrynai turėjo būti labai sunku dėl politinės įtampos tarp brolių Vazų ir patirtų karo baisybių. Ji matė, kaip žuvo jiems ištikimi žmonės, griuvo patrankomis apšaudomi pilies kuorai, o patrankų sviediniai krito į jos miegamąjį“, – teigė istorikas B. Selinas iš Turku pilies muziejaus.

Pasak jo, Kotrynos asmenybė, Renesanso epocha, įspūdingas karalaitės kraitis iki šiol labai įdomūs suomiams. Jos istoriją Turku pilies muziejus bando perteikti kuo įvairesnėmis formomis, siekdamas pritraukti ir daugiau jaunimo, vaikų. „Šiuo metu pas mus surengta paroda „Princesės kelionė“, skirta šešerių–dvylikos metų vaikams. Ji pasakoja Kotrynos istoriją nuo jos vaikystės iki tapimo Švedijos karaliene, kiekvienas etapas pristatomas pasitelkiant vis kitas priemones. Labai stengėmės kalbėti vaikams suprantama kalba, o jausmai yra itin svarbūs pristatant šią princesės istoriją, nes Kotryna, nors gyveno prieš kelis šimtus metų, taip pat jautė vienatvę, baimę, laimę ir kitus jausmus, lygiai kaip ir mes dabar“, – įsitikinęs B. Selinas.

Šioje parodoje žaidimo forma, striksint ant skirtingų plytelių su jaunikių atvaizdais, panašiai kaip žaidžiant klases, pristatoma Kotrynos piršlybų ir vedybų istorija. Apie jos nuotykių kupiną kelionę iš Vilniaus per Livoniją, dabartines Latvijos ir Estijos teritorijas, vykstant karui, pasakoja arklys, o užsėdus ant jo maketo „žirgo akimis“ galima pamatyti trumpus animacinius filmukus.

A. Otrębskio nuotr.

Projektai abipus Baltijos

Valdovų rūmų muziejuje surengtame tarptautiniame renginyje „Kotryna Jogailaitė: Švedijos, Suomijos, Lenkijos ir Lietuvos įžvalgos“ savo meninius sumanymus pristatė keturios kūrybininkės iš Lietuvos. Kotrynos Jogailaitės asmenybė įkvėpė lietuvę režisierę ir prodiuserę Gitaną Platakytę kurti originalų dokumentinį filmą, sujungiantį du žanrus – istorinę ir psichologinę dokumentiką, kad šiandienis žmogus netikėtu kampu pažvelgtų ne tik į neeilinės istorinės asmenybės gyvenimą, bet ir į savo paties sielos gelmes.

„Bėgant metams keičiasi tik žmonių drabužiai ir „žaislai“: ginklai, papuošalai ir kiti daiktai, tačiau esminės vertybės, savirealizacijos iššūkiai ir amžinosios gyvenimo prasmės paslaptys išlieka tokios pačios. Karališkosios asmenybės Kotrynos Jogailaitės gyvenimo istorija – galimybė pasigilinti į lyderystės ir saviugdos paslaptis, aktualias visais laikais. Jos istorija ir šiandien įkvepia drąsos būti savimi, atrasti vidinę jėgą ir ramiai, pasitikint savo intuicija, priimti pokyčius, vedančius į atradimus“, – įsitikinusi filmo režisierė G. Platakytė. Į tarptautinį renginį Vilniuje atvykę užsienio istorikai savo įžvalgomis pasidalijo ir kuriamo dokumentinio filmo kadruose.

Istorinio romano „Karo nuotaka“ apie Kotryną Jogailaitę, tapusio bestseleriu ir sulaukusio 4-ojo leidimo, autorė Ilona Skujaitė kartu su turizmo komunikacijos eksperte Gerda Butkuviene pristatė jų sudarytą turistinį maršrutą abipus Baltijos jūros „Kotrynos Jogailaitės pėdsakais“ (skaitmeninis žemėlapis – www.karonuotaka.lt/marsrutas).

„Turizmas yra tiltas, galintis sujungti ne tik žmones, valstybes, bet ir skirtingus laikmečius. Tikiu, kad kitiems, kaip ir man pačiai asmeniškai, Lietuvos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos pilių kuorai ar išlikę karališkieji reliktai nebėra nebylūs ir galbūt nuobodūs eksponatai, o tarsi žinutės iš praeities apie šalis sujungusią asmenybę“, – įsitikinusi G. Butkuvienė.

