2023 metais iš Lietuvos eksportuota 1,5 mln. kubinių metrų apvaliosios medienos – 8 proc. daugiau nei 2022 metais. Spygliuočių medienos pernai išvežta 17 proc. daugiau, o lapuočių – 7 proc. mažiau. Daugiausia jos išvežama į Latviją.

į Lietuvą pernai importuota 335 tūkst. kubų apvaliosios medienos – 35 proc. daugiau, o spygliuočių medienos –  38 proc. daugiau.

Pagrindine jos tiekėja išliko Lenkija, iš kurios įvežta 198 tūkst. kubų medienos – 37 proc. daugiau nei 2022 metais. Importas iš Latvijos padidėjo 33 proc.

Įvežami medienos kiekiai mažėjo, nes mediena iš Baltarusijos ir Rusijos nebuvo importuojama, o šį sumažėjimą kiek kompensavo išaugęs importas iš Švedijos, Ukrainos ir Suomijos, teigia tarnyba. 

Pjautinės medienos pernai eksportuota 977 tūkst. kubų – 14 proc. mažiau nei 2022 metais. Jos eksportas į Australiją sumažėjo beveik trečdaliu, į Vokietiją – 15 proc., į Prancūziją – 4 proc., o apimtys į Ispaniją ir Pietų Korėją per metus beveik nepasikeitė.

Šios medienos pernai importuota 560 tūkst. kubų – 41 proc. mažiau. Latvija išliko viena iš pagrindinių lapuočių medienos tiekėjų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) gruodžio 6-ąją galutinai pripažino, kad tarnybos direktoriaus įsakymas, patvirtinęs Ignalinos regiono valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektą, yra neteisėtas tiek, kiek buvo numatyti pagrindiniai miškų kirtimai įsteigtose ir potencialiose Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose bei aplink jas.

Vėliau tarnyba kreipėsi į LVAT, prašydama išaiškinti, ar turėtų būti naikinami iki teismo sprendimo išduoti leidimai kirsti mišką šiose teritorijose. Tačiau teismas sausio 24-ąją atmetė prašymą dėl nutarties išaiškinimo, BNS pranešė teismas. 

„Atsižvelgiant į tai, kad pagal daugelį iki gruodžio 6 dienos išduotų leidimų ūkinė veikla jau gali būti įvykdyta, stabdyti, atšaukti ar kitaip naikinti iki gruodžio 6 dienos išduotų leidimų Valstybinė miškų tarnyba teisinio pagrindo neturi“, – pranešė tarnyba.

Anot jos, sprendimas apima tik leidimus miškui kirsti „Natura 2000“ teritorijose ir joms artimoje aplinkoje.

Tarnyba primena, kad prieš pradedant ūkinę veiklą „Natura 2000“ teritorijoje ar jai artimoje aplinkoje, privaloma gauti išvadą iš atitinkamų saugomų teritorijų̨ institucijų, kad nebus reikšmingo poveikio aplinkai.

Kaip nurodo VMT, pirmieji miškų savininkai, gavę šias išvadas, jau kreipiasi į Valstybinę miškų tarnybą dėl leidimų kirsti mišką išdavimo.

Primenama, kad reikalavimas pateikti išvadas pradėtas taikyti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. gruodžio 6 d. priėmus nutartį, kurioje pažymėta, kad miškotvarkos projektams, rengiamiems „Natura 2000“ teritorijose ar šių teritorijų artimoje aplinkoje, turi būti atliekama planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio reikšmingumo nustatymo procedūra.

Iki šio nutarimo buvo reikalaujama poveikio „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymą atlikti planuojamai ūkinei veiklai, kuri nesusijusi su miško kirtimais, tokiai kaip statinių statyba, kelių bei infrastruktūros plėtra ir pan.

Taip pat VMT atkreipia dėmesį, kad jei ūkinės veiklos iniciatorius prašo įvertinti dokumento, kuriuo numatoma vykdyti miškų ūkio veiklą ir kuris detalizuoja visas konkrečias ūkines priemones, reikalingi dokumentai pateikiami atitinkamai saugomos teritorijos direkcijai, kuriai priskirta atsakomybė už konkrečios „Natura 2000“ teritorijos apsaugą ir tvarkymą.

Jei dokumentas, kuriuo numatoma vykdyti miškų ūkio veiklą, nedetalizuoja ūkinių priemonių, nenurodo konkrečių jų vykdymo vietų ir sąlygų, tokiais atvejais turi būti kreipiamasi išvados į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą dėl planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio „Natura 2000“ tinklo teritorijoms reikšmingumo ir būtinybės atlikti Strateginio pasekmių aplinkai vertinimą (SPAV).

2024 metais paraiškoje leidimui kirsti gauti galės būti nurodoma tik viena biržė, o jos brėžinys turės būti skaitmeninis.

„Šis pakeitimas užtikrins, kad leidimai kirsti nebūtų išduoti tose vietovėse, kur kirtimai negalimi. Senuoju tradiciniu būdu atrėžtų biržių brėžinius reikės perbraižyti skaitmeniniu būdu. Šį darbą gali atlikti miškotvarkos ar geodezinių darbų specialistai, naudojantys geografinės informacinės sistemos programinę įrangą“, – trečiadienio pranešime teigė tarnyba.

Šiuo metu vienoje paraiškoje gauti leidimą kirsti ar pranešime apie ketinimą kirsti gali būti nurodytos kelios biržės. Paraiškose pateiktų duomenų teisingumą tikrina specialistas. Dalies biržių atrėžimo dokumentai yra neskaitmenizuoti.

Šį vidurvasariu kvapniais žiedais apsipilantį medį lietuviai nuo senų laikų laikė sakraliniu medžiu, todėl iki šių dienų išliko nemažai įspūdingų, senąsias sodybas, dvarus puošusių liepų. Tikėta, kad tai meilės deivės Mildos arba Laimos medis.

Gimus kūdikiui mamos eidavo prie liepos prašyti savo vaikui sveikatos, ilgo ir gero gyvenimo. Vyras, susipykęs su žmona, turėdavo eiti prie liepos prašyti atleidimo. Liepomis sodybas ištisai apjuosdavo bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas, o jų medus – viena naudingiausių ir labiausiai vertinamų medaus rūšių. Liepos karna (apatinė žievė) senovėje buvo naudojama vyžoms ir krepšeliams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno būdavo gaminami indai medui laikyti. Mediena gražiai balta, minkšta, lengva, perdžiūvusi neskyla.

Lietuvoje auga vienuolikos skirtingų liepos rūšių, bet savaime paplitusi tik mažalapė liepa. Tai aukštas medis, galintis užaugti iki 20–30 m aukščio, o skersmuo gali siekti 1–2 m. Dažniausiai turi vieną kamieną, kartais du ir tik retais atvejais būna daugiakamienės.

2021 m. Valstybinės miškų tarnybos statistikos duomenimis, liepynai Lietuvoje užėmė 0,5 proc. viso miškų ploto. Apie pusė šių medynų telkiasi Vidurio ir Pietų Lietuvoje. Liepos – vieni dažniausių medžių, kurie auginami dekoratyviniuose želdiniuose, gatvėse, pakelėse ir sodybose, nes ši rūšis pasižymi atsparumu dulkėms ir užterštam orui, be to, ir auga gana sparčiai. Tai ilgaamžis medis – liepos gyvuoja 500–600 metų, o literatūroje galima rasti duomenų, kad liepa kartais gyvena net iki 1 200–1 300 metų.

Pastaruoju metu vis intensyviau vykdomos seniausių, stambiausių, medžių – gamtos paminklų paieškos, jų inventorizavimas, duomenų bazių ir archyvų kaupimas. Šis darbas turi ne tik kultūrinę, šviečiamąją, bet ir praktinę reikšmę – tai genofondo išsaugojimas. Vertingiausioms mažalapės liepos medžių populiacijoms išsaugoti jų natūraliose augavietėse ir jų genetinių savybių tęstinumui užtikrinti yra įsteigti keturi mažalapės liepos genetiniai draustiniai, atrinkti 306 liepos rinktiniai medžiai. Visiems jiems suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Lietuvoje apie 40 liepos medžių yra suteiktas gamtos paminklo statusas.

Pastarojo įvertinimo metu įvertinta daugiau kaip 80 seniausių Lietuvos liepų. Manoma, kad seniausia ir storiausia šalies liepa auga Kauno rajone, Braziūkų kaime. Apie 500 metų skaičiuojantis 8 m apimties medis vadinamas Liepa motinėle. Vietiniai pasakoja, kad XIX a. viduryje prie liepos rinkdavosi sukilėliai, kuriems liepos drevė buvo tapusi slėptuve. Esą drevėje tilpdavo septyni vyrai.

Lampėdžiuose auganti liepa tituluojama gražiausiu Lietuvos medžiu. Ją žmonės taip ir vadina – Lampėdžių liepa gražuolė. Jos kamieno apimtis beveik 8 m, amžius – apie 250 metų. Kaip pasakojama, tai kadaise viena šalia kitos pasodintos penkios liepaitės, kurios suaugo į vieną kamieną, tačiau viršūne vis dar prilygsta penkių liepų didybei.

Vilkaviškyje, Dabravolės piliakalnio papėdėje, auga daugiakamienė Dabravolės liepa su iš kelmo išsišakojusiais 26 kamienais. Papilės penkiolikakamienė liepa auga Akmenės rajone. 24 m aukščio, per 6 m apimties keturkamienė Žąsūgalos liepa ošia Telšių rajone, 23 m  aukščio ir 12 m apimtes J. Grigaliūno devyniakamienė liepa  puošia Antakalnio kaimą Kaišiadorių rajone. Iš liepų alėjų įspūdinga Vilniaus rajone auganti sena Vyžuolių dvaro liepų alėja.

Taip miško želdiniuose ir žėlinuose augančių pušaičių spyglius pažeidė grybelio – pušų spyglių rūdžių (Coleosporum sp.) infekcija. Valstybinė miškų tarnyba ragina imtis profilaktinio purškimo.

Kaip rašoma tarnybos pranešime, pažeistų pušelių gali būti ir kituose Lietuvos pušynuose, miško parkuose, privačių valdų dekoratyviniuose želdiniuose.

Rūdinio grybelio vystymosi ciklas vyksta ant dviejų augalų šeimininkų: pušų spyglių, bei žolinių augalų lapų – šalpusnių, katilėlių, šilagėlių ir kitų. Ant žolinių augalų išsivystę rūdžių sporos rudenį apkrečia pušų spyglius. O ant pušų spyglių išaugę rūdžių sporos apkrės žolinius augalus pavasario pabaigoje – vasarą.

Pušų spyglių rūdžių intensyvaus pobūdžio infekcija gali nudžiovinti 1-2 metų pušeles. Vyresnėms pušelėms liga didesnės žalos nepadaro, tačiau gali sumažinti medelių dekoratyvumą, nes pažeisti spygliai liks dėmėti, gali nudžiūti jų viršūnėlės arba žūti intensyviausiai grybo vaisiakūniais apaugę spygliai.

Labiau nukenčia nusilpusios ir įvairių neigiamų faktorių pažeistos pušys,  šviežiai persodintos, apniktos amarų, nukentėjusios nuo sausros ir pan. Dalies spyglių netekę medeliai silpniau augs, bus labiau jautrūs vabzdžių ir kitų ligų pažeidimams, sausroms bei aplinkinės augalijos stelbimui.

Grybelio sporomis spygliai apsikrėtė praeitų metų rudenį ir šiuo metu nėra būdų pažeistus spyglius atgaivinti ir išgydyti.

Profilaktinei pušų spyglių apsaugai nuo būsimų apsikrėtimų prekybos tinkluose galima įsigyti vario sulfato ar Bordo mišinio.

Spygliai purškiami 1 proc. koncentracijos tirpalu (dedama 100 g preparato į 10 l vandens). Negalima didinti koncentracijos, nes gali apdegti spygliai. Nudeginimui ypač jautrūs naujai augantys ūgliai.

Profilaktiškai purkšti pušis reikėtų rudenį vėstant orams ir nutirpus sniegui anksti pavasarį.

Perduotos 123 augalų veislių sėklos, tarp jų – paprastosios eglės, pušies, kviečių, miežių, dobilų, avižų ir kitų Lietuvoje augančių augalų.

Perduota po 100 gramų kiekvienos rūšies sėklų.

„Genetinės informacijos saugojimas yra labai svarbus tuo požiūriu, kad jeigu kažkas atsitiktų, mes galėtume atkurti – kaip atsarginės kopijos darymas. Tikimės, kad jos nereikės, bet jeigu reikės, tai ji saugiausioje vietoje pasaulyje“, – LRT sakė aplinkos viceministras Danas Augutis.

Svalbardo saugykloje saugomos sėklų ir kitų genetinių išteklių kolekcijos, kurios netikėtai užklupus karui, gamtinėms, technologinėms katastrofoms leistų atkurti ir išsaugoti išteklius. Pavyzdžiui, 2015 metais tokia galimybe pasinaudojo Tarptautinis žemės ūkio tyrimo centras, jis paėmęs sėklų pavyzdžius juos pasėjo Maroke ir Libane, o 2017 metais tų pačių augalų sėklas sugrąžino į saugyklą ilgalaikiam saugojimui.

Lietuvoje augalų genetinių išteklių išsaugojimu rūpinasi VMT. Tarnyba savo sprendimą patikėti Lietuvos sėklų kolekcijos pavyzdžius Svalbardo pasaulinei saugyklai grindžia siekiu užtikrinti augalų genetinių sėklų kolekcijos saugumą ilguoju laikotarpiu.

Pagal susitarimą lietuviškos sėklos bus saugomos keletą dešimtmečių, su galimybe sėklų pavydžius atnaujinti.

Įpareigojimas – nugriauti

Kulautuvos pušų prieglobstis – dažno netoli šio kurortinio miestelio gyvenančio svajonė. Tiek, kiek 70 metų perkopęs Vytautas Kaminskas atsimena save, tiek mena ir Kulautuvą, čia gyvenusius jo protėvius, senelius ir jau išeinančią senųjų Kulautuvos gyventojų kartą.

Tačiau Vytauto šiandienė situacija itin kontrastuoja su Kulautuvos pušynų ramybe. Dėl kategoriškos Valstybinės miškų tarnybos pozicijos. Vyras laiku nesusitvarkė statybos leidimo ir teismo sprendimu yra raginamas nugriauti savo rankomis ant prosenelio namo pamatų pastatytą šeimos pastatą.

"Kažkada padariau dvi klaidas – nedaviau 300 litų, kurių paprašė, nors paslauga buvo nemokama, ir nepasirašiau, kad atsisakau 7 a žemės", – vos ne dešimtmetį trunkančius įvairius bandymus įteisinti namą, teisminius procesus, ne kartą perkratęs kiekvieną praeities detalę mini Vytautas.

2017 m. spalį Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai miško teritorijoje. Niuansas tik tas, kad jei tą dalį, kurioje yra namas ir galima vadinti mišku, ji vis tiek yra Vytauto nuosavybė.

"Pasižvalgykite po Kulautuvą – nėra nė vieno namo, kuris nebūtų miške. Čia visur miškas. Kodėl aš turiu būti kitoks?" – netoli Vytauto sklypo esantys sklypai ir juose pastatyti namai, regis, dar labiau įlindę į mišką, tačiau, anot Vytauto, jie niekam nekliūva. Esą kai kur net nukirstų medžių kelmai likę, tačiau tarnybos to nemato.

Vyras prisiminė, kad prieš keletą metų atsirado nepažįstamieji ir siūlė Kulautuvos pakraštyje esantį sklypą parduoti. "Užsiminiau, kad ne visi dokumentai tvarkingi, bet jie sakė: tik parduok, o mes viską susitvarkysime", – dar vieną išvadą, kad yra būdų "susitvarkyti", daro Vytautas.

Sprendimas: teismas įpareigojo V.Kaminską nugriauti savo rankomis protėvių žemėje šeimai pastatytą namą. Vilmanto Raupelio nuotr.

Dalybos ir statybos

Vytautas veda gilyn į sodybą. Vizualiai ši vieta labiau panaši į pamiškę nei į mišką. Šeimininkas sako, kad per visą vajų niekas nesiteikė atvažiuoti ir įvertinti situacijos vietoje. Panašiai toks sodybos vaizdas vyro atmintyje išlikęs ir iš vaikystės. "Aš puikiai pamenu, kaip su seneliu čia kviečius sėjome. Čia buvo kviečių laukas, tolėliau buvo bulvių laukas, – vyras rodo į dalį sklypo tarp miško ir namo. – Dabar jau bulvių nebesodiname, sveikatos nebėra."

Vytautas neslepia, kad visos bėdos prasidėjo po skundo, kurį parašė ne šiaip koks prašalaitis, o giminaitis. Nors mama prašė vaikų pasidalyti po lygiai, kai kurie lygias dalis matė savaip. Vytautas pasakoja, kad paveldėtojams grąžinta nuosavybė į beveik 2 ha žemės ir miško buvo padalyta į keturias dalis. Vytautui šiuo metu priklauso 80 a žemės ir miško.

Anksčiau Vytautas su mama gyveno kitoje vietoje Kulautuvoje, Tulpių gatvėje. Senoji vieta matoma ir iš dabartinės Vytauto sodybos. Namas buvo prastos būklės. Anot Vytauto, jau nebuvo prasmės jo remontuoti. Ne ką geresnė buvo situacija ir prosenelio sklype, atitekusiame Vytautui. Šeimininkas prisimena, kad Kulautuvos ambulatorija ten buvo padariusi šiukšlyną. Mažučių buteliukų nuo penicilino buvo pilna Vytauto prosenelio sodyba.

Niekam nekliudau, parašų pririnkau, kad niekas neprieštarauja, iš seniūnės jokių priekaištų, kaimynai pasišovė eiti kartu ir raštu paliudyti.

Vytauto brolis ėmė rūpintis prosenelių žemės reikalais, o Vytautas, išvalęs sodyboje šiukšlyną, 2005 m. ėmėsi statyti pastatą ant prosenelio namo pamatų. Kaip pats sako – gyventi kažkur jam su žmona ir senyva mama juk reikėjo.

Parengtus sklypo ir jame esančių statinių dokumentus Vytautas nusiuntė į Registrų centrą. Savivaldybėje vyrą informavo, kad reikės atlikti taksaciją – miško apskaitą ir įvertinimą. Parašė pareiškimą, o jį priėmęs valdininkas liepė sumokėti 300 litų. Buvo 2014 m. "Neturėjau tiek pinigų, todėl paprašiau koridoriuje laukusios žmonos. Tačiau žmona pasakė, kai pasirašys, tada ir sumokėsime. Žmona pasakė – turiu klausyti. Laukiame laukiame – jokio atsakymo. Jau ir terminas praėjo, o jų vis dar nėra", – pasakojo V.Kaminskas.

Teko dar kartą rašyti prašymą dėl taksacijos. Tada ir paaiškėjo, kad už šią paslaugą nereikia mokėti. Dėl valdininkų delsimo Vytautas negalėjo išsiimti statybos leidimo. Meškos paslaugą padarė Vytautui talkinęs architektas, pasakęs, kad ramiai statytų namą, o jis suderins visus reikiamus leidimus ir dokumentus.

Sakoma, pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo. Architekto gyvenimo vingiai nubloškė jį į Didžiąją Britaniją, o Vytautas liko su netesėtu pažadu ir be statybos leidimo.

Istorija: V.Kaminskas mena, kad miško pakraštyje visada buvusi ariama žemė, kur su seneliu sėjo kviečius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Valstybei ant galvos?

Jau įsisukus teismams ir su Valstybine statybos inspekcija dėl pastatyto namo, ir su Valstybine miškų tarnyba dėl miško ir sklypo apskaitos, sodybos šeimininkas rinko ne tik istorinius liudijimus, senas nuotraukas apie šią vietą, o ir aplinkinių sklypų savininkų parašus.

"Niekam nekliudau, parašų pririnkau, kad niekas neprieštarauja, iš seniūnės jokių priekaištų, kaimynai pasišovė eiti kartu ir raštu paliudyti. Rinkau senas nuotraukas, kuriose aiškiai matyti, kad čia ne joks miškas, o tokia pati vieta, kaip ir daugelio Kulautuvos sklypų. Atrodo, kad valstybinės institucijos užsisėdo ir demonstruoja jėgą", – svarstė Vytautas.

Valstybinė miškų tarnyba teismuose aiškina, kad "sklypas, kuriame yra neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, priskiriamas miško žemei pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir dėl to ginčo nėra". Tačiau Valstybinis miškotvarkos institutas šį teiginį yra paneigęs dar 2014 m.

Jei namo statymo metu 2005–2006 m. būtų naikinamas miškas, valstybinės tarnybos, tikėtina, būtų sureagavusios, tačiau to neatsitiko. Nebuvo pažeisti nei seniūnijos, nei Kauno rajono savivaldybės interesai. Priešingai – pastarosios išreiškė valią – sutinka, kad statiniai būtų įteisinti.

Iš esmės kalbama apie 10 a, traktuojamo kaip miško žemė, paverčiant ją kitomis naudmenomis. Nereikėtų pamiršti, kad Vytauto nuosavybė lieka dar 70 a miško. Taip pat akivaizdu, kad Vytauto savo rankomis pastatytas namas stovi atokiau nuo miško maždaug 2 a plote. Ar tikrai valstybei geriau benamiais palikti du pensininkus ir pasirūpinti jų apgyvendinimu valstybiniame būste?

"Mes rašome, verkdami prašome teisingumo, bet jo nėra. Turiu gerti brangius vaistus dėl širdies ir kraujospūdžio, dėl trombų. Žmona serga onkologine liga. Kur mums dėtis? Čia kaip Lukašenkos režimas – nesumokėjai duoklės, tai prieš tave demonstruoja jėgą. Bet juk čia mano žemė, mano protėvių žemė", – emocijų dėl pastangų iš taksacinio sklypo išbraukti 10 a žemės, kuri niekada nebuvo mišku, neslėpė Vytautas.

Čia kaip Lukašenkos režimas – nesumokėjai duoklės, tai prieš tave demonstruoja jėgą. Bet juk čia mano žemė, mano protėvių žemė.

Kraštutinis prašymas

Iš didelės dokumentų krūvos vyras traukia du teritorijos planus. Vienas išduotas 2003, kitas – 2013 m. "Pasižiūrėkite, per dešimt metų miško teritorija pasistūmėjo į, mano manymu, ne miško teritoriją. Neatmesčiau, kad tai įvyko dėl to, kad kitose vietose buvo suformuoti sklypai", – vyras baksnoja į nubraižytas ir aprašytas ribas.

Tačiau Valstybinė miškų tarnyba dėl Vytauto sodybos pasisako kategoriškai: "Atkuriant nuosavybės teises 2005 m., buvo suformuotas miškų ūkio paskirties sklypas." Ir taškas. Tarnyba remiasi Vyriausybės nutarimu, kuris nenumato atvejų, kad Lietuvos miškų valstybės kadastro duomenys galėtų būti koreguojami, siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį.

"Sklypas atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, išbraukti šio sklypo iš miškų plotų tarnyba neturi teisinio pagrindo", – nurodo Valstybinė miškų tarnyba. Vytautas neslepia apmaudo, kaip kadaise buvusi ariama žemė tapo mišku, kaip niekas nelygina ankstesnių ir dabartinių teritorijų planų neatitikimo.

Vis dėlto Vytautas ryžosi dar vienam žingsniui – kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo vykdymo tvarką – sustabdyti minėto sprendimo vykdymą iki jo mirties.

"Kaip ir mano miškas, ir sodyba, taip visi Kulautuvos gyventojai gyvename miške. Aš čia gimiau ir užaugau. Šitos pušys, – Vytautas mosteli į sodyboje augančius aukštus medžius. – Aš buvau mažas ir jos buvo mažytės."

Situacija: liudininkai patvirtino, kad dabar Vytauto pastatytas namas yra toje vietoje, kur miško nebuvo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Niekam netrukdo

Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė taip pat užstojo vietos gyventoją. "Mes teisme pasisakėme, kad neprieštaraujame, jog viskas liktų taip, kaip yra. Jo sodyba pakraštyje, niekam netrukdo. Aplinkiniai kaimynai taip pat neprieštarauja. Tačiau vėliau mūsų į teismus jau nebekvietė", – pasakojo D.Šiušienė.

Seniūnė patvirtino visokeriopas kulautuviškio pastangas pasiekti, kad jam priklausanti prosenelio sodyba būtų įteisinta, pagalbos kreipėsi ir į Seimo narius, Prezidentą, tačiau Vytauto prašymai taip ir liko neišgirsti.

"Jis iš pat pradžių padarė klaidą. Patikėjo architektais, dar kažkuo, o dabar situacija sudėtinga. Juk ne paslaptis, kad metų metais žmonės gyvena nesusitvarkę statybos leidimų, ir nieko", – užuojautos neslėpė seniūnė.

Vytauto akys kiek prašviesėja kalbant apie vaikus, šešis anūkus, vieną proanūkį. "Kai šeima suvažiuoja, tai vietos ir mažoka", – sako Vytautas. – Tokia neteisybė – užsimanė, nupiešė 380-ą kvartalą ir esi sunaikintas."

Remiantis liudininkų ir Kulautuvos istoriją rašiusio gyventojo pasakojimu, Vytauto prosenelio sodyba buvo Jučionių kaime. Plečiantis Kulautuvai kaimas buvo prijungtas. Anot liudininkų, sodybą valdant Vytauto seneliui minėtoje vietoje miško nebuvo, buvo ariama žemės ūkio paskirties žemė. Sodybą sudarė daug pastatų: trys kluonai, rūsys, tvartas, du namai. Liudininkai tvirtino, kad dabar Vytauto pastatytas namas yra toje vietoje, kur miško nebuvo.

Komentaras

Algimantas Antanas Palijanskas

Advokatas

Situacija neeilinė. Labai gaila, kad jauni teisėjai gal nesupranta, kaip senovėje atrodė ūkiai, kad šalia namo per saugų atstumą dėl gaisro būdavo kiti ūkiniai pastatai. Mes negalėjome pateikti juridinio fakto apie tai, kur stovėjo Vytauto Kaminsko senelio namas, nes nėra išlikusių dokumentų. Anuomet ir pamatai buvo kitokie – kelios eilės akmenų, ant kurių statydavo namą. Tačiau šį faktą apie gyvenamojo namo vietą liudijo ne vienas liudininkas. Deja, teismas į liudininkų parodymus neatsižvelgė. Byloje taip pat liko prieštaravimas dėl miško paskirties žemės. Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad ginčo vieta yra miškas, galimai išnykęs dėl žmogaus veiklos. Galimai. Tai reiškia, kad jie patys nėra tikri. Valstybinis miškų institutas pritarė, kad turėtų būti skirta ekspertizė, kuri panaikintų šį prieštaravimą. Tačiau teismas atsisakė skirti ekspertizę. Civilinio proceso kodeksas ir Civilinis kodeksas įpareigoja teismą laikytis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principo. Tai šiuo atveju teisingumo ir protingumo principai pažeisti. O rezultatas labai liūdnas. Juk V.Kaminskas savo lėšomis, savo paties darbu pastatė namą, kuriame garbios senatvės sulaukė jo mama. Jis su žmona yra pensininkai, turintys negalią. Ta žemė juk buvo nacionalizuota esant socialistiniam režimui, vėliau atkurta nuosavybės teisė, o dabartiniai veiksmai ir vėl labai panašūs į siekį nacionalizuoti. Galų gale, juk namas buvo pastatytas 2006 m., o ginčas kilo 2012 m. Tai šešerius metus nei statybos inspekcijai, nei miškų tarnybai nekliuvo tas namas. Teismas neatsižvelgė ir į Kulautuvos seniūnijos, Kauno rajono savivaldybės poziciją, kad V.Kaminsko namas niekam netrukdo ir nėra prieštaravimo jį įteisinti. Kada įsigilini į situaciją, imi galvoti apie tai, kaip mūsų teisingumo vykdytojai nenori įsigilinti į kieno nors žemės likimo istoriją.

Tarnybos teigimu, atleidimas yra būtina formali procedūra.

„Vyksta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkcijų perdavimas Aplinkos apsaugos departamentui nuo liepos 1 dienos. Mes tam ruošiamės ir šiai dienai įteikėme atleidimo lapelius 88 žmonėms“, – BNS sakė tarnybos vadovas Karolis Mickevičius.

Pasak jo, tarnyboje bus siūloma likti dirbti 62 asmenims, o 42 galės rinktis darbą departamente. Tarnyboje iš viso buvo 104 etatai, bet užimtų – 88.

Atleidžiami žmonės, kurie vykdo miškų ūkio priežiūrą ir kontrolę.

„Čia daugiau regioniniai mūsų specialistai, kurie dirba regionuose ir tikrina kirtimų teisėtumą, išdavinėja įvairius leidimus, derina projektus, pranešimus ir visa kita“, – sakė K. Mickevičius.

Mes tam ruošiamės ir šiai dienai įteikėme atleidimo lapelius 88 žmonėms.

Aplinkos ministerija praėjusią savaitę skelbė, kad ministras Simonas Gentvilas pasirašė Aplinkos apsaugos departamento struktūrą pakeičiantį įsakymą, kuriuo departamentui perduodama miškų kontrolės funkcija.

Valstybinę kontrolę vykdančioje institucijoje atsiras naujas struktūrinis padalinys – Miškų kontrolės departamentas, kuriame sustiprintą miškų kontrolę vykdys 42 aplinkos apsaugos inspektoriai.

Aplinkos apsaugos departamento vadovė Olga Vėbrienė teigė, kad su tokiomis pajėgomis net kosmetiškai prižiūrėti 2,2 mln. ha miškų neįmanoma. Departamento skaičiavimu, tam reikia apie 100 inspektorių.

Tai vienas iš pirmųjų Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos reformos žingsnių.