Jos kandidatūrai buvo pritarta bendru sutarimu. Parlamento kadencijos viduryje pasikeitus jo vadovybei iš naujo rengiami komitetų pirmininkų ir vicepirmininkų rinkimai.

EP narė R. Juknevičienė šio pakomitečio vicepirmininke tapo praėjusių metų birželį, ji yra atsakinga už pirmininkavimą posėdžiams pirmininkui negalint, taip pat ji prisidės formuojant posėdžių darbotvarkę.

„Dėkoju kolegoms už pasitikėjimą ir galimybę toliau tęsti darbus“, – sakė EP narė.

Dėkoju kolegoms už pasitikėjimą ir galimybę toliau tęsti darbus.

R. Juknevičienė buvo šiame komitete parengto pranešimo „dėl ES kibernetinės gynybos pajėgumų būklės“ šešėlinė pranešėja.

Saugumo ir gynybos (SEDE) pakomitečio tikslas – sudaryti sąlygas vykti viešai diskusijai dėl visų ES veiksmų bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) srityje, ypač institucijų, pajėgumų ir operacijų aspektais, bei vykdyti nuodugnią jų parlamentinę kontrolę. SEDE pakomitetis aktyviai dalyvauja formuojant ES politiką saugumo ir gynybos klausimais. SEDE pakomitečio veiklos dėmesio centre santykių su strateginiais partneriais – pirmiausia su NATO ir Jungtinėmis Tautomis bei trečiosiomis šalimis, kurios remia daugiašališkumą ir tarptautinę tvarką taikos labui – plėtojimas.

Pakomitetyje yra 30 EP narių.

Numatyti jos susitikimai su Seimo ir Vyriausybės vadovais, apsilankymas pasienyje su Baltarusija bei dalyvimas diskusijoje su Lietuvos gyventojais apie ES ateitį, pranešė EP biuras Lietuvoje.

„Europos namuose“ Vilniuje R. Metsola ir Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė su jaunimo organizacijų atstovais, akademikais, ekspertais, interesų grupių atstovais, valstybės tarnautojais ir kitais dalyviais diskutuos apie Europos saugumo politiką, migracijos klausimus, jaunimo ateitį bei ES ekonomikos atsigavimą ir žaliąjį kursą.

R. Mecola 2017–2020 metais buvo Europos liaudies partijos grupės Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto koordinatore. Jis buvo parlamento pranešėja dėl 2019 metais Europos sienų ir pakrančių apsaugos reglamento.

Lietuva teigia susidurianti su Baltarusijos hibridine agresija, kai tam naudojami neteisėti migrantai.

Į šalį šiemet per pasienį su Baltarusija pateko beveik 4,2 tūkst. neteisėtų migrantų, dauguma jų – irakiečiai.

Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu. Dėl to šalyje paskelbta ekstremali situacija.

„Mano adresu partijos pirmininkas išsakė viešoje erdvėje daug būtų ir nebūtų dalykų, į mano lūpas buvo įdėti žodžiai, kurių aš niekada nesakiau apie Liberalų sąjūdį, todėl nematau galimybių dirbti su juo kaip vicepirmininkė“, – BNS penktadienį sakė A. Armonaitė.

Liberalų sąjūdžio valdyba šią savaitę panaikino A. Armonaitės vadovaujamo Vilniaus miesto skyriaus sprendimą savivaldos rinkimuose dalyvauti ne su partijos, o naujai buriamo rinkimų komiteto sąrašu.

Liberalų sąjūdžio valdybos nuomone, sostinės liberalų apsisprendimas rinkimuose dalyvauti visuomeninio rinkimų komiteto forma pažeidė partijos įstatus, valdybos sprendimus.

Sostinės liberalams nurodyta iki spalio 31 dienos persvarstyti savo praėjusios savaitės nutarimą.

Vilniaus liberalų vadovė sakė negalinti sutikti su šiuo partijos valdybos sprendimu.

„Partijos valdyba iškėlė mano vadovaujamam skyriui ultimatumą, kurio aš įgyvendinti negaliu, nes gerbiu Vilnius liberalų visuotinio skyriaus sprendimą palaikyti Remigijaus Šimašiaus kandidatūrą mero rinkimuose ir dalyvauti rinkiminiu komitetu“, – pažymėjo A. Armonaitė.

Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyrius praėjusią savaitę nusprendė per savivaldos rinkimus kelti ne partijos, o naujai buriamo rinkimų komiteto „Už Vilnių, kuriuo mes didžiuojamės“ sąrašą. Jam vadovauti ėmėsi sostinės meras, buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius.

Po valdybos sprendimo prieš sostinės liberalų valią R. Šimašius atsistatydino iš partijos vicepirmininko pareigų.

A. Armonaitė sakė liekanti Liberalų sąjūdyje, nors neatmetė galimybės, kad partijos valdybos sprendimu ji gali būti pašalinta.

„Partijoje lieku, tik priimtas valdybos sprendimas numato įvairias Vilniaus skyriaus organų atsakomybes, ir jos valioje tie sprendimai (dėl pašalinimo – BNS)“, – sakė liberalė.

Sostinės merui oficialiai paskelbus apie pasirinktą formą dalyvauti rinkimuose, Liberalų sąjūdžio pirmininkas E. Gentvilas paragino R. Šimašių ir jį parėmusi Vilniaus skyriaus vadovę A. Armonaitę pasitraukti iš partijos vicepirmininkų.

Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks kitą metų kovą.

Idealų yra ir kitose stovyklose

– Kas jums yra Lietuvos politiko etalonas?

– Politiko idealas man pirmiausia asocijuojasi su kompetencija ir profesionalumu. Yra daug kolegų, su kuriais malonu dirbti, žinai, kad būsi suprastas, išgirstas, su jais įmanoma sutarti, kai kada nežiūrint skirtingų politinių stovyklų. Iš visų norėčiau išskirti Česlovą Juršėną. Jis ne tik puikus politikas, bet garsėja ir savo žmogiškomis savybėmis. Ypač imponuoja jo pagarba žmogui, oponentui, jo gebėjimas ieškoti kompromiso ir neaitrinti nemalonių momentų. Yra kolegų ir iš liberalų stovyklos, pavyzdžiui, profesorius Kęstutis Glaveckas, su kuriuo galiu tartis svarbiais klausimais, ir Eugenijus Gentvilas, iš konservatorių – Irena Degutienė ir Andrius Kubilius. Kai kuriais atvejais nuomonės išsiskiria, bet yra esminiai principiniai dalykai, kuriais mes su jais visada galime sutarti.

– Nepaminėjote Algirdo Mykolo Brazausko, ar jis jums neimponavo kaip politikas?

– Žinoma, imponavo, kalbant apie A.M.Brazauską, jis – vienas pačių charizmatiškiausių ir reikšmingiausių politikų, ypač Lietuvos lūžio laiku. Jis atliko didžiulį istorinį vaidmenį, jei jis nebūtų prisiėmęs ir asmeniškos atsakomybės atsiskirti nuo TSKP ir nužingsniuoti su nepriklausomybę pasirinkusia Lietuva, manyčiau, kad daugelis po to sekusių procesų būtų vykę žymiai sudėtingiau ir skausmingiau, nei įvyko. Tai buvo ryžtingas žmogus, nesiblaškantis, atsakingas. Paradoksalu, bet grynosios politikos jis nelabai ir mėgo, savęs jis nelaikė politiku ta prasme, kaip mes šiandien tai suprantame. Jam buvo aktualus Lietuvos ūkis. Jam buvo svarbu, kuo jis remsis, kaip klostysis gyvenimas, kaip žmonės gyvens, jis buvo linkęs priimti ilgalaikius sprendimus, nujautė tų sprendimų pasekmes. Grynosios politikos, parlamentinių debatų jis nelabai mėgo. Jo reitingai po pirmosios prezidento kadencijos buvo labai geri, ir jis sąmoningai pasitraukė teigdamas, kad turi ateiti nauji žmonės, be komunistinės praeities, kuri jam buvo nuolat prikišama. Nors jis tikrai dirbo Lietuvai. Gaila, kad mes iki šiol netolimos istorijos asmenybes vertiname arba tik teigiamai, arba tik neigiamai.

– Jūsų politinės karjeros pradžioje ir vėliau jūs buvote gana artima su K.D.Prunskiene. Kodėl jūsų keliai išsiskyrė?

– Na, mes buvome artimos tik politinės veiklos pradžioje. Tame bendrame demokratiniame sraute mes buvome greta. 2000 m. buvo vienas bendras koalicinis sąrašas rinkimuose į Seimą. Kol K.Prunskienė aktyviai veikė politikoje, kol buvo renkama, laikėmės kartu. Po 2000-ųjų rinkimų ji suformavo savo frakciją, bet tai nebuvo priežastis santykiams nutrūkti arba nebebendrauti. Tačiau kai ji nebebuvo perrinkta, pasitraukė iš politikos, o dabar – dėl ligos. Kiek atitolome, nors nepasakyčiau, kad mūsų santykiai nutrūko ar kaip nors negerai išsiskyrėme.

Politiko idealas man pirmiausia asocijuojasi su kompetencija ir profesionalumu.

Apie skeletus spintoje

– Jums tapus Seimo vicepirmininke, prisiminta ir jūsų daktaro disertacija "Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovoje už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos įtvirtinimą Lietuvoje 1940–1941 metais". Kiek jums pačiai buvo artima ta tema?

– Taip jau yra, kad pas mus vis dar nebaigiama "traukti griaučių iš spintos". Tas kaltinimo laikas, kuris ypač populiarus buvo XX a. pabaigoje, persikėlė ir į XXI a. bei tęsiasi toliau. Belieka apgailestauti, kad tai nesibaigia. Ką dabar padarysi, savo veiklą mes pradėjome tokiu metu, kai galiojo tam tikri reikalavimai. Tik numirėlis arba kvailys nekeičia nuomonės ir išlieka neadekvatus. Tokiai kategorijai aš savęs nepriskirčiau. Taip, buvo tokia disertacija, bet aš jos nesureikšminu ir suprantu jos trūkumus, žvelgiant iš šiandienos pozicijos. Tačiau, kita vertus, buvo laikas 1940 m., kai jaunųjų ūkininkų rateliai persivardydavo komjaunimo organizacijomis. Ir į marksizmą-leninizmą žiūrėjo visiškai kitaip, neturėdami dar tos patirties, nežinodami apie tos ideologijos politinį įgyvendinimo mechanizmą ir pasekmes, ką mes žinome šiandien.

– Jūsų pozicija pakito, o jūsų mokslinio vadovo M.Burokevičiaus (1927–2016) požiūris liko, koks buvo. Kaip manote, kas nulėmė, kad jis nepasidavė naujovėms ir iki mirties liko pasišventęs komunistas?

– Kai apsigyniau disertaciją, mūsų ryšiai nutrūko, nebuvau su juo daugiau susitikusi. Jokių jo samprotavimų asmeniškai nesu girdėjusi. Deja, jis liko ištikimas savo įsitikinimams, jis buvo nuteistas už tai, kalėjo, dabar jau miręs. Aš esu jaunesnės kartos nei jis, ir į daugelį klausimų mano požiūris keitėsi. Pertvarka turėjo įtakos jaunesniajai kartai, ir mes visi nuėjome su demokratine ir nepriklausoma Lietuva.

– Dauguma komunistų pasirinko dešiniųjų jėgų stovyklas, jūs likote kairėje, kodėl?

– Pamenu tą apsisprendimo momentą, kai prasidėjo pjudymas, smerkimas dėl partinės priklausomybės, esą komunistai negali dalyvauti naujos valstybės kūrime. Tada labai daug žmonių atsisakė politinės veiklos. Ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje nebuvo griebtasi kraštutinumų, kaip kitose Rytų bloko valstybėse. Aš nesijaučiau, kad esu padariusi ką nors blogo, man atrodė, kad Lietuva turi būti ne tik nepriklausoma, bet ir demokratiška, todėl rinkausi kairįjį politinį flangą. Ir čia labai daug nulėmė ten buvę žmonės, tarp jų ir A.M.Brazauskas.

Apie populistus valdžioje

– Jūs jau septintą kadenciją Seime, kas per tą laiką parlamente pasikeitė?

– Daug vandens per tą laiką nutekėjo, bet norėtųsi, kad pokyčiai būtų geresni, nei yra. Norėtųsi profesionalesnių parlamentarų. Deja, dabar turbūt toks metas, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse jaučiamas populizmo pakilimas. Ir ta populizmo banga ne visada naudinga parlamentui kaip institucijai. Šiuo metu Seime yra net 83 nauji parlamentarai, tai yra žmonės, neturintys parlamentinės veiklos patirties. Todėl Seimui funkcionuoti yra sunkiau. Nes, kaip ir visur, yra siekiama profesionalumo, norima, kad Seimas dirbtų atsakingai, kompetentingai. Šita Seimo kadencija išsiskiria, ir, jei pakalbėtumėte su kitais parlamentarais, jie pasakytų tą patį.

– Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje "keistų" politinių darinių Seime buvo mažiau nei pastarąsias kelias kadencijas. Kas gi vyksta, kodėl nauji politiniai dariniai vis patenka į parlamentą?

– Žmonės perprato demokratijos taisyklių ir pačios demokratijos mechanizmą. Todėl tai kai kurie, kaip jūs vadinate pseudopolitikai, pamėgino panaudoti ir nelabai švariems ekonominiams tikslams, prisidengdami politiniais ketinimais. Tik reikia džiaugtis, kad tas viešumas, skaidrumas, be ko demokratija yra neįmanoma, ir visuomenės branda (nors tai atėmė laiko ir kėlė emocijų) tuos politinius naujadarus (pvz., "Drąsos kelią" ir kitus) atpažino, suprato ir atsiribojo nuo jų demokratinėmis priemonėmis.

Apie moteris politikoje

– Per visą nepriklausomybės laikotarpį premjerė moteris Lietuvoje buvo bene vienintelė – K.D.Prunskienė. Moterų Seime vis dar mažiau nei vyrų, jūsų manymu, kodėl?

– Skandinavijos valstybės faktiškai šimtmetį vystosi demokratiškai. Tad Lietuvai su jomis lygintis sunkoka. Tačiau žvelgiant į dabartinę Lietuvos Seimo valdybą, moterys jau turi persvarą. Ir šios kadencijos Seime moterų procentas neblogas. Jei pas mus demokratinės raidos kelias būtų ilgesnis, manyčiau, moterų politikoje tikrai būtų daugiau. Bet moterims ir šiais laikais politikoje nėra paprasta, nes politinio gyvenimo manieros, papročiai, tradicijos suformuotos vyrų. Ir čia moteris ne tik turi jam prilygti, bet ir pranokti savo savybėmis, sugebėjimais, potencialu. Moteriai politikei visada keliami aukštesni reikalavimai. Ir tai ji turi įrodinėti kasdien. Jei, pavyzdžiui, vyras suklumpa, tai esą, ko norėti, nes yra sunku ir sudėtinga, net vyrai klumpa. Tai yra suprantama ir dovanotina. Bet jei suklys moteris, turbūt numanote, kaip viskas bus traktuojama.

– Ar dažnai jums žmonės dėkoja už jūsų darbą?

– Padėkų sulaukiu. Pastarąjį kartą vieno prekybos centro kasininkė užkalbino, sako, nesu jums dar padėkojusi, nors praėjo beveik 20 metų. Klausimas tada buvo dėl socialinio būsto eilės, moteris galėjo jos netekti. Neretai tenka padėti žmonėms ir patarimais, ir kitais būdais.

– Beveik 30 metų esate politikoje, dabar tapote dar ir Seimo vicepirmininke. Ar pakaks laiko asmeniniam gyvenimui?

– Tie, kurie pasirinko viešojo asmens kelią, turi jo užtekti viskam. Gyvenimo ritmas yra žymiai intensyvesnis, bet tai nereiškia, kad neatsiras laiko pabūti gamtoje, pabendrauti su bičiuliais, paskaityti knygą.

Vizitinė kortelė

Irena Ananjevaitė-Šiaulienė gimė 1955 m. vasario 19 d. Kolainiuose Kelmės rajone.

1971 m. baigė Pavandenės vidurinę mokyklą (Telšių raj.).

1976 m. baigė Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetą.

Nuo 1976 m. Klaipėdos politechnikumo, Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakulteto dėstytoja.

1987 m. istorijos mokslų kandidatė, VU apgynė disertaciją.

1990–1992 m. Klaipėdos universiteto Istorijos ir sociologijos katedros docentė.

Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) narė.

1997 m. kovo–balandžio mėn. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narė.

2001 m. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narė, LSDP tarybos narė.

1992–1996 m., 1996–2000 m., 2000–2004 m., 2004–2008 m., 2008–2012 m. ir nuo 2012–2016 m. Seimo narė. Laimėjo 2016 m. Seimo rinkimus.