Taip pat renginyje savo būsimą keliaujančią parodą apie dvi karalienes: Barborą Radvilaitę ir Kotryną Jogailaitę – pristatė ir Julija Janus – tarpdisciplininė menininkė, parodų kuratorė, kūrybinės vietokūros ekspertė. „Tai dvi karalienės, dvi bendraamžės, labai skirtingo likimo moterys. Apie jas pasakos tarptautinė keliaujanti dizaino, istorijos ir meno paroda. Rengdama ją siekiu kalbėti apie tuos įvykius, nutikusius  beveik prieš 500 metų Vilniuje. Noriu, kad apie tai sklistų žinia ne tik mylimoje sostinėje, bet iš Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje“, – pasakojo J. Janus.

Renginį „Kotryna Jogailaitė: Švedijos, Suomijos, Lenkijos ir Lietuvos įžvalgos“ organizavo jo idėjos autorė rašytoja I. Skujaitė, filmo režisierė G. Platakytė, leidykla „Alma littera“ ir Valdovų rūmų muziejus. Užsienio istorikų atvykimą į tarptautinį renginį Vilniuje rėmė Lenkijos Respublikos ambasada, Lenkijos institutas Vilniuje, Suomijos Respublikos ambasada, Švedijos Karalystės ambasada.

A. Otrębskio nuotr.

Karalienės gyvenimo geografija

Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Suomijos, Švedijos karalienė Kotryna Jogailaitė gimė 1526 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje, iki vedybų 1562 m. gyveno Vilniuje. Mirė 1583 m. rugsėjo 16 d. Stokholme, palaidota Upsalos katedroje. Ištekėjo už Jono III prieš jo brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, valią. Šiam Joną III apkaltinus išdavyste, Kotryna Jogailaitė su vyru 1563–1567 m. kalinta Gripsholmo (Švedija) pilyje.

1569 m. tapusi Švedijos karaliene ji prisidėjo prie Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos santykių Livonijoje reguliavimo, Renesanso kultūros Švedijoje plitimo. Jos sūnus Zigmantas Vaza pradėjo Abiejų Tautų Respublikos valdovų Vazų (valdė 1587–1668) dinastiją.

Paslaptinga plokštelė rasta prieš dvidešimt metų, tyrinėjant Vilniaus pilių teritoriją. Senojo arsenalo kieme, ten kur dabar yra keltuvo į Pilies kalną žemutinė aikštelė, tarp vienų ankstyviausių Žemutinės pilies teritorijoje buvusių medinių pastatų, archeologai metalo detektoriumi aptiko, kad žemėje glūdi metalas. Tyrėjai tikėjosi rasti kokį lobį ar paprasčiausią kirvuką ir labai nustebo, kai tas didelis daiktas pasirodė esanti stačiakampio formos metalo juosta.

19 cm ilgio, 4 cm pločio ir beveik 0,5 cm storio metalo juostelė buvo prikalta prie medinio pagrindo. Nuvalę žemes, archeologai pastebėjo keistus simbolius, todėl iškart radinį perdavė restauratoriams. Šie, atsargiai pašalinę apnašas nuo paviršių, išvydo keistus užrašus. Nieko panašaus iki to laiko archeologai Lietuvoje nebuvo aptikę.

Paslaptinga plokštele, kuri eksponuojama Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos ekspozicijoje, susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio tyrėjai. Bandyta išsiaiškinti, kas ten gali būti užrašyta: gal vis dėlto lietuviai nuo seno turėjo savo raštą ir tai yra pirmasis tokio galimo rašto pėdsakas? Senojo lietuviško rašto, jeigu tokio būta, pavyzdžių iki šiol nebuvo aptikta. Mokslininkai užsidegę ieškojo analogų ar panašių simbolių – gilinantis paslapčių daugėjo, tačiau tapo aišku, kad tai tikrai nėra atsitiktinai išbraižyti ženklai.

Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

„Bandėme rasti loginį tų ženklų išaiškinimą: lentelės šonuose pradžia ir pabaiga pažymėta kryžiais, tarsi ženklintų teksto pradžią ir pabaigą. Tekstas aiškiai sudarytas iš kelių eilučių. Viršutinėje eilutėje tarsi būtų rašyta dviem būdais – ženklais ir raidėmis, o apačioje yra dar kelios eilutės su įvairiais įrašais, – sako G. Striška. – Tuo metu manėme, kad galbūt dalis menamo teksto parašyta senovės graikų kalba. Kalbininkų padedami įžvelgėme, kad tą dalį galima išversti kaip Algirdos Basileus – tai yra „Algirdo karaliaus“. Tačiau tos raidės tik panašios į graikiškas, gali būti, kad jas raižęs žmogus kažką praleido ar sujungė kelias raides į vieną, todėl iššifruoti įrašą pasirodė ne taip paprasta.“

Pasak archeologo, neradę atsakymų, mokslininkai nustojo spėlioti ir šį darbą paliko ateičiai. O gal atsiras lankytojų, kurie pagaliau įrašą perskaitys?

Ant švino plokštelės galimai minimas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Lietuvą valdė nuo 1345 iki 1377 metų. Basileus, pasak G. Striškos, – Bizantijos imperatoriaus įvardijimas, tačiau Algirdas neturėjo imperatoriaus titulo. Vėliau paaiškėjo, kad 1370 m. Algirdas Konstantinopolio patriarchui rašytame laiške save titulavo basileus! Tuo Algirdas norėjo parodyti, kad yra suverenus valdovas, prilygstantis Bizantijos imperatoriui.

„Tad ir toks užrašas ant lentelės – visiškai tikėtinas. Tačiau nedidelė plokštelė slepia ir daugiau paslapčių – pradėjus restauruoti radinį, pasirodė, kad antroje jos pusėje taip pat yra išlikęs įrašas (!). Jo pradžią ir pabaigą taip pat žymi kryžiai, viršutinė eilutė – su ženklais ir rašmenimis, o trijose apatinės eilutės vietose yra įrašai“, – tęsia pasakojimą G. Striška.

Archeologo teigimu, keli žodžiai primena vardą ir pavardę. Koks tas vardas galėjo būti? Antrosios plokštelės pusės kairėje, apačioje, matomas geriau išlikęs dviejų eilučių įrašas, kur įrėžtos raidės gali būti skaitomos kaip Marem Byoyb. Šalia (lentelės centre ir dešiniau) panašiai buvo įrėžti ir dar keli įrašai, galbūt kiti asmenvardžiai. Gal tai metale išraižyti prekybinės sutarties dalyvių parašai? Gal čia patvirtinta, kad susiderėta dėl prekės? O gal tai Algirdui ar kitam valdovui siųstos brangios dovanos etiketė? Jeigu tokia versija pasitvirtintų, pasak archeologo, turėtume vieną pirmųjų prekybininkų įvardijimą Lietuvoje.

Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

Neįprasta ir tai, kad švininė plokštė buvo prikalta prie medinio pagrindo, kuris yra vos 4 mm storio. Atrodo, kad pagrindo dalis buvo didesnė, tačiau mediena išliko tik prie medį užkonservavusios metalo plokštės. Todėl archeologai negali atsakyti, prie kokio objekto švininė plokštelė buvo pritvirtinta. Medinės dėžės, skrynios ar baldai buvo gaminami iš storesnės medienos. „Neduoda ramybės ir tas medinio pagrindo „plonumas“ – sako G. Striška, – greičiausiai tai buvo kažkoks nelabai didelis, dekoratyvus objektas. Gal skrynutė?“

Valdovų rūmų muziejaus mokslininkų teigimu, paslaptingą užrašą tikriausiai rašė keli žmonės. Viršuje – kruopščiai įrėžti simboliai ir didžiosios raidės, apačioje – lyg minkštame metale ranka išraižytos mažesnės ir kiek kitokios išvaizdos raidės. Gali būti, kad įrašai plokštelėje įrėžti keliomis kalbomis ir tai apsunkina lentelės perskaitymą. Ar taip galėjo atrodyti pirmasis lietuvių kalbos raštas? Archeologas šia versija nėra linkęs tikėti, bet mano, kad reikia tęsti tyrimus, ir raktas, padėsiantis įminti plokštelės įrašo mįslę, bus atrastas.

Mokslininkai kviečia ir lankytojus, turinčius žinių bei idėjų, kaip reikėtų perskaityti šį XIII–XIV a. tekstą, skelbti savo versijas. Gal kam nors pagaliau pavyks įminti painią mįslę.

Kaip ketvirtadienį informavo Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, tai viena sudėtingiausių ir brangiausių parodų Lietuvos muziejininkystės istorijoje.

Šią savaitę Lietuvos sostinę pasiekė paskutiniai būsimos parodos audiniai.

Didžiulis, iki šiol už Vavelio sienų nė viename kitame pasaulio muziejuje nerodytas tokios apimties Žygimanto Augusto gobelenų rinkinys į Vilnių gabentas dalimis. Specialų transportą per Lenkiją ir Lietuvą lydėjo ginkluotos apsaugos bei policijos ekipažai.

Vavelio karališkoji pilis atsiuntė geriausią dovaną Vilniaus jubiliejaus proga.

„Apie šią parodą svajojome daug metų. Vavelio karališkoji pilis atsiuntė geriausią dovaną Vilniaus jubiliejaus proga, ir už tai nuoširdžiai dėkojame“, – pranešime sakė Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius Vydas Dolinskas.

Anot jo, tokia didelė unikalių istorinių audinių kolekcija ne tik niekada nebuvo išvežta iš Vavelio per pastarąjį šimtmetį, bet turbūt ir nebus išvežta per ateinantį šimtmetį.

„Įprastai parodoms skolinami vos du, trys mažesni audiniai“, – teigė direktorius.

Šįkart į Vilnių atvežta beveik 40 Žygimanto Augusto kolekcijos gobelenų, pristatančių visas serijas. Tarp jų yra devyni didelio formato figūriniai audiniai.

Neeilinei parodai skyrėme visą Atkurtų interjerų nuolatinės ekspozicijos trečiąjį aukštą.

Vilnos ir šilko siūlais, aukso ir sidabro gijomis prieš 500 metų gobelenus audė aštuonios Briuselio dirbtuvės, o visą kolekciją suformuoti Žygimantui Augustui užtruko apie dešimtį metų.

Po kelionės vertybės „ilsėjosi“. Šiomis dienomis Lenkijos ir Lietuvos tekstilės restauratoriai, dailės tyrinėtojai juos nuodugniai apžiūri, o tada kabina. Šis procesas Valdovų rūmų muziejuje truks iki kitos savaitės.

„Neeilinei parodai skyrėme visą Atkurtų interjerų nuolatinės ekspozicijos trečiąjį aukštą. Įsivaizduokite, juk iš 1500 kvadratinių metrų ploto erdvių reikėjo išnešti bemaž visus nuolatinės ekspozicijos paveikslus, baldus, gobelenus... O eksponuojant didžiulius, jautrius ir itin vertingus audinius reikia ne tik specialių žinių, bet ir ypatingo atsargumo, kruopštumo“, – sakė vienas iš parodos kuratorių Marijus Uzorka.

Žygimanto Augusto gobelenai laikomi vienu vertingiausių monumentalių meninių audinių rinkinių pasaulyje. Jie primena ir Krokuvos bei Vilniaus klestėjimo periodą – Renesanso epochą.

Gegužės 3 dieną atidaromą parodos globoja Lietuvos ir Lenkijos prezidentai.

„Šie paveikslai yra kertiniai nuolatinių ekspozicijų eksponatai, europinės dailės šedevrai“, – teigiama jo pranešime.

Anot jo, taikos metais, kai kultūros paveldui niekas negresia, tokia kolekcija nebūtų išvežta iš Lvivo, kad muziejų salės liktų pustuštės.

XV–XX amžių garsių italų, vokiečių, flamandų, ispanų, austrų, lenkų ir kitų šalių autorių tapybos darbai šiai parodai atrinkti taip, kad Vilniuje būtų galima pamatyti Lietuvos valdovų ir didikų kolekcijose buvusių tų pačių meistrų arba jų mokyklų kūrinius.

Visi jie bus eksponuojami tarptautinėje parodoje „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“ Valdovų rūmuose.

Daugelis pristatomų kūrinių turi lituanistinį kontekstą, nors ir savaime yra itin vertingi europinių meno epochų: gotikos, renesanso, manierizmo, baroko, klasicizmo, romantizmo ir moderno kūriniai.

Pasak Valdovų rūmų pranešimo, vykstant karui atsivežti meno kūrinius iš kasdien apšaudymus tolimojo nuotolio raketomis patiriančios Ukrainos buvo didelis iššūkis.

Muziejinės kolekcijos evakuacijos iš karo siaubiamos šalies sąnaudas finansavo Goetheʼs institutas ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos fondas „Stabilisation Fund for Culture and Education 2022“.

Italų kilmės fizikas, matematikas, geografas, egiptologas, architektas, išradėjas, diplomatas ir finansininkas (1617–1681) naująjį siūlomą ilgio matą aprašė 1675 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Misura universale“.

Joje pirmą kartą paminėtas terminas metras kaip ilgio matas. Autorius universalųjį ilgio matą siūlė vadinti metro cattolico. Tai reiškė, kad jis turėtų būti naudojamas visuose katalikiškuose kraštuose.

Anot muziejaus pranešimo, Vilniaus senamiesčio „Rotary“ klubas pasiūlė įamžinti šią istoriją ir Vilniui – artėjančio 700 metų jubiliejaus proga dovanoja skulptoriaus Martyno Gaubo sukurtą skulptūrinę kompoziciją. Ji bus įmontuota į Valdovų rūmų sieną.

T. L. Buratinis Vilniuje apsigyveno 1665 metais. Jam buvo pavesta vadovauti ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos Brastos, Krokuvos bei Ujazdovo monetų kalykloms.

Mokslininkas buvo garsus tų laikų išradėjas, jis sukonstravo skraidančio aparato modelį, kurį pavadino Skraidančiu drakonu, domėjosi astronomija ir optika, buvo įsirengęs lęšių šlifavimo dirbtuves, kūrė teleskopus. T. L. Buratinis Varšuvoje statė arba remontavo karališkąsias Kazimiero ir Ujazdovo rezidencijas, įrengė tiltą per Vyslą. Be to, T. L. Buratinis sukūrė ir skaičiavimo mašiną, kurią padovanojo Toskanos didžiajam kunigaikščiui Leopoldui Medičiui.

Muziejaus Rinkinių skyriaus vadovo Daliaus Avižinio teigimu, juvelyrinis dirbinys unikalus tuo, kad iš 40 sidabro monetų, kuriomis puošta taurė, net 30 yra Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587/1588–1632) skirtingų nominalų monetos.

Daugiausia monetų – ortai (aštuoniolikos grašių vertės) ir trijų grašių, viena – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1576–1586) trijų grašių moneta. Šių valdovų laikais monetos buvo kaldinamos ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o iždas saugotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.

Seniausioji moneta, kuria papuošta taurė – Prūsijos kunigaikščio Albrechto Hohencolerno (1525–1568) trijų grašių moneta, nukaldinta 1547 metais.

Šis kunigaikštis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548) sūnėnas, tapęs Lenkijos Karalystės vasalu bei dažnai lankęs savo pusbrolį Žygimantą Augustą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.

Pasak D. Avižinio, tokios taurės buvo naudojamos didikų reprezentacinėse puotose. Parodomieji, prabangūs indai puošdavo tuoktuvių iškilmes, naudoti kitomis svarbiomis progomis.

Anot muziejaus, taurė svarbi ir tuo, kad buvo sukurta kaimyninėje Lenkijoje – Torunėje. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu sudarė bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.

Apatiniame taurės kraštelyje iškalti du ženklai – Torunės miesto „.T.“ ir paties meistro inicialai „NCB“. Būtent tokią formą, kuri reiškė „Nie Claus Bröllmann“, naudojo meistras Niklausas Brelmanas (apie 1640–1703), ženklindamas savo kūrinius.

20 cm aukščio paauksuotą sidabro taurę su dangteliu nuo antradienio galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje, Lobyno salėje.

Sidabro taurės svoris – 676 gramai. Taurę muziejus įsigijo aukcione Vokietijoje. Kaip pranešama, tai itin vertingas auksakalystės kūrinys, kartu esantis ir istorinės numizmatikos rinkiniu. Valdovų rūmų muziejuje yra eksponuojamas ir panašus bokalas.

Sidabriniai indai su juose įmontuotomis monetomis pradėti gaminti XVI amžiaus pradžioje. Į jų sieneles iš pradžių buvo tvirtintos retos antikinės monetos, o vėliau tam naudotos ir vėlesnės įvairių šalių bei nominalų monetos.

Jos būdavo montuojamos taip, kad aversas atsidurtų išorėje, o reversas – vidinėje pusėje. Taurės ir bokalai su monetomis buvo ypač paplitę XVII ir XVIII amžiuje Šiaurės Vokietijoje, Danijoje, šiaurinėje Lenkijoje ir kituose kraštuose.