Vilniuje palaidoti 58, Klaipėdoje – 21, o Kaune – 12 tokių žmonių.

Praėjusiais metais sostinėje tuo pačiu metu buvo palaidoti taip pat 58 žmonės, Klaipėdoje – 25, o Kaune – 20.

Nei Kaune, nei uostamiestyje neatpažintų asmenų nebuvo palaidota, tik vieniši asmenys arba tie, kuriuos laidoti atsisakė artimieji. Tuo metu Vilniuje palaidoti penki neatpažinti mirusieji.

Sostinėje šiems palaidojimams biudžete numatyta apie 30 tūkst. eurų, Kaune – apie 15 tūkst. eurų, Klaipėdoje – apie 13 tūkst. eurų.

Siūloma įtvirtinti vienišo asmens teisę būti palaidotam prižiūrėtame iki mirties kape. Kapinių administratoriai sako, kad tai būtų nelengva įgyvendinti. Apie tai – LNK pokalbis su Vilniaus kapinių priežiūros administracijos vadovu Dariumi Jakutoniu.

– Esame šalia vienišų žmonių laidojimo vietos. Nors čia tik keli kapai, tačiau palaidota daugiau žmonių?

– Taip. Paskutinį kartą laidota rugsėjo 30 d. – palaidota šešiolika vienišų asmenų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Vieniši – nebūtinai asocialūs ar nežinomi asmenys?

– Taip. Gali būti tiesiog vienišas žmogus, kuris neturi artimųjų, ir yra valstybės lėšomis laidojamas.

– Seime svarstoma, kad vienišus žmones būtų galima laidoti šeimos kapuose, kuriuos jis prižiūrėjo. Kaip manote, ar įmanoma tai įgyvendinti?

– Manau, sudėtinga. Sunkiai surastume kapą, kurį jis prižiūrėjo, nebent tokia informacija būtų naujai suvesta į sukurtą programą. Galbūt ir būtų tikimybė, tačiau, jei anksčiau prižiūrėjo ir nėra suvestas kaip prižiūrintis asmuo, faktiškai neįmanoma.

– Kuriant naują kapavietę reikia paskirti atsakinga žmogų.

– Taip. Tačiau programa atsirado neseniai, naujai išskiriant kapavietę informacija naujesnė ir pagal ją galėtume surasti.

Tendencijos tikrai nesikeičia, vieni plokštėmis dengia, kiti dar gėles sodina.

– Jei prie vienišų žmonių palaidotą asmenį giminaitis nori perlaidoti, ar tai įmanoma?

– Taip, įmanoma. Reikia kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir rašyti prašymą, kad nori atsiimti urną už bendros kapavietės.

– Ką darote su neprižiūrimais kapais?

– Neprižiūrimus kapus eilės tvarka nuo seniausių esame pradėję stebėti. Pradžioje neprižiūrimą kapą pažymime lentele, kad neprižiūrimas, ir dvejus metus stebime, fiksuojame, fotografuojame, ar niekas nelanko. Po dvejų metų perduodama informacija Vilniaus savivaldybei, kuri peržiūri dokumentaciją, nuotraukas ir perduota Vilniaus miesto tarybai, ar pripažinti jas neprižiūrimomis. Jei priskiriamas, gali bet koks žmogus atvykti ir pasirinkęs ją perimti priežiūrai.

– Ar yra norinčių?

– Karveliškių kapinėse tikrai dar nėra tokio poreikio ir nesame išdavę. Tačiau kitose – senesnėse – tikrai yra ir jau palaidotų kitų asmenų.

– Ar jau jaučiamas sujudimas prieš Vėlines?

– Tikrai taip. Kai orai geresnis, po savaitgalio randame labai daug tvarkytų kapų, pilnus konteinerius.

– Kada prasideda didysis vajus?

– Dvi savaitės prieš lapkričio 1-ąją ir dvi savaitės po.

– Ar kinta kapų tvarkymas?

– Tendencijos tikrai nesikeičia, vieni plokštėmis dengia, kiti dar gėles sodina. Jaunimas, jei miršta visi senoliai, uždeda granito plokštę, kad būtų mažiau tvarkymosi. Senoliai vis dar gėles sodina.

– Ar populiaru užsakyti kapų tvarkymo paslaugas, kai giminės užsienyje ar toli gyvena?

– Populiaru, mūsų teiraujasi. Patys tokių paslaugų neteikiame.

– Kiek po lapkričio 1-osios iš Vilniaus kapinių išvežama atliekų?

– Daug. Sunku pasakyti. Apie 300 t per mėnesį.

Ne tik mirtingi, bet ir vieniši

Pernai Lietuvoje fiksuotas didžiausias mirtingumas ir mažiausias gimstamumas per 60 metų. Mirčių skaičius – iki šiol nematytas. Tai susiję ir su besitęsiančia COVID-19 epidemija, ir su mūsų šalies demografiniu paveikslu. Lietuvos populiacija sensta itin sparčiai: senėjimo tempas yra beveik 2 kartus greitesnis nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Europos Komisija (EK) prognozuoja, kad 2050 m. Lietuvos populiacija bus viena seniausių bendrijoje, ir daugiau nei trečdalį visuomenės sudarys 65 ir vyresnio amžiaus gyventojai. Šie pokyčiai vyksta nepaprastai greitai: dar 1990 m. Lietuvos populiacija buvo viena iš 6 jauniausių Europoje.

Pripažindami greitai senstančios visuomenės šalyje faktą, negalime tiesiog užsimerkti ir laukti stebėdami, kas bus toliau. Visuomenės senėjimas Lietuvoje išryškina opius socialinius skaudulius ir iššūkius: senyvi žmonės jaučiasi nepaprastai vieniši. Sociologiniai tyrimai atskleidžia, jog Europos Sąjungoje apie 30 mln. suaugusiųjų (7 proc.) dažnai jaučiasi vienišais. O Lietuvoje taip besijaučiančiais save įvardija 11 proc. gyventojų. Tai 300 tūkstančių Lietuvos žmonių arba maždaug tiek, kiek gyventojų yra Kaune.

Taigi, turėdami du iškalbingus faktus – rekordinį mirčių skaičių ir didėjančią socialinę atskirtį bei vienišumą, – kiekvienas turime pagrindą susimąstyti ar šį gyvenimą nugyvensime ir su juo atsisveikinsime būdami susvetimėję ir vieniši? Ir kaip dabar jaučiasi mūsų seneliai, tėvai, kaimynai? O ta močiutė, gyvenanti vienkiemyje prie miško?

Nemokamus draugystės pokalbius Lietuvos senoliams dovanojanti „Sidabrinė linija“ 2021 m. atliko savo pašnekovų apklausą, kuri patvirtino bendras senjorų vienišumo Lietuvoje tendencijas: besikreipiančius senjorus iš bendraamžių  ypatingai išskiria vienišumo jausmo išgyvenimas. Vienišumo saviįvertinimas yra net 40 proc. aukštesnis nei kaimyninėje Lenkijoje ar vidutiniškai Europoje. Tai, kad pašnekovai pasižymi stipriu vienišumo jausmu, nestebina, nes ieškoti draugų „Sidabrinėje linijoje“ pasiryžta tie, kas pripažįsta savo vienišumą. Vienišumo pojūčio skirtumai tarp pašnekovų ir bendros populiacijos leidžia manyti, kad paslauga pasiekia vienišiausius vyresnio amžiaus gyventojus. Prasta sveikata, nepalankios ekonominės aplinkybės, gyvenimas po vieną, našlystė bei socialinė izoliacija – jei šios kompleksinės problemos yra nesprendžiamos, jos neišvengiamai nustumia senjorus į visuomenės paribius ir pasmerkia vienišumui. Tyrimas parodė, kad didelė dalis „Sidabrinės linijos“ pašnekovų yra ypač aukštos rizikos grupėje: jiems būdingas ir stipriausias vienišumo jausmas, ir prasčiausia fizinė bei emocinė sveikata, ir žemiausias pasitenkinimas gyvenimu.

Ką tas pokalbis telefonu duoda?

Į šią blogiausios savijautos grupę patenkantys vyriausi pašnekovai yra mažiau socialiai aktyvūs, gyvenantys atokiuose regionuose bei priklausantys tautinėms mažumoms (jų socialinės atskirties rizika yra dar aukštesnė dėl kalbos barjero). Vis dėlto tai, kad žmogus, jausdamasis vienišas, paėmė telefoną į rankas, pakluso vidiniam norui bendrauti bei turėti pašnekovą, su kuriuo bent telefonu gali pasidalinti savo jausmais, išgyvenimais ir kasdienybės rūpesčiais – jau yra reikšmingas žingsnis į problemos sprendimą. Deja, dar daugybė žmonių nesiryžta pirmajam skambučiui, o gal net nežino apie draugiško pokalbio galimybę „Sidabrinėje linijoje“. Tikriausiai esama ir abejojančių tokių skambučių verte: „O ką jau čia duoda tas pokalbis telefonu? Juo labiau – su nepažįstamu žmogumi?“

Jau kurį laiką bendraujantys pašnekovai iš savo asmeninių istorijų pateikia pozityvių pokyčių pavyzdžius – nepaisant turimų įsisenėjusių ligų, jie savo sveikatą ir psichologinę gerovę vertina geriau nei vidutinis panašaus amžiaus Lietuvos gyventojas. Tyrimas atskleidė, kad reguliariai bendraujantys pašnekovai pasižymi geresniu prisitaikymu prie fizinių sunkumų, ryžtasi ieškoti pagalbos, o naujų ryšių kūrimas su bendraminčiais tiesiogiai prisideda prie psichikos sveikatos stiprinimo. „Sidabrinė linija“ pasiekia žmones, išgyvenančius emocinius sunkumus, ir padeda jiems įveikti vienišumo problemą tenkinant gyvybiškai svarbų bendravimo poreikį.

Vyresnio amžiaus žmonių savanorystė – neišnaudotas potencialas ir galimybė

„Sidabrinės linijos“ kasdienė veikla patvirtina ir kitą reikšmingą vyresnio amžiaus žmonių vienišumo pasekmę – tik nedaugelis jų dalyvauja socialinėje ir pilietinėje veikloje. EK aktyvaus senėjimo indekso ataskaitos duomenys teigia, jog tik 11,1 proc. vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų dalyvauja socialinėje veikloje, tik 10,8 proc. – politinėje veikloje, tuo tarpu kitose ES šalyse ši dalis siekia net 27 proc.

Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių, galinčių dalyvauti socialinėse ir pilietinėse veiklose yra daug, tačiau šios didelės žmonių grupės sukaupta patirtis ir kompetencijos nėra pakankamai išnaudojamas. Viešojoje erdvėje skelbiama, kad Lietuvoje senjorai vis dar skeptiškai žiūri į savanorystę, šioje veikloje dalyvauja tik 2,4 proc. senjorų, o du trečdaliai neketina dalyvauti, savo sprendimus pagrįsdami laiko trūkumu ir amžiaus ar sveikatos problemomis. Tuo tarpu „Sidabrinės linijos“ patirtis rodo, kad senjorams dažniau trūksta ne laiko ar sveikatos, bet kitų paskatinimo įsitraukti į savanorišką veiklą. Nevyriausybinės organizacijos gali prisidėti plėsdamos savanorystės galimybes vyresnio amžiaus asmenims jau ir šiandien – didinant savanoriškos veiklos formų pasiūlą ir pritaikymą senjorams bei aiškiai suprantama kalba ir patikimais būdais pasakojant apie tokios veiklos galimybes ir sąlygas.

Asmeninis kvietimas ir padrąsinimas dažniausiai lemia tai, jog senjoras pasiryžta žengti žingsnį ir įsitraukia į savanorišką veiklą. Ir, be abejo, kaip ir visiems savanoriams, taip ir senjorams nepamirštant padėkoti už skiriamą jų asmeninį laiką ir energiją savanoriškai veiklai. 2022 m. vienas iš strateginių  tikslų – pakviesti daugiau 60 ir vyresnio amžiaus žmonių dalyvauti savanoriškoje veikloje.

Prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių vienišumo mažinimo galime kiekvienas. Ne prabėgomis savo senyvo amžiaus artimojo paklausiant „Kaip sekasi? Kaip sveikata? Ko atvežti?“, bet nuoširdžiai – apie tai, kaip jaučiasi, ką skaitė, ragavo, sapnavo, ko laukia? Ir, be abejo, padrąsinimas išbandyti naujas veiklas – savanorystę socialinėse veiklose ar draugystės pokalbius su bendraminčiais „Sidabrinėje linijoje“ – gali virsti lemtingu bilietu kelionėje iš vienišumo į aktyvesnį visuomeninį gyvenimą. Juk visai netrukus ir mes būsime tas trečdalis visuomenės, rizikuojantis vienišoje senatvėje ir žmogiškąją kalbą pamiršti, tad pasistengti dėl savęs, šeimos ir bendruomenės verta.

Toks sprendimas priimtas, apsvarsčius Vienišo asmens išmokos įstatymo projektą, numatantį, kad  28,63 euro išmoką gautų visi vieniši senjorai ir neįgalieji, nepriklausomai nuo to, ar jie yra našliai, išsiskyrę ar niekada nesukūrę šeimos.

Tai reiškia, kad našliai, kaip ir iki šiol, gautų našlių pensiją, o išsiskyrusiems ar nesukūrusiems šeimos būtų mokama tokio pat dydžio išmoka. Nuo kitų metų išmoka didėtų ir siektų jau 32 eurus.

Socialinės apaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas sako, kad išmoka turėtų didelę įtaką skurdo mažinimui.

„Sodros“ vadovė Julita Varanauskienė sako, kad išmokų administravimas kainuos 0,3 mln. eurų.

Socialinės apaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad papildomą išmoką šiemet gautų apie 60 tūkst. žmonių, o nuo 2022 metų – jau per 400 tūkst.

Šiemet naujoms siūlomoms išmokoms reikėtų 15 mln. eurų, o 2022 ir 2023 metais – po 106 mln. eurų. Našlių pensijoms didinti 2022 ir 2023 metais papildomai reikės po 3 mln. eurų.  

T.y. sudaryta galimybė bendrauti dviem šeimoms ar namų ūkiams, kai juos sudaro ne daugiau nei vienas asmuo arba jei šeimoje yra neįgalus nepilnametis ar priežiūros dėl neįgalumo reikalaujantis suaugęs asmuo.

Pažymima, kad tokiems artimus kontaktus turintiems šeimų ar namų ūkio nariams būtų draudžiama turėti taip pat artimus kontaktus su kitais asmenimis darbo ir kitose vietose.

Be kita ko, šiems artimus kontaktus turintiems asmenims leidžiama judėti iš vienos savivaldybės į kitą, jeigu jie yra skirtingose savivaldybėse.

Pasak A. Dulkio, taip siekiama „suteikti emocinę ir praktinę pagalbą“ vienišiems asmenims. I. Šimonytė sako, kad atlaisvinimai leis labiau atsižvelgti į šių asmenų bendravimo poreikius, kai jie „galės kažką daryti ir nesijausti kalti, kad pažeidžia taisykles“.

Karantinas dėl plintančio koronaviruso Lietuvoje paskelbtas pernai lapkričio 7 dieną, nuo gruodžio 16 dienos jo režimas sugriežtintas ir pratęstas iki sausio 31-osios.

Pagrindinė informacija, ką būtina žinoti apie sukurtus socialinius palaikymo burbulus:

Vis dėlto nesuprantamas ir nepateisinamas naujosios valdžios draudimas bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais. Draudimas itin skaudžiai palies vienišus žmones, ar tai būtų našlės, viengungiai, ar neištekėjusios moterys. Jei jis nebus koreguojamas, nebus galima per Kūčias ir Kalėdas aplankyti vienišų tėvų, brolių, senelių. Jei draudimas galiotų iki sausio pabaigos, tai reikštų, kad vieniši būtų priversti šešias savaites izoliuotis, atsisakyti normalių žmogiškųjų kontaktų, gyventi kaip atsiskyrėliai ir raupsuotieji. Kuo nusižengė šie vieniši žmonės, kad valdžia nutarė juos labiau izoliuoti negu kalinius kai kuriose ES šalyse, gal net bausti vaiką, kuris nutarė kaime aplankyti savo vienišą motiną?

Valdžia pirmadienį patikslino savo apribojimą, leido dviem žmonėms ne iš vieno ūkio susitikti lauke pasivaikščioti. To negana. Kūčios ir Kalėdas švenčiamos ne lauke, bet namuose. Ilgiau nepabendrausi lauke viduryje žiemos, jei nenori persišaldyti.

Kiek žinau, net gulage buvo leidžiama su kitu zeku vaikščioti aptvertame lagerio kieme, o mes lyg gyvename laisvoje šalyje.

Tekstas tampa sentimentalus, bet tai ir jo tikslas – priminti, ką reikštų tokio draudimo vykdymas. Turiu viengungį brolį, kuris gyvena Vilniuje, jis nėra jaunas, jo sveikata nėra tvirčiausia. Kodėl negaliu jo pakviesti Kūčių? Kodėl negalima susitikti, nors gyvename vos kelis, o ne tūkstančius kilometrų vienas nuo kito? Kai mes buvome maži vaikai, mano tėvai beveik kasmet į Kūčias pakviesdavo viengungį etnografą A.Mažulį, kitos Bostone gyvenančios lietuvių šeimos elgėsi panašiai, įsitikinusios, kad Kūčių vakarą ar per Kalėdas žmogus neturėtų būti vienas. Kai kam tokios nuostatos gal tik katalikiški prietarai, bet jų žmogiškumas yra neginčytinas.

Vienišiems žmonėms didelės šventės yra išbandymo laikotarpis, priminimas, kad jiems gyvenimas ne taip gerai susiklostė, nes jie nėra apsupti artimųjų šilumos. Per didžiąsias šventes padidėja savižudybių skaičius, daug vienišų žmonių puola į gilią depresiją, skaudžiai išgyvena savo vienatvę. Paprastai raginama tokiu metu jų neužmiršti, ištiesti jiems ranką. Mūsų valdžia siūlo juos atstumti. Susitikti lauke tinka šunis vedžiojantiems žmonėms, bet ne šeimos nariams ar artimiausiems draugams.

Valdžia, be abejo, aiškins, kad šįmet padėtis kita – siautėja pandemija, reikia imtis ypatingų priemonių, kad žmonės liktų gyvi ir kitais metais galėtų ramiai švęsti Kalėdas tarp artimųjų. Jei būtų galima įrodyti, kad vienkartinis vienišo žmogaus pakvietimas į svečius žymiai paspartintų koronaviruso plėtrą, gal reikėtų uždrausti bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais. Bet vargu ar yra tokių įrodymų.

Nėra taikoma visuotinė izoliacija. Vyriausybės posėdžiuose dalyvavo gal 20, gal 30 žmonių, bet posėdžiai nėra draudžiami, nors ministrai nėra vieno namų ūkio gyventojai. Darbovietėse susitinka ir bendrauja skirtingų šeimų ir namų ūkių gyventojai, bet nedraudžiama eiti į darbą, jei reikia tai daryti. Žmonės susitinka parduotuvėse ir viešojo transporto priemonėse. Egzistuoja užsikrėtimo tikimybė, bet atsargiu elgesiu galima mažinti tą riziką. Galima mažinti riziką ir pakvietus brolį į namus ar į juos parsivežus motiną.

Šis Vyriausybės nutarimas yra perteklinis, diskriminuoja vieną labiausiai pažeidžiamų piliečių grupę, nors neaišku, kas tuo laimima. Jei prie Kūčių ar Kalėdų stalo susirinktų dvidešimt ar daugiau žmonių, užsikrėtimo pavojus padidėtų. Bet kalbama ne apie visos genties susibūrimą, kurį tikrai galima atidėti kitiems metams, bet apie vieno žmogaus ar vienos šeimos apsilankymą pas kitą.

Teisę susitikti būtų galima švelniai praplėsti leidžiant šeimai (namų ūkiui) pasirinkti kitą šeimą, su kuria ji bendrautų – vaikai su tėvais, broliai su seserimis, gal su kitais giminaičiais. Leidus tokį bendravimą, reikėtų švelninti ribojimą išvykti už savo gyvenamosios vietos savivaldybės ribų. Jei mama gyvena Trakuose, sūnus ar dukra turi turėti leidimą ją atsivežti į Vilnių ar Kauną, ir po to parvežti atgal. Juk tai gerokai saugiau negu kad senutė būtų priversta važiuoti viešuoju transportu. Ir, kaip nurodė vienas draugas, neracionalu, kad iš Vilniaus gali keliauti į Kroatiją, o ne į Kauną ar Kėdainius.

Lengviau taikyti selektyvų negu visuotinį draudimą. Apribojimo atpalaidavimas šiek tiek apsunkins policijos darbą, kai kurie nesąžiningi piliečiai šia teise piktnaudžiaus, bet dėl to nei dangus grius, nei pandemija įgis pagreitį. Biurokratinis patogumas ir administravimo paprastumas neturėtų būti lemiamas veiksnys priimant sprendimą, ypač kai ribojimai nėra bausmė už nusižengimą.

Vos gavusi įgaliojimus Vyriausybė skubiai priima sprendimus, nes nevalia ilgiau delsti, ir reikia ją už tai pagirti. Bet chaotiški ir neapgalvoti ribojimai rodo, kad valdžia darbą pradeda neturėdama gerai parengto plano, nors jį galėjo ruošti bent jau nuo spalio, kai laimėjo rinkimus. Paskutinę minutę suteiktas leidimas dviem kartu negyvenantiems lauke eiti pasivaikščioti yra beveik pasityčiojimas. Kiek žinau, net gulage buvo leidžiama su kitu zeku vaikščioti aptvertame lagerio kieme, o mes lyg gyvename laisvoje šalyje.

Pavyzdys – Britanija?

Pasak švietimo ekspertės Unės Kaunaitės, ribojimus griežtinti reikėjo, tačiau reikalavimas bendrauti tik vienoje šeimoje galėtų būti patobulintas: "Manau, kad būtų galima pagalvoti apie tam tikras išimtis dėl žmonių, kurie yra vieniši."

Buvusi premjero Sauliaus Skvernelio patarėja sako, kad Lietuva galėtų imti pavyzdį iš Didžiosios Britanijos, kur "numatytos išimtys, nepaisant visų apribojimų, žmonėms, kurie savo namų ūkyje yra vienintelis suaugęs žmogus – ar tai būtų visiškai vienišas žmogus, ar vieniša mama su mažu vaiku, ar vienišas tėtis, ar suaugęs žmogus, kuris rūpinasi žmogumi su negalia". "Visais šiais atvejais jie leidžia suformuoti, kaip patys vadina, paramos burbulą. Tu pasirenki kitą namų ūkį, su kuriuo formuoji tą burbulą", – pridūrė ji.

Sekmadienį priimtame Vyriausybės nutarime paliktos išimtys artimiems kontaktams neatidėliotinais atvejais, kai reikia suteikti pagalbą, prižiūrėti sergančius ar negalinčius savimi pasirūpinti žmones. Tačiau, anot U.Kaunaitės, labiausiai nepagalvota apie jaunesnius vienišus žmones. Ji pridūrė, kad bendravimo išimčių nebuvimas gali sukelti ilgalaikių problemų visuomenėje.

Maltiečiai skambina senoliams

Pagalbą vienišiems senoliams teikiančios Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinė sekretorė Dalia Kedavičienė BNS teigė, kad organizacijos savanoriai dabar senoliams ne tik atveža maisto, tačiau ir skambina, kad su jais pabendrautų.

"Pavalgyti visiems reikia ir čia yra gyvybinė funkcija, kurią svarbu palaikyti, bet tas vienišumas, bendravimas, ypač dabar, kai esame užsidarę, tampa labai aktualus, – sakė organizacijos vadovė. – Bendravimas yra pagrindas, kad žmonės jaustųsi mažiau atskirti."

Pasak D.Kedavičienės, savanoriai vienišiems senoliams taip pat suteikia informacijos apie telefoninius sukčius. Maltiečiai šiuo metu globoja apie 2,6 tūkst. senolių, teikia jiems pagalbą maistu, įprastu, ne karantino, metu senoliai lankomi namuose, organizuojami įvairūs socialiniai renginiai. Organizacija orientuojasi į tuos senolius, kurie gyvena žemiau skurdo ribos.

Gali būti sudėtinga

Vilniaus universiteto (VU) psichologas Paulius Skruibis sako, kad be gyvo bendravimo žmonėms ilgą laiką išbūti sudėtinga. "Žmogus yra socialinis gyvūnas – mums bendravimas yra svarbus. Galime iš dalies gyvą bendravimą pakeisti nuotoliniu, bet ilgą laiką būti be gyvų kontaktų yra sudėtinga", – teigė P.Skruibis.

Jis pritaria socialinių burbulų idėjai, kuri užtikrintų galimybę bendrauti vienišiems žmonėms.

"Reikėtų pagalvoti apie kažkokį saugų būdą – socialinių burbulų sudarymą, kad po vieną gyvenantys žmonės turėtų galimybę bent su kažkuo pabendrauti gyvai", – sakė psichologas.

Jo teigimu, gyvo bendravimo nebuvimas ilgą laiką yra opi problema, galinti sukelti padarinių žmogaus emocinei sveikatai, todėl išimtį gyvenantiesiems po vieną numatyti būtina. Jis pabrėžė, kad išimtis aktuali tiek jauniems, tiek senesniems žmonėms.

Statistikos departamento duomenimis, pernai šalyje buvo 38,3 proc. vieno asmens namų ūkių, taip pat 6,2 proc. namų ūkių, sudarytų iš vieno suaugusio asmens, auginančio mažiausiai vieną vaiką. Namų ūkiu laikomas atskirai gyvenantis vienas asmuo arba grupė viename būste gyvenančių asmenų, kurie dalijasi išlaidas ir bendrai apsirūpina gyventi būtinomis priemonėmis.

Pasak Monikos Navickienės, dabar biudžete ieškoma lėšų. Jeigu jų nebus rasta, išmoka bus nukelta į 2022 metus.

Ji teigė, kad nauja pensija 2021 metais galėtų siekti maždaug 28 eurus – tokia dabar yra vidutinė našlio pensija. Tačiau nuo 2022 metų išmoka siektų jau 42 eurus.

„Vienišų asmenų pensijų skaičiavimai šiuo metu vyksta, su „Sodra“ skaičiuojame, kokios galėtų būti sumos, jeigu ta pensija atsirastų nuo 2021 metų liepos“, – penktadienį Seime teigė paskirtoji ministrė.

„Lėšų tokioms pensijoms jau ieškome kitų metų biudžete“, – pridūrė M. Navickienė. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, spalio mėnesį našlių pensijas gavo 210,5 tūkst. žmonių. Maždaug tiek pat yra vienišų pensinio amžiaus žmonių. Tai reiškia vienišų asmenų pensiją gautų apie 400 tūkst. žmonių. 

Ministerija nurodė, kad iš viso jiems reikėtų numatyti apie 11 mln. eurų: 8,4 mln. eurų – vienišų gyventojų pensijoms, o  2,9 mln. eurų –  dabartiniams našlių pensijų gavėjams padidinti išmoką.

Premjerė Ingrida Šimonytė interviu BNS anksčiau sakė, kad vienišų pensininkų pensijos būtų paprastesnės nei dabartinės našlių pensijos ir padėtų mažinti santykinį skurdą.

Vyriausybės programoje numatyta, kad iki 2024 metų vienišų žmonių papildoma pensija sudarys ne mažiau kaip 11 proc. vidutinės senatvės pensijos (turint būtinąjį stažą) per mėnesį.

K.Glaveckas sako, kad augintiniai padeda vienišiems žmonėms neišprotėti pandemijos metu.

Seimo narys tvirtina, kad jo šuniukai Mikis ir Rudis pritartų tokiai paramai